Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2015-11-25][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-620-313-2015].docx
Bylos nr.: 3K-3-620-313/2015
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB "Utenos praktika" 301602631 atsakovas
Kategorijos:
4. BYLOS, KYLANČIOS IŠ DAIKTINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ
4.1. Bylos dėl nuosavybės teisės gynimo
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.3. Daiktinė teisė
2.3. Daiktinė teisė
2.3.2 Nuosavybės teisė:
2.3.2 Nuosavybės teisė:
2.3.2.2. Nuosavybės teisės įgyvendinimas
2.3.2.9. Bendrosios nuosavybės teisė:
2.3.2.9. Bendrosios nuosavybės teisė:
2.3.2.9.1. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
2.3.2.9.1. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
2.5. Prievolių teisė
2.5.1. Prievolės:
2.5.1.4. Prievolių vykdymas
2.5.1.5. Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
2.5.8. Sutarčių teisė:
2.5.8.8. Sutarčių aiškinimas
2.5.8.9. Sutarčių vykdymas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.7. Bylinėjimosi išlaidos:
3.1.7.5. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.1.7.7. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei
3.1.10. Procesiniai terminai:
3.1.10.4. Procesinių terminų pratęsimas
3.1.11. Dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai:
3.1.11.4. Dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų priėmimas ir trūkumų ištaisymas
3.1.16. Priešieškinis
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.1. Pasirengimas teisminiam civilinės bylos nagrinėjimui:
3.2.1.1. Atsiliepimas į pareikštą ieškinį
3.2.1.3. Pasirengimas nagrinėti bylą teisme parengiamajame teismo posėdyje
3.2.1.4. Kiti teismo ir šalių parengiamieji veiksmai
3.2.2. Bylos skyrimas nagrinėti teismo posėdyje
3.2.3. Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje:
3.2.3.9. Teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimas
3.2.7. Pirmosios instancijos teismo nutartys ir rezoliucijos:
3.2.7.1. Klausimai, kuriuos pirmosios instancijos teismas gali spręsti nutartimi
3.2.7.4. Rezoliucijos
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.18. Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio bylą apeliacine tvarka, teisės
3.3.1.21. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

                                                        Civilinė byla Nr. 3K-3-620-313/2015

              Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11775-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.2.9.1                                                                 

(S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. J. ir R. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. J., R. J. ieškinį atsakovams I. Š., V. Š. (V. Š.), D. Š., Ž. G., V. G., uždarajai akcinei bendrovei „Utenos praktika“ dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir dalies nuomos mokesčio priteisimo bei pagal atsakovų priešieškinį ieškovams dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

 

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai teismo prašė: 1) atidalyti jiems priklausančią nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovais ir priteisti jiems 30/100 dalių negyvenamųjų patalpų, iš kurių 14,51 kv. m koridorius-poilsio kambarys, pažymėtas 3-16, 3,52 kv. m sanitarinis mazgas, pažymėtas 3-17, 17,42 kv. m darbo kabinetas, pažymėtas 3-3, 8,96 kv. m darbo kabinetas, pažymėtas 3-4a, 2,38 kv. m pagalbinė patalpa, pažymėta 3-4b, iš viso 46,79 kv. m pastatas, kuriame yra patalpa – (duomenys neskelbtini), 13P3p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 46,79 kv. m, o atsakovams priteisti jų turimą nekilnojamųjų patalpų bendrosios dalinės nuosavybės dalį – 70/100 dalių minėtų negyvenamųjų patalpų; 2) priteisti ieškovams iš atsakovų I. Š., D. Š., V. Š. 5610 Lt (1624,77 Eur) negyvenamų patalpų nuomos mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovai nurodė, kad šalys 2008 m. birželio 3 d. sudarė nekilnojamojo daikto dalies pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovai bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nusipirko ir priėmė 30/100 bendrosios dalinės nuosavybės dalių, atsakovė I. Š. asmeninės nuosavybės teise nusipirko ir priėmė 30/100 bendrosios dalinės nuosavybės dalių, atsakovai D. Š. ir V. Š. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nusipirko ir priėmė 30/100 bendrosios dalinės nuosavybės dalių, atsakovai Ž. G. ir V. G. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nusipirko ir priėmė 10/100 bendrosios dalinės nuosavybės dalių nekilnojamojo daikto dalies – 1094/10000 negyvenamosios patalpos – gamybinės patalpos nuo 1-1 iki 1-8, a1-1, a1-2, nuo 2-1 iki 2-22, nuo 3-1 iki 3-15, nuo 4-1 iki 4-18, nuo 5-1 iki 5-13, R-1, R-2, R-4, nuo R-15 iki R-26, unikalus numeris – (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną šalys taip pat sudarė įgaliojimą, kuriuo įgaliojo G. L. atstovauti jiems visais klausimais, susijusiais su dalimi (1094/10000) jiems nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų gamybinių patalpų. Šalys 2008 m. liepos 1 d. sudarė šių patalpų panaudos sutartį, pagal kurią panaudos davėjai I. Š., D. Š., V. Š., Ž. G., V. G., A. J. ir R. J. suteikė teisę panaudos gavėjai UAB „Utenos praktika“, tuomet atstovaujamai direktorės I. Š., laikinai neatlygintinai panaudos teise valdyti ir naudotis negyvenamosiomis gamybinėmis 80,51 kv. m bendro naudojimo patalpomis iki 2018 m. liepos 1 d. Ilgainiui negyvenamųjų patalpų dalies naudojimas bendru bendraturčių sutarimu tapo neįmanomas, tarp ieškovų ir atsakovų Š. susiklostė konfliktiniai santykiai, dėl kurių tapo nebeįmanoma bendrai valdyti nekilnojamojo daikto dalį. Dėl šios priežasties ieškovai 2012 m. birželio 26 d. išsiuntė UAB „Utenos praktika“ pranešimą dėl panaudos sutarties nutraukimo nuo 2012 m. rugpjūčio 26 d. O UAB „Utenos praktika“ pateikė ieškovams 2012 m. birželio 28 d. akcininkų sprendimą, kuriuo nuspręsta nuo 2012 m. liepos 1 d. nutraukti minėtą panaudos sutartį ir sudaryti naują sutartį su naujais nuomotojais. 2012 m. birželio 28 d. buvo sudaryta negyvenamų patalpų nuomos sutartis, kuria nuomotojai I. Š., D. Š. ir V. Š. išnuomojo UAB „Utenos praktika“, atstovaujamai direktoriaus G. L., iki 2022 m. liepos 31 d. naudotis negyvenamąja patalpa, esančia (duomenys neskelbtini), patalpų plotas 80,51 kv. m, jiems priklausančia nuosavybės teise. Šią nuomos sutartį ieškovai vertina kritiškai, nes sutartimi patalpos išnuomotos nesant kitų bendraturčių sutikimo. Atsakovai I. Š., D. Š. ir V. Š. nesusitarę su kitais patalpų dalies bendraturčiais (ieškovais bei atsakovais Ž. G. ir V. G.)  ir šių neperspėję kaip vieninteliai nuomotojai sudarė minėtą nuomos sutartį, pagal kurią kas mėnesį nuomininkė įsipareigojo nuomotojams mokėti po 2000 Lt (579,24 Eur). Nors negyvenamų patalpų nuomos sutartimi nuomotojai įsipareigojo perduoti nuomininkei nuomos teise naudotis tik 80,51 kv. m ploto patalpas, t. y. savo bendrosios dalinės nuosavybės dalį, tačiau de facto buvo perduotas ir šiuo metu yra naudojamas visas šalims bendrai priklausančių patalpų plotas. Atsakovai D. Š. ir V. Š. 2014 m. sausio 30 d. pardavė savo turėtas bendrosios dalinės nuosavybės patalpų dalis atsakovei UAB „Utenos praktika. Ieškovai ne kartą bandė taikiai susitarti su atsakovais I. Š., D. Š. ir V. Š., taip pat buvo kreiptasi ir į UAB „Utenos praktikavadovą G. L., tačiau taip ir nepavyko pasiekti bendro sutarimo dėl patalpų dalies naudojimo tvarkos. Į visus pasiūlymus atidalyti ieškovams priklausančią patalpų dalį natūra arba nupirkti iš ieškovų jiems priklausančią patalpų dalį buvo vilkinama pateikti konkretų atsakymą arba apskritai buvo vengiama bendrauti. Ieškovų teigimu, nuosavybės bendrumas su atsakovais varžo jų, kaip teisėtų patalpų dalies savininkų, laisvę įgyvendinant teises į patalpų dalį ir jų autonomiją. Atsakovai I. Š., D. Š. ir V. Š. visus sprendimus, susijusius su patalpų dalies valdymu, priima vienvaldiškai, nepasitarę su ieškovais, taip pažeisdami interesų derinimo principą. Ieškovų nuomone, jų pateiktas UAB „1001 projektas“ jiems priklausančių patalpų dalies atidalijimo projektas yra parengtas laikantis proporcingumo principo, bendraturčių interesų ir nuosavybės teisės apsaugos pusiausvyros taisyklių. Pagal pateiktą projektą iš patalpos, pažymėtos 3-4, planuojama atidalyti dalį patalpos ir prijungti prie patalpų, pažymėtų 3-3, 3-16, 3-17, taip, kad ieškovams nuosavybės teise priklausančių patalpų bendras plotas sudarytų 45 kv. m. Prašoma suformuoti atskira nekilnojamųjų patalpų dalis yra netgi mažesnė už idealiąją jų bendrosios dalinės nuosavybės dalį (46,797 kv. m). Ieškovų teigimu, jų siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto atidalijimo būdas yra priimtiniausias ir nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui ir jo paskirčiai, užtikrins tolesnį racionalų patalpų dalies naudojimą. Tiek ieškovams, tiek atsakovams projektu suformuotos atskiros dalys yra tinkamos naudoti pagal tikslinę patalpų paskirtį, suformuoti atskiri įėjimai į patalpas, todėl tiek ieškovai, tiek atsakovai galės tinkamai naudotis atidalytomis patalpų dalimis. Be to, atidalijus bendrąją dalinę nuosavybę ieškovų siūlomu būdu, nebus apsunkintas ir 2012 m. birželio 28 d. negyvenamų patalpų nuomos sutarties vykdymas.

Ieškovai taip pat nurodė, kad atsakovai I. Š., D. Š. ir V. Š., sudarydami minėtą nuomos sutartį su UAB „Utenos praktika“, įsipareigojo perduoti nuomininkei 80,51 kv. m ploto patalpas, tačiau de facto perdavus visą bendrosios šalių dalinės nuosavybės objektą, negyvenamų patalpų nuomos mokestis, kaip viso bendro daikto duodamos pajamos, privalėjo būti paskirstomas visiems bendraturčiams proporcingai jų turimai bendrosios dalinės nuosavybės daliai. Negyvenamų patalpų nuomos sutarties pagrindu atsakovams nuomininkė iš viso sumokėjo 18 700 Lt (5415,89 Eur). Kadangi ieškovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso 30/100 dalių faktiškai išnuomoto viso bendrosios dalinės nuosavybės objekto, tai jie turi teisę į 30 proc. iš šio objekto gautų pajamų, t. y. į 5610 Lt (1624,77 Eur) nuomos mokesčio (CK 4.76 straipsnis). Be to, panaudos sutarties galiojimo laikotarpiu į ginčo patalpų pagerinimą ieškovai investavo 37 480 Lt (10 854,96 Eur) savo asmeninių lėšų.

Atsakovai pareikštu priešieškiniu prašė atidalyti ieškovams priklausančią patalpų dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovais, priteisiant ieškovams perplanuotą dalį patalpų pagal atsakovų užsakymu parengtą projektą, t. y. 44,97 kv. m patalpą, plane pažymėtą 3-20, o atsakovams priteisiant patalpas, pažymėtas 3-3, 3-4, 3-16, 3-17, 3-18, 3-19, 3-21 ir 3-22, tai pat priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovų teigimu, jų siūlomas patalpų atidalijimo variantas yra tinkamesnis visoms šalims ir priimtiniausias dėl š priežasčių: 1) ieškovams yra priskiriama šiuo metu egzistuojanti patalpa, plane pažymėta 3-20, kuri bus nedaug keičiama paprasto remonto būdu (neardant laikančiųjų sienos konstrukcijų ir pan.), o daiktas (patalpų dalis), kurio prašo ieškovai, šiuo metu neegzistuoja, nėra teisiškai suformuotas, todėl priteisti jo negalima; 2) ieškovai turės atskirą įėjimą į atidalytą patalpą, panaudojant (perdarant į laiptus) šiuo metu egzistuojančią laikinąją konstrukciją (gabaritinių krovinių keltuvą); 3) nenukentės UAB „Utenos praktika“ šiuo metu patalpose vykdoma veikla; patalpų dalyje, kurią prašo priskirti sau ieškovai, įmonės lėšomis yra atliktas remontas ir įrengta laboratorija, kurios natūra padalyti negalima, todėl, patvirtintus ieškovų siūlomą patalpų atidalijimo būdą, būtų pažeisti UAB „Utenos praktika“ interesai, sutrukdyta jos veiklai; 4) ieškovams atitektų dalis, šiek tiek mažesnė už idealiąją jų dalį patalpose (44,97 kv. m), tačiau ir patys ieškovai prašo priteisti jiems patalpų dalį, kuri sudaro 45 kv. m. Taigi pagal atsakovų projektą ieškovams atitektų artimiausia pagal idealiąsias dalis šiuo metu egzistuojanti patalpa, šis nedidelis nukrypimas neturėtų būti priežastis atmesti atsakovų siūlomą atidalijimo variantą. Atsakovų teigimu, ieškovų pateiktas 2013 m. birželio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas neįrodo, kad UAB „Utenos praktika“ faktiškai naudoja visas šalims priklausančias patalpas, o tik parodo esamą patalpų būklę. Patalpų dalis, kuri tektų ieškovams pagal atsakovų siūlomą atidalijimo variantą, šiuo metu nėra užimta ar naudojama, joje nėra atliktas remontas. Dėl nesutarimų tarp bendraturčių šios patalpos nėra fiziškai atskirtos, į jas galima patekti pro neužrakintas durys, tačiau laikyti šias neįrengtas patalpas kaip naudojamas UAB „Utenos praktika“ nėra jokio pagrindo. Atsakovai pažymėjo, kad už visus komunalinius mokesčius patalpose (taip pat ir už ieškovams priklausančią patalpų dalį) moka UAB „Utenos praktika“, taigi ieškovai netgi gauna tam tikros turtinės naudos, išvengdami prievolės išlaikyti savo patalpų dalį.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino ir nutarė atidalyti ieškovams priklausančią patalpų dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovais, priteisdamas ieškovams perplanuotą dalį patalpų pagal atsakovų užsakymu parengtą UAB „MŽ projektai 2013 m. projektą, t. y. 44,97 kv. m patalpą, plane pažymėtą indeksu 3-20, o atsakovams priteisdamas patalpas, pažymėtas indeksais 3-3, 3-4, 3-16, 3-17, 3-18, 3-19, 3-21 ir 3-22.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog panaudos sutarties galiojimo metu jie į ginčo patalpas investavo 37 480 Lt (10 854,96 Eur) nuosavų lėšų.

Svarstydamas klausimą dėl šalių pateiktų negyvenamosios gamybinės patalpos atidalijimo projektų variantų priimtinumo, teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovų pateiktame UAB „MŽ projektai“ patalpų padalijimo projekte nurodyta, jog pagrindinis jo tikslas – padalyti gamybinę patalpą į naujus turtinius vienetus, o įgyvendinant projekte nustatytus sprendinius, šių gamybinių patalpų esami išoriniai matmenys ir pastato tūris nekinta. Teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad abiejų šalių patalpos atidalijimo projektai būtų procedūriškai ir techniškai nepriimtini (t. y. būtų fiziškai neįmanomi įgyvendinti, neatitiktų bendraturčių dalių, darytų neproporcingą žalą daiktui). Dėl šios priežasties teismas padarė išvadą, kad yra galimi abu variantai. Teismas nurodė, kad keltuvas nuosavybės teise priklauso I. Š., kuri teisminio nagrinėjimo metu neprieštaravo, jog ieškovai juo naudotųsi, jei ginčo patalpos būtų atidalytos pagal atsakovų pateiktą projektą. Be to, atsakovai pateikė teismui rašytin gretimų patalpų savininkų sutikimų dėl laiptinės (atskiro įėjimo) įrengimo kopiją, UAB „Utenos praktika taip pat pateikė rašytinį sutikimą, kuriame nurodė, jog sutinka, kad įėjimas į UAB „Utenos praktika“ patalpas, kurios yra greta patalpų, pažymėtų UAB „MŽ projektai“ parengtame projekte kaip 3-20, būtų perkeltas pagal šio projekto sprendimą, taip pat sutinka organizuoti laiptų (atskiro įėjimo) įteisinimą pagal UAB „MŽ projektai“ 2013 m. parengtą projektą (sumokant ne daugiau kaip 10 000 Lt, arba 2896,20 Eur) bei išpirkti patalpų dalį, priklausančią ieškovams, už rinkos kainą – apie 30 000 Lt (8688,60 Eur). Teismo vertinimu, pagal ieškovų pateiktą ginčo patalpų atidalijimo projektą antras įėjimas į ginčo patalpas nėra įrengtas ir neįregistruotas, tai patvirtina VĮ Registrų centro duomenys (patalpų planas); dalyje, kurią ieškovai ketina prisiteisti atidalijant, yra UAB „Utenos praktika“ lėšomis atliktas remontas, o dalyje, skirtinoje atsakovams pagal ieškovų projektą, remontas atliktas tik keliuose kambariuose, didesnė patalpų dalis nėra įrengta. Tokiu būdu, teismo vertinimu, pagal ieškovų siūlomą ginčo patalpų atidalijimo projektą ieškovams būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas, nes jie įgytų nuosavybėn UAB „Utenos praktika“ suremontuotą patalpų dalį turėdami tiesioginį įėjimą į patalpas, o atsakovams liktų nesuremontuota patalpų dalis, į kurią patekti galima per ieškovų pageidaujamas gauti patalpas. Tai prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams, nes byloje nesurinkta patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovai investavo į ginčo patalpas, jas išlaiko, moka komunalinius mokesčius. Šią naštą yra prisiėmusi atsakovė UAB „Utenos praktika“. Ieškovų motyvą, kad, nutraukus 2012 m. liepos 1 d. nuomos sutartį su UAB „Utenos praktika“, suremontuotos patalpos lygiomis dalimis tuo metu turėjo atitekti visiems bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams, remiantis 2008 m. liepos 1 d. panaudos sutarties 2.2.7 punktu, nes įmonė nemokėjo nuomos mokesčio, tačiau už tai turėjo rekonstruoti ir suremontuoti patalpas bei grąžinti su visais padarytais pertvarkymais, kurių negalima atskirti be žalos patalpoms, teismas vertino kritiškai. Teismas nurodė, kad iš panaudos sutarties 1.3 punkto nuostatų matyti, jog šalys susitarė, kad panaudos gavėjos UAB „Utenos praktika“ lėšos, investuotos į patalpas, pardavimo atveju bus įskaitytos. Taigi, teismo vertinimu, UAB „Utenos praktika“ pagrįstai tikėjosi, kad jeigu šalių susitarimu patalpos, kuriose jos lėšomis buvo atliktas remontas ir kuriose ji tuo metu vykdė veiklą, bus nupirktos, investuotos lėšos bus įskaitytos ir įmonė toliau vykdys veiklą, tai ir įvyko, kai 2014 m. sausio 30 d. UAB „Utenos praktika“ įgijo nuosavybės teisę į dalį ginčo patalpų ir jose toliau vykdo veiklą. Teismas nurodė, kad būtent ieškovų iniciatyva minėta panaudos sutartis buvo nutraukta, t. y. būtent ieškovai prisiėmė civilinę atsakomybę dėl galimų UAB „Utenos praktika“ nuostolių atsiradimo, tačiau UAB „Utenos praktika“, siekdama išvengti būsimų nuostolių, be ieškovų sutikimo sudarė kitą analogišką nuomos sutartį dėl tų pačių patalpų su kitais bendraturčiais, o vėliau dalį šių patalpų ir nusipirko. Be to, teismas atsižvelgė ir į tai, kad UAB „Utenos praktika“ faktiškai įrengė dantų technikų laboratoriją, taigi, patenkinus ieškinį, atsakovei teks iš naujo įrengti kitas patalpas, gauti leidimus, nes kiekviena patalpa turi tikslinę paskirtį, ir įmonės veikla bus laikinai sustabdyta, o tai sudarys sąlygas atsirasti naujiems teisiniams ginčams. Pagal ieškovų pateiktą projektą patalpa, pažymėta indeksu 3-4, turėtų būti padalyta į tris patalpas, kurių indeksai būtų 3-4a, 3-4b, 3-4c, jos nepritaikytos įmonės veiklai ir nefunkcionalios, ir tai pažeis atsakovės UAB „Utenos praktika“ interesus, be to, šių patalpų šiuo metu nėra, todėl teks papildomai investuoti ne tik į atsakovams siūlomas paskirti patalpas (indeksas 3-20), bet ir į ieškovams priskirtinas patalpas. Ieškovų bendrosios dalinės nuosavybės dalis atitinka patalpą, pažymėtą indeksu 3-20. Teismo vertinimu, ieškovų pateiktame architekto R. B. patalpų apžiūros ir įvertinimo 2013 m. lapkričio 3 d. akte nurodytos pastabos dėl atsakovų pateikto ginčo patalpos atidalijimo projekto, t. y. dėl trumpesnio evakuacinio kelio, apšvietimo, vidinių sienų griovimo, sanitarinio mazgo įrengimo ir pan., iš esmės neturi įtakos pirmiau išdėstytiems motyvams. Teismo vertinimu, atsakovų pateiktame UAB „MŽ projektai“ patalpų atidalijimo projekte konkrečių dalių plotas proporcingai atitinka šalių turimas dalis, atsakovų siūlomas patalpų atidalijimo būdas yra priimtiniausias ir techniškai įmanomas, nepažeidžia kitų bendraturčių interesų ir nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Dėl šių priežasčių teismas tenkino priešieškinį, o ieškinį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ieškovai neįrodė ieškinio reikalavimų dėl turto atidalijimo būdo, jie jokių lėšų į ginčo patalpas neinvestavo ir jų būklės nepagerino, todėl nėra pagrindo priteisti jiems iš atsakovų piniginę kompensaciją. Teismas taip pat atmetė ieškovų reikalavimą dėl 5610 Lt (1624,77 Eur) nuomos mokesčio priteisimo; nurodė, kad panaudos ir vėliau nuomos sutartimis UAB „Utenos praktika“ buvo išnuomojama patalpų dalis, atitinkanti atsakovams priklausančią patalpų bendrosios nuosavybės dalį (80,51 kv. m), o duomenų dėl visos naudojamos patalpos byloje nepateikta; ieškovai nėra nuomos sutarties šalis; patalpa, pažymėta indeksu 3-20, yra neįrengta ir byloje nėra duomenų, kad UAB „Utenos praktika“ ja objektyviai naudojasi ir atsakovai iš šios patalpų dalies gauna pajamų. Be to, ieškovai nepateikė duomenų, kad turėjo potencialius nuomininkus, jie nemoka komunalinių mokesčių. Teismo vertinimu, antstolio I. G. 2013 m. birželio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuota, jog ginčo patalpose vykdoma veikla, tačiau šis protokolas neįrodo faktinio visų patalpų naudojimo, o parodo tik esamą patalpų būklę ir kad ieškovams priskirtinose patalpose remontas neatliktas, todėl ši patalpos dalis nėra užimta ir naudojama, šios patalpos nėra fiziškai atskirtos, į jas galima patekti pro neužrakintas duris.

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2015 m. kovo 26 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą nepakeistą. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovų ir atsakovų pateiktų patalpų atidalijimo planus, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai atidalijo šalims priklausantį turtą, teismo nurodytas atidalijimas nepadarys neproporcingai didelės žalos kiekvieno iš bendraturčių teisėms ir teisėtiems interesams, nes atsakovų pasiūlytas atidalijimo būdas pareikalaus mažesnių investicijų ir nepažeis atsakovo UAB „Utenos praktika“ teisių bei atitiks susiformavusį patalpų naudojimo būdą. Įvertinusi patalpų atidalijimui būtinus atlikti darbus tiek pagal ieškovų, tiek pagal atsakovų projektą, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovų siūlomas patalpų atidalijimo būdas yra racionalesnis, reikalaujantis mažiau laiko ir finansinių sąnaudų. Aplinkybės, kad atsakovė I. Š. neprieštaravo, jog ieškovai naudotųsi keltuvu, kad gretimų patalpų savininkai sutinka dėl laiptinės (atskiro įėjimo) įrengimo ir kad UAB „Utenos praktika“ sutinka organizuoti laiptų (atskiro įėjimo) įteisinimą pagal UAB „MŽ projektai“ 2013 m. parengtą projektą ir išpirkti patalpų dalį, priklausančią ieškovams už rinkos kainą, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindžia atsakovų nurodytų patalpų atidalijimo būdo priimtinumą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytą patalpų atidalijimo būdo pagrįstumą taip pat patvirtina ir tos aplinkybės, kad patalpose, teismo priskirtose atsakovams, jau ilgą laiką vykdo veiklą atsakovė UAB „Utenos praktika“, ji investavo savo lėšas šioms patalpoms įrengti. Nors ieškovai teigia, kad panaudos sutartimi investavimas į patalpų pagerinimą buvo pasirinktas kaip nuomos sutarties alternatyva, pagal kurią nuomininkas privalėtų mokėti nuomos mokestį, tačiau teisėjų kolegija padarė išvadą, jog ši aplinkybė negali būti pagrindas paneigti atsakovės UAB „Utenos praktika“ pagrįstą tikėjimąsi atgauti investuotas lėšas, nes panaudos sutartis savo esme yra neatlygintinė sutartis ir ją savo valia, be atsakovų, buvo pasirašę ir patys ieškovai. Tai reiškia, kad ieškovai, pasirašydami minėtą sutartį, sutiko su jos sąlygomis ir esme. Be to, ieškovų argumentai, kad atsakovės investuotos lėšos, jiems nesuremontavus visų ginčo patalpų, jau turėjo atsipirkti, nepagrįsti byloje esančiais įrodymais. Iš bylos duomenų matyti, kad nei panaudos, nei nuomos sutartis nenustatė, jog turi būti suremontuotos visos patalpos, o iš panaudos sutarties nuostatų matyti, jog UAB „Utenos praktika“ investicijos į patalpas turėjo atsipirkti panaudos būdu šias patalpas valdant ne trumpiau kaip 10 metų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad patalpose, kurias ieškovai prašo skirti jų nuosavybėn, UAB „Utenos praktika“ nepertraukiamai vykdo veiklą, įmonės ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo 2010 m. spalio 19 d. pažymoje nurodytos būtent ginčo patalpos, tai reiškia, kad, tenkinant ieškovų reikalavimą, būtų iš esmės pažeistos atsakovės teisės ir interesai, o ieškovams būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas gaunant jos suremontuotas patalpas. Teisėjų kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nesurinkta patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovai investavo savo lėšas į ginčo patalpas, nes ieškovas R. J., darydamas atitinkamas investicijas, veikė UAB „Utenos praktika“ vardu kaip įmonės vadovas, todėl nėra pagrindo teigti, jog panaudotos lėšos buvo asmeninės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeieškovų reikalavimą priteisti jiems iš atsakovų piniginę kompensaciją už patalpų būklės pagerinimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi panaudos ir nuomos sutartimis UAB „Utenos praktika“ išnuomotas patalpas (jų dalį) ir jų plotą, atitinkantį atsakovams priklausančią patalpų dalį, aplinkybę, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog įmonė naudotųsi ir ieškovams priklausančia dalimi, taip pat tai, kad ieškovai nemoka komunalinių mokesčių už jiems priklausančią patalpų dalį, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą priteisti jiems dalį UAB „Utenos praktika“ mokėto nuomos mokesčio.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis šalių bendroji dalinė nuosavybė atidalyta pagal atsakovų pateiktą UAB „MŽ projektai“ projektą, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; panaikinti minėtų procesinių sprendimų dalis, kuriomis atmestas ieškovų reikalavimas priteisti iš atsakovų kompensaciją, ir perduoti šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodomi šie argumentai:

1. Teismai, nustatę, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja galimybė padalyti bendrosios dalinės nuosavybės objektą natūra ir šiuo būdu atidaliję turtą pagal atsakovų pasiūlytą projektą, paskyrė šalims nevienodos vertės patalpas, vertinant 1 kv. m rinkos kainos tikslumu. Ieškovams atiteko mažesnės vertės patalpos, lyginant jas su atsakovams priskirtomis patalpomis. Įvertinus tokią situaciją ir atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, kurioje nurodoma, kad įstatymas nedraudžia ir mišraus atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo (atidalijant objektą natūra ir teisingai kompensuojant gautosios padalyto daikto dalies ir idealiosios dalies skirtumą pinigais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. R. v. B. R., bylos Nr. 3K-3-7/2009; 2012 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. P. v. V. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-322/2012), teigtina, kad būtent pastarasis būdas būtų geriausiai užtikrinęs šalių interesų pusiausvyrą. Nepaisant to, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas tokio atidalijimo būdo tiesiogiai nevertino ir dėl jo nepasisakė, taip pat nepateikė jokių motyvų, pagrindžiančių atsakovų teisę gauti vertingesnę bendrosios dalinės nuosavybės objekto dalį, kartu nekompensuojant ieškovams jų gautosios ir idealiosios dalių kainų skirtumo. Dėl šios priežasties teismai, parinkdami atidalijimo būdą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto atidalijimą (CK 4.80 straipsnis). Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme metu ieškovai reiškė alternatyvų reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo, t. y. procesiniuose dokumentuose buvo nurodyta, kad tuo atveju, jeigu teismas atsisakytų tenkinti reikalavimą dėl patalpų atidalijimo pagal ieškovų siūlomą projektą ir patalpas atidalytų atsakovų pasiūlytu būdu (priteisiant ieškovams mažesnės vertės patalpas), ieškovams turėtų būti priteista kompensacija, proporcinga gautosios ir idealiosios dalių rinkos verčių skirtumui. Pagrįsdami savo reikalavimą ir prašomos kompensacijos dydį ieškovai rėmėsi atsakovų į bylą pateikta UAB „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas atlikta gamybinių patalpų dalies vertinimo ataskaita. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis, individualaus vertinimo išvadomis ir bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. B. v. D. B., bylos Nr. 3K-3-92/2008; 2014 m. kovo 14 d nutartį, priimtą civilinėje byloje N. Ž. v. E. G., bylos Nr. 3K-3-84/2014). Taigi atsižvelgiant į tai, kad teismai atidalijo patalpas, paskirdami šalims nevienodos vertės dalis ir kad į bylą buvo pateikta patikimų duomenų, leidžiančių nustatyti ieškovams priteistinos kompensacijos dydį, teismams nebuvo jokių teisinių kliūčių taikyti byloje mišrų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą. Nepaisant to, teismai netinkamai kvalifikavo ieškovų reikalavimą priteisti jiems iš atsakovų kompensaciją CK 4.80 straipsnio pagrindu. Skundžiamuose procesiniuose dokumentuose laikomasi tos pačios klaidingos pozicijos, kad ieškovams kompensacija negali būti priteista, nes byloje nėra surinkta patikimų įrodymų, patvirtinančių ieškovų atliktas investicijas į ginčo patalpų pagerinimą.

2. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 4.80 straipsnio nuostatas, laikosi nuoseklios pozicijos, kad įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja siekti interesų pusiausvyros principo, kartu siekti galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. J. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-559/2006; 2011 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. v. L. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-213/2011). Teismai, priimtais procesiniais sprendimais sukurdami situaciją, kai atsakovai be jokių teisinių motyvų įgijo vertingesnę bendrosios dalinės nuosavybės objekto dalį, kartu nemokėdami už tai ieškovams jokios kompensacijos, pažeidė šalių interesų pusiausvyros principą. Taip teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.

3. Teismai, spręsdami dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo, nepagrįstai nuolat akcentavo atsakovės UAB „Utenos praktika, kaip nuomininkės (panaudos gavėjos), patirtas ginčo patalpų pagerinimo išlaidas. Nuomininko (panaudos gavėjo) atlikti bendro daikto pagerinimai negali turėti įtakos bendraturčių, kaip savininkų, tarpusavio santykiams, sprendžiant atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą (įskaitant kompensacijos dydžio nustatymą pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį) (CK 4.72–4.92, 6.501 straipsniai, 6.629 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant bendro daikto atidalijimo klausimą galima atsižvelgti į pačių šalių atliktus daikto pagerinimus pakeičiant bendraturčio dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje (CK 4.77 straipsnis), tačiau kito asmens investicijos į ginčo objektą negali užkirsti kelio bendraturčiams atsidalyti daiktą tokiu būdu, kuris geriausiai užtikrintų jų interesų pusiausvyrą. Pažymėtina, kad atsakovė UAB „Utenos praktika bendratučiams niekada nereiškė reikalavimų atlyginti išlaidas, turėtas patalpoms pagerinti. Be to, nagrinėjamos bylos atveju neturi teisinės reikšmės ir ta aplinkybė, kad po bylos iškėlimo 2014 m. sausio 30 d. UAB „Utenos praktika tapo ginčo patalpų bendraturte, nes visos investicijos į patalpas atliktos šiai įmonei dar tebeturint nuomininko (panaudos gavėjo) teisinį statusą.

4. Atidalydami bendrosios dalinės nuosavybės objektą atsakovų pasiūlytu būdu,
teismai ieškovams priskyrė patalpas, į kurias galima patekti tik naudojantis vienam iš
atsakovų priklausančia laikinąja konstrukcija (laiptais). Kasacinis teismas ne kartą pasisakė,
kad, atsižvelgiant į tai, jog galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam,
jog būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių
įgyvendinimą į bendrą daiktą, kad ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių
jiems įgyvendinant šias teises, tai daiktas negali būti dalijamas taip, kad po padalijimo
atsidalijus tų savininkų teisių įgyvendinimas būtų neproporcingai apsunkintas įvairiais
suvaržymais ar kitų asmenų teisėmis į atidalytąją daikto dalį, nes tai tarp savininkų sukurtų
dar sudėtingesnius nei bendraturčių teisinius santykius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. K. v. N. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2006; 2006 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Prospero polis“ v. UAB „Kauno gelžbetonis“, bylos Nr. 3K-3-473/2006; 2008 m. liepos 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. R. ir kt. v. A. U., bylos Nr. 3K-3-359/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008). Teismai, atidalydami patalpas pagal atsakovų pasiūlytą projektą, nesivadovavo šiuo išaiškinimu ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Po atidalijimo ieškovams įgyvendinti savo teises iš esmės tapo sunkiau (naudojimasis ieškovams priskirtomis patalpomis išimtinai priklauso nuo atsakovės I. Š., kaip laikinosios konstrukcijos (laiptų) savininkės, valios), be to, nebuvo užkirstas kelias potencialiems šalių ginčams ateityje. Tai reiškia, kad atsakovei nusprendus uždrausti ieškovams naudotis jos asmeninės nuosavybės teisės objektu laikinąja konstrukcija (laiptais), ieškovai faktiškai prarastų galimybę patekti į jiems priskirtas patalpas ir šių patalpų nebebūtų įmanoma naudoti pagal jų paskirtį, įregistruotą valstybiniame registre.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė UAB „Utenos praktika“ prašo ieškovų skundą atmesti ir palikti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovės teigimu, bylą nagrinėję teismai nepadarė kasaciniame skunde nurodomo materialiosios teisės normų pažeidimo ir nenukrypo nuo nurodomos kasacinio teismo praktikos. Teismai parinko tinkamą bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdą, o kompensacija ieškovams nepriklauso, nes jie savo lėšomis neprisidėjo prie patalpų pagerinimo. Atsakovė iš dalies sutinka su ieškovų argumentu, kad UAB „Utenos praktika“ praradimai dėl nuosavų lėšų investavimo į ginčo patalpas gali būti kompensuoti nuomos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pagrindu, tačiau, įmonei tapus patalpų bendraturte, toks kompensavimas galimas ir patalpų atidalijimo forma, t. y. asmeniui, investavusiam savo lėšas į patalpų įrengimą, priskiriant tas įrengtas patalpas. Priešingu atveju būtų sukurta situacija, kai prie patalpų įrengimo asmeninėmis lėšomis neprisidėjęs bendraturtis gauna didesnės vertės patalpas ir taip nepagrįstai praturtėja kito (kitų) bendraturčio (-) sąskaita. Tai, kad iki patalpų atidalijimo iš bendrosios nuosavybės UAB „Utenos praktika“ šių patalpų bendraturčiams nereiškė reikalavimų kompensuoti investicijų, nereiškia, jog tokią teisę prarado ar jos neturėjo, o patvirtinus atsakovų pateiktą atidalijimo projektą šis klausimas buvo savaime išspręstas. Atsakovės teigimu, nagrinėjamu atveju būtent atsakovų pateiktas patalpų atidalijimo projektas objektyviai priimtiniausias ir teisingiausias atidalijimo būdas.

 

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į ieškovų kasacinį skundą nepateikė.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

             

Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

 

Nuosekliai formuojamoje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 4.80 straipsnyje reglamentuojamas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės yra bendraturčio nuosavybės teisės į dalį bendrojoje nuosavybėje įgyvendinimo būdas, taip pat vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų, nes, šiuo būdu bendraturčiui įgyvendinus subjektinę nuosavybės teisę, bendrosios nuosavybės teisė pasibaigia. Atsižvelgdamas į bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo apribojimus, susijusius su kitų bendraturčių teisėmis, bei į iš to galinčias kilti problemas ir bendraturčių nesutarimus, kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad, sprendžiant bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimo klausimus, prioritetas turi būti suteikiamas visiškam daikto atidalijimui, kaip geriausiai užtikrinančiam maksimalų įstatymų nustatytą bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008; teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. ir kt. v. R. E. B., bylos Nr. 3K-3-482/2009). Taip pat teismų praktikoje ne kartą pabrėžta bendraturčių pareiga išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, bendradarbiauti, kooperuotis ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo bei optimaliausio atidalijimo varianto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. A. U. ir kt., bylos Nr. 3K-3-638/2005; 2012 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. B. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-421/2012; 2014 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. C. v. Č. R., bylos Nr. 3K-3-452/2014; kt.).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-559/2006; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. L. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-213/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., bylos Nr. 3K-3-441-378/2015; kt.).

Kasatoriai kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami tarp šalių kilusį ginčą ir parinkdami patalpų atidalijimo būdą pagal atsakovų pateiktą projektą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimą, nes atsakovams nepagrįstai buvo suteikta vertingesnė bendrosios dalinės nuosavybės objekto dalis kasatoriams tinkamai nekompensuojant jiems atitekusios dalies mažesnės vertės skirtumo, taip pat netinkamai įvertinta aplinkybė, kad kasatoriams priskirtos patalpos, į kurias patekti galima tik naudojantis vienam iš atsakovų priklausančia laikinąja konstrukcija (laiptais).

Nagrinėjamu atveju teismai, spręsdami dėl to, kurios iš šalių pateiktas patalpų atidalijimo būdo projektas yra tinkamiausias ir galės būti įgyvendintas be neproporcingos žalos nekilnojamajam daiktui, padarė išvadą, kad abiejų šalių pateikti variantai yra galimi ir techniškai įgyvendinami. Tačiau atsakovų siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdas, teismų vertinimu, pareikalaus mažesnių investicijų ir labiausiai atitiks visų bendraturčių, taip pat ir atsakovo UAB „Utenos praktika“, vykdančio ginčo patalpose savo veiklą ir šiai veiklai jas pritaikiusio, interesus.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus procesinius sprendimus, sprendžia, kad teismai, nenukrypdami nuo kasacinio teismo praktikoje suformuluotų atidalijimo būdo parinkimo kriterijų, pagrįstai atsižvelgė į technines ir finansines projektų įgyvendinimo galimybes, šalių faktinį patalpų naudojimą (kuris iš bendraturčių kuria patalpų dalimi faktiškai naudojasi), į šalių atliktus patalpų pagerinimus. Vien ta aplinkybė, kad esminius patalpų pagerinimus atsakovė UAB „Utenos praktika“ atliko dar būdama panaudos gavėja ar nuomininke, nereiškia, kad, šiuo metu jai esant patalpų bendraturte, į jos interesus ir atliktas investicijas į patalpų pagerinimą neturi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl patalpų atidalijimo būdo. Tačiau kadangi bendrosios nuosavybės atidalijimo būdo parinkimo kriterijų taikymą lemia konkrečios bylos aplinkybių visuma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismai nepagrįstai tinkamai neįvertino tos aplinkybės, kad, ginčo patalpas atidalijus atsakovų siūlomu būdu, kasatoriams yra apsunkintas patekimas į jiems atitenkančią patalpų dalį, nes vienintelis įėjimas į ją yra per atsakovei I. Š. nuosavybės teise priklausančią laikinąją konstrukciją (laiptus). Taigi kasatoriams, kaip savininkams, nepagrįstai yra apsunkinamas naudojimasis jų nuosavybe (nuosavybės teise priklausančia patalpų dalimi), jis iš esmės tampa priklausomas nuo atsakovės valios. Nors bylos nagrinėjimo metu atsakovė davė sutikimą kasatoriams naudotis minėta laikinąja konstrukcija, šis jos sutikimas nėra neatšaukiamas ir (ar) absoliutus, ir nereiškia, kad ateityje, šalių santykiams vėl pablogėjus, atsakovė neuždraus jiems ja naudotis. O remiantis CK 4.37, 4.39, 4.93, 4.98 straipsnių nuostatomis, atsakovės, kaip savininkės, nuosavybės teisė gali būti ribojama tik jos laisva valia arba įstatymo nustatytais atvejais. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog, atsižvelgiant į tai, kad galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, jog ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises, daiktas negali būti dalijamas taip, kad po jo padalijimo atsidalijusių savininkų teisių įgyvendinimas būtų neproporcingai apsunkintas įvairiais suvaržymais ar kitų asmenų teisėmis į atidalytąją daikto dalį, taip galbūt tarp savininkų sukuriant dar sudėtingesnius nei bendraturčių teisinius santykius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007). Taigi teisėjų kolegija teisiškai pagrįstu pripažįsta kasacinio skundo argumentą, kad ginčo patalpas atidalijus atsakovų siūlomu būdu nėra užkertamas kelias potencialiems šalių ginčams ateityje. Dėl šios priežasties atsakovai, siekdami, kad būtų nustatytas jų bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo variantas, privalėjo įrodyti, o teismai sprendimu tiksliai nustatyti, kaip, kokia tvarka ir kieno lėšomis laiptai (laiptinė) bus įrengti ir įteisinti, kokių teisių (pvz., servituto ar kt.) pagrindu kasatoriai jais naudosis, kaip jų naudojimasis laiptais, taip pat ir patekimas į jiems atitinkančią patalpų dalį bus užtikrinti ir apsaugoti nuo atsakovės valios pasikeitimo. Neišsprendus šių klausimų nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad būtent atsakovų siūlomas patalpų atidalijimo būdas yra proporcingiausias ir labiausiai atitinkantis visų bendraturčių teises ir teisėtus interesus. Pažymėtina, kad daiktas bus laikomas padalytu be neproporcingos žalos jo paskirčiai, jeigu po padalijimo bus galima kiekvieną padalyto daikto dalį naudoti pagal pirminę paskirtį, išskyrus atvejus, kai atidalijamos dalies bendraturtis siekia ją naudoti pagal kitokią paskirtį ir toks daikto paskirties keitimas galimas pagal galiojančius teisės aktus.

Be to, teismai visiškai nesprendė ir nepasisakė dėl to, kokios vertės (procentine išraiška atitinkamai turimai patalpų nuosavybės daliai) patalpos (jų dalis) atitenka šalims. Kaip teisingai nurodo kasatoriai, įstatymų nedraudžiama ir mišraus atidalijimo būdo, todėl tais atvejais, kai įmanoma padalyti daiktą be neproporcingos žalos jo paskirčiai, tačiau toks padalijimas neatitinka bendraturčių idealiųjų dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje, galimas atidalijimas natūra teisingai kompensuojant gautosios padalyto daikto dalies ir idealiosios dalies skirtumą pinigais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. R. v. B. R., bylos Nr. 3K-3-7/2009; 2012 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. P. v. V. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-322/2012). Nors šie kasacinio teismo išaiškinimai dėl mišraus atidalijimo būdo suformuluoti sprendžiant dėl atidalijimo, kai šaliai tenka mažesnė padalyto daikto dalis nei jos turima idealioji, tačiau jais taip pat galima būtų vadovautis, jeigu būtų nustatyta, jog šaliai tenka neproporcingai mažesnės vertės padalyto daikto dalis. Nagrinėjamu atveju teismai šio klausimo visiškai nesprendė, nors kasatoriai tokius argumentus dėl šalims atitenkančių patalpų dalies vertės skirtumo buvo nurodę bylos nagrinėjimo metu, o atsakovai į bylą pateikė turto vertinimo ataskaitą, su kuria kasatoriai sutinka. Sprendžiant šį klausimą yra svarbu nustatyti, ar UAB „Utenos praktika“ atlikti patalpų pagerinimai, į juos investuotos lėšos yra proporcingos padidėjusiai patalpų (jų dalies) vertei. O tinkamas šio klausimo išsprendimas svarbus parenkant visų bendraturčių interesus labiausiai atitinkantį patalpų atidalijimo būdą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, parinkdami bendrosios nuosavybės atidalijimo būdą, atsižvelgė ne į visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, būtinas tinkamam nagrinėjamo klausimo išsprendimui. Šių aplinkybių (dėl kasatorių netrukdomų galimybių patekti į jiems tenkančią patalpų dalį ir dėl šalims atitenkančių patalpų dalių vertės) nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria šalių bendroji dalinė nuosavybė atidalyta pagal atsakovų pateiktą projektą, naikintina ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

              Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Byloje kasacinis teismas patyrė 17,47 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 25 d. pažyma). Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

              Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 26 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimo dalis, kuria ieškovams priklausančių patalpų dalis atidalyta iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovais, priteisiant ieškovams perplanuotą dalį patalpų pagal atsakovų užsakymu parengtą UAB „MŽ projektai“ 2013 m. projektą, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

              Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 26 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                      Alė Bukavinienė             

 

                                                                      Sigitas Gurevičius

 

                                                                      Janina Januškienė

 

 


Paminėta tekste:
  • CK4 4.76 str. Bendraturčių teisės ir pareigos naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant
  • 3K-3-7/2009
  • 3K-3-322/2012
  • CK4 4.80 str. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės
  • 3K-3-92/2008
  • 3K-3-84/2014
  • 3K-3-559/2006
  • 3K-3-213/2011
  • CK
  • CK4 4.77 str. Bendraturčių teisių pasikeitimas padidinus bendrąją dalinę nuosavybę
  • 3K-3-536/2006
  • 3K-3-473/2006
  • 3K-3-359/2008
  • 3K-7-466/2008
  • 3K-3-459/2007
  • 3K-3-482/2009
  • 3K-3-638/2005
  • 3K-3-452/2014
  • 3K-3-441-378/2015
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • CPK