Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2019-04-01][nuasmenintas sprendimas byloje][eA-1742-502-2019].docx
Bylos nr.: eA-1742-502/2019
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos Bankas 188607684 atsakovas
"EVP International" 300060819 pareiškėjas
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas valstybės ir savivaldybių institucijos, dalyvaujančios procese išvadai duoti
Kategorijos:
33. Finansų rinkų priežiūra
38. Kiti ginčai viešojo administravimo srityje
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.25. Kitos bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje



Administracinė byla Nr. eA-1742-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04005-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 33 

 (S)

 

img1 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. kovo 27 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas), Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „EVP International“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Paysera LT (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „EVP International“; toliau – ir UAB „Paysera LT“, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2014 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 241-120 „Dėl „EVP International“, UAB, inspektavimo rezultatų“ dalį, kuria pareiškėjas įspėjamas ir įpareigojamas pašalinti sprendimo dėstomosios dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą (netinkamai taikytas nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo metodas D vykdomos veiklos kapitalo poreikiui apskaičiuoti).

2.        Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktorius 2014 m. liepos 29 d. sprendimu „Dėl „EVP International“, UAB, inspektavimo rezultatų“ nusprendė įspėti bendrovę dėl sprendimo dėstomosios dalies 1, 2, 3 punktuose nurodytų pažeidimų, per 20 darbo dienų paruošti pažeidimų ir trūkumų pašalinimo planą bei iki 2014 m. gruodžio 31 d. nurodytus pažeidimus pašalinti. Pareiškėjas nesutiko su sprendimo dalimi, kuria skirta poveikio priemonė – įspėjimas dėl sprendimo dėstomosios dalies 1 punkte nurodyto pažeidimo, susijusio su nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo reikalavimų taikymu elektroninių pinigų įstaigai.

3.       Pareiškėjo teigimu, ginčas kilo dėl skirtingai vertinamo elektroninių pinigų įstaigos UAB „Paysera LT“ veiklos modelio bei skirtingo su elektroninių pinigų leidimu susijusių ir nesusijusių paslaugų traktavimo. Teisės aktai vienareikšmiškai neapibrėžia, kokios paslaugos gali būti laikomos susijusiomis su elektroninių pinigų leidimu, o kokios nesusijusiomis. Tačiau priklausomai nuo to, ar paslauga turi būti laikytina susijusi ar nesusijusi su elektroninių pinigų leidimu, tiesiogiai priklauso nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo metodo pasirinkimas.

4.       Paaiškino, kad inspektavimo komisija, nagrinėdama bendrovės taikomo nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimą, padarė išvadą, kad jis neatitinka vykdomos veiklos modelio ir kapitalo apskaičiavimo ataskaita sudaryta neteisingai, t. y. bendrovė nesilaiko reikalavimo taikyti nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo metodą D, kuris turi būti taikomas elektroninių pinigų įstaigoms, leidžiančioms elektroninius pinigus ir teikiančioms su tuo susijusias mokėjimo paslaugas, ir reikalavimo taikyti atskirą nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo metodą (A, B arba C) mokėjimo paslaugoms, nesusijusioms su elektroninių pinigų leidimu. Dėl to atsakovas laikė, kad bendrovė pažeidė Lietuvos banko valdybos 2012 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. 03-5 „Dėl 2009-12-24 Lietuvos banko valdybos nutarimo Nr. 240 „Dėl mokėjimo įstaigų nuosavo kapitalo skaičiavimo taisyklių“ pakeitimo (toliau – ir Nutarimas Nr. 240) 18 punkto reikalavimą.

5.       Teigė, kad ši išvada nėra teisinga ir pagrįsta, ji prieštarauja faktinėms aplinkybėms, t. y. atsakovas neteisingai interpretavo teikiamų paslaugų modelį (kokios paslaugos ir kokiu būdu teikiamos), taip pat neteisingai interpretavo taikytinų įstatymų ir teisės aktų normas.

6.       Paaiškino, kad Elektroninių pinigų licencija (toliau – ir Licencija) buvo išduota 2012 m. rugsėjo 27 d. Prieš išduodant Licenciją, pareiškėjas veikė pagal mokėjimo įstaigos licenciją ir kaip mokėjimo įstaiga teikė tik pinigų perlaidos paslaugas (Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 5 str. 6 p.), t. y. atskiros elektroninių pinigų sąskaitos nei prekybininkams, nei mokėtojams nebuvo atidaromos ir nebuvo išleidžiami elektroniniai pinigai, prekybininkas pats inicijuoti pervedimo neturėjo galimybės. Tuo metu elektroninių pinigų neleido, teiktos mokėjimo paslaugos nebuvo susijusios su elektroniniais pinigais. Kaip mokėjimo įstaiga iki 2013 m. nuosavo kapitalo poreikį skaičiuodavo B metodu. Kai buvo gauta Licencija, verslo modelis esmingai pasikeitė. Atsirado galimybė vystyti Mokėjimai.lt sistemą, atidaryti virtualias sąskaitas klientams, nebeliko būtinybės siųsti pinigus perlaidos principu. Bendrovė, gavusi Licenciją pakeitė iki tol vykdytos veiklos modelį ir mokėjimo paslaugas ėmė teikti tik klientams, atsidariusiems Mokėjimai.lt elektroninių pinigų sąskaitas. Pagal esamą verslo schemą, bendrovė visiems savo klientams be išimties atidaro Mokėjimai.lt elektroninių pinigų sąskaitas ir visas mokėjimo paslaugas teikia tik per Mokėjimai.lt sąskaitas, prieš teikiant bet kokią mokėjimo paslaugą pirmiausiai klientams išleisdama elektroninius pinigus. Paaiškino, kad kliento ir bendrovės, kaip elektroninių pinigų įstaigos, santykius reglamentuoja Bendroji mokėjimo paslaugų sutartis (toliau – ir Bendroji sutartis), kuri kartu yra ir elektroninių pinigų išleidimo ir išpirkimo sutartis. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal verslo modelį už absoliučiai visas lėšas, patekusias į Mokėjimai.lt elektroninių pinigų sąskaitą, pinigų patekimo į sąskaitą momentu yra išleidžiami elektroniniai pinigai. Bendrojoje sutartyje nurodyta, kad elektroninius pinigus klientas gali laikyti Mokėjimai.lt sąskaitoje, naudoti juos savo nuožiūra vietiniams ir tarptautiniams mokėjimo pervedimams atlikti, mokėti įmokas, atlikti kitas operacijas, tiesiogiai susijusias su lėšų pervedimais, taikant nustatytus įkainius už šias paslaugas. Todėl visos bendrovės teikiamos mokėjimo paslaugos yra neatskiriamai susijusios su išleistais elektroniniais pinigais. Atsakovas, traktuodamas, kad vien tik pervedimai tarp savo Mokėjimai.lt sąskaitų ir šių sąskaitų asmeniniai papildymai bei išpirkimai, pervedant į to paties vartotojo sąskaitą kredito įstaigoje, yra laikytini su elektroninių pinigų leidimu susijusia veikla, tuo tarpu teigdamas, kad pervedimų paslaugos iš vartotojų Mokėjimai.lt sąskaitų į kitas sąskaitas, esančias Lietuvos ir užsienio valstybių bankuose gali būti teikiamos tik pirmiau elektroninius pinigus išpirkus ir dėl to jau yra laikytinos nesusijusiomis su elektroninių pinigų leidimu, susiaurina Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) normas. Įstatymo 6 straipsnis, reglamentuojantis elektroninių pinigų išpirkimo sąlygas, nenustato ribojimų, kurie nurodyti ginčijamame sprendime ir inspektavimo komisijos išvadose. Įstatyme nustatyta tik sąlyga elektroninių pinigų leidėjui ir įgijėjui susitarti dėl elektroninių pinigų išleidimo ir išpirkimo sąlygų, dėl kurių susitariama Bendrojoje sutartyje.

7.       Pareiškėjas paaiškino, kad pagal Bendrosios sutarties 8.2.2. punktą, elektroninių pinigų išpirkimas yra kliento nurodymas pervesti kliento Mokėjimai.lt sąskaitoje esančius elektroninius pinigus į kliento nurodytą banko sąskaitą ar kitos elektroninių atsiskaitymų sistemos sąskaitą.  

8.       Vertino, kad atsakovas nepagrįstai laikosi pozicijos, jog visos mokėjimo paslaugos, skirtos prekybininkams, yra nepriskirtinos prie paslaugų, susijusių su elektroniniais pinigais, kadangi mokėtojo tikslas yra atsiskaityti. Paslaugos prekybininkams teikiamos tokiu pačiu būdu, kaip ir kitiems Mokėjimai.lt sistemos klientams. Kiekvienas prekybininkas privalo atsidaryti Mokėjimai.lt sąskaitą, į kurią patenka surinkti atsiskaitymai už perkamas prekes ar paslaugas.

9.       Pažymėjo, kad 2013 m. pareiškėjas neteikė pinigų perlaidos paslaugos, kuri apibrėžta MĮ 2 straipsnio 29 punkte, o visais atvejais teikė tik tokias mokėjimo paslaugas, kurios buvo susijusios su elektroniniais pinigais. Atkreipė dėmesį, kad 2014 m. kovo 7 d. informavo Lietuvos banką, kad atsižvelgdamas į tai, kad visos teikiamos mokėjimo paslaugos yra tiesiogiai susijusios su elektroniniais pinigais, nuosavo kapitalo poreikio rodiklį už 2013 m. turi skaičiuoti tik pagal D metodą. Bendrovė tokiu veiksmu iš principo neatsisakė ir nesiliovė taikiusi B metodą, ir nepakeitė metodo iš B į D, nes tai nėra įmanoma pagal Nutarimo Nr. 240 nuostatas.

10.       Paaiškino, kad sprendimo 1 dalyje nurodytų nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo ištaisymas pagal tai, kaip atsakovas suformulavo taikytinų teisės aktų interpretaciją, nėra paprastas duomenų perskaičiavimas ir naujos pataisytos ataskaitos pateikimas. Kadangi nei vienas teisės aktas nenustato tokių mokėjimo paslaugų ir elektroninių pinigų leidimo atskyrimo, tokiu atveju būtų reikalingas Mokėjimai.lt sistemos perprogramavimas ir tam reikėtų didelių išteklių.

11.       Atsakovas Lietuvos bankas pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

12.       Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui pritaikyta poveikio priemonė – įspėjimas, nes tikslinio inspektavimo metu, taip pat vėliau, gavus priežiūrai skirtas ataskaitas, nustatė, kad pareiškėjas, be kitų teisės aktų, pažeidė elektroninių pinigų įstaigos nuosavo kapitalo poreikiui apskaičiuoti reglamentuojančius Nutarimo Nr. 240 reikalavimus. Pagal šiuo nutarimu patvirtintų Elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigų nuosavo kapitalo skaičiavimo taisyklių 18 punktą, elektroninių pinigų įstaiga, kuri leidžia elektroninius pinigus ir teikia su tuo susijusias mokėjimo paslaugas, nuosavo kapitalo poreikiui skaičiuoti turi taikyti D metodą, o jeigu elektroninių pinigų įstaiga, teikia ir mokėjimo paslaugas, nesusijusias su elektroninių pinigų leidimu, šios veiklos nuosavo kapitalo poreikiui skaičiuoti turi būti taikomas vienas iš metodų: A, B arba C metodas.

13.       Pažeidimas buvo konstatuotas dėl to, kad pareiškėjas, teikdamas su elektroninių pinigų leidimu nesusijusias mokėjimo paslaugas, šiai vykdomai veiklai neskaičiavo nuosavo kapitalo poreikio nei vienu iš pasirinktinų A, B arba C metodu, t. y. nuosavo kapitalo poreikis nebuvo skaičiuojamas dviem pareiškėjos teikiamoms, su elektroninių pinigų leidimu nesusijusioms, mokėjimo paslaugoms: 1) kredito pervedimams, t. y. pareiškėjo elektroninių pinigų turėtojų lėšų pervedimui į kredito įstaigose esančias sąskaitas; 2) pinigų perlaidoms, t. y. mokėtojų atliekamiems apmokėjimams prekių tiekėjams ir paslaugų teikėjams už įvairias prekes ir paslaugas.

14.       Pažymėjo, kad kol pareiškėjo visuotinis akcininkų susirinkimas dar nebuvo patvirtinęs 2013 m. finansinių ataskaitų, kurių pagrindu buvo patikslinta pareiškėjo 2013 m. gruodžio 31 d. duomenimis sudaryta Elektroninių pinigų įstaigos kapitalo skaičiavimo ataskaita, taip pat buvo sudaromos kapitalo skaičiavimo ataskaitos vėlesniais ataskaitiniais laikotarpiais (nurodant, kad nuosavo kapitalo poreikiui skaičiuoti naudojamas tik vienas metodas (D), taikomas vykdomai su elektroninių pinigų leidimu susijusių mokėjimo paslaugų teikimo veiklai). Pareiškėjas nurodė Lietuvos bankui pateiktoje pagal 2013 m. gruodžio 31 d. duomenis sudarytoje kapitalo skaičiavimo ataskaitoje, taip pat ankstesniais ataskaitiniais laikotarpiais sudarytose kapitalo skaičiavimo ataskaitose, kad jis teikia su elektroninių pinigų leidimu nesusijusias mokėjimo paslaugas ir šiai vykdomai veiklai apskaičiavo nuosavo kapitalo poreiki pagal B metodą. Tačiau, tikėtina, dėl to, kad taip apskaičiavus nuosavo kapitalo poreikį, pareiškėjo nuosavo kapitalo perviršis, lyginant su teisės aktuose nustatytu minimaliu nuosavo kapitalo dydžiu, buvo nedidelis, pareiškėjas nusprendė traktuoti anksčiau nurodytas mokėjimo paslaugas, kaip nesusijusias su elektroninių pinigų leidimu. Priešingu atveju, pareiškėjas susidurtų su kliūtimi mokėjimo paslaugų apimtims didinti.

15.       Atsakovas pažymėjo, kad Mokėjimų įstatymo 6 straipsnis elektroninių pinigų išpirkimo nesutapatina su kredito pervedimu, todėl pareiškėjas, pirmiau išpirkęs elektroninius pinigus, atlieka kredito pervedimus, o tokie kredito pervedimai nelaikytini susiję su elektroninių pinigų leidimu. Akcentavo, kad kredito įstaigų klientai į savo piniginių lėšų sąskaitas priima ne elektroninius pinigus, o lėšas, gautas išpirkus elektroninius pinigus (kredito pervedimai vykdomi pareiškėjui jau išpirkus elektroninius pinigus iš jų turėtojų), todėl pareiškėjo teikiamos mokėjimo paslaugos, kai iš elektroninių pinigų turėtojų (pareiškėjo klientų) sąskaitų atliekami kredito pervedimai į bankų sąskaitas, nelaikytinos susijusiomis su elektroninių pinigų leidimu. Šias paslaugas galima būtų laikyti susijusiomis su elektroninių pinigų leidimu, jei elektroninių pinigų (ne piniginių lėšų) pervedimai būtų atliekami į kitų asmenų elektroninių pinigų sąskaitas, t. y. šie pinigai būtų priimami asmenų, kurie nėra tų elektroninių pinigų leidėjai (Mokėjimų įstatymo 2 str. 1 d. 3 p.).

16.       Pareiškėjo Mokėjimai.lt sistemoje mokėtojams suteikiama galimybė apmokėti prekių tiekėjams ir paslaugų teikėjams, turintiems šioje sistemoje elektroninių pinigų sąskaitas, už įvairias prekes ir paslaugas (t. y. atlikti pinigų perlaidas (Mokėjimų įstatymo 5 str. 6 p.). Mokėtojų atliekami apmokėjimai prekių tiekėjams ir paslaugų teikėjams už įvairias prekes ir paslaugas laikytini nesusijusiomis su elektroninių pinigų leidimu mokėjimo paslaugomis, nes atitinka pinigų perlaidos apibrėžimą pagal Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 29 punktą (mokėjimo paslauga, kai lėšos gaunamos iš mokėtojo neatidarant mokėjimo sąskaitos mokėtojo ar gavėjo vardu tam, kad tam tikra suma būtų pervesta gavėjui ar gavėjo vardu veikiančiam mokėjimo paslaugų tiekėjui, ir (ar) kai tokios lėšos gaunamos mokėtojo vardu tampa jam prieinamos).

17.       Paaiškino, kad atsiskaitymai pareiškėjo sistemos viduje neatitiktų Įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatytos išimties, kad šis Įstatymas netaikomas „piniginei vertei, saugomai priemonėse, kurias galima naudoti prekėms ar paslaugoms įsigyti <...> pagal komercinį susitarimą su leidėju ribotame paslaugų teikėjų tinkle“, kadangi pareiškėjas teikia paslaugas nuolat besiplečiančiame paslaugų teikėjų tinkle.

18.       Pažymėjo, kad papildomų išteklių poreikis negali būti priežastis nevykdyti teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas papildomų išteklių šiam tikslui galėtų išvengti, jei pasinaudotų, teise vykdomai veiklai (mokėjimo paslaugų teikimui), nesusijusiai su elektroninių paslaugų teikimu, skaičiuoti nuosavo kapitalo poreikį pagal kitus Nutarime Nr. 240 nurodytus metodus (nebūtinai pagal B metodą). Pareiškėjas pateikė Lietuvos bankui 2014 m. rugpjūčio 29 d. prašymą leisti nuosavo kapitalo poreikiui mokėjimo paslaugoms, nesusijusioms su elektroninių pinigų leidimu, apskaičiuoti taikyti kitą metodą (A metodą), todėl darė prielaidą, kad pareiškėjas pripažįsta teikiantis su elektroninių pinigų leidimu nesusijusias mokėjimo paslaugas.

 

II.

 

19.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

20.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo veiklos modelis paremtas atsiskaitymų sistema Mokėjimai.lt, kurioje vartotojams atidaromos asmeninės sąskaitos, vadinamos Mokėjimai.lt sąskaitomis. Viena iš šios sistemos galimybių – lėšų pervedimų į kito Mokėjimai.lt sąskaitos vartotojo sąskaitą vykdymas. Šios tiesiogiai su elektroninių pinigų leidimu susijusios mokėjimo paslaugos, įskaitant vartotojo vardu atidarytos Mokėjimai.lt sąskaitos papildymas savo lėšomis pavedimu iš kredito įstaigų ar grynaisiais pinigais bei iš kitų Mokėjimai.lt sąskaitų (elektroninių pinigų leidimas) ir piniginių lėšų susigrąžinimas į vartotojų vardu kredito įstaigose atidarytas sąskaitas (elektroninių pinigų išpirkimas), atitinka Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus elektroninių pinigų požymius (laikomi elektroninėse, įskaitant magnetines, laikmenose, skirti mokėjimo operacijoms atlikti, priimami asmenų, kurie nėra tų elektroninių pinigų leidėjai) ir jai taikomas nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimas pagal D metodą.

21.       Teismas pabrėžė, kad be minėtų lėšų pervedimo pareiškėjo elektroninių pinigų turėtojai savo lėšas gali pervesti ne tik kitiems Mokėjimai.lt sąskaitų turėtojams, bet ir į sąskaitas, esančias Lietuvos ir užsienio valstybių bankuose. Pradiniame etape mokėtojas pateikia lėšas įstaigai su tikslu atlikti pinigų perlaidą lėšų gavėjui, o ne papildyti prekybininko Mokėjimai.lt sąskaitą. Mokėtojui sumokėjus (atlikus pinigų perlaidą) ir įstaigai gavus prekybininkui skirtas lėšas, išleidžiami elektroniniai pinigai ir pagal įstaigos ir prekybininko susitarimą yra įskaitomi į jo elektroninę piniginę (Mokėjimai.lt) sąskaitą. Teismas padarė išvadą, kad minėtų paslaugų metu, išpirkus elektroninius pinigus, teikiama kredito pervedimo paslauga. Teismo vertinimu, minėtos mokėjimo operacijos neatitinka elektroninių pinigų sąvokos požymių, taigi įgyja kredito pervedimų tarp mokėtojo ir gavėjo sąskaitų, atliekamų kredito įstaigų, požymius. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad visi mokėjimai, kurie vyksta per elektroninių pinigų sąskaitas turi būti traktuojami kaip susiję su elektroniniais pinigais. Pareiškėjo veikla pervesti savo lėšas ne tik kitiems Mokėjimai.lt sąskaitų turėtojams, bet ir į sąskaitas, esančias Lietuvos ir užsienio valstybių bankuose, yra žymiai platesnė nei veikla, susijusi vien tik su elektroninių pinigų leidimu.

22.       Teismas pažymėjo, kad pagal esamą įstatyminį ir priežiūrinį reguliavimą lėšos, esančios kredito įstaigų sąskaitose, nėra prilygintinos lėšoms, išleistoms kaip elektroniniai pinigai. Visų pirma elektroninių pinigų turėtojų gautos lėšos nėra laikomos indėliu ir nėra apdraustos pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą. Be to, kredito įstaigų veiklai ir priežiūrai taikomi gerokai griežtesni reikalavimai (kapitalo dydžio, reikalavimai vidaus kontrolei ir rizikos valdymui bei įvairūs kiti riziką ribojantys normatyvai). Pareiškėjas Mokėjimai.lt sistemoje mokėtojams taip pat teikia paslaugą apmokėti prekių tiekėjams ir paslaugų teikėjams, turintiems šioje sistemoje elektroninių pinigų sąskaitas, už įvairias prekes ir paslaugas. Teismo vertinimu, mokėtojai, pervesdami lėšas prekių tiekėjams ir paslaugų teikėjams, neturi tikslo papildyti jų elektroninių sąskaitų, jų tikslas – atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Tik atlikus mokėjimo operaciją ir elektroninių pinigų įstaigai gavus lėšas, pagal susitarimą su prekių tiekėju ir paslaugų teikėju, išleidžiami elektroniniai pinigai. Teismas konstatavo, kad minėtos paslaugos metu atliekamos pinigų perlaidos, kurios pagal MĮ 2 straipsnio 29 punktą nelaikytinos su elektroninių pinigų leidimu susijusiomis mokėjimo paslaugomis.

23.       Teismas sprendė, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjo teiktas mokėjimo paslaugas, t. y. kredito pervedimus ir pinigų perlaidas, kaip nesusijusias su elektroninių pinigų leidimu, pagrįstai konstatavo, kad šių veiklų kapitalo poreikio skaičiavimui taikytinas pasirinktas metodas (vienas iš A, B ir C), taigi Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus 2014 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 241-120 „Dėl „EVP International“, UAB, inspektavimo rezultatų“ dalis, kuria pareiškėjas įspėjamas ir įpareigojamas pašalinti sprendimo dėstomosios dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, kuriuo konstatuojama, jog pareiškėjas netinkamai taikė nuosavo kapitalo skaičiavimo metodą D savo vykdomos veiklos nuosavo kapitalo poreikiui apskaičiuoti, yra teisėta ir pagrįsta.

24.       Dėl pareiškėjos teiginio, kad mokėjimo paslaugų ir elektroninių pinigų leidimo atskyrimas nėra reglamentuotas teisės aktais, todėl valdomos Mokėjimai.lt sistemos perprogramavimas pareikalautų didelių darbo, piniginių ir laiko išteklių, pažymėtina, kad papildomų išteklių poreikis negali būti priežastis nevykdyti teisės aktų reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teisminio proceso metu pateikė Lietuvos bankui 2014 m. rugpjūčio 29 d. prašymą leisti nuosavo kapitalo poreikiui mokėjimo paslaugoms, nesusijusioms su elektroninių pinigų leidimu, apskaičiuoti taikyti kitą metodą (A metodą), kas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas pripažįsta teikiantis su elektroninių pinigų leidimu nesusijusias mokėjimo paslaugas. Prašymas buvo patenkintas.

 

III.

 

25.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Paysera LT (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 13 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą; 2) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą jo nurodomais klausimais.

26.       Pareiškėjas akcentuoja, kad teismo vadinamo kredito pervedimo metu, elektroninių pinigų turėtojas lėšas pats perveda į išorines sistemas, t. y. bankų sąskaitas, kitų elektroninių pinigų sistemas; šio pervedimo metu yra vykdomas elektroninių pinigų išpirkimas iš elektroninių pinigų turėtojų (Įstatymo 6 str. 2 d.). Teismo motyvuose aprašomas procesas yra visiškai priešingas, teismas kalba apie situaciją, kai tretieji asmenys perveda lėšas iš savo bankų sąskaitų į elektroninių pinigų turėtojo (prekybininko) sąskaitą Paysera sistemoje ir už šias lėšas yra papildoma elektroninių pinigų sąskaita, Įstaigai išleidžiant elektroninius pinigus (Įstatymo 6 str. 1 d.). Tokia netinkama motyvacija rodo, kad teismas nesigilino į bylos medžiagą, nenagrinėjo įstaigos veiklos specifikos, teikiamų paslaugų ir jų modelio, o tiesiog neteisingai perkėlė priežiūros institucijos argumentus juos sumaišydamas vietomis. Atsižvelgiant į tai, traktuotina, kad teismo sprendimas yra be motyvų, kas yra sprendimo negaliojimo pagrindas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 str. 2 d. 5 p.).

27.       Teigia, kad visos pareiškėjo vykdomos mokėjimo operacijos yra neatsiejamos nuo elektroninių pinigų leidimo ar išpirkimo veiklos, šiuose procesuose nėra atskirties, nuo kada būtų galima teigti, jog UAB „Paysera LT“ klientui suteikia atskirą mokėjimo paslaugą, kuri nebėra susijusi su kliento turimais elektroniniais pinigais.

28.       Pažymi, kad nustatant, ar ginčo paslaugos laikytinos susijusiomis su elektroninių pinigų leidimu, vienas iš esminių dokumentų, kurių Teismas netyrė, yra verslo planas. Atkreipia dėmesį, kad elektroninių pinigų įstaigos licencija išduodama ir veikla vykdoma būtent pagal verslo planą (žr. Įstatymo 11 str. 3 d. 3 p.). Lietuvos bankas pareiškėjo verslo planą priėmė, pastabų nepareiškė ir 2012 m. rugsėjo 27 d. išdavė neribotą elektroninių pinigų įstaigos licenciją. Vadinasi, pritarė jo pateiktam pareiškėjo teikiamų mokėjimo paslaugų traktavimui. Teigia, kad byloje pateikta pakankamai įrodymų, kad pareiškėjo teikiamos mokėjimo paslaugos (paslaugos, kai klientas daro mokėjimą iš savo elektroninių pinigų sąskaitos į trečiojo asmens kredito įstaigos sąskaitą; paslaugos, kai klientas gauna mokėjimą į savo elektroninių pinigų sąskaitą iš mokėtojo kredito įstaigos sąskaitos už prekes / paslaugas) yra susijusios su elektroninių pinigų leidimu, todėl Lietuvos bankas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas netinkamai skaičiuoja savo nuosavo kapitalo poreikį. Nurodo, jog teismas nevertino ir neatsižvelgė į byloje pateiktą specialisto išvadą.

29.       Atsakovas Lietuvos bankas pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

30.       Pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, neva Lietuvos bankui jau 2012 m. buvo žinoma, kokias susijusias ir nesusijusias su elektroninių pinigų leidimu mokėjimo paslaugas teiks pareiškėjas, kadangi tokia informacija buvo nurodyta pareiškėjo Lietuvos bankui pateiktame verslo plane. Šis pareiškėjo argumentas atmestinas, kadangi realus pareiškėjo teikiamų mokėjimo paslaugų turinys Lietuvos bankui negalėjo būti žinomas vien išanalizavus verslo planą, kadangi tik inspektavimo metu analizuojant konkrečias mokėjimo paslaugas įmanoma nustatyti mokėjimo paslaugų pobūdį, kas ir buvo padaryta 2014 m. vykusio pareiškėjo inspektavimo metu.

31.       Akcentuoja, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neva nepagrįstai nevertino ir neatsižvelgė į byloje pateiktą specialisto nuomonę. Kaip nurodyta Lietuvos banko pirmosios instancijos teismui pateiktuose paaiškinimuose dėl lektoriaus pateiktos nuomonės, lektorius pateikia tik teorinį elektroninių pinigų sistemų aprašymą, paaiškina, kaip techniškai vyksta elektroninių pinigų leidimo ir išpirkimo procesas, su kuriuo atsakovas yra susipažinęs, tačiau specialistas nepateikia nuomonės, kodėl pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus elektroninių pinigų įstaigos teikiamos mokėjimo paslaugos turėtų būti laikomos susijusiomis (nesusijusiomis) su elektroninių pinigų leidimu. Todėl ši specialisto nuomonė laikytina byloje teisiškai nereikšminga.

 

IV.

 

32.        Apeliacine tvarka nagrinėdama kilusį ginčą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. birželio 21 d. nutartimi nutarė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimu, ar 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančios Direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 2000/46/EB, 5 straipsnio 2 dalis, skaitoma kartu su 6 straipsnio 1 dalies a punktu, turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, su elektroninių pinigų leidimu susijusiomis mokėjimo paslaugomis laikomos:

a) mokėjimo operacija, kai elektroninių pinigų įstaigai (išleidėjui) pateiktu elektroninių pinigų turėtojo prašymu (nurodymu), nominalia verte grąžinami turimi elektroniniai pinigai (grąžinamos lėšos) pervedami į trečiojo asmens banko sąskaitą;

b) mokėjimo operacija, kai prekių ir (ar) paslaugų pirkėjas (mokėtojas) pardavėjo nurodymu perveda (įmoka) lėšas už prekes ir (ar) paslaugas elektroninių pinigų įstaigai (elektroninių pinigų išleidėjui), kuri, gavusi šias lėšas, pardavėjo (elektroninių pinigų turėtojui) naudai išleidžia elektroninius pinigus nominalia gautų lėšų verte.

33.       Atsakydamas į šį prašymą Teisingumo Teismas 2019 m. sausio 16 d. sprendimu byloje Paysera (C-389/17) nusprendė, kad 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančios direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 2000/46/EB, 5 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad elektroninių pinigų įstaigų teikiamos paslaugos atliekant mokėjimo operacijas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra su elektroninių pinigų leidimu susijusi veikla, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jei teikiant šias paslaugas per vieną ir tą pačią mokėjimo operaciją išleidžiami ar grąžinami elektroniniai pinigai.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

V.

 

34.       Pagal pareiškėjo apeliacinį skundą byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d.

35.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2014 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 241-120 „Dėl „EVP International“, UAB, inspektavimo rezultatų“ (toliau – ir Sprendimas) dalies, kuria nuspręsta (1) įspėti pareiškėją dėl Sprendimo dėstomosios dalies 1 punkte nurodytų pažeidimų ir (2) nurodyta iki 2014 m. gruodžio 31 d. pašalinti šiame Sprendimo punkte konstatuotus teisės aktų pažeidimus.

36.       Šiuo klausimu byloje nustatyta, kad Tarnybai atlikus pareiškėjo veiklos patikrinimą, ginčijama Sprendimo dalimi buvo konstatuota, kad pareiškėjas nesilaikė reikalavimo taikyti D nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo metodą, kuris turi būti taikomas elektroninių pinigų įstaigoms, leidžiančioms elektroninius pinigus ir teikiančioms su tuo susijusias mokėjimo paslaugas, ir reikalavimo taikyti atskirą nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo metodą (A, B arba C) mokėjimo paslaugoms, nesusijusioms su elektroninių pinigų leidimu. Todėl pareiškėjas buvo pripažintas pažeidusiu Elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigų nuosavo kapitalo skaičiavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2009 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 240 (toliau – ir Taisyklės; tekste remiamasi Lietuvos banko valdybos 2012 m. sausio 12 d. nutarimo Nr. 03-5 redakcija), 18 punkto reikalavimą.

37.       Konkrečiai kalbant, kiek tai susiję su pareiškėjo keliamais reikalavimais, iš skundžiamo Sprendimo ir Tarnybos 2014 m. gegužės 15 d. inspektavimo ataskaitos Nr. 323-3 matyti, kad priežiūros institucija atsisakė su elektroninių pinigų leidimu susijusioms mokėjimo paslaugomis pripažinti šią apelianto vykdyta (vykdomą) veiklą:

(1) elektroninių pinigų turėtojo atliekami pervedimai (mokėjimai) iš jo pas pareiškėją turimos elektroninių pinigų sąskaitos į trečiųjų asmenų sąskaitas, esančias Lietuvos ar užsienio valstybių bankuose (toliau – ir I paslauga). Atsakovas iš esmės vertino, kad tokia paslauga galėtų būti pripažinta susijusi su elektroninių pinigų leidimu tik tada, jei pavedimas, išpirkus elektroninius pinigus, būtų atliekamas į banko sąskaitą, priklausančią asmeniui, iš kurio šie pinigai buvo išpirkti;

(2) mokėjimų už prekes ir (ar) paslaugas, kurias tiekia ar teikia elektroninių pinigų sąskaitas turintys pareiškėjo klientai (prekybininkai), surinkimas iš šias prekes ar paslaugas įsigyjančių (už jas apmokančių) fizinių bei juridinių asmenų (pirkėjų) (toliau – ir II paslauga). Konkrečiai ši operacija buvo (yra) vykdoma taip: i) prekybininko nurodymu pirkėjas pervesdavo (įmokėdavo) lėšas už įsigytas prekes ir (ar) paslaugas į pareiškėjo (elektroninių pinigų įstaigos) banko sąskaitą; ii) gavusi šias lėšas, elektroninių pinigų įstaiga (pareiškėjas) nedelsiant išleisdavo elektroninius pinigus, kuriuos priskirdavo prekybininko elektroninių pinigų sąskaitai.

38.       Apibendrinus ginčo šalių argumentus, išdėstytus pirmosios bei apeliacinės instancijos teismams teiktuose procesiniuose dokumentuose, matyti, kad nagrinėjamu atveju kyla klausimas dėl to, ar minėtos paslaugos (operacijos) laikytinos su elektroninių pinigų leidimu susijusiomis mokėjimo paslaugomis, kaip teigia pareiškėjas, ar – mokėjimo paslaugomis, nesusijusiomis su elektroninių pinigų leidimu, kaip nurodo atsakovas (priežiūros institucija).

 

VI.

 

39.       Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo  21 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtina, kad elektroninių pinigų įstaigos nuosavas kapitalas turi būti nuolat ne mažesnis už  priežiūros institucijos priimtuose teisės aktuose nustatytais metodais apskaičiuotą nuosavo kapitalo poreikį. 

40.       Šiuo klausimu ginčui aktualus Taisyklių 18 punktas nustato, kad „elektroninių pinigų įstaigos, kuri leidžia elektroninius pinigus ir teikia su tuo susijusias mokėjimo paslaugas, nuosavo kapitalo poreikiui skaičiuoti turi būti taikomas D metodas. Jei elektroninių pinigų įstaiga teikia ir mokėjimo paslaugas, nesusijusias su elektroninių pinigų leidimu, šios veiklos nuosavo kapitalo poreikiui skaičiuoti turi būti taikomas vienas iš šių metodų: A, B arba C metodas“.

41.       Analizuodama šias ir kitas Lietuvos Respublikos teisės aktų normas, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai akcentuoja proceso šalys, nacionalinėje teisėje nėra pateiktas „su elektroninių pinigų leidimu susijusių mokėjimo paslaugų“ apibrėžimas, nenustatyti kriterijai, pagal kuriuos būtų vertinama, ar atitinkamos mokėjimo paslaugos yra susijusios, ar nesusijusios su elektroninių pinigų leidimu inter alia minėtos Taisyklių nuostatos taikymo prasme.

42.       Taisyklės yra priimtos, be kita ko, įgyvendinant 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančią Direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančią Direktyvą 2000/46/EB (toliau – ir Direktyva 2009/110).

43.        Konkrečiai Taisyklių 18 punktas savo turiniu iš esmės atitinka Direktyvos 2009/110 5 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad „vykdant veiklą, <...> kuri nesusijusi su elektroninių pinigų leidimu, reikalaujamos elektroninių pinigų įstaigos nuosavos lėšos skaičiuojamos pagal vieną iš trijų metodų (A, B arba C) <...>. Kiek nuosavų lėšų turi turėti elektroninių pinigų leidimo veiklą vykdanti elektroninių pinigų įstaiga, apskaičiuojama pagal D metodą <...>.

44.        Minėtame 2019 m. sausio 16 d. sprendime byloje Paysera (C-389/17), Teisingumo Teismas nurodė, kad šią nuostatą (Direktyvos 2009/110 5 str. 2 d.) reikia aiškinti taip, kad elektroninių pinigų įstaigų teikiamos paslaugos atliekant mokėjimo operacijas, kaip yra šioje administracinėje byloje, yra su elektroninių pinigų leidimu susijusi veikla, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jei teikiant šias paslaugas per vieną ir tą pačią mokėjimo operaciją išleidžiami ar grąžinami elektroniniai pinigai.

45.       Pastaruoju aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo bei byloje surinkti duomenys patvirtina (nėra jokių paneigiančių duomenų), kad šio baigiamojo teismo akto 37 punkte nurodyti elektroninių pinigų išleidimas ir grąžinimas akivaizdžiai yra (buvo) atliekami per vieną ir tą pačią mokėjimo operaciją (lėšos grąžinamos tik siekiant jas pervesti; lėšų pervedimas atliekant vieną mokėjimo operaciją automatiškai lemia elektroninių pinigų išleidimą (minėto Teisingumo Teismo sprendimo byloje Paysera 32 ir 34 p.).

46.       Siekiant užtikrinti visišką Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų veikimą (šiuo klausimu, pvz., žr. Teisingumo Teismo 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p. ir kt.), Taisyklių 18 punktas ir su jo taikymu susijusios nacionalinės teisės aktų nuostatos, taikomos ginčo teisiniams santykiams, turi būti aiškinamos taip pat, kaip ir minėtos Direktyvos 2009/110 nuostatos. Atitinkamai, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, pareiškėjas negali būti pripažintas pažeidusiu Taisyklių 18 punkto reikalavimus bei negalėjo būti įpareigotas veikti atsakovo nurodytu būdu. Todėl tikrinamo Sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta.

47.       Pirmosios instancijos teismas, palikdamas tikrinamą Sprendimo dalį galioti, netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 13 d. sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti ginčijamo Sprendimo dalį (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d. 2 p.).

 

VII.

 

48.       Tiek skundu pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šie prašymai tenkintini, kadangi sprendimas šioje byloje priimtas pareiškėjo naudai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d.).

49.       Pirmiausia iš atsakovo pareiškėjui priteistinas teikiant skundą pirmosios instancijos teismui ir apeliacinį skundą atitinkamai sumokėtas 28,96 Eur (100 Lt) (I t., b. l. 161) ir 11 Eur (II t., b. l. 89) žyminis mokestis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 2 d.).

50.       Byloje taip pat nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 31 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktu prašymu (kartu pateikti 2015 m. rugsėjo 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. SP 2015-030, 2015 m. lapkričio 30 d. sąskaita faktūra Nr. SP 2015-037, jas detalizuojančios ataskaitos bei mokėjimą patvirtinantys dokumentai; II t., b. l. 63–69) pareiškėjas prašė priteisti 340 Eur jo faktiškai patirtų atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų.

51.       2019 m. sausio 21 d. pateiktu prašymu pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su apeliacinio skundo pateikimu – 1 480 Eur pagal 2016 m. sausio 29 d. sąskaitą faktūrą Nr. SP 2016-006 (III t., b. l. 55). Tačiau, kaip matyti iš šią 2016 m. sausio 29 d. sąskaitą faktūrą Nr. SP 2016-006 (III t., b. l. 56) detalizuojančios klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaitos (III t., b. l. 57), apeliacinio skundo šioje administracinėje byloje rengimas – 480 Eur (kitos ataskaitoje ir, atitinkamai, minėtoje sąskaitoje nurodytos išlaidos nėra susijusios su šia bylą).

52.        Kadangi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 6 d.), įvertinusi pareiškėjo prašomas priteisti sumas ir jas pagrindžiančius dokumentus, atsižvelgdama į aktualiais laikotarpiais galiojusių Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nuostatas, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 820 Eur atstovavimo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose išlaidų.

 

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1, 2 ir 6 dalimis, 88 straipsnio 2 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2014 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 241-120 „Dėl „EVP International“, UAB, inspektavimo rezultatų“ dalį, kuria nuspręsta įspėti „EVP International“, UAB, dėl šio sprendimo dėstomosios dalies 1 punkte nustatytų teisės pažeidimų ir nurodyta iki 2014 m. gruodžio 31 d. pašalinti šio sprendimo dėstomosios dalies 1 punkte nurodytus teisės aktų pažeidimus.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Paysera LT“ iš atsakovo Lietuvos banko  859,96 Eur (aštuoni šimtai penkiasdešimt devyni eurai 96 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

 

 

Teisėjai                 Laimutis Alechnavičius

 

 

                Artūras Drigotas

 

 

                Romanas Klišauskas

 

 

                Ričardas Piličiauskas

 

 

                Dainius Raižys