Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta atskiroji nuomonė byloje [3K-P-537-2011].doc
Bylos nr.: 3K-P-537/2011
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
"DnB NORD" bankas 112029270 Ieškovas
BUAB "Ekspolita" 167234125 tretysis asmuo
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.2.4.2. Bylos, susijusios su sutartine atsakomybe
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.3. Daiktinė teisė
2.3.4. Teisės į svetimus daiktus:
2.3.4.6. Įkeitimas:
2.3.4.6.1. Kilnojamojo turto įkeitimas
2.5. Prievolių teisė
2.5.1. Prievolės:
2.5.1.3. Prievolių rūšys:
2.5.1.3.6. Piniginės prievolės
2.5.2. Prievolių įvykdymo užtikrinimas:
2.5.2.2. Laidavimas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.7. Bylinėjimosi išlaidos:
3.1.7.5. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.1.18. Laikinosios apsaugos priemonės:
3.1.18.1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.21. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
3.4. Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, įmonių bankrotas, restruktūrizavimas bei ypatingoji teisena
3.4.2. Įmonių bankrotas:
3.4.2.5. Bankrutuojančios įmonės kreditoriai, jų teisės ir reikalavimų tvirtinimas bei tenkinimas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo Česlovo Jokūbausko

                                                                                                                                                                        (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo Česlovo Jokūbausko

 

 

ATSKIROJI NUOMONĖ

2011-12-29

Vilnius

 

Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimo civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011 (toliau tekste – Nutarimas)

Remdamasis CPK 340 straipsnio 5 dalimi, 63 straipsnio 2 dalimi, 268 straipsnio 9 dalimi, pareiškiu atskirąją nuomonę:

1. Kaip nurodyta Nutarimo aprašomojoje dalyje, šioje byloje buvo keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių iš parduoto įkeisto turto gautų lėšų paskirstymą bankroto administratoriaus išlaidoms ir įkeitimo kreditoriaus reikalavimui tenkinti, taip pat procesinių palūkanų dydžio nustatymo, aiškinimo ir taikymo klausimai, kai, skolininkui iškėlus bankroto bylą, reikalavimas pareiškiamas laiduotojams (Nutarimo 1 lapas, 1 pastraipa). Nutarime konstatuota, kad dėl ĮBĮ įtvirtinto teisinio reglamentavimo modifikuojasi (sumažėja) laidavimu užtikrinto skolininko prievolė, todėl atititinkamai modifikuojasi (sumažėja) ir solidarioji laiduotojo akcesorinė prievolė, kylanti iš laidavimo sutarties (Nutarimo 9 lapo, 3 pastraipa) bei pateikiamas šios išvados pagrindimas atitinkamomis CK nuostatomis.

2. Civilinio kodekso bendrosiose nuostatuose įtvirtinta, kad CK reglamentuoja asmenų turtinius santykius, o santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK normos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat CK įsakmiai nurodytais atvejais (CK 1.1 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi, tam, kad asmenų turtiniai santykiai galėtų būti reglamentuoti kitaip negu tai reglamentuoja CK, turi būti arba įstatymo lygmens viešosios teisės aktas arba į kitokį reglamentavimą įsakmiai nukreiptų pats CK.

ĮBĮ 1 straipsnis apibrėžia šio specialaus viešosios teisės įstatymo paskirtį, nurodydamas, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Pažymėtina, kad ĮBĮ (kaip seka iš jo paskirties (1 straipsnis), tiek ir viso jo teksto), visiškai nereglamentuoja bankrutuojančios įmonės laiduotojo ir šios įmonės kreditorių santykių. Pastaroji aplinkybė pripažįstama ir Nutarime (8 lapo, 5 pastraipa). ĮBĮ turi griežtai apibrėžtą asmenų, kuriems jis nukreiptas, ratą ir yra taikomas tik tais klausimais, kuriuos šis įstatymas tiesiogiai reglamentuoja. ĮBĮ normų taikymo išplėtimas subjektams, kurių turtinių santykių ĮBĮ nereglamentuoja, reiškia jau paminėtų CK  1.1 straipsnio nuostatų pažeidimą bei CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo pagal analogiją taikyti specialias teisės normas paneigimą. Mano nuomone, Nutarime buvo įtvirtintas kodifikuotų civilinės teisės normų – laidavimo instituto normų paneigimas, panaudojant šiems santykiams modifikuoti ĮBĮ nuostatas, nors jos nėra nukreiptos į nebankrutuojančių asmenų tarpusavio santykių reglamentavimą.

Detalesnė motyvacija apie laidavimo instituto taikymą yra išdėstyta atskirojoje nuomonėje, pateiktoje dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011, todėl nebekartojama.

3. Pažymėtina, kad įstatymas apibrėžia bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas, o jas iš esmės nustato kasacinio skundo ribos (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Šios bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme atveju nebuvo konstatuotas įstatyme įvardintas pagrindas bylos nagrinėjimo ribas peržengti, o jas peržengus -  nesilaikyta  pasirengimo tokiam nagrinėjimui tvarkos (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Nežiūrint to, kad kasaciniame skunde nebuvo keliami klausimai dėl laidavimo pabaigos, Nutarime išaiškinta, kad jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio, 5-6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis).

Manau, kad plenarinė sesija pateikdama šį išaiškinimą veikė ultra vires. Be to, Nutarime padarytos išvados apie aptariamą laidavimo pasibaigimą iš esmės prieštarauja CK 6.1, 6.76, 6.88-6.89, 6.123 ir 6.128 straipsnių nuostatoms, kurios neduoda pagrindo padaryti išvadą, jog juridinį asmenį – skolininką likvidavus, baigiasi ir laidavimo sutartis. Be to, išaiškinimas pateiktas kontraversiškai, t.y. paaiškinus, jog dėl skolininko bankroto skolininką likvidavus ir išregistravus iš registro, pagrindinė skolininko prievolė laikoma pasibaigusia bei tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas. Toks išaiškinimas gali būti suprantamas, jog galimi atvejai kuomet skolininko likvidavimas ir išregistravimas gali ir nesukelti laidavimo pabaigos, tačiau ši situacija Nutarime neatskleista. Mano nuomone, tokia padėtis atsiranda dėl to, kad išaiškinimas teikiamas hipotetiškai ir nesiejamas su konkrečios bylos aplinkybių kontekste kylančia teisės normų taikymo problematika, o būtent į tai ir turi būti orientuoti kasacinio teismo išaiškinimai.

 

Apibendrinus pateiktus savo argumentus manau, kad nebuvo pagrindo naikinti apygardos teismo nutarties dalį dėl įvardintų procesinėmis palūkanų priteisimo.

 

Česlovas Jokūbauskas