Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2021-09-08][nuasmeninta nutartis byloje][eAS-536-789-2021].docx
Bylos nr.: eAS-536-789/2021
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 188659752 atsakovas
UAB “InLT” 302305313 pareiškėjas
Kategorijos:
9.2. Kiti klausimai kylantys iš mokestinių teisinių santykių
9. Mokestiniai teisiniai santykiai
49. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas

?

Administracinė byla Nr. eAS-536-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02228-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 49 

 (S)

 

        img1

 

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2021 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės InLT atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės InLT skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo. 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė InLT“ (toliau – ir UAB InLT“, pareiškėjas, įmonė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2021 m. birželio 30 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08) 467-29440 (toliau – ir Nurodymas); 2) panaikinti VMI 2021 m. liepos 1 d. sprendimą pakeisti nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08) 467-30591 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Nurodymo ir Sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Pareiškėjo prašymas iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nesustabdžius Nurodymo ir Sprendimo galiojimo bei jų pagrindu nurašius pinigines lėšas nuo pareiškėjui priklausančių banko sąskaitų, pareiškėjas nebeturės apyvartinių lėšų, nebegalės mokėti įmokų pagal lizingo sutartis bei patirs didelius nuostolius.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 8 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, tačiau netenkino jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. 

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kilusį ginčą apibūdinančias aplinkybes, skundo reikalavimus, pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir nurodytas priežastis, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, turi būti taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, padarė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas prašymą iš esmės grindžia aplinkybėmis, kurios susijusios su finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais.

Teismas vertino, kad pareiškėja nurodė tik bendro pobūdžio teiginius apie jam kilsiančius padarinius, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių realią grėsmę, kad jis patirs nuostolius ir kad jam bus padaryta didelė finansinė žala. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas, nors ir su tam tikrais apribojimais, vykdo veiklą ir gauna pajamas, todėl neaišku, kaip priverstiniai išieškojimo veiksmai yra susiję su galimu pareiškėjo nemokumu. Pats pareiškėjas nurodė, kad turi galimybę stabilizuoti savo finansinę padėtį kitomis priemonėmis – kreiptis į mokesčių administratorių dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo.

Teismas atkreipė dėmesį, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai ateityje paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe. Iš pareiškėjo pateiktų finansinių duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjo finansinė padėtis stabili.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pateikti motyvuotą prašymą ir pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepateikė argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – įpareigoti VMI sustabdyti priverstinius išieškojimo veiksmus (mokestinės nepriemokos nurašymą iš mokesčių mokėtojo (pareiškėjo) banko sąskaitų), kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

 

III.

 

Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Nurodymo ir Sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Pareiškėjas nurodo, kad teismui pateikė lizingo sutartis ir lizingo mokėjimo grafikus, kurie patvirtina lėšų poreikį įsipareigojimams vykdyti. Įsipareigojimų mokėti įmokas nevykdymas yra esminis lizingo sutarčių pažeidimas, leidžiantis lizingo davėjui nutraukti sutartis ir perimti turtą savo žinion. Neturėdamas veiklos priemonių, pareiškėjas nebegalės vykdyti veiklos. Pareiškėjas teismui taip pat pateikė šiuos dokumentus: banko sąskaitų išrašus, kurie patvirtina, kad visos įmonės lėšos yra nurašytos, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, jis nebegali vykdyti veiklos; banko sąskaitos ekrano nuotrauką, kuri patvirtina, kad yra rezervuota 1 276 556,95 Eur suma, ir būtent tuo pagrindu visos į sąskaitą patenkančios lėšos yra automatiškai nurašomos; banko sąskaitų išrašus, iš kurių matyti, kad įmonės valdoma piniginių resursų suma yra 0,00 Eur; 2020 m. UAB „InLT“ balansą, kuris patvirtina, kad, netekus pagal pateiktas lizingo sutartis įmonės balanse esančio turto, įmonė nebeturės veiklos priemonių, o pagal likusio balansinio turto vertę neturės jokių galimybių vykdyti finansinius įsipareigojimus (taip pat ir sumokėti nepriemoką). Pareiškėjo nuomone, pateikti įrodymai patvirtina, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, įmonė neturi galimybės vykdyti veiklos. Nuostolius patirs visi kreditoriai, taip pat ir VMI, kadangi didelė nepriemokos dalis liks nesumokėta.

Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentu, kad jis pats pripažino, jog jis turi galimybę stabilizuoti savo finansinę padėtį kitomis priemonėmis – kreiptis į mokesčių administratorių dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo. Pareiškėjo skundo esmė yra tai, kad mokesčių administratorius pažeidė procedūras reglamentuojančias teisės normas ir nesudarė pareiškėjui teisės aktuose numatytos galimybės nepriemokos mokėjimą atidėti, sudaryti mokestinės nepriemokos mokėjimo grafiką ar sudaryti mokestinės paskolos sutartį be palūkanų. Pareiškėjas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju ginčijama ne pati nepriemoka, o jos išieškojimo būdas, pažeidžiant pareiškėjo teises, t. y. nesudarant teisės aktuose numatytos galimybės nepriemokos mokėjimą atidėti, sudaryti mokestinės nepriemokos mokėjimo grafiką ar sudaryti mokestinės paskolos sutartį be palūkanų.

Pareiškėjo nuomone, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, įmonė turėtų galimybę naudotis banko sąskaitomis, vykdyti atsiskaitymus, t. y. vykdyti veiklą ir neprarastų veiklos priemonių. Reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas būtų neproporcingas tiek pareiškėjo, tiek atsakovo atžvilgiu, kadangi jų reikalavimai nebegalės būti patenkinti. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso bei yra būtinas siekiant užtikrinti iki ginčijamų teisės aktų priėmimo buvusios padėties atkūrimą, jei būtų priimtas sprendimas panaikinti ginčijamus teisės aktus.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, palikti nepakeistą ir atskirąjį skundą atmesti.

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė teismui visų su ginču susijusių dokumentų, kurie sudarė pagrindą VMI priimti ginčijamus Nurodymą ir Sprendimą bei pradėti išieškojimo veiksmus. 2020 m. pareiškėjas pats nutraukė lizingo sutartis ir už likutinę vertę perleido 55 autobusus susijusiai bendrovei Pareiškėjo vadovas paaiškinime mokesčių administratoriui nurodė, kad autobusai nereikalingi, todėl jie buvo perleisti, o lizingo sutartys buvo nutrauktos.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nebuvo ir nėra įregistravęs valdytojo teisių į lizingo sutartimis įsigytus autobusus, už kuriuos moka lizingo sutartyse numatytus mokėjimus, o autobusai nuosavybės teise priklauso kitam subjektui. Pareiškėjas gali bet kada nutraukti sudarytas lizingo sutartis bei perleisti autobusus kitam subjektui. Paties pareiškėjo sumažintos veiklos apimtys, gaunamos pajamos, galimybės atsiskaityti su kreditoriais privedė bendrovę prie nemokumo.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentas, jog jis negali gauti pajamų, nupirkti kuro ir pristatyti autobusų užsakovams, nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi sutarties laisvės principas leidžia tarp nuomininko ir nuomotojo sudaryti labai lanksčias nuomos sutarties sąlygas, t. y. sulygti kitokiomis sąlygomis dėl autobuso nuomos sąlygų be kuro užpylimo ir pristatymo užsakovui.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo pateiktos lizingo sutartys patvirtina jo turimus įsipareigojimus, banko išrašas patvirtina piniginių lėšų judėjimą, balansas patvirtina bendrovę esant nemokia, tačiau šie įrodymai nepatvirtina nuostolių patyrimo ar neatitaisomos galimos kilti didelės žalos dėl priimtų skundžiamų Nurodymo ir Sprendimo bei vykdomų išieškojimo veiksmų. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pateiktus rašytinius įrodymus ir konstatavo, kad nėra įrodymų, patvirtinančių nuostolių patyrimą ar neatitaisomą galimą kilti didelę žalą.

Atsakovas pabrėžia, kad tai, kad VMI nepateikė pareiškėjui pasiūlymo dėl mokestinės paskolos sudarymo, neužkerta kelio pačiam pareiškėjai kreiptis dėl mokestinės paskolos sudarymo, tačiau tai iki šiol nėra padaryta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, reikalavimas gali būti užtikrinamas, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų. Pažymėtina ir tai, kad teismas, kiekvieną kartą spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi įvertinti, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia tuo, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės bus sustabdyta įmonės veikla, pareiškėjas neturės galimybės atsiskaityti su verslo partneriais, negalės mokėti lizingo įmokų pagal sudarytus grafikus, lizingo bendrovė galės susigrąžinti pagal lizingo sutartis perduotą turtą, dėl to pareiškėjas visiškai praras veiklos galimybę ir patirs didelius nuostolius, o vykdant ginčijamus VMI Nurodymą ir Sprendimą įmonės veikla bus negalima, t. y. ji bankrutuos. Taigi šiuo atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011 ir kt.). Būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant išvengti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.

Pažymėtina ir tai, jog, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009 ir kt.). Atitinkamai aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, per se (savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė apibendrintus įmonės buhalterinės apskaitos duomenis apie įmonės balansą, lizingo sutartis ir mokėjimo grafikus, banko sąskaitų išrašus, kurie sudaro pagrindą vertinti, jog įmonė turi finansinių sunkumų, tačiau minėti duomenys nepatvirtina, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – nesustabdžius Nurodymo ir Sprendimo vykdymo – gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Iš byloje pateiktų duomenų, šalių paaiškinimų matyti, kad pareiškėjo finansinės būklės blogėjimas buvo konstatuotas dar iki priimant šioje byloje ginčijamus VMI Nurodymą ir Sprendimą (2020 m. įmonės balansas patvirtina, kad įmonės įsipareigojimai viršija pusę įmonės turimo turto, įmonė dirba nuostolingai, turi didelę mokestinę nepriemokos skolą VMI – 1 298 868,89 Eur, neatsiskaito su kreditoriumi VMI daugiau nei vienerius metus). Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad paties pareiškėjo veiksmai perleidžiant didelę turto dalį ir veiklos vykdymo priemones, sumažinant veiklos apimtis ir gaunamas pajamas įtakojo jo finansinę būklę ir galimybes atsiskaityti su kreditoriais.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl pačios mokestinės nepriemokos fakto (pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad ginčijama ne pati nepriemoka, o jos išieškojimo būdas, galbūt pažeidžiantis pareiškėjo teises), pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtų sudaryta galimybė nepriemokos mokėjimą atidėti, sudaryti mokestinės nepriemokos mokėjimo grafiką ar sudaryti mokestinės paskolos sutartį. Pažymėtina, kad, VMI nepateikus pareiškėjui pasiūlymo dėl mokestinės paskolos sudarymo, neužkertamas kelias pačiam pareiškėjui kreiptis į VMI dėl mokestinės paskolos sudarymo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs tokį prašymą VMI.

Šiame kontekste svarbu įvertinti ir tai, jog, pritaikius pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, bet vėliau paaiškėjus, kad ginčijami mokesčių administratoriaus priimti administraciniai aktai yra pagrįsti ir teisėti, mokestinės nepriemokos išieškojimas atitinkamais atvejais gali tapti apskritai neįmanomu (pvz., dėl turto perleidimo, įmonės bankroto ar kitų aplinkybių) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-190/2012 ir kt.). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas mokesčių surinkimą yra pripažinęs viešuoju interesu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-1088/2006, 2007 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-206/2007 ir kt.).

Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjo siekiamas materialinis teisinis rezultatas šioje byloje yra susijęs su mokestinės nepriemokos išieškojimo atidėjimu, mokestinės nepriemokos mokėjimo grafiko ar mokestinės paskolos sutarties sudarymu. Sustabdžius Nurodymo ir Sprendimo galiojimą, jau bylos nagrinėjimo metu iš esmės būtų pasiektas pareiškėjo siekiamas materialinis teisinis rezultatas, o tokia teisinė situacija prieštarautų tiek protingumo, tiek sąžiningumo principui.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Nurodymo ir Sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Ši pirmosios instancijos teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 4 punkte yra nurodytos kitos teismo ar teisėjo taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios gali būti įvairaus pobūdžio ir kuriomis gali būti siekiama išvengti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos kilimo, pavyzdžiui, prašyti teismo nustatyti disponuojamą per mėnesį sumą, būtiną įmonės veiklai užtikrinti, pinginių lėšų areštą pakeisti nekilnojamojo turto areštu ir pan. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012).

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią naikinti atsižvelgiant į atskirajame skunde nurodytus motyvus nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „InLT atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

 

 

Rasa Ragulskytė-Markovienė

 

 

Vaida Urmonaitė Maculevičienė


Paminėta tekste:
  • AS-899-575/2016