Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2K-279-2010].doc
Bylos nr.: 2K-279/2010
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

                                                                                                   Baudžiamoji byla Nr. 2K-279/2010

                                                                                                                 Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                                   1.1.3.2.;

                                                                                                                   1.1.5.1.1.;

                                                                                                                   1.1.8.1.1.;

                                                                                                                   1.1.8.2.;

                                                                                                                   1.2.27.1.;

                                                                                                                   2.1.7.4.;

                                                                                                                   2.3.6.4.5.1.;

                                                                                                                   2.4.2.1.;

                                                                                                                   2.4.7. (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gegužės 4 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ž. kasacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo E. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 straipsnį aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant E. Ž. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL (650 Lt) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per tris mėnesius.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 18 d. nutartis, kuria nuteistojo E. Ž. apeliacinis skundas atmestas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas ir T. V., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą,

n u s t a t ė :

E. Ž. nuteistas už tai, kad 2008 m. balandžio 18 d., apie 00 val. 20 min., Zarasų r., Antazavės sen., prie Zalvės upelio, užkluptas kartu su T. V., S. L., A. Č. neteisėtai žvejojantis gaudykle (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 87 straipsnio 3 dalis), pasipriešino Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnams A. V., S. L., E. K., E. V., vykdžiusiems tarnybines pareigas ir pareikalavusiems nutraukti neteisėtus veiksmus. Aplinkos apsaugos pareigūnams pareikalavus nutraukti neteisėtus veiksmus, E. Ž. iš 380 kalibro lygiavamzdžio revolverio ME 38 Compact-G Nr. 016234 garsiniais (signaliniais) šoviniais bei šoviniais su guminėmis grankulkėmis į juos iššovė ne mažiau kaip penkis kartus, o T. V. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto šaunamojo ginklo šoviniais su guminėmis grankulkėmis ikiteisminio tyrimo nenustatytą šūvių skaičių, taip nesunkiai sutrikdė pareigūno S. L. sveikatą. Aplinkos apsaugos pareigūnui A. V. išmušus iš E. Ž. rankų šaunamąjį ginklą, šis sulaikomas toliau aktyviai priešinosi, stumdė A. V. ir taip nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. Ž. prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir jį išteisinti.

Kasatorius nurodo, kad teismai, nuteisdami jį pagal BK 286 straipsnį, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 7 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio, Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio nuostatas. Kasatoriaus tvirtinimu, jo veikoje nėra vieno iš būtinų BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių – tiesioginės tyčios, nes jis nesuprato, kad priešinasi būtent aplinkos apsaugos pareigūnams, to negalėjo suvokti ir priešintis būtent aplinkos apsaugos pareigūnams sąmoningai nesiekė. Kasatorius teigia, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog aplinkos apsaugos pareigūnai jį kartu su T. V., S. L., A. Č. užklupo netikėtai, tamsiu paros metu, neprisistatę, neperspėję, o artinosi greitai, vartojo keiksmažodžius. Pasak kasatoriaus, pareigūnai naudojo galingus šviestuvus, kurių šviesa akino ir „<...> taip sudarė dar didesnes kliūtis suvokti pasipriešinimo pareigūnams faktą. Kasatoriaus nuomone, esant tokiai situacijai, jis pagrįstai manė, kad juos puola nepažįstami žmonės – brakonieriai, dėl to jis labai išsigando ir, baimindamasis dėl savo sveikatos bei gyvybės, panaudojo šaunamąjį ginklą. Be to, aplinkos apsaugos pareigūnai prieš jį ir T. V., S. L., A. Č. naudojo fizinę prievartą – jie visi buvo pririšti prie medžių, mušami, murkdomi į purvą. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal BK 286 straipsnį atsako asmuo, pasipriešinęs teisėtiems valstybės tarnautojo ir viešojo administravimo subjekto veiksmams. Tuo tarpu šioje byloje aplinkos apsaugos pareigūnai suimdami jį elgėsi neteisėtai, nes tokia jų teisė nenumatyta nei Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnyje, nei ATPK 266 straipsnyje.

Kasatorius skunde taip pat teigia, kad jis šaunamąjį ginklą panaudojo todėl, kad aplinkos apsaugos pareigūnų veiksmus suvokė kaip pavojingą ir realų kėsinimąsi, t. y. veikė būtinosios ginties situacijoje (BK 28 straipsnio 2 dalis).

Kasatorius, nesutikdamas su jam paskirta bausmės rūšimi, nurodo, kad BK 286 straipsnyje be laisvės atėmimo yra nurodytos ir kitos alternatyvios bausmės rūšys, todėl „<...> laisvės atėmimas vertintinas kaip kraštutinė iš galimų alternatyvių bausmių, nustatytų straipsnyje“. Kasatoriaus nuomone, teismai, skirdami jam laisvės atėmimo bausmę, nesivadovavo BK 54 straipsnio nuostatomis, reikalaujančiomis atsižvelgti į veikos pavojingumo laipsnį, žalos dydį, kaltininko asmenybę ir pan., taip pat BK 55 straipsnio nuostatomis dėl bausmės skyrimo asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkaus ar apysunkio tyčinio nusikaltimo padarymą.

Kasatorius teigia, kad nors apkaltinamasis nuosprendis ir negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, jo kaltė teismų sprendimuose grindžiama tik prielaidomis, nepateikiant objektyviai patvirtintų duomenų, įrodančių jo kaltę – tiesioginę tyčią. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė ne visus duomenis, ne visus duomenis pripažino įrodymais ir ne visiems įrodymams teikė vienodą reikšmę, juos vertino atskirai vienus nuo kitų. Pasak kasatoriaus, teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, pagrindinį dėmesį skyrė jį kaltinantiems bylos baigtimi suinteresuotų nukentėjusiųjų parodymams. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, „nebuvo tikrintas nukentėjusiųjų parodymų tikrumas, mechaniškai konstatuojant jų nuoseklumą“. Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų parodymai kai kur nesutapo, nesiėmė priemonių netikslumams išsiaiškinti ir prieštaravimams pašalinti.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentų dėl nekaltumo prezumpcijos, įrodymų prieštaringumo, kaltės, būtinosios ginties situacijos.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Š. A. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo E. Ž. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras pirmiausia pabrėžia, kad tai, jog įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip to pageidauja kasatorius, negali būti pripažinta netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sukliudžiusiu pirmosios bei apeliacinės instancijos teismams priimti teisingus baigiamuosius aktus. Pasak prokuroro, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, išanalizavę byloje surinktus įrodymus, įvertinę jų visetą, teisingai kvalifikavo E. Ž. nusikalstamus veiksmus ir savo sprendimus tinkamai motyvavo.

Prokuroras nurodo, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog teismai, parinkdami jam bausmės rūšį, nesivadovavo BK 54, 55 straipsnių nuostatomis. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas parinkdamas, o apeliacinės instancijos teismas palikdamas galioti E. Ž. parinktą bausmės rūšį, tokį savo sprendimą motyvavo. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad E. Ž. pareigūnams pasipriešino šaunamuoju ginklu ir sužalojo pareigūną S. L.

Prokuroro tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas nutartyje visapusiškai, išsamiai aptarė visus pirmosios instancijos teisme ištirtus bei nuosprendyje nurodytus įrodymus, taip pat išsamiai, visapusiškai išnagrinėjo E. Ž. apeliacinį skundą, todėl nėra pagrindo teigti, kad nuteistojo skundas liko neišnagrinėtas ar buvo išnagrinėtas nevisiškai.

Nuteistojo E. Ž. kasacinis skundas atmestinas.

 

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

 

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Nuteistojo E. Ž. kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų nagrinėjant jo baudžiamąją bylą. Dėl to kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai iš esmės atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kartu kasatorius skunde dėsto savąją įvykio versiją ir teigia, kad: aplinkos apsaugos pareigūnai jį kartu su T. V., S. L., A. Č. užklupo netikėtai, tamsiu paros metu, neprisistatę, neperspėję, o artinosi greitai, vartojo keiksmažodžius; pareigūnai naudojo galingus šviestuvus, kurių šviesa akino; jis manė, jog juos puola nepažįstami žmonės – brakonieriai, dėl to jis labai išsigando ir, baimindamasis dėl savo sveikatos bei gyvybės, panaudojo šaunamąjį ginklą; teismai ištyrė ne visus duomenis, ne visus duomenis pripažino įrodymais ir pan. Taigi šiais ir kitais panašiais teiginiais kasatorius iš esmės nesutinka su pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir ginčija jų nustatytas aplinkybes. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų taikymu.

 

              Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių

             

              Kasatorius teigia, kad jo veikoje nėra vieno iš būtinų BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymio – tiesioginės tyčios, nes jis nesuprato, jog priešinasi būtent aplinkos apsaugos pareigūnams, to negalėjo suvokti ir priešintis būtent aplinkos apsaugos pareigūnams sąmoningai nesiekė. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal BK 286 straipsnį atsako asmuo, pasipriešinęs teisėtiems valstybės tarnautojo ir viešojo administravimo subjekto veiksmams. Tuo tarpu šioje byloje aplinkos apsaugos pareigūnai, kasatoriaus nuomone, jį suimdami elgėsi neteisėtai, nes tokia jų teisė nenumatyta nei Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnyje, nei ATPK 266 straipsnyje.

Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šiame BK straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Kartu pažymėtina, kad kaltės šioje byloje tiesioginės tyčios – turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.

              E. Ž. baudžiamojoje byloje, remiantis joje esančiais įrodymais, nustatyta, kad: aplinkos apsaugos pareigūnai S. L., E. V., E. K., A. V., tikrindami, ar Zalvės upelyje nevyksta neteisėta žvejyba, ir sulaikydami E. Ž., vykdė savo tarnybines pareigas, numatytas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12, 40 straipsniuose, 41 straipsnio 1, 3 dalyse; aplinkos apsaugos pareigūnai, norėdami nutraukti administracinį teisės pažeidimą – neteisėtą žvejybą Zalvės upelyje, pažeidėjams, tarp jų ir E. Ž., prisistatė esantys aplinkos apsaugos pareigūnai, sušukdami „stok, aplinkosauga!“; aplinkos apsaugos pareigūnams sušukus „stok, aplinkosauga!“, E. Ž. kartu su T. V. į juos pradėjo šaudyti iš su savimi turėtų ginklų; pareigūnui A. V., išmušus iš E. Ž. rankų šaunamąjį ginklą, šis toliau aktyviai priešinosi ir stumdė A. V.. Be to, pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad E. Ž. suprato, jog neteisėtai žvejoja, konstatavo, kad jis turėjo numatyti ir tai, jog, darydamas teisės pažeidimą, gali būti sulaikytas aplinkos pasaugos pareigūnų.

Taigi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismams pagrįstai nekilo abejonių, kad E. Ž. veikė tyčia. Iš bylos medžiagos ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų baigiamųjų aktų pateikto E. Ž. veikos objektyvių požymių aprašymo ir vertinimo akivaizdu, kad teismams taip pat nekilo abejonių, jog jis veikė būtent tiesiogine tyčia. Kartu pažymėtina, kad teismai savo baigiamuosiuose aktuose neaprašė E. Ž. tyčinės kaltės turinio ir nenurodė E. Ž. kaltės rūšies. Tai vertintina kaip BK 14 straipsnio, 15 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintų reikalavimų nesilaikymas. Kita vertus, atsižvelgus į išdėstytus argumentus, toks minėtų reikalavimų nesilaikymas šioje byloje negali būti pripažįstamas tokiu netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kurie galėtų nulemti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų E. Ž. byloje pakeitimą ar panaikinimą.

 

Dėl kasatoriaus argumentų dėl būtinosios ginties situacijos

 

              Kasatorius teigia, kad jis šaunamąjį ginklą panaudojo todėl, kad aplinkos apsaugos pareigūnų veiksmus suvokė kaip pavojingą ir realų kėsinimąsi, t. y. veikė būtinosios ginties situacijoje (BK 28 straipsnio 2 dalis).

Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomones, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės bylos                Nr. 2K-558/2006, 2K-30/2007, 2K-277/2009, 2K-299/2009). Kartu pažymėtina, kad negali būti pripažinti pavojingu kėsinimusi įstatymo ir kitų norminių aktų apibrėžti teisėti pareigūnų ar kitų asmenų veiksmai, kuriais ribojamos žmogaus teisės ir laisvės. Taigi būtinoji gintis negalima prieš teisėtus pareigūnų veiksmus.

Minėta, kad teismai, visapusiškai ir išsamiai išnagrinėję bei įvertinę byloje esančių įrodymų visetą E. Ž. baudžiamojoje byloje, nustatė, kad: E. Ž. suprato, jog neteisėtai žvejoja; aplinkos apsaugos pareigūnai S. L., E. V., E. K., A. V., tikrindami, ar Zalvės upelyje nevyksta neteisėta žvejyba, ir sulaikydami E. Ž., vykdė savo tarnybines pareigas, numatytas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12, 40 straipsniuose, 41 straipsnio 1, 3 dalyse; aplinkos apsaugos pareigūnai, norėdami nutraukti administracinį teisės pažeidimą – neteisėtą žvejybą Zalvės upelyje, pažeidėjams prisistatė esantys aplinkos apsaugos pareigūnai, sušukdami „stok, aplinkosauga!“; pareigūnams sušukus „stok, aplinkosauga!“, E. Ž. kartu su T. V. į juos pradėjo šaudyti iš su savimi turėtų ginklų; pareigūnui A. V., išmušus iš E. Ž. rankų šaunamąjį ginklą, šis toliau aktyviai priešinosi ir stumdė A. V.. Byloje taip pat nustatyta, kad: įvyko grumtynės, po kurių E. Ž. buvo sulaikytas; E. Ž. nežymus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas grumtynių metu, jam pargriuvus; byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tai, jog įvykio vietoje E. Ž. sumušė aplinkos apsaugos pareigūnai; nukentėjusiesiems A. V., E. K., E. V. buvo nežymiai, o nukentėjusiajam S. L. – nesunkiai sutrikdyta sveikata. Vadinasi, esant minėtoms aplinkybėms, teismai E. Ž. veiksmų pagrįstai nelaikė būtinąja gintimi.

Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai E. Ž. byloje pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatų.

 

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 54, 55 straipsnio nuostatų laikymosi

 

              Kasatoriaus nurodo, kad teismai, skirdami jam laisvės atėmimo bausmę, nesivadovavo BK 54 straipsnio nuostatomis, reikalaujančiomis atsižvelgti į veikos pavojingumo laipsnį, žalos dydį, kaltininko asmenybę ir pan., taip pat BK 55 straipsnio nuostatomis dėl bausmės skyrimo asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkaus ar apysunkio tyčinio nusikaltimo padarymą.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą (BK 55 straipsnis). Taigi baudžiamajame įstatyme nėra besąlyginio imperatyvo asmenims, teisiamiems pirmą kartą už nusikalstamas veikas, kurių pavojingumas nėra didelis, skirti tik bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, parinkdamas E. Ž. bausmės rūšį, atsižvelgė į tai, kad: jis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą; jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančių ir (ar) lengvinančių aplinkybių nenustatyta; jis anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai; E. Ž. baustas administracine tvarka; jis ginklu pasipriešino aplinkos apsaugos pareigūnams. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs BK 54 straipsnyje nurodytų aplinkybių visumą, teisingai nurodė, kad pasipriešinimas ginklu pareigūnams rodo padidintą pavojingumą visuomenei, ir motyvuotai konstatavo, kad bausmės tikslai bus pasiekti jam paskyrus laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl bausmės rūšies E. Ž. parinkimo ir konstatavo, kad jam parinkta teisinga bausmės rūšis. Kartu pažymėtina, kad teismas E. Ž. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, žymiai mažesnę nei BK 286 straipsnio, pagal kurį kvalifikuotas jo padarytas nusikaltimas, sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis ir, vadovaudamasis BK 75 straipsnio nuostatomis, jam paskirtos bausmės vykdymą atidėjo vieneriems metams, taip sudarydamas realią galimybę išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Vadinasi, E. Ž. baudžiamojoje byloje teismai atsižvelgė ir į konstitucinio humaniškumo principo reikalavimus.

Taigi teismai, parinkdami E. Ž. už jo padarytą nusikalstamą veiką bausmės rūšį – laisvės atėmimą, vadovavosi baudžiamojo įstatymo nuostatomis dėl bausmės paskirties (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, nuostatomis (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) ir tokį savo sprendimą motyvavo.

 

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų laikymosi

 

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ne visus duomenis, ne visus duomenis pripažino įrodymais ir ne visiems įrodymams teikė vienodą reikšmę, juos vertino atskirai vienus nuo kitų ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat, atsižvelgę į tai, jog kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų parodymai kai kur nesutapo, nesiėmė priemonių netikslumams išsiaiškinti. Be to, kasatoriaus nuomone, nors apkaltinamasis nuosprendis ir negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, jo kaltė teismų sprendimuose grindžiama tik prielaidomis, nepateikiant objektyviai patvirtintų duomenų, įrodančių jo kaltę. Taigi kasatorius, nors tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą buvo pažeistos ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė abu kaltinamuosius, visus nukentėjusiuosius, liudytojus G. T., S. L., A. Č., teismo medicinos ekspertą S. F., 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi paskyrė teismo medicinos ekspertizę tam, kad būtų išsiaiškinta, kokiu būdu ir kada T. V. bei E. Ž. konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti, balsu perskaitė nukentėjusiojo S. L. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, apžiūrėjo byloje esančius daiktinius įrodymus, peržiūrėjo kompaktinį diską su ATPK pažeidėjų, įvykio vietos nuotraukomis, filmuotą medžiagą, iš Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento išreikalavo nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio 2008 m. balandžio 18 d., tyrimo medžiagą. Teismas, vertindamas įrodymus, priešingai nei tvirtina kasatorius, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo E. Ž. ir teisinančius, ir kaltinančius įrodymus. Nuosprendį teismas pagal BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais ir, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – E. Ž. teisinančius – įrodymus.

Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.

 

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi

 

              Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės bylos                      Nr. 2K-142/2009, 2K-413, 2K-109/2009, 2K-115/2009).

              Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas 2009 m. lapkričio 18 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo E. Ž. apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2009 m. liepos 29 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.

Taigi, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Nuteistojo E. Ž. kasacinį skundą atmesti.

 

 

Teisėjai                                                                                                                                    Vytautas Masiokas                                                                                                                                                                       

                                                                                                                                                  Josifas Tomaševičius

 

                                                                                                                                  Jonas Prapiestis