Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-7-326-2007].doc
Bylos nr.: 3K-7-326/2007
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

                       Civilinė byla Nr. 3K-7-326/2007

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorija 126.8

                                                                                                          „S“

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2007 m. spalio 17 d.

Vilnius

 

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Algio Norkūno, Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus, Egidijaus Laužiko ir Algirdo Taminsko,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens UAB „Vevira“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 10 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. nutarties peržiūrėjimo, kuriomis patenkinti pareiškėjų Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“, UAB „Linavos“ serviso bei likviduojamos UAB „Revi“ administratoriaus UAB „Būrai“ prašymai patikslinti kreditorių sąrašą UAB „Revi“ bankroto byloje Nr. B2-356-45/2006.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Tenkindamas ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus ieškinį, Vilniaus apygardos teismas 2005 m. kovo 17 d. nutartimi iškėlė UAB „Revi“ bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB „Būrai“, nustatė kreditoriams 30 dienų terminą finansiniams reikalavimams pareikšti, o 2006 m. kovo 23 d. nutartimi BUAB „Revi“ paskelbė bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

 

Pareiškėjas asociacija „Linava“ kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti terminą LUAB „Revi“ bankroto byloje 29 841,32 Lt finansiniam reikalavimui pareikšti ir jį patvirtinti. Prašyme nurodoma, kad apie bankroto bylos iškėlimą UAB „Revi“ sužinojo tik 2006 m. rugsėjo 8 d., gavęs administratoriaus UAB „Būrai“ pranešimą dėl skolos padengimo, todėl terminą kreditoriaus finansiniam reikalavimui pateikti praleido dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėjas UAB „Linavos“ servisas kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti terminą  LUAB „Revi“ bankroto byloje finansiniam reikalavimui pareikšti ir patvirtinti 1645,60 Lt reikalavimą. Jis nurodė, kad apie bankroto bylos iškėlimą LUAB „Revi“ sužinojo tik 2006 m. rugsėjo 18 d., gavęs administratoriaus UAB „Būrai“ pranešimą dėl skolos padengimo, todėl terminą kreditoriaus finansiniam reikalavimui pateikti praleido dėl svarbių priežasčių. 

Atsakovo bankroto administratoriaus UAB „Būrai“ įgaliotas asmuo prašė patikslinti LUAB „Revi“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą: į antros eilės LUAB „Revi“ kreditorių sąrašą įtraukti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – savivaldybė) su 865,32 Lt finansiniu reikalavimu, į trečios eilės LUAB „Revi“ kreditorių sąrašą - asociaciją „Linava“ su 29 841,32 Lt ir UAB „Linavos servisas“ su 1645,60 Lt finansiniais reikalavimais.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. spalio 10 d. nutartimi patenkino pareiškėjų ir atsakovo bankroto administratoriaus prašymus; patikslino LUAB „Revi“ kreditorių sąrašą: patvirtino kreditoriais Vilniaus miesto savivaldybę su 865,32 Lt, asociaciją „Linava“ su 29 841,32 Lt, UAB „Linavos“ servisas su 1645,60 Lt finansiniais reikalavimais.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 10 d. nutartį paliko nepakeistą.

             Teismai konstatavo, kad įstatymai nedraudžia priimti ir patvirtinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus iki bankroto bylos pabaigos, jeigu pareiškėjas (kreditorius) motyvuotai nurodo svarbias priežastis, dėl kurių anksčiau negalėjo pateikti prašymo dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo, o teismas termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis (CPK 78 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 6 dalis, ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalis, 10 straipsnio 1 dalis).

Teismai nustatė, kad, iškėlus bankroto bylą, buvęs LUAB „Revi“ vadovas neperdavė įmonės bankroto administratoriui visų finansinių dokumentų ir bankroto administratorius teismui pateiktame tvirtinti kreditorių sąraše nenurodė pareiškėjų. Pagal 2006 m. gegužės 15 d. Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus rašto 2005 m. gruodžio 1 d. duomenis, yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal bankroto administratoriaus pareiškimą dėl teismo nutarties nevykdymo. Jo metu konstatuota, kad buvęs atsakovo direktorius visus dokumentus perdavė Airijos įmonės Garvard Company atstovui. Dėl šios priežasties nei apygardos teismas, nei bankroto administratorius tinkamai ir laiku neinformavo visų atsakovo kreditorių (tarp jų – pareiškėjų) apie bankroto bylos atsakovui iškėlimą ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3 punkto nustatyta tvarka per 10 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo, o šie laiku nepateikė prašymų dėl jų finansinių reikalavimų patvirtinimo. Ši aplinkybė pripažinta svarbia priežastimi, dėl kurios pareiškėjai praleido terminą BUAB „Revi“ finansiniams reikalavimams pareikšti, todėl teismai praleistą terminą  atnaujino  (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3 punktas, CPK 78 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnio 9 dalis).

Įvertinę pareiškėjų pateiktus įrodymus dėl jų reikalavimų pagrįstumo ir dydžio teismai patvirtino jų finansinius reikalavimus ir įrašė juos į BUAB „Revi“ kreditorių sąrašą (ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnio 9 dalis).

Spręsdami atsakovo bankroto administratoriaus UAB „Būrai“ prašymą, teismai nustatė: UAB „Revi“ su savivaldybe 2000 m. spalio 26 d. sudarė valstybinės žemės nuomos sutartį; iškėlus atsakovui bankroto bylą, antstolis 2004 m. gruodžio 1 d. patvarkymu areštavo atsakovo turtines teises pagal nurodytą nuomos sutartį. Apygardos teismas 2006 m. gegužės 16 d. nutartimi patvirtino savivaldybės 4543,39 Lt finansinį reikalavimą mokėtino nurodytos žemės nuomos mokesčio dydžiu; šios nutarties trečiasis asmuo LUAB „Vevira“ neskundė, o 2006 m. liepos 28 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perėmė šį savivaldybės reikalavimą. Savivaldybė 2006 m. rugpjūčio 24 d. pateikė prašymą bankroto administratoriui patvirtinti bankroto metu susidariusį finansinį reikalavimą dėl 2006 metais nesumokėto žemės nuomos mokesčio ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalies pagrindu. Padaryta išvada, kad atsakovas tebėra valstybinės žemės nuomininkas, todėl privalo mokėti nuomos mokestį, o savivaldybės prašomas patvirtinti finansinis reikalavimas susidarė jau nagrinėjant bankroto bylą.

Apeliacinės instancijos teismas papildomai motyvavo, kad neturi pagrindo UAB „Vevira“ argumentas dėl 2004 m. gruodžio 10 d. susitarimo su atsakovu dėl žemės sklypo nuomos sutarties pakeitimo, sudaryto po nuomos teisių pagal nuomos sutartį arešto antstolio 2004 m. gruodžio 1 d. patvarkymu Nr. 8-1879-04, juolab kad pateiktas tik susitarimo kopijos pirmas lapas, joje nėra šalių parašų, taip pat duomenų apie susitarimo įregistravimą viešajame registre (CK 6.547 straipsnio 2 dalis).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

              Kasaciniu skundu trečiasis asmuo UAB „Vevira“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 10 d. nutartį bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. nutartį ir atmesti BUAB „Revi“ kreditorių Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ ir UAB „Linavos“ serviso prašymus dėl praleisto termino atnaujinimo, netvirtinti jų 29 841,32 ir 1645,60 Lt finansinių reikalavimų, atmesti ir netvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 865,32 Lt finansinio reikalavimo BUAB „Revi“ bankroto byloje.

Kasatorius nurodo šiuos kasacinio skundo argumentus:

              1. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis taikoma tuo atveju, kai yra tikslinami tokie kreditorių reikalavimai, kurie yra susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams). Visi likę kreditorių reikalavimai, kurie nėra susiję su bankroto procesu ir yra atsiradę dar iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, tvirtinami, remiantis ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalimi ir tik iki įmonės paskelbimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

              Atnaujindami praleistą terminą ir tvirtindami kreditorių pareikštus reikalavimus, teismai neatsižvelgė į ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad kreditorių pareiškimai dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, pripažinimo, paduoti po šio straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyto termino, gali būti priimami tik iki teismo nutarties nutraukti bankroto bylą arba įmonę likviduoti dėl bankroto priėmimo dienos. Teismas negalėjo atnaujinti praleisto termino reikalavimams priimti bei patvirtinti pareiškėjų finansinių reikalavimų, nes BUAB „Revi“ jau buvo Vilniaus apygardos teismo paskelbta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Teismai neatskyrė dvejopo pobūdžio kreditorių finansinių reikalavimų. Pirmoji tokių finansinių reikalavimų rūšis yra apibrėžta ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje, o antroji - ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalyje. Pirmuoju atveju, pripažinus finansinį reikalavimą, atitinkantį ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nurodytus požymius, t. y. reikalavimą susijusį su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), jis gali būti patvirtinamas teismo nutartimi iki teismas priims nutarti nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Antruoju atveju, esant kreditoriaus finansiniam reikalavimui, kuris įtvirtintas ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalyje ir yra kilęs dar iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, ir jei jis buvo pareikštas praleidus teismo nustatytą terminą, gali būti teismo tvirtinamas tik iki teismo nutarties nutraukti bankroto bylą arba įmonę likviduoti dėl bankroto priėmimo dienos.

2. Taikant ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalį ir CPK 78 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgta į reikšmingas faktines bylos aplinkybes. Vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 2 punktu, iškėlus įmonei bankroto bylą, administratorius turi pareigą apie tai viešai paskelbti Valstybės žinių priede „Informaciniai pranešimai. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad administratorius teikia duomenis juridinių asmenų registrui apie bankrutuojančią įmonę. Šie įpareigojimai administratoriui yra skirti paviešinti įmonei iškeltos bankroto bylos faktą, t. y. informuoti suinteresuotus asmenis (tarp jų - įmonės kreditorius) apie įmonei iškeltą bankroto bylą. Pareiškėjų prašymai dėl praleisto termino atnaujinimo ir finansinių reikalavi patvirtinimo buvo grindžiami tuo, kad apie bankroto bylos iškėlimą UAB „Revi jie sužinojo tik iš administratoriaus UAB „Būrai“ 2006 m. rugsėjo 8 d. Nr. 05/92/1 ir 2006 m. rugsėjo 18 d. Nr. 06/104 raštų. Duomenys apie BUAB „Revi“ buvo perduoti ir viešai paskelbti juridinių asmenų registre, tai įrodo apeliacinės instancijos teismui pateiktas UAB „Revi“ išplėstinis išrašas, iš kurio matyti, kad bankroto bylos iškėlimas UAB „Revi“ viešame registre buvo registruotas nuo 2005 m. balandžio 6 d. Apie UAB „Revi“ bankroto bylos iškėlimą buvo paskelbta ir „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai. Negalima sutikti su teismų išvada, kad finansinių reikalavimų pateikimo terminas minėtų kreditorių buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, nes apie bankroto bylos iškėlimą jie sužinojo tik iš administratoriaus raštų.

3. Nepagrįstai patvirtintas BUAB Revi” kreditoriumi Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir jo 865,32 Lt finansinis reikalavimas. Skirtingai negu pareiškėjų, šio kreditoriaus reikalavimas kildinamas kaip atsiradęs vykstant BUAB „Revi“ bankroto procesui, todėl jo tvirtinimo tvarka nustatyta ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje. Nepaisant to, kad šis finansinis reikalavimas siejamas su BUAB „Revi“ bankroto procesu, jis negalėjo būti pripažintas pagrįstu bei tvirtinamas.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos rašte dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo nurodoma, kad šis atsirado nesumokėjus nuomos mokesčio už valstybinę žemę už 2006 metų sausio - liepos mėnesius, tačiau BUAB „Revi“ neturėtų būti laikomas valstybinės žemės nuomininku jau nuo 2004 metų. Asmuo, neturintis materialinio reikalavimo pagrindo bankrutavusiai įmonei, negali būti patvirtinamas tokios įmonės kreditoriumi. 2003 m. lapkričio 14 d. UAB „Revi“ ir UAB „Vevira“ sudarė patalpų, esančių UAB „Revi“ nuomotame valstybinės žemės sklype, pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurios 1.2.1 punktą pirkėjas UAB „Vevira“ per vieną mėnesį nuo sandorio įregistravimo įsipareigojo kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl naudojamo valstybinės žemės sklypo pardavimo arba nuomos, o UAB „Revi“ - dėl 2000 m. spalio 26 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutarties nutraukimo. Tiek UAB „Revi“, tiek ir UAB „Vevira“ 2003 metais kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, prašydami pakeisti valstybinės žemės nuomos sutartį, pakeičiant senąjį nuomininką UAB „Revi“ į naują - UAB „Vevira. Minėtų prašymų pagrindu 2004 m. lapkričio 24 d. priimtas Vilniaus apskrities viršininko įsakymas Nr. 2.3-9277-01, kuriuo nuomininko UAB „Revi“ teisės pagal valstybinės žemės nuomos sutartį buvo perduotos UAB „Vevira. 2004 m. gruodžio 10 d. sudarytas susitarimas dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutarties dalinio pakeitimo, kuriuo UAB „Revi teises perėmė UAB „Vevira. Nepaisant to, 2004 m. gruodžio 1 d. antstolio R. G. padėjėja priėmė patvarkymą dėl turtinių teisių arešto, kuriuo buvo apribotos UAB „Revi turtinės teisės į nuomojamą valstybinės žemės sklypą pagal nuomos sutartį, todėl tapo neįmanoma iki galo užbaigti valstybinės žemės nuomos teisės perrašymo procedūros naujajam šios teisės įgijėjui UAB „Vevira. Šių aplinkybių teismai nevertino.

4. Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad jam pateikto susitarimo išrašas nėra registruotas viešame registre, todėl jis negali būti panaudojamas prieš trečiuosius asmenis, t. y. BUAB „Revi kreditorių - Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (CK 6.547 straipsnio 2 dalis). Teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kad UAB „Revi“, kaip nuomininko, teisės 2004 m. gruodžio 1 d. antstolio patvarkymu buvo suvaržytos, dėl ko disponavimas jomis, taip pat ir šių teisių perrašymas UAB „Vevira“ vardu, tapo neįmanomas. Kita vertus, CK 6.547 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neįregistruota nuomos sutartis negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, tačiau nenumatyta, kad ji negali būti panaudota prieš pačias šalis. Priešingai, net ir neįregistruota nuomos sutartis, jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju svarbu tai, kad BUAB „Revi“ kreditoriaus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos negalima laikyti trečiuoju asmeniu. Nuomos sutartimi buvo nuomojama valstybinė žemė iš valstybės, todėl sutarties šalys buvo valstybė ir UAB „Revi“. Valstybei atstovavo Vilniaus apskrities viršininko administracija, tačiau pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimą Nr. 1798 Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius nuo 2003 m. valstybinės žemės mokestį, įskaitomą į savivaldybės biudžetą, administravo Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kurios teritorijoje ir buvo išnuomota žemė. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra ne trečiasis asmuo, o valstybinės žemės nuomos sutarties šalies - valstybės - įgaliota institucija, kuri, administruodama valstybinės žemės nuomą, turi įgalinimus surinkti žemės nuomos mokestį, šį mokestį išieškoti, dalyvauti bankroto byloje ir t. t. Tiek Vilniaus apskrities viršininko administracija, tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracija, turėdamos atitinkamus įgaliojimus, veikia valstybės interesais. Dėl to neteisinga apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, nesant įregistruoto valstybės atstovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir UAB „Vevira“ valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimo, jis negali būti panaudotas prieš kitą valstybės atstovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašo jį atmesti. Nurodoma, kad paskelbimo apie bankroto bylos iškėlimą įmonei Valstybės žinių priede „Informaciniai pranešimai“ paskirtis yra ne nustatyti datą, nuo kurios laikoma, kad bankrutuojančios įmonės kreditoriai sužinojo ar turėjo sužinoti apie bankroto bylos iškėlimą skolininkui, o tik įtvirtinti galimybę kuo daugiau bankrutuojančios įmonės kreditorių įgyvendinti savo teises pareikšti finansinius reikalavimus tais atvejais, jei paskirtas bankrutuojančios įmonės administratorius neturi visapusiškų ir išsamių duomenų apie visus bankrutuojančios įmonės kreditorius ir negali jiems tinkamai pranešti apie bankroto bylos iškėlimą skolininkui ir iš to išplaukiančias jų teises bankroto byloje, priešingu atveju būtų paneigti bankroto procedūrų tikslai, nes ne visi privatūs subjektai skaito Valstybės žinių priede „Informaciniai pranešimai“ skelbiamus pranešimus. ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas privalo raštu nedelsiant pranešti apie iškeltą bylą juridinių asmenų registrui, įmonei ir, kai nutartis priimta rašytinio proceso tvarka, kreditoriams. Remiantis ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punktu, tai padaryti teismo pavedimu gali ir administratorius. Tačiau kasatorius nenurodo esminę reikšmę turinčių aplinkybių, kad būtent jis nevykdė prievolės pateikti administratoriui visą su įmonės finansine veikla susijusią medžiagą ir dokumentus, kartu užkirto kelią ir BUAB „Revi“ administratoriui tinkamai ir laiku pranešti Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“, UAB „Linavos“ servisui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai apie bankroto bylos iškėlimo UAB „Revi“ faktą.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo AB bankas SEB Vilniaus bankas prašo kasacinio skundo dalį, kurioje ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos finansinis reikalavimas, atmesti. Teigiama, kad kasatoriaus motyvas, jog klaidinga apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nesant įregistruoto valstybės atstovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir UAB ,,Vevira“ valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimo, jis negali būti panaudotas prieš kitą valstybės atstovą, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, yra nepagrįstas, nes vadovaujantis CK 2.132 straipsnio 2 dalimi „atstovauti galima sandorio, įstatymo, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu“, todėl Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio ir 32 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu valstybės įgaliotas asmuo, galintis sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartis, yra patikėjimo teise valstybinę žemę valdantis subjektas - Vilniaus apskrities viršininko administracija. Kadangi Vietos savivaldos įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės nėra pavaldžios valstybės institucijoms ir nėra nė vieno iš CK 2.132 straipsnio 2 dalyje išvardytų atstovavimo pagrindų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija nėra įgaliota institucija valstybės vardu sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartis, todėl negali būti laikoma valstybinės žemės sklypo Vilniuje, Savanorių pr. 178, nuomos sutarties šalimi. Remiantis CK 6.547 straipsnio 2 dalimi, valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis su UAB „Vevira, jeigu ji buvo pasirašyta Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir UAB „Vevira, prieš trečiąjį asmenį - Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, gali būti šalių panaudota tik tuo atveju, jeigu tokia sutartis įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą UAB „Būrai“ prašo jį atmesti. Teigiama, kad kasatorius nepagrįstai nurodo, jog bylą nagrinėję teismai neatskyrė dvejopo pobūdžio kreditorių finansinių reikalavimų, kurių pirmoji rūšis yra apibrėžta ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje, o antroji - 10 straipsnio 9 dalyje. Kasatorius nepagrįstai tvirtina, kad pirmuoju atveju kreditoriaus finansinis reikalavimas gali būti teismo patvirtintas iki teismas priims nutartį nutraukti bankroto bylą arba priims sprendimą dėl įmonės pabaigos, antruoju - iki teismo nutarties nutraukti bankroto bylą arba įmonę likviduoti dėl bankroto priėmimo dienos. Nepriklausomai nuo to, ar kreditoriaus finansinis reikalavimas yra kilęs iki bankroto proceso pradžios, ar susidaręs bankroto proceso metu, terminas kreditorių finansiniams reikalavimams pareikšti nėra naikinamasis, o kreditorių reikalavimai, net ir susidarę iki bankroto bylos iškėlimo, sistemiškai aiškinant bei taikant Į 10 straipsnio 9 dalį ir 26 straipsnio 1 dalį, gali būti priimami ir po nutarties įmonę likviduoti dėl bankroto priėmimo dienos. Šią nuostatą patvirtinta teismų praktikoje: 2001 m. gruodžio 21d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo bankroto bylose 15 punkte nustatyta, kad terminas reikalavimams bankrutuojančios įmonės administratoriui pateikti nėra naikinamasis. Teismas gali ir vėliau pateiktus ar patikslintus reikalavimus priimti iki nutarties nutraukti bankroto bylą ar sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

                            IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

              Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (Nr. IX-216). Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad ,,kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms”.              Bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Taigi vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyvus bankroto procedūrų užbaigimas nutraukiant bankroto bylą Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių rejestro Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Finansų ministerija, atstovaujama AB ,,Turto bankas”, v. likviduojama AB ,,Oruva”, Nr. 3K-3-653/2005). Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuris leidžia nuosekliai vykdyti įmonės bankroto procedūras tam tikromis stadijomis ir neleidžia, jei to tiesiogiai nenustatyta Įmonių bankroto įstatyme, grįžti prie tų bankroto procedūros stadijų ir etapų, kurie jau buvo atlikti ir bankroto bylą nagrinėjančio teismo patvirtinti.

              Įmonių bankroto įstatymas nustato kreditorių reikalavimų pareiškimo, jų tvirtinimo, eiliškumo, tenkinimo tvarką ir terminus. Šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nurodyta, kad teismas nustato laikotarpį, ne trumpesnį kaip 30 dienų ir ne ilgesnį kaip 45 dienos nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus. Teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus nustatytus terminus, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Kreditorių pareiškimai dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, pripažinimo, paduoti po šio straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyto termino, priimami tik iki teismo nutarties nutraukti bankroto bylą arba įmonę likviduoti dėl bankroto priėmimo dienos (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 9 dalis). Kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai tvirtinami teismo nutartimi, bet ne vėliau kaip iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalis).

 

Dėl teisės pareikšti kreditorių finansinius reikalavimus įgyvendinimo

 

              Šioje byloje kasatorius kelia teisės taikymo ir aiškinimo klausimą, kurio esmė - įvertinti Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje ir 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, reikšmingą sprendžiant, ar yra teisinis pagrindas priimti kreditorių pareiškimus dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, pripažinimo, kai jie paduoti dėl svarbių priežasčių praleidus Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą ir po teismo nutarties įmonę likviduoti dėl bankroto priėmimo dienos. Šis teisės taikymo aspektas svarbus sprendžiant dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismas 2006 m. spalio 10 d. nutartis patikslinti LUAB „Revi“ kreditorių sąrašą ir patvirtinti asociacijos „Linava“ 29 841,32 Lt finansinį reikalavimą bei UAB „Linavos“ servisas 1645,60 Lt finansinį reikalavimą, teisėtumo.

Pagal Įmonių bankroto įstatymą įmonės kreditoriai į kreditorių sąrašą įtraukiami pareikštiniu būdu. Ši nuostata įtvirtinta Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punkte, kuriame nurodoma, kad visų įmonės kreditorių bei reikalavimų sąrašas sudaromas pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės finansinės apskaitos dokumentus, ir pateikiamas teismui tvirtinti, taip pat Įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Įmonių bankroto įstatyme nustatytos procesinės priemonės, kuriomis užtikrinamas kreditorių materialinių teisių gynimas, kai yra iškelta bankroto byla. Tarp tokių yra ir teisė tikslinti kreditorių sąrašą ir reikalavimus iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Kreditorių sąrašo ir reikalavimų tikslinimo teisės iki teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos aiškinimas kaip kreditoriaus materialinių teisių gynimo užtikrinimo procesinės priemonės pagrįstas ir ĮBĮ nustatytos teisės normų išdėstymo sistemos bei struktūros vertinimu – ši norma inkorporuota Įstatymo penktajame skirsnyje „Skolininko, kreditorių ir trečiųjų asmenų interesų gynimas, kai yra iškelta bankroto byla“.

Nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus pateikiamu ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimu, kad kreditorių sąrašo ir reikalavimų patikslinimai yra leidžiami tik dėl kreditorių finansinių reikalavimų, atsirandančių po bankroto bylos iškėlimo dienos ir jie turi būti susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams).

              Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio Kreditorių reikalavimų tvirtinimas“ 1 dalyje nustatyta:

              Kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Kreditorių sąrašo ir reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.

              Kreditorių teisės pareikšti apie reikalavimą įgyvendinimas sąlygojamas Įmonių bankroto įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį nustatomas įmonės bankroto procedūrų nuoseklus vykdymas tam tikromis stadijomis. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3 punktą kreditoriui apie bankroto bylos iškėlimą pranešama per 10 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta administratoriaus pareiga perduoti Vyriausybės įgaliotai institucijai duomenis apie bankrutuojančią įmonę ir duomenis paskelbti Valstybės žinių priede Informaciniai pranešimai“. Taigi kreditoriai, kurie nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo remiantis ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apie tai, kad iškelta bankroto byla, gauna informaciją ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta tvarka, taip pat gali gauti duomenų apie šį faktą iš Valstybės žiniųpriedo Informaciniai pranešimai. Pažymėtina, kad ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatytos pareigos vykdymas priklauso nuo to, kiek tiksli yra teismui ir (ar) administratoriui pateikta informacija apie įmonės kreditorius, todėl tokiu atveju, kai duomenų apie kreditorių nėra ir dėl to pranešimas neperduodamas, taip pat kai apie šį faktą nesužinoma kitaip, kreditorius ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių negalėdamas įgyvendinti įstatymu jam suteiktos teisės negautų įstatymo saugomų teisių apsaugos ir patektų į teisiškai nepateisinamai blogesnę padėtį palyginus su kitais kreditoriais. Tokios teisinės situacijos netoleruotinos kaip pažeidžiančios teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, o teisė aiškintina siekiant užtikrinti konstitucinio teisinio proporcingumo principo, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, įgyvendinimą. Dėl nurodytų argumentų kasacinis teismas konstatuoja, kad kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, gali būti reiškiami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Teisinis pagrindas priimti kreditorių pareiškimus dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, pripažinimo yra tada, kai pripažįstama, jog jie paduoti dėl svarbių priežasčių praleidus Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, ir teismas nepriėmęs nutarties nutraukti bankroto bylą arba sprendimo dėl įmonės pabaigos.

             

              Dėl termino kreditorių finansiniams reikalavimus pareikšti praleidimo priežasčių

 

              Kasacinio teismo jurisdikcijos ribos nustatytos CPK 353 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Apskųstoji apeliacinės instancijos teismo nutartis patikrinama teisės taikymo (interpretavimo) aspektu. Termino kreditorių reikalavimams pareikšti praleidimo priežasčių pripažinimas svarbiomis yra fakto, o ne teisės klausimas. Kasacinis teismas turi tik patikrinti, ar teismai, pripažinę termino praleidimo priežastis svarbiomis, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių procesinės teisės normų (CPK 176-185 straipsniai). Tokiam pažeidimui konstatuoti nėra teisinių pagrindų, o kasatoriaus nurodomi argumentai, kad administratoriui įvykužius Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą pareigą duomenis apie bankrutuojančią įmonę perduoti juridinių asmenų registrui ir paskelbti Valstybės žiniųpriede Informaciniai pranešimai“, turi būti laikoma, kad kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie bankroto bylos iškėlimą, nepagrįsti. Sprendžiant dėl termino tokiam procesiniam veiksmui atlikti praleidimo priežasčių vertinimo, taikytinas protingos ir apdairios elgsenos reikalavimas, kuris, pasak kasatoriaus, šioje situacijoje reiškia tai, jog kreditorius turėtų nuolat domėtis kiekvieno skolininko teisine padėtimi - sekti informacinius pranešimus ir periodiškai kreiptis į juridinių asmenų registrą. Tokių reikalavimų nekyla nei iš įstatymų, nei iš civiliuose bei bankroto teisiniuose santykiuose dalyvaujantiems subjektams taikytinų bendrųjų teisės principų, todėl sužinojimas apie procesinių teisių įgyvendinimui reikšmingas aplinkybes yra įrodomasis faktas, kiekvienu atveju nustatytinas pagal procesines įrodymų vertinimo taisykles nagrinėjant prašymą dėl termino atnaujinimo. Šiuo atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė, kad kreditoriai apie bankroto bylos iškėlimą sužinojo iš juridinių asmenų registro ar skelbimo „Valstybės žiniųpriede Informaciniai pranešimai“.

 

              Dėl Vilniaus miesto savivaldybės finansinio reikalavimo tvirtinimo

 

Vilniaus miesto savivaldybė 2006 m. rugpjūčio 24 d. pateikė prašymą bankroto administratoriui patvirtinti bankroto metu susidariusį finansinį reikalavimą dėl 2006 metais nesumokėto žemės nuomos mokesčio ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalies pagrindu. Šis finansinis reikalavimas patvirtintas pripažinus, kad likviduojama UAB „Revi“ tebėra valstybinės žemės nuomininkas, todėl privalo mokėti nuomos mokestį.

Vertindamas kasatoriaus argumentus dėl šalių pasikeitimo valstybinės žemės nuomos teisiniuose santykiuose ir atsakovo prievolės mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį dėl to pasibaigimo, kasacinis teismas pažymi, jog atsakovo turtinės nuomos teisės areštas antstolio 2004 m. gruodžio 1 d. patvarkymu Nr. 8-1879-04 daro niekinius po jo sudaromus susitarimus dėl atsakovo nuomojamos valstybinės žemės sklypo (CK 1.78 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnis, 6.225 straipsnio 1 dalis, Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnis), todėl atsakovui tenka 2000 m. spalio 26 d. valstybinės žemės nuomos sutarties vykdymo pareiga su išimtimis, nustatytomis Įmonių bankroto įstatyme.  Įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatyta: „jei per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos administratorius pranešė suinteresuotiems asmenims, kad įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nevykdys, šios sutartys (tarp nuomos, panaudos), išskyrus darbo sutartis ir sutartis, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, laikomos pasibaigusiomis (...)“. Byloje nėra duomenų, kad administratorius pasinaudotų šia teise prieš Vilniaus miesto savivaldybę dėl 2000 m. spalio 26 d. valstybinės žemės nuomos sutarties vykdymo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės finansinį reikalavimą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas atskirąjį skundą, priėmė teisėtą nutartį.

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                Aloyzas Marčiulionis

 

 

Gintaras Kryževičius

 

 

Algis Norkūnas

 

 

Virgilijus Grabinskas

 

 

Sigitas Gurevičius

 

 

Egidijus Laužikas

 

 

Algirdas Taminskas