Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2019-06-27][nuasmeninta nutartis byloje][A-1398-556-2019].docx
Bylos nr.: A-1398-556/2019
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos 188659752 atsakovas
"BnP Finance AB 302447985 pareiškėjas
Kategorijos:
9. Mokestiniai teisiniai santykiai
12. Mokesčiai, įmokos ir kiti privalomieji mokėjimai
12. Mokesčiai, įmokos ir kiti privalomieji mokėjimai
12.12. Kiti bendrieji mokesčių administravimo klausimai
12.12. Kiti bendrieji mokesčių administravimo klausimai

?Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1398-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03726-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.12

 (S)

img1 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. birželio 26 d. 

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „BnP Finance (ankščiau akcinės bendrovės „Bnp Finance“) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas AB „BnP Finance“ (toliau – ir Bendrovė) prašė: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. (18.45-31-5)-RT-39 (toliau – ir VMI sprendimas); 2) įpareigoti VMI Bendrovės 2017 m. rugpjūčio 25 d. prašymą (toliau – ir prašymas) išnagrinėti iš esmės ir priimti sprendimą pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 371 straipsnio 2 ir 3 dalis. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1.                      Bendrovė 2017 m. liepos 21 d. kreipėsi į VMI su prašymu pateikti paaiškinimą dėl mokestinių pasekmių perleidžiant reikalavimo teisę į skolą ir netesybų priskyrimo neapmokestinamosioms pajamoms. VMI 2017 m. rugpjūčio 19 d. pateikė paaiškinimą Nr. (32.40-PM)RM-25565 dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo nuostatų taikymo (toliau – ir PMĮ) ir nurodė, kad pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais netesybos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK), todėl jei sutartyje šalių nusistatyti mokėjimai atitinka CK apibrėžtą sąvoką, tai tokios sumos galėtų būti priskirtos neapmokestinamosioms pajamoms. Atsižvelgdamas į šį mokesčių administratoriaus paaiškinimą ir į tai, kad Bendrovei iškilęs mokestinis klausimas yra itin svarbus, bei siekdamas būti tikras, jog mokesčių administratorius nepakeis savo pozicijos ir taikys mokesčių teisės aktų nuostatas taip, kaip nurodyta minėtame VMI paaiškinime, pareiškėjas, vadovaudamasis MAĮ 371 straipsnio 1 dalimi, 2017 m. rugpjūčio 25 d. kreipėsi į VMI su prašymu pritarti PMĮ nuostatų taikymui gautų netesybų ir skolų perleidimo atvejais. Bendrovė 2017 m. spalio 9 d. gavo VMI sprendimą, kuriuo atsakovas informavo, jog Bendrovės prašymas perduotas VMI Teisės departamentui dėl atsakymo parengimo.

1.2.                      Bendrovė VMI Teisės departamento raštu pateiktą konsultaciją gavo 2017 m. spalio 4 d., t. y. anksčiau nei VMI sprendimą perduoti nagrinėti jos prašymą tam pačiam Teisės departamentui. VMI Teisės departamentas 2017 m. spalio 4 d. paaiškinime Nr. (18.11-31-1) RM-30687 dėl PMĮ nuostatų taikymo nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės įprastinė veikla yra vartojimo paskolų gyventojams ir kreditų verslui teikimas, pelno mokesčio požiūriu Bendrovės pagal sudarytas tipines vartojimo kredito sutartis gaunamos sumos, kurios sutartyje įvardijamos kaip netesybos, mokesčių požiūriu laikomos kompensacinėmis palūkanomis, kurios, vadovaujantis PMĮ 7 straipsniu, priskiriamos Bendrovės apmokestinamosioms pajamoms kaip ir paprastosios palūkanos. VMI Teisės departamentas minėtame paaiškinime taip pat nurodė, kad VMI 2017 m. rugpjūčio 19 paaiškinimą Nr. (32.40-PM)RM-25565 reikia laikyti negaliojančiu.

1.3.                      VMI sprendime nenurodė jokių motyvų, dėl kokių priežasčių pareiškėjo pateiktas klausimas yra laikomas nesudėtingu. Bendrovės pateiktas klausimas yra sudėtingas, nes šiuo klausimu nėra parengtas apibendrintas mokesčio įstatymo paaiškinimas (komentaras), šiam klausimui teisingai išspręsti reikalingas sisteminis tiek PMĮ, tiek CK normų aiškinimas, nes netesybas reglamentuoja būtent CK normos. Tai, kad pareiškėjo keliamas klausimas yra sudėtingas, patvirtina ir tai, kad pats mokesčių administratorius analogišku klausimu pateikė du visiškai skirtingus ir prieštaraujančius vienas kitam paaiškinimus, argumentuotai nepaaiškinant Bendrovei kylančių klausimų dėl teisės aktų taikymo. Skirtingi mokesčių administratoriaus paaiškinimai per trumpą laikotarpį tik patvirtina tai, kad klausimas sudėtingas ir Bendrovės pateiktas 2017 m. rugpjūčio 25 d. prašymas turėjo būti išnagrinėtas iš esmės ir priimtas sprendimas taip, kaip tai numatyta MAĮ 371 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Todėl VMI sprendimas, kuriuo iš esmės minėtas pareiškėjo prašymas neišnagrinėtas ir perduotas nagrinėti VMI Teisės departamentui, yra nepagrįstas, nemotyvuotas, prieštaraujantis MAĮ ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau  ir VAĮ) reikalavimams.

1.4.                      VMI, nenagrinėdama Bendrovės 2017 m. rugpjūčio 25 d. prašymo iš esmės, sukūrė situaciją, kai Bendrovė negali ginti savo pažeistų teisių ir interesų. Atsakovui nepriimant sprendimo iš esmės buvo pažeista Bendrovės teisė nustatyta tvarka ir būdu gauti teisės aktų nuostatų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Mokesčių administratoriaus nepriimto sprendimo iš esmės pasekmės gali būti esminės ne tik pareiškėjo, kaip verslo subjekto, egzistavimui, bet ir sukelia Bendrovei neigiamas pasekmes. Nepriėmus sprendimo iš esmės Bendrovė negali planuoti savo veiklos. Todėl VMI privalo išnagrinėti Bendrovės 2017 m. rugpjūčio 25 d. prašymą ir dėl jo priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

2.       Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo Bendrovės skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1.                      Bendrovės 2017 m. rugpjūčio 25 d. kreipėsi į VMI su prašymu pritarti PMĮ nuostatų taikymui gautų netesybų ir skolų perleidimo atvejais ir pateikė tipines vartojimo kredito sutarties kopijas, kuriose išdėstytos nuostatos dėl kredito gavėjo ir kredito davėjo civilinių santykių kredito gavimo atveju. Nuolatinė darbo grupė, sudaryta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. V-40 (toliau – ir Darbo grupė), įvertinusi Bendrovės prašymą ir prie jo pridėtas tipines vartojimo sutartis, 2017 m. rugsėjo 25 d. priėmė išvadą Nr. 18.43-31-5-401-27 „Dėl AB „BnP Finance prašymo pritarti mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui“ (toliau – ir Išvada), jog Bendrovės prašymas neatitiko Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. VA-105 patvirtintų Mokesčių mokėtojo prašymo pritarti mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui pateikimo, prašymo nagrinėjimo, mokesčių administratorių įpareigojančio sprendimo priėmimo ir pakeitimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11.7 punkto nuostatos, kuri numato, kad mokesčių mokėtojo prašyme turi būti suformuluoti klausimai dėl neaiškumų, susijusių su mokesčių teisės aktų taikymu, ir aprašyta problema.

2.2.                      Bendrovės prašyme nebuvo pateikta probleminių klausimų, nepateikta PMĮ taikymo mokestinė problematika, su kuria susiduria pareiškėjas, o jos aprašytų sandorių apmokestinimo nuostatos yra išdėstytos PMĮ. Bendrovės pateiktas klausimas buvo nesunkus, todėl pareiškėjo prašymas Darbo grupės Išvados pagrindu buvo perduotas VMI Teisės departamentui atsakymui parengti. Darbo grupė raštu informavo pareiškėją, jog apmokestinimo aspektai dėl gautų netesybų ir skolų perleidimo yra paaiškinti PMĮ nuostatose, todėl Bendrovės prašymas perduotas VMI Teisės departamentui.

2.3.                      VMI sprendime yra pateikta visa būtina informacija – paaiškinta, jog Bendrovės prašyme išdėstytą situaciją reglamentuoja PMĮ nuostatos, kas reiškia, kad prašyme pateikta situacija nėra sudėtinga, todėl nereikalauja įpareigojančio sprendimo priėmimo. VMI Teisės departamentas, išnagrinėjęs Bendrovės prašyme išdėstytas aplinkybes, raštu išsamiai pareiškėjui paaiškino apie PMĮ nuostatų taikymą bei aiškiai išdėstė mokesčių administratoriaus poziciją pateiktais klausimais.

2.4.                      VMI 2017 m. rugpjūčio 19 d. paaiškinime Nr. (32.40-PM)RM-25565 nurodė, kad jis parengtas atsižvelgiant į Bendrovės išdėstytas aplinkybes ir jeigu paaiškėtų kitokių ar papildomų svarbių aplinkybių, VMI pasilieka teisę situaciją įvertinti kitaip. VMI Teisės departamentas, išnagrinėjęs Bendrovės prašyme dėl įpareigojančio sprendimo priėmimo išdėstytas papildomas aplinkybes ir įvertinęs Bendrovės pateiktas tipinių vartojimo kredito sutarčių nuostatas, pateikė kitokią poziciją dėl nurodytų sandorių vertinimo mokestinių pasekmių atžvilgiu. Todėl mokesčių administratorius ir toliau laikosi nuostatos, jog Bendrovės prašyme nurodyta apmokestinimo problematika yra aiški, išdėstyta teisės aktuose. Mokesčių administratorius turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar jo požiūriu mokesčių mokėtojo pateiktas klausimas dėl apmokestinimo (neapmokestinimo) yra neaiškus, ir dėl to priimti įpareigojantį sprendimą, ar klausimas dėl mokesčių teisės aktų nuostatų taikymo yra nesudėtingas, ir tokiu atveju mokesčių mokėtojui pateikti atsakymą bendra tvarka.

2.5.                      Nepagrįstas pareiškėjo skundo argumentas, jog VMI privalėjo priimti mokesčių administratorių įpareigojantį sprendimą vien dėl to, kad VMI pateikė skirtingą situacijos vertinimą. Tais atvejais, kai mokesčių administratorius, sužinodamas naujas aplinkybes, kurios anksčiau jam nebuvo žinomos, situaciją įvertina kitaip, nereiškia, kad susiklosčiusios aplinkybės yra probleminės ir yra pakankamas pagrindas besąlygiškai priimti įpareigojantį sprendimą.

2.6.                      VMI sprendimas nelaikytinas teisines pasekmes sukeliančiu individualiu teisės aktu, galinčiu būti atskiru administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Šis sprendimas yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio, kuriame pareiškėjui paaiškinta, jog apmokestinimo aspektai dėl gautų netesybų ir skolų perleidimo yra paaiškinti PMĮ nuostatose, dėl to Bendrovei į pateiktus klausimus bus atsakyta bendra tvarka.

 

II.

 

3.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo Bendrovės skundą tenkino – panaikino VMI sprendimą ir įpareigojo VMI iš naujo išnagrinėti Bendrovės 2017 m. rugpjūčio 25 d. prašymą ir priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

4.       Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo, ar VMI sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

5.       Teismas pabrėžė, kad mokesčių mokėtojo prašymo pritarti mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui pateikimo, šio prašymo nagrinėjimo tvarką nustato Taisyklės.

6.       Teismas nurodė, kad pagal MAĮ 371 straipsnio 13 dalis mokesčių mokėtojas turi teisę kreiptis į mokesčio administratorių su prašymu pritarti jo siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui, o mokesčių administratorius privalo priimti sprendimą dėl prašymo. Šis sprendimas sukelia tam tikras teises ir pareigas mokestinių teisinių santykių dalyviams. Taigi mokesčio administratoriaus priimamas sprendimas atitinka individualius administracinio akto požymius ir turi atitikti tokiam aktui VAĮ numatytus reikalavimus. Taisyklių 25 punktas, kuriuo vadovaudamasis mokesčių administratorius priėmė pareiškėjo ginčijamą sprendimą, nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas kreipiasi į mokesčių administratorių dėl sprendimo priėmimo nesudėtingais klausimais (mokesčio įstatymo nuostata aiški, nereikalinga detali papildomų dokumentų analizė, analogišku klausimu yra parengtas apibendrintas mokesčio įstatymo paaiškinimas (komentaras) į analogiškus prašyme pateiktus klausimus ir pan.), taip pat tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas kreipiasi į mokesčių administratorių dėl tapataus klausimo, kuris nagrinėjamas Europos Sąjungos Teisingumo Teisme arba Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, mokesčių administratorius nepriima sprendimo, o atsakymą į paklausimą pateikia bendra tvarka, vadovaudamasis Konsultacijų ir informacijos teikimo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklėmis, patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2007 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. VA-66 (toliau  ir Konsultacijų ir informacijos teikimo VMI taisyklės).

7.       Teismo vertinimu, skundžiamas VMI sprendimas pareiškėjui tiesioginių pareigų nesukuria, tačiau, kaip matyti, šiuo atveju pareiškėjas gina savo teisę užsitikrinti, kad mokesčių administratorius taikys vienodą sudaromų būsimųjų konkrečių sandorių interpretaciją kaip ir Bendrovė. Vadovaujantis MAĮ 37 straipsnio 2 dalimi mokesčių mokėtojas neprivalo vadovautis jam pateikta konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais ir tai nėra laikytina mokesčių administratoriaus išankstiniu įsipareigojimu dėl mokesčių teisės aktų nuostatų taikymo pagal MAĮ 371 straipsnio nuostatas. Atsižvelgęs į tai, teismas nesutiko su VMI atsiliepimo argumentu, jog skundžiamas sprendimas yra vien tik informacinio-aiškinamojo pobūdžio. Mokesčių administratoriaus įgaliotas pareigūnas kito sprendimo pagal Bendrovės 2017 m. rugpjūčio 25 d. prašymą dėl pritarimo jos siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui nėra priėmęs.

8.       Teismas konstatavo, kad VMI, atsisakydama nagrinėti pareiškėjo prašymą, jokių argumentų ir motyvų, kuriais remdamasis atsisakė tai daryti, skundžiamame sprendime nenurodė, priimto sprendimo nemotyvavo, Bendrovės prašymo turinio ir jo atitikties Taisyklių 5, 6, 11 ir 12 punktų reikalavimams vertinimo nepateikė. Priimtas VMI sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų normomis. Pareiškėjo skundo argumentas, jog skundžiamas VMI sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, yra pagrįstas. Todėl teismas tenkino pareiškėjo skundą.

 

III.

 

9.       Atsakovas VMI padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą  pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

9.1.                      Nepagrįstas teismo argumentas, kad mokesčių administratoriaus įgaliotas pareigūnas kito sprendimo pagal Bendrovės 2017 m. rugpjūčio 25 d. prašymą dėl pritarimo jos siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui nėra priėmęs. Bendrovės prašymas buvo išnagrinėtas ir pareiškėjui VMI Teisės departamento 2017 m. spalio 4 d. paaiškinimu Nr. (18.11-31-1) RM-30687 išsamiai paaiškintos PMĮ nuostatos, jų taikymo galimybė, nurodyta teisminė praktika bei aiškiai išdėstyta mokesčių administratoriaus pozicija pareiškėjo pateiktais klausimais. Taigi pareiškėjo prašymas iš esmės buvo išnagrinėtas minėtu VMI Teisės departamento paaiškinimu, todėl teismo įpareigojimas VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą yra visiškai nesuprantamas ir savo esme perteklinis.

9.2.                      Mokesčių administratorius, kvalifikavęs, kad prašyme pateikti klausimai yra nesudėtingi, Bendrovės atžvilgiu nepriėmė įpareigojančio sprendimo, o vadovavosi Taisyklių 25 punkto nuostata, pagal kurią tuo atveju, kai administratorius nustato, kad pateiktas klausimas nesudėtingas, prašymas perduodamas nagrinėti kitam administracijos padaliniui. Taigi VMI sprendime yra nurodytas tiek teisinis (Taisyklių 25 p.), tiek faktinis (apmokestinimo aspektai dėl gautų netesybų ir skolų perleidimo yra paaiškinti PMĮ nuostatose) pagrindas, kurie nagrinėjamu atveju yra pakankami tokio pobūdžio sprendimui priimti, taip pat išdėstyta, kad į pareiškėjo prašymą bus atsakyta bendra tvarka. Todėl VMI sprendimas atitinka Taisyklių ir VAI 8 straipsnio nuostatas.

9.3.                      VMI pareiškėjo prašyme išdėstytus klausimus įvertino kaip nesudėtingus. Iš MAĮ 371 straipsnio, Taisyklių 11.7 ir 25 punktų matyti, kad mokesčiu administratoriaus išankstinio įsipareigojimo dėl mokesčių teisės aktų nuostatų taikymo instituto tikslas – mokesčių mokėtojo konkretaus būsimojo sandorio, dėl kurio kyla neaiškumai, susiję su mokesčių teisės aktų taikymu, apmokestinimo principų (sąlygų) suderinimas su mokesčių administratoriumi. Taigi tam, kad mokesčių administratorius priimtų įpareigojantį sprendimą, būtina sąlyga  nėra aiškaus mokesčių teisės aktų nuostatų reglamentavimo, todėl mokesčių mokėtojui neaišku, kaip konkrečiam sandoriui turėtų būti taikomos apmokestinimo nuostatos. Mokesčių administratorius aiškiai laikosi šio instituto taikymo ribų, t. y., jei apmokestinimo nuostatos yra aiškiai išdėstytos teisės aktuose arba aprašytos teisės aktų komentaruose, arba analogišku klausimu mokesčių administratorius yra išdėstęs savo poziciją mokesčių mokėtojams  įpareigojantis sprendimas nėra priimamas. Priešingu atveju, būsimojo sandorio instituto taikymas būtų iškreiptas bei netektų savo esmės ir tikslo. Pareiškėjo klausimai VMI buvo įvertinti kaip nesudėtingi, kadangi teisės aktai įtvirtina aiškias apmokestinimo nuostatas. Atsižvelgiant į tai, nebuvo priimtas įpareigojantis sprendimas, o pareiškėjui pateikta išsami konsultacija VMI Teisės departamento 2017 m. spalio 4 d. paaiškinimu Nr. (18.11-31-1) RM-30687. VMI Teisės departamentas paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo skolų perleidimo (kai kredito gavėjai negrąžina skolų) veikla nepriskiriama įprastinei vykdomai veiklai, todėl pagal PMĮ 31 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas dėl minėtų skolų perleidimo susidarę nuostoliai, kaip neįprastinės vykdomai veiklai sąnaudos, yra priskiriami neleidžiamiems atskaitymams. Todėl VMI pareiškėjo prašyme išdėstytus klausimus įvertino kaip nesudėtingus.

9.4.                      VMI sprendimas iš esmės neturėjo būti nagrinėjamas teismo kaip dokumentas, sukeliantis Bendrovei teisines pasekmes ir galintis būti savarankišku administracinės bylos dalyku. VMI sprendimas nelaikytinas teisines pasekmes sukeliančiu individualiu teisės aktu, galinčiu būti atskiru administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Šis raštas yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio, kuriame pareiškėjui paaiškinama, jog apmokestinimo aspektai dėl gautų netesybų ir skolų perleidimo yra paaiškinti PMĮ nuostatose, todėl jam bus atsakyta į pateiktus klausimus bendra VMI nustatyta tvarka. Skundžiamas gali būti tik toks veiksmas, kuris sukelia tam tikras teisines pasekmes mokesčių mokėtojui.

10.       Pareiškėjas Bendrovė atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

10.1.                      Kaip teisingai konstatavo teismas, mokesčių administratoriaus įgaliotas pareigūnas kito sprendimo pagal Bendrovės 2017 m. rugpjūčio 25 d. prašymą dėl pritarimo siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui nėra priėmęs, o atsakovo nurodomas VMI Teisės departamento 2017 m. spalio 4 d. paaiškinimas Nr. (18.11-31-1) RM-30687 yra konsultacija dėl PMĮ nuostatų taikymo. Mokesčių administratoriaus pateikta konsultacija konkrečiam mokesčių mokėtojui jo mokamų (numatomų mokėti) mokesčių mokėjimo klausimais gali būti vertinama tik kaip mokesčių administratoriaus neoficiali nuomonė dėl atitinkamų teisės aktų taikymo, kuri (nuomonė) mokesčių mokėtojui nėra privaloma.

10.2.                      Pareiškėjo pateiktas klausimas mokesčių administratoriui yra sudėtingas, nes šiuo klausimu nėra parengtas apibendrintas mokesčio įstatymo paaiškinimas (komentaras), šiam klausimui teisingai išspręsti reikalingas sisteminis tiek PMĮ, tiek CK normų aiškinimas, nes netesybas reglamentuoja būtent CK normos. Tai, kad pareiškėjo keliamas klausimas yra sudėtingas, patvirtina ir tai, kad pats mokesčių administratorius analogišku klausimu pateikė du visiškai skirtingus ir prieštaraujančius vienas kitam paaiškinimus. Skirtingi mokesčių administratoriaus paaiškinimai per trumpą laikotarpį tik patvirtina tai, kad klausimas sudėtingas ir pareiškėjo pateiktas prašymas turėjo būti išnagrinėtas iš esmės ir priimtas sprendimas taip, kaip tai numatyta MAĮ 371 straipsnio 2 ir 3 dalyse. VMI sprendime iš viso nenurodė, dėl kokių priežasčių pareiškėjo klausimas laikytinas nesudėtingu, nenurodė, kad analogišku klausimu yra parengtas apibendrintas mokesčio įstatymo paaiškinimas. Kaip teisingai sprendime konstatavo teismas, VMI sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nes teisės akto normų nurodymo, nesiejant jų su konkrečiomis aplinkybėmis, negalima laikyti pakankamu argumentu daromai išvadai pagrįsti.

10.3.                      VMI sprendimas sukelia pareiškėjui tiesiogines teisines pasekmes. VMI pateikė tik konsultaciją, nors pareiškėjas prašė priimti sprendimą pagal MAĮ 371 straipsnį, t. y., kad mokesčių administratorius pritartų jo siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui. Remiantis mokesčių administratoriaus išankstinio įpareigojimo dėl mokesčių teisės aktų nuostatų taikymo instituto reguliavimu, pats mokesčių administratorius, išnagrinėjęs prašymą ir priėmęs sprendimą pritarti prašyme nurodytam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui, įsipareigoja, kontroliuodamas, ar mokesčių mokėtojas teisingai apskaičiavo, deklaravo ir mokėjo mokesčius, taikyti mokesčių teisės aktų nuostatas būsimajam sandoriui taip, kaip nurodyta minėtame sprendime, išskyrus teisės aktų numatytas išimtis (MAĮ 371 str. 3 d.). Pastaroji aplinkybė turi įtakos ir pareiškėjo veiksmams sprendžiant dėl atitinkamų sandorių sudarymo, tam tikro veikimo būdo pasirinkimo. VMI nepriimant sprendimo pagal MAĮ 371 straipsnį iš esmės buvo pažeista Bendrovės teisė nustatyta tvarka ir būdu gauti teisės aktų nuostatų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Nepriėmus sprendimo pagal MAĮ 371 straipsnį, pareiškėjas negali planuoti savo veiklos, todėl, kaip teisingai konstatavo teismas, Bendrovė gina savo teisę užsitikrinti vienodą sudaromų būsimųjų konkrečių sandorių interpretaciją ir gauti atsakymą į pateiktą prašymą, atitinkantį teisės aktų reikalavimus.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

11.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI sprendimo, kuriuo pareiškėjo Bendrovės prašymas pritarti mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui perduotas VMI Teisės departamentui, kad šis padalinys parengtų atsakymą į minėtą Bendrovės prašymą pagal Konsultacijų ir informacijos teikimo VMI taisykles, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo VMI Bendrovės prašymą išnagrinėti iš esmės ir priimti sprendimą pagal MAĮ 371 straipsnio 2 ir 3 dalis.

12.       Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad šioje byloje ginčijamas VMI sprendimas pareiškėjui apskritai nesukelia teisnių pasekmių, kadangi tai yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas, kuriame pareiškėjui paaiškinama, jog apmokestinimo aspektai dėl gautų netesybų ir skolų perleidimo yra paaiškinti PMĮ nuostatose, todėl jam bus atsakyta į pateiktus klausimus bendra VMI nustatyta tvarka. 

13.       Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje iš tiesų yra išaiškinęs, jog viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, bet ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau  ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Taigi administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011, 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016).

14.       Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo ginčijamas VMI sprendimas negali būti laikomas aktu, Bendrovei nesukeliančiu teisinių pasekmių. VMI sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą pagal MAĮ 371 straipsnį. Šiuo aspektu būtina pabrėžti, kad pagal MAĮ 371 straipsnio 3 dalį mokesčių administratorius, išnagrinėjęs prašymą, priima vieną iš šių sprendimų: pritarti prašyme nurodytam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui (MAĮ 371 str. 3 d. 1 p.) arba nepritarti prašyme nurodytam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui (MAĮ 371 str. 3 d. 2 p.). Mokesčių administratorius, priėmęs sprendimą pritarti prašyme nurodytam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui, įsipareigoja, kontroliuodamas, ar šis mokesčių mokėtojas teisingai apskaičiavo, deklaravo ir mokėjo mokesčius, taikyti mokesčių teisės aktų nuostatas būsimajam sandoriui taip, kaip nurodyta sprendime (MAĮ 371 str. 3 d. 1 p.). Tad VMI priimtas sprendimas net nesvarstyti pareiškėjo prašymo pagal MAĮ 371 straipsnį, t. y. pritarti ar nepritarti pareiškėjo siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui, akivaizdu, kad Bendrovei užkerta kelią gauti mokesčių administratoriaus (ne)pritarimą siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui. Taigi ginčijamas VMI sprendimas pareiškėjui neabejotinai sukelia teisines pasekmes.

15.       Atsakovas apeliaciniame skunde ginčijamo VMI sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą grindžia tuo, kad mokesčių administratorius pareiškėjo prašyme nurodytus klausimus kvalifikavo kaip nesudėtingus, dėl to pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. VA-105 patvirtintų Mokesčių mokėtojo prašymo pritarti mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui pateikimo, prašymo nagrinėjimo, mokesčių administratorių įpareigojančio sprendimo priėmimo ir pakeitimo taisyklių 25 punktą perdavė VMI Teisės departamentui atsakyti į prašymą konsultacijos forma, kuris (VMI Teisės departamentas) tai tinkamai ir padarė. VMI nuomone, mokesčių administratoriaus išankstinio įsipareigojimo dėl mokesčių teisės aktų nuostatų taikymo instituto tikslas – mokesčių mokėtojo konkretaus būsimojo sandorio, dėl kurio kyla neaiškumai, susiję su mokesčių teisės aktų taikymu, apmokestinimo principų (sąlygų) suderinimas su mokesčiu administratoriumi. Taigi tam, kad mokesčių administratorius priimtų įpareigojantį sprendimą, būtina sąlyga  nėra aiškaus mokesčių teisės aktų nuostatų reglamentavimo, todėl mokesčių mokėtojui neaišku, kaip konkrečiam sandoriui turėtų būti taikomos apmokestinimo nuostatos.

16.       Pabrėžtina, kad mokesčių administratoriaus išankstinio įsipareigojimo dėl mokesčių teisės aktų nuostatų taikymo institutas pirmiausia yra įtvirtintas ir sureglamentuoja aptariamu MAĮ 371 straipsniu. Pagal MAĮ 371 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojas turi teisę kreiptis į mokesčių administratorių su prašymu dėl mokesčių administratoriaus išankstinio įsipareigojimo dėl mokesčių teisės aktų nuostatų taikymo būsimajam sandoriui, o mokesčių administratorius privalo dėl tokio prašymo priimti vieną iš jau minėtų sprendimų: pritarti arba nepritarti prašyme nurodytam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui (MAĮ 371 str. 2 ir 3 d.).

17.       Pažymėtina, kad VMI sprendime nurodomos Taisyklės priimtos MAĮ 371 straipsnio 8 dalies pagrindu. Minėtoje straipsnio dalyje nustatyta, kad MAĮ 371 straipsnyje nurodyto prašymo pateikimo ir nagrinėjimo tvarką, prašymo formą, mokesčių administratoriaus sprendimo dėl prašymo priėmimo ir sprendimo pakeitimo tvarką, atitinkamo sprendimo formą nustato centrinis mokesčių administratorius. Centrinis mokesčių administratorius turi teisę nustatyti prie prašymo pridėtinų dokumentų sąrašą. Tuo pagrindu darytina išvada, kad minėtos Taisyklės, kaip žemesnės galios norminis teisės aktas, detalizuojantis MAĮ 371 straipsnį, yra skirtos tik nustatyti procedūrinio pobūdžio tvarką, pagal kurią teikiamas ir nagrinėjamas mokesčių mokėtojo prašymas dėl mokesčių administratoriaus išankstinio įsipareigojimo dėl mokesčių teisės aktų nuostatų taikymo būsimajam sandoriui. Todėl mokesčių administratoriaus išankstinio įsipareigojimo dėl mokesčių teisės aktų nuostatų taikymo būsimajam sandoriui institutas vadovaujantis Taisyklių nuostatomis negali būti aiškinamas ir taikomas tokiu būdu, kad būtų paneigiamos MAĮ 37straipsnio nuostatos – šiuo įstatymo straipsniu garantuojamos mokesčių mokėtojo teisės.

18.       Taigi mokesčio mokėtojo prašymui pritarti jo siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui atitinkant nustatytus reikalavimus (MAĮ 371 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašyme mokesčių mokėtojas turi tiksliai ir vienareikšmiškai apibūdinti būsimąjį sandorį, aplinkybes, su kuriomis pagal mokesčių įstatymus sietinas apmokestinimas, taikytinas mokesčių teisės aktų nuostatas ir pateikti kitą informaciją ir įrodymus, kuriais grindžia siūlomą mokesčių teisės aktų nuostatų taikymą; sąvoka „būsimasis sandoris“ suprantama kaip mokesčių mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė, kurie bus pradėti vykdyti po šio prašymo pateikimo mokesčių administratoriui dienos; prašymas negali būti pateiktas dėl mokesčio dydžio), mokesčių administratorius privalo išnagrinėti tokį mokesčių mokėtojo prašymą ir pritarti arba nepritarti prašyme nurodytam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui.

19.       Nagrinėjamu atveju VMI sprendimas, kuriuo atsisakyta nagrinėti Bendrovės prašymą pagal MAĮ 371 straipsnį ir šis prašymas perduotas VMI Teisės departamentui, kad šis padalinys parengtų atsakymą į Bendrovės prašymą pagal Konsultacijų ir informacijos teikimo VMI taisykles, grindžiant tuo, kad prašyme nurodomas atvejis yra nesudėtingas ir aiškus, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Priešingai, konstatuotina, kad šis VMI sprendimas, kaip neatitinkantis MAĮ 371 straipsnio nuostatų, yra neteisėtas ir nepagrįstas, dėl to naikintinas vadovaujantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

20.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą panaikinti VMI sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo VMI apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

 

V.

 

21.       Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skunde prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Šis prašymas tenkintinas, kadangi procesinis sprendimas tikrintinoje byloje priimtinas pareiškėjo naudai (ABTĮ 40 str. 1 d.).

22.       Pareiškėjo pateikti duomenys patvirtina, kad Bendrovė apeliacinės instancijos teisme patyrė bylinėjimosi išlaidas už advokatės parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą. Minėtas atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo parengtas 2018 m. sausio 5 d. teisinių paslaugų teikimo sutarties (b. l. 152–154) pagrindu. Pareiškėjas už advokatės parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėjo 605 Eur (PVM sąskaita faktūra Nr. 00690 (b. l. 151) ir patyrė 0,41 Eur banko išlaidų, minėtą sumą pervesdamas mokėjimo nurodymu (Mokėjimo nurodymas Nr. 99953 (b. l. 155).

23.       Kadangi proceso šalis, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas (ABTĮ 40 str. 5 d.), įvertinusi šioje byloje siekiamas prisiteisti sumas ir jas pagrindžiančius dokumentus, atsižvelgdama į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 605 Eur suma už advokatės parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą. Pridėjus 0,41 Eur banko išlaidų, patirtų už pareiškėjo pervestą 605 Eur sumą, Bendrovei iš viso priteistina 605,41 Eur suma.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 41 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „BnP Finance (ankščiau  akcinė bendrovė „Bnp Finance“) iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 605,41 Eur (šešis šimtus penkis eurus ir keturiasdešimt vieną centą) išlaidoms atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Ramūnas Gadliauskas

 

        Ričardas Piličiauskas

 

                Arūnas Sutkevičius

 

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • AS-881-492/2016