Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-06-23][nuasmeninta nutartis byloje][A-792-438-2016].docx
Bylos nr.: A-792-438/2016
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija 123819458 atsakovas
Visuomenės informavimo etikos komisija 303601856 atsakovas
Visuomenės informavimo etikos asociacija 303601856 atsakovas
BUAB "Balsas.lt leidiniai" 301864709 trečiasis suinteresuotas asmuo
Balsas.lt 301145699 trečiasis suinteresuotas asmuo
"Būrai" 121218882 trečiojo suinteresuoto asmens atstovas
Ekvalda 302775793 trečiojo suinteresuoto asmens atstovas
Kategorijos:
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.25. Kitos bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1. ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
1. ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
1. ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
1.36. Bylos dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimų
1.36. Bylos dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimų
1.36. Bylos dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimų
3. ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
3.21. Teismo sprendimas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-792-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00086-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. birželio 23 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. S. skundą atsakovams Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, Visuomenės informavimo etikos asociacijai ir Visuomenės informavimo etikos komisijai (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Balsas.lt leidiniai“, A. L. ir uždaroji akcinė bendrovė „Balsas.lt“) dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.

 

Pareiškėjas T. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą, priimtą protokolu Nr. 20.

Paaiškino, kad Komisija 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo protokolu Nr. 20 pripažino, kad 2012 m. balandžio 27 d. interneto portalo www.balsas.lt publikacijoje „A. L.: dar viena Lenkijos ataka prieš Lietuvą“ nebuvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas (toliau – ir Kodeksas). Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 4 dalis reglamentuoja Komisijos funkcijas, kurios apima profesinės etikos pažeidimų, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę, nagrinėjimą, taip pat žurnalistų ir viešosios informacijos rengėjų ar leidėjų tarpusavio ginčų dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų nagrinėjimą. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2012 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 5 patvirtinto Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos darbo reglamento (toliau – ir Reglamentas) III skyriaus 1 straipsnis nustato, kad į Komisiją gali kreiptis visi suinteresuoti asmenys dėl galimų Kodekso pažeidimų, padarytų per pastaruosius 12 mėnesių. Pažymėjo, kad, įgyvendindamas savo šią teisę, pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 12 d. kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorę dėl 2012 m. balandžio 27 d. interneto portalo www.balsas.lt publikacijos „A. L.: dar viena Lenkijos ataka prieš Lietuvą“. Atkreipė dėmesį, kad minėtame straipsnyje skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija, publikacijos autorius savo nuomonę apie pareiškėjo peticiją reiškia neetiškai, viešai ir įžeidžiamai diskredituoja pareiškėjo vardą. Nurodė, kad Žurnalistų etikos inspektorė pareiškėjo skundą persiuntė nagrinėti Komisijai.

Pažymėjo, kad Komisija nevertino, ar pateikta informacija atitinka tikrovę, nes tai ne Komisijos kompetencijos klausimas, tačiau pareiškėjas nesutiko su tokia Komisijos pozicija. Kodekso, priimto 2005 m. balandžio 15 d. visuotiniame žurnalistų ir leidėjų susirinkime, 3 straipsnis nustato, kad, perteikdamas įvairias nuomones, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas negali skleisti nuomonių, kurios pažeistų teisę bei etiką. Žinios ir nuomonės turi būti aiškiai skiriamos. Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų (Kodekso 4 str.). Nuomonė negali remtis sąmoningai iškreipiama tiesa. Atkreipė dėmesį, kad straipsnio autoriui buvo žinoma, jog jo teiginiai nėra pagrįsti objektyvia tiesa, o yra sąmoningai nuslepiami ir iškreipiami faktai. Paaiškino, kad savo skunde argumentuotai nurodė devynis A. L. straipsnio teiginius, kurie neatitinka tikrovės ir iškreipia tiesą. Pažymėjo, kad tai laikytina teisės bei profesinės žurnalistų etikos pažeidimu, tačiau Komisija šių argumentų nenagrinėjo ir taip tyčia neatliko savo funkcijų.

Nesutiko ir su Komisijos pozicija, kad ji skundžiamame sprendime vertino tai, kaip medžiaga pateikta skaitytojui. Nurodė, kad Komisija visiškai nevertino to fakto, kad A. L. nuomonė yra paskelbta neetiškai, neteisingai ir šališkai, o tai pažeidžia Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Pažymėjo, kad Kodekso 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta atsakymo teisė, t. y. galimybė pasiteisinti, paaiškinti, paneigti klaidingą informaciją. Jeigu tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti atsakymo teise, būtina apie tai pranešti visuomenei. Atkreipė dėmesį, kad nei publikacijos autorius A. L., nei šį straipsnį publikavęs UAB „Balsas.lt leidiniai“ nesuteikė pareiškėjui galimybės išreikšti savo nuomonę ir apginti savo poziciją. Vienpusė neobjektyvi kritika nulėmė, kad, pateikiant šališką nuomonę, buvo pažeistos žurnalistų etikos normos. Paaiškino, kad Komisija nevertino ne tik straipsnio turinio, bet ir informacijos pateikimo formos.

Atkreipė dėmesį, kad Komisijos sprendimas yra lakoniškas ir paviršutiniškas, o skundo dalis dėl to, jog A. L. nuomonė žeidžia pareiškėjo garbę ir orumą, gerą jo vardą, liko neišnagrinėta. Temos aktualumas neatleidžia straipsnio autoriaus nuo pareigos informaciją pateikti nepažeidžiant teisės aktų ir etikos kodekso nuostatų. Nurodė, kad peticijos prilyginimas paskviliui, pareiškėjo išsilavinimo kvestionavimas ir nuvertinimas, teiginiai, kad pareiškėjo argumentai vaikiški, klaidingas oficialių tarptautinių teisės aktų interpretavimas, pareiškėjo veiksmų ir tikslų iškraipymas ir šiuos pažeidimus pagrindžiantys pareiškėjo argumentai, pateikti pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 12 d. skunde, nebuvo įvertinti. Nuomonės aštrumas negali pateisinti teikiamos informacijos neetiškumo ir sąmoningo visuomenės klaidinimo. Pažymėjo, kad nors nagrinėjant visuomenei svarbias diskusijas yra galima aštri nuomonė, tačiau pats kritikuojamas asmuo turi suteikti tam pagrindą savo provokuojančiu ar šokiruojančiu elgesiu. Kadangi šiuo atveju toks pareiškėjo elgesys nenustatytas, A. L. aštri kritika laikytina neproporcinga ir neetiška.

Nurodė, kad net aštriai reiškiama nuomonė aktualiais klausimais negali būti įžeidžiančio pobūdžio, žeminanti, pažeidžianti žmogaus moralę, garbę. Mano, kad A. L. teiginiai, kuriais jis menkina pareiškėjo, kaip teisininko, garbę, laikytini neteisėtais ir neetiškais. Paaiškino, kad A. L. tendencingai siekia sudaryti neigiamą nuomonę apie lenkų tautą Lietuvos atžvilgiu bei sumenkinti pareiškėją. Atkreipė dėmesį, kad straipsnio autoriaus kaltinimai dėl dvišalės nesantaikos kurstymo ir valstybės skundimo pažeidžia ir Kodekso 38 straipsnį, kuriame nustatyta, kad žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų. Reglamento 5 skyriaus 5 straipsnyje nustatyta, kad Komisijos sprendime turi būti glaustai nurodyta svarstyto klausimo esmė, išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai, apskundimo tvarka. Pažymėjo, kad skundžiamame Komisijos sprendime nėra nurodyti sprendimo motyvai, o tai, kad, Komisijos teigimu, A. L. publikuota medžiaga laikytina aštria nuomone, yra tik konstatavimas, tačiau ne motyvavimas. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas leidžia Komisijai priimti glaustus sprendimus, tačiau sprendimo motyvų nebuvimas neatitinka sprendimui keliamų reikalavimų, taip pat užkerta teisę į tinkamą jo interesų gynybą. Be to, Komisija sprendime nenurodė jo apskundimo tvarkos.

Atsakovas Komisija atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su Komisijos sprendimais, gali kreiptis dėl jų į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau privalo juos paskelbti šio straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka. Manė, kad nagrinėjamu atveju Visuomenės informavimo įstatyme nėra įtvirtinta pareiškėjo teisė skųsti Komisijos priimtą sprendimą, o administraciniams teismams nėra priskirta nagrinėti Komisijos priimtų sprendimų pagrįstumo, kai tokį sprendimą teismui skundžia ne viešosios informacijos rengėjas ir/ ar skleidėjas. Todėl administracinė byla turėtų būti nutraukta Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto pagrindu kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Paaiškino, kad pareiškėjo skundas Komisijoje buvo išnagrinėtas visapusiškai, objektyviai ir teisingai. Pažymėjo, jog Komisija yra savitvarkos institucija, turinti kompetenciją nagrinėti žurnalistų, viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų padarytus Kodekso nuostatų pažeidimus, tačiau ji neturi kompetencijos nagrinėti ir nustatinėti, ar paskleistos žinios atitinka tikrovę, nes joks teisės aktas tokios Komisijos pareigos nenustato. Tai atlieka Žurnalistų etikos inspektorius, kadangi būtent jam Visuomenės informavimo įstatymas suteikia kompetenciją nustatyti žinių atitikimo tikrovei faktą. Nurodė, kad pareiškėjas painioja Komisijos ir Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencijos ribas ir turimas funkcijas. Manė, jog teismas negali konstatuoti, jog nuomonė buvo paskleista neetiškai ar dezinformuojant visuomenę, kadangi tai nagrinėja Žurnalistų etikos inspektorius, o išreikštos nuomonės atitikimo tikrovei Komisija nenagrinėja. Pažymėjo, kad Komisijai nebuvo pateikti įrodymai, jog nuomone buvo iškraipyti faktai. Pareiškėjo nesutikimas su publikacijoje išdėstyta jos autoriaus nuomone nereiškia, jog publikacijos autorius ar skleidėjas padarė Kodekso pažeidimą ir nuomonę išreiškė neetiškai. Be to, skunde teismui pareiškėjas nenurodo, kokie publikacijos autoriaus teiginiai kokią tiesą iškreipia.

Pabrėžė, kad pareiškėjo skundas, kurio dalį nagrinėjo Komisija, nebuvo adresuotas ir skirtas Komisijai. Komisijai Pareiškėjo skundą persiuntė Žurnalistų etikos inspektorius, kadangi dalyje skundo buvo nurodoma, jog publikacijoje išreikšta nuomonė pažeidžia žurnalistų etikos nuostatas. Taigi tik šią skundo dalį Komisija ir nagrinėjo. Pareiškėjas nebuvo pateikęs Komisijai nagrinėti savarankiško skundo, adresuoto būtent jai, taip pat skunde nebuvo minima, jog pareiškėjas mano, jog buvo pažeista nuostata dėl atsakymo teisės kritikuojamam asmeniui suteikimo. Kadangi dėl to nebuvo pateiktas skundas Komisijai, todėl Komisija šio Kodekso straipsnio nenagrinėjo. Atkreipė dėmesį, kad publikacijoje buvo išreikšta vieno asmens nuomonė, t. y. publikacijoje nebuvo pateikiamos žinios, o išreikšta žurnalisto nuomonė dėl pareiškėjo atlikto veiksmo. Komisija tokiais atvejais nelaiko ir nepripažįsta Kodekso 22 straipsnio 2 dalies reikalavimo privalomumo, kadangi nuomonės paskleidimo tikslas yra ne žinių paskleidimas. Nuomonė paprastai yra subjektyvi, tačiau privalo būti išreikšta etiškai.

Nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Komisijos sprendimo lakoniškumas reiškia, jog Komisija nenagrinėjo jo skundo, nes sprendimo išdėstymo lakoniškumas pats savaime jokiu būdu nereiškia, jog skundas buvo neišnagrinėtas. Pabrėžė, jog Komisijos sprendimo motyvai trumpi, Komisija sprendime nenurodo visų Komisijos narių išsakytų argumentų, nuomonių ir motyvų, kurie būna išsakomi Komisijos posėdžio metu. Be to, Komisija, kaip minėta, yra savitvarkos institucija, kurios priimamiems sprendimams nėra keliami griežti ir formalūs reikalavimai. Manė, jog iš priimto sprendimo yra aišku, jog Komisija nubalsavo balsų dauguma. Paaiškino, kad Komisija, priimdama sprendimą, taip pat atsižvelgė į tai, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje yra užtikrinama ir garantuojama saviraiškos laisvė, kurios ribos yra pakankamai plačios, ir šiuo atveju jos nebuvo pažeistos.

Manė, jog sprendimo formos trūkumas, kad sprendime nėra nurodyta Komisijos sprendimo apskundimo tvarka, negali būti pakankamas savaime konstatuoti sprendimo neteisėtumą ir būti pagrindu jį panaikinti. Be to, pabrėžė, kad Komisijos sprendime nebuvo nurodyta apskundimo tvarka, nes pareiškėjas neturi teisės skųsti Komisijos sprendimo. Nurodė, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 punktą Komisijos sprendimą turi teisę apskųsti tik viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, jeigu jie nesutinka su priimtu Komisijos sprendimu, tačiau pareiškėjui tokia teisė nėra nustatyta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. L. atsiliepime nurodė, kad sutinka su Komisijos atsiliepimu į skundą, ir prašė Komisijos atsiliepimą laikyti ir jo pozicija dėl skundo.

Paaiškino, kad straipsnio autorius skleidė tikrovę atitinkančią informaciją, savo nuomonę apie pareiškėjo peticiją reiškė pakankamai etiškai, viešai ir įžeidžiančiai nediskreditavo pareiškėjo vardo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neadekvačiai vertina straipsnį ir nepagrįstai remiasi tarptautiniais susitarimais, kurie nesusiję su valstybės istorijos ir geografijos dėstymu tautinių mažumų mokyklose.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Komisijos 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo, priimto protokolu Nr. 20, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas taip pat nustatė, kad UAB „Balsas.lt leidiniai“ 2012 m. balandžio 27 d. interneto tinklalapyje www.balsas.lt paskelbė publikaciją „A. L.: dar viena Lenkijos ataka prieš Lietuvą“, kurioje jos autorius A. L. pateikė informaciją apie pareiškėjo Europos Parlamentui pateiktą peticiją. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. rugsėjo 17 d. gautas pareiškėjo T. S. 2012 m. rugsėjo 12 d. skundas dėl minėtoje A. L. publikacijoje paskelbtos informacijos. Tarnyba, vadovaudamasi Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu 2012 m. lapkričio 19 d. posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, ginčijamame sprendime konstatavo, kad 2012 m. balandžio 27 d. interneto portalo www.balsas.lt publikacijoje „A. L.: dar viena Lenkijos ataka prieš Lietuvą“ nebuvo pažeistas Kodeksas, ir minėtą sprendimą 2012 m. lapkričio 27 d. raštu išsiuntė pareiškėjui, UAB „Balsas.lt leidiniai“ ir žurnalistų etikos inspektorei. 2013 m. sausio 30 d. Tarnyba priėmė sprendimą pripažinti pareiškėjo skundą dėl ginčijamoje publikacijoje paskelbtos informacijos nepagrįstu, kurį 2013 m. sausio 30 d. raštu išsiuntė pareiškėjui ir UAB „Balsas.lt“.

Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Visuomenės informavimo įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), kurio 46 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Komisija – kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija. Viena iš Komisijos atliekamų funkcijų yra nagrinėti profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę (Visuomenės informavimo įstatymo 46 str. 4 d. 2 p.). Atlikdamas Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, inspektorius gali priimti sprendimą kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir Komisiją dėl pastebėtų Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų (Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 3 d. 3 p.).

Teismas akcentavo, kad Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios ar administraciniam teismui klausimams spręsti, spręsdama šios bylos rūšinio teismingumo klausimą, 2013 m. balandžio 9 d. nutartyje konstatavo, kad aptariamojo pobūdžio ginčai yra teismingi Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Specialioji teisėjų kolegija 2007 m. spalio 24 d. nutartyje pažymėjo, kad savitvarkos, savikontrolės institucijų veikla paprastai neturėtų būti laikoma viešuoju administravimu, nes per jas valstybės valdžia, valstybės valdžios subjektų priimti teisės aktai nėra įgyvendinami. Šių institucijų pirminė paskirtis ne vykdyti (įgyvendinti) valstybės valdžią ir valstybės valdžios subjektų priimtus teisės aktus, o tam tikra apimtimi užtikrinti savarankišką tvarkymąsi ir kontrolę tokioje visuomenės gyvenimo srityje, kurioje valstybė pripažįsta tam tikrą autonomiją, savireguliaciją, laisvę veikti pagal visuotinai toje srityje pripažįstamus principus. Nors minėtoje nutartyje buvo sprendžiamas rūšinio teismingumo klausimas, tačiau Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimas, susijęs su Komisijos teisiniu statusu bei jos priimamais sprendimais, aktualus ir šioje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatyme išsprendus ginčų dėl Komisijos sprendimų rūšinio teismingumo klausimą, Komisija tapo viešojo administravimo subjektu, o jos priimamiems sprendimams taikytinas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-777/2011). Taigi Komisijos sprendimai negali būti vertinami vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu. Komisijos sprendimų priėmimo specifika atskleista Reglamente, Komisijos darbą nustatančiame teisės akte (Visuomenės informavimo įstatymo 46 str. 7 d.).

Iš Reglamento 5 skyriaus „Komisijos sprendimai“ 2 punkto teismas nustatė, kad sprendimai priimami paprasta posėdyje ir balsavime dalyvaujančių Komisijos narių balsų dauguma. Komisijos sprendimas susideda iš įžanginės, konstatuojančiosios ir rezoliucinės dalies. Komisijos sprendime turi būti glaustai nurodyta svarstyto klausimo esmė, išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai, apskundimo tvarka (Reglamento 5 skyriaus „Komisijos sprendimai“ 5 p.).

Teismo nuomone, skundžiamas sprendimas iš esmės atitinka Reglamento nuostatas, t. y. sprendimo formai ir turiniui keliamus reikalavimus, taigi pareiškėjo argumentą, kad ginčijamas Komisijos sprendimas yra nemotyvuotas, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ginčijamo sprendimo trūkumas, susijęs su jo apskundimo tvarkos neišaiškinimu, nelaikytinas esminiu, nes ši aplinkybė nesutrukdė pareiškėjui pasinaudoti teismine gynyba.

Teismas taip pat nurodė, kad Tarnyba pagal savo kompetenciją atliko šioje byloje ginčijamos publikacijos vertinimą ir 2013 m. sausio 30 d. priėmė sprendimą pripažinti pareiškėjo skundą dėl ginčijamoje publikacijoje paskelbtos informacijos nepagrįstu. Nagrinėjama administracinė byla buvo sustabdyta, kol įsiteisės teismo sprendimas, priimtas byloje, kuriame ginčijamas Tarnybos 2013 m. sausio 30 d. sprendimas. Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prie šios bylos pridėtoje administracinėje byloje Nr. I-76-789/2014 patvirtino minėto Tarnybos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju Komisijos ir Tarnybos nagrinėjimo dalykas iš dalies sutapo, nes ne tik Komisija, bet ir Tarnyba tyrė ginčijamos publikacijos etiškumą.

Tiek pareiškėjo skundą nagrinėjusi Tarnyba, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad skundžiamoje publikacijoje buvo pateikta jos autoriaus A. L. nuomonė, o ne žinia Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio prasme. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalį, nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, ar ginčijama nuomonė buvo reiškiama sąžiningai, etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, nepažeidė pareiškėjo, kaip teisininko, dalykinės reputacijos, nežemino jo garbės ir orumo. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pritarė tiek Tarnybos sprendime, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktam publikacijoje naudotų teiginių, žodžių vertinimui.

Atsižvelgęs į tai, teismas šioje byloje neturėjo pagrindo skundžiamos publikacijos turinį vertinti kitaip, negu tai padarė Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įsiteisėjusiuose procesiniuose sprendimuose administracinėje byloje Nr. I-76-789/2014, be kita ko, pasisakydami ir dėl publikacijos atitikties etikos reikalavimus.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, visas bylai reikšmingas aplinkybes, remdamasis teisės aktų nuostatomis, darė išvadą, kad atsakovas Komisija 2012 m. lapkričio 19 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriame konstatavo, jog 2012 m. balandžio 27 d. interneto portalo www.balsas.lt publikacijoje „A. L.: dar viena Lenkijos ataka prieš Lietuvą“ Kodeksas nebuvo pažeistas. Teismas byloje nenustatė skundžiamo akto panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundą atme kaip nepagrįstą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

 

III.

 

Pareiškėjas T. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui naginėti iš naujo.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino Reglamento nuostatų, įtvirtinančių, kad Komisijos sprendime turi būti glaustai nurodyta svarstyto klausimo esmė, išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai, apskundimo tvarka. Akcentuoja, kad Komisija sprendime neatsakė į pareiškėjo keliamus klausimus, susijusius straipsnio turinio etiškumu. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Komijos sprendimo motyvų nebuvimo. Pareiškėjas neteisėtu ir nepagrįstu laiko pirmosios instancijos teismo teiginį, kad Komisijos sprendimo apskundimo tvarkos nenurodymas nelaikytinas esminiu pažeidimu. Šiuo aspektu akcentuoja, kad pareiškėjui realizuoti savo teises buvo itin sudėtinga, kadangi pareiškėjas nebuvo supažindintas nei su Komisijos sprendimo motyvais, nei su šio sprendimo apskundimo tvarka.

Taip pat pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo nurodytoje byloje Nr. I-76-789/2014 nebuvo nagrinėjamas Etikos kodekso nuostatų pažeidimas. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo teismo posėdžio metu išsakytų argumentų dėl jo privataus gyvenimo ir reputacijos pažeidimo, kurie buvo tiesiogiai nulemti Kodekso nuostatų pažeidimų.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.

 

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo, priimto protokolu Nr. 20, panaikinimo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą, priimtą protokolu Nr. 20, kuriame konstatuota, kad 2012 m. balandžio 27 d. interneto portalo www.balsas.lt publikacijoje „A. L.: dar viena Lenkijos ataka prieš Lietuvą“ nebuvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas (t. I, b. l. 8).

Nagrinėjamu atveju aktualu įvertinti pareiškėjo teisę kreiptis į teismą dėl Komisijos sprendimo panaikinimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), kurio 46 straipsnio 5 dalis nustatė, kad į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją gali kreiptis visi suinteresuoti asmenys. To paties straipsnio 8 dalis įtvirtino, kad viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su Komisijos sprendimais, gali kreiptis dėl jų į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau privalo juos paskelbti šio straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka.

Viena vertus, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, teisė kreiptis į teismą dėl Komisijos sprendimo yra numatyta tik viešosios informacijos rengėjams ar skleidėjams, t. y. asmenims, neturintiems šio statuso, kaip kad nagrinėjamu atveju – pareiškėjui, teisė skųsti Komisijos sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui neįtvirtinta. Pažymėtina, kad iš esmės tokios pat nuostatos yra išdėstytos ir šiuo metu galiojančioje Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio redakcijoje (atitinkamai – 461 str. 4 ir 7 d.).

Antra vertus, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją bylos rūšinio teismingumo bendrosios ar administraciniam teismui klausimams spręsti, kuri 2013 m. balandžio 9 d. nutartyje konstatavo, kad aptariamojo pobūdžio ginčai, t. y. konkrečiai – reikalavimas dėl Komisijos 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo panaikinimo, teismingi administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Specialioji teisėjų kolegija sprendžia tik bylos rūšinio teismingumo klausimus, tačiau nevertina, ar asmuo turi subjektinę teisę kreiptis į teismą. Šį aspektą analizuoja ir dėl jo pasisako teismas, priimantis asmens skundą ar vėliau – nagrinėdamas bylą.

Kaip jau buvo minėta, Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalis įtvirtina viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų, nesutinkančių su Komisijos sprendimais, teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, todėl šiuo pagrindu Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 9 d. nutartis dėl bylų, kuriose ginčijami Komisijos sprendimai, teismingumo administraciniam teismams, yra visiškai pagrįsta ir logiška. Tačiau ši Specialiosios teisėjų kolegijos nutartis neleidžia daryti jokios išvados apie nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinę teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Komisijos sprendimo panaikinimo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šios teisės normos formuluotė lemia, jog suinteresuotas subjektas turi teisę kreiptis į teismą ne bet kokia, o būtent įstatymų nustatyta tvarka. Tokia išvada prasmiškai dera ir su ABTĮ 15 straipsnio, išvardijančio konkrečių bylų, patenkančių į administracinių teismų kompetenciją, sąrašą, 2 dalimi, numatančia, jog įstatymu administracinių teismų kompetencijai gali būti priskiriamos ir kitokios bylos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015). Kaip jau buvo aptarta anksčiau, Visuomenės informavimo įstatymas nenumato galimybės pareiškėjui kreiptis į teismą dėl Komisijos sprendimo panaikinimo.

Šiuo aspektu pastebėtina, kad Komisija tai kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija, kuri, be kita ko, rūpinasi viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų profesinės etikos ugdymu, savarankiškai arba su kitomis institucijomis rengia konferencijas, seminarus praktikumus (Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos darbo reglamento, patvirtinto Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2012 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 5, 3 ir 4 p., t. I, b. l. 70–71).

Atsižvelgus į tai, Komisijos funkcijos savo esme negali būti prilyginamos valstybinės institucijos, ginančios galbūt pažeistas asmens teises (pvz., Žurnalistų etikos inspektorius, Visuomenės informavimo įstatymo 4950 str.) ir skiriančios sankcijas už nustatytus teisės pažeidimus, funkcijoms. Komisija – viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų vidinė institucija, skirta kontroliuoti profesinės etikos laikymąsi, inter alia nagrinėjanti galimus Kodekso pažeidimus bei priskirianti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai (Reglamento V sk. 10 p.), tačiau ne sprendžianti dėl konkrečių asmenų teisių ir interesų pažeidimų. Todėl šia prasme Komisijos sprendimas negali būti vertinamas kaip skirtas pareiškėjui.

Iš kitos pusės, toks Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalies nuostatų aiškinimas nepaneigia pareiškėjo subjektinės teisės kreiptis dėl jo galbūt pažeistų teisių gynybos. Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje yra įtvirtinti keli alternatyvūs asmens, manančio, kad visuomenės informavimo priemonėse buvo pažeistos jo teisės (inter aliagarbė ir orumas), gynimo mechanizmai. Tarp jų – galimybė kreiptis į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą ar tiesiogiai į bendrosios kompetencijos teismą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnyje nustatyta tvarka.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. SPR-15 „Dėl publikacijoje „A. L.: dar viena Lenkijos ataka prieš Lietuvą“ (2012 m. balandžio 27 d., www.balsas.lt) paskelbtos informacijos“. Dėl šio Tarnybos sprendimo teisėtumo pasisakė tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, inter alia vertindami, ar viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) skundžiamoje publikacijoje sąžiningai, etiškai paskelbė nuomonę, neperžengdamas saviraiškos laisvės ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1569/2014).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tik byloje kilusio ginčo teismingumo klausimą, tačiau nesprendė dėl pareiškėjo locus standi nagrinėjamu atveju, todėl, nesant tam teisinio pagrindo, išnagrinėjo administracinę bylą. Atsižvelgus į tai, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai savo ruožtu yra teisiškai nebereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų pagrįstumo nevertina ir dėl jų nepasisako. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimas naikinamas ir administracinė byla nutraukiama (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, prie apeliacinio skundo pridėti duomenys apie žyminio mokesčio sumokėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad byla nutraukta vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu, nėra priimtas sprendimas pareiškėjo naudai (ABTĮ 44 str. 1 d.), konstatuotina, jog pareiškėjui negali būti priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame teisme, todėl netenkinamas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                         Irmantas Jarukaitis

 

 

                                                                      Romanas Klišauskas

 

 

                                                                      Skirgailė Žalimienė


Paminėta tekste:
  • I-76-789/2014
  • A-1820-502/2015