Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2015-07-01][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-399-701-2015].docx
Bylos nr.: 3K-3-399-701/2015
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
BUAB "Visbalta" 302299981 Ieškovas
Bankroto administratorius UAB "Adsum" 222893830 ieškovo atstovas
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.2.4.2. Bylos, susijusios su sutartine atsakomybe
2.2.4.3. Bylos, susijusios su deliktine atsakomybe
2.2.4.3.1. dėl darbdavio atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl darbuotojų kaltės
4. BYLOS, KYLANČIOS IŠ DAIKTINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ
4.1. Bylos dėl nuosavybės teisės gynimo
1. DARBO TEISINIAI SANTYKIAI
1.3. Individualūs darbo santykiai
1.3.5. Darbo užmokestis:
1.3.5.1. Darbo užmokestis, darbo užmokesčio mokėjimo terminai, vieta ir tvarka
1.3.5.2. Mokėjimas už darbą normaliomis darbo sąlygomis
1.3.7. Materialinė atsakomybė:
1.3.7.1. Materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos
1.3.7.5. Darbuotojų materialinės atsakomybės atsiradimo atvejai:
1.3.7.5.5. Žalos, atsiradusios dėl netinkamo materialinių vertybių saugojimo, atlyginimas
1.3.7.6. Ribota darbuotojų materialinė atsakomybė
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.8. Sutarčių teisė:
2.5.8.6. Sutarties turinys (sutarties sąlygos)
2.5.8.11. Sutarčių pabaiga:
2.5.10. Civilinė atsakomybė:
2.5.10.2. Civilinės atsakomybės sąlygos:
2.5.10.2.1. Neteisėta veika
2.5.10.2.4. Žala:
2.5.10.2.4.1. Turtinė žala
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.7. Bylinėjimosi išlaidos:
3.1.7.11. Kiti su bylinėjimosi išlaidomis susiję klausimai
3.1.13. Teismo pranešimai ir šaukimai, jų turinys
3.1.18. Laikinosios apsaugos priemonės:
3.1.18.1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
3.2.6.4. Galutinis sprendimas
3.2.6.10. Teismo sprendimo trūkumų ištaisymas:
3.2.6.10.2. Papildomo sprendimo priėmimas
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.18. Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio bylą apeliacine tvarka, teisės

Civilinė byla Nr. 3K-3-399-701/2015

Teisminio proceso Nr. 2-11-3-00760-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija: 16.5.5; 14.11

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. birželio 26 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Visbalta kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Visbalta“, atstovaujamos administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės Adsum“, ieškinį atsakovėms N. G. ir O. D. dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje nagrinėjama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę (Darbo kodekso 254 straipsnio, 255 straipsnio 1, 3 punktų), bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovių solidariai 27 916,43 Lt (8085,16 Eur) žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad atsakovė O. D. nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2011 m. liepos 20 d. dirbo įmonės vadove, o atsakovė N. G. nuo 2009 m. kovo 3 d. iki 2011 m. liepos 20 d. dirbo buhaltere. Atsakovių darbo sutarčių 10 punkte buvo nustatyta, kad jos materialiai atsakingos už kaltais veiksmais įmonei padarytą materialinę žalą. Panevėžio apygardos teismas 2012 m. liepos 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-647-280/2012, iškėlė bankroto bylą UAB „Visbalta”, o 2012 m. liepos 9 d. nutartimi įpareigojo atsakovę O. D., kaip UAB „Visbalta“ vadovę, ne vėliau kaip per 10 dienų įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą perduoti administratoriui UAB „Adsum“, jo įgaliotam asmeniui, bendrovės visą turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus įmonės dokumentus. Atsakovė O. D. šios teismo nutarties nevykdė. Administratoriaus iniciatyva tik 2012 m. spalio 24–25 d. pavyko paimti iš atsakovės O. D. antspaudą, įmonės įstatus ir registravimo pažymėjimą, o 2011 m. lapkričio 14 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktų pagrindu – dalį įmonės dokumentų. Bankroto administratorius, patikrinęs buhalterinius dokumentus, nustatė, kad įmonės vadovė atsakovė O. D. nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2010 m. gruodžio 30 d. iš įmonės kasos paėmė 52 719,30 Lt (15 268,56 Eur), skirtus darbuotojų darbo užmokesčiui išmokėti, tačiau realiai pagal mokėjimų žiniaraščius darbuotojams pasirašytinai išmokėjo 24 802,87 Lt (7183,41 Eur). Nustatyta, kad mokėjimo žiniaraščiuose nėra kai kurių darbuotojų parašų, kurie patvirtintų darbo užmokesčio išmokėjimą. Darbuotojų parašais nepatvirtinta išmokėjimo suma sudaro 27 916,43 Lt (8085,16 Eur). Nurodyti mokėjimų žiniaraščiai buvo pateikti buhalterei atsakovei N. G., ši juos priėmė, patikrino, patvirtino savo parašu apie atliktų nurodytos sumos mokėjimų pagrįstumą, po to šiuos mokėjimų žiniaraščius įtraukė į įmonės apskaitą, neteisingai nurodydama realiai išmokėto darbuotojams darbo užmokesčio sumas. Dėl to nustatytinas 27 916,43 Lt (8085,16 Eur) trūkumas įmonės kasoje, nepagrįstas buhalterinę apskaitą pagrindžiančiais dokumentais. Pripažintina, kad įmonė patyrė 27 916,43 Lt (8085,16 Eur) nuostolį, dėl kurio solidariai atsakingos atsakovės. Faktą, kad įmonės darbuotojams nebuvo mokamas atlyginimas pagal mokėjimų žiniaraščius, kuriuose nėra darbuotojų parašų, patvirtino dalis įmonės darbuotojų – E. R., I. K. ir K. P., pateikusios bankroto administratoriui prašymus dėl reikalavimų tvirtinimo. Panevėžio apygardos teismas 2013 m. balandžio 23 d. nutartimi bankroto byloje patvirtino nurodytų darbuotojų pareikštus prašymus, įtraukė juos į pirmosios eilės kreditorių sąrašą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

Visagino miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovui iš atsakovių solidariai 27 916,43 Lt (8085,16 Eur) žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 500 Lt (144,81 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovui ir 925,95 Lt (268,17 Eur) bylinėjimosi išlaidų valstybei; 2014 m. vasario 10 d. papildomu sprendimui priteisė ieškovei iš atsakovių solidariai 1000 Lt (289,62 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo teisme metu buvusios UAB „Visbalta“ direktorė O. D. (šias pareigas ėjo nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2011 m. liepos 20 d.) ir buhalterė N. G. (šias pareigas ėjo nuo 2009 m. kovo 3 d. iki 2011 m. liepos 20 d.) pripažino, jog nepakankamai atidžiai tvarkė ir kontroliavo, kaip pildomi buhalterinės apskaitos dokumentai įmonėje, ir nors matė, kad mokėjimų žiniaraščiuose trūksta darbuotojų, kuriems tariamai išmokėtas darbo užmokestis, parašų, vis tiek juos pasirašė ir taip patvirtino savo aplaidų požiūrį į įmonės finansinę apskaitą. Atsakovės neneigė, kad buvo atsakingos už apskaitos dokumentų tvarkymą. Atsakovių darbo sutartyse nustatyta darbuotojo materialinė atsakomybė už žalą, padarytą įmonei dėl jo kaltės, taip pat nurodyta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra neatskiriama šios darbo sutarties dalis. Panevėžio apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartimi UAB „Visbalta“ buvo iškelta bankroto byla, joje teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. ir 2013 m. balandžio 23 d. nutartimis buvo patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, tarp jų – O. D. 2931,47 Lt (849,01 Eur) reikalavimas, N. G. 3453,14 Lt (1000,10 Eur) reikalavimas, E. A. – 15 713,47 Lt (4550,94 Eur) reikalavimas, E. R. 5527,67 Lt (1600,92 Eur) reikalavimas, K. P. 4395,89 Lt (1273,14 Eur) reikalavimas ir I. K. 4443,09 Lt (1286,81 Eur) reikalavimas. Teismas konstatavo, kad mokėjimo žiniaraščių bei kasos knygos pagrindu nustatyta, jog nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2010 m. gruodžio 30 d. iš UAB „Visbalta“ kasos buvo išmokėta 52 719,30 Lt (15 268,56 Eur) suma, ji tariamai buvo panaudota darbo užmokesčiui mokėti, tačiau mokėjimų žiniaraščiuose esantys darbuotojų parašai patvirtina, kad darbo užmokesčiui mokėti buvo panaudota tik 24 802,87 Lt (7183,41 Eur), o 27 916,43 Lt (8085,16 Eur) panaudojimas yra neaiškus, nes jų išmokėjimo nepatvirtina byloje esantys buhalterinės apskaitos dokumentai. Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu kaip liudytojai apklausti buvę UAB „Visbalta“ darbuotojai tiksliai nepatvirtino, jog gavo buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytas pinigų sumas, ties kuriomis nėra jų parašų, todėl negalima sutikti su atsakovių nuomone, kad 27 916,43 Lt (8085,16 Eur) tikrai panaudoti darbo užmokesčiui išmokėti. Teismas vadovavosi Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 14, 8 punktais, Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 2 dalimi, 11 straipsnio 1 dalimi, 12 straipsnio 1, 2 dalimis, 13 straipsnio 1 dalimi, 14 straipsnio 1, 2 dalimis, Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 6, 8 dalimis, 37 straipsnio 8, 10–12 dalimis, Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo tvarkos taisyklių 3, 4, 41 16–19 punktais, DK 245 straipsniu, CK 2.87 straipsnio 7 dalimi, 6.246 straipsnio 1 dalimi, 6.248 straipsnio 3 dalimi, 6.251 straipsnio 1 dalimi, 6.263 straipsniu. Teismas konstatavo, kad atsakovės buvo atsakingos už ieškovo ūkinę, finansinę veiklą bei tinkamos, laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, buhalterinės apskaitos organizavimą, tačiau taip nesielgė, ir tai įrodo byloje esantys buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriais remiantis negalima nustatyti ieškovui priklausančių 27 916,43 Lt (8085,16 Eur) panaudojimo. Teismo vertinimu, atsakovės nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nurodyta pinigų suma buvo panaudota ieškovo tikslais, todėl laikytina, jog jos abi, būdamos materialiai atsakingos už įmonės finansinių lėšų racionalų panaudojimą, neapskaičiavo šios sumos buhalterinės apskaitos dokumentais, dėl to ieškovui atsirado turtinė žala. Teismas sprendė, kad tokiais neteisėtais veiksmais atsakovės padarė ieškovui žalos. Teismas rėmėsi CK 1.5 straipsnio 1 dalimi, 6.6 straipsnio 3 dalimi, 6.248 straipsnio 1–3 dalimis, 6.251 straipsnio 1 dalimi, 6.263 straipsnio 1, 2 dalimis, konstatavo, kad yra nustatytos visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos, todėl ieškinys tenkintinas visiškai.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės N. G. apeliacinį skundą, 2014 m. spalio 8 d. nutartimi pakeitė Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. sprendimą: tenkino dalį ieškinio; priteisė BUAB „Visbalta“ naudai iš O. D. 9572,50 Lt (2772,39 Eur), o iš N. G. – 900 Lt (260,66 Eur) žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš O. D. 740 Lt (214,32 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti BUAB „Visbalta“ ir 287 Lt (83,12 Eur) žyminio mokesčio valstybei; priteisė iš BUAB „Visbalta“ bankrotui administruoti skirtų lėšų 1770 Lt (512,63 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti N. G.. Nurodžiusi, kad byloje nėra duomenų, jog su atsakove N. G. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, teisėjų kolegija sprendė, kad šiai atsakovei taikytina ribota, ne didesnė kaip trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio 900 Lt (260,66 Eur) materialinė atsakomybė (DK 254 straipsnis). Nustačiusi, kad buvę ieškovo darbuotojai A. Č. (mokėjimų žiniaraščiuose nėra patvirtinimo, kad jam išmokėtas 401,70 Lt (116,34 Eur) darbo užmokestis) ir G. A. (mokėjimų žiniaraščiuose nėra patvirtinimo, kad jam išmokėtas 608 Lt (176,09 Eur) darbo užmokestis) ieškovo bankroto byloje nepareiškė reikalavimų dėl neišmokėto darbo užmokesčio, nedalyvavo ir pirmosios instancijos teismo posėdyje, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog nėra pagrindo spręsti, kad su šiais darbuotojais neatsiskaityta, priešingu atveju jie būtų pareiškę savo kreditoriaus reikalavimus bankroto administratoriui. Nustačiusi, kad buvę ieškovo darbuotojai S. A. (S. A.) (mokėjimų žiniaraščiuose nėra patvirtinimo, kad jam išmokėtas 1596,76 Lt (462,45 Eur) darbo užmokestis), R. K. (R. K.) (mokėjimų žiniaraščiuose nėra patvirtinimo, kad jam išmokėtas 2051,32 Lt (593,18 Eur) darbo užmokestis), G. M. (G. M.) (mokėjimų žiniaraščiuose nėra patvirtinimo, kad jam išmokėtas 608 Lt (176,09 Eur) darbo užmokestis), T. M. (mokėjimų žiniaraščiuose nėra patvirtinimo apie išmokėtą jai 1068,39 Lt (309,43 Eur) darbo užmokestį) teismo posėdyje patvirtino, jog su jais buvo visiškai atsiskaityta, taip pat kad šie darbuotojai ieškovo bankroto byloje nepareiškė reikalavimų dėl neišmokėto darbo užmokesčio, teisėjų kolegija sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad su šiais darbuotojais nebuvo visiškai atsiskaityta. Nurodžiusi, kad, nesant visų ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentų, negalima nustatyti ir patikrinti, ar vėliau nebuvo likviduotas įsiskolinimas įmonės darbuotojams, susidaręs  nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2010 m. gruodžio 30 d., teisėjų kolegija konstatavo, jog nustatydama darbuotojams neišmokėtas darbo užmokesčio sumas vadovaujasi ne tik ieškovo pateiktais buhalteriniais dokumentais, darbuotojų paaiškinimais, bet ir bankroto byloje darbuotojų pareikštais kreditoriaus reikalavimais dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies. Nurodžiusi, kad atsakovės patvirtino, jog joms buvo išmokėtas visas darbo užmokestis, nors žiniaraščiuose nėra rašytinių patvirtinimų, kad O. D. gavo 4738,50 Lt (1372,36 Eur), o N. G. – 1368 Lt (396,20 Eur), teisėjų kolegija konstatavo, jog negalima daryti išvados, kad darbo užmokestis atsakovėms neišmokėtas. Nustačiusi, kad Panevėžio apygardos teismas ieškovo bankroto byloje 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartimi ieškovo bankroto byloje patvirtino O. D. 2931,47 Lt (849,01 Eur) kreditoriaus reikalavimą (iš Garantinio fondo buvo perduota ir jai išmokėta 2550 Lt (738,53 Eur) suma, į kurią įeina neišmokėta darbo užmokesčio suma – 2106 Lt (609,94 Eur) ir N. G. 3453,14 Lt (1000,10 Eur) kreditoriaus reikalavimą (iš Garantinio fondo buvo perduota ir jai išmokėta 2446 Lt (708,41 Eur) suma, į kurią įeina neišmokėta darbo užmokesčio suma – 1596 Lt (462,23 Eur)), teisėjų kolegija nurodė, jog, nesant visų buhalterinės apskaitos dokumentų, negalima paneigti atsakovių pozicijos, kad bankroto byloje patvirtinti kreditoriaus reikalavimai susidarė po 2010 m. gruodžio 30 d., t. y. nuo 2011 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo 2012 m. liepos 9 d. Teisėjų kolegija padarė išadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti iš atsakovių žalos atlyginimą ieškovei dėl neišmokėtų darbo užmokesčio sumų A. Č., G. A., S. A., R. K., G. M., T. M., O. D. ir N. G.. Spręsdama dėl darbo užmokesčio (ne)išmokėjimo I. K. teisėjų kolegija nustatė, kad: mokėjimų žiniaraščiuose nėra patvirtinimų, kad jai išmokėtas 5838,16 Lt (1690,85 Eur) darbo užmokestis; I. K. teigia, kad ji darbo užmokesčio negavo, nes mokėjimų žiniaraštyje nepasirašė; Panevėžio apygardos teismas ieškovo bankroto byloje 2013 m. liepos 5 d. nutartimi patvirtino I. K. 4443,09 Lt (1286,81 Eur) reikalavimą, o iš Garantinio fondo perduota ir jai išmokėta 3526,46 Lt (1021,33 Eur) suma, į kurią įeina neišmokėta darbo užmokesčio suma – 3000 Lt (868,86 Eur). Nurodžiusi, kad nesant visų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima tiksliai nustatyti, kokia suma buvo sumažintas įsiskolinimas I. K., susidaręs nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2010 m. gruodžio 30 d., teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovui padarytas žalos dydis nustatytinas įvertinant I. K. neišmokėtą 3000 Lt (868,86 Eur) darbo užmokesčio sumą, kuri priteistina iš atsakovių. Spręsdama dėl darbo užmokesčio (ne)išmokėjimo E. R. teisėjų kolegija nustatė, kad: mokėjimo žiniaraščiuose nėra patvirtinimo, kad jai išmokėtas 3502,27 Lt (1014,33 Eur) darbo užmokestis; E. R. teigia, kad ji darbo užmokesčio negavo, nes mokėjimų žiniaraštyje nepasirašė; Panevėžio apygardos teismas ieškovo bankroto byloje 2013 m. liepos 5 d. nutartimi patvirtino E. R. 5527, 67 Lt (1600,92 Eur) reikalavimą, o iš Garantinio fondo perduota ir jai išmokėta 5040,82 Lt (1459,92 Eur) suma, į kurią įeina neišmokėta darbo užmokesčio suma – 3000 Lt (868,86 Eur); Panevėžio apygardos teismas 2012 m. gruodžio 11 d. nutartimi E. R. reikalavimą padidino iki 2040,82 Lt (591,06 Eur), įvertinęs priskaičiuotą kompensaciją už vaiką. Nurodžiusi, kad nesant visų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima tiksliai nustatyti, kokia suma sumažintas įsiskolinimas E. R., susidaręs nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2010 m. gruodžio 30 d., teisėjų kolegija konstatavo, jog ieškovui padarytas žalos dydis nustatytinas įvertinant E. R. neišmokėtą 3000 Lt (868,86 Eur) darbo užmokesčio sumą, kuri priteistina iš atsakovių. Spręsdama dėl darbo užmokesčio (ne)išmokėjimo K. P. teisėjų kolegija nustatė, kad: mokėjimo žiniaraščiuose nėra patvirtinimų, kad jai išmokėta 1703,66 Lt (493,41 Eur) darbo užmokesčio; K. P. teigia, jog ji gavo 200 Lt (57,92 Eur) darbo užmokesčio; Panevėžio apygardos teismas ieškovo bankroto byloje 2013 m. liepos 5 d. nutartimi patvirtino K. P. 4395,89 Lt (1273,14 Eur) reikalavimą, o iš Garantinio fondo perduota ir jai išmokėta 3276,21 Lt (948,86 Eur) suma, į kurią įeina neišmokėtas darbo užmokestis – 3000 Lt (868,86 Eur). Nurodžiusi, kad nesant visų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima tiksliai nustatyti, kokia suma sumažintas įsiskolinimas K. P., susidaręs nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2010 m. gruodžio 30 d., teisėjų kolegija konstatavo, jog ieškovui padarytas žalos dydis nustatytinas įvertinant K. P. neišmokėtą 3000 Lt (868,86 Eur) darbo užmokesčio sumą, kuri priteistina iš atsakovių. Spręsdama dėl darbo užmokesčio (ne)išmokėjimo E. A. teisėjų kolegija nustatė, kad: mokėjimo žiniaraščiuose nėra patvirtinimų, kad jai išmokėtas 1703,66 Lt (493,41 Eur) darbo užmokestis; E. A. teigia, jog ji gavo ne visą darbo užmokestį, nes dalį gavo iš Garantinio fondo; Visagino miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimu už akių priteisė E. A. iš UAB „Visbalta“ 1472,50 Lt (426,47 Eur) darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius), 1600 Lt (463,39 Eur) išeitinės išmokos, 296,57 Lt (85,89 Eur) kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 6781,80 Lt (1964,15 Eur) už pavėluotą išmokėti darbo užmokestį nuo 2011 m. kovo 21 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d., po 38,10 Lt (11,03 Eur) už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną; Panevėžio apygardos teismas ieškovo bankroto byloje 2012 m. gruodžio 11 d. nutartimi patvirtino E. A. 13 163,47 Lt (3812,40 Eur) reikalavimą, o iš Garantinio fondo perduota ir jai išmokėta 2550 Lt (738,53 Eur) suma, į kurią įeina neišmokėtas darbo užmokestis – 1472,50 Lt (426,47 Eur). Pastaroji suma, teisėjų kolegijos vertinimu, pripažintina ieškovui padaryta žala ir priteistina iš atsakovių. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad yra pakankamas pagrindas priteisti iš atsakovių ieškovo naudai padarytos žalos atlyginimui iš viso 10 472,50 Lt (3033,05 Eur). Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovei N. G. taikytina ribota materialinė atsakomybė (DK 254 straipsnis) ir iš jos ieškovui priteistina 900 Lt (260,66 Eur) žalos atlyginimo, o likusi 9572,50 Lt (2772,39 Eur) atlygintinos žalos dalis priteistina iš atsakovės O. D.. Spręsdama dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė 1500 Lt (434,43 Eur) bylinėjimosi išlaidų, o apeliacinės instancijos teisme – 500 Lt (144,81 Eur). Įvertinusi bylos sudėtingumą, apimtį, bylos nagrinėjimą laikotarpį, ieškovo atstovo paruoštų procesinių dokumentų turinį ir apimtį teisėjų kolegija sprendė, kad yra pagrindas priteisti ieškovui visas jo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad atsakovė N. G. pirmosios instancijos teisme patyrė 2695 Lt (780,53 Eur) bylinėjimosi išlaidų, o apeliacinės instancijos teisme – 1200 Lt (347,54 Eur). Atsižvelgusi į tai, kad atsakovės N. G. apeliacinis skundas patenkintas 96,78 proc., teisėjų kolegija nurodė, jog atitinkamu procentu mažintinos priteistinos iš ieškovo administravimui skirtų lėšų šios atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos. Teisėjų kolegija taikė priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ir konstatavo, kad iš ieškovo administravimui skirtinų lėšų atsakovei N. G. priteistina 1770 Lt (512,63 Eur) bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovė O. D. neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo, tačiau apeliacinės instancijos teismui pakeitus sprendimą šios atsakovės padėtis pagerėjo (CPK 313 straipsnis), todėl ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų perskaičiavimas yra palankesnis atsakovei O. D., nes priteisina bylinėjimosi išlaidų suma sumažėjo iki 34 proc. ir sudaro 740 Lt (214,39 Eur).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti iš atsakovių viso proceso metu patirtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl DK 254 straipsnio taikymo. DK 254 straipsnis nustato, kad darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio Kodekso 255 straipsnyje, kai darbuotojas privalo atlyginti visą darbdaviui padarytą žalą. Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad dėl atsakovės N. G. egzistuoja sąlygos, nustatytos DK 255 straipsnio 1, 3 punktuose, o būtent, žala kasatoriui padaryta tyčia, be to, darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.

2. Dėl DK 255 straipsnio 1 punkto taikymo. Kasatorius remiasi Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, 12 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad atsakovė N. G., kaip buhalterė, tvarkė įmonės apskaitą, į kurią privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu (Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, 10 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ūkinės, finansinės operacijos turi būti pagrįstos jas pateisinančiais apskaitos dokumentais, kurių turinys ir forma turi atitikti Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, o už šių dokumentų turinį, t. y. jame nurodytus ūkinės operacijos duomenų teisingumą ir ūkinės operacijos realumą, atsako jį surašę ir pasirašę asmenys (Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnis). Kasatorius remiasi DK 257 straipsnio 1, 2 dalimis, CK 6.248 straipsnio 3 dalimi, 6.263 straipsniu, nurodo, kad atsakovės N. G. neteisėti veiksmai yra pasikartojantys (trunkamą laiko tarpą tikrinant ir patvirtinant parašu bei įtraukiant į apskaitą apskaitos dokumentus, neatitinkančius Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų) ir atlikti sąmoningai (suvokiant tokių neteisėtų veiksmų neigiamas pasekmes), dėl to pripažintini kaip atlikti tyčia. Be to, buhalteriui keltini didesni apdairumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimai, jis atsakingas už buhalterinių įrašų teisingumą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis), todėl jo pareiga kontroliuoti, kad į apskaitą būtų įtraukti tik teisingai užpildyti ir tik realiai įvykusias ūkines, finansines operacijas patvirtinantys dokumentai.

3. Dėl DK 255 straipsnio 3 punkto taikymo. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad su atsakove N. G. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad N. G. 2009 m. kovo 3 d. darbo sutarties 10 punkte nurodyta, jog darbuotoja įsipareigojo materialiai atsakyti už jos kaltais veiksmai įmonei padarytą materialinę žalą, taip pat nurodyta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra neatskiriama šios darbo sutarties dalis. Tai darbuotoja suvokė ir su tuo sutikdama pasirašė darbo sutartį. Aplinkybė, kad į bylą nebuvo pateikta visiškos materialinės atsakomybė sutartis su atsakove N. G., nepaneigia fakto, kad tokia sutartis buvo sudaryta. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nodora“ v. P. K., bylos Nr. 3K-3-340/2012). Atsakovės neneigė aplinkybės, kad tokia sutartis egzistavo. Panevėžio apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartimi iškėlus UAB „Visbalta“ bankroto bylą ir paskyrus bankroto administratoriumi UAB „Adsum“, įmonės vadovė O. D. teismo nustatytu terminu per 10 dienų nuo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo neperdavė įmonės dokumentų bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui; perdavė daug vėliau (2012 m. spalio, lapkričio mėnesiais) ir ne visus, todėl akivaizdu, kad būdama atsakinga už įmonės dokumentų išsaugojimą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalis), o atsakovė N. G. – už šių dokumentų tinkamą įforminimą ir teisingą buhalterinės apskaitos tvarkymą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio 1 punktas, 6 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 1 dalis), sąmoningai galėjo neperduoti dalies įmonės dokumentų, taigi – ir visiškos materialinės atsakomybės sutarčių. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad bankroto administratoriui nebuvo perduoti visi įmonės buhalteriniai dokumentai, kuriuos tvarkė atsakovė N. G., o dėl jų išsaugojimo buvo atsakinga atsakovė O. D.. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad atsakovė N. G., kaip buhalterė, yra kalta dėl įmonei padarytos žalos, turėjo atsižvelgti į pateiktus byloje įrodymus ir pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, nes atsakovės N. G., kaip buhalterės, darbo pobūdis lemia būtinybę sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį (DK 256 straipsnio 1 dalis). Atsakovė atliko tokias funkcijas, nuo kurių priklauso įmonės materialinių vertybių tikslus apskaitymas, t. y. teisingas materialaus ir finansinio turto išlaidavimas ir pajamavimas pagal tinkamai įformintus kasos ir kitus apskaitos dokumentus.

4. Dėl įrodymų vertinimo nustatant padarytos žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas sumažino ieškovo prašomą priteisti žalos atlyginimą 17 488,93 Lt (5065,14 Eur). Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl bendrovės darbuotojams A. Č. ir G. A. išmokėto darbo užmokesčio pagrįstos prielaidomis, prieštarauja į bylą pateiktiems rašytiniams įrodymams. Kasatorius remiasi CPK 5 straipsnio 1 dalimi, 12, 178 straipsniais, ĮBĮ 3 straipsniu, nurodo, kad ĮBĮ prasme kreditoriai turi teisę, o ne pareigą pateikti reikalavimus ir šia savo teise disponuoja laisvai, tą patvirtina civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis). Buvęs įmonės darbuotojas A. Č. gali pateikti reikalavimą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui iki teismas priims nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). G. A. realiai niekada įmonėje nedirbo, ką patvirtina su ieškiniu prieduose pateiktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2012 m. spalio 23 d. išrašas, darbo užmokesčio žiniaraščiai. Apeliacinės instancijos teismo nurodytas liudytojas G. M. nebuvo pirmosios instancijos teismo apklausiamas šioje civilinėje byloje, nes buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos ir jam siųsti šaukimai grįžo neįteikti. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nesirėmė tokio liudytojo parodymais, todėl neaišku, kokių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad G. M. teismo posėdyje patvirtino, jog su juo buvo visiškai atsiskaityta. Vienareikšmiškai vertinti liudytojo R. K. parodymų, kad su juo buvo visiškai atsiskaityta, negalima, nes ši išvada prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams ir paties liudytojo parodymams. Be to, R. K. už aktualų laikotarpį nepasirašė penkiuose žiniaraščiuose dėl 2051,32 Lt (594,10 Eur), o jo mėnesinis darbo užmokestis – 364 Lt (106,42 Eur) (paskutinį mėnesį – 595,32 Lt (172,42 Eur). Liudytoja T. M. galėjo duoti ne visai teisingus parodymus prieš atsakoves, kurioms buvo pavaldi darbo sutarties pagrindu, be to, jos parašų nėra dviejuose žiniaraščiuose už aktualų laikotarpį dėl 1068,49 Lt (309,46 Eur) sumos, kas prieštarauja jos duotiems parodymams. S. A. už aktualų laikotarpį nepasirašė keturiuose žiniaraščiuose dėl bendros mokėtinos 1596,76 Lt (462,45 Eur) sumos, o kai kuriuose mokėjimų žiniaraščiuose galimai yra ne jo parašai. Apeliacinės instancijos teismas atsakovių parodymams suteikė prioritetinę reikšmę; pateikti į bylą mokėjimų žiniaraščiai pačių atsakovių dalinai nepasirašyti ties mokėtinomis joms sumomis, nors tuos pačius žiniaraščius sutikrino ir savo parašu patvirtino atsakovė N. G., po to juos be savo pačios parašų, patvirtinančių jai išmokėtą darbo užmokestį, įtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą. Atsakovė O. D., gavusi iš įmonės kasos pinigus darbo užmokesčiui išmokėti, pateiktuose buhalterės žiniaraščiuose savo parašu nepatvirtino, kad išsimokėjo darbo užmokestį. Pastebėtina, kad atsakovė O. D. savo parašu nepatvirtino aštuonių mokėjimų žiniaraščių, kuriuose nurodyta bendra mokėtina jai suma – 4738,50 Lt (1372,36 Eur), o atsakovė N. G. atitinkamai nepasirašė penkiuose žiniaraščiuose, kurių bendra mokėtina jai pinigų suma – 1824 Lt (528,27 Eur). Apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino atsakovių parodymus, kadangi atsakovės turėjo civilinį teisinį suinteresuotumą šios bylos baigtimi, todėl jos faktines aplinkybes neigė nepateikdamos jokių šiuos neiginius pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis), o ieškovas savo teiginius pagrindė rašytiniais įrodymais. Pirmosios instancijos teisme dalis liudytojų: K. P., I. K., E. A., E. R., nurodė, kad atlyginimo negaudavo, todėl ir nėra jų parašų žiniaraščiuose. Ieškovas pažymi, kad atsakovės pačios savarankiškai pateikė bankroto administratoriui reikalavimus dėl reikalavimų patvirtinimo, kuriuos grindė negautu darbo užmokesčiu. Ieškovas remiasi kasacinio teismo praktika įrodymų vertinimo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; kt.). Nesant objektyvių įrodymų, kad atsakovės pačios sau ir kitiems įmonės darbuotojams išmokėjo atlyginimą, pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų leistinumo taisykles, nepagrįstai rėmėsi pačių atsakovių duotais parodymais, dėl to netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 178, 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus apie tariamai jiems išmokėtas sumas, kas iš esmės prieštarauja rašytiniams įrodymams byloje, turėjo atsižvelgti į tai, kad jie visi – buvę įmonės darbuotojai ir tiesiogiai priklausomi nuo atsakovių. Toks argumentas atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. G. v. AB „Vilniaus pergalė“, bylos Nr. 3K-3-158/2008). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Z. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-147/2005). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų pakankamumo taisyklę, kuri civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, nes vienų liudytojų parodymams suteikė nepagrįstą pranašumą kitų liudytojų parodymų atžvilgiu ir nevertino visumos įrodymų, tarp jų – rašytinių (mokėjimų žiniaraščių). Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl I. K., E. R., K. P., E. A. neišmokėto darbo užmokesčio prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, patvirtinantiems, kad: I. K. nepatvirtino savo parašu trylikos žiniaraščių už aktualų laikotarpį, kuriuose nurodyta jai mokėtina suma – 5837,66 Lt (1690,70 Eur); E. R. nepatvirtino savo parašu šešių žiniaraščių už aktualų laikotarpį, kuriuose nurodyta jai mokėtina suma – 3499,27 Lt (1013,46 Eur); K. P. nepatvirtino savo parašu dviejų žiniaraščių už aktualų laikotarpį, kuriuose nurodyta jai mokėtina suma – 1703,67 Lt (493,41 Eur); E. A. nepatvirtino savo parašu dviejų žiniaraščių už aktualų laikotarpį, kuriuose nurodyta jai mokėtina suma – 1703,66 Lt (493,41 Eur). Be to, teikiant bankroto bylą nagrinėjančiam teismui tvirtinti kreditoriaus reikalavimus buvo įvertintos ir kitos su darbo santykiai susijusios darbuotojams priklausančios išmokos, pvz., už nepanaudotas atostogas, išeitinės išmokos ir pan., todėl teismas neteisingai nustatė šioms darbuotojoms neišmokėto darbo užmokesčio dydį, kuris prieštarauja į bylą pateiktiems rašytiniams įrodymams, pačių liudytojų parodymams (CPK 192 straipsnio 4 dalis), nepagrįstai šį dydį siejo su Garantinio fondo atliktomis išmokomis šiems darbuotojams. Garantinis fondas kompensuoja tik darbo užmokestį už praėjusį kalendorinį ketvirtį (Garantinio fondo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kurį darbuotojui liko skolingas darbdavys dėl bankroto. Be to, ieškinys atsakovėms buvo pareikštas už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2010 m. gruodžio 30 d., o darbuotojos dirbo ilgiau.

5. Dėl bylinėjimosi išlaidų. N. G. pateikė įrodymus dėl patirtų 2695 Lt (780,53 Eur) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Atsakovės interesams atstovaujantis advokatas N. V. pateikė atsakovės 2013 m. spalio 23 d. prašymą dėl 2695 Lt (780,53 Eur) bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir papildomą 2013 m. gruodžio 23 d. atsakovės prašymą dėl bendros 4095 Lt (1185,99 Eur) bylinėjimosi išlaidų sumos priteisimo bei šiuos prašymus pagrindžiančius įrodymus dėl 4095 Lt (1185,99 Eur) sumos. Prie atsakovės 2013 m. spalio 23 d. prašymo pridėta 2013 m. liepos 8 d. išankstinė sąskaita faktūra serija NV Nr. 001 1995 Lt (577,79 Eur) sumai ir 2013 m. spalio 21 d. išankstinė sąskaita faktūra serija NV Nr 007 700 Lt sumai, kurių apmokėjimas patvirtinamas AB SEB banko 2013 m. liepos 11 d. ir 2013 m. spalio 22 d. vietinio mokėjimo nurodymais. Pateikti banko vietinio mokėjimo nurodymai neatitinka CPK 114 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų priedų formai, be to, pateikti įrodymai patvirtina, kad advokato suteiktas teisines paslaugas apmokėjo UAB „Viksvola“. Analizuojant atsakovės 2013 m. gruodžio 23 d. prašymą dėl bendrai patirtų 4095 Lt (1185,99 Eur) išlaidų sumos, matyti, kad su šiuo prašymu buvo pateikta 2013 m. lapkričio 24 d. išankstinė sąskaita faktūra serija NV Nr. 008 700 Lt (202,73 Eur) sumai ir 2013 m. gruodžio 18 d. išankstinė sąskaita faktūra serija NV Nr. 011 700 Lt (202,73 Eur) sumai, kurių apmokėjimas patvirtinamas AB SEB banko 2013 m. gruodžio 19 d. ir 23 d. vietinio mokėjimo nurodymais. Pateikti banko vietinio mokėjimo nurodymai patvirtina, kad apmokėtos ne prašyme nurodytos sąskaitos, nors mokėtinos sumos ir sutampa, be to, su prašymu pateikti banko vietinio mokėjimo nurodymai neatitinka CPK 114 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų priedų formai, taip pat patvirtina, kad advokato suteiktas teisines paslaugas apmokėjo UAB „Viksvola“. Ieškovas akcentuoja bylinėjimosi išlaidų realumo reikalavimą, remiasi CPK 88 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. kovo 6 d. sprendimu, priimtu byloje S. J. v. Lietuva; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje G. S. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-533/2008, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė aplinkybę, jog atsakovė N. G. pirmosios instancijos teisme patyrė 2695 Lt (780,53 Eur) išlaidų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė N. G. prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl atsakovės materialinės atsakomybės ir tinkamo įrodymų vertinimo. Atsakovė remiasi DK 4 straipsnio 11 punktu, kasacinio teismo praktika dėl materialinės atsakomybės sąlygų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr.3K-3-446/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Pakruojo ūkininkų kredito unija v. A. E. R., bylos Nr. 3K-3-47/2011; 2012 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. K. ir kt. v. UAB „Fatalitas, bylos Nr. 3K-3-125/2012; 2013 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. K. v. UAB „Dannemand, bylos Nr. 3K-3-96/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Šiaulių lyra“ v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-359/2013; kt.). Darbo teisėje yra ribota ir visiška materialioji atsakomybė. Atsakovės N. G. materialinės atsakomybės sąlygoms ir dydžiui nustatyti taikytinos DK 246 straipsnyje nustatytos materialinės atsakomybės sąlygos, o ne CK normos, reglamentuojančios dviejų ir daugiau asmenų solidariąją atsakomybę, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas. Be to, pagal CK 6.6 straipsnio 1 dalį solidarioji skolininkų pareiga atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Jei žalą kartu padarytų keli darbuotojai, jiems taikoma bendroji dalinė atsakomybė, t. y. atlygintini nuostoliai nustatomi kiekvienam iš jų atskirai, atsižvelgiant į kiekvieno asmens kaltės laipsnį, taikytinos materialinės atsakomybės rūšį ir ribas. Solidarioji atsakomybė, kurią taikė pirmosios instancijos teismas, DK nenustatyta. Byloje nenustatyta, kad tariama žala buvo padaryta tyčiniais veiksmais, kasatorius nepateikė tai patvirtinančių įrodymų.

2. Dėl žalos padarymo. Visiškos materialinės atsakomybės sutartis nebuvo sudaryta su atsakove N. G.. Net jei ji būtų sudaryta, ji būtų neteisėta, nes atsakovės pareiginės funkcijos nesusijusios su materialinių vertybių priėmimu, išdavimu ir saugojimu. Visiškos materialinės atsakomybės sutartis galėtų būti pasirašoma su įmonės kasininku, bet N. G. įmonėje nevykdė kasininko funkcijų, be to, tokių pareigų sugretinimą imperatyviai draudžia įstatymas. Bendrovės kasos knygoje užfiksuota, kad už 2009–2010 m. iš įmonės kasos įmonės direktorei O. D. (o ne atsakovei N. G., nes ji tikrindavo įrašus ir priimdavo atitinkamą dokumentą, bet ne pinigus) išduota 52 719,30 Lt (15 268,56 Eur), kuriuos pagal pateiktus mokėjimų žiniaraščius 2009–2010 m. įmonės direktorė išmokėjo darbuotojams kaip darbo užmokestį. Nors žiniaraščiai, kuriuose nėra darbuotojų parašų, buvo atsakovės buhalterės N. G. įtraukti į įmonės finansinę apskaitą ir šie veiksmai (teisės aktuose nustatytos pareigos nevykdymas) galimai neteisėti, tačiau veiksmų neteisėtumas yra pagrindas kilti materialinei atsakomybei, jeigu dėl šių veiksmų yra padaryta žala įmonei. Šiais N. G. veiksmais įmonei žalos nepadaryta. Įmonei tariama žala galėjo atsirasti dėl to, kad iš jos kasos kasininkas paėmė pinigus ir tariamai neišmokėjo darbuotojams darbo užmokesčio. Bet ši tariama žala atsirado ne dėl kasatoriaus nurodomų atsakovės N. G. veiksmų, taigi nėra priežastinio ryšio tarp jos veiksmų (finansinės atskaitomybės sudarymo, parašų žiniaraščiuose nebuvimo) ir atsiradusios žalos (pinigų trūkumo kasoje). Atsakovė remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB Ping fan“ v. L. W. ir kt., bylos Nr. 3K-3-137/2013). Nagrinėjamos bylos atveju žalos (nesumokėti mokesčiai, baudos dėl nesumokėtų mokesčių) dėl atsakovės N. G. veiksmų neatsirado. Tariama žala atsirado dėl to, kad atsakingam asmeniui (įmonės direktorei, akcininkei) buvo patikėti grynieji, įmonei priklausantys pinigai iš įmonės kasos tam, kad būtų sumokėti darbuotojams kaip darbo užmokestis, bet, kasatoriaus teigimu, pinigai tariamai nebuvo sumokėti ir nebuvo grąžinti įmonei. Atsakovė N. G. neturėjo jokio santykio su kasatoriaus reikalaujamais grąžinti pinigais, kurie nebuvo jai perduoti, ir atitinkamai ji šių pinigų, kaip atsakingas asmuo, neperėmė bei nesaugojo; ji nemokėjo darbo užmokesčio (tai patvirtino visi liudytojai) ir tai jai nepriklausė pagal darbines pareigas; ji nevaldė ir nebuvo atsakinga už įmonės kasą; darbdavys neužtikrino įmonėje normalios tvarkos, nes, kaip patvirtino visi liudytojai, atlyginimus darbuotojams mokėjo pats įmonės savininkas, o ne įmonės direktorė-kasininkė. Taigi kasatorius neįrodė, o teismai savo sprendimais nepagrindė atsakovės N. G. kaltės dėl pinigų trūkumo įmonės kasoje. Be to, žala negalėjo atsirasti vien todėl, kad nėra darbuotojų parašų mokėjimų žiniaraščiuose. Tais atvejais, kai darbuotojai tvirtina, kad atlyginimus gavo, tik pamiršo pasirašyti mokėjimo žiniaraščiuose, kasatoriaus nurodyta žalos suma yra nieko nepagrįsta. Teisme atskiriems darbuotojams patvirtinus, o T. M. ir R. K. raštu teismui pareiškus, kad UAB „Visbalta“ jiems priklausantį darbo užmokestį yra visiškai sumokėjusi, nebelieka ieškinio pagrindo. Kasatorius prašo teismo taikyti atsakomybę nenustatant konkrečios žalos, t. y. privalomo elemento atsakomybei taikyti. Be to, kasatorius prašo priteisti iš N. G. lėšas, kurių O. D. neva neišmokėjo sau ir N. G.. Kasatoriaus teigimu, N. G. negavo darbo užmokesčio ir tuo buvo padaryta žala įmonei, bet teismas neva negautą N. G. darbo užmokestį turi iš jos ir priteisti. Jei O. D. iš tiesų nebūtų sumokėjusi 1368 Lt (396,20 Eur) N. G., šiai, vieną kartą nukentėjusiai nuo O. D. veiksmų, patenkinus kasacinį skundą, tektų patirti dar vieną papildomą netekimą – kasatorius iš jos dar kartą išreikalautų jos pačios negautas sumas. Atsakovės teigimu, faktiškai ji yra gavusi kaip atlyginimą visą 1368 Lt (396,20 Eur) sumą mokėjimų žiniaraščio surašymo dienomis, tačiau dėl O. D., kaip vadovės ir kasininkės nustatytos ydingos praktikos, parašai už šias ūkines operacijas buvo renkami po kurio laiko, ir už tai O. D., kaip kasininkė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, turi atsakyti. 1368 Lt (396,20 Eur) darbo užmokesčio gavimo faktą patvirtina ir tai, kad N. G. nesikreipė į bendrovę su prašymu patvirtinti 1368 Lt (396,20 Eur) reikalavimą, tokio reikalavimo nepatvirtino ir teismas. Atsakovės N. G. reikalavimas, patvirtintas bankroto byloje, grindžiamas 2011 m. nesumokėtu darbo užmokesčiu. Be to, kasatorius nepagrįstai reikalauja priteisti iš O. D. ir N. G. 4735 Lt (1371,35 Eur) sumą, kurios O. D., eidama kasininkės pareigas, neva neišmokėjo pati sau. Tai, kad O. D. išsimokėjo atlyginimą, patvirtina faktas, kad ji nesikreipė su 4735 Lt (1371,35 Eur) reikalavimu į bankrutuojančią bendrovę, tokio reikalavimo nepavirtino teismas. Atsakovės O. D. reikalavimas, patvirtintas bankroto byloje, grindžiamas 2011 m. nesumokėtu darbo užmokesčiu. Taip pat kasatorius nepagrįstai reikalauja priteisti iš N. G. lėšas, kurių O. D. neva neišmokėjo kitiems darbuotojams. Bankroto administratorius pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punkto reikalavimus, jis neturi jokių darbo sutarčių su darbuotojais, taip pat neperėmė kitų svarbių buhalterinių apskaitos dokumentų, pagal kuriuos galėtų spręsti, ar pareikšti darbuotojų reikalavimai yra pagrįsti. Kai kurių darbuotojų parodymai, kad jiems nebuvo sumokėtas darbo užmokestis, vertintini kritiškai, nes, kaip patvirtino visi liudytojai, atlyginimus jiems mokėjo ne direktorė ar tuo labiau įmonės buhalterė, o įmonės akcininkas. Aplinkybes, kad realiai bendrovės veiklai vadovavo bendrovės savininkas, nustatė Visagino miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 5 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-202-724/2013; tokiu atveju įmonės akcininkas turi prisiimti ir atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012). Bankroto administratorius, neturėdamas reikalingų dokumentų, ieškinyje nepaaiškino, už kurį periodą bankroto bylą nagrinėjantis teismas patvirtino darbuotojų reikalavimus, t. y. ar įsiskolinimas susidarė už 2009–2010 m., ar už 2011 m. Kasatorius neatidžiai patikrino reikalavimų pagrįstumą. Pagal kasatoriaus reikalavimą Panevėžio apygardos teismas 2013 m. balandžio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje bylos Nr. B2-257-280/2013, patvirtino: 1) 5527,67 Lt (1600,92 Eur) E. R. reikalavimą, 4395,89 Lt (1273,14 Eur) K. P. reikalavimą, nors pagal kasatoriaus pateiktus ieškinio priedus matyti, kad jų parašų mokėjimų žiniaraščiuose nėra tik atitinkamai prie 3502,27 Lt (1014,33 Eur) ir 1703,67 Lt (493,42 Eur) sumų. Darbuotoja I. K. nurodė, kad per 2010 m. negavo atlyginimo, bet nepaaiškino, kodėl niekam nereiškė pretenzijų. Pagal kasatoriaus reikalavimą Panevėžio apygardos teismas 2013 m. balandžio 23 d. nutartimi, priimta byloje Nr. B2-257-280/2013, patvirtino tik 4443,09 Lt (1286,81 Eur) I. K. reikalavimą, nors pagal kasatoriaus pateiktus ieškinio priedus matyti, kad mokėjimo žiniaraščiuose nėra jos parašų, patvirtinančių 5838,16 Lt (1690,85 Eur) sumą. Darytina išvada, kad skirtumą – 1395,07 Lt (966,17 Eur) – darbuotoja yra gavusi. Kasatorius skirtumą įtraukė į reikalaujamą iš atsakovių 27 916,43 Lt (8085,16 Eur) sumą, kaip ir T. M. ir R. K. darbo užmokestį, nors šie patvirtino, kad jį yra gavę. Atsakovė pažymi, kad kasatorius reikalauja iš atsakovės N. G. 3336 Lt (966,17 Eur) (ieškinyje nurodytos lentelės 2 eilutė), motyvuodamas tuo, kad jam neperduotas dokumentas, kuriuo 2009 m. balandžio 10 d. buvo išmokėtas darbo užmokestis darbuotojams. Nors pats kasatorius sutinka, kad dokumentus saugoti yra vadovo pareiga, tačiau motyvuodama, kad vadovė O. D. neperdavė jam visų dokumentų ir turto, pastarųjų, įskaitant ir 3336 Lt (966,17 Eur), nepagrįstai reikalauja iš buhalterės N. G.. Atsakovės nuomone, negalima jai taikyti atsakomybės už trečiųjų asmenų veiksmus ir primesti buhalteriui atsakomybę už vadovo pareigą saugoti įmonės dokumentus (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 2A-123/2012; Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 straipsnis).

3. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė N. G. yra UAB „Viksvola“ akcininkė ir natūralu, kad pavedimą už advokato paslaugas galėjo padaryti iš sau priklausančios įmonės sąskaitos. Nors kasatorius bando įrodyti atsakovės pateiktų dokumentų, pagrindžiančių bylinėjimosi išlaidas, trūkumus, tačiau pats byloje yra pateikęs tokius pačius dokumentus, pagrindžiančius savo bylinėjimosi išlaidas. Be to, kasatoriaus advokatui F. V. už teisines paslaugas iš savo sąskaitos sumokėjo ne kasatorius BUAB „Visbalta“, o UAB „Adsum“.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama kasatoriaus BUAB „Visbalta“ kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje netaikytini darbo bylų nagrinėjimo ypatumai, nustatyti CPK XX skyriaus normose (CPK 410 straipsnio 2 dalis). Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK353 straipsnio 1 dalis).

 

Dėl materialinės atsakomybės, DK 254 straipsnio, 255 straipsnio 1 ir 3 punktų aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

 

Darbuotoją ir darbdavį siejantys darbo teisiniai santykiai reglamentuojami darbo įstatymuose ir kituose norminiuose teisės aktuose. Darbo įstatymuose, be kita ko, reglamentuojamos darbuotojų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, dydis (ribos) (DK 4 straipsnio 11 punktas). Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška turtinės atsakomybės rūšis. DK 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Darbuotojo materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Nurodytos atsakomybės tikslas – pasiekti, kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Pagal kasacinio teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką materialinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti šias sąlygas: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis). Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-2/2004; teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Pakruojo ūkininkų kredito unija v. A. E. R., bylos Nr. 3K-3-47/2011; kt.). Kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus, o ne materialinė atsakomybė pagal Darbo kodeksą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Optimalūs finansai“ v. G. P., bylos Nr. 3K-7-444/2009; kt.), tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos netinkamai organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, t. y. netinkamai atlikdamas savo kaip vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose, tai dėl jo atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009; kt.). Materialinei atsakomybei atsirasti yra pakankama kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009; 2012 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. K. ir kt. v. UAB „Fatalitas, bylos Nr. 3K-3-125/2012). Nuo kaltės rūšies, jos laipsnio priklauso materialinės atsakomybės ribos, dydis. Darbuotojų materialinė atsakomybė skirstoma į dvi rūšis: ribotąją ir visišką. Ribotoji darbuotojų materialinė atsakomybė įtvirtinta DK 254 straipsnyje ir, jai esant, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Visiškos materialinės atsakomybės atvejai nustatyti DK 255 straipsnyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. K. v. UAB „Dannemand, bylos Nr. 3K-3-96-2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Šiaulių lyra v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-359/2013; kt.).

DK 254 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 255 straipsnyje. DK 255 straipsnyje, be kita ko, nustatyti šie visiškos darbuotojo materialinės atsakomybės atvejai: kai žala padaryta tyčia (DK 255 straipsnio 1 punktas); kai žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (DK 255 straipsnio 3 punktas).

Visiškos materialinės atsakomybės sutartis reglamentuoja DK 256 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad: visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe; ši sutartis įforminama raštu; joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma tiek kaip atskiras dokumentas, kurį pasirašo šį susitarimą sudarantys asmenys, tiek kaip susitarimas, inkorporuotas darbo sutartyje; darbuotojo ir darbdavio susitarimas turi būti surašomas ir pasirašomas abiejų šalių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Nodora“ v. P. K., bylos Nr. 3K-3-340/2012). Visiškos materialinės atsakomybės sutartyje turi būti tiksliai nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę jų sužalojimo, praradimo ar kitokio nuvertėjimo (dėl darbuotojo kaltės) atvejais; viena būtinųjų visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo sąlygų yra atitinkamų materialinių vertybių perdavimas darbuotojui, prisiimančiam atsakomybę už jų apsaugą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Mitnija“ v. V. J., bylos Nr. 3K-3-595/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Šiaulių lyra v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-359/2013; kt.). Tokios sutarties nesudarymo arba neteisėto sudarymo padariniai tenka darbdaviui, nes jam būtų atlyginta tik žala, neviršijanti darbuotojo trijų mėnesinių darbo užmokesčių dydžio (DK 254 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Nodora“ v. P. K., bylos Nr. 3K-3-340/2012).

Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 254 straipsnį, 255 straipsnio 1, 3 punktus, nes byloje esantys duomenys leidžia teigti, jog dėl atsakovės N. G. egzistuoja DK 255 straipsnio 1, 3 punktuose nustatytos visiškos materialinės atsakomybės sąlygos – žala kasatoriui padaryta tyčia, be to, darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.

Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad, teisme darbdaviui reikalaujant taikyti darbuotojui materialinę atsakomybę, šios sąlygų egzistavimo įrodinėjimo pareiga tenka darbdaviui (CPK 12, 178 straipsniai). Materialinės atsakomybės sąlygų (ne)egzistavimas yra faktinės bylos aplinkybės, kurios nustatomos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose įvertinus byloje surinktus įrodymus. Aptariamų sąlygų (ne)egzistavimas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenustatinėja, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Mėtos“ vaistinė v. R. S., bylos Nr. 3K-3-685/2013). Šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nėra nustatę aplinkybių, kad atsakovė N. G. žalą padarė tyčia, taip pat kad tarp kasatoriaus ir atsakovės N. G. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kuria pastaroji būtų prisiėmusi visišką materialinę atsakomybę už tuometės kasatoriaus vadovės, atlikusios kasininkės funkcijas, iš įmonės kasos paimtų pinigų išsaugojimą. Tokių aplinkybių nenustačius, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes dėl žalos kasatoriui padarymo mechanizmo (pinigai tuometės kasatoriaus vadovės paimti iš įmonės kasos darbuotojų darbo užmokesčiui išmokėti, tačiau tik dalis jų panaudota šiuo tikslu), nebuvo teisinio pagrindo taikyti atsakovei N. G. visišką materialinę atsakomybę pagal DK 255 straipsnio 1, 3 punktus, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šių teisės normų netaikė priimdamas sprendimą dėl materialinės atsakomybės atsakovei N. G. taikymo. Kasatorius, ginčydamas apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl ribotos materialinės atsakomybės atsakovei N. G. taikymo, kaip kasacijos pagrindo nenurodo tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas atsakovės N. G. materialinės atsakomybės sąlygų (ne)egzistavimą, pažeidė proceso teisės normas. Kasaciniame skunde nurodydamas, kad byloje esantys duomenys leidžia teigti, jog dėl atsakovės N. G. egzistuoja DK 255 straipsnio 1, 3 punktuose nustatytos visiškos materialinės atsakomybės sąlygos, kasatorius kelia fakto klausimą, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis teisėjų kolegija materialinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų netinkamo aiškinimo ar taikymo apeliacinės instancijos teisme dėl atsakovės N. G. nenustatė.

 

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo

 

Kasaciniame skunde kasatorius argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarytos žalos dydį nustatė pažeisdamas CPK 176–185 straipsnių reikalavimus. Teisėjų kolegija šiuos argumentus pripažįsta iš dalies pagrįstais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti vieną ar kitą teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą. Įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra: a) materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos; b) įrodomieji faktai, t. y. įstatymuose nurodyti faktai, kurių pagrindu teismas daro išvadą apie reikšmingų ginčo (bylos) aplinkybių egzistavimą; c) procesinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia procesiniai teisiniai santykiai.

Pažymėtina, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ v. UAB „Bioetan LT“, bylos Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Dalis erdvės“ v. V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. 3K-3-177/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; 2013 m. gruodžio 20 d. d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Multiidėja“ v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-697/2013; kt.). Teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai).

Pagal CPK 179 straipsnio, reglamentuojančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Šios nuostatos visa apimtimi taikytinos dispozityviosiose bylose, kilusiose iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybė laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis nėra ribojama, ir jų nagrinėjimas bei sprendimas nėra susijęs su viešojo intereso apsauga. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Ši nuostata reglamentuoja bendrosios taisyklės, kad teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva, išimtį ir taikytina nedispozityviosiose bylose (šeimos, darbo, ypatingosios teisenos, bankroto, restruktūrizavimo bei kitose), kuriose teismas pagal įstatymą privalo veikti ex officio. Tokiose bylose teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys nepateikia įrodymų, taip pat tais atvejais, kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti. Tiek dispozityviosiose, tiek nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus. Teismas, spręsdamas bylą, kurioje viena iš šalių yra bankrutuojanti ar bankrutavusi įmonė (šioje byloje ieškovas yra bankrutavusi įmonė), taip pat turėtų būti aktyvus, nes to reikalauja viešasis interesas.

Šioje byloje ieškovas savo reikalavimą grindė aplinkybe, kad nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2010 m. gruodžio 30 d. tuometė įmonės vadovė atsakovė O. D. iš įmonės kasos paėmė 52 719,30 Lt (15 268,56 Eur), skirtus darbuotojų darbo užmokesčiui išmokėti, tačiau realiai tik dalis jų – 24 802,87 Lt (7183,41 Eur) – buvo panaudota šiuo tikslu, o likusi jų dalis – 27 916,43 Lt (8085,16 Eur) – nebuvo kaip darbo užmokestis išmokėta darbuotojams, kuriems turėjo būti išmokėta – A. Č., G. M., S. A., R. K., T. M., E. A., E. R., K. P., I. K., O. D. (atsakovė) ir N. G. (atsakovė).

Ieškovas, įrodinėdamas darbo užmokesčio nurodytiems darbuotojams neišmokėjimo faktą ir šiuo aspektu jam padarytos žalos dydį, rėmėsi mokėjimų žiniaraščių duomenimis, kuriuose nėra atitinkamų darbuotojų parašų, patvirtinančių jiems išmokėtų darbo užmokesčio sumų gavimą, taip pat rėmėsi duomenimis apie atitinkamų darbuotojų finansinių reikalavimų patvirtinimą ieškovo bankroto byloje, liudytojų parodymais.

Nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartimi kasatoriui iškelta bankroto byla, kurioje teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. ir 2013 m. balandžio 23 d. nutartimis buvo patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, tarp jų darbuotojų O. D. 2931,47 Lt (849,01 Eur) reikalavimas, N. G. 3453,14 Lt (1000,10 Eur) reikalavimas, E. A. 15 713,47 Lt (4550,94 Eur) reikalavimas, E. R. 5527,67 Lt (1600,92 Eur) reikalavimas, K. P. 4395,89 Lt (1273,14 Eur) reikalavimas ir I. K. 4443,09 Lt (1286,81 Eur) reikalavimas. Buvę kasatoriaus darbuotojai A. Č., G. M., S. A., R. K. ir T. M. nurodytoje bankroto byloje nėra pareiškę savo finansinių reikalavimų. Šioje byloje kaip liudytojai apklausti buvę kasatoriaus darbuotojai S. A. (apskųstoje nutartyje įrašyta „S. A.“), R. K., T. M., E. A., E. R., K. P., I. K. dėl aktualaus bylai išspręsti darbo užmokesčio (ne)gavimo davė tokius parodymus (parodymų esmė): S. A., R. K. ir T. M. parodė, kad su jais, nors jų parašų mokėjimų žiniaraščiuose ir nėra, buvo visiškai atsiskaityta; E. R. ir I. K. parodė, kad darbo užmokesčio negavo; K. P. parodė, kad gavo 200 Lt (57,92 Eur) darbo užmokesčio; E. A. parodė gavusi ne visą darbo užmokestį. Atsakovės byloje teigė, kad joms, kaip darbuotojoms, priklausantis gauti aktualus šiai bylai išspręsti darbo užmokestis, nors jų parašų mokėjimų žiniaraščiuose ir nėra, buvo išmokėtas.

Darbdavio išmokėjimas darbo užmokesčio darbuotojams grynaisiais pinigais, šiems mokėjimų žiniaraščiuose nepatvirtinant parašu, kad pinigus gavo, vertintinas kaip netoleruotinas, neatitinkantis teisės aktų reikalavimų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 19 punkte įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią, jeigu kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti. Pareiga paneigti šią prezumpciją, esant ginčui teisme, tenka asmeniui, teigiančiam, kad pinigai, nepaisant gavėjo parašo mokėjimų žiniaraštyje nebuvimo, faktiškai buvo gavėjui išmokėti. Ji gali būti paneigta įrodinėjimo procese CPK 177 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis įrodinėjimo priemonėmis, viena iš kurių gali būti pinigų gavėjo, kurio parašo nėra mokėjimų žiniaraštyje, paaiškinimai (parodymai). Pažymėtina, kad jokie įrodymai (pvz., rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai) teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, turi teisę tam tikrus įrodymus įvertinti kaip nepatikimus, nepakankamus tam, kad jais remiantis būtų galima konstatuoti bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių (ne)egzistavimą (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vertindama kasacinio skundo argumentus, susijusius su apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodymu asmens – G. A., atsižvelgusi į faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, įrašydamas „G. A.“, padarė rašymo apsirikimą, nes turėjo būti įrašyta „G. M.“. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai, susiję su G. A., vertintini kaip susiję su G. M..

Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė, be kita ko, įrodinėjimo priemone – G. M. parodymais teismo posėdyje. Bylos medžiaga patvirtina kasatoriaus teiginį, kad šioje byloje G. M. teismo posėdžiuose nedalyvavo ir parodymų teismui nedavė. Tai teikia pagrindą konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje neteisėtai, netinkamai taikydamas CPK 176 straipsnio 2 dalį, 177 straipsnio 2 dalį, rėmėsi neegzistavusia įrodinėjimo priemone – G. M. parodymais teismo posėdyje.

Darbuotojai, negavę jiems priklausančio darbo užmokesčio, gali ginti savo pažeistas teises ir įstatymų nustatyta tvarka reikšti darbdaviams savo reikalavimus, arba, disponuodami savo teisėmis, gali elgtis pasyviai ir nesiimti priemonių dėl savo pažeistų teisių gynimo. Darbuotojai, negavę jiems priklausančio darbo užmokesčio, paprastai gina savo pažeistas teises ir įstatymų nustatyta tvarka reiškia darbdaviams savo reikalavimus. Tai patvirtina šios bylos duomenys apie atitinkamų buvusių kasatoriaus darbuotojų jam pareikštus reikalavimus bankroto byloje. Kita vertus, darbuotojo kreipimasis dėl pažeistų teisių gynimo savaime nereiškia jo teisių pažeidimo fakto buvimo, kaip ir nesikreipimas dėl pažeistų teisių gynimo savaime nereiškia darbuotojo teisių pažeidimo fakto nebuvimo. Faktiniai duomenys, ar darbuotojai įstatymų nustatyta tvarka (ne)kreipėsi dėl pažeistų teisių gynimo, tokioje byloje, kaip nagrinėjama, turi reikšmės bylai teisingai išspręsti ir teismo vertintini kartu su kitais bylos faktiniais duomenimis, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, bankroto byloje yra patvirtinti O. D., N. G., E. R., K. P., I. K. finansiniai reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo dalies, susijusios su darbo užmokesčio neišmokėjimu šiems asmenims, nurodė, kad, nesant visų buhalterinės apskaitos dokumentų, negalima paneigti atsakovių pozicijos, jog bankroto byloje patvirtinti šių finansiniai reikalavimai susidarė po 2010 m. gruodžio 30 d., taip pat negalima tiksliai nustatyti, kokia dalimi buvo sumažintas įsiskolinimas E. R., K. P. ir I. K., susidaręs nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2010 m. gruodžio 30 d. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad negalima daryti išvados, jog šiai bylai išspręsti aktualus darbo užmokestis atsakovėms neišmokėtas, taip pat sprendė, kad E. R., K. P. ir I. K. buvo neišmokėta po 3000 Lt (868,86 Eur) darbo užmokesčio kiekvienai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos netinkamai taikant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 176 straipsnis, 177 straipsnio 1, 2 dalys, 178 straipsnio 1, 2 dalys, 185 straipsnis). Nesant visų kasatoriaus buhalterinės apskaitos dokumentų, tačiau esant nurodytiems finansiniams reikalavimams, patvirtintiems teismo nutartimis kasatoriaus bankroto byloje, aplinkybės, už kokį laikotarpį tie reikalavimai yra pareikšti, kokius ir kada atsiradusius įsiskolinimus jie apima bei pan., gali būti, be kita ko, nustatinėjamos remiantis bankroto byloje esančiais duomenimis, kuriais remdamasis bankroto bylą nagrinėjantis teismas jau yra patvirtinęs finansinius reikalavimus, tačiau šioje byloje tokie duomenys nebuvo pateikti, tiriami ir vertinami, nors ir pats teismas turėjo būti aktyvus. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad mokėjimo žiniaraščiuose nėra patvirtinimų, jog E. R. išmokėtas 3502,27 Lt (1014,33 Eur) darbo užmokestis, kad E. R., apklausta kaip liudytoja, teigia, jog ji darbo užmokesčio negavo, bankroto byloje patvirtintas 5 527, 67 Lt (1600,92 Eur) jos finansinis reikalavimas, tačiau, nepaisydamas šių duomenų, apeliacinės instancijos teismas, nenurodęs jokių tai patvirtinančių įrodymų ir argumentų, laikė, kad šiai bylai išspręsti aktualus įsiskolinimas E. R. buvo sumažintas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad mokėjimo žiniaraščiuose nėra patvirtinimų, kad K. P. išmokėtas 1703,66 Lt (493,41 Eur) darbo užmokestis, K. P., apklausta kaip liudytoja, teigia, jog ji gavo 200 Lt (57,92 Eur) darbo užmokesčio, bankroto byloje patvirtintas 4395,89 Lt (1273,14 Eur) jos finansinis reikalavimas, tačiau, nepaisydamas šių duomenų, apeliacinės instancijos teismas, vėlgi nenurodęs jokių tai patvirtinančių įrodymų ir argumentų, laikė, kad šiai bylai išspręsti aktualus įsiskolinimas K. P. buvo sumažintas ir sudaro 3000 Lt (868,86 Eur), taigi apeliacinės instancijos teismo nustatyta K. P. negauto darbo užmokesčio suma yra ne tik nesumažinta, bet net ir didesnė už tą, dėl kurios atsakovėms pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Vertinant, ar atsižvelgęs į tai, kad E. R., K. P. ir I. K. iš Garantinio fondo buvo išmokėta po 3000 Lt (868,86 Eur) darbo užmokesčio kiekvienai, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje pagrįstai pripažino, jog E. R., K. P. ir I. K. buvo neišmokėta po 3000 Lt (868,86 Eur) darbo užmokesčio kiekvienai, ir tai įvertino kaip atsakovių padarytą žalą ieškovui, pripažintinas pagrįstu kasacinio skundo argumentas, kad pagal Garantinio fondo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą šio fondo lėšos naudojamos tik jame nustatyto dydžio darbo užmokesčio įsiskolinimui atlyginti. Garantinio fondo įstatymu siekiama užtikrinti minimalų darbuotojų apsaugos lygį, jų darbdaviui tapus nemokiam. Tai reiškia, kad darbdavio darbo užmokesčio įsiskolinimo darbuotojui dydis ne visada atitiks išmokos iš Garantinio fondo tam darbuotojui dydį. Apeliacinės instancijos teismas E. R., K. P. ir I. K. neišmokėto darbo užmokesčio dydžius nustatydamas tokius pat, kokio dydžio joms išmokėtos šios rūšies išmokos iš Garantinio fondo, nutartyje nenurodė tokią išvadą patvirtinančių įrodymų ir argumentų.

Nustatytas netinkamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymas yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas negali priimti naujo sprendimo, nes jam priimti būtina tirti ir vertinti įrodymus bei nustatyti faktines bylos aplinkybes. Dėl to panaikinus apskųstą nutartį byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2, 3 dalys, Teismų įstatymo 3 straipsnis, CPK 21 straipsnis). Niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Dėl to teisėjų kolegija, naikindama apskųstą apeliacinės instancijos nutartį ir perduodama bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, detaliau nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kuriais teigiama apie apeliacinės instancijos teismo padarytus CPK 185 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus. Nagrinėdamas bylą iš naujo, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis CPK įtvirtintų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, turi iš naujo nagrinėti ir įvertinti įrodymus bei konstatuoti nustatytas bylos aplinkybes.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme priteisimo

 

Kasaciniame teisme patirta 9,93 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. birželio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei klausimas išspręstinas apeliacinės instancijos teismo bylą nagrinėjant iš naujo.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 8 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti Panevėžio apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                    Birutė Janavičiūtė

 

 

                                                                                    Janina Januškienė

                                                                                   

                                                                                                                                                                                      Antanas Simniškis

 


Paminėta tekste:
  • DK 245 str. Materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindas
  • CK2 2.87 str. Juridinio asmens organų narių pareigos
  • CK1 1.5 str. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas
  • DK
  • DK 254 str. Darbuotojų materialinės atsakomybės ribos
  • CPK 313 str. Draudimas priimti blogesnį sprendimą
  • DK 255 str. Atvejai, kai darbuotojai privalo atlyginti visą žalą
  • DK 257 str. Atlygintinos žalos dydžio nustatymas
  • CK6 6.248 str. Kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga
  • 3K-3-340/2012
  • DK 256 str. Visiškos materialinės atsakomybės sutartis
  • CPK 5 str. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos
  • CPK 13 str. Dispozityvumo principas
  • CPK 178 str. Įrodinėjimo pareiga
  • 3K-3-304/2008
  • 3K-3-526/2009
  • CPK
  • 3K-3-158/2008
  • CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas
  • CPK 192 str. Liudytojo apklausos tvarka
  • CPK 114 str. Procesinių dokumentų priedų pateikimo forma
  • CPK 88 str. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu
  • 3K-3-533/2008
  • DK 4 str. Darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai
  • 3K-3-446/2009
  • 3K-3-47/2011
  • 3K-3-125/2012
  • 3K-3-96/2013
  • 3K-3-359/2013
  • CK
  • CK6 6.6 str. Solidarioji skolininkų pareiga
  • 3K-3-137/2013
  • 2A-123/2012
  • CPK 410 str. Bylų nagrinėjimo tvarka
  • 3K-7-444/2009
  • 3K-3-595/2012
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • 3K-3-685/2013
  • CPK 177 str. Įrodymai
  • CPK 12 str. Rungimosi principas
  • CPK 176 str. Įrodinėjimas
  • 3K-3-155/2010
  • 3K-3-396/2011
  • 3K-3-576/2013
  • 3K-3-404/2014
  • 3K-3-340/2011
  • 3K-3-84/2013
  • 3K-3-139/2010
  • 3K-3-177/2011
  • 3K-3-439/2008
  • 3K-3-697/2013
  • CPK 270 str. Sprendimo turinys
  • CPK 179 str. Teismo veiksmai įrodinėjimo procese
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai