Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2019-02-19][nuasmenintas nuosprendis byloje][1-61-908-2019].docx
Bylos nr.: 1-61-908/2019
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Vilniaus miesto apylinkės teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vilniaus apygardos prokuratūra, prokuroras Tomas Uldukis prokuroras
Kategorijos:
11.2.1. Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę ar asmenį (BK 170 str. 1 d.)
1. BAUDŽIAMOJI TEISĖ
1.1. Bendroji dalis
1.1.7.3.1. Bauda (BK 47 str. 4 d.)
11.2. Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę (BK 170 str.)
1.2. Specialioji dalis
2. BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
1.1.7.3. Bausmių rūšys juridiniams asmenims (BK 43, 47, 52, 53 str.)
2.3. Bylų procesas pirmosios instancijos teisme
1.2.11.4. Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas (BK 170-2 str.)
2.3.4. Įrodymų tyrimas (BPK XXI skyrius)
1.1.7. Bausmė (BK VII skyrius)
2.3.4.9. Specialistai, ekspertai ir ekspertizė bylos teisminio nagrinėjimo metu (BPK 284 -286 str.)
11. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei (BK XXV skyrius)
1.2.11. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei (BK XXV skyrius)
2.3.4.14. Įrodymų tyrimo teisme pabaiga (BPK 292 str.)

?Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 1-61-908/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00009-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.11.4; 1.1.7.3.1; 1.1.7.3.1

 (S)

 

 

 

img1 

 

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

 

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. vasario 18 d.

Vilnius

 

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Eglė Gruodienė,

sekretoriaujant Vaidai Mikalonienei, Neringai Dargytei, Sandrai Biziulevičienei,

dalyvaujant prokurorams Rolandui Jurkevičiui, Tomui Uldukiui,  

kaltinamajam P. M.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje P. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Anykščių rajone, Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenamąją vietą deklaruojantis ir faktiškai gyvenantis adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, aukštojo išsilavinimo, pensininkas, UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, vedęs, neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1702 straipsnio 1 dalį.

 

Teismas 

 

n u s t a t ė :

 

        P. M. užgauliu ir įžeidžiančiu būdu, viešai pritardamas G. S. knygos (duomenys neskelbtini) turiniui, neigė 1990-1991 m. agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikai ir labai sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikos gyventojams, o būtent: jis, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, disponuodamas Rusijos Federacijos žurnalistės G. S. knyga (duomenys neskelbtini), kurioje tikslingai ir nuosekliai, užgauliai ir įžeidžiančiai sumenkinant, žeminant Sausio 13-osios įvykius, tautos pasipriešinimo aktą, šių įvykių dalyvius, Medininkų žudynes, jų aukas, teigiama, kad jog 1991 metais sausio 13 d. prie televizijos bokšto budėję civiliai žmonės žuvo ne nuo sovietinės armijos ar kitų SSRS jėgos struktūrų atstovų panaudotų ginklų, bet nuo pačių lietuvių rankų, o sovietinės struktūros – OMON – nedalyvavo įvykdant Lietuvos muitininkų Medininkų pasienio poste 1991 m. liepos 31 d. žudynes, turėdamas tikslą platinti šią knygą, jis 2016 metų pabaigoje minėtą knygą išvertė į lietuvių kalbą, pavadindamas ją „(duomenys neskelbtini)“, po to, šios knygos lietuviško leidimo įžangoje „Leidėjų žodis“, kuri pasirašyta jo vardu, pritardamas G. S. knygoje (duomenys neskelbtini) esantiems teiginiams, ir nurodydamas, kad „Bene solidžiausią informaciją bei komentarą apie surengtas sausio 13-osios naktį prie Vilniaus televizijos bokšto civilių žmonių žudynes, įvykdytas norint sukompromituoti tarybinius karius bei pagreitinti Tarybų Sąjungos žlugimą, pateikė savo knygoje „(duomenys neskelbtini)“ žinomas lietuvių rašytojas, vienas iš Persitvarkymo sąjūdžio įkūrėjų V. P.. Jo tvirtinimu, sausio 13-osios aukos guli ant tų žudynių organizatorių „V. L. ir A. B. sąžinės. Išleidus V. P. knygą, kilo nemažas triukšmas, tačiau ši informacija ir rašytojo komentaras ne tik nebuvo paneigti, bet ir pasipildė kitų autoritetingų asmenų liudijimais, šiandien vadinamais „propaganda ir dezinformacija“, bei paviešintais kai kuriais alternatyviais Sausio 13-osios įvykių, o vėliau – ir policininkų bei muitininkų žudynių Medininkuose dokumentais. ... Juo labiau, kai ištisą ketvirtį amžiaus Lietuvoje nebaigiamos (net nepradedamos!) objektyviai ištirti 1991-uju metų sausio 13-osios, tų pačių metų liepos 31-osios (Medininkų) žudynės, vėlesnės kai kam neįtikusių asmenų paslaptingos mirtys, - net pradanginant dokumentus bei vertingus liudininkų parodymus ir iškeliant absurdiškas versijas“ užgauliai bei įžeidžiančiai neigė Sausio 13-osios ir Medininkų žudynes. Po to, jis 2017 m. sausio 24 d., jo vadovaujamos ir atstovaujamos UAB (duomenys neskelbtini) vardu, sudarė sutartį su AB „Spauda“ dėl į lietuvių kalbą išverstos G. S. knygos (duomenys neskelbtini) spausdinimo, 2017 m. vasario 8 d. asmeninių, piniginių lėšų pagrindu, įgijo 530 vienetų šios knygos egzempliorių lietuvių kalba, po to 2 vnt. šios knygos egzempliorių perdavė Lietuvos nacionalinei M. M. bibliotekai, 1 vnt. Kauno apskrities viešajai bibliotekai, ne mažiau nei 100 vnt. šios knygos egzempliorių perdavė K. B. (K. B.), tokiais veiksmais viešai, užgauliu ir įžeidžiančiu būdu, neigė 1990-1991 metais agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikai ir labai sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikos gyventojams.

Kaltinamasis P. M. teisme nurodė, kad su kaltinimu kategoriškai nesutinka – jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepadarė. Jo nuomone, BK 1702 straipsnio taikymas knygos leidėjui grubiai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnį, nustatantį, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas, bei 44 straipsnį, kuriame numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Be to, Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnyje dar aiškiau pasisakoma prieš neteisėtus informacijos laisvės apribojimus. Šio straipsnio 1 dalyje akcentuojamas draudimas valstybei ir kitoms institucijoms savo teisės aktais apriboti įstatymo apibrėžtą informacijos laisvę. Paminėta Konstitucijos nuostata pakartojama Visuomenės informavimo įstatymo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje. Kaltinamajame akte nekreipiamas dėmesys į Visuomenės informavimo įstatymo 54 str. nuostatas. Kaltinamojo nuomone, tikslinga kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą dėl jam inkriminuojamo baudžiamojo kodekso straipsnio taikymo knygos leidėjui atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kaltinamasis nurodė, kad jo, kaip leidėjo, veikla neprasidėjo šia knyga. Šioje srityje dirba nuo 1991 m. Jis 2016 m.  viešai prieinamos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos reakcijos sužinojo, kad Italijoje yra išleista G. S. knyga „Lietuviškas sąmokslas: kaip žlugo Tarybų Sąjunga, ir kas nutiko tiems, kurie bandė ją išsaugoti“. Jis ir anksčiau yra spaudoje rašęs tomis temomis, tačiau niekas nereagavo, todėl neturėjo kitos išeities, kaip tik iššaukti ugnį į save. Gavęs rusišką knygos variantą, ją išver ir 2017 m. išleido 530 egz. tiražu. Vėliau ją nemokamai dalino draugams, pažįstamiems, nes knygynai atsisakė platinti š knygą dėl cenzūros. Jam sakė, kad juos tikrina ir knygas išima. Dalino knygą draugams, pažįstamiems, o dalį tiražo perdavė platinti VšĮ (duomenys neskelbtini) direktoriui K. B.. Likusiąją dalį (230 egz.) sandėliavo leidyklos patalpose. Ši dalis konfiskuota kratos metu. Leidinio įžangoje „Leidėjų žodisniekur nėra jo pritarimo. Ten kalbama apie tai, kad nebuvo atliktas objektyvus bylų tyrimas. Koks gali būti objektyvus tyrimas, jeigu stebuklingai pradingo pirminiai dokumentai – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prie Vilniaus televizijos bokšto 1991 m. sausio 13-osios naktį filmuotos vaizdo juostos. Jis, kaip žurnalistas, paklausė buvusio ministro, kur padėjo šituos dokumentus. Šis atsakė, kad atidavė prokuratūrai, tačiau jų nėra. Medininkų žudynėse sužeistų pareigūnų T. Š., R. R. pirminių apklausų vaizdo ir garso įrašai taip pat dingo. Kaltinamojo nuomone, į klausimą, kas juos pradangino ir kodėl, turi atsakyti ne žurnalistai. Jis, aišku, pripažįsta, kad parašė „Leidėjų žodį“, tačiau jame kalba ne apie pritarimą G. S. knygoje išdėstytai pozicijai, o apie tyrimo objektyvumą. Jų leidykla yra išleidusi ir G. G. knygą „Nusikaltimas valstybės vardu. Medininkų žudynių byla melo ir klastočių labirintuose“, kurioje surašyti visi melai ir klastotės, tačiau nebuvo jokios reakcijos – melas ir toliau tęsėsi. Tuo įžangos žodžiu norėjo pasakyti, kad reikalinga ir tokia knyga, kad mūsų teisininkai pamąstytų ir pradėtų tuos dalykus tirti iš esmės. Daug kalbama apie tas žudynes, tačiau niekas neištiria. Jis žino, kad teismai jau yra priėmę sprendimus šiose bylose, tačiau būna taip, kad ir po 50 metų sugrįžtama prie tų sprendimų ir iš naujo svarstomos bylos. G. S. knygą jis išvertė pats (buvo siūlęs ją versti K. B., bet jam nepatiko pastarojo vertimas, todėl ver pats). Jis mano, kad demokratinėje valstybėje turi būti ne viena valdiška politika, turi būti ir kitos nuomonės. Jeigu jų nėra, tai kokia demokratinė valstybė. G. S. knygą galima įsigyti knygyne Maskvoje. Ten važiavo vienas kolega, tad jo paprašė knygą nupirkti. Knygos išleidimą finansavo pats. Visi dokumentai kainavo arti 2000 Eur. Jis jau seniai, nuo pat nepriklausomybės pradžios, domėjosi tais procesais, yra surinkęs daug įvairios medžiagos. Kai viskas sustojo, kai pamatė, kad nespręsta objektyviai, tada panoro išleisti šią knygą. Jo parašytame straipsnyje (duomenys neskelbtini) išnagrinėti viešai skelbti dokumentai, liudininkų parodymai ir padaryta analizė. Priėjo išvados, kad reikia panaikinti BK 1702 straipsnį, nes jis neleidžia net diskutuoti praeities temomis. Leidėjų žodyje“ jis nurodė, kad atliktas neobjektyvus tyrimas, kad dingsta dokumentai. Knygoje apie tuos dingusius dokumentus G. S. nerašo, bet jis pats šitais procesais domėjosi nuo pradžių ir visa tai žino. Be to, „Leidėjų žodyje“ jis cituoja Volterą, kuris yra pasakęs, kad: „Šimtą kartų nesutinku su Jūsų nuomone, bet pasiryžęs tūkstantį kartų atiduoti gyvybę už tai, kad Jūs tą nuomonę galėtumėte nevaržomai išsakyti“. Būtent tokia yra jų leidyklos pozicija. Jos laikosi jau trečiąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį abi leidyklos: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Demokratinėje valstybėje žmogus turi teisę išsakyti savo poziciją. Jis, žinoma, nesutinka su G. S. nuomone. Kiekvienas turi savo poziciją. Jis daug kur su ja nesutinka. Jie yra daug knygų išleidę. Pastarąją knygą išleido, kaip alternatyvią nuomonę. „Leidėjų žodis“ – tai jo komentaras. Ten aiškiai išdėstyta jo pozicija, t. y., kad jis nepritaria G. S. pozicijai, tačiau būdamas demokratinės valstybės atstovas leidžia jai išsakyti savo nuomonę. Jos knygoje yra tokių dalykų, kurie įneša aiškumo tose supainiotose bylose, tačiau viską ištirti prokurorų, o ne žurnalistų reikalas. Jis susipažino su jam iškeltos bylos medžiaga, su specialisto išvada. Tas žmogus (specialistas) gavo 345 eurus ir daug ko prirašė, nors kaip politologas turėjo objektyviai įvertinti viską. Specialistas suregistravo viską, kas kelia jam įtarimą. Gana paviršutiniška ši specialisto išvada. Tą knygą jis išleido, kaip daugeliui alternatyvią nuomonę. Ką jis žino, kas žudė civilius žmones – čia teisininkams reikia išsiaiškinti. Jis „Leidėjų žodyje“ nurodė, kad nepritaria knygos autorės nuomonei. Tai padarė, cituodamas Volterą ir paaiškindamas, kad tokios pozicijos laikosi jų leidykla. Išleidęs knygą, K. B. davė apie 150 knygų platinti, o kitiems pats dalino už dyką. Knygos vertimas buvo kompiuterinėje laikmenoje, kompiuterį iš jo paėmė ir iki šiol negrąžino. Jis rašė „www.ekspertai.lt“ apie šitą įvykį ir apie pažeidimus, apie tai, kad atėjo 11 pareigūnų, kurie išdraskė kitų knygų paketus, labai nekultūringai pasielgdami. Savo gyvenime jis daug kur yra dirbęs, didžiąją laiko dalį dirbo spaudoje, buvo rajono laikraščio redaktorius. 1980 m. pradėjo dirbti Centro komiteto Propagandos ir agitacijos skyriaus Spaudos sektoriuje. Būdamas centro komiteto instruktoriumi bylinėjosi dėl spaudos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, nes išspausdino straipsnį apie psichiatrų šunybes. Buvo didžiulis triukšmas, kad dirbdamas instruktoriumi turi eiti į teismą bylinėtis. Propagandos ir agitacijos skyriuje rūpinosi spaudos reikalais. Buvo atvejų, kai reikėdavo patvirtinti redaktorių, o gaudavo iš saugumo šiam nepalankių duomenų. Jis tokius duomenis nutylėdavo. Jis visais laikais rūpinosi spaudos laisve. Italijoje demokratijos lygis yra aukštesnis nei Lietuvoje, nes jie išleido G. S. knygą ir nekilo jokių problemų, netgi parlamente buvo tos knygos pristatymas. Demokratija yra demokratija. Jeigu jos nesilaikysime, tai kokia mūsų valstybė.

Kaltinamasis P. M. teismo posėdžio, vykusio 2018-12-20, metu nurodė, kad susipažino su pakeistu kaltinimu, savo kaltės nepripažįsta ir nieko prie ankstesnių parodymų nenori pridurti. Atsakydamas į teismo ir prokuroro pateiktus klausimus, nurodė, kad spaudoje dirba visą gyvenimą, leidybos srityje – nuo 1991 m. Visą laiką darbavosi šioje leidykloje. Iš pradžių buvo leidykla (duomenys neskelbtini), o po to įkūrė (duomenys neskelbtini). Sujungus abi, liko viena įmonė, kuriai jis vadovauja. Šiuo metu veiklą yra sustabdęs. UAB (duomenys neskelbtini) turi du skyrius: „Politiką“ ir „Gaires“ „Politika“ leidžia dalykus, susijusius su politika, o „Gairės“ įvairius leidinius. Yra išleidę net eiliuotą Šv. Raštą. Nėra kriterijų, pagal kuriuos atsirenka autorius –jie spausdina viską. Jų leidykla žinoma, kaip necenzūruojanti autorių. Per leidyklos veiklos laikotarpį jiems nėra tekę atsisakyti ko nors spausdinti – spausdina visas knygas, jeigu jose keliamos problemos. Nėra nustatę kriterijų, kokias knygas spausdinti, o kokias ne. Jis pats išverG. S. knygą, tiesiog susidomėjęs ja, nes nuo seno domėjosi 1991 m. sausio 13-osios įvykiais ir apie juos rašė. G. S. knygoje pateikiamas alternatyvus požiūris į oficialią poziciją. Jis suprato, kad knygoje oficiali pozicija yra neigiama, tačiau ji daug kam kelia abejonių. Ar jis pritaria knygoje išdėstytai pozicijai? Tik tada, kai objektyvus teismas išaiškins įvykius, tik tada jis patikės. Jis atsinešė dviejų liudytojų parodymus. Tai ranka rašyti B. D. ir A. S. parodymai. Jie liudijo po tų įvykių. Atėjęs vienas pilietis iš krašto apsaugos pasakojo, kaip kas buvo. Jie buvo išvežti į Vilnių ir priversti šaudyti iš bokšto, kad galvotų, jog šaudo kariai. B. D. liudijo A. P. byloje. Jis kėlė abejones savo straipsnyje, kad nebuvo viskas taip, kaip nustatė teismai. Po tų baudžiamųjų bylų nagrinėjimo jis rašė straipsnį apie 1991 m. sausio 13-sios įvykius, ten išdėstė savo abejones. Nebuvo taip, kaip oficialus teismas nusprendė. Jei nuo pat valstybės susikūrimo pradedama meluoti, tai yra blogai. G. S. knygoje yra ir teisingų, ir neteisingų teiginių. Jis pateikė alternatyvią nuomonę, kad būtų sugrįžta prie problemų sprendimo. Jo nedomina kitos valstybės žinybos. Ką norėjo, tą išdės. Rusų teismų sprendimų nėra skaitęs. Mano, kad BPK 444 straipsnio nuostatos leidžia, esant naujoms aplinkybėms, vėl sugrįžti prie by svarstymo. Leidykla nėra spausdinusi Lietuvos teismų sprendimų šia tema. Jie nespausdina teismų sprendimų. Sutiktų spausdinti teismo sprendimą, jei ateitų ir paprašytų žmogus.

Liudytoja L. K. teisme nurodė, dirba nacionalinėje M. M. bibliotekoje skyriaus vyresniąja bibliotekininke. Biblioteka naujas knygas gauna Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017-12-06 nutarimo Nr. 999 pagrindu po du leidinio egzempliorius, kai ledinio tiražas didesnis nei 25 vnt. Leidyklos įpareigotos pateikti leidinių egzempliorius. Biblioteka 2017 m. vasario 8 d. gavo 3 egzempliorius G. S. knygos, iš kurių 2 atiteko M. M. bibliotekai, o vienas – Kauno viešajai bibliotekai. Tie 3 knygos egzemplioriai buvo bibliotekai palikti. Vieni leidiniai yra priimami su priėmimo-perdavimo aktu, kiti atnešami be lydimojo dokumento. Šį kartą biblioteka leidinius gavo be lydimojo dokumento. Toks pateikimas yra įrasta praktika. Jie pasižymi, kokia leidykla kokį leidinį paliko prie tarnybinio įėjimo, kur yra staliukas ir vežimėlis. Biblioteka gavo tris leidinius, tačiau nematė, kas juos atnešė. Paliktas naujas knygas tvarko tą pačią arba kitą dieną. Leidiniai registruojami bibliotekos vidinėse bazėse, jie inventorizuojami. Vienas egzempliorius keliauja į Nacionalinės spaudos archyvą ir skaitytojams neduodamas, o kitas skiriamas bibliotekos skaitytojams. Tuos du egzempliorius atidavė, atvykusiems pareigūnams, trečiasis buvo išvežtas į Kauną. Jie nežiūri leidinių turinio, tik per 2-3 dienas užregistruoja leidinius duomenų bazėse ir inventorizuoja. Nežino, ar jų įstaiga turi tikrinti gaunamų knygų turinį. Ji tik tikrina, ar leidyklos, vykdydamos minėtą nutarimą, pateikia privalomus išleistų knygų egzempliorius. Minėta knyga pas juos buvo apie 1 mėnesį. Nežino, ar ji pateko skaitytojams.

Liudytoja V. G. M. teisme nurodė, kad P. M. yra jos vadovas, leidyklos direktorius. Juodu kartu dirba nuo 1993-1994 m. Jų darbo vietos skirtingose patalpose. Paprastai direktorius darbus jai atneša. Didesnio bendravimo tarp jos ir vadovo nėra. Ji nesidomi, kokiu tiklsu yra leidžiama knyga. Tą kartą jis kaip įprasta atnešė USB ar diską, kurio turinį ji įsirašė į kompiuterį ir sumaketavo, t. y. atliko techninį darbą. Direktorius perskaitė tekstą. Kai knyga buvo baigta, ją perdavė į spaustuvę. Knygos pavadinimas (duomenys neskelbtini). Su kaltinamuoju apie knygą nekalbėjo, ji knygos neskaitė. Vadovo politinių pažiūrų nežino, su juo niekada nėra kalbėjusi apie Sausio 13-osios įvykius. Liudytoja nežino, kas parengė knygą ir sumokėjo už jos išleidimą. Su P. M. kalbėjosi apie tai, kad pas ją buvo atėję pareigūnai dėl knygos, o jis pasakė, kad leidykloje buvo atlikta krata.

Liudytojas K. B. (K. B.) teisme parodė, kad seniai pažįsta kaltinamąjį, yra girdėjęs apie leidyklą. Apie G. S. knygą sužinojo iš spaudos, ja susidomėjo. Knyga tuo metu jau buvo ir internete. Jis pagalvojo, kad šią knygą būtų įdomu turėti Lietuvoje, kad būtų gerai ją išversti į lietuvių kalbą. Pats pabandė išversti kompiuteriu. Kad knygą reikia išleisti Lietuvoje, buvo jo mintis. Nepamena, ar nuėjo į leidyklą (duomenys neskelbtini), ar pas P. M.. Nuvyko atlikto knygos vertimo ir be knygos originalo kalba. Pokalbio metu, kaltinamojo paklausė, ar tai jo nedomina. Nežino, ar tuo metu P. M. jau žinojo apie šią knygą. Leidėjui pažadėjo knygą išversti ir atsiųsti. Turbūt, siun elektroniniu būdu, bet leidėjui jo vertimas nepatiko. Girdėjo tai, kad knygynai šios knygos nepriima platinti. Jis pats domėjosi knygynuose, kodėl ši knyga nėra platinama. Jam atsakė, kad tokios knygos nėra, jos knygynai neturi. Su P. M. pakalbėjo, kad gali jam padėti šią knygą platinti. Jis pasiūlė P. M. išleisti knygą. Ši knyga buvo išversta ir išleista, kad žmonės skaitytų, susipažintų su knygos turiniu. Nesvarbu, ar jis pritaria, ar ne šios knygos turiniui, nesi yra daug nuomonių. P. M. jam grąžino knygos vertimą, pasakęs, kad vertimas blogas. Jis nežino, kokiu tikslu P. M. išvertė ir platino šią knygą. Su kaltinamuoju nebendrauja jiems buvo nurodyta, kad negalima jos platinti. Šią knygą išleido leidykla (duomenys neskelbtini), o kas apmokėjo leidimą, jam nėra žinoma. G. S. žino, kaip žurnalistę. Su P. M. apie knygos turinį, jos vertinimą, teismų priimtus sprendimus, nekalbėjo. Knygoje aprašomas periodas Lietuvai yra svarbus. Reikia, kad geriau žmonės suprastų to metų įvykius. Anksčiau jis nėra siūlęs išleisti knygų, tai pirma jo pasiūlyta knyga. centras dabar yra „miegantis“. Šis centras užsiima juridiniais klausimais, tačiau dabar veiklos nevykdo. Konstitucija garantuoja žodžio laisvę, todėl jis nustebintas vykstančio proceso.

Specialistas T. J. teisme nurodė, kad yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, turintis politikos mokslų daktaro laipsnį, kurį gavo prieš 12 m. Jo disertacijos tema buvo skirta komunikacijos saugumui, joje rašė apie dezinformacijos naudojimą įvairiems neteisėtiems tikslams. Jis tvirtina savo pateiktą specialisto išvadą. 2017 m. spalio 31 d. gavo užduotį atlikti į lietuvių kalbą išverstos G. S. knygos (duomenys neskelbtini) tyrimą. Jam buvo pateikta pati knyga, lietuviškas knygos vertimas. Prašyta nurodyti šioje knygoje esančius teiginius, kuriuose skleidžiamas viešas pritarimas tiek Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ir kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką, Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvos Respublikos teritorijoje ar prieš Lietuvos Respublikos gyventojus genocido ir kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, arba, kas šiuo atveju buvo svarbiausia, 1990-1991 m. įvykdytiems sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai arba labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams, jų neigimas, menkinimas. Jo užduotis – nurodyti konkrečius teiginius, konkrečius knygos puslapius, kuriuose yra šie teiginiai, pateikti argumentus, pagrindžiančius, kad tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Susipažinęs su šia knyga, atidžiai ją perskaitęs, pastebėjo, kad joje nuosekliai, periodiškai kartojami tie patys teiginiai, remiantis padarytais interviu. Iš knygos medžiagos buvo neįmanoma nustatyti, ar tie interviu yra autentiški ar išgalvoti. Remiantis tais atliktais interviu su 1991 m. sausio 13-osios įvykių dalyviais ar tariamais dalyviais, kai kuriais atvejais jų giminaičiais, artimaisiais, buvo nuolat kartojami teiginiai, kad 1991 m. sausio 13-osios įvykiai buvo iš esmės surežisuoti Lietuvos valdžios, o žuvusieji tų įvykių metu žuvo nuo lietuvių rankų, kaip provokacijos aukos, arba buvo pristatyti į morgus jau iš kitų vietų, papildomai jiems padarant šautines žaizdas, šaudant į jų kūnus. Surinkęs visus tuos teiginius jis galėjo konstatuoti, kad knygoje tikslingai ir nuosekliai yra neigiama 1990-1991 m. vykdyta agresija prieš Lietuvos Respubliką, neigiami toje agresijoje dalyvavusių asmenų labai sunkūs ir sunkūs nusikaltimai Lietuvos Respublikai ir Lietuvos Respublikos gyventojams, nėra niekaip pripažįstami jau buvę teismų sprendimai, kuriuose buvo nustatyta tokia agresija. Jis taip pat nurodė, kad minėtų nusikaltimų neigimas nėra atliekamas grasinančiu būdu, kad taip pat negalima teigti, kad dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka, tačiau, jo manymu, tai daroma užgauliu ir įžeidžiančiu būdu. Jis pateikė savo argumentus, kodėl taip mano. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad buvo formuojama nuomonė, jog dalis 1991 m. sausio 13-ąją žuvusių taikių žmonių kūnų buvo atvežti iš kitų Lietuvos vietų, patys kūnai buvo tikslingai sudarkyti po mirties, kad būtų galima apkaltinti sovietinius karius. Tai demonstruoja nepagarbą žuvusiems, jų artimiesiems bei užgauna ir įžeidžia gynusių Lietuvos nepriklausomybę ir 1991 m. sausio 13-osios naktį stovėjusių prie Televizijos bokšto ir ten žuvusių žmonių atminimą. Išvadoje tai išdėstoma detaliau, pateikiami konkres argumentai. Knygoje šalia šių teiginių nei autorė G. S., nei leidėjas, kuris parengė įžangą, nenurodo to, kad buvo priimti Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, kuriais buvo pripažinta sovietin karių agresija, t. y. nėra abejojama tais teiginiais, kurie nurodyti pačioje knygoje. 

Leidėjo žodis šiuo atveju taip pat yra labai svarbus, nes tokio tipo kūriniai gali būti visuomenei pateikiami dvejopai. Vienu atveju, leidinys pateikiamas be jokio paaiškinimo, be kritinės nuomonės ir argumentų, kodėl yra leidžiami tokie tikrovės neatitinkantys alternatyvūs aiškinimai ir tai galima traktuoti kaip tiesiog pritarimą, o ne kritišką perteikimą jau paties autoriaus versijos. Kitu atveju, tokie šaltiniai leidžiami su detaliais paaiškinimais pateikiant visą įmanomą informaciją, labai akivaizdžiai atkreipiant dėmesį, kad reikia kritiškai vertinti atitinkamą originaliame leidinyje pateiktą informaciją, ir paaiškinant, kodėl pati informacija gali būti žalinga. Specialistas nurodo, kad „Leidėjų žodžio“ atveju jis ieškojo tam tikrų užuominų, bet nerado. Vadinasi, lieka vienintelis variantas, kad ši knyga buvo leidžiama be jokių paaiškinimų ir nuorodų, kad joje pateikiama informacija gali būti neteisinga. Jis atidžiai vertino leidėjo įžangą. Išvadoje nurodė, kad yra visiškai nekritiškai vertinamas originalus kūrinys ir nebandoma abejoti G. S. pateikta informacija, nėra aiškinamas knygoje pateikiamų interpretacijų prieštaravimas Lietuvos Respublikos teismų ir kitų oficialių institucijų priimtiems nutarimams dėl 1991 m. sausio 13-osios ir Medininkų nusikaltimų. Leidėjų žodžyje“ jis neaptiko kažkokių naujų faktų, kuriais būtų įžeidžiamas ar užgauliai neigiamas nusikaltimas, tačiau teigiama, kad nėra objektyviai ištirtos 1991 m. sausio 13-osios d. ir 1991 m. liepos 31 d., tai yra Medininkų žudynės, kad yra pradanginami dokumentai, kad bandoma grasinti liudininkams, na ir tiesiog vertinamas pats šių įvykių procesas, bet ne faktai, žuvusiųjų atminimas, kiti aspektai. Įžangoje užuominų apie kitą nuomonę gali būti, bet ji nėra pateikiama, kaip paties leidėjo pozicija, kurią jis galėtų pristatyti kaip savo. Atitinkamai iš visos įžangos susidaro labai akivaizdi išvada, kad leidėjas pritaria būtent originalaus kūrinio turinio interpretacijai. 

Paprastai, kai kalbama apie propagandą ar dezinformaciją, kalbama ne apie kažkokią asmeninę nuomonę, bet nukreiptą į valstybinės reikšmės objektus, faktus, galbūt istorines interpretacijas. Tai paprastai yra ne kažkokio vieno asmens užmojis, bet organizacijų, valstybių, savų institucijų pastangos diskredituoti kažkokią oficialią poziciją. Būtent diskreditavimas, neigimas oficialių faktų, bandymas pateikti kitokią interpretaciją, bandymas manipuliuoti visuomenės nuomone, yra laikomas pagrindiniu propagandos ir dezinformacijos tikslu. Šią knygą jis laiko nuosekliai vykdomos propagandos ir dezinformacijos vienu iš elementų, kuriuo bandoma visuomenėje sužadinti abejones dėl oficialios įvykių interpretacijos, bandoma sukelti, galbūt, netgi pasipiktinimą oficialiais valdžios sprendimais ir, jeigu vertinti platesne prasme, iš esmės paneigti 1991 m. sausio 13-osios visų įvykių prasmę, apversti ją aukštyn kojomis. Be abejo, tai nėra vienkartinis veiksmas, esame susidūrę su kitokiais informaciniais pranešimais iš užsienio valstybių ir Lietuvoje skleidžiamų, kurie vienaip ar kitaip kartoja tą pačią pagrindinę mintį. 1991 m. sausio 13-osios, Medininkų žudynių epizodai yra labai dažnai naudojami propagandos ir dezinformacijos tikslais.

„Leidėjų žodyje“, pasirašytame kaltinamojo P. M., esantis teiginys: „Juo labiau, kad ištisą ketvirtį amžiaus Lietuvoje nebaigiamos (net nepradedamos!) objektyviai ištirti 1991-ųjų metų sausio 13-osios, tų pačių metų liepos 31-osios (Medininkų) žudynės, vėlesnės kai kam neįtikusių asmenų paslaptingos mirtys, - net pradanginant dokumentus bei vertingus liudininkų parodymus ir iškeliant absurdiškas versijas“ taip pat yra įtrauktas į išvadą. Specialisto manymu, tai aiškiai rodo tą pritarimą visiems faktams, kurie yra nurodyti knygoje ir atitinkamai toks pritarimas G. S. išdėstytoms versijoms, kalbant ir apie minėtą „kai kam neįtikusių asmenų paslaptingas mirtis“, iš esmės prisideda prie to paties įžeidžiančio viso knygos turinio.

Teisė turėti savo nuomonę, kai kalbama apie konkrečius faktus ir jie yra neigiami, tai nėra vien tik žodžio laisvė, bet elementarus žinomų faktų neigimas, kitaip tariant – melas. Tarp nuomonės ir melavimo yra skirtumas. Net ir be ypatingos eksperto vertinimo, tai yra gana skirtingi dalykai. Jis į šiuos faktus žiūrėjo, kaip į jau pripažintus faktus, nes tai pripažino ir Lietuvos Respublikos teismai ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šiuo atveju nebėra poreikio ginčyti tų oficialiai pripažintų agresijos aktų, o visa kita yra tik bandymai pateisinti tuos nusikaltimus, galbūt, kažkaip reabilituoti tuos nusikaltimus dariusius asmenis, ir, kaip minėjo, greičiausiai turint tikslą skleisti dezinformaciją, siekiant manipuliuoti visuomenės nuomone ir plačiai visuomenei sukelti abejones dėl jau oficialiai pripažintų faktų. Tokiai jo pozicijai neturi jokios įtakos nei atlygio dydis, nei apskritai atlygio faktas. Jam tai nėra tipinė užduotis ir šiuo atveju jos ėmėsi ne dėl kažkokio atlygio, o tiesiog suvokdamas, kad jo prašo kaip eksperto panaudoti savo žinias ir įgūdžius.

Dėl kaltinamojo klausimo, ar jam nekilo abejonių dėl to, kad G. S. knygoje buvęs LKP TSKP sekretorius ir kiti interviu dalyviai teigia, jog alternatyvią versiją patvirtinantys dokumentai, liudininkų parodymai buvo surinkti ir perduoti prokuratūrai, tačiau vadinamų perversmininkų byloje buvo urmu atmesti, net nesigilinant į visus dokumentus ir liudininkų parodymus, prieštaraujančius V. L. ir A. B. versijoms, tai nėra nei kažkaip įrodoma nei konkrečiais faktais patikrinti argumentai. Pats knygos žanras niekaip neleidžia patikrinti šitų teiginių ir atitinkamos interpretacijos. Kas buvo pateikta ir atmesta, jam neleidžia abejoti, kad oficialios Lietuvos Respublikos institucijos elgėsi pagal galiojančias taisykles ir vykdė tyrimus taip, kaip turėtų būti. Jo užduotis nebuvo lyginti kūrinių, t. y. V. P. knygos (duomenys neskelbtini), A. P. (duomenys neskelbtini), J. K. (duomenys neskelbtini), G. G. (duomenys neskelbtini) ir kitų su šiuo konkrečiu vertinamu kūriniu. Jis neturėjo tokios užduoties ir tokio ketinimo. Dalį minėtų kūrinių jis žino ir yra skaitęs, bet, kaip ir minėjo, neturėjo tikslo lyginti skirtinguose kūriniuose pateikiamų faktų. Jis vertino tik šį konkretų kūrinį, būtent G. S. knygą, kaip atskirą objektą, nesusijusį su kitais, anksčiau leistais kūriniais. Jis neturėjo vertinti visos įmanomos knygoje pateiktos informacijos arba interpretacijų. Juo labiau, kad tai nėra tas šaltinis, kurio patikimumas būtų aukštas. Šiuo atveju nėra galimybių apskritai patikrinti tokią informaciją, kuri ten buvo pateikta. Tai nebuvo jo užduoties objektas. Jo manymu, kad tokią informaciją, jeigu kažkas ir turėtų tikrinti, tai turėtų būti daroma oficialiu tyrimo būdu, galbūt, kreipiantis į ikiteisminio tyrimo institucijas.

Kaltinamasis turėjo teisę pasirinkti, kaip vertinti šitą kūrinį ir tą padarė labai akivaizdžiai, savo įžangoje pritardamas šitam kūriniui, ir tai buvo jo pasirinkimas. Tai specialistas ir išdės išvadoje: tarp galimybių kūrinį vertinti kritiškai ir jį priimti visiškai taip, kaip jis yra pateikiamas, buvo pasirinktas variantas priimti kūrinį ne kritiškai, o pritarti visiems jo teiginiams. „Leidėjų žodyje“ pateikiamos abejonės yra būtent įžanga į visus tuos argumentus, kuriuos pateikia G. S.. Kiek suprato, kaltinamojo tikslas ir buvo tais G. S. teiginiais neigti jau Lietuvos Respublikos teismų priimtus sprendimus, tai yra kaltinamasis abejoja Lietuvos teismų sprendimais ir kaip savo argumentą pateikia G. S. kūrinį. Užduotyje nebuvo prašoma dėstyti jo minčių, nesusijusių su konkrečiais teiginiais, juo labiau, dėstyti nuomonę apie kitose šalyse išleistus leidinius, jų atitikimą kitų šalių įstatymams. Visa tai, kas jam pasirodė svarbu, t. y. konkretūs argumentai, kurie buvo suformuluoti šioje knygoje ir skirti išsiaiškinti labai konkretiems klausimams, pateikta išvadoje. Visos kitos nuomonių interpretacijos nereikalingos išvadoje.

Jeigu minėtoje knygoje būtų pateikti ne tik autorės G. S. teiginiai, tačiau ir teismų sprendimai, tai yra pateikta nevienpusiška nuomonė, jo manymu, tai būtų visai kitoks knygos žanras ir kitoks jos vertinimas. Gali paminėti bene geriausiai žinomą pavyzdį – Adolfo Hitlerio knygą „M. K.“ („Mano kova“), kuri, kaip originalus kūrinys, yra draudžiama daugelyje šalių, nes propaguoja nacizmą, genocidą, tačiau tą knygą yra leidžiama leisti su komentarais ir paaiškinimais, kuriuose labai konkrečiai nurodoma, kokie teiginiai prieštarauja žmogaus teisėms, tarptautinėms normoms, kuo tie teiginiai yra kenksmingi, kokias pasekmes jie sukėlė, t. y. toks kūrinys gali būti naudojamas, kaip istorinis šaltinis, bet yra privaloma sąlyga jo mokslinių, akademinių vertinimų, jau esamos situacijos analizės pateikimas. Tik tokiais atvejais net ir kūriniai, kurie galėtų būti uždrausti, yra leidžiami, kaip tam tikras tyrimo, mokslinis šaltinis.

Nuomonės reiškimas turi tam tikras ribas ir, jo manymu, Lietuvos Respublikos įstatymai gana aiškiai nurodo, kada negalima teigti tam tikrų teiginių, kurie skatina neapykantą, skatina arba tų nusikaltimų pripažinimą. Tos ribos, jau net ir teisine prasme, yra gana aiškiai apibrėžtos. Tai leidžia visuomenėje turėti tam tikrą sutarimą, kur yra disputas, nuomonių apsikeitimas, o kur jau veikla, nukreipta į tam tikras žalingas pasekmes – melavimas, apgaudinėjimas, tikslingas kenkimas ir kiti dalykai.

Jo tyrimo objektas nebuvo lyginti šią knygą su kitais kūriniais. Juo labiau, kad šioje knygoje nėra naudojami tipinio akademinio teminio citavimo metodai, nėra nuorodų į kažkokias kitas knygas. Tyrimo objektas buvo tik ši konkreti knyga.

Tuo atveju, jei teismui priims apkaltinamąjį nuosprendį specialistas prašė išlaidas už specialisto išvados parengimą (345 eurus) pripažinti proceso išlaidomis.

Ekspertė G. H. teisme nurodė, kad šioje byloje atliko ekspertinį tyrimą. Ji yra teismo ekspertų sąraše, turi 16 m. ekspertės darbo patirties. Ji baigusi Vilniaus Universitetą, yra humanitarinių mokslų daktarė. Ji patvirtino savo išvadą ir nurodė, kad išvada susideda iš dviejų dalių: dėl knygos ir dėl leidėjo įžangos. Atlikdama knygos tyrimą, siekė atsakyti į suformuluotus klausimus, savo kompetencijos ribose. Ji atsakė į klausimus, susijusius su kalba, kaip ekspertė - lituanistė. Kalbant apie G. S. knygą, jos tekstas ir kalbinė išraiška nėra šiurkšti, bet ji konstatavo turinio užgaulumą. Išvadoje apibendrinama tai, kas rašoma tyrimo dalyje, tik pastarojoje dalyje pateikiama plačiau. Knygoje yra kalbama, kad patys bokšto gynėjai elgėsi agresyviai, patys stūmė žmones po tankais. 1991 m. sausio 13-osios gynėjai įvardijami „ekstremistais“, „teroristais“. Patys savaime šie žodžiai nėra vulgarizmas ar žargonas, bet jie turi stiprią neigiamą reikšmę. Lingvistiškai užgaulumas reiškia žeminimą, įžeidinėjimą, žeidžiančios leksikos naudojimą. Kai kuriose knygos ištraukose teigiama, kad žmonės žuvo ne prieš bokšto, o autoįvykiuose (pvz., teigiama, kad I. Š. kūnas buvo sušaudytas lavoninėje). Tai jau turinio užgaulumas, nes taip interpretuojant žeminamas mirusiojo atminimas. Kalbant apie mirusius (kad jie net nebuvo prie bokšto, o sušaudyti lavoninėje) menkinanti ne kalbinė raiška, o visuma užgaulus traktavimas, pasireiškiantis mirusiųjų atminimo žeminimu. Knygoje pasisakant dėl 1991 m. sausio 13-sios įvykių yra mažiau kalbinio užgaulumo, o kalbant apie Medininkų žudynes daugiau kalbinio užgaulumo, nes muitininkai įvardijami kaip kyšininkai, nusikaltėliai, t. y. tokiame kontekste. Išvadoje užgaulumas vertinamas lingvistiškai, o ne teisiškai. Knygos autorė, rašydama apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius jų reikšmės nesumenkina. Jie traktuojami, kaip reikšmingi. Menkinimas šiuo atveju yra nukreiptas prieš įvykio dalyvius. Medininkų žudynių atveju pats įvykis pateikiamas, kaip nereikšmingas, nesvarbus tautos atminimui (Išvados 2 pastraipa, l. 14). Medininkų žudynės ironiškai įvardijamos „amžiaus nusikaltimu“ – naudojant perkeltinę reikšmę, teigiama, kad tai tiesiog kriminalinis įvykis, o ne joks politiškai svarbus nusikaltimas. Pats žodis muitininkai rašomas kabutėse, taip duodant suprasti, kad jie nebuvo jokie oficialūs valstybės tarnautojai.

Dėl knygos įžangos „Leidėjų žodis“ išvada yra daugiasluoksnė. Įžangos teiginiu: „žudynes, įvykdytas, norint sukompromituoti tarybinius karius“ neigiama, jog Sovietų Sąjungos kariniai daliniai įvykdė 1991 m. sausio 13-osios žudynes. Išvadoje pasakoma, kad tas neigimas nėra šiurkštus, kaip kad knygoje. Įžangos autoriaus pritarimas knygos teiginiams matyti iš Išvados tiriamosios dalies (3.1 p., l. 14). Pačioje išvadoje negalima taip išsamiai parašyti, kaip tiriamojoje dalyje. Išskiriamos trys pastraipos, kuriose kalbama apie įvykius. Pirmoje leidėjas rašo, kad solidžiausias komentaras apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius pateikiamas V. P. knygoje (duomenys neskelbtini), t. y. įžangos autorius cituoja kitos knygos autorių, tačiau tą kitą knygą ir pats įvertina, kaip „bene solidžiausią informaciją ir komentarą“ ta tema, taip pasakydamas, kad tai informacija, kuria verta remtis. „Leidėjų žodyje“ cituojamas(duomenys neskelbtini) autorius, kuris rašo, kad 1991 m. sausio 13-osios aukos guli ant žudynių organizatorių V. L. ir A. B. sąžinės. Neigimas vyksta, naudojant dvi strategijas. Pirmas būdas: neigiamas SSRS karinių dalinių dalyvavimas (jie nešaudė, nedalyvavo žudynėse); antras būdas: teigimas, pateikiant kitą versiją (žudė lietuviai, užsienio agentai). Vadinasi, kariniai daliniai nedalyvavo, o žudė kažkas kitas. Pasakoma, kad organizavo patys lietuviai, o ne Sovietų Sąjungos kariniai daliniai. Leidėjų žodyje, cituojant V. P. knygą (duomenys neskelbtini), ja remiantis, kaip solidžia, patikima informacija, pritariama pozicijai, kad ne Sovietų Sąjungos kariniai daliniai įvykdė agresiją. Toliau kitoje pastraipoje tai plėtojama. „Leidėjų žodžio“ rašytojas nurodo, kad išleidus V. P. knygą (duomenys neskelbtini), kilo triukšmas, tačiau ši informacija ir komentaras ne tik kad nebuvo paneigta, bet ir pasipildė kitų autoritetingų asmenų liudijimais. Taip rašoma, kad šioje knygoje pateikta informacija yra teisinga ir kad autoritetingi yra liudytojai, kurie teigia priešingai Lietuvos valstybės pozicijai, išnagrinėjus bylas. Trečioje pastraipoje Įžangos autorius neigia, kad atlikti objektyvūs tyrimai dėl Medininkų žudynių, kad nustatyti kaltinamieji. Lingvistiškai „Leidėjų žodžio“ kalba nėra vulgari ar įžeidžianti, o dėl turinio pobūdžio pasisakyta tiriamojoje dalyje. „Leidėjų žodžio“ mintys nėra išplėtotos, todėl lingvistiškai negalima įvertinti nešališkai. Tiriamojoje dalyje, 15 lapo pačiame viršuje, ji nurodė apibendrindama, kad skaitytojas tekstą gali priimti kaip užgaulų dėl jame pateiktų teiginių turinio. Kadangi tekstas nėra išplėtotas, kaip kad knyga, jame nėra pateikta tiek informacijos, tai ji, kaip lingvistė, nevertino, kaip kad skaitytojas gali priimti. Ji lingvistiniu požiūriu vertino kalbą ir turinį, sakydama, kad jis „Leidėjų žodžio“ atveju nepakankamai išplėtotas. Teisinis vertinimas nėra jos kompetencija. Tai turi būti nustatyta, aiškinantis, kaip tai visuomenė mato. Dėl „Leidėjų žodžio“: ar pati kalbinė raiška yra įžeidžianti (Išvados 2 p.). Anksčiau atlikdavo tyrimus, ar yra įžeidimas. Yra tam tikri žodžiai, kurie turi menkinamą reikšmę. Prie tokių žodžių žodynuose yra pažymėta, kad jie menkinantys (menk., niek.). Įžeidimas – tai žodžiai, turintys menkinamąją reikšmę. Kai kurie žodžiai patys savaime nėra menkinantys, niekinantys, bet turi neigiamą reikšmę. Jais įvardintas žmogus yra menkinamas. Vertinant kalbinę raišką, atsižvelgiama į menkinančią, niekinančią reikšmę. Žodžiai, kurie žodyne neįvardinti, kaip turintys menkinančią reikmę, tokie, kaip „separatistas“, irgi gali būti vertinami, kaip turintys neigiamą reikšmę. Visuomenėje suprantama, kad „separatistas“ - tai neigiamas žodis. Gali būti, kai kalboje nėra pavartota niekinančių, menkinančių žodžių, tačiau pats kalbos turinys, kontekstas, turi menkinančią, niekinančią reikšmę, t. y. pats kontekstas yra užgaulus. Vertinant „Leidėjų žodį“, jame nėra menkinančių, niekinančių žodžių, kuriuos galėtų įvertiniti, kaip įžeidžiančius. Pats turinys, kai komentuojamas kito autoriaus kūrinys, skaitytojo gali būti priimtas, kaip įžeidžiantis dėl išsakomų minčių. Svarbu ir tai, ko autorius siekia, kad taip elgiamasi kryptingai, kaip kad G. S. knygoje, kur kryptingai pasirenkami komentarai ir požiūris. Lietuviška knygos įžanga yra per trumpa ir neišplėtota. Nagrinėjamu atveju, „Leidėjų žodžio‘ kalbinėje dalyje neatsispindi menkinanti reikšmė, tačiau kryptingai pasirenkami komentarai, tam tikras požiūris. Užgaulus ir įžeidžiantis – tai praktiškai sinonimai. Žodynuose yra pažymėti prie žodžių trumpiniai (niek. ar menk.). Niekinantis gal kiek stipresnis. Šių žodžių atskyrimas yra subjektyvus. Užgaulus, kuris menkina, niekina, įžeidžia. Apibūdinimo „įžeidžiantis“ ji stengėsi vengti, kad nesimaišytų su teisiniais dalykais. Užgaulumo sąvoka BK taip pat nėra aiški. Išvadoje vartojami žodžiai (menkinantis ir pan.) tik lingvistine prasme.

Ji, kaip valstybinės įstaigos ekspertė, gauna fiksuotą atlyginimą, kuris nepriklauso nuo atliekamo darbo dydžio. Už atliktą ekspertizę, kuri įvertinta 1336,40 Eur apmokėjo valstybė. Ekspertizės įkainavimas valandinis, reikėjo skirti daug valandų knygos ekspertizei iš to susidaro kaina.

Ji skaitė ir vertino visą Įžangą, nesiekė aprašyti kiekvieną pastraipą. Jei analizuotų kiekvieną pastraipą, reikėtų atskiro bylos tomo. Išvadoje atsižvelgta į visumą ir vertinta kontekste. Atsižvelgta į suformuotus klausimus. Įžangoje dėl V. P. knygos (duomenys neskelbtini) sakoma, kad tai bene solidžiausia informacija tuo klausimu. Įžangos autorius nekalba apie alternatyvią informaciją. Jis tik perteikia V. P. informaciją, bet pateikia ir savą vertinimą, vadindamas informaciją solidžia, teigdamas, kad minėta versija pasipildė ir kitų autoritetingų autorių liudijimais. Autorius patvirtina V. P. knygos informaciją. Galiausiai komentuoja Medininkų žudynes. Alternatyvą Įžangos autorius mini, kalbėdamas apie paviešintus dokumentus. Toliau kalba, kad bylos ištirtos neobjektyviai. „Leidėjų žodyje“ kalbama ne tik apie V. P. knygą, bet yra ir Įžangos autoriaus plėtojimas. Yra išsakoma ir P. M. pozicija, kuria pritariama V. P. teiginiams. Yra ir autoriaus dėstymas apie tai, kad yra įrodymų, patvirtinančių tuos teiginius. Išvadoje nevertinti kaltinamojo autoritetingais pavadintų asmenų liudijimų G. G., K. P.), nes kokias knygas autorius turėjo omenyje iš Įžangos neįmanoma žinoti tiek jai, tiek skaitytojui. Apibendrinimas ne apie tai, kad kai kurių autorių kūriniai yra teisingi ar ne, o apie tai ar neigiama, kad Sovietų Sąjungos daliniai įvykdė žudynes. Teismo lingvistas nevertina, kur yra nusikaltimas, kur ne. Vertina tai, kas išdėstyta tekste. Ji priėjo išvados, kad tekste neigiama, jog 1991 m. sausio 13-osios žudynes įvykdė kariniai daliniai. Tai nereiškia, kad asmuo bus nuteistas. Ar yra užgaulumas, ne lingvisto kompetencija. Savo išvadoje išdėstė, kad yra neigimas, svarbu vertinti visą kontekstą. Išvadoje pasakoma, kad teksto kalba nėra užgauli, įžeidžianti, o tai yra palanku kaltinamajam.

P. M., ikiteisminio tyrimo metu, apklaustas BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais, parodė, kad dirba UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi. UAB (duomenys neskelbtini) turi dvi leidyklas: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) leidžia politinio pobūdžio knygas, o (duomenys neskelbtini)– visas kitas. Leidyklą (duomenys neskelbtini) įsteigė jis ir V. P.. Šiam mirus, jo akcijas perėmė sūnūs E. ir A. P.. Šio metu vyksta dalies patalpų perdavimas akcininkams. Pastarieji akcininkai nėra susiję su knygos (duomenys neskelbtini) leidimu. Jis yra UAB (duomenys neskelbtini) vadovas bei vadovauja leidyklai (duomenys neskelbtini). Apie G. S. knygą jis sužinojo iš viešos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos reakcijos dėl jos išleidimo Italijoje, pavadinimu „Lietuviškas sąmokslas: kaip žlugo Sovietų Sąjunga ir kas nutiko tiems, kurie bandė ją išsaugoti“. Jis ir ankščiau buvo rašęs apie 1991 m. sausio 13-sios įvykius, jam ši tema įdomi. Ankstesnėse viešose savo publikacijose jis rašė, kad per 1991 m. sausio 13-sios įvykius kažkas šaudė į žmonių minią nuo gretimų gyvenamųjų namų stogų, tai pat rašė, kad bokšto gynėjams buvo siūlomi iš Kauno atvežiti ginklai, kurių šie atsisakė. Buvo rašoma V. L. knygoje. Savo publikacijose jis kėlė klausimą, kur tie siūlomi ginklai dingo, ar jie nebuvo panaudoti, kodėl teisėsauga, kuri tiria 1991 m. sausio 13-osios įvykius, netyrė šių aplinkybių. Apie tai jis rašė savo straipsnyje „Kokia spalva politikos jūroje“. Jis nutarė susipažinti su Italijoje išleistos knygos turiniu, norėjo įsigyti šią knygą. Pavyko gauti šios knygos rusišką leidinį, kurį atvežė pažįstamas iš Rusijos. 2016 m. pabaigoje savo iniciatyva nutarė išleisti lietuvišką šios knygos versiją ir skyrė tam savo asmenines lėšas. Apie tai, kad planuoja išleisti knygą, pavadinimu (duomenys neskelbtini) sužinojo K. B.. Iš kur pastarasis apie tai sužinojo, nežino. Jiems bendraujant telefonu, K. B. pasiūlė parengti šios knygos vertimą iš rusų kalbos į lietuvių. Jis sutiko. 2016 m. pabaigoje ar 2017 m. pradžioje K. B. parengė šios knygos vertimą, tačiau vertimas buvo prastas, todėl jam teko visą darbą padaryti pačiam. Jis vertė knygą, kurią jam atvežė pažįstamas iš Maskvos. Jos pavadinimas buvo Kas ką išdavė: kaip buvo žudoma Sovietų Sąjunga ir kas nutiko tiems, kurie bandė ją išgelbėti. Knygos autorė G. S.. Jis susisiekė telefonu su knygos autore. Ši leido jam išversti jos knygą į lietuvių kalbą ir ją spausdinti, neprašydama autorinio honoraro. Jis su G. S. bendravo tik kartą. Pastarosios kontaktus jam davė K. B.. Knygoje nurodytas vertėjas G. P. yra jo pseudonimas. K. B. už vertimą pinigų neprašė, o gal ir būtų prašęs, jei vertimas būtų kokybiškas. 2017 m. sausio 23 d. knygos(duomenys neskelbtini) vertimas buvo baigtas, knyga sumaketuota ir atiduota į spaustuvę AB „Spauda“, esančią Laisvės pr. 60, Vilniuje. Knyga buvo išspausdinta 2017 vasario mėnesį 530 egz. tiražu (atliekant kratą patalpose, esančiose Laisvės pr. 60, Vilniuje, buvo rasta bei paimta 230 knygos egz.). 150 egzempliorių jis atidavė K. B., 3 padovanojo M. M. bibliotekai, po 1 egzempliorių perdavė laikraščio(duomenys neskelbtini) redaktorei G. G. ir (duomenys neskelbtini) redaktoriaus pavaduotojui J. I., kitiems savo draugams bei pažįstamiems, taip išdalino apie 50 egzempliorių šios knygos. K. B. domėjosi knygos leidyba bei prašė, išleidus knygą, dalį tiražo perduoti jam platinti, todėl, kai knyga buvo išleista, jos daugiau kaip 150 vnt. perdavė K. B.. 2017 m. vasario mėnesį, tikslesnės datos nepamena, K. B. atvažiavo į leidyklą paimti knygų. Kur jas nuvežė ir kaip ketino platinti, nežino. Atlygis už knygų platinimą nebuvo aptartas. Kodėl K. B. pasisiūlė jas platinti, nežino. Kratos metu paimtas knygas, o būtent 230 egzempliorių, jis ketino pasiūlyti knygynams. Knygą (duomenys neskelbtini) išvertė pats vienas ir išleido savo asmeninėmis lėšomis. Knygos įžangą parašė bei po ja pasirašė jis. Knygą išleido tam, kad Lietuvos žmonės susipažintų su įvairioms versijomis apie Sausio 13-sios įvykius ir Medininkų žudynes ir galėtų padaryti savo išvadas. Visa atsakomybė už išleistą knygą gula ant jo pečių (T. 1, b. l. 39-40). 

P. M., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju, parodė, neprisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką. G. S. knygoje (duomenys neskelbtini) nėra jokio užgaulumo ir įžeidžiančio būdo, taip pat nemenkinama Rusijos agresija. Jo surašytame šios knygos „Leidėjų žodyje“ yra aiškiai pasakyta, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas teigia, kad negali būti ribojamas ar baudžiamas informacijos paskelbimas, kai ji buvo ankščiau paskelbta kitose visuomenės informavimo priemonėse ir jeigu ši informacija nebuvo paneigta ją paskelbusiose visuomenės informavimo priemonėse. Apie 1991 m. sausio 13-ios įvykius dar 2003 metais rašė V. P. knygoje(duomenys neskelbtini). Jo tvirtinimu, šioje knygoje Sausio 13-oios aukos guli ant tų žudynių organizatorių V. L. ir A. B. sąžinės ir tai nebuvo paneigta. Išverčiant šią knygą ir ją išleidžiant, buvo remtasi patikimu skydu – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kurią 1995 m. balandžio 27 d. ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas. Tos konvencijos 10 straipsnio 1 dalis skelbia, kad kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios pareigūnų netrukdomas ir nepaisant valstybės sienų. Deja, pas mus, tiek Sausio 13-osios įvykių, tiek Medininkų žudynių dokumentai netgi pradanginami, neieškoma tiesos iš esmės. Apie 1991 m. sausio 13-ąją, apie iškeltas baudžiamąsias bylas jis buvo rašęs straipsnyje (duomenys neskelbtini) dar 2012 m. gegužės mėnesį. Šį straipsnį norėtų pridėti prie bylos. Dėl šių priežasčių su įtarimais nesutinka. Apie G. S. knygą (duomenys neskelbtini), išleistą italų kalba, jis pirmą kartą sužinojo iš viešos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos reakcijos, kai buvo įteikta nota Italijos vyriausybei dėl šios knygos pristatymo Romoje. Po to jis ieškojo šios knygos, domėjosi 1991 m. sausio 13-osios ir 1991 metų liepos 31 d. Medininkų įvykiais, ją rado rusų kalba (italų kalba knygos nerado). Jam šią G. S. knygą (duomenys neskelbtini) rusų kalba 2016 m. pabaigoje atvežė iš Maskvos vienas kolega ir perdavė UAB (duomenys neskelbtini) patalpose. Ši knyga buvo paimta iš jo kratos metu. Jis knygą perskaitė ir išvertė iš rusų į lietuvių kalbą. Prieš tai, jo pažįstamas K. B.pasisiūlė išversti šią knygą į lietuvių kalbą, bet pastarojo vertimas buvo nekokybiškas, todėl vėliau jis pats atliko vertimą į lietuvių kalbą. Jo vertimas visiškai atitinka G. S. knygos „Kto kogo predal“ originalą. Vertimo rankraštinis variantas buvo iš jo paimtas kratos metu. Jis nesutinka su kai kuriomis G. S. knygoje spausdintų įvairių žmonių mintimis apie nurodytus įvykius, kurias jie pasakė jų duotuose interviu G. S.. Apie tai jis buvo parašęs ir šios knygos „Leidėjų žodyje“, nurodydamas Prancūzijos rašytojo mintį: „Šimtą kartą nesutinku su Jūsų nuomone, bet pasiryžęs tūkstantį kartų atiduoti gyvybę už tai, kad Jūs tą nuomonę galėtumėte nevaržomai išsakyti“. Jis mano, kad demokratinėje šalyje turi teisę turėti savo nuomonę ir ją laisvai reikšti. Dabar negali tiksliai pasakyti su kurių būtent žmonių, kurie davė savo komentarus G. S., nuomone, jis nesutinka, tai paaiškins vėliau teisme. Jo nuomone, šioje knygoje nėra jokio užgaulumo ir įžeidžiančio būdo, nemenkinami 1991 m. Sausio 13-ios ar 1991 m. liepos 31 d. įvykiai, nei Rusijos agresija. Jis mano, kad tarybinė kariuomenė, siųsdama tankus ir kareivius prie Televizijos bokšto šių įvykių metu, padarė nusikaltimus prieš Lietuvos civilinius gyventojus, ir jis nepritaria šiems nusikaltimams, bet mano, kad reikia išsiaiškinti, kas būtent ir kaip žudė civilinius žmones šių įvykių metu. Jis, išvertęs šią knygą į lietuvių kalbą, asmeniškai ir savarankiškai parašė „Leidėjų žodį“ tam, kad išdėstytų savo poziciją dėl šios knygos leidimo. Jis norėjo pateikti savo nuomonę apie tai, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, teikdama notą Italijos Respublikos vyriausybei dėl šios knygos pristatymo Italijoje, yra neteisi. Leidėjų žodyje parašė, kad išleisti šią knygą nėra joks nusikaltimas, tačiau ten nerašė, kad pritaria visoms G. S. knygoje įvairių žmonių išsakytoms mintims. Jis nusprendė spaustuvėje atspausdinti šią knygą ir ją vėliau platinti per knygynus skaitytojams, kad skaitytojai patys padarytų išvadas dėl knygos turinio. Tuo tikslu 2017 m. pradžioje su AB „Spauda“ kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius sudarė sutartį dėl 530 vnt. egzempliorių G. S. knygos (duomenys neskelbtini) lietuvių kalba spausdinimo. Už šios knygos leidybą jis sumokėjo AB „Spauda“ iš savo asmeninių piniginių lėšų. Jis nebuvo gavęs jokių piniginių lėšų, skirtų šios knygos leidybai, iš jokių organizacijų ar kitų asmenų. 2017 m. vasario pradžioje jis iš AB „Spauda“ gavo 530 egzempliorių šios knygos ir juos padėjo į UAB(duomenys neskelbtini) patalpas, esančias Laisvės pr. 60, Vilniuje, ten jie buvo paimti kratos metu. Jis norėjo platinti šią knygą per knygynus, bet knygynai nenorėjo jos imti. Dalį šios knygos egzempliorių jis nemokamai išdalino savo pažįstamiesiems, virš 100 egzempliorių šios knygos perdavė K. B. . Jis pats pasiūlė K. B. šias knygas, nes vis tiek neturėjo, kur dėti, nes knygynai jų neėmė. Pasakė K. B., kad dalį knygų atiduos pastarajam už bandymą išversti šią knygą į lietuvių kalbą, o dalį pasiūlė išplatinti. VšĮ (duomenys neskelbtini) darbuotojai niekaip nedalyvavo išleidžiant šią knygą. Šią knygą nusprendė išleisti jis, ji buvo atspausdinta AB „Spauda“ pagal jo užsakymą. K. B. vadovauja VšĮ (duomenys neskelbtini). Su juo susipažino prieš porą metų, kai šis organizavo renginį dėl žmogaus teisių. Jis asmeniškai 2017 m. pradžioje perdavė 3 egzempliorius šios knygos Lietuvos nacionalinei M. M. bibliotekai, vieną jų biblioteka persiuntė Kauno apskrities viešajai bibliotekai. Vyriausybės nutarimu kiekvienas išleistos knygos leidėjas 5 egzempliorius naujos išleistos knygos privalo perduoti pagrindinėms šalies bibliotekoms. Knygoje nurodytas  vertėjas – G. P. jo slapyvardis. K. I. jis nepažįsta, tik žino, kad buvo išleistas G. romanas (duomenys neskelbtini). Jam teko internetu bendrauti su E. K. dėl pastarojo knygų ir jose aprašytų prisiminimų. E. K. gyvena Kinijoje. Apie knygą (duomenys neskelbtini) jis su E. K. nekalbėjo, pastarasis neprisidėjo prie knygos leidybos. J. K. nepažįsta, jis niekaip neprisidėjo prie knygos leidybos. Jokiomis psichinėmis ligomis jis nesirgo ir neserga, psichiatrinėse ligonėse nesigydė, į psichiatrinę ar narkologinę įskaitą nebuvo ir nėra įrašytas. Prie medžiagos pridėjo knygos "Leidėjų žodį", analitinį straipsnį (T. 4, b. l. 131-132, 133-141).

K. B. (K. B.), apklaustas BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais, parodė, jog jam būnant Lietuvoje iš kažko išgirdo, kad reikia išversti iš rusų kalbos į lietuvių kalbą G. S. knygą (duomenys neskelbtini). Ją perskaitęs, 3 egzempliorius atsivežė į Lietuvą 2016 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį iš Maskvos, be to, kaip suvenyrą atvežė ją išverstą į italų kalbą. Pati G. S. knygos prezentacijos metu jam padovanojo. Su autore susipažino jai būnant Vilniuje prieš 5 m. Atsivežęs knygas į Lietuvą, jis jas kažkam davė paskaityti. Su G. S. jis kartais susiskambina, norėdamas užduoti kokį įdomų klausimą. Su ja elektroniniu paštu dėl knygos nesusirašinėjo. Jam nėra žinoma, kas buvo knygos (duomenys neskelbtini) leidybos iniciatorius Lietuvoje. Trys egzemplioriai, kuriuos atvežė į Lietuvą, buvo dedikuoti autorės jam. Jo niekas neprašė leisti bei versti šią knygą. Elektroninį knygos variantą lietuvių kalba jam įrašė į USB laikmeną leidyklos direktorius P. M.. Jis knygos elektroninį variantą iš USB laikmenos perkėlė į savo kompiuterį, nepamena ar įrašinėjo elektroninį knygos variantą į kitas laikmenas. Jo kompiuteryje ar kompiuterinėse laikmenose yra G. S. knyga Kto kogo predal rusų, lietuvių ir anglų kalbomis tikslu platinti elektroninėje erdvėje, tačiau neturėdamas autorės leidimo platinti, jis to nedarė. Jis neklausė knygos autorės, ar gali jos parašytą knygą platinti elektroninėje erdvėje. Jis iš P. M. negavo jokio prašymo dėl knygos taisymo, recenzavimo. Šių metų vasario mėnesį sužinojo iš P. M. apie ketinimą išleisti G. S. knygą Kas ką išdavėlietuvių kalba. Šių metų sausio mėnesio pabaigoje ar vasario pradžioje jam paskambino G. S., kuri pranešė, kad iš Amerikos sužinojo, iš ko būtent nepatikslino, kad Lietuvoje ketinama versti jos knygą. Vasario mėnesį jis nuėjo pas P. M. į leidyklą ir pasidomėjo apie G. S. knygos vertimą ir leidybą. P. M. šią informaciją patvirtino. Jis P. M. pasiūlė šią knygą platinti, pastarasis sutiko ir pranešė G. S. knygos (duomenys neskelbtini) apytikslią leidimo datą. Jis pats susisiekė su P. M., kuris informavo, kad knyga yra išleista. Maždaug po 5 dienų jis vienas nuvyko į spaustuvę (duomenys neskelbtini) ir pasiėmė 130 egzempliorių G. S. knygos (duomenys neskelbtini), kuriuos nuvežė į savo gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje. P. M. pasakė, kad knygos pirminė kaina, kuria ji bus pardavinėjama, yra apie 14-15 eurų. Visi pinigai turėjo grįžti atgal į leidyklą (duomenys neskelbtini). Už jo platinimą, atlygis jam nepriklausė, ir atlygio jam niekas nesiūlė. Knygos platinimo tikslas buvo žmonių švietimas, kad žmonės sužinotų kitus, papildomus faktus apie Sausio 13-ąją. Jam nėra žinoma, kieno lėšomis buvo atspausdinta knyga, nežino ir nematė, kur ji reklamuojama. Kratos metu buvo paimta 118 egzempliorių G. S. knygos lietuvių kalba(duomenys neskelbtini). Jis nepamena kur ir kam perdavė likusias knygas. Jam nėra žinoma, kodėl P. M. nusprendė išversti bei išleisti G. S. knygą, iš kur pastarasis turėjo šią knygą rusų kalba. Jis P. M. nesiūlė pasinaudoti, paskolinti savo turimų G. S. knygų rusų ar italų kalbomis. P. M. nesidomėjo, ar jis turi šią knygą (T. 1, b. l. 43).

Liudytoja G. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nuo 1993 m. dirba UAB (duomenys neskelbtini) maketuotoja. 2016 m. pabaigoje bendrovės direktorius P. M. jai davė G. S. knygą (duomenys neskelbtini) ir paprašė ją sumaketuoti. Ji nepamena ar tai buvo šios knygos atspausdintas variantas, ar įrašytas į kompiuterinę laikmeną WORD variantas. Ji įrašė knygos turinį į savo darbo kompiuterį. Knygos neskaitė. Po to, kai ji baigė knygos maketavimo darbus, atspausdino šią knygą ir ją pateikė patikrinti P. M.. Pastarasis ją patikrino ir pasakė, kad viskas gerai ir kad knygą galima perduoti spausdinti į spaustuvę. Ji sumaketuotą knygą pdf formatu patalpino UAB (duomenys neskelbtini) serveryje. Tuo jos darbas pasibaigė. Kiek buvo išleista šios knygos egzempliorių, nežino (T. 1, b. l. 32-33).

Liudytoja L. K. parodė, kad dirba Lietuvos nacionalinėje M. M. bibliotekoje vyr. bibliotekininke. 2016 m. birželio 8 d. Vyriausybės nutarimo pagrindu biblioteka gauna po du nemokamus egzempliorius visų išleistų knygų, jeigu knygos tiražas viršija 25 vnt. Vadovaujantis minėtu nutarimu, 2017 m. vasario 8 d. leidyklos (duomenys neskelbtini) atstovas atnešė į biblioteką 3 egzempliorius G. S. knygos (duomenys neskelbtini) , vienas nutarimo pagrindu buvo perduotas Kauno apskrities viešajai bibliotekai. Šios knygos buvo pateiktos be lydraščio prie tarnybinio įėjimo į biblioteką, todėl ji nežino kas būtent jas pateikė (T. 1, b. l. 35-36).

Protokolu kratos, atliktos 2017 m. kovo 8 d. leidyklos (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose adresu Laisvės pr. 60, Vilniuje, (duomenys neskelbtini) kabinetuose, nustatyta, kad P. M. (duomenys neskelbtini) patalpoje savanoriškai pateikė vieną G. S. knygą (duomenys neskelbtini). Kaip buvo žudoma Tarybų Sąjunga ir kas atsitiko tiems, kurie bandė ją išgelbėti ir keturias G. S. knygas (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderį, Serija MG Nr. 090, išduotą 2017 m. sausio 27 d. už 530 egz. knygos(duomenys neskelbtini) 1820,30 eurų sumai; 2017 m. sausio 27 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija MG Nr. 988; kasos pajamų orderį-kvitą Nr. SPE080339; išankstinę sąskaitą-faktūrą Nr. SPN 098784; kasos pajamų orderį-kvitą SPE 080346; PVM sąskaitą-faktūrą SPA 096574. Be to, rasta ir paimta UAB (duomenys neskelbtini) marketingo skyriui skirtas 2017 m. sausio 23 d. raštas Nr. 13 dėl G. S. knygos (duomenys neskelbtini) spausdinimo; važtaraštis Nr. VSR 110446 knygai (duomenys neskelbtini) 500 vnt.; važtaraštis Nr. VSR 110445 knygai (duomenys neskelbtini) 30 vnt.; 2017 m. sausio 24 d. sutartis Nr. VPS 170025; žalios spalvos aplankale knygos (duomenys neskelbtini) atskiri lapai; kitame žalios spalvos aplankale knygos (duomenys neskelbtini) atskiri lapai. Kabineto seife rasti UAB(duomenys neskelbtini) įstatai, taip pat rastas VĮ Registrų centras duomenų apie juridinio asmens dalyvius išrašas; popieriniai variantai susirašinėjimo elektroniniais laiškais; Lietuvos Respublikos ambasados Italijos Respublikoje raštas (kopija ir vertimas į lietuvių kalbą). Ant darbo stalo rasta ir paimta vizitinė kortelė, priklausanti VšĮ(duomenys neskelbtini) direktoriui K. B.. Patalpoje (duomenys neskelbtini) P. M. savanoriškai pateikė 38 knygos (duomenys neskelbtini) pakuotes, kiekvienoje iš kurių buvo po 6 vnt. knygų. Patalpoje Nr. (duomenys neskelbtini) ant stalo buvo rastas ir paimtas stacionaraus kompiuterio procesorius juodos spalvos, be skiriamųjų ženklų, supakuotas į juodos spalvos maišą. Kratos metu buvo padarytas vaizdo įrašas, kuris pridėtas prie bylos (T. 1, b. l. 56-57).

Protokolu kratos, atliktos 2017 m. kovo 8 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nustatyta, kad antro aukšto kambaryje (duomenys neskelbtini), K. B. geranoriškai pateikė: spintoje esančius dešimt įpakavimų, kurio kiekviename po 6 vnt. knygos (duomenys neskelbtini); 7 knygas atskirai; 2 knygas (duomenys neskelbtini). Kratos metu toje pačioje spintoje buvo rasta ir paimta: penki įpakavimai po 6 vnt. knygų kiekviename iš jų, ant stalo buvo rasta ir paimta USB laikmena Toshiba su rusų kalba atspausdinta G. S. knyga (duomenys neskelbtini) (voke); G. S. knyga italų kalba La congura Lituana; rastos ir paimtos laikmenos: Transcend 64GB baltos spalvos, SanDisk 4GB žydros spalvos, Data Traseler 32GB juodos spalvos, AGS Innovations 8GB baltai sidabrinės spalvos, ADATA juodos spalvos, sidabrinės spalvos laikmena 2GB. Šios laikmenos buvo supakuotos į maišelį Nr. 127831. Be to, buvo rasta ir paimta: išorinis standusis diskas ADATA NV610 juodos spalvos, SAMSUNG M3 Portable 1 TB juodos spalvos, PRESTIGIO juodos spalvos, kurie supakuoti į maišelį Nr. 127830, planšetinis kompiuteris LENOVO YOGA TAB 3, juodos spalvos su dėklu, supakuotas į maišelį Nr. 260549, mobiliojo ryšio telefonas Samsung IMEI (duomenys neskelbtini) su SIM kortele Bilain operatoriaus, supakuotas į maišelį Nr. 127832; juodos spalvos sisteminis blokas be skiriamųjų ženklų, numerių su užrašu ASUS, supakuotas į juodos spalvos maišą Nr. 1; mobiliojo ryšio telefonas NOKIA IMEI (duomenys neskelbtini) su TELE2 operatoriaus SIM kortele, supakuotas į maišelį Nr. 127833; 2016 m. juodos spalvos užrašų knygutė; juodos spalvos sisteminis blokas AMD FX Hyper X, supakuotas į juodos spalvos maišą Nr. 2. Kratos metu buvo darytas vaizdo įrašas, kuris pridėtas prie bylos (T. 1, b. l. 65-66).

2017 m. kovo 14 d. apžiūros protokolo, kuriame užfiksuota 2017 m. kovo 8 d. leidyklos (duomenys neskelbtini) patalpose atliktos kratos metu rastų ir paimtų daiktų apžiūra, matyti, kad apžiūrėti: 4 vnt. G. S. knygų  (duomenys neskelbtini), 2017 m., 355 psl. ((duomenys neskelbtini)); kasos pajamų orderis, serija MG Nr. 090, išduotas 2017 m. sausio 27 d. su knygos (duomenys neskelbtini) 530 egz., sumai 1 820.30 eurų su direktoriaus P. M. parašu. Kasos pajamų orderis-kvitas Nr. SPE080346, pasirašytas buhalterės-kasininkės T. O.; kasos pajamų orderis Nr. SPE080346, išduotas 2017 m. vasario 10 d., pasirašytas buhalterės-kasininkės T. O.; kasos pajamų orderis  Nr. SPE080339, išduotas 2017 m. sausio 26 d., psirašytas buhalterės-kasininkės T. O.; PVM sąskaita-faktūra, Serija MG Nr. 988, išduota 2017 m. sausio 27 d.; išankstinė sąskaita-faktūra Nr. SPN098784; PVM sąskaita-faktūra Nr. SPA096574, išrašyta 2017 m. vasario 8 d., pasirašyra marketingo vadybininkės L. L.; 2017 m. sausio 23 d. raštas, skirtas marketingo skyriui dėl G. S. knygos (duomenys neskelbtini) spausdinimo, pasirašytas UAB(duomenys neskelbtini) direktoriaus P. M.; važtaraštis Nr. VSR110446, išduotas 2017 m. vasario 8 d., dėl 500 egz. spausdinimo G. S. knygos (duomenys neskelbtini), pasirašytas sandėlininko G. Ž.; važtaraštis Nr. VSR110445 dėl 30 egz. G. S. knygos (duomenys neskelbtini) spausdinimo, išduotas 2017 m. vasario 8 d., pasirašytas sandėlininko G. Ž.; sutartis tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir AB (duomenys neskelbtini) Nr. VPS170025, sudaryta 2017 m. sausio 24 d., Vilniuje, dėl knygos išspausdinimo, pasirašyta AB (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus R. B. ir UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus P. M.; žalios spalvos Centrum aplankale atskiri atspausdinti G. S. knygos (duomenys neskelbtini) 184 lapai; žalios spalvos aplankale, ant kurio ranka užrašyta (duomenys neskelbtini) atskiri atspausdinti G. S. knygos(duomenys neskelbtini) 176 lapai; 38 stačiakampio formos rudos spalvos įpakavimai su kiekviename įpakavime po 6 vnt. G. S. knygos (duomenys neskelbtini); UAB (duomenys neskelbtini) įstatai, 10 lapų, dešiniajame lapo kampe įrašas apie įregistravimą juridinių asmenų registre 2016 m. lapkričio 3 d., kodas (duomenys neskelbtini), patvirtinti UAB (duomenys neskelbtini) spaudu ir notarų atstovės V. L. parašu bei notarės G. K. spaudu; raštas iš Registrų centro, išduotas 2016 m. spalio 20 d., 09:08:58, patvirtintas Lietuvos Respublikos spaudu ir pasirašytas Juridinių asmenų registro departamento Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos administravimo skyriaus juristės G. K. parašu ir patvirtintas VĮ Registrų centras“ spaudu; atspausdinti elektroniniai susirašinėjimo laiškai (19 l.), prie kurių prikabinti 2 lapukai su užrašais; atspausdinti elektroniniai susirašinėjimo laiškai (12 l.); Lietuvos Respublikos ambasados Italijos Respublikoje, parašyto 2016 m. spalio 11 d., Romoje, rašto kopija bei rašto vertimas į lietuvių kalbą (3 l.); (duomenys neskelbtini) direktoriaus K. B. vizitinė kortelė; stacionaraus kompiuterio procesorius, juodos spalvos, be skiriamųjų ženklų (T. 1, b. l. 77-171). 

2017 m. kovo 14 d. atliktos apžiūros protokolo, kuriame užfiksuota 2017 m. kovo 8 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) patalpose atliktos kratos metu rastų ir paimtų daiktų apžiūra, matyti, kad apžiūrėti: 15 vnt. stačiakampio formos įpakavimų ant kurių yra užrašas (duomenys neskelbtini), po 6 vnt. knygos kiekviename; 7 vnt. G. S. lietuvių kalba 2017 m. išleistos knygos (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), 355 psl.; 2 vnt. G. S. rusų kalba 2016 m. išleistos knygos (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)). Vienos iš knygos pirmajame lape rusų kalba įrašyta dedikacija Brangiam draugui ir bendraminčiui K. B. nuo autoriaus su pagarba, sėkmės, G. S., 338 psl.; 1 vnt. G. S. italų kalba 2016 m. išleistos knygos La C. L.(ISBN 9788888249704) 241 psl.; USB laikmena, baltos spalvos, ant kurios yra užrašas 8 GB TOSHIBA, kitoje laikmenos pusėje užrašai Made in Filippines, 1419145A542RARG31S“; atspausdinta G. S. rusų kalba knyga (duomenys neskelbtini). Kaip buvo žudoma Tarybų Sąjunga ir kas atsitiko tiems, kurie bandė jį išgelbėti, išleista 2016 m., Maskvoje, 351 psl.; baltos spalvos USB laikmena, 64 GB, ant kurios yra užrašyta Transcend su juodos spalvos laikikliu; juodai mėlynos spalvos 4 GB USB laikmena, ant kurios užrašyta San Disk, kitoje laikmenos pusėje užrašas C. B. 4GB; juodos spalvos 32 GB USB laikmena su užrašu Data Traveler 100 G2 su juodos spalvos laikikliu, AGS Innovations“; 8 GB baltai-sidabrinės spalvos USB laikmena su sidabrinės spalvos pakabuku; Adata C008 juodos spalvos USB laikmena su juodos spalvos laikikliu; sidabrinės spalvos USB laikmena, 2 GB, su juodos spalvos laikikliu; išorinis standusis diskas Adata HV610“; juodos spalvos išorinis standusis diskas Sansung M3 Portable 1TB“; juodos spalvos išorinis standusis diskas Prestigio, planšetinis juodos spalvos kompiuteris Lenova YOGA TAB 3“, įdėtas į juodos spalvos įdėklą; mobiliojo ryšio telefonas Samsung, kurio IMEI yra (duomenys neskelbtini) su SIM kortele BILAIN operatoriaus; mobiliojo ryšio telefonas Nokia X7-00, kurio IMEI yra (duomenys neskelbtini) su SIM kortele Tele2 operatoriaus; juodos spalvos sisteminis blokas AMD FX HyperX“; juodos spalvos sisteminis blokas be skiriamųjų ženklų su užrašu Asus, 2016 m. juodos spalvos darbo knyga su užrašais (T. 1, b. l. 172-181). 

2017 m. gegužės 8 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad P. M. pateikė UAB (duomenys neskelbtini) steigiamojo susirinkimo steigimo sutarties ir Knygų perdavimo aktą (T. 3, b. l. 162-164).

2017 m. kovo 9 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad liudytoja L. K. pateikė 2 egzemplioriai knygos (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 182-183)

2017 m. kovo 14 d. apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėti liudytojos L. K. savanoriškai pateikti 2 knygos (duomenys neskelbtini) egzemplioriai iš M. M. bibliotekos archyvo ir lituanistikos skaityklos. Tai Komsomolskoja pravda žurnalistės G. S. knyga, pavadinta (duomenys neskelbtini) . Knyga yra kietu viršeliu, 21 cm ilgio ir 14.5 cm pločio. Viršelis rudos spalvos, ant jo pavaizduoti gyvenamieji namai ir televizijos bokštas. Knygos viršelio viršuje nurodyta autorė – G. S., viduryje pavadinimas (duomenys neskelbtini). Pirmajame knygos puslapyje nurodyta knygos autorė – G. S., antrojo viršuje autorė G. S., viduryje – pavadinimas (duomenys neskelbtini) Kaip buvo žudoma Tarybų Sąjunga ir kas nutiko tiems, kurie bandė ją gelbėti, Vilnius 2017, Politika, knygos (duomenys neskelbtini). Vertėjas G. P., knygoje 367 psl., bibliotekos individualus Nr. 1369125. Antros knygos požymiai yra identiški, skiriasi tik M. M. bibliotekos žymėjimas Nr. 3-14-2126 17/2126 (T. 1, b. l. 184-187).

2017 m. kovo 16 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad R. L.savanoriškai pateikė 1 egzempliorių knygos (duomenys neskelbtini), kuri apžiūrėta 2017-03-21 (T. 1, b. l. 190, 192). 

2017-02-12, 2017-06-21 tarnybiniais pranešimais Vilniaus apskr. VPK Vilniaus m. 3 PK vyresn. tyrėja O. K. pranešė dėl klaidingai nurodytų perduodamų knygų įpakavimų kiekių, paėmimo vietos (T. 1, b. l. 196, 197). 

2017-06-19 apžiūros protokolu užfiksuota knygų (duomenys neskelbtini) įpakavimų apžiūra (T. 2, b. l. 1-5).

2017 m. lapkričio 22 d. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto specialisto T. J.išvada Nr. 2017-01 nustatyta, kad atlikus išsamią G. S. knygos (duomenys neskelbtini) analizę nustatyti tokie faktai:

1) Knygoje periodiškai ir nuosekliai kartojami tikri ar tariami (iš knygoje pateiktų aprašymų nėra galimybės nustatyti, ar interviu su nurodytais asmenimis yra autentiški) buvusių 1991 m. sausio 13 d, įvykių dalyvių, liudininkų ar susijusių asmenų tvirtinimai, kuriais neigiama, jog 1991 m. sausio 13 d. prie televizijos bokšto budėję civiliai žmonės žuvo nuo sovietinės armijos ar kitų SSRS jėgos struktūrų atstovų panaudotų ginklų. Šiais teiginiais yra tikslingai kuriama nuomonė, jog 1991 m. sausio 13 d. visos aukos žuvo nuo pačių lietuvių – ginkluotų asmenų, kurie neva buvo tikslingai ir iš anksto parengti įvykdyti provokaciją ir pralieti nekaltų žmonių kraują. Taip pat knygoje nuolat kartojama nuomonė, jog atkurtos nepriklausomos Lietuvos politikai ir pareigūnai neva klastojo duomenis apie 1991 m. sausio 13 d. žuvusius asmenis, į ligonines vežė anksčiau mirusių žmonių kūnus, į juos šaudė po mirties ir tokiais veiksmais bandė padidinti aukų skaičių. Be to, knygoje nuolat ir tikslingai kuriama nuomonė, jog yra teisiškai ir politiškai persekiojami visi liudininkai ir 1991 m, sausio 13 d. įvykių dalyviai, kurie bando paremti versijas apie tai, jog 1991 m. sausio 13 d. visos aukos galėjo žūti ne nuo sovietinės armijos ar kitų SSRS jėgos struktūrų atstovų panaudotų ginklų, o nuo lietuvių rankų.

2) Toliau pateikiami konkretūs teiginiai, kuriais kuriama nuomonė, jog 1991 m. sausio 13 d. prie televizijos bokšto budėję civiliai žmonės žuvo ne nuo sovietinės armijos ar kitų SSRS jėgos struktūrų atstovų panaudotų ginklų: 18 psl. nurodoma „Antra, iš visų kampų ėmė lįsti faktai, kurie nederėjo prie idealizuotos legendos: vienoje knygoje parašė, kad ne tarybiniai kareiviai į minią šaudė, o nežinomi snaiperiai nuo stogų, kitoje knygoje prisiminė ten buvusius amerikiečių instruktorius.“ 19-20 psl.: „Ir visi užmerkia akis prieš tokį faktą, kad TSRS generalinis prokuroras N. T. dar 1991 metų gegužę informaciniame pranešime Aukščiausiai Tarybai rašė, jog jokių objektyvių patvirtinimų, kad 13 civilių gyventojų žuvo nuo tarybinių kariškių rankų, Lietuvos teisėsauga nepateikė, kad mažiausiai 6 nukentėjusieji buvo nužudyti iš viršaus į nugarą, mažiausiai du buvo suspausti automobiliais, o ne tankais, dar vieną žmogų ištiko miokardo infarkto smūgis, o vienu atveju buvo iššauta net 7 kartus į jau mirusį kūną (I. Š. - G.S.).“ 25-27 psl. (cituojamas M. G.): „Nei Pskovo desantininkai, nei būrio „Alfa“ karininkai ginklo nenaudojo. Tai neįmanoma.“; „Mes buvome ginkluoti standartiniais ginklais: aš kaip vadas turėjau Makarovo pistoletą, mano pavaldiniai buvo ginkluoti arba snaiperio šautuvu, arba AK 5,45 mm. Tačiau V. Š. ėjo grandinės gale, paskutinis, o ne priešakiniame šturmo būryje - už jo nei vieno kario iš mūsų būrio nebebuvo, todėl žūti nuo atsitiktinės savo kovos draugų kulkos niekaip negalėjo. Po pranešimo dėl Šatskich (jis buvo prie telecentro) ir pas mus prie televizijos bokšto prasidėjo tai, kas šiandien vadinama „savi šaudė savus“. Gavau pranešimus iš išorinio kordono būrio, kuriame buvo sargybos kariai, vado, kad yra šaudoma nuo gretimų namų pusės ir yra sužeistų civilių gyventojų/ šarvuočiais, nes pats mačiau šūvių blyksnius ant stogų.“ 32 psl. (cituojamas D. J.): „Varenikovas, Ačalovas man raportavo: nei vieno šūvio iš karių pusės nebuvo iššauta. O į karius šaudė.“; „Reikėjo pašalinti kariuomenę iš Lietuvos. O kaip pašalinti? Pralieti kraują, surengti provokaciją. Tai jie ir padarė. Jie mus aplošė. Nužudė saviškius tam, kad pasiekti pergalę.“ 35 psl.: „- Nebuvo nei vieno šūvio. Niekas nešaudė. Koviniai šoviniai kareiviams net išduoti nebuvo. Kai ėmėme aiškintis, ten buvo kulkos iš šautuvų, iš automato PPS ir medžioklinių ginklų.“ 38 psl.: „Aš daviau įsakymą atkurti tvarką, o čia galima prisigalvoti visko. Mes tiksliai žinome, kad Baku ir Vilniuje šaudė į mus. Tačiau mes į nieką nešaudėme. Už ką mus teisti?“40 psl. (cituojamas G. O.):“- O jums pranešė, kad šūviai prie televizijos bokšto buvo Sąjūdžio provokacija, o ne tarybinių karių ir „Alfos“ rankų darbas? - Man dar tuomet sakė, kad buvo į nugaras šaudoma.“ 56 psl. „O ką jūs atsakytumėte į tokią sąmokslo teoriją: lietuviai taip stipriai norėjo atgauti nepriklausomybę, kad nusprendė pagreitinti procesą, surengė provokaciją, ir prie šito spektaklio stovėjo jūsų mylimas mokinys A. B.?“ 57-58 psl. „Tačiau įrodymų, kad prie televizijos bokšto šaudė tarybiniai kariai, nėra! Tuo labiau ten buvo aptiktos tūtelės šovinių, iššautų iš Antrojo pasaulinio karo laikų ginklų...“ 62 psl. (cituojamas V. O.): „Akivaizdu, kad kraujo praliejimas buvo iš anksto sumodeliuotas Landsbergio patarėjų, kadangi televizijos šturmo metu nepriklausomos radijo stotys ėmė transliuoti iš anksto paruoštus įrašus įvairiomis pasaulio kalbomis apie tai, kaip „Vilniuje pralietas kraujas ir įvykdytas karinis perversmas“. 64 psl.: „Ir užėmus bokštą pirmasis raportas buvo būtent jam - tai mums papasakojo Lietuvos KGB darbuotojai, kurie asmeniškai dalyvavo, kai desantininkai raportavo Kriučkovui, Gorbačiovui ir Jazovui apie tai, kad užduotis įvykdyta. Jie nieko iš vietinių gyventojų nenužudė, žuvo tik leitenantas Šatskich, kurį nušovė, greičiausiai, sąjūdiečiai.“ 65 psl.: „Ta aplinkybė, kad dauguma žuvusiųjų prie Vilniaus televizijos bokšto buvo nužudyti snaiperių iš ginklų, greičiausia - medžioklinių šautuvų, jau tada buvo žinoma.“ 65-66 psl. (atitinka Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento 2017 m. vasario 24 d. rašto Nr. 18-1842 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodytus rusiško leidimo 56 psl.): „Kad kareiviai televizijos bokšto ir televizijos centro šturmo metu nieko iš civilių gyventojų nenužudė, visus žmones nužudė sąjūdiečių arba Vakarų spectarnybų agentūros snaiperiai.“ 68 psl.: „Tačiau visų jų bendra nuomonė buvo tokia: įsakymą užimti televizijos bokštą davė asmeniškai pats Gorbačiovas, tačiau vėliau to išsigynė, išdavė visus žmones ir padarė juos faktiškais nusikaltėliais, desantininkai nieko nežudė, o tie iš lietuvių, kurie žuvo, buvo nužudyti snaiperių arba užsienio šalių specialiųjų tarnybų darbuotojų.“ 69 psl.: „Vilniuje viskas vyko pagal tą pačią metodiką. Šaudė į žmones, kad paskui visą kaltę suversti „Alfai“ ir desantininkams.“ 70 psl.: „Tai ne 13 lietuvių, kuriuos nušovė patys lietuviai.“ 80 psl.: (cituojamas A. P.): „Politikieriai iš 1991 metų įvykių sukūrė religiją. Tai tapo dogma: rusai žudo lietuvius, Rusija - amžinas priešas, o Lietuva priklauso Vakarams, kurie visada demokratiški, - ir kas tuo abejoja, turi sėdėti kalėjime. Todėl išleisti milijonai, jeigu ne milijardai pinigų šitai versijai kurti. Kai aš pasakiau, kad „Žemė sukasi“, ta prasme, kad „savi šaudė į savus“, - darbo ėmėsi XXI amžiaus inkvizicija. 83 psl.: (cituojama K. B.): „Aš mačiau šūvius, sklidusius iš namo priešais, naktį jie gerai matėsi, kadangi šaudė trasuojančiomis kulkomis. Jeigu būtų šaudę tarybiniai kareiviai ir mus būtų traiškę tankais, aukų būtų buvę žymiai daugiau.“ 83 psl.: (cituojamas P. L.): „Aš irgi nuėjau pažiūrėti ir mačiau, kaip pradėjo šaudyti nuo penkiaaukščio namo Nr. 37 gatvės, kuri dabar vadinasi Sausio 13-osios gatvė. Buvo blyksniai ir griūdavo žmonės, - jie taip bandė pasislėpti, arba buvo sužeisti, nužudyti.“ 84 psl.: (cituojamas B. B.): “Ir mes savo štabe buvome net labai patenkinti, kad buvo  pralietas  lietuviškas kraujas rusų rankomis. Mes galėjome reikalauti: „Rusai, lauk iš Lietuvos!“. Taip ir buvo:  jie susirinko ir išvažiavo, neiššovę nė šūvio.“ 86 pslcituojama D. R.): O tada, kai jūs pamatėte, kad žmonės krenta, jums nekilo jokia abejonė, ar juos nužudė tarybiniai kareiviai? - Tie kareiviai, kurie atvažiavo su tankais, tikrai nešaudė. Jeigu jie būtų šaudę, tai iš šito Vilniaus rajono nieko nebūtų likę. Mes rėkėme, kad jie žudikai, ir net apsidžiaugėme, kai kažkas ėmė šaudyti į tankus iš viršaus, kadangi nusprendėme, kad mes ne vieni, kad atskubėjo pastiprinimas.“ (83-86 psl.: nurodytos citatos atitinka Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento 2017 m. vasario 24 d. rašto Nr. 18-1842 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodytus rusiško leidimo 72-77psl), 91 psl.: „Tačiau tai patvirtina teismo medicinos ekspertizės, kurią atliko lietuvių pusė, aktas: penki žmonės buvo nužudyti Mosino karabino kulkomis arba nuo medžioklinių nupjautavamzdžių, o ne iš Kalašnikovo automato!“; Paklausykite, jis į teismą atvedė dvylika liudytojų, kurie patvirtino, kad taip pat matė, kaip buvo šaudoma nuo stogų!“ 99 psl.: (cituojamas V. I.): „Tačiau po to aš padariau knygos prezentaciją Rusijos Valstybės Dūmoje ir pakartojau, jog įrodymų, kad žmonės žuvo nuo tarybinių karių rankų, nebuvo ir nėra.“ 102 psl.: „Man jų gaila: jie nieko negali įrodyti, kadangi neturi jokių įrodymų. Kaip juos suklastoti? Štai L. A. (pagal oficialią versiją, žuvo po tarybinio tanko vikšrais. - G.S.) padarė pavyzdine-parodomąja auka - o ją į ligoninę atvežė gyvą, prieš operaciją ji pati nurodė savo namų adresą, dar 7 val. ryto sausio 13-ąją jai darė kardiogramą, o pirmą valandą dienos ji jau gulėjo ant stalo prozektoriume... Aš mačiau skrodimo dokumentus - jos nė vienas kaulelis nebuvo sulaužytas. Kaip tai įmanoma tanku sutraiškyti žmogų, kad nebūtų sutrupintas nė vienas kaulas? Apie snaiperius, šaudžiusius nuo stogų, buvo kalbama nuo pat pirmos dienos po sausio tragedijos, o rašytojas Petkevičius, su kuriuo aš kalbėjausi ne vieną kartą, atvirai pasakojo apie 18 pasieniečių lietuvių, kurie nuo šitų stogų ir šaudė.“ 108 psl.: „Esmė čia, kad vieno iš žuvusiųjų kūne - I. Š., - buvo rastos septynių šautinių sužeidimų kiaurymės. Tai buvo keista: kaip žmogus vienu metu galėjo būti sužeistas tiek kartų iš skirtingų pusių? Kučerovo, kaip žinomo teismo medicinos ekspertizės srities autoriteto, paprašė pakomentuoti šias nuotraukas ir oficialius duomenis. Patyrusio teismo medicinos eksperto atsakymas buvo vienareikšmiškas: „Žaizdos buvo padarytos tyčia dirbtinai sukurtoje aplinkoje. Šauta buvo jau į negyvą kūną iš arti arba labai arti“. „Yra kvaila daryti prielaidą, - iškėlė logiškai pagrįstą klausimą Kučerovas, - kad nakties metu šauliai, esantys skirtingose nuo aukos pusėse ir per atstumą nuo jos, visi kartu vienu metu iššautų į vieną ir tą pačią auką“ „Ką tai galėtų reikšti? Tik tai, kad Šimulionis, žuvęs po automobilio ratais, vėliau dar buvo sušaudytas septynis kartus.“ 112-113 psl. (cituojamas I. K.): „Tardymui yra gerai žinoma, kad prie televizijos bokšto buvo šaudoma nuo šalia esančių namų stogų ir iš miško: kareiviai iš tiesų galėjo turėti tik tuščius šovinius! Kažkas labai jau norėjo, kad užimant televizijos bokštą būtinai būtų aukų. - - Kadangi gausybės aukų pasiekti nepavyko, kažkam šovė į galvą mintis paskelbti aukomis mirusius nuo infarkto, žuvusius autoįvykių metu, ši aplinkybė tardymui yra žinoma taip pat. Sakralinis aukojimas ant Lietuvos nepriklausomybės aukuro buvo iš anksto suplanuotas Landsbergio politiniuose užkulisiuose, kuriuos vėliau parėmė ir Gorbačiovo užkulisiai.“ 116 psl. (cituojamas I. K.): Ką tėvas dar pasakojo apie 1991 metų sausio 13-osios įvykius be to, kad kūnai buvo sušaudyti ant stalo lavoninėje? - Būtent tai ir pasakojo. Dar iki pasirodant laikraščiuose straipsniams ta tema, jis jau kalbėjo, kad šaudė į nugaras, kad ant stogų sėdėjo snaiperiai ir šaudė į savus. O tuos, kurių nenušovė, pribaigė lavoninėje.“ 124 psl. (cituojamas M. B.): „Reikia atsižvelgti į tai, kad nacionalistai patys šaudė į tuos žmones, kurie ten žuvo. (...) Yra versija, kad patys lietuviai šaudė į lietuvius, yra versija, kad šaudė patruliai, kai minia sulaužė atitvarą. Tačiau garnizono vado įsakymo panaudoti ginklą nebuvo. (...) Akivaizdu, tai buvo lietuvių buržuazinių nacionalistų provokacija.“ 130 psl. (cituojamas J. K.): „Žmonės ateidavo pas mus į CK ir pasakojo, kad šaudė Landsbergio kareiviai, o armijos kariškiai turėjo tik tuščius šovinius.“ 138 psl. (cituojamas J. J.): Tai yra, jums iš pat pradžių buvo žinoma, kad Tarybinė armija ginklo prieš žmones nenaudojo? - Ne. Ne. Nenaudojo.“ „Bet patys žmonės po tanku nelindo, juos stūmė po vikšrais. L. A. žuvo ne po tankų vikšrais. Į ligoninę ją atvežė gyvą. Ją pastūmė po tanku. Yra liudytojų parodymai. Aš ir pats teisme girdėjau, kaip apie tai kalbėjo jos draugė. Yra liudytojų parodymai, kaip į miną pradėjo šaudyti nuo namų stogų dar iki atvykstant kariškiams. Aš tai skaičiau sausio įvykių baudžiamojoje byloje. Medicininė ekspertizė nustatė trajektorijas: daugelis žmonių žuvo nuo šautinių sužeidimų, patirtų 30-60 laipsnių kampu. Kulkos skirtingos, yra net senovinio Mosino šautuvo. Iš tokio šautuvo kažkas šaudė ir nužudė žmogų.“ 164 psl. (cituojamas V. L.): „Duomenys apie tai, kad nuo stogų šaudė snaiperiai ir kad kūnai buvo sušaudyti ant stalo lavoninėje, man buvo perduoti jau ryte. Į mano kabinetą atėjo dvi šeimos, tėvai su dukterimis. Ir šitos mergaitės papasakojo, kaip jas stūmė po mašinų ratais, spaudė ir šaudė kažkas iš šono... Aš dar pagalvojau, negi kažkam šovė į galvą mintis pasodinti kareivius, kad šie pleškintų į minią? Kad iš mūsų pusės kažkas šaudė - to negali būti! Vadinasi, iš kitos...“ 186 psl. (cituojamas A. N.): „Tačiau jau ant pirmojo aukos kūno, kurį man parodė lavoninėje, buvo visiškai aiškiai matomas automobilio „Žiguli“ padangos protektoriaus pėdsakas ir nesimatė jokių tanko pėdsakų(....). Tai buvo žmonės iš minios, kurie šaudė iš lygiavamzdžių ir nupjautavamzdžių ginklų. Štai stovėjo kažkur už nugaros vyrukas iš Sąjūdžio ir pleškino...“ 192-193 psl. (cituojamas V. R.): „- Kaip jūs vertinate versiją apie trečiąją jėgą, kuri išprovokavo tragediją? - Šita jėga buvo Krašto apsaugos departamentas ir Sąjūdis. Mūsų turima informacija, į žmones, greičiausiai, šaudė ir Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Kriminalinio skyriaus darbuotojai iš sutrumpinto 5,45 kalibro automato.“; „Tai štai morgo darbuotojai pasakojo, kad ryte, kaip pradėjo gabenti nužudytuosius, morge buvo kūnai, kurių negalima buvo priskirti aukoms nė pagal jokius kriterijus. Lyg juos būtų kažkas surinkęs per parą iš visų nelaimingų atsitikimų vietų artimiausiuose Vilniaus rajonuose ir suvežęs į vieną vietą.“ 228-229 psl. (cituojamas A. B.): „Vietoje A. K., kurio rankose sprogo sprogstamasis paketas, prie įėjimo buvo tik kraujo dėmė. (...) Pasikalbėjome su kareiviais, jie papasakojo, kad sprogstamuosius paketus turėjo daugelis nacionalistų - baudžiamojoje byloje, kurią tyrė Maskva, buvo prijungti liudijimai mūsų kareivių, kurie matė, kaip civiliai išbėgdavo prieš koloną ir bandė į kėbulą, kur sėdėjo kareiviai, įmesti sprogstamuosius paketus. (...) Iš kur jis galėjo žinoti, kokį sprogstamąjį užtaisą jam pakišo A. B.? (...) Kanapinskas susprogdino sprogstamąjį užtaisą savo rankose, arba jį tiesiog prispaudė minia.“ 243 psl. (cituojamas A. S.): „Mes paklausėme, ar yra nuostolių. Jis atsakė, kad kapitonui Gavrilovui sprogstamasis užtaisas nutraukė pėdą, o dar nukentėjo „Alfa“ - nacionalistai kariui iš arti iššovė į nugarą, kulka pramušė šarvuotą liemenę, jį išvežė į ligoninę. (...) Prie televizijos bokšto dėjosi baisūs dalykai. Kaip pasakojo staklių gamybos įmonės darbininkas, vieną iš jų, tą, kuris nešė vėliavą, nušovė tyčia, kad paskui galėtų sakyti, kad šaudė rusai. Ten, pylimo viršuje, buvo metalinė tvora, kuri juosė visą televizijos bokšto perimetrą. Karininkas iš šarvuočio šaukė: „Piliečiai, objekto centras yra jau užimtas TSRS kariuomenės, kad išvengtume aukų, prašau eiti žemyn“. Mūsų draugovininkų akyse lietuviai stvėrė L. A. ir metė ją ant tos tvoros, šarvuotis iš inercijos ją prispaudė. Ji buvo gyva ir mirė tik operacijos metu ligoninėje. O lietuviai rėkavo, kad ją sutraiškė tyčia.“ 270 psl. (cituojamas R. J.): „Šitas teismas, kuris šiandien vyksta Vilniuje sausio 13-osios įvykių dalyviams, - šlykštus parodomasis farsas. Lietuvos valdžia mus kaltina tuo, ko mes nepadarėme, - žmonių nužudymu. Aš tvirtai pareiškiu, mūsų kareiviai į taikius gyventojus nešaudė. Visas procesas buvo organizuotas lygiai taip pat, kaip ir Ukrainoje. Vilniuje reikėjo pralieti kraują, todėl šaudė į savus, taip pat ir Kijeve - kad sukelti žmonių mases.“ 277-278 psl. (cituojamas A. N.): „...Sausio 13-osios rytą man skambina iš Vilniaus miesto ligoninės - atvažiuokite, pažiūrėsite, ką mums atvežė. Atvažiavau. Guli žmonių kūnai - kas iš po traktoriaus, kas iš po mašinos, - o gydytojas man sako: šiandien visos dienos lavonus suvežė p mus iš visos Lietuvos... Kitą dieną pas mane į kabinetą atėjo trys moterys, kurios papasakojo mačiusios, kaip ant jų penkiaaukščio namo stogo užlipo automatais ginkluoti milicininkai ir šaudė į minią.“ 286 psl. (atitinka Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento 2017 m. vasario 24 d. rašto Nr. 18-1842 „Dėl informacijos pateikimo nurodytus rusiško leidimo 268 psl.) cituojamas A. P.: Nuo kieno rankų žuvo leitenantas Šatskich? Kodėl susisprogdino televizijos centro gynėjas A. K.? Ar įvykiuose prie televizijos bokšto dalyvavo trečioji jėga, apie kurią bet koks bandymas kalbėti Lietuvoje yra laikomas šlykščia insinuacija? - Man pačiam jau seniai ir viskas yra visiškai aišku: į leitenantą Šatskich šovė iš minios, tačiau jis žuvo atsitiktinai. Voroje jis ėjo paskutinis ir kuomet kopė per langą jo šarvuota liemenė, sudaryta iš plokščių, sulinko. Tuo metu buvo iššauta. Pati liemenė neperšaunama, tačiau kulka praėjo per sudūrimą tarp plokščių. Kas būtent šovė, nėra nustatyta. Kad vėliau leitenanto kūną kėsinosi paslėpti, tai irgi yra tiesa,“ 287 psl. „Dabar dėl Kanapinsko. Jeigu sprogstamą paketą į jį būtų metę kariškiai, kūno sužeidimų pobūdis būtų visiškai kitoks. Aš galvoju, sprogstamą paketą jis laikė po pažastimi. Ir, šturmui prasidėjus, tiesiog pasielgė neatsargiai“. 287 psl. {atitinka Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento 2017 m. vasario 24 d. rašto Nr 18-1842 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodytus rusiško leidimo 269 psl.) „- Informaciją, kad įvykiuose dalyvauja kažkokia trečioji jėga, jūsų prokuratūra gavo tuoj po įvykių? - Šiuo klausimu daugelis domėjosi. Grupė tardytojų iš Maskvos labai atidžiai tyrė šitą nelemtą šūvį, iššautą iš Mosino šautuvo, - šovinys gi skiriasi nuo tų, kurie yra naudojami armijos ginkluotėje. Negi manote, kad grupė „Alfa“ ėjo į šturmą su Mosino šautuvu? Akivaizdu, kad šis šautuvas buvo likęs nuo karo laikų ir buvo ištrauktas reikiamu momentu. Todėl trečioji jėga ten neginčijamai dalyvavo.“ 293 psl.- (atitinka Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento 2017 m. vasario 24 d. rašto Nr. 18-1842 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodytus rusiško leidimo 275 psl.) „Jokių įrodymų, patvirtinančių nukentėjusių asmenų žuvimą ar sužalojimą būtent dėl kariškių veiksmų, prokuratūros darbuotojai nepateikė ir tikrąsias įvykio aplinkybes slepia... Daugybiniai parodymai liudija, kad dauguma nukentėjusių prie televizijos centro pastato tikrovėje žuvo ne dėl kariškių šūvių ar dėl tanko užvažiavimo, o dėl pačių smogikų šūvių, papuolę po lengvojo automobilio ratais ar kitų priežasčių, kurios niekaip nėra susijusios su minėtu įvykiu.“ 309 psl. (cituojamas A. O.): „Naujajai nepriklausomos Lietuvos valdžiai liko labai nedaug, kad nusverti svarstykles į savo pusę. Tam, kad galutinai mobilizuoti lietuvių tautą, reikėjo mažo kraujo. Ir šitą kraują reikėjo kokiu nors būdu pralieti. Kas ir buvo pakankamai sėkmingai įvykdyta.“ 310 psl. {atitinka Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento 2017 m. vasario 24 d. rašto Nr. 18-1842 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodytus rusiško leidimo 291 psl.): „Tai, kad šaudė iš viršaus, nuo stogų, patvirtina daugybė liudijimų, kadangi šaudymas tikrai buvo.“ 311 psl.:“- Butkevičius bandė mane įtikinti, kad nuo stogų galėjo šaudyti ir rusų nacionalistai. - Aš asmeniškai gerai pažįstu Butkevičių, todėl galiu jums pasakyti, kad kalbėdamas su jumis jis melavo. Jis pats man pasakojo, kad šauliai - tai buvę pasieniečiai iš Alytaus, 18 žmonių“.

3) Knygoje taip pat neigiamas sovietinių struktūrų – OMON – dalyvavimas, įvykdant Lietuvos muitininkų žudynes Medininkų pasienio poste 1991 m. liepos 31 d.: 204 psl. (cituojamas V. R. apie Lietuvos muitininkų nužudymą 1991 m. Medininkų poste ): „Aš žinau, kad tai padarė ne omonininkai. Mes turėjome informaciją apie kontrabandistus – esą baltarusių banditai ketino pervežti per sieną didelę partiją kailių, o lietuvių grupuotė – partiją narkotikų, ir kažko jie tarpusavyje nepasidalino. Sprendžiant pagal fotografijas ir videoįrašus, kurie buvo padaryti tuoj pat po muitininkų nužudymo, galima teigti visai tiksliai: mes taip nedarome“. 212 psl. (cituojamas A. A., apie Lietuvos muitininkų nužudymą 1991 m. Medininkų poste): „Jūs, kaip buvęs operatyvininkas, turite savo versiją? – Teoriškai galima teigti viską, kas tik įmanoma. Mes galvojome, kad tai padarė Krašto apsaugos departamentas todėl, kad diskredituoti OMON.“

4. Įvertinus aukščiau pateiktus konkrečius teiginius ir visą knygos turinį bei kontekstą, galima daryti išvadą, jog knygoje yra tikslingai ir nuosekliai neigiami 1990-1991 m. agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkūs ar sunkūs nusikaltimai Lietuvos Respublikai arba labai sunkūs nusikaltimai Lietuvos Respublikos gyventojams.

5) Minėtų nusikaltimų neigimas nėra atliekamas grasinančiu būdu, negalima teigti, kad dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka, tačiau tai daroma užgauliu ir įžeidžiančiu būdu: a) remiantis galimų įvykių dalyvių ar liudytojų prisiminimais formuojama nuomonė, jog 1991 m. sausio 13 d. žuvę civiliai bei sovietinės armijos leitenantas Šatskich žuvo ne nuo sovietinės armijos ar kitų SSRS jėgos struktūrų atstovų panaudotų ginklų ir agresyvių veiksmų, o atsitiktinai arba nuo pačių lietuvių rankų; b) formuojama nuomonė, jog dalis 1991 m. sausio 13 d. žuvusių taikių žmonių kūnų buvo atvežta iš kitų Lietuvos vietų, o patys kūnai buvo tikslingai sudarkyti po mirties, kad būtų galima apkaltinti sovietinius karius. Tai demonstruoja nepagarbą žuvusiems ir jų artimiesiems, užgauna bei įžeidžia gynusiųjų Lietuvos nepriklausomybę ir 1991 m. sausio 13 naktį stovėjusių prie Televizijos bokšto bei ten žuvusiųjų atminimą; c) formuojama nuomonė, kad kai kurie 1991 m. sausio 13 d. žuvusieji prie Televizijos bokšto susisprogdino patys nuo neaiškios kilmės sprogmenų (konkrečiai minimas A. K.), taip galimai bandant įteigti nuomonę, jog dalis žuvusiųjų patys galėjo būti „provokatoriai“, siekę aukų. Tai užgauna bei įžeidžia gynusiųjų Lietuvos nepriklausomybę ir 1991 m. sausio 13 naktį stovėjusių prie Televizijos bokšto bei ten žuvusiųjų atminimą; d) formuojama nuomonė, kad sovietinės armijos kariai, specialiosios paskirties ALFA būrio kariai ir OMON kariai yra verti pagarbos, nuolat vadinami įvairiais pagiriamaisiais epitetais („didvyriais“, „atlantais“,„tais, kuriais šalis turėtų didžiuotis“ ir pan.), taip galimai siekiant sukurti nuomonę, jog jie nėra įvykdę jokių labai sunkių ar sunkių nusikaltimų Lietuvos Respublikai arba Lietuvos Respublikos gyventojams, todėl neverti baudžiamojo persekiojimo. Tai neigia Lietuvos teismų priimtus sprendimus dėl 1991 m. sausio 13 d. ir 1991 liepos 31 d. įvykdytų nusikaltimų ir užgauna bei įžeidžia gynusiųjų Lietuvos nepriklausomybę ir žuvusiųjų atminimą.

6) G. S. knygos (duomenys neskelbtini) lietuviško leidimo įžangoje „Leidėjų žodis“ (9-11 psl.), kuri pasirašyta P. M. vardu, visiškai nekritiškai vertinamas originalus kūrinys ir nebandoma abejoti G. S. pateikta informacija, nėra aiškinamas knygoje pateikiamų interpretacijų prieštaravimas Lietuvos Respublikos teismų ir kitų oficialių institucijų priimtiems nutarimams dėl 1991 m sausio 13 d. ir 1991 m. liepos 31 d. Medininkuose įvykdytų nusikaltimų. Priešingai, teigiama, jog šie nusikaltimai nėra ištirti, formuojama nuomonė, jog faktai yra tikslingai slepiami: „Juo labiau, kai ištisą ketvirtį amžiaus Lietuvoje nebaigiamos (net nepradedamos!) objektyviai ištirti 1991-ųjų metų sausio 13-osios, tų pačių metų liepos 31-osios (Medininkų) žudynės, vėlesnės kai kam neįtikusių asmenų paslaptingos mirtys, - net pradanginant dokumentus bei vertingus liudininkų parodymus ir iškeliant absurdiškas versijas“ (psl. 11). Tokiu būdu yra suformuojamas pritarimas G. S. knygoje (duomenys neskelbtini) esamiems teiginiams, įskaitant ir teiginius, kuriais yra tikslingai ir nuosekliai neigiami 1990-1991 metais agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkūs ar sunkūs nusikaltimai Lietuvos Respublikai arba labai sunkūs nusikaltimai Lietuvos Respublikos gyventojams (T. 2, b. l. 20-28).

2017 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-1354(17) nustatyta:

1) tyrimui pateikto kompiuterio (juodos spalvos sisteminis blokas be skiriamųjų ženklų, numerių, ComputerName - MAKETAI) 500GB talpos standžiajame diske Seagate (modelis ST3500320AS, S/N: 5QM2FCEL) (toliau – kompiuteris) knygos ?????? ???????????"??? ???? ??????. ??? ??????? ????????? ???? ? ??? ????? ? ???? ??? ??????? ??? ??????" elektroninės kopijos, rinkmenos (knygos maketo) rusų kalba, nėra, išskyrus kataloguose D:\Knygos\2016 metai\Kas ka isdavė\New folder ir D:\Knygos\2016 metai/Kas ka isdavė\New folder/Panka ??? ?????? įrašytus failus su nuotraukomis. Minėti failai galimai yra iš Mac Apple kompiuterio su Mac OS X 10.8.5 operacine sistema ir panaudoti sudarant knygos G. S. (duomenys neskelbtini) lietuvių kalba spausdinimui ruošiamą maketą. Faile D:\Knygos\2016 metai/Kas ka isdave\New Folder/ Podnucu ? ????!.docx yra užrašų po nuotraukomis tekstai rusų kalba, galimai kaip knygoje: ?????? ??????????? ??? ???? ??????. ??? ??????? ????????? ???? ? ??? ????? ? ???? ??? ??????? ??? ?????? (duomenys pateikti 1 priede DVD+R diske, žiūr. katalogus ''Kas ka išdavė\New folder ir \Kas ka isdavė\Ne\v folder/ Panka ??? ??????).

2) Tyrimui pateiktame kompiuteryje duomenų, galimai susijusių su P. M. ryšiais su G. S. (el. paštas (duomenys neskelbtini)), šių asmenų tarpusavio elektroninio susirašinėjimo nuo 2016 m. sausio 1 d., nenustatyta. Tiriamajame standžiajame diske duomenų, kurie būtų susiję su P. M. asmeniniu elektroninio pašto adresu, nenustatyta. Labiausiai tikėtina, kad buvo naudojamas bendras UAB(duomenys neskelbtini) adresas ((duomenys neskelbtini)).

3) Tyrimui pateiktame kompiuteryje duomenų, galimai susijusių su K. B. (el. pašto adresas: (duomenys neskelbtini)) ryšiais su G. S. (el. paštas (duomenys neskelbtini)), šių asmenų tarpusavio elektroninio susirašinėjimo nuo 2016 m. sausio 1 d. nenustatyta.

4) Tyrimui pateiktame kompiuteryje duomenų, galimai susijusių su P. M. ir K. B. (el. pašto adresas: (duomenys neskelbtini)) tarpusavio ryšiais, šių asmenų tarpusavio elektroninio susirašinėjimo nuo 2016 m. sausio 1 d. nenustatyta.

5) Tyrimui pateiktame kompiuteryje duomenų, galimai susijusių su G. S., P. M., K. B. ryšiais su kitais asmenimis, šių asmenų tarpusavio elektroninio susirašinėjimo nuo 2016 m. sausio 1 d., susijusio su G. S. knyga „??? ???? ??????. ??? ??????? ????????? ???? ? ??? ????? ? ???? ??? ??????? ??? ??????“ ir jos vertimu į lietuvių kalbą (duomenys neskelbtini), nenustatyta.

6) Tyrimui pateiktame kompiuteryje, kataloguose D:\Knygos\2016 metai\Kas ka isdave, D:\Knygos\2016 metai\Kas ka isdave\Nauja 2 dalis; D:\RECYCLER\S-l-5-2I-343818398 1425521274-839522115-1003 yra įrašyti doc ir docx failai, galimai susiję su G. S. knygos „??? ???? ??????. ??? ??????? ????????? ???? ? ??? ????? ? ???? ??? ??????? ??? ??????” vertimu į lietuvių kalbą (failai pateikti 1 priede DVD+R diske, žiūr. katalogus \Kas ka išdavė ir \Kas ka isdavė\Nauja 2 dalis, failų kontrolinės sumos MD5 pateiktos lentelėse Nr. 18-20). Minėtų .doc ir .docx failų tekstuose yra nurodyti knygos puslapius atitinkantys žymenys (žiūr. lenteles Nr. 14, 16 tiriamojoje dalyje). Kompiuteryje rastų tekstų, knygos vertimo ar išspausdinto knygos teksto analizė, vertimo atitikimas originalo kalba parašytam tekstui, kompiuteryje rastų tekstų patikra (vizualinis lyginimas su atspausdintu leidiniu) ir pan. dalykai nėra informacinių technologijų ekspertų kompetencijoje, todėl nurodyti, kokioje apimtyje tyrimo objektuose yra nurodytos knygos vertimas į lietuvių kalbą, nėra galimybės.

7) Tyrimui pateiktame kompiuteryje duomenų apie tai, kada, kokiu būdu ir iš ko K. B. buvo gavęs knygos „Kto kogo predal“ elektroninę rinkmeną (knygos maketą) rusų kalba, nėra.

8) Tyrimui pateiktame kompiuteryje duomenų apie tai, kada, kokiu būdu ir su kuo K. B. pasidalino (kam ar kur siuntė) knygos „Kto kogo predal“ ar knygos (duomenys neskelbtini) elektronine kopija, nėra.

9) Tyrimui pateiktame kompiuteryje kataloguose D:\Knygos\2016 metai\Kas ka išdavė. D:\Knygos\2016 metai\Kas ka isdave\Nauja 2 dalis; D:\RECYCLERl\S-l-5-21-343818398-1425521274-839522115-1003 įrašytų doc ir docx failų meta duomenų analizė leidžia daryti išvadą, kad galimai su G. S. knygos vertimu į lietuvių kalbą susiję doc, docx failai buvo sukurti ne šiuo kompiuteriu (žiūr. pateiktą informaciją tiriamojoje dalyje Katalogo D;\Knygos\2016 metai\Kas ka išdavė failų (.doc, .docx) meta duomenys). Duomenų, kuriuose būtų nurodyta kas ir kokia apimtimi galimai vykdė minėtos knygos vertimą, nėra.

10) Tyrimui pateiktame kompiuteryje yra duomenų, kad knygos (duomenys neskelbtini) vertimo į lietuvių kalbą tekstiniai ruošiniai galimai buvo sukurti skirtinguose kompiuteriuose, pyz., minėtų failų metaduomenys pateikti lentelėje Nr. 21 (PC name failų meta duomenyse neužfiksuotas).

11) Tyrimui pateikto kompiuterio sisteminio registro C:\Windows/System32\config\Sam informacija leidžia daryti išvadą, kad kompiuteris dirba valdomas operacinės sistemos Microsoft Windows XP Professional - Registered to ABC, prisijungimui naudojama tik viena registruota vartotojo paskyra: General (prisijungimo slaptažodžio nėra). Įdiegtos programinės įrangos Microsoft Office Enterprise 2007 sisteminiame registre C:\Documents and Settings\Genaral\Ntuser.dat užfiksuoti vartotojo duomenys, galimai identifikuojantys failo priklausomybę minėto kompiuterio vartotojui (bet ne konkrečiam asmeniui), pateikti lentelėje Nr. 4 tiriamojoje dalyje. Informacinių technologijų ekspertizė kompiuterio vartotojo paskyros ar vartotojo profilio savininko, kaip konkretaus asmens (ar autoriaus, identifikuoti neturi galimybės, nes tą pačią paskyrą ar vartotojo profilį kompiuteryje gali naudoti ne vienas asmuo. Kompiuterio vartotoju, bendru atveju, gali būti bet kuris asmuo, kuriam savininkas (ar atsakingas už kompiuterį asmuo) leidžia naudotis kompiuteriu bei paskyra, arba asmenys, turintys (žinantys) paskyros ar profilio prisijungimo duomenis. Visų failų, galimai susijusių su G. S. knygos ??? ???? ??????. ??? ??????? ????????? ???? ? ??? ????? ? ???? ??? ??????? ??? ?????? vertimu j lietuvių kalbą (G. S. (duomenys neskelbtini)) ir spausdinimui paruoštu maketu Isdavystės kaina.indd.pdf (Maketas-lsdavystės kaina.indd) meta duomenys su vartotojų rekvizitais yra pateikti tiriamojoje dalyje. Standžiajame diske duomenų, kurie padėtų identifikuoti asmenis, dalyvavusius knygos vertime į lietuvių kalbą, nėra.

12) Tyrimui pateiktame kompiuteryje yra informacijos, galimai susijusios su UAB (duomenys neskelbtini) knygos G. S. (duomenys neskelbtini) leidyba. Žiūr. 1 priede DVD+R pateiktą informaciją kataloguose. Remiantis minėta informacija, galima teigti, kad: informacijos, galimai susijusios su knygos Kto kogo predal elektronine kopija (2016 m. rugpjūčio 10 d.) rusų kalba, nėra. Labiausiai tikėtina, kad galimai su G. S. knygos vertimu į lietuvių kalbą susiję failai į standųjį diską buvo perkeliami, naudojant kitas kompiuterines laikmenas (pvz., USB atmintines, CD ir DVD diskus, ar išorinius standžiuosius diskus), galimai nuo 2016 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. sausio 3 d.; iš katalogų D:\Knygos\2016 metai/Kas ka isdavė\New folder ir D:\Knygos\2016 metai/Kas ka isdave\New folder/Panka ??? ?????? .jpg, .png failų, galimai nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2017 m. sausio 10 d. buvo sukurti tif formato failai, kurie naudoti, sudarant G. S. knygos (duomenys neskelbtini) lietuvių kalba spausdinimui paruoštą maketą (maketas: Isdavystės kaina. indd.pdf); katalogas D:\Knygos\2016 metai/Kas ka isdave/Virseliui su nuotraukomis knygos viršeliui įkeltas 2017 m. sausio 11 d.; knygos viršelio maketų variantai galimai buvo sudaryti nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2017 m. sausio 23 d.; G. S. knygos (duomenys neskelbtini) lietuvių kalba spausdinimui paruoštas maketas (Maketas-lsdavystės kaina.indd.pdf) galimai buvo sudaromas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2017 m. sausio 24 d.; standžiojo disko katalogo D:\RECYCLER\S-l-5-21-343818398-1425521274-839522115-I003 ("šiukšliadėžėje") failas - 2732077B dydžio Maketas-Isdavystes kaina. indd. pdf (MD5 09d5700cc0508c823cd8312f341a7532i), su knygos (duomenys neskelbtini) lietuvių kalba spausdinimui paruoštu maketu, galimai sudarytas 2017 m. sausio 16 d. tiriamajame kompiuteryje, yra identiškas failui, kurį siūloma parsisiųsti internetu iš interneto svetainės newsbalt.ru. Minėto failo migravimas į kitus kompiuterius labiausiai tikėtinas per kitas kompiuterines laikmenas (pvz.. USB atmintines, CD ir DVD diskus, ar išorinius standžiuosius diskus); galimai 2017 m. sausio 20 d. - 2017 m. sausio 23 d. buvo sukurti failai, susiję su UAB (duomenys neskelbtini) knygos (duomenys neskelbtini) leidyba, pvz., D:\Povilo\Sakanavimas\2017-Spaudai.tif; 2017 m. sausio 23 d. UAB (duomenys neskelbtini); D:\RECYCLER: 2017 m. sausio 23 d. UAB (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. sausio 23 d. UAB (duomenys neskelbtini) su prašymu UAB (duomenys neskelbtini) Marketingo skyriui išspausdinti G. S. knygą (duomenys neskelbtini) (ruošiniai ir kopijos); D:\Povilo\Kiek kainuotu šios knygos 2017.doc su laiško spaustuvei ruošiniu (dėl knygos (duomenys neskelbtini) spausdinimo kainos); D:\Povilo\2017m._knygos-ISBN.doc su prašymo M. M. bibliotekai ruošiniu (2017-01-20 dėl ISBN suteikimo leidiniui; G. S. (duomenys neskelbtini) originalo (duomenys neskelbtini)); galimai 2017 m. sausio 27 d. buvo sukurtas failas D:\Povilo\Saskaitos\988-PVM saskaita-faktūra. indd su paruoštu maketu — PVM SĄSKATA FAKTŪRA Serija MG Nr. 988, kuri galimai susijusi su G. S. knyga (duomenys neskelbtini) ir kurioje nurodyta: "GAVĖJAS, MOKĖTOJAS; P. M., gyv. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, a. k. (duomenys neskelbtini) Daugiau buhalterinių duomenų, galimai susijusių su šios knygos leidyba ar apmokėjimais, nėra. Informacijos, galimai susijusios su jos platinimo organizavimu, užsakovais ar rėmėjais, nėra.

13) Tyrimui pateikto kompiuterio kataloge D:\RECYCLER\S-l-5-21-343818398-1425521274-839522115-1003 tarp ištrintų failų rasta informacijos, galimai susijusios su knygos (duomenys neskelbtini) maketu: pdf, ps tipo failuose (failų sąrašas pateiktas lentelėje Nr. 7 tiriamojoje dalyje, failai įrašyti 1 priede diske, žiūr. kataloge \ls_RecycIer).

14) Tyrimui pateiktame kompiuteryje informacijos, susijusios su mobiliojo ryšio telefonais, nėra (T. 2, b. l. 41-72).

2018-01-26 apžiūros protokolu apžiūrėtas G. S. knygos (duomenys neskelbtini) 9-11 psl. Išspausdintas leidėjo P. M. pasirašytas „Leidėjų žodis  su priedu. (T. 2, b. l. 6-9) 

2017-02-09 apžiūros protokolu apžiūrėtas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus P. M. pasirašytas knygų perdavimo aktas, kuriuo pažymima, kad G. S. knyga (duomenys neskelbtini) išleista už jo asmeninius pinigus 530 egz., kurie jam perduodami (T. 3, b.l. 164).

2017-12-12 P. M. pasisakyme, patalpintame http://www.ekspertai.eu/valstybe-ant-melo-pamatu/ straipsnyje Valstybė ant melo pamatų teigiama, kad: „Apie savo apklausą Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate nekalbėsiu, o poziciją dėl G. S. knygos leidimo lietuvių kalba esu išdėstęs išleistos knygos (duomenys neskelbtini) pratarmėje „Leidėjų žodis“. Šių eilučių autoriaus nuomonė daugiau negu aiški: tiek 1991 metų sausio įvykiai, tiek tų pačių metų liepos 31-osios Medininkų žudynės sąmoningai nesistengiamos objektyviai ištirti: paslaptingai dingsta dokumentai, oficialioms versijoms nenaudingi liudininkų parodymai, o nuo 2000 metų Seime priėmus konservatorės-krikdemės V. A.-A. parengtą Baudžiamojo kodekso papildymą 1702 straipsniu, iš viso darosi problematiška kalbėti tomis temomis. Bet kalbėti reikia, nes negalima pastatyti laisvos demokratinės valstybės ant melo pamatų“. „Deja, nei buvusioji Seimo koalicija, nei Generalinė prokuratūra nesivargino išsklaidyti visuomenėje stiprėjančių abejonių Sausio 13-osios įvykių, kaip ir Medininkų žudynių, tyrimo objektyvumu, nors, pavyzdžiui, apie pastarąjį „tyrimą“ laikraščio (duomenys neskelbtini) redaktorė G. G. parašė, o kita mūsų leidykla – (duomenys neskelbtini) – išleido net knygą „Nusikaltimas valstybės vardu“ (V., 2014)“. „O tauta tyli, bijo protestuoti. Kyla įspūdis, kad Lietuvoje, emigravus iš jos aktyviausiai visuomenės daliai, jau beveik niekam neberūpi, kad mes pradėjome statyti ir tebestatome valstybę ant melo pamatų. Todėl tegu kaip priesakas mums, dar likusiems Lietuvoje aktyvesniems piliečiams, nuskamba arkivyskupo S. T. raginimas iš Seimo tribūnos šių metų Kovo 11-osios minėjime: „Laisvę reikia statyti ant tiesos (paryškinta mano, – P. M.), dorybių, ypač meilės ir pagarbos žmogui, uolos“. To kaip tik ir pasigendame nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje!“. Po straipsniu pasirašė P. M.“ (T. 4, b. l. 11-13).

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. spalio 19 d. ekspertizės akte pateikta išvada:

1.1.       G. S. knygoje (duomenys neskelbtini) teiginiais, nurodytais tyrimo dalyje, pirmoje lentelėje, neigiama, kad 1991 m. sausio mėnesio agresijos veiksmus įvykdė SSRS kariniai daliniai. Rašant apie sausio 13-tosios įvykius, yra sumenkinami, žeminami šių įvykių dalyviai, menkinamas pats tautos pasipriešinimo aktas, taip tekstą padarant užgauliu. Teksto kalbinė raiška nėra šiurkšti (vulgari, žargoninė), nėra formuluojami grasinimai.

1.2.       G. S. knygoje (duomenys neskelbtini) teiginiais, nurodytais tyrimo dalyje, antroje lentelėje, neigiama, kad Medininkų žudynes įvykdė sovietų Ypatingos paskirties milicijos būrio (OMON) pareigūnai, menkinama Medininkų žudynių reikšmė, menkinamos Medininkų žudynių aukos, taip tekstą padarant užgauliu. Teksto kalbinė raiška nėra šiurkšti (vulgari, žargoninė), nėra formuluojami grasinimai.

2.       G. S. knygos (duomenys neskelbtini) lietuviško leidimo įžangoje „Leidėjų žodis", teiginiu „žudynes, įvykdytas norint sukompromituoti tarybinius karius", vertinant jį visos įžangos kontekste, neigiama, kad sausio 13-tosios žudynes įvykdė SSRS kariniai daliniai. Įžangos „Leidėjų žodis" teksto kalbinė raiška nėra šiurkšti (vulgari, žargoninė), užgauli ar grasinanti.

3.       G. S. knygos (duomenys neskelbtini) lietuviškojo leidimo įžangoje „Leidėjų žodis", pasirašytoje P. M. vardu, pritariama G. S. knygos (duomenys neskelbtini) turiniui tais klausimais, kurie paminimi „Leidėjų žodyje.

2018 m. spalio 19 d. ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta:

1. Tyrimui pateikta knyga (duomenys neskelbtini) yra G. S. knygos „Kas ką išdavė“ vertimas į lietuvių kalbą, savo turiniu atitinkantis leidinį rusų kalba, bei turi leidėjo pridėtą dalį, pavadintą „Leidėjų žodis. Knyga sudaryta iš autorės pasakojimų, vertinimų ir interviu su įvairiais asmenimis. Knygoje pateikiami pačios autorės vardu formuluojami teiginiai ir vertinimai (aprašymuose, pasakojimuose, klausimų formuluotėse) ir galimai jos pašnekovų pasakyti teiginiai ir vertinimai (interviu autentiškumo negalima įvertinti). Taip pat knygoje įdėta dalis, pristatoma kaip parašyta D. K., kaip įžanga knygos leidimui italų kalba, sąrašas pavardžių, minimų knygoje su trumpa informacija apie asmenis, trumpa knygos santrumpa bibliografijos dalyje, informacija apie autorę ant galinio knygos viršelio.

Pirmame knygos skyriuje „Operacija „Diskreditacija rašoma apie 1991 metų sausio įvykius, teigiant, kad jie buvo skirti diskredituoti SSRS karinius dalinius ir neigiant jų atsakomybę už žmonių žūtis. Pirmame skyriuje pateikiami interviu su buvusiu Sovietų sąjungos būrio „Alfa" vadu M. G., buvusiu Sovietų sąjungos gynybos ministru D. J., buvusiu M. G. padėjėju G. O..

Antrame knygos skyriuje „Lietuviškas sindromas po dvidešimt penkerių metų pateikiama informacija, kad 1991 m. sausio įvykiai, kaip ir Sąjūdis, buvo surežisuoti ir suplanuoti, dalyvaujant JAV. Skyriuje pateikiami interviu su asmenimis, kuriems knygoje priskiriama atsakomybė už sausio įvykius: buvusiu Krašto apsaugos departamento generaliniu direktoriumi A. B., politikos mokslų profesoriumi D. Š.. Taip pat pateikiamas interviu su SSRS/ Rusijos Vidaus reikalų ministerijos generolu majoru V. O., kuris esą 1991 metais surinko medžiagą apie sausio 13-tosios įvykius.

Trečiame skyriuje tęsiama sausio 13-tosios tema, pateikiant Lietuvos piliečių liudijimus: interviu su už Sausio 13-osios nusikaltimų neigimą nuteistu politiku A. P., jo bylos liudytojų teiginius, interviu su liudytoja D. R.. Taip pat pateikiamas interviu su Vilniaus mažojo teatro scenografu V. T., pasakojusiu apie SSRS karinių dalinių agresiją sausio 13-ąją, tačiau knygos autorės šis interviu pateikiamas kaip „užbetonuotos legendos apie „tarybinę agresiją" ir jokios kitos nuomonės nepriėmimo pavyzdys.

Ketvirtame ir penktame knygos skyriuose teigiama, kad Sovietų Sąjungos veikėjai Lietuvoje buvo persekiojami ir nepagrįstai teisiami. Ketvirtame skyriuje rašoma apie 1999 metų bylą dėl antivalstybinių organizacijų kūrimo ir kitų nusikaltimų, pagal kurią buvo nuteisti M. B., J. J., J. K., L. B., S. M. ir J. P., bei bylą prieš buvusį organizacijos „Jedinstvo" lyderį V. I.. Pateikiami interviu su V. I., pasakojimas apie LKP (SSKP) Ideologinio skyriaus konsultantą I. K. ir jo esą pateiktą komentarą apie I. Š. patirtus sužalojimus, interviu su I. K. sūnumi. Penktame skyriuje pateikiami interviu su 1999 metais byloje dėl antivalstybinių organizacijų kūrimo nuteistais M. B., J. K., J. J. ir buvusiu Baltarusijos vidaus reikalų ministru V. J..

Šeštame skyriuje tęsiama persekiojimų tema pateikiant interviu su iš Lietuvos j Baltarusiją pabėgusiais V. Š., V. A., V. L., S. J., Vilniaus krašto autonomiją kūrusiu Č. V..

Septintas skyrius skirtas Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio (OMON) temai, neigiama būrio atsakomybė dėl 1991 įvykių. Pateikiamas interviu su žurnalistu A. N., sukūrusiu filmą apie Vilniaus OMON'ą, keturiais Vilniaus OMON'o būrio nariais, štabo viršininku V. R., vado pavaduotoju operatyviniam darbui A. A.. Šiame skyriuje aptarinėjamos Medininkų žudynės.

Aštuntame ir devintame skyriuose plėtojama kitaminčių persekiojimo tema, pateikiami interviu su A. B., V. O., A. S., E. K., R. J., A. N..

Dešimtame skyriuje akcentuojama mintis, kad Lietuvoje buvo suklastotas sausio 13-tosios įvykių tyrimas, pateikiant interviu su Lietuvos TSR generaliniu prokuroru A. P., ir toliau akcentuojamas buvusių Sovietų Sąjungos pareigūnų persekiojimas pateikiant pasakojimą apie Lietuvos TSR KGB vadovą S. Č., interviu su buvusiu KGB darbuotoju A. O., interviu su buvusiu Lietuvos komunistų partijos sekretoriumi V. Š.. Skyriuje „Labai asmeniška" pateikiamas interviu su V. Š.. Skyriuje „Vietoje epilogo pateikiama J. M. kalba teisme, D. K. įžanga ir G. S. pasakojimas „Apie tai, kaip man trukdė rašyti šią knygą.

Pagrindinės knygos temos yra 1991 m. sausio 13-tosios įvykiai ir buvusių Sovietų Sąjungos veikėjų persekiojimas Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo. Sausio 13-tosios įvykių tema aptariama visuose knygos skyriuose. Medininkų žudynių tema daugiausia rašoma 7 knygos skyriuje, minima 4, 8, 10 skyriuose.

1991 metų sausio įvykių tema knygoje aptarinėjama keturiais aspektais: pirma, neigiama SSRS karinių dalinių atsakomybė dėl žmonių žūčių ir sužalojimų; antra, vystoma tema „savi šaudė į savus"; trečia, teigiama, kad sausio įvykiai buvo surežisuotas, iš anksto parengtas spektaklis, prie jų rengimo esą prisidėjus „išorinėms jėgoms"; ketvirta, teigiama, kad sausio 13-tosios įvykių tyrimas buvo suklastotas. Pirmoje lentelėje pateiktose ištraukose rašoma apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius, išskyrus 9-toje lentelės eilutėje pateiktą ištrauką, kurioje neigiama Sovietų sąjungos karinių dalinių agresija ankstesnėmis sausio mėnesio dienomis. Lentelėje nepateikiamos ištraukos, kuriose kalbama ne apie agresijos vykdymą, bet apie organizavimą, planavimą, siekius, bylų dėl sausio įvykių nagrinėjimą.

Knygoje 1991 m. sausio mėnesio įvykiams nėra pritariama, nėra menkinama įvykdytų žudynių reikšmė (įvykiai vadinami tragedija, rašoma apie jų svarbą tolesnei šalies istorijai). Knygoje nėra neigiama, kad 1991 m. sausio 13-osios įvykiuose dalyvavo SSRS kariniai daliniai, tačiau neigiama, kad SSRS kariniai daliniai vykdė agresiją ir žudynes. Pirmoje lentelėje pateiktose ištraukose daug kartų kartojami teiginiai, kad SSRS daliniai 1991 m. sausio 13 d. nešaudė, nevažiavo tankais ant žmonių, šaudymas vyko nuo gretimų namų stogų. Teigiama, kad į minią šaudė „savi, patys lietuviai, sąjūdiečiai, vakarų specialiųjų tarnybų agentai, smogikai, pasieniečiai iš Alytaus ir pan. SSRS karinių dalinių atsakomybės už sausio įvykius neigimas pateikiamas dviem būdais: teigiant, kad SSRS kariai nenaudojo ginklų, jėgos ir pan., bei teigiant, kad sausio 13-tosios aukos žuvo „nuo savų, kitomis aplinkybėmis ir pan. Daugelis šių teiginių formuluojami kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija, tvirtinant, kad pateikiami faktai, dėl kurių tikrumo adresantas yra įsitikinęs, pats matė arba remiasi patikimu šaltiniu.

Dalyje ištraukų teigiama, kad patys televizijos bokšto gynėjai yra atsakingi už žmonių žūtis: esą jie stūmė kitus žmones po tankais (kaip tokia auka įvardijama L. A.), buvo ginkluoti savadarbiais sprogmenimis ir juos naudojo (kaip turėjęs sprogmenį ir netyčia pats susisprogdinęs įvardijamas A. K.). Teigiama, kad gynėjai elgėsi agresyviai, naudojo ginklus („Aplink minia laužo viską, šokinėja, šaudo...", 124 p.), gynėjai įvardijami žodžiais „ekstremistai" (24 p.), „separatistai" (63 p.), „girti mitinguotojai" (137 p.), kurie turi stiprią neigiamą reikšmę ir įvardija asmenis, vykdančius neteisėtus agresyvius veiksmus. Tokiu būdu žeminami per sausio 13-tosios įvykius televizijos bokšto gynyboje dalyvavę ir nukentėję asmenys. Kai kuriose ištraukose tvirtinama, kad žmonės žuvo ne prie televizijos bokšto, o kitomis aplinkybėmis, bet ligoninėse buvo specialiai priskirti sausio 13-tosios aukoms, kūnai buvo specialiai sušaudyti lavoninėje (tokia auka įvardijamas I Šimulionis). Tokiu būdu neigiama, kad sausio 13-tosios aukomis tapę žmonės apskritai dalyvavo televizijos bokšto gynime, taip juos menkinant. Knygoje tvirtinama kad sausio įvykiai buvo surežisuota, iš anksto numatyta ir parengta akcija, skirta diskredituoti SSRS karinius dalinius. Pavyzdžiui, J. J. pasisakyme teigiama: „Sprendžiant pagal to meto stenogramas, Lietuvos Aukščiausioje Taryboje vyko diskusija - pralieti kraują ar ne? Aš skaičiau stenogramas, jos yra išleistos. /.../ Už kraujo praliejimą pasisakė Landsbergis, Butkevičius, Laurinkus /.../ (137 p.) - taigi, teigiama, kad Lietuvos vadovybė sąmoningai suplanavo sausio 13-tosios aukas, o ne pati Lietuvos visuomenė siekė saugoti ir ginti televizijos bokštą. Dalyje „Sąrašas pavardžių, minimų knygoje, rašant apie V. T., žodis „gynėjas įrašomas kabutėse, tuo parodant, kad asmuo nebuvo gynėju. Rašant apie sausio 13-tosios įvykius vartojami žodžiai „spektaklis, „premjera, „surežisuotas vaidinimas, „provokacija. Tokiu būdu menkinami sausio 13-tosios įvykiai kaip tautos pasipriešinimo aktas. Knygoje pateikiama ir asmens, dalyvavusio televizijos bokšto gynime - V. T. reakcija į G. S. teiginius apie sausio 13-tosios įvykius („dvylika liudytojų, kurie patvirtino, kad taip pat matė, kaip buvo šaudoma nuo stogų!", 89 p.), parodanti, kad sausio 13-tosios įvykių dalyviams tokie teiginiai yra užgaulūs: „/.../ bet kokius prasimanymus arba naujas interpretacijas vertinu kaip asmeninį savęs įžeidimą. Jie man drasko sielą, ir man dėl to skaudu. (92 p.).

Apibendrinant galima teigti, kad G. S. knygoje (duomenys neskelbtini) yra neigiama, kad 1991 m. sausio mėnesio agresijos veiksmus įvykdė SSRS kariniai daliniai. Darant šią išvadą atskiri teiginiai yra vertinami visos knygos kontekste, atsižvelgiant į bendrai knyga perteikiamą informaciją. Rašant apie sausio 13-tosios įvykius, yra sumenkinami, žeminami šių įvykių dalyviai, menkinamas pats tautos pasipriešinimo aktas, taip tekstą padarant užgauliu. Teksto kalbinė raiška nėra šiurkšti (vulgari, žargoninė), nėra formuluojami grasinimai.

2. Rašant apie Medininkų žudynes, pagrindiniai teiginiai knygoje yra, pirma, kad sovietų Ypatingos paskirties milicijos būrio (OMON) pareigūnai žudynėse nedalyvavo, Medininkų žudynių bylos tyrimas suklastotas, įrodymų dėl omonininkų kaltės nėra; antra, teigiant, kad pasienio kontrolės postai veikė neteisėtai, pasieniečiai užsiėmė neteisėta, neigiamai vertinama veikla. Antroje lentelėje pateikiamos knygos ištraukos, kuriose rašoma apie pareigūnų Medininkų poste veiklą, jų nužudymą, žudynių vykdytojus. Rašant apie Medininkų žudynes, pasieniečių nužudymui nėra pritariama. Knygoje rašoma, kad omonininkai puldinėjo Lietuvos pasienio kontrolės postus, tačiau neigiama, kad išpuoliai buvo nukreipti prieš pasienio postus kaip Lietuvos valstybės tarnybą, neigiamas pasienio kontrolės postų statusas ir veiklos teisėtumas, taip pat neigiama, kad Medininkų žudynes įvykdė omonininkai. Tokiu būdu neigiamas nusikaltimas ir omonininkų atsakomybė už jį. Antroje lentelėje pateiktose ištraukose tvirtinama, kad Medininkų žudynes įvykdė ne omonininkai, žudynes įvykdė kiti asmenys. Dalis šių teiginių formuluojami kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija, tvirtinant, kad pateikiami faktai, dėl kurių tikrumo adresantas yra įsitikinęs. Lentelėje nurodytose ištraukose pateikiamos kelios versijos, kas įvykdė žudynes, jos nėra plėtojamos, tačiau taip pasakoma, kad žudynes vykdė ne omonininkai. Rašant apie Medininkų žudynes, taip pat teigiama, kad Medininkų žudynių bylos tyrimas buvo suklastotas, o Rygos omonininko K. N. kaltė neįrodyta. Šios knygos ištraukos pateikiamos Teiginiais, kad Medininkų žudynių byla yra sufalsifikuota, Rygos ominininko K. N. kaltė neįrodyta, paremiami ir sustiprinami tvirtinimai, kad Medininkų žudynes įvykdė ne omonininkai.

Rašydama apie Medininkų žudynes, G. S. ironiškai kabutėse pavartoja žodžius „amžiaus nusikaltimas" (2 lentelės antras punktas), tokiu būdu sumenkindama šio įvykio reikšmę ir nusikalstamą pobūdį. Antroje lentelėje pateiktose ištraukose paniekinančiai rašoma apie Medininkų ir kitų pasienio kontrolės postų veiklą ir juose dirbusius žmones, įvardijant juos „neegzistuojančios sienos gyventojais", žodį „muitininkas" rašant kabutėse, teigiant, kad pasienio postų veikla buvo tik žmonių plėšimas, buvo renkami kyšiai. Tokiu būdu Medininkų žudynių aukos yra menkinamos.

Apibendrinant galima teigti, kad G. S. knygoje (duomenys neskelbtini) yra neigiama, kad Medininkų žudynes įvykdė omonininkai, menkinama Medininkų žudynių reikšmė, menkinamos Medininkų žudynių aukos, taip tekstą padarant užgauliu. Darant šią išvadą atskiri teiginiai yra vertinami visos knygos kontekste, atsižvelgiant į bendrai knyga perteikiamą informaciją. Teksto kalbinė raiška nėra šiurkšti (vulgari, žargoninė), nėra formuluojami grasinimai.

3.1. Knygos įžangoje „Leidėjų žodis" trijose pastraipose yra rašoma apie 1991 m. sausio 13-tosios įvykius bei jų tyrimą, dviejose iš jų minimos ir Medininkų žudynės: pastraipa „Bene solidžiausią informaciją bei komentarą apie surengtas sausio 13-osios naktį prie Vilniaus televizijos bokšto civilių žmonių žudynes, įvykdytas norint sukompromituoti tarybinius karius bei pagreitinti Tarybų Sąjungos žlugimą, pateikė savo knygoje „Durnių laivas" (V., 2003) žinomas lietuvių rašytojas, vienas iš Persitvarkymo sąjūdžio įkūrėjų V. P.. Jo tvirtinimu, sausio 13-osios aukos guli ant tų žudynių organizatorių „ V. L. ir A. B. sąžinės"." susideda iš įžangos autoriaus teiginio ir nuorodos į knygą „Durnių laivas" bei citatos iš jos. P. M. teigia, kad knygoje „Durnių laivas" yra pateikta „bene solidžiausia informacija" apie sausio 13-tosios žudynes, tuo pasakydamas, kad knygoje „Durnių laivas" pateikiama teisinga informacija apie sausio 13-tosios žudynes. Taip pat šiame sakinyje P. M. teigia, kad sausio 13-tosios žudynės buvo „įvykdytos norint sukompromituoti tarybinius karius", šiuo teiginiu neigdamas, kad sausio 13-tosios žudynes įvykdė SSRS kariniai daliniai. Šis teiginys formuluojamas kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija ir remiamas V. P. knygos teiginiu, kad už žudynes atsakingi V. L. ir A. B., taip pat tolesnės pastraipos teiginiais apie autoritetingų asmenų liudijimus, alternatyvius dokumentus.

Pastraipoje „Išleidus V. P. knygą, kilo nemažas triukšmas, tačiau ši informacija ir rašytojo komentaras ne tik nebuvo paneigti, bet ir pasipildė kitų autoritetingų asmenų liudijimais, šiandien vadinamais „propaganda ir dezinformacija", bei paviešintais kai kuriais alternatyviais sausio 13-osios įvykių, o vėliau - ir pasieniečių bei muitininkų žudynių Medininkuose dokumentais." P. M. teigia, kad ankstesnėje pastraipoje minima informacija apie sausio 13-tosios žudynes, „įvykdytas norint sukompromituoti tarybinius karius" yra nepaneigta. Teigiama, kad informaciją patvirtina „autoritetingų asmenų liudijimai". Taigi, pabrėžiama, kad autoritetingi, taigi, teisingi, yra liudijimai apie žudynes, įvykdytas siekiant kompromituoti karius. Taip pat teigiama, kad yra paviešinti alternatyvūs, t. y., oficialiai pozicijai prieštaraujantys dokumentai ne tik apie sausio 13-tosios, bet ir apie Medininkų žudynes. Šia pastraipa stiprinamas teiginys, kad sausio 13-tosios žudynės buvo įvykdytos ne SSRS dalinių, duodama suprasti, kad vykdytojai ir tikslai buvo ne tie, kurie nurodomi oficialioje Lietuvos pozicijoje dėl šių įvykių.        

Ištraukoje „Juo labiau, kai ištisą ketvirtį amžiaus Lietuvoje nebaigiamos (net nepradedamos!) objektyviai ištirti 1991-ųjų metų sausio 13-osios, tų pačių metų liepos 31-osios (Medininkų) žudynės, vėlesnės kai kam neįtikusių asmenų paslaptingos mirtys, - net pradanginant dokumentus bei vertingus liudininkų parodymus ir iškeliant absurdiškas versijas." teigiama, kad sausio 13-tosios ir Medininkų žudynių tyrimai yra neobjektyvūs ir falsifikuojami, taip duodant suprasti, kad žudynių vykdytojai buvo ne bylose esantys įtariamieji.

Apibendrinant galima teigti, kad „Leidėjų žodyje P. M. neigia, kad sausio 13-tosios žudynes įvykdė SSRS kariniai daliniai. „Leidėjų žodyje nėra formuluojami grasinimai. Sausio 13-tosios įvykių ir Medininkų žudynių dalyviai „Leidėjų žodyje nėra menkinami, apie juos nėra žeminančiai atsiliepiama, todėl galima vertinti, kad kalbinė teksto raiška nėra šiurkšti, užgauli ar grasinanti. Skaitytojų tekstas gali būti priimamas kaip užgaulus dėl jame pateikiamų teiginių turinio.

3.2. Knygos įžangoje „Leidėjų žodis" P. M. neišreiškia abejonių ar kritikos G. S. knygos teiginiams. Įžangoje „Leidėjų žodyje" dėstoma daug minčių, sutampančių su dėstomomis G. S. knygoje: teigiama, kad sausio 13-tosios žudynės buvo įvykdytos siekiant sukompromituoti SSRS karinius dalinius bei griauti SSRS; dėl sausio 13-tosios aukų kaltinamas V. L. ir A. B.; byla prieš A. P. traktuojama kaip kitaminčio persekiojimas; sausio 13-tosios žudynių ir Medininkų žudynių bylų tyrimas vertinamas kaip neobjektyvus, sąmoningai klastojamas; Maidano žudynės traktuojamos kaip surengtos „Maidano snaiperių", vedant paralelę su sausio 13-tosios žudynėmis Vilniuje; teiginiais apie „globalaus masto nusikaltimus", „slaptas NATO teroristines grupuotes", „slaptų teroristinių grupuočių tyrimus" užsimenama, kad Lietuvos ir kitų šalių įvykiai buvo surežisuoti iš šalies (tokia mintis dėstoma G. S. knygoje). Dėstydamas tuos pačius kaip ir G. S. teiginius ir formuluodamas juos kaip teisingus, P. M. pritaria G. S. knygos turiniui tais klausimais, kuriuos pamini įžangoje. Įžangoje nėra minimi ar komentuojami visi G. S. knygos teiginiai, todėl negalima įvertinti, ar „Leidėjų žodyje" pritariama visiems knygos teiginiams (T.5, b. l. 57-71 ).

Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados

P. M. kaltinamas pagal BK 1702 straipsnio 1 dalį už tai, kad užgauliu ir įžeidžiančiu būdu, viešai pritardamas G. S. knygos (duomenys neskelbtini) turiniui, neigė 1990-1991 m. agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikai ir labai sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikos gyventojams, o būtent paminėtais būdais neigė, kad 1991 m. sausio 13-osios naktį prie Vilniaus televizijos bokšto budėję civiliai žmonės žuvo nuo sovietinės armijos ar kitų SSRS jėgos struktūrų atstovų panaudotų ginklų, taip pat neigė, kad SSRS specialios paskirties milicijos dalinys – OMON – dalyvavo, 1991 m. liepos 31 d. įvykdant Lietuvos muitininkų žudynes Medininkų pasienio poste.

BK 1702 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešai pritarė Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka, taip pat tas, kas viešai pritarė SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvos Respublikos teritorijoje ar prieš Lietuvos Respublikos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, arba 1990–1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai arba labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka.

BK 1702 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektas – tarptautinės bendrijos saugomi gėriai: agresijos draudimas, pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų draudimas, taip pat agresijos, genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų aukų, kitų nukentėjusių asmenų, kovotojų prieš okupaciją garbė ir orumas, taip pat viešoji tvarka. Minėta nusikalstama veika atliekama tyčiniais viešais veiksmais, kuriais pritariama genocido, kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams ar agresijos faktams prieš Lietuvos Respubliką ir labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar labai sunkiems nusikaltimams jos gyventojams, jie neigiami ar šiurkščiai menkinami. Tokiais veiksmais tyčia siekiama iškreipti istorinius faktus, sumenkinti jų svarbą nepriklausomos valstybės atkūrimo procese, pažeidžiant viešąjį interesą. Baudžiamoji atsakomybė už tokias veikas atsiranda tik tuo atveju, kai tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Minėto nusikaltimo sudėtis formalioji, t. y. nereikalaujanti tam tikrų pasekmių atsiradimo.

        Kaltinamasis P. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme savo kaltę dėl jam inkrinimuojamos nusikaltamos veikos neigė, nurodydamas, kad apie G. S. knygą sužinojo iš viešai prieinamos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos reakcijos, kuria buvo protestuojama prieš Italijos parlamente vykusį portalo „Komsomolskaja pravda“ žurnalistės G. S. knygos „Lietuviškas sąmokslas. Kaip žlugo Sovietų Sąjunga ir kas nutiko tiems, kurie bandė ją išsaugoti“ pristatymą. Šia tema jis seniai domėjosi, rašė apie tai periodikoje, todėl siekė gauti rusišką G. S. knygos variantą, jį jam parvežė kolega iš Maskvos. Kaltinamasis knygą išvertė į lietuvių kalbą, parašė jai įžangą ir savo lėšomis išleido 530 egz. tiražu. Vėliau pasiūlė knygą platinti knygynams, tačiau jie atsisakė tai daryti, todėl jis nemokamai dalino knygą draugams, pažįstamiems, kelis egzempliorius atidavė M. M. bibliotekai, dalį tiražo – apie 150 egzempliorių perdavė platinti VšĮ (duomenys neskelbtini) direktoriui K. B.. Kaltinamojo teigimu, jis G. S. knygą išleido, siekdamas skaitytojus supažindinti su alternatyvia 1991 m. sausio 13-osios ir Medininkų žudynių versija. P. M. teisme nurodė, kad suprato, jog knygoje neigiama sovietinių karinių struktūrų 1991 m. prieš Lietuvos civilius žmones įvykdyta agresija, tačiau, jo nuomone, „Leidėjų žodyje“ išreiškė savo nepritarimą knygos autorės pozicijai, cituodamas prancūzų rašytoją Volterą, paaiškindamas, kad tokios pozicijos laikosi jų leidykla.

        Byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais (kaltinamojo P. M., liudytojų K. B., L. K., V. G. M. parodymais, specialisto T. J. ir ekspertės R. H. paaiškinimais, kratos ir apžiūros protokolais, specialistų išvadomis, ekspertizės aktu, kitais aukščiau nurodytais įrodymais) neginčijamai nustatyta, kad P. M., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, disponuodamas Rusijos Federacijos žurnalistės G. S. knyga (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą platinti šią knygą, 2016 m. pabaigoje minėtą knygą pats išvertė į lietuvių kalbą, pavadindamas ją (duomenys neskelbtini), parašė knygos lietuviškam leidimui įžangą „Leidėjų žodis“, kurią pasirašė savo vardu. Po to, jis 2017 m. sausio 24 d., jo vadovaujamos ir atstovaujamos UAB (duomenys neskelbtini) vardu, sudarė sutartį su AB (duomenys neskelbtini) dėl į lietuvių kalbą išverstos G. S. knygos (duomenys neskelbtini) spausdinimo, 2017 m. vasario 8 d. asmeninių, piniginių lėšų pagrindu, įgijo 530 vienetų šios knygos egzempliorių lietuvių kalba, po to 2 vnt. šios knygos egzempliorių perdavė Lietuvos nacionalinei M. M. bibliotekai, 1 vnt. Kauno apskrities viešajai bibliotekai, ne mažiau nei 100 vnt. šios knygos egzempliorių perdavė K. B..

        Šių aplinkybių kaltinamasis neginčijo, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme savo kaltę dėl jam inkrinimuojamos nusikalstamos veikos neigė, nurodydamas, kad jo iš rusų į lietuvių kalbą išverstoje ir išleistoje G. S. knygoje (duomenys neskelbtini), kuriai pats parašė įžangą „Leidėjų žodis“, nėra jokio užgaulumo ir įžeidžiančio būdo, ja nemenkinama SSRS karinių struktūrų agresija Lietuvoje, nors apklausiamas teisme pripažino, kad kai kuriais minėtos knygos teiginiais minėta agresija yra neigiama.         

Kaip jau minėta, BK 1702 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstama veika padaroma alternatyviais veiksmais, tarp kurių ir viešas pritarimas straipsnio dispozicijoje nurodytiems nusikaltimams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Ištyrus byloje surinktus įrodymus, nustatyta, kad P. M. į lietuvių kalbą išverstos ir jo vadovaujamos leidyklos (duomenys neskelbtini) su kaltinamojo parašyta įžanga lietuviškam leidimui išleistos G. S. knygoje (duomenys neskelbtini), sistemingai ir nuosekliai neigiami 1990-1991 metais agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkūs ar sunkūs nusikaltimai Lietuvos Respublikai arba labai sunkūs nusikaltimai Lietuvos Respublikos gyventojams, t. y. neigiama, kad 1991 m. sausio 13-osios naktį prie Vilniaus televizijos bokšto budėję civiliai žmonės žuvo nuo sovietinės armijos ar kitų SSRS jėgos struktūrų atstovų panaudotų ginklų; taip pat neigiamas sovietinės jėgos struktūros (OMON) dalyvavimas, įvykdant Lietuvos muitininkų Medininkų pasienio poste 1991 m. liepos 31 d. žudynes, tai daroma užgauliai ir įžeidžiamai.

        Tokią išvadą patvirtina tiek Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto specialisto T. J.2017 m. lapkričio 22 d. Nr. 2017-01 išvada (T. 2, b. l. 21-28), tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. spalio 19 d. ekspertizės aktas Nr. 11-2020 (18), kurį teismo ekspertė R. H. priėmė, atlikusi teismo lingvisto tyrimą, savo, kaip lingvistės kompetencijos ribose, neteikdama teisinio vertinimo (T.5, b. l. 57-71 ). Iš minėtų dokumentų bei specialisto ir ekspertės paaiškinimų teisme matyti, kad lietuvišką G. S. knygos leidinį, specialistai tyrė, kaip visumą, kurio neatsiejama dalis – P. M. jam parašyta įžanga „Leidėjų žodis“. Pažymėtina tai, kad pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną žodis į?žanga yra suprantamas, kaip knygos, veikalo parengiamoji, pradedamoji dalis, įvadas. Įžangos tikslas pritraukti skaitytojo dėmesį, joje pasakoma knygos, veikalo esmė. Nagrinėjamu atveju, G. S. knygos (duomenys neskelbtini) lietuviško leidimo įžanga vertintina, kaip minėto leidinio visumos dalis, įvadas, kuriuo skaitytojas supažindinamas su knyga, iš kurio susidaro priminį įspūdį apie jos turinį.

        2017-11-22 specialisto išvadoje nurodoma, kad G. S. knygoje (duomenys neskelbtini) periodiškai ir nuosekliai kartojami tikri ar tariami (iš knygoje pateiktų aprašymų nėra galimybės nustatyti, ar interviu su nurodytais asmenimis yra autentiški) buvusių 1991 m. sausio 13-osios įvykių dalyvių, liudininkų ar susijusių asmenų tvirtinimai, kuriais neigiama, jog 1991 m. sausio 13-osios naktį prie televizijos bokšto budėję civiliai žmonės žuvo nuo sovietinės armijos ar kitų SSRS jėgos struktūrų atstovų panaudotų ginklų. Šiais teiginiais tikslingai kuriama nuomonė, jog 1991 m. sausio 13-osios nakties aukos žuvo nuo pačių lietuvių – ginkluotų asmenų, kurie neva buvo tikslingai ir iš anksto parengti įvykdyti provokaciją ir pralieti nekaltų žmonių kraują. Knygoje nuolat kartojama, kad atkurtos nepriklausomos Lietuvos politikai ir pareigūnai neva klastojo duomenis apie 1991 m. sausio 13-osios žuvusius asmenis: į ligonines vežė anksčiau mirusių žmonių kūnus, į juos šaudė po mirties, tokiais veiksmais bandydami padidinti aukų skaičių. Be to, knygoje nuolat ir tikslingai kuriama nuomonė, jog yra teisiškai ir politiškai persekiojami visi liudininkai ir 1991 m. sausio 13-osios įvykių dalyviai, kurie bando paremti versijas apie tai, jog 1991 m. sausio 13-osios visos aukos galėjo žūti ne nuo sovietinės armijos ar kitų SSRS jėgos struktūrų atstovų panaudotų ginklų, o nuo lietuvių rankų. Minėtus specialisto teiginius patvirtina ir 2018-10-19 lingvistinės ekspertizės akto išvados. Pastarajame akte nurodoma, kad 1991 metų sausio įvykių tema visoje knygoje aptarinėjama keturiais aspektais: pirma, neigiama SSRS karinių dalinių atsakomybė dėl žmonių žūčių ir sužalojimų; antra, vystoma tema „savi šaudė į savus“; trečia, teigiama, kad sausio įvykiai buvo surežisuotas, iš anksto parengtas spektaklis, prie jų rengimo esą prisidėjus „išorinėms jėgoms“; ketvirta, teigiama, kad 1991 m. sausio 13-tosios įvykių tyrimas buvo suklastotas. 

        Abiejuose aptartuose specialistų procesiniuose dokumentuose konstatuota ir tai, kad G. S. knygoje (duomenys neskelbtini) neigiamas ir sovietinių struktūrų (OMON) dalyvavimas, įvykdant Lietuvos muitininkų žudynes Medininkų pasienio poste 1991 m. liepos 31 d. Specialisto išvadoje nurodomi konkretūs knygos teiginiai, kuriais autorė grindžia tokią savo poziciją, formuodama išvadą, jog Medininkų žudynės – tai ne OMON darbas, o baltarusių ir lietuvių nusikaltėlių santykių aiškinimosi rezultatas; kad prie to prisiėjęs Krašto apsaugos departamentas. 2018-10-19 ekspertizės aktu nustatyta, kad G. S. knygoje (duomenys neskelbtini) rašant apie Medininkų žudynes, teigiama, jog sovietų Ypatingos paskirties milicijos būrio (OMON) pareigūnai žudynėse nedalyvavo; Medininkų žudynių bylos tyrimas suklastotas, įrodymų dėl omonininkų kaltės nėra; pasienio kontrolės postai veikė neteisėtai, pasieniečiai užsiėmė neteisėta, neigiamai vertinama veikla. Ekspertė, atlikusi knygos lingvistinį tyrimą, daro išvadą, kad, joje rašant apie Medininkų žudynes, pasieniečių nužudymui nėra pritariama, tačiau neigiamas pasienio kontrolės postų statusas ir veiklos teisėtumas, be to, neigiama, kad Medininkų žudynes įvykdė omonininkai. Tokiu būdu neigiamas nusikaltimas ir omonininkų atsakomybė už jį. Pateikiamos kelios versijos, kas įvykdė žudynes, bet jos nėra plėtojamos, tačiau taip pasakoma, kad žudynes vykdė ne omonininkai. Rašant apie Medininkų žudynes taip pat teigiama, kad bylos tyrimas buvo suklastotas, taip paremiami ir sustiprinami tvirtinimai, kad Medininkų žudynes įvykdė ne omonininkai.

        Teismo posėdžio metu specialistas ir ekspertė patvirtino savo išvadas bei davė išsamius paaiškinimus. Specialistas T. J. teisme nurodė, kad G. S. knygoje nuolat kartojami teiginiai, jog 1991 m. sausio 13-osios įvykiai buvo iš esmės surežisuoti Lietuvos valdžios, o žuvusieji tų įvykių metu žuvo nuo lietuvių rankų, kaip provokacijos aukos, arba buvo pristatyti į morgus iš kitų vietų, papildomai jiems padarant šautines žaizdas, šaudant į jų kūnus. Specialistas pažymėjo, kad jis, surinkęs visus tuos knygos teiginius, priėjo išvados, jog joje tikslingai ir nuosekliai neigiama 1990-1991 m. vykdyta agresija prieš Lietuvos Respubliką, neigiami toje agresijoje dalyvavusių asmenų labai sunkūs ir sunkūs nusikaltimai Lietuvos Respublikai ir Lietuvos Respublikos gyventojams, be to, nėra niekaip pripažįstami jau buvę teismų sprendimai, kuriuose buvo nustatyta tokia agresija. Specialistas T. J. paaiškino, kad minėtų nusikaltimų neigimas nėra atliekamas grasinančiu būdu, taip pat negalima teigti, kad dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka, tačiau tai daroma užgauliu ir įžeidžiančiu būdu. Neigimo užgaulus ir įžeidžiantis pobūdis yra konstatuotas specialisto 2017-11-22 išvados 5 punkte, nurodant, kad G. S. knygoje (duomenys neskelbtini) formuojant nuomonę, jog 1991 m. sausio 13 d. žuvę civiliai bei sovietinės armijos leitenantas Šatskich žuvo ne nuo sovietinės armijos ar kitų SSRS jėgos struktūrų atstovų panaudotų ginklų ir agresyvių veiksmų, o atsitiktinai arba nuo pačių lietuvių rankų, taip pat nurodant, kad dalis 1991 m. sausio 13-osios žuvusių taikių žmonių kūnų buvo atvežta iš kitų Lietuvos vietų, o patys kūnai buvo tikslingai sudarkyti po mirties, kad būtų galima apkaltinti sovietinius karius, demonstruojama nepagarba žuvusiems ir jų artimiesiems, užgaunamas bei įžeidžiamas gynusiųjų Lietuvos nepriklausomybę ir 1991 m. sausio 13 naktį stovėjusių prie Televizijos bokšto bei ten žuvusiųjų atminimas. Knygoje formuojant nuomonę, kad kai kurie 1991 m. sausio 13-ąją žuvusieji prie Televizijos bokšto susisprogdino patys nuo neaiškios kilmės sprogmenų (konkrečiai minimas A. K.), taip galimai bandant įteigti nuomonę, jog dalis žuvusiųjų patys galėjo būti „provokatoriai“, siekę aukų, užgaunamas ir įžeidžiamas gynusiųjų Lietuvos nepriklausomybę ir 1991 m. sausio 13 naktį stovėjusių prie Televizijos bokšto bei ten žuvusiųjų atminimas. Be to, knygoje formuojama nuomonė, kad sovietinės armijos kariai, specialiosios paskirties ALFA būrio kariai ir OMON kariai yra verti pagarbos, nuolat vadinami įvairiais pagiriamaisiais epitetais („didvyriais“, „atlantais“,„tais, kuriais šalis turėtų didžiuotis“ ir pan.), taip galimai siekiant sukurti nuomonę, jog jie nėra įvykdę jokių labai sunkių ar sunkių nusikaltimų Lietuvos Respublikai arba Lietuvos Respublikos gyventojams, todėl neverti baudžiamojo persekiojimo. Taip neigiant Lietuvos teismų priimtus sprendimus dėl 1991 m. sausio 13 d. ir 1991 liepos 31 d. įvykdytų nusikaltimų, užgaunamas bei įžeidžiamas gynusiųjų Lietuvos nepriklausomybę ir žuvusiųjų atminimas (T. 5, b. l. 30-34).

        Specialisto išvados teiginius, kuriais konstatuotas užgaulus ir įžeidžiantis neigimo pobūdis, patvirtina ir knygos lingvistinės ekspertizės akto išvada. Joje nurodoma, kad rašant apie sausio 13-osios įvykius, yra sumenkinami, žeminami šių įvykių dalyviai, menkinamas pats tautos pasipriešinimo aktas, taip tekstą padarant užgauliu (pavyzdžiui, autorė, su jos knygos teiginiais nesutinkančio 1991 m. sausio 13-osios įvykių dalyvio, Vilniaus mažojo teatro scenografo, V. T. interviu apie SSRS karinių dalinių agresiją sausio 13-ąją, pateikia kaip „užbetonuotos legendos apie „tarybinę agresiją“ ir jokios kitos nuomonės nepriėmimo pavyzdį, žodį gynėjas rašo kabutėse). Ekspertizės akte taip pat nurodoma, kad rašant apie Medininkų žudynes, menkinama tiek jų reikšmė, tiek žudynių aukos, taip tekstą padarant užgauliu. Ekspertė R. H. teisme paaiškino, kad nors G. S. knygos (duomenys neskelbtini) kalbinė išraiška nėra šiurkšti ar vulgari, tačiau, atlikus knygos lingvistinį tyrimą, konstatuotas turinio užgaulumas. Knygoje rašoma, kad patys bokšto gynėjai elgėsi agresyviai, patys stūmė žmones po tankais. 1991 m. sausio 13-osios gynėjai įvardijami „ekstremistais“, „teroristais“. Nors, anot ekspertės, patys savaime šie žodžiai nėra vulgarizmas ar žargonas, bet jie turi stiprią neigiamą reikšmę. Lingvistiškai užgaulumas reiškia žeminimą, įžeidinėjimą, žeidžiančios leksikos naudojimą. Kai kuriose G. S. knygos ištraukose teigiama, kad žmonės žuvo ne prieš bokšto, o autoįvykiuose (pvz., teigiama, kad I. Š. kūnas buvo sušaudytas lavoninėje). Tai ekspertė įvertino, kaip turinio užgaulumą, nes taip interpretuojant, žeminamas mirusiojo atminimas. Ekspertė akcentavo, kad knygoje, pasisakant dėl 1991 m. sausio 13-sios įvykių, vyrauja turinio užgaulumas, o dėl Medininkų žudynių – fiksuojamas ir kalbinis užgaulumas (muitininkai įvardijami kaip kyšininkai, nusikaltėliai). Knygos autorė, rašydama apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius, jų reikšmės nesumenkina, tačiau menkinami įvykio dalyviai. Medininkų žudynių atveju pats įvykis pateikiamas, kaip nereikšmingas, nesvarbus tautos atminimui (žudynės ironiškai įvardijamos „amžiaus nusikaltimu“, teigiama, kad tai tiesiog kriminalinis įvykis, pats žodis muitininkai rašomas kabutėse, taip duodant suprasti, kad jie nebuvo jokie oficialūs valstybės tarnautojai).

        Ištyrus ir įvertinus aptartus įrodymus darytina išvada, kad P. M. į lietuvių kalbą išverstoje ir išleistoje G. S. knygoje (duomenys neskelbtini) neigiama, kad 1991 m. sausio mėnesio agresijos veiksmus įvykdė SSRS kariniai daliniai, o Medininkų žudynes - sovietų Ypatingos paskirties milicijos būrio (OMON) pareigūnai, tai daroma užgauliu ir įžeidžiančiu būdu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pats kaltinamasis, duodamas parodymus teisme, taip pat nurodė, supratęs, jog jo išverstoje ir išleistoje knygoje neigiama 1991 m. prieš Lietuvos gyventojus įvykdyta sovietinės armijos ir kitų SSRS jėgos struktūrų agresija, tačiau pažymėjo, kad ne visiems knygos teiginiams pritaria – tai, jo nuomone, išsakė lietuviškame knygos leidime išspausdintame „Leidėjų žodyje“. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu P. M. laikėsi pozicijos, kad G. S. knygoje nėra jokio užgaulumo ir įžeidžiančio būdo, joje nemenkinami 1991 m. Sausio 13-ios ar 1991 m. liepos 31 d. įvykiai, nei Rusijos agresija. Jo nuomone, tarybinė kariuomenė, siųsdama tankus ir kareivius prie Televizijos bokšto šių įvykių metu, padarė nusikaltimus prieš Lietuvos civilius gyventojus, kuriems jis nepritaria, bet mano, kad reikia išsiaiškinti, kas būtent ir kaip žudė civilinius žmones šių įvykių metu. Jis, išvertęs šią knygą į lietuvių kalbą, asmeniškai ir savarankiškai parašė „Leidėjų žodį“ tam, kad išdėstytų savo poziciją dėl šios knygos leidimo. Jis norėjo pateikti savo nuomonę apie tai, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, teikdama notą Italijos Respublikos vyriausybei dėl šios knygos pristatymo Italijoje, yra neteisi. „Leidėjų žodyje“ jis parašė, kad išleisti šią knygą nėra joks nusikaltimas, tačiau nerašė, kad pritaria visoms G. S. knygoje įvairių žmonių išsakytoms mintims (T. 4, b. l. 131-132, 133-141). Tokius kaltinamojo parodymus paneigia 2017-11-22 specialisto išvada ir 2018-10-19 teismo ekspertizės aktas, minėtų specialistų paaiškinimai, duoti teismo posėdžio metu.

        Atlikus specialisto tyrimą ir teismo ekspertizę, kurių tyrimo objektas buvo visas nagrinėjamo leidinio tekstas (taip pat ir kaltinamojo parašyta knygos įžanginė dalis), abiejuose dokumentuose konstatuota, kad G. S. knygos (duomenys neskelbtini) lietuviško leidimo įžangoje „Leidėjų žodis“ formuojamas pritarimas minėtoje knygoje esamiems teiginiams, įskaitant ir teiginius, kuriais yra tikslingai ir nuosekliai neigiami 1990-1991 metais agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkūs ar sunkūs nusikaltimai Lietuvos Respublikai arba labai sunkūs nusikaltimai Lietuvos Respublikos gyventojams. Nors kaltinamasis nurodo, kad jis neneigia, jog minėtus 1991 m. agresijos veiksmus įvykdė SSRS kariniai daliniai ir sovietų Ypatingos paskirties milicijos būrio (OMON) pareigūnai, taip pat akcentuoja, kad pritaria ne visiems knygos teiginiams, tačiau jo parašytoje knygos įžangoje tokia pozicija neatsispindi. 2017-11-22 specialisto išvadoje nurodoma, kad minėtos G. S. knygos lietuviško leidimo įžangoje „Leidėjų žodis“ (9-11 psl.), pasirašytoje P. M. vardu, visiškai nekritiškai vertinamas originalus kūrinys ir nebandoma abejoti G. S. pateikta informacija, nėra aiškinamas knygoje pateikiamų interpretacijų prieštaravimas Lietuvos Respublikos teismų ir kitų oficialių institucijų priimtiems nutarimams dėl 1991 m sausio 13-osios ir 1991 m. liepos 31 d. Medininkuose įvykdytų nusikaltimų. Priešingai, įžangoje teigiama, jog šie nusikaltimai nėra ištirti, formuojama nuomonė, jog faktai yra tikslingai slepiami, taip pritariant G. S. knygoje (duomenys neskelbtini) esamiems teiginiams, įskaitant ir teiginius, kuriais yra tikslingai ir nuosekliai neigiami 1990-1991 metais agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkūs ar sunkūs nusikaltimai Lietuvos Respublikai arba labai sunkūs nusikaltimai Lietuvos Respublikos gyventojams. (T. 2, b. l. 20-28). Atlikus minėtos knygos lingvistinį tyrimą taip pat prieita analogiškos išvados. Ekspertizės akte konstatuota, kad įžangoje pritariama knygos turiniui tais klausimais, kurie paminimi „Leidėjų žodyje“.

        Minėtas išvadas specialistas ir ekspertė paaiškino teisme. Specialistas T. J. akcentavo, kad perskaičius P. M. parašytą „Leidėjų žodį“, darytina akivaizdi išvada, kad leidėjas pritaria būtent originalaus kūrinio interpretacijai. Specialisto teigimu, įžangos autoriaus P. M. teiginys: „Juo labiau, kad ištisą ketvirtį amžiaus Lietuvoje nebaigiamos (net nepradedamos!) objektyviai ištirti 1991-ųjų metų sausio 13-osios, tų pačių metų liepos 31-osios (Medininkų) žudynės, vėlesnės kai kam neįtikusių asmenų paslaptingos mirtys, - net pradanginant dokumentus bei vertingus liudininkų parodymus ir iškeliant absurdiškas versijas“ aiškiai rodo pritarimą visiems faktams, kurie yra nurodyti knygoje ir atitinkamai toks pritarimas G. S. išdėstytoms versijoms, kalbant ir apie minėtą „kai kam neįtikusių asmenų paslaptingas mirtis“, iš esmės prisideda prie to paties įžeidžiančio viso knygos turinio.

        Ekspertės R. H. paaiškinimais nustatyta, kad „Leidėjų žodžio“ autoriaus teiginiu: „žudynes, įvykdytas, norint sukompromituoti tarybinius karius“ P. M. neigia, jog Sovietų Sąjungos kariniai daliniai įvykdė 1991 m. sausio 13-osios žudynes. Specialistė išskiria tris kaltinamojo parašytos G. S. knygos „Išdavystės kaina“ įžangos pastraipas, kuriose kalbama apie minėtus įvykius. Pirmoje leidėjas rašo, kad „Bene solidžiausią informaciją bei komentarą apie surengtas sausio 13-osios naktį prie Vilniaus televizijos bokšto civilių žmonių žudynes, įvykdytas norint sukompromituoti tarybinius karius bei pagreitinti Tarybų Sąjungos žlugimą, pateikė savo knygoje „Durnių laivas" (V., 2003) žinomas lietuvių rašytojas, vienas iš Persitvarkymo sąjūdžio įkūrėjų V. P.. Jo tvirtinimu, sausio 13-osios aukos guli ant tų žudynių organizatorių „ V. L. ir A. B. sąžinės“. Šioje pastraipoje įžangos autorius ne tik cituoja kitos knygos autorių, tačiau tą kitą knygą ir pats įvertina, kaip „bene solidžiausią informaciją ir komentarą“ ta tema, taip pasakydamas, kad tai informacija, kuria verta remtis. „Leidėjų žodyje“ cituojant V. P. knygą „Durnių laivas“ ir ja remiantis, kaip solidžia, patikima informacija, pritariama pozicijai, kad ne Sovietų Sąjungos kariniai daliniai įvykdė agresiją. Kitoje pastraipoje ši tema plėtojama: „Išleidus V. P. knygą, kilo nemažas triukšmas, tačiau ši informacija ir rašytojo komentaras ne tik nebuvo paneigti, bet ir pasipildė kitų autoritetingų asmenų liudijimais, šiandien vadinamais „propaganda ir dezinformacija“, bei paviešintais kai kuriais alternatyviais sausio 13-osios įvykių, o vėliau - ir pasieniečių bei muitininkų žudynių Medininkuose dokumentais.“ Įžangos autorius nurodo, kad išleidus V. P. knygą „Durnių laivas“, kilo triukšmas, tačiau ši informacija ir komentaras ne tik kad nebuvo paneigti, bet ir pasipildė kitų autoritetingų asmenų liudijimais, taip leidžiama suprasti, kad šioje knygoje pateikta informacija yra teisinga ir kad autoritetingi yra tie liudytojai, kurie teigia priešingai Lietuvos valstybės pozicijai. Trečioje pastraipoje Įžangos autorius neigia, kad atlikti objektyvūs tyrimai dėl Medininkų žudynių, kad nustatyti kaltinamieji: „Juo labiau, kai ištisą ketvirtį amžiaus Lietuvoje nebaigiamos (net nepradedamos!) objektyviai ištirti 1991-ųjų metų sausio 13-osios, tų pačių metų liepos 31-osios (Medininkų) žudynės, vėlesnės kai kam neįtikusių asmenų paslaptingos mirtys, - net pradanginant dokumentus bei vertingus liudininkų parodymus ir iškeliant absurdiškas versijas.“

Ekspertizės akte konstatuota, kad G. S. knygos įžangoje „Leidėjų žodis“ neigiama sovietinių jėgos struktūrų agresija ir pritariama knygos teiginiams („Įžangos autorius, dėstydamas tuos pačius kaip ir G. S. teiginius ir formuluodamas juos kaip teisingus, pritaria knygos turiniui tais klausimais, kuriuos pamini įžangoje“). Vis dėlto, ekspertė atkreipė dėmesį į tai, kad „Leidėjų žodžio“ mintys nėra išplėtotos, todėl šios įžangos lingvistiškai negali vertinti nešališkai. Ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad „Leidėjų žodyje" nėra formuluojami grasinimai. Sausio 13-tosios įvykių ir Medininkų žudynių dalyviai „Leidėjų žodyje“ nėra menkinami, apie juos nėra žeminančiai atsiliepiama, todėl galima vertinti, kad kalbinė teksto raiška nėra šiurkšti, užgauli ar grasinanti, tačiau ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad skaitytojas „Leidėjų žodžio“ tekstą gali priimti kaip užgaulų dėl jame pateiktų teiginių turinio. Paaiškindama šį teiginį ekspertė pabrėžė, kad pats turinys, kaip komentuojamas kito autoriaus kūrinys, skaitytojo gali būti priimtas, kaip įžeidžiantis dėl išsakomų minčių.

Analizuojant aptartas aplinkybes, pažymėtina tai, kad G. S. knygos (duomenys neskelbtini) lietuviško leidimo įžanga vertintina, kaip minėto leidinio visumos dalis, įvadas, kuriuo skaitytojas supažindinamas su knyga, iš kurio susidaro priminį įspūdį apie jos turinį. Kaip teisme paaiškino specialistas T. J., tokio tipo kūriniai visuomenei gali būti pateikiami dvejopai: 1) be paaiškinimų, kritinės nuomonės bei argumentų, kodėl leidžiami tokie tikrovės neatitinkantys alternatyvūs aiškinimai, tai galima traktuoti kaip tiesiog pritarimą, o ne kritišką autoriaus versijos perteikimą; 2) su detaliais paaiškinimais, pateikiant visą įmanomą informaciją ir akivaizdžiai atkreipiant dėmesį, kad reikia kritiškai vertinti atitinkamą originaliame leidinyje pateiktą informaciją, paaiškinant, kodėl pati informacija gali būti žalinga (T. 5, b. l. 31). Nors kaltinamasis teigia, kad „Leidėjų žodyje“ išsakė nepritarimą G. S. knygos teiginiams, tačiau išanalizavus patį „Leidėjų žodį“, atsižvelgus į politologo ir lituanistės atliktus tyrimus, toks nepritarimas nenustatytas, priešingai, „Leidėjų žodžiu“ pritariama G. S. knygoje nuosekliai išsakomam 1990-1991 m. agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikai ir labai sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikos gyventojams, neigimui, o įžangos autoriui nurodant, kad surengtos sausio 13-osios naktį prie Vilniaus televizijos bokšto civilių žmonių žudynės, įvykdytos norint sukompromituoti tarybinius karius bei pagreitinti Tarybų Sąjungos žlugimą, minėti 1991 m. agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų nusikaltimai kaltinamojo tiesiogiai neigiami. Vertinant aukščiau aptartų įžangos teiginių kryptingumą kontekste visos knygos, kur nuosekliai vystoma tema „savi šaudė į savus“; taip išdėstant menkinantį požiūrį į Sausio 13-osios įvykius, tautos pasipriešinimo aktą, šių įvykių dalyvius, Medininkų žudynes, įžangos autoriui ne tik ,kad nepateikiant informacijos apie įsiteisėjusius visų instancijų teismų sprendimus minėtose bylose, bet melagingai teigiant kad: „ištisą ketvirtį amžiaus Lietuvoje nebaigiamos (net nepradedamos!) objektyviai ištirti 1991-ųjų metų sausio 13-osios, tų pačių metų liepos 31-osios (Medininkų) žudynės, vėlesnės kai kam neįtikusių asmenų paslaptingos mirtys, - net pradanginant dokumentus bei vertingus liudininkų parodymus ir iškeliant absurdiškas versijas“ prisidedama prie užgaulaus ir įžeidžiančio visos knygos turinio, o kaltinamojo akcentuojama įžangoje pateikta prancūzų rašytojo Voltero citata, kuria apibendrintai kalbama apie leidyklos politiką, neatsveria viso leidinio, konteksto.

Vertinant kaltinamojo argumentus, kad jo veiksmuose nėra BK 1702 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimo požymių, nes jo tikslas buvo tik pateikti Lietuvos skaitytojui alternatyvią nuomonę apie 1991 m. sausio 13-osios ir Medininkų žudynių įvykius, taip realizuojant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą asmens saviraiškos laisvę, pažymėtina tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją, kuri gali būti ribojama tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai, o šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad saviraiškos laisvė nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Teisė į saviraiškos laisvę ir jos apribojimo sąlygos taip pat įtvirtintos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje. Taigi, net ir tais atvejais, kai asmuo įgyvendina savo saviraiškos laisvę, ši laisvė nėra absoliuti ir gali būti ribojama pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies reikalavimus, t. y. pagal įstatymą, siekiant teisėto tikslo ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91-978/2018). Vadinasi, saviraiškos teisės įgyvendinimas, taip pat ir skelbiant kitų autorių tekstus, priešingai negu siekia įteigti kaltinamasis, nėra beribis, todėl tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų praktikoje pripažįstama, kad saviraiškos teisės realizavimas gali būti ribojamas atsižvelgiant į kitus saugomus interesus ir vertybes, kuriems dėl saviraiškos teisės įgyvendinimo gali būti padaroma didesnė žala ir tai gali sukelti visuomenėje negatyvius padarinius. Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką teiginiams, kurie yra nesuderinami su Konvencijoje skelbiamomis ir garantuojamomis vertybėmis, vadovaujantis Konvencijos 17 straipsniu, iš esmės netaikoma Konvencijos 10 straipsnyje nustatyta apsauga (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Perin?ek prieš Šveicariją, peticijos Nr. 27510/08, par. 114; 2018 m. balandžio 17 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Roj TV A/S prieš Daniją, peticijos Nr. 24683/14, par. 31).  

P. M. paaiškinimai apie tai, kad pirmą kartą išgirdo apie G. S. knygą iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos reakcijos, kuria buvo protestuojama prieš Italijos parlamente vykusį portalo „Komsomolskaja pravda“ žurnalistės G. S. knygos „Lietuviškas sąmokslas. Kaip žlugo Sovietų Sąjunga ir kas nutiko tiems, kurie bandė ją išsaugoti“ pristatymą ir, ja labai susidomėjęs, siekė knygą gauti, ją pats išvertė, savo lėšomis išleido ir platino per biblioteką, pažįstamus, draugus, viešąją įstaigą (duomenys neskelbtini), bandė platinti per knygynus, rodo, kad kaltinamasis, nuo pat pradžių žinodamas oficialią Lietuvos Respublikos valstybės poziciją, įsiteisėjusius teismų sprendimus, gerai susipažinęs su knygos turiniu, nes pastarąją pats išvertė, minėtą knygą savo lėšomis išleido 530 egz. tiražu ir siekė platinti bei platino, t. y siekė, kad knygoje pateikiama informaciją būtų kuo plačiau paskleista. Kaltinamasis teisme nurodė, kad seniai domisi minėta tema, ne kartą ja rašė, žino 1991 m. sausio 13-osios ir Medininkų žudynių bylose priimtus teismų sprendimus, tačiau laikėsi pozicijos, kad tik kai objektyvus teismas išaiškins įvykius, tik tada jis patikės. Jo teigimu, yra kitokių duomenų, tarp jų liudytojų (pvz., B. D., liudijosios A. P. byloje), parodymai, kad 1991 m. sausio 13-ąją į bokšto gynėjus šaudė ne tarybiniai kariai. Po tų baudžiamųjų bylų nagrinėjimo savo straipsnyje jis kėlė abejones, kad nebuvo viskas taip, kaip nustatė teismai. Jis pateikė alternatyvią nuomonę, kad būtų sugrįžta prie problemų sprendimo. Mano, kad baudžiamojo proceso kodekso 446 straipsnio nuostatos leidžia, esant naujoms aplinkybėms, vėl sugrįžti prie bylų svarstymo. „Leidėjų žodyje“ niekur nėra jo pritarimo – jame kalbama apie tai, kad nebuvo atliktas objektyvus bylų tyrimas. Koks gali būti objektyvus tyrimas, jeigu stebuklingai pradingo pirminiai dokumentai (vaizdo, garso įrašai). Jų leidykla yra išleidusi ir G. G. knygą „Nusikaltimas valstybės vardu. Medininkų žudynių byla melo ir klastočių labirintuose“, kurioje surašyti visi melai ir klastotės, tačiau nebuvo jokios reakcijos – melas ir toliau tęsėsi. Tuo įžangos žodžiu norėjo pasakyti, kad reikalinga ir tokia knyga, kad mūsų teisininkai pamąstytų ir pradėtų tuos dalykus tirti iš esmės. Daug kalbama apie tas žudynes, tačiau niekas jų neištiria (T. 5, b. l. 9-12, 94-95).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 1999 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžiu (T. 4, b. l. 18-20) buvo nustatyta, jog Lietuvos gyventojų kovos už nepriklausomybę metu SSRS kariai panaudojo agresiją prieš beginklius žmones, taip padarė sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Šiame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai paneigta teisiamųjų bei kai kurių liudytojų kariškių kelta versija, jog 1991 m. sausio 13-ąją į Televizijos bokšto pusę nuo šalia esančių stogų šaudė civiliai apsirengę asmenys. Teismas jų parodymus įvertino kaip propagandinius teiginius pateisinti savo ir kitų kariškių veiksmus prieš beginklius žmones, nes tokie parodymai prieštarauja net kitų apklaustų kariškių parodymams, teisiamojo posėdžio metu pagarsinto audiokasetės Nr. 23 įrašo turiniui, byloje apklaustų nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymams, įvykio vietos apžiūros protokolams, kuriuose užfiksuota, jog, apžiūrint gyvenamųjų namų stogus, jokių šaudymo nuo jų pėdsakų nerasta (T. 2, b. l. 128-130), Sausio 13-osios naktį ant gyvenamųjų namų stogų buvo užsienio ir Lietuvos žurnalistai, filmavę įvykius. Nuosprendyje konstatuota, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-2/99 ištirti įrodymai – nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, teismo medicinos ekspertizės aktų išvados apie kulkų trajektorijas kūnuose nesuteikia pagrindo abejoti, jog žuvusieji buvo nušauti SSRS kariškių. Vilniaus apygardos teismo 1999-08-23 nuosprendis Lietuvos apeliacinio teismo 2001-02-20 nutartimi (T. 4, b. l. 23-500) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-12-28 nutartimi paliktas galioti (T. 4, b. l. 55-106). EŽTT 2008-02-19 sprendimu byloje Kuolelis, Bartoševičius, Burokevičius prieš Lietuvą (Pareiškimų Nr. 74357/01, 26764/02 ir 27434/02) nusprendė, kad šioje byloje Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 7, 9, 10, 11 ar 14 straipsniai nebuvo pažeisti. EŽTT sprendime nurodyta, kad 1991 m. sausio 11-13 d. sovietinė kariuomenė vykdė karines operacijas prieš Lietuvos Vyriausybę. Sovietų karinės pajėgos jėga okupavo Krašto apsaugos ministerijos pastatą, Vilniaus televizijos bokštą, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastatą ir Vilniaus geležinkelio stotį. Sovietų kariuomenė taip pat mėgino užimti Lietuvos Parlamento rūmus ir kitas valstybės valdymo įstaigas. Lietuvos Respublikos institucijų ginti susirinko didžiulės minios vietos gyventojų. Trylika Lietuvos civilių gyventojų žuvo ir virš tūkstančio buvo sužeisti konfliktų su sovietine kariuomene metu 1991 metų naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją (T. 4, b. l. 107-120).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2017 m. vasario 28 d. nutartimi paliko galioti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 6 d. nuosprendį, kuriuo buvo pakeistas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendis. Minėtoje nutartyje nustatyta, kad 1991 m. įvykių (istorinių aplinkybių) kontekste Medininkų muitinės posto užpuolimas ir jame buvusių pareigūnų nužudymas buvo vienas iš nusikaltimų, padarytų tuo metu, TSRS jėgos struktūroms (be kita ko, OMON pareigūnams) dideliu mastu ir sistemingai vykdant nepriklausomybę atkūrusių Baltijos valstybių civilių – be kita ko, muitinės pareigūnų – užpuolimą, rengiamą vykdant TSRS bei jos partinės organizacijos – TSKP politiką. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija sutiko su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad ši konkreti veika žmoniškumui, už kurią nagrinėjamoje byloje nuteistas K. M. (1991 m. liepos 30 d. įvykdytas Medininkų muitines posto muitinės ir policijos pareigūnų sužalojimas ir nužudymas), buvo ne atsitiktinis nusikaltimas, o nuosekli dalis didelio masto ir sistemingo civilių gyventojų užpuolimo, vykdant atitinkamą TSRS bei jos partinės organizacijos – TSKP politiką, kurios tikslas išlaikyti Lietuvą TSRS sudėtyje (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-1-693/2017).

P. M.

pripažino, jog žino apie minėtose bylose priimtus teismų sprendimus, tačiau, anot kaltinamojo, nebuvo taip, kaip oficialus teismas nusprendė. Kaltinamasis yra patyręs spaudos darbuotojas, daugelį metų rašantis politikos temomis periodikoje. P. M. viešai prieinamoje biografijoje (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad jis yra žurnalistas, leidėjas, vadovas, literatas, studijavo Leningrado aukštojoje partinėje mokykloje, 1980–1988 m. dirbo Lietuvos komunistų partijos Centro komitete Propagandos ir agitacijos skyriaus Spaudos sektoriaus instruktoriumi. 1988–1990 m. jis buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto teorinio ir politinio žurnalo „Komunistas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, 1990–1993 m. žurnalo „Politika“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Nuo 1994 m. iki šiol jis yra uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) direktorius, redaguoja ir leidžia daugiausia publicistinius leidinius, grožinę literatūrą. (T. 4 , b. l. 2). Asmuo turi aukštąjį išsilavinimą, kaip pats tvirtino, praeityje yra gynęs savo poziciją teisme, todėl prieš skleisdamas jam pačiam abejotiną informaciją ir manydamas, kad jo paminėti liudytojai atskleidžia naujus, teismų nuosprendžiais neįvertintus duomenis, turėjo galimybę kreiptis į prokuratūrą, kad dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių Lietuvos Respublikos BPK 446 str. tvarka būtų atnaujintos baudžiamosios bylos, tačiau to nedarė. Jis mini liudytojus, kurie, kaip pats nurodo, yra apklausti kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje yra priimti ir įsiteisėję teismų sprendimai. Darytina išvada, kad P. M. žinojo ir suprato, kad jo išvardinti šaltiniai negali būti vertinami kaip objektyvūs faktiniai duomenys, patvirtinantys lietuviškai išleistoje G. S. knygoje (duomenys neskelbtini) viešai pateiktą poziciją. Tam neprieštarauja ir paties kaltinamojo aiškinimas, jog jis nebuvo įsitikinęs tos pozicijos teisingumu, tik bandė pateikti alternatyvią nuomonę („Ką aš žinau, kas žudė civilius žmones – čia teisininkams reikia išsiaiškinti“). Šios aplinkybės rodo, kad P. M. suprato, jog jo skleidžiama informacija, paneigta Lietuvos teismų įsiteisėjusiais sprendimais ir neatitinka tikrovės.

Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33 dalyje nustatyta, kad nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Žinomai tikrovės neatitinkančios informacijos, neigiančios tikrus faktus skleidimas, negali būti vertinamas kaip saviraiškos priemonė, reiškiant savo nuomonę. Įvertinus bylos medžiagą, darytina išvada, kad P. M. kaltinime nurodyti veiksmai, vertintini ne kaip būdas išsakyti subjektyvią nuomonę, bet kaip tyčia viešai visuomenei skleidžiama Lietuvos Respublikos teismų sprendimais paneigta, tikrovės neatitinkanti informacija, t. y., dezinformacija. Kaltinamojo argumentai, susiję su Visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis, nepaneigia byloje surinktais įrodomaisiais duomenimis pagrįsto nusikalstamos veikos įrodytumo.

        Iš kaltinamojo parodymų matyti, kad P. M. žino Lietuvos Respublikos valstybės įstatymus, gerai orientuojasi politiniame gyvenime, seniai domisi 1991 m. įvykiais, taigi pilnai suprato ir supranta, koks svarbus Lietuvos piliečiams buvo ir yra Lietuvos valstybės laisvės ir nepriklausomybės siekis, kova už ją ir nepriklausomos valstybės atkūrimas. Aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad kaltinamojo tikslas buvo ne kalbėti apie tikrus to meto faktus, pateikiant įvairiapusę informaciją, bet viešai neigti 1991 metais SSRS agresiją prieš Lietuvos Respubliką, joje dalyvavusių SSRS kariškių vykdytus sunkius ir labai sunkius nusikaltimus Lietuvos gyventojams. Byloje surinkti įrodymai, tarp kurių ir paties kaltinamojo parodymai, leidžia teigti, kad jis informaciją, neigiančią 1990-1991 metais SSRS Lietuvos teritorijoje įvykdytą agresiją prieš Lietuvos Respubliką ir joje dalyvavusių asmenų vykdytus labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams, skleidė tyčia, neabejotinai suvokdamas jos pobūdį ir tuo siekiamus tikslus tikinti, kad ne SSRS 1990-1991 metais vykdė agresiją prieš Lietuvos Respubliką ir jos gyventojus, o patys kovotojai už laisvę, rengdami provokacijas, šaudydami į savus, padarė sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, kurių aukomis ir buvo nukentėjusieji.

Atsižvelgus į P. M. išsilavinimą, jo ilgametę darbo patirtį leidyboje, spaudoje, propagandos srityje, dalyvavimą periodikoje, susijusioje su politiniais klausimais, jo ankstesnius straipsnius šia tema, yra pagrindo išvadai, kad kaltinime nurodyti P. M. veiksmai nėra atsitiktinis reiškinys. Asmuo, būdamas psichiškai sveikas, suprato savo veiksmų prasmę ir jų pasekmes. Minėtos aplinkybės rodo jo veiksmų kryptingumą ir norą taip elgtis.

Kaip žinoma, visuomenė pripažino ir įvertino 1991 m. sausio 13-ąją televizijos bokštą ir Medininkų muitinės postą gynusių asmenų garbingą elgesį, jų pasiaukojimą. Pačioje knygoje pateikiama ir asmens, dalyvavusio televizijos bokšto gynime V. T. reakcija į G. S. teiginius apie sausio 13-tosios įvykius („dvylika liudytojų, kurie patvirtino, kad taip pat matė, kaip buvo šaudoma nuo stogų!“, 89 p.), parodanti, kad sausio 13-tosios įvykių dalyviams tokie teiginiai yra užgaulūs: „...bet kokius prasimanymus arba naujas interpretacijas vertinu kaip asmeninį savęs įžeidimą. Jie man drasko sielą, ir man dėl to skaudu“. Kaip žinia, žuvusieji ir kiti nukentėjusieji buvo apdovanoti valstybiniais apdovanojimais, jų vardais buvo pavadintos gatvės. Atitinkamai vertintina ir šių asmenų atminimas, jų artimiausių giminaičių garbė, todėl viešai, išleidžiant knygą, išreikštas viešas SSRS agresijos, jos metu vykdytų nusikaltimų neigimas, tikinant, kad nužudytieji ir sužalotieji buvo ne minėtos agresijos, o laisvės kovotojų provokacijų aukomis, be jokios abejonės turi įžeidžiantį ir užgaulų, jų pasiaukojimo reikšmę menkinantį pobūdį.

Visi aptarti faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina, kad P. M. užgauliu ir įžeidžiančiu būdu, viešai pritardamas G. S. knygos (duomenys neskelbtini) turiniui, neigė 1990-1991 m. agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikai ir labai sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikos gyventojams, t. y. būdamas UAB(duomenys neskelbtini) direktoriumi, disponuodamas Rusijos Federacijos žurnalistės G. S. knyga (duomenys neskelbtini), kurioje tikslingai ir nuosekliai, užgauliai ir įžeidžiančiai sumenkinant, žeminant Sausio 13-osios įvykius, tautos pasipriešinimo aktą, šių įvykių dalyvius, Medininkų žudynes, jų aukas, teigiama, jog 1991 metais sausio 13 d. prie televizijos bokšto budėję civiliai žmonės žuvo ne nuo sovietinės armijos ar kitų SSRS jėgos struktūrų atstovų panaudotų ginklų, bet nuo pačių lietuvių rankų, o sovietinės struktūros – OMON – nedalyvavo įvykdant Lietuvos muitininkų Medininkų pasienio poste 1991 m. liepos 31 d. žudynes, turėdamas tikslą platinti šią knygą, jis 2016 metų pabaigoje minėtą knygą išvertė į lietuvių kalbą, pavadindamas ją (duomenys neskelbtini), po to, šios knygos lietuviško leidimo įžangoje „Leidėjų žodis“, kuri pasirašyta jo vardu, pritardamas G. S. knygoje (duomenys neskelbtini) esantiems teiginiams, ir nurodydamas, kad „Bene solidžiausią informaciją bei komentarą apie surengtas sausio 13-osios naktį prie Vilniaus televizijos bokšto civilių žmonių žudynes, įvykdytas norint sukompromituoti tarybinius karius bei pagreitinti Tarybų Sąjungos žlugimą, pateikė savo knygoje „Durnių laivas“ (V., 2003) žinomas lietuvių rašytojas, vienas iš Persitvarkymo sąjūdžio įkūrėjų V. P.. Jo tvirtinimu, sausio 13-osios aukos guli ant tų žudynių organizatorių „V. L. ir A. B. sąžinės. Išleidus V. P. knygą, kilo nemažas triukšmas, tačiau ši informacija ir rašytojo komentaras ne tik nebuvo paneigti, bet ir pasipildė kitų autoritetingų asmenų liudijimais, šiandien vadinamais „propaganda ir dezinformacija“, bei paviešintais kai kuriais alternatyviais Sausio 13-osios įvykių, o vėliau – ir policininkų bei muitininkų žudynių Medininkuose dokumentais. ... Juo labiau, kai ištisą ketvirtį amžiaus Lietuvoje nebaigiamos (net nepradedamos!) objektyviai ištirti 1991-uju metų sausio 13-osios, tų pačių metų liepos 31-osios (Medininkų) žudynės, vėlesnės kai kam neįtikusių asmenų paslaptingos mirtys, - net pradanginant dokumentus bei vertingus liudininkų parodymus ir iškeliant absurdiškas versijas“ užgauliai bei įžeidžiančiai neigė Sausio 13-osios ir Medininkų žudynes. Po to, jis 2017 m. sausio 24 d., jo vadovaujamos ir atstovaujamos UAB (duomenys neskelbtini) vardu, sudarė sutartį su AB (duomenys neskelbtini) dėl į lietuvių kalbą išverstos G. S. knygos (duomenys neskelbtini) spausdinimo, 2017 m. vasario 8 d. asmeninių, piniginių lėšų pagrindu, įgijo 530 vienetų šios knygos egzempliorių lietuvių kalba, po to 2 vnt. šios knygos egzempliorių perdavė Lietuvos nacionalinei M. M. bibliotekai, 1 vnt. Kauno apskrities viešajai bibliotekai, ne mažiau nei 100 vnt. šios knygos egzempliorių perdavė K. B., tokiais veiksmais viešai, užgauliu ir įžeidžiančiu būdu, neigė 1990-1991 metais agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikai ir labai sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikos gyventojams. Kaltinamojo nusikalstami veiksmai sudaro viešo SSRS nusikaltimų Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams neigimo sudėtį, todėl kvalifikuotini pagal BK 1702 straipsnio 1 dalį.

        

Dėl bausmės skyrimo

 

Teismas, skirdamas kaltinamajam P. M. bausmę, vadovaujasi BK 41 straipsnyje įtvirtintais bausmei keliamais tikslais ir BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Baudžiamojo įstatymo 41 straipsnyje nurodyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Jos paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

BK 1702 straipsnio 1 dalies sankcija numato šias alternatyvias bausmės rūšis: baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. BK 55 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, todėl ji kaltinamajam negali būti skiriama, nesant byloje jokių išskirtinių aplinkybių.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Skirdamas bausmę P. M., vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalimi, teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis įvykdė tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.), veika baigta. Tiriant kaltinamojo asmenybę nustatyta, kad jis senyvo amžiaus, pensininkas, UAB (duomenys neskelbtini) direktorius (jo teigimu, šiuo metu savo veiklą sustabdęs). Asmuo neteistas, administracine tvarka nebaustas, vedęs. Įvertinus anksčiau aptartas aplinkybes, apibūdinančias padarytą nusikaltimą ir kaltinamojo asmenybę, jam skirtina BK 170 2 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta švelniausia bausmė – bauda.

Baudos dydį reglamentuoja BK 47 straipsnio nuostatos, kurios pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos 2017-09-28 įstatymo Nr. XIII-653, įsigaliojusio 2017-10-06, redakciją už nesunkaus nusikaltimo padarymą numato baudą nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio.

Kaltinamasis nusikaltimą padarė iki minėtos teisės normos įsigaliojimo, t. y galiojant 2011-04-21 įstatymo Nr. XI-1350, įsigaliojusio 2011-04-28, redakcijai, pagal kurią už nesunkaus nusikaltimo padarymą buvo numatyta bauda iki 500 MGL dydžio, t. y. tai yra švelnesnę, negu numatyta šiuo metu. Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, todėl teismas, nustatydamas kaltinamajam baudos dydį, taiko BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkto redakciją, galiojusią nusikaltimo padarymo metu. Teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, taip pat, kad asmuo teisiamas pirmą kartą, yra senyvo amžiaus, pensininkas, šiuo metu savo nedirba, mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant kaltinamajam baudą, mažesnę nei BK 1702 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas vidurkis.

 

Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

 

Priimant nuosprendį, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas, vadovaujantis BPK 94 straipsnio nuostatomis. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 ir 723 straipsniuose nurodytas turtas konfiskuojamas (BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktas). BK 72 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nusikaltimo padarymo įrankiais ir priemonėmis pripažįstami daiktai (turtas), kuriais sudaromos sąlygos, būtinos nusikaltimo padarymui ar lengvinančios jo padarymą.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje 2017-06-20 nutarimu Nr. 10-IL-14748 perduotos saugoti G. S. knygos (duomenys neskelbtini), esančios kartoninėse dėžėse Nr. 1-10, perduotos saugoti į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugyklą konfiskuotinos, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 3 dalimi, kaip nusikalstamos veikos priemonė. Juodos spalvos stacionaraus kompiuterio sisteminis blokas (procesorius) be skiriamųjų ženklų ir numerių, rastas ir paimtas 2017 m. kovo 8 d. leidyklos (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini) atliktos kratos metu, supakuotas į juodos spalvos maišą, užantspauduotą Lietuvos teismo ekspertizės centro antspaudais (t. 3, b. l. 171-172), kuriame, kaip nustatyta 2017 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-1354(17), yra failų, susijusių su G. S. knygos(duomenys neskelbtini) vertimu j lietuvių kalbą (G. S. (duomenys neskelbtini)) ir spausdinimui paruoštu maketu – Isdavystės kaina.indd.pdf (Maketas-lsdavystės kaina.indd), konfiskuotini, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 1 punktu, kaip nusikalstamos veikos priemonė. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje 2017-06-20 nutarimu Nr. 10-IL-14748 perduoti saugoti 2 vnt. žalių aplankų su atspausdintais lietuvių kalba G. S. knygos (duomenys neskelbtini) lapais, paimti iš (duomenys neskelbtini) kabineto, sunaikintini (BPK 94 straipsnio 4 dalis). Kiti daiktai, perduoti saugoti 2017-06-20 nutarimu Nr. 10-IL-14748, į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugyklą, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžintini jų savininkams (BPK 94 straipsnio 5 dalis). 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298, 301-305, 307 straipsniais, teismas

 

n u s p r e n d ž i a :

 

P. M. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1702 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 70 MGL (2 636,20 Eur) dydžio baudą.  

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, perduotus ir saugomus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje 2017-06-20 nutarimu Nr. 10-IL-14748: G. S. knygas (duomenys neskelbtini), esančias kartoninėse dėžėse Nr. 1-10, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2, 3 dalimi, konfiskuoti; 2 vnt. žalių aplankų su knygos lapais sunaikinti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas); juodos spalvos stacionaraus kompiuterio sisteminį bloką (procesorių) be skiriamųjų ženklų ir numerių, rastą ir paimtą 2017 m. kovo 8 d. leidyklos (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini) atliktos kratos metu, supakuotą į juodos spalvos maišą, užantspauduotą Lietuvos teismo ekspertizės centro antspaudais, konfiskuoti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 1 dalimi, 4 dalies 1 punktu; kitus daiktus, perduotus saugoti 2017-06-20 nutarimu Nr. 10-IL-14748 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugyklai, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti jų savininkams (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Išaiškinti kaltinamajam, kad:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalimi, baudos bausmė savanoriškai įvykdoma per dviejų mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokant ją į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą (pasirinktinai: Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“; LT74 4010 0510 0132 4763 AB DNB bankas; Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 N. B. AB Lietuvos skyrius; LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB bankas ir kt.), nurodant įmokos kodą 6801.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos, suimtam nuteistajam – nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos, gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

 

 

Teisėja                                                                Eglė Gruodienė

 


Paminėta tekste:
  • BK
  • BPK
  • BPK 80 str. Aplinkybės, dėl kurių asmenys negali būti apklausiami kaip liudytojai
  • CK
  • 2K-7-1-693/2017
  • BPK 446 str. Proceso dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių pradžia
  • BK 54 str. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai
  • BK 11 str. Nusikaltimas
  • BK 47 str. Bauda
  • BPK 94 str. Priemonės, kurių imamasi dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nutraukiant procesą ir priimant nuosprendį
  • BK 72 str. Turto konfiskavimas