Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2020-01-17][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-129-1075-2020].docx
Bylos nr.: 3K-3-129-1075/2020
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB ,,Eika" 121191079 atsakovas
UAB ,,Salmeda“ 123500866 Ieškovas
UAB ,,Eikos statyba" 125956142 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2.1. Bendrosios nuostatos
2.1.5.1. Ieškinio senaties terminai
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.1.5.1.2. Sutrumpintas ieškinio senaties terminas
2.6.18.3. Statybos ranga
2.1.5. Ieškinio senatis
2.6. Prievolių teisė
2.6.18.6. Kiti su ranga susiję klausimai
2.1.5.1.2.9. Reikalavimams dėl atliktų darbų trūkumų
2.6.10.9. Kiti su civilinės atsakomybės taikymu susiję klausimai
2.10. Kitos su prievolių teise susijusios bylos
2.6.10. Civilinė atsakomybė
2.6.18. Ranga

?PASTABA: D

Civilinė byla Nr. 3K-3-129-1075/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35338-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.9; 2.6.10.9; 2.6.18.3; 2.6.18.6

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. sausio 16 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Salmeda“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eika kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Salmeda“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Eikair E. J. dėl įpareigojimo pašalinti garantiniu laikotarpiu nustatytus defektus bei nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje uždaroji akcinė bendrovė „Eikos statyba“.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių rangovo teisinį statusą, savininko teisę nukreipti reikalavimus dėl statinio trūkumų tiesiogiai rangovui, kai šis pažeidžia pareigą garantuoti daikto kokybę ir dėl tokio pažeidimo taikytinus teisių gynimo būdus bei ieškinio senatį, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė įpareigoti atsakovus solidariai per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo sąskaita parengti pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – ginčo gyvenamasis namas), grindų, grindų pagrindų, grunto po grindimis, sienų (pirmo ir antro aukštų), lubų, laiptų, pastato lauko nuogrindos ir trinkelių defektų šalinimo projektą, pateikti projektą ieškovei ir pagal projektą atlikti pastato grindų, grindų pagrindų, grunto po grindimis, sienų (pirmo ir antro aukštų), lubų, laiptų, pastato lauko nuogrindos ir trinkelių defektų šalinimo darbus, t. y. pašalinti defektus sukėlusias priežastis; atsakovams neįvykdžius teismo įpareigojimo ištaisyti defektus per nustatytą terminą, suteikti teisę ieškovei atlikti defektų šalinimo darbus atsakovų lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovų reikiamų išlaidų atlyginimą; išieškoti iš atsakovų solidariai 3503,60 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; atmesti atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį; jeigu teismas spręstų, kad ieškinio senatis praleista, ieškinio senatį atnaujinti.

3.       Ieškovė nurodė, kad atsakovė yra ginčo gyvenamojo namo, nuosavybės teise priklausančio ieškovei, statytoja, užsakovė ir rangovė. Atsakovė, baigusi statybos darbus, 2003 m. spalio 27 d. pardavė ginčo gyvenamąjį namą atsakovui E. J.. Atsakovas E. J. ir UAB „SEB VB lizingas“ 2007 m. gegužės 15 d. sudarė pastato pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas pardavė ieškovei. 2011 m. rugsėjo 7 d. tarp ieškovės (lizingo gavėjos) ir UAB „SEB VB lizingas“ (lizingo davėjos) buvo sudarytas priėmimo–perdavimo aktas ir pastato nuosavybės teisė perėjo ieškovei.

4.       Pastate, ieškovės teigimu, garantiniu laikotarpiu atsirado šie defektai: įskilo, įlūžo, pradėjo smegti žemyn grindys, atsirado ertm ir tuštumų po grindimis, pradėjo sėsti gruntas po pastato grindimis, skilti pastato konstrukcijos, atsirado plyšių sienose, lubose, pradėjo skilti laiptai, pastato išorėje iš kelių pastato pusių žymiai nusėdo gruntas. Ieškovė dėl atsiradusių defektų kreipėsi į ginčo gyvenamojo namo statytoją (užsakovę) bei rangovę atsakovę UAB „Eika“. Atsakovė, gavusi prašymus ir pretenzijas, nurodė, kad pastato defektai galėjo atsirasti ir dėl pirkėjos (ieškovės) veiksmų (t. y. per didelės apkrovos grindims, patalpų naudojimo ne pagal paskirtį ir kt.). Pastato defektai ir jų atsiradimo priežastys buvo užfiksuoti ir nustatyti 2012 m. lapkričio mėnesį UAB „Fugro Baltic“ (atsakovės UAB „Eika“ pasirinkta įmonė) atliktų žvalgybinių inžinerinių geologinių tyrimų ataskaitoje, 2013 m. tyrime, o 2014 m. liepą buvo atlikti papildomi tyrimai.

5.       Ieškovė paaiškino, kad iš Miesto plėtros departamento Statybos dokumentų skyriaus gautų dokumentų buvo nustatyta, jog tarp atsakovės UAB „Eika“ ir trečiojo asmens UAB „Eikos statyba“ 2002 m. rugpjūčio 30 d. buvo sudaryta rangos sutartis Nr. B/E-S/2 dėl ginčo statinio statybos. Jokių pranešimų apie statybos dalyvių pasikeitimus pateiktuose dokumentuose nebuvo rasta. Atsakovė statė, t. y. tiek kaip statytoja (užsakovė), tiek kaip ir rangovė, pastatą pardavimui, pardavė, todėl kaip pardavėja pagal įstatymą ir pirkimo–pardavimo sutartį suteikė kokybės garantiją, taigi yra atsakinga už parduoto pastato kokybės trūkumus, t. y. defektus. Nėra jokių duomenų, kad atsakovė pirkimo–pardavimo sutartimi būtų suteikusi kokias nors teises pirkėjui (-ams) tiesiogiai reikšti reikalavimus trečiajam asmeniui UAB „Eikos statyba“. Į civilinę bylą pateiktame statybos darbų žurnale nėra nurodyta, kas yra pastato statybos rangovas ir kam šis žurnalas buvo perduotas, taip pat matyti, kad trečiasis asmuo UAB „Eikos statyba“ yra nurodytas kaip subrangovas.

6.       Pastatas pripažintas tinkamu naudoti 2003 m. liepos 11 d., o pirmajam pirkėjui E. J. buvo perduotas naudoti 2003 m. spalio 27 d., todėl nuo šių datų, ieškovės nuomone, gali būti skaičiuojamas pastato garantinis terminas, atitinkamai 5, 10 ir 20 metų, atsižvelgiant į pastate atsiradusius defektus. Pagal pastato defektų pobūdį matyti, kad atsiradusiems pastato defektams turi būti taikomas dvidešimties metų garantinis laikotarpis.

7.       Ieškovė, siekdama nustatyti atsiradusius defektus bei jų priežastis, samdė ekspertus, šie atliko tyrimus, todėl jų paslaugoms apmokėti ieškovė patyrė 3503,60 Eur tiesioginių nuostolių (UAB Fugro Baltic“ tyrimas 35,04 Eur (iki teismo), UAB „Geotestus“ tyrimas 735,92 Eur (iki teismo), teismo eksperto S. M. ekspertinio pobūdžio tyrimas 2102,64 Eur (iki teismo), antstolio D. T. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas 150 Eur, teismo eksperto E. L. ekspertizės aktas 480 Eur). Šių nuostolių atlyginimas turėtų būti priteistas ieškovei iš atsakovų solidariai. 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

8.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

9.       Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.33, 6.338 straipsnių, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 36 straipsnio nuostatomis, atsižvelgdamas į tai, kad nėra duomenų, kokį garantinį terminą statinio projektavimo, rangos ir statinio statybos techninės priežiūros sutartyse atsakovai buvo nustatę, padarė išvadą, jog ginčo gyvenamojo namo garantinis terminas yra penkeri metai, jo pradžia laikytina nuo šio statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos, t. y. 2003 m. spalio 27 d. (namą perdavus naudoti pirmajam pirkėjui – atsakovui E. J.). Kadangi pirmasis susirašinėjimas su atsakove dėl galimų defektų prasidėjo 2012 m. pabaigoje, o ieškovės pretenzija atsakovei pateikta tik 2013 m., teismas sprendė, kad įstatyme nustatytas garantinis laikotarpis jau pasibaigęs. Be to, teismas laikė, kad ieškinio reikalavimams pareikšti taikomi sutrumpinti teisės aktuose įtvirtinti terminai, kurie yra praleisti. Teismas, nenustatęs svarbių priežasčių, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, ieškinį atmetė (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

10.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. birželio 14 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

11.       Kolegija, remdamasi CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 6.338 straipsnio 2 dalimi, 6.698 straipsniu, Statybos įstatymo 36 straipsniu, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino teismo byloje paskirtų ir šalių pateiktų ekspertų išvadų dėl namo grunto kokybės ir kitų nekilnojamojo daikto trūkumų, sprendė, kad negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog šiuo atveju taikytinas penkerių metų garantinis terminas ir jis skaičiuotinas nuo 2003 m. spalio 27 d., namą perdavus naudoti atsakovui E. J.. Kolegijos vertinimu, teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino byloje esančių įrodymų, susijusių su nustatytų defektų pobūdžiu, kuriais ieškovė grindžia statinio paslėptus trūkumus, atitinkamai teismas nepagrįstai nesvarstė galimybės taikyti Statybos įstatymo 36 straipsnyje nustatytų ilgesnių garantinių terminų.

12.       Vilniaus miesto apylinkės teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, 2018 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 1) įpareigojo atsakovę UAB „Eika“ per vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo sąskaita parengti pastato ((duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), grindų, grindų pagrindų, grunto po grindimis, sienų (pirmo ir antro aukštų), lubų, laiptų, pastato lauko nuogrindos ir trinkelių defektų šalinimo projektą, pateikti projektą ieškovei ir pagal projektą atlikti pastato grindų, grindų pagrindų, grunto po grindimis, sienų (pirmo ir antro aukštų), lubų, laiptų, pastato lauko nuogrindos ir trinkelių defektų šalinimo darbus, t. y. pašalinti defektus sukėlusias priežastis; 2) atsakovei neįvykdžius teismo įpareigojimo ištaisyti defektus per nustatytą terminą, suteikė teisę ieškovei atlikti defektų šalinimo darbus ieškovės lėšomis; 3) išieškojo iš atsakovės ieškovės naudai 3503,60 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. spalio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, 1250 Eur už ekspertizės atlikimą ir 253 Eur žyminio mokesčio; 4) išieškojo iš ieškovės atsakovui E. J. 2140,32 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; 5) išieškojo iš ieškovės atsakovei UAB „Eika“ 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; 6) atme kitą ieškinio dalį.

13.       Teismas nustatė, kad 2012 m. lapkričio mėnesį atlikti žvalgybiniai inžineriniai geologiniai tyrimai ir jų pagrindu parengta ataskaita parodė, jog esamus grindų nuosėdžius veikia geologiniame pjūvyje didelę dalį užimantys technogeninės kilmės organiniai gruntai, t. y. nuo 0,95 m iki 2,65 m gylyje aptikta pjuvenų storymė, slūgstanti ant fliuvioglacialinių procesų suklostytų, apylinkėms būdingų smulkių smėlių, kurių sluoksnio padas 3 m gręžiniu nebuvo pasiektas. Teismas, tenkindamas ieškinį, sprendimą grindė 2013 m. liepos mėn. atliktų papildomų žvalgomųjų inžinerinių geologinių tyrinėjimų duomenimis, nuo 2013 m. birželio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. (imtinai) Vilniaus Gedimino technikos universiteto prof. S. M. atlikto pastato tyrimo duomenimis, teismo paskirtos statybos techninės ekspertizės, kurią atliko teismo ekspertas S. S., duomenimis.

14.       Pasisakydamas dėl atsakovės prašymo taikyti ieškinio senatį, teismas padarė išvadą, kad, vertinant teismo šioje byloje paskirtas bei šalių pateiktas ekspertų išvadas dėl namo grunto kokybės ir kitų nekilnojamojo daikto trūkumų (t. y. eksperto prof. S. M. ekspertinio tyrimo, S. S. ekspertizės akto išvados, E. L., UAB „Fugro“, UAB „Geotestus“ tyrimų ir kt.), yra teisinis pagrindas konstatuoti, jog egzistuoja paslėpti ginčo namo trūkumai, o iš 2016 m. gruodžio 20 d. ekspertinio tyrimo akto turinio matyti, kad ginčo namo skirtingiems darbams turi būti taikomi dešimties metų bei dvidešimties metų garantiniai terminai, todėl ieškinio senatis nėra praleista. Taip pat teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra nustatyta atsakovės tyčia slepiant trūkumus.

15.       Teismas konstatavo, jog atsakovė, statydama ginčo namą, gerai žinojo apie dėl jos kaltės ateityje galimai atsirasiančius pastato trūkumus (defektus), ir tokie atsakovės veiksmai pripažintini neteisėtais, t. y. tyčiniais veiksmais, siekiant nuslėpti jau esamus bei ateityje būsimus ginčo namo defektus ir statybos darbų trūkumus. Taip pat teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių tai, kad ji stengėsi tinkamai užtikrinti ginčo namo projektinių sprendinių įgyvendinimą pastato statybos proceso metu.

16.       Vertindamas ieškovės suformuluotą prašymą įpareigoti atsakovus parengti defektų šalinimo projektą, pateikti projektą ieškovei ir pagal projektą atlikti pastato grindų, grindų pagrindų, grunto po grindimis, sienų (pirmo ir antro aukštų), lubų, laiptų, pastato lauko nuogrindos ir trinkelių defektų šalinimo darbus, teismas padarė išvadą, kad ieškovė turi teisę formuluoti tokio pobūdžio reikalavimus, savo nuožiūra pasirinkdama pažeistų teisių gynimo būdą.

17.       Teismas nenustatė ieškovės kaltės, t. y. netinkamo ir ne pagal paskirtį ginčo namo naudojimo, ir pažymėjo, kad teismo paskirtos ekspertizės akto išvadose yra konstatuota aplinkybė, jog esami ir nustatyti ginčo namo defektai visiškai nėra paveikti jokių ieškovės veiksmų, t. y. ginčo namo naudojimo. Teismas padarė išvadą, kad ekspertizės akte nurodytos ir konstatuotos aplinkybės nėra nuginčytos kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, be to, ši ekspertizė buvo paskirta teismo nutartimi, t. y. nagrinėjant šią civilinę bylą iš esmės, todėl teismas vadovavosi minėtos ekspertizės išvadose nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir konstatavo, jog defektai nuo pat statybų pradžios egzistavo ir jie atsakovės buvo paslėpti ar sąmoningai slepiami, t. y. statant ginčo namą nebuvo tinkamai atliktas ginčo namo pamatų konstrukcijų formavimas, dėl to vėliau atsirado ir jau matomi ginčo namo defektai (t. y. įskilimai, nelygumai, tuštumos, ertmės ir kt.).

18.       Atmesdamas reikalavimą atsakovui E. J., teismas sprendė, kad šis atsakovas buvo tik vartotojas, kuris nusipirko jau pastatytą pastatą asmeniniais tikslais ir perleido šį namą ieškovei pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu po beveik ketverių metų nuo įsigijimo. Ieškovę ir atsakovą E. J. siejo tik pirkimo–pardavimo santykiai, lygiai tokie pat santykiai siejo ir atsakovus E. J. bei UAB „Eika“, todėl, teismo vertinimu, jokia sutarties nuostata atsakovas E. J. neprisiėmė statytojo teisių ir pareigų, neįsipareigojo šalinti statybos defektų per rangovui taikomą garantinį laikotarpį ar kitaip vykdyti statinio projektuotojo, rangovo ar techninio prižiūrėtojo teisių bei pareigų.

19.       Teismas taip pat padarė išvadą, kad byloje yra visiškai įrodyta aplinkybė, jog namo defektai ir trūkumai atsirado nuo atsakovės UAB „Eika“ statybos darbų pradžios momento, t. y. netinkamai statant ginčo namo pamatus bei dedant perdangas ir grindis, todėl atsakovo E. J. veiksmai (ar neveikimas) negalėjo turėti poveikio atsiradusiems namo defektams ir trūkumams, be to, ekspertizės akto išvadose yra nurodyta, jog tai, kad atsakovas E. J. naudojo namą, nelėmė nustatytų defektų bei trūkumų atsiradimo.

20.       Teismas padarė išvadą, kad reikalavimas, atsakovams neįvykdžius teismo įpareigojimo ištaisyti defektus per šešių mėnesių terminą, suteikti teisę ieškovei atlikti defektų šalinimo darbus atsakovų lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovų reikiamas išlaidas yra sunkiai realiai įvykdomas, nes toks terminas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, laikytinas per trumpu visiems nurodytiems įpareigojimams tinkamai bei laiku atlikti. Teismas sprendė, kad suteikiant teisę ieškovei atlikti defektų šalinimo darbus atsakovų lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovų reikiamų išlaidų atlyginimą, sukeltų šalių konfliktus, todėl šį reikalavimą tenkino iš dalies, pakeisdamas į reikalavimą, atsakovams neįvykdžius teismo įpareigojimo ištaisyti defektus per vienerių metų terminą, suteikti teisę ieškovei atlikti defektų šalinimo darbus ieškovės lėšomis, todėl teismas ieškovės argumentus dėl šios dalies atmetė.

21.       Teismas padarė išvadą, kad ieškovė visiškai įrodė aplinkybes dėl 3503,60 Eur tiesioginių nuostolių, kuriuos ji patyrė sumokėdama už tyrimus ir ekspertų bei antstolio paslaugas, todėl priteisė ieškovei šių išlaidų atlyginimą iš atsakovės.

22.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartimi patvirtino ieškovės ir atsakovo E. J. sudarytą taikos sutartį, nutraukė civilinės bylos dalį dėl reikalavimų, pareikštų atsakovui J. J., ir panaikino šią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimo dalį.

23.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. gegužės 23 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimą nepakeistą.

24.       Kolegija, spręsdama dėl atsakovės argumentų, kad dėl atsiradusių defektų yra kalta pati ieškovė, apkrovusi grindis 3,5 karto daugiau, negu buvo apskaičiuota leistina grindų apkrova, pagrįstumo, įvertino Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 233 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“ 10 skyriaus 5 skirsnio 10.1 ir 10.2 lentelių nuostatas, S. S. 2016 m. kovo 2 d. ekspertizės akto Nr. 16-02/02 išvadas, 2016 m. lapkričio 4 d. teismo posėdyje ekspertės doc. dr. D. S. duotus paaiškinimus. Kolegija padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog statinio defektai atsirado dėl įrengtų stelažų, laikomų prekių, stiklinių pertvarų, t. y. kad pati ieškovė yra atsakinga už statinio trūkumus (CPK 12, 178 straipsniai); kolegija nenustatė priežastinio ryšio tarp ieškovės veikos ir padarinių (CK 6.247 straipsnis). 

25.       Remdamasi Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d.) 15 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalies 1, 3 punktais, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 211 patvirtinto statybų techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. tuksėjo 19 d. iki 2004 m. liepos 27 d.) 7, 13, 15, 17 punktais, atsižvelgdama į tai, kad statybos leidime atsakovė nurodyta kaip statybos rangovė, kolegija padarė išvadą, jog aplinkybės, kad atsakovė faktiškai nevykdė statybos darbų, kad statinio darbų vadovas buvo UAB „Eikos statyba“ darbuotojas ir kad faktiškai rangos darbai buvo vykdomi pagal atsakovės ir trečiojo asmens 2002 m. rugpjūčio 30 d. rangos sutartį, nepaneigia, jog atsakovė yra rangovė, taip pat jos, kaip rangovės, teisių ir pareigų, nes įstatymas nustato galimybę rangovui darbus atlikti pasitelkus kitas įmones, veikiančias statybos rangos srityje. Nors ieškovės ir atsakovės nesieja sutartiniai santykiai, tačiau, kolegijos vertinimu, atsakovė buvo rangovė, privalėjusi veikti pagal normas, reguliuojančias rangos teisinius santykius.

26.       Kolegijos nuomone, atsakovei pardavus jos užsakymu ir organizavus rangos darbus sukurtą statinį atsakovui E. J., išnyko teisinis pagrindas (sutartis) sutartinei atsakovės atsakomybei kilti ir tokiu atveju taikoma deliktinė atsakomybė. Todėl ieškovė, įsigijusi statinį, turėjo teisę reikšti atsakovei reikalavimą. Kolegija sprendė, kad nagrinėjamoje byloje rangos teisinius santykius reguliuojančios normos taikomos tiek, kiek jos nustato rangovo pareigas dėl statinio kokybės, nes jos sudaro teisinio tikrumo principo turinį.

27.       Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovė buvo ne tik pardavėja, bet ir statinio rangovė, o ieškovė jai reiškia reikalavimą dėl statinio defektų deliktinės atsakomybės pagrindu, padarė išvadą, jog šiuo atveju taikomi ne pardavėjo teisinei atsakomybei, o žalos atlyginimui reikšmingi terminai (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Dėl šios priežasties, kolegijos vertinimu, negalėjo būti taikomi CK 6.698 straipsnyje ir Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 36 straipsnyje nustatyti garantiniai terminai.        

28.       Įvertinusi teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme specialistės doc. dr. D. S. duotus paaiškinimus dėl to, kad pjuvenų sluoksnis (organinės priemaišos) statybos metu galėjo būti nepastebėtas, kolegija sprendė, jog ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido, nes tikroji defektų atsiradimo priežastis ir dėl to atsiradęs žalos faktas paaiškėjo pradėjus teisminį ginčą.

29.       Kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovė faktiškai suvokti defektų atsiradimo aplinkybę galėjo tik atlikus ekspertizę, nes sprendžiant ginčą ikiteismine tvarka pastangos sužinoti defektų prigimtį nebuvo rezultatyvios (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

30.       Įvertinusi statybos žurnalo įrašus, kolegija padarė išvadą, kad atsakovė byloje nepaneigė eksperto S. S. nurodytų defektų atsiradimo priežasčių. Aplinkybė, kad šis ekspertas rėmėsi statybos taisyklėmis, kurios negaliojo statinio statybos metu, kolegijos vertinimu, nepaneigia verslininko griežtosios atsakomybės.

31.       Kolegijos nuomone, atsakovės pateikti dokumentai pagrindžia darbų atlikimą pagal projektinius sprendinius, bet nepaneigia žalos atsiradimo fakto. Būtent atsakovei, kaip šios srities profesionalei, keliama pareiga pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus pasiekti darbų rezultatą pagal to rezultato specifiką (Statybos įstatymo 2 straipsnio 40 dalis). Statinio statybų vadovas pagal kompetenciją atsako už pastatyto statinio normatyvinę kokybę, o šiuo atveju statybos rangos sutartį, pagal kurią veikė UAB Eikos statybadarbuotojas, sudarė atsakovė.

32.       Už tai, kad organinės priemaišos galėjo likti nepastebėtos, kolegijos vertinimu, atsakomybė kyla atsakovei, kaip jos verslo rizikos pasekmė (CK 6.38 straipsnio 2 dalis). Atsakovė privalėjo pasidomėti vietovės ypatumais, kurioje ji, kaip rangovė, organizavo statybos darbus. Pjuvenų sluoksnis yra žmonių veiklos pasekmė toje vietovėje, kurioje buvo vykdoma ūkinė veikla.

33.       Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes dėl rastų organinių priemaišų poveikio gruntui, kolegija sprendė, kad atsakovė paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą dėl tyčia paslėptų defektų, tačiau jai kyla pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.263 straipsnio nuostatas.

34.       Kolegijos vertinimu, visų byloje atliktų tyrimų duomenys patvirtina, kad grindų pagrindui įrenti buvo panaudotas netinkamas piltinis gruntas smulkus pilkai rudas smėlis, kuris turi molio, rusvų medienos pjuvenų bei juosvų organinių medžiagų priemaišų. Kolegija sprendė, kad visi bylos įrodymai pagrindžia statinio defektus dėl atsakovės neteisėtos veikos, pasireiškusios neatsargia kaltės forma (CK 6.2466.249 straipsniai).

35.       Kolegijos nuomone, užkastas pjuvenų sluoksnis netoli teritorijos, kurioje veikė lentpjūvė, negali būti prilyginamas nenugalimai jėgai (CK 6.253 straipsnis). Kolegija taip pat sprendė, kad statinio pirkėjui negali būti perkeliama atsakovės verslo rizika, nes tai neatitiktų sąžiningumo principo (CK 1.5 straipsnis). Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovė yra patyręs verslo subjektas, padarė išvadą, jog atsakovė prieš pradėdama organizuoti statybos darbus, vystant teritoriją, galėjo ir turėjo pasirūpinti vietovės specifikos įvertinimu, todėl atmetė atsakovės argumentus dėl jos atleidimo nuo civilinės atsakomybės (CK 6.263 straipsnio 2 dalis).

36.       Remdamasi CK 6.281 straipsniu, Statybos įstatymo 16 straipsnio 5 dalies 2 punktu, CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais, kasacinio teismo formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015), kolegija sprendė, kad ieškovės pasirinktas pažeistų teisių gynybos būdas žalos atlyginimas natūra, atsižvelgiant į tai, kad iki galo nėra aiškus tikslus ir realus defektų pašalinimo kainos dydis, yra teisiškai pagrįstas.

37.       Kolegija, remdamasi CK 1.138 straipsnio 6 punktu, 6.249 straipsnio 4 dalimi, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės patirtos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, atlygintinos iš atsakovės visiškai.

38.       Atsižvelgdama į tai, kad ginčo dalyku nebuvo kitų statinių savininkų pažeidimo vertinimas, kolegija pašalino iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies teiginį, kad defektų pastebėta ne tik ginčo pastate, bet ir šalio jo esančiuose kituose pastatuose.        

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

 

39.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinę dalį, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamąją dalį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

39.1.                       Nagrinėjamu atveju atsakovei – pastato statytojai (užsakovei), rangovei ir pardavėjai (ji pati statė pastatą ir (ar) jos užsakymu statė subrangovai, vėliau ji pastatą pardavė E. J., šis pastatą perleido ieškovei, o įsigijus pastatą jame atsirado defektų) – civilinė atsakomybė kyla ne tik iš delikto (statytojo ir rangovo atsakomybė už pastatyto statinio kokybę), bet ir iš sutarties (pagal pardavėjo atsakomybė už parduoto daikto kokybę pagal pirkimopardavimo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė atsakovei pardavėjo civilinės atsakomybės ir atmetė ieškovės argumentus dėl sutartinės atsakomybės jai taikymo, t. y. dėl pardavėjo pareigos garantuoti parduodamo daikto kokybę ir pirkėjo teisių gynimo, įsigijus netinkamos kokybės daiktą. Padaręs šią nepagrįstą išvadą, teismas neteisėtai nurodė, kad pastatui nėra taikomi Statybos įstatymo 41 straipsnyje ir CK 6.698 straipsnyje nurodyti garantiniai terminai. Šiuo atveju reikalavimus atsakovei ieškovė galėjo reikšti tiek kaip pardavėjai, tiek kaip asmeniui, turinčiam rangovo pareigą užtikrinti kokybės garantiją, todėl atitinkamai dėl ieškinio senaties turėjo būti sprendžiama ir pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punktą ir (arba) CK 6.667 straipsnio 1 dalį, tačiau teismas taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalį.

39.2.                       Apeliacinės instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai, pažeisdamas proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis, 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas), sprendė, kad atsakovė paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą dėl tyčia paslėptų defektų ir kad pastato defektai atsirado dėl atsakovės neteisėtos veikos, pasireiškusios neatsargia kaltės forma (CK 6.2466.249 straipsniai). Šią nepagrįstą išvadą teismas padarė netinkamai įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus (ekspertinio pobūdžio tyrimo aktus ir teisminės ekspertizės aktą), neteisėtai vadovaudamasis vien tik liudytojos doc. dr. D. S. parodymais. Tokio netinkamo įrodymų vertinimo pasekmė – teismas netaikė 20 metų (iki 2023 metų) garantinio laikotarpio, nors byloje nustatyta, kad pastato defektai buvo paslėpti tyčia.

39.3.                       Apeliacinės instancijos teismas, nesivadovaudamas iki šiol suformuota teismine praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2009; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2010; 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2010; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2012; 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013; 2015 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-706/2015), pastatui netaikė Statybos įstatymo 41 straipsnyje (pagal ginčo metu galiojusią redakciją 36 straipsnyje) ir CK 6.698 straipsnyje nurodytų garantinių terminų, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų dėl sutartinės statinio statytojo, kai jis yra ir statinio pardavėjas, atsakomybės. Palikus galioti tokį aiškinimą, kokį pateikia teismas, reikštų, kad nekilnojamojo turto perpirkėjai (kai gamybos procese sukurtas (pastatytas) statinys įsigyjamas ne pirmą kartą, o antrą ir vėlesnius kartus) netenka galimybės savo pažeistų teisių ginti sutartinės atsakomybės pagrindais, o įsigytam statiniui nustoja galioti imperatyviosios teisės normos dėl garantinių terminų.

40.       Atsakovė atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

40.1.                       Atsakovė nebuvo rangovė ir neatliko jokių rangos darbų, todėl jai negali kilti atsakomybė už pastato defektus CK 6.698 straipsnyje ir Statybos įstatymo 36 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) įtvirtintų teisės normų pagrindu. Be to, ieškovės ir atsakovės nesieja jokie sutartiniai santykiai, todėl ieškovė negalėjo reikšti atsakovei pretenzijų dėl daikto kokybės. Taip pat neegzistuoja būtinosios sąlygos atsakovės deliktinei atsakomybei kilti (CK 6.246–6.249 straipsniai).

40.2.                       Byloje neįrodytas tyčia paslėptų defektų faktas (CPK 178 straipsnis), nenustatyta aplinkybės dėl sąmoningo, specialiai siekiant paslėpti, užmaskuoti defektus, veikimo, tuo labiau kad defektus tyčia slėpė atsakovė. Net jeigu kai kurie darbai buvo atlikti netinkamai, tai savaime nereiškia veikimo tyčia. Statybos metu nebuvo žinoma apie seniau netoliese galimai veikusią lentpjūvę, nebuvo aptikta organinių priemaišų. Aplinkybę, kad priemaišos galėjo būti nepastebėtos, patvirtino ir doc. dr. D. S..

40.3.                       Nekilnojamojo daikto pirkimopardavimo sutartyje nenustačius garantijos termino galioja CK 6.338 straipsnio 2 dalyje nurodytas 2 metų bendrasis terminas reikalavimui dėl parduoto daikto trūkumų pareikšti. CK 6.698 straipsnyje ir Statybos įstatymo 36 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) nustatyti garantiniai terminai pardavėjui taikomi tik jei atitinkami garantijos terminai nustatyti sutartyje. Šiuo atveju atsakovė nesuteikė garantijos, kurios terminas atitiktų CK 6.698 straipsnyje ir Statybos įstatymo 36 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) įtvirtintus terminus. Tokie terminai nenurodyti atsakovės su pirkėju E. J. sudarytoje pirkimopardavimo sutartyje. Todėl parduoto daikto kokybei pardavėjos suteiktas bendrasis 2 metų garantijos terminas. Per šį terminą į atsakovę nebuvo kreiptasi dėl pastato defektų, ieškovė į atsakovę kreipėsi jau pasibaigus nurodytam garantijos terminui.

40.4.                       Nagrinėjamu atveju ieškovė, nepareiškusi pretenzijos atsakovei per garantijos terminą, su ieškiniu į teismą kreipėsi praleidusi CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatytą ieškinio senaties terminą.

41.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

41.1.                       Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė laikytina rangove ir jai taikytinos rangos teisinius santykius reguliuojančios normos, remdamasis vien tik ta aplinkybe, kad atsakovė yra nurodyta kaip rangovė statybą leidžiančiame dokumente. Ginčo santykiams aktualiu laikotarpiu galiojęs Statybos įstatymo 36 straipsnis (redakcija, galiojus iki 2016 m. gruodžio 31 d.) nustatė, kad tik rangovas, projektuotojas ir statybos techninis prižiūrėtojas atsako už statinio defektus nurodytą laikotarpį. Statytojo atsakomybė nebuvo nustatyta. Spręsdamas, kad atsakovė buvo rangovė, teismas pažeidė rangos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nes šios normos rangovo statuso suteikimą sieja ne tik su teisės užsiimti statyba turėjimu, bet ir su statybos vykdymu (šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 2 straipsnio 75 dalis). Statybos įstatymo 15 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) lingvistinė analizė taip pat leidžia daryti išvadą, kad rangovu pripažįstamas atitinkamą teisę turintis ir statybą vykdantis asmuo. Taigi, vienas esminių požymių, leidžiančių pripažinti asmenį rangovu, yra statybos darbų vykdymas. Dėl šios priežasties teismas negalėjo spręsti, kad atsakovė buvo rangovė, remdamasis vieninteliu argumentu, jog pradinėje statybos proceso stadijoje atsakovė turėjo tokią teisę. Be to, atsakovės ir trečiojo asmens sudaryta statybos rangos sutartis patvirtina, kad atsakovė veikė kaip užsakovė CK 6.644 ir 6.681 straipsnių prasme. 

41.2.                       Teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 185 straipsnis), nes ignoravo ir atsietai vertino įrodymus (tarp  statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, aplinkybę, kad statybos vadovu buvo paskirtas ne atsakovės, o trečiojo asmens darbuotojas, kt.), patvirtinančius, kad rangovas buvo kitas asmuo ir kad atsakovė iš tiesų rangos darbų nevykdė.

41.3.                       Nors teismas ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė laikytina rangove, vis dėlto sprendė, jog šiuo atveju netaikomi CK 6.698 straipsnyje ir Statybos įstatymo 36 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) nustatyti garantijos terminai. Nepaisant to, teismas vis tiek įpareigojo atsakovę pašalinti daikto defektus. Teismo pozicija, kad garantijos terminai netaikomi, bet atsakovė (kaip rangovė) vis tiek yra įpareigojama šalinti trūkumus, yra iš esmės ydinga, pažeidžianti garantijos instituto, įtvirtinto CK 6.335, 6.698 straipsniuose, esmę bei paskirtį, taip pat ji pažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą garantijos terminų aiškinimo ir taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 20 d. Teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga Nr. A2-39, Teismų praktika, 2002, 18). Garantijos terminai įstatyme įtvirtinti, viena vertus, siekiant suteikti daikto įgijėjui (užsakovui) teises nustatytu laikotarpiu tikėtis ir reikalauti, kad defektai būtų pašalinti, kita vertus, atitinkami terminai ir rangovui (pardavėjui) suteikia teisėtą lūkestį, kad už daikto (darbų) kokybę jis privalo atsakyti terminuotą laikotarpį. Remiantis teismo logika išeitų, kad daikto pardavėjas (rangovas) už pastato defektus turėtų atsakyti beveik neribotą laiką, nes teismas nesiejo atsakovės pareigos su garantiniais terminais. Pagal tokį samprotavimą iš pardavėjo (ar rangovo) būtų galima reikalauti šalinti defektus po pastato statybos ar pardavimo praėjus kad ir 30 ar daugiau metų, o garantijos terminų aprašymas įstatyme apskritai nebetektų jokios prasmės. Taigi atitinkama teismo pozicija pažeidžia esamą teisinį reglamentavimą bei teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principus. Jei teismas sprendė, kad garantijos terminai yra pasibaigę (netaikomi), ieškinys turėjo būti atmestas dėl subjektinės teisės išnykimo (nebuvimo).

41.4.                       Atsakovei turėjo būti taikomi ne CK 6.698 straipsnyje ir Statybos įstatymo 36 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) nustatyti garantiniai terminai, o CK 6.338 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas 2 metų bendrasis garantijos terminas ir jis yra pasibaigęs. Įstatymų leidėjas aiškiai nurodo konkrečius subjektus, kurie atsako už statinio defektus statinio garantiniu terminu. Iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusi Statybos įstatymo 36 straipsnio redakcija nustatė, kad tokie asmenys yra rangovas, projektuotojas ir techninis prižiūrėtojas. Atitinkamos teisės normos negali būti aiškinamos pernelyg plačiai ir prievolė atsakyti už statinio defektus statinio garantiniu laikotarpiu negali būti priskiriama įstatyme nenurodytiems asmenims. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Statybos įstatymo 41 straipsnio 4 dalies redakcija prie asmenų, atsakingų už statinio defektus statinio garantiniu laikotarpiu, priskyrė ir statinio projekto ekspertizės vadovą. Nekilnojamojo turto vystytojo prievolė atsakyti statinio (jo dalies) įgijėjui už garantinio laikotarpio rangovo prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą įstatyme įtvirtinta taip pat tik nuo 2017 m. sausio 1 d. (Statybos įstatymo 41 straipsnio 3 dalis). Ginčo santykiams aktualiu laikotarpiu vystytojo ir kitų įstatyme nenurodytų asmenų prievolė atsakyti už garantinio laikotarpio rangovo prievolių neįvykdymą negaliojo, nes lex retro non agit (įstatymas neturi atgalinio veikimo galios).

41.5.                       Teismas nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Ginčas yra kilęs dėl statinio (darbų) kokybės ir įpareigojimo pašalinti statinio (darbų) defektus. Taigi ginčas yra dėl parduotų daiktų (atliktų darbų) trūkumų. Ieškiniu yra prašoma įpareigoti pašalinti konkrečius statinio defektus. Reikalavimams dėl parduotų daiktų trūkumų yra taikomas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Reikalavimams dėl atliktų darbų trūkumų taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 6.667 straipsnis). Nurodytos teisės normos yra specialiosios, jas draudžiama taikyti pagal analogiją (CK 1.8 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu teismas, nepagrįstai nurodydamas, kad šiuo atveju taikytinos rangos teisinius santykius reguliuojančios normos, dargi nepagrįstai tokiam santykiui taikė žalos atlyginimui nustatytus senaties terminus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą panašioje byloje, ieškovui reiškiant reikalavimą dėl konkrečių garantinio daikto defektų pašalinimo, taikytina CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkto norma, nustatanti senaties terminą ieškiniams dėl parduoto daikto trūkumų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2012).

41.6.                       Teismas nepagrįstai, pažeisdamas CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkto, 1.127 straipsnio 1 dalies, 6.667 straipsnio 3 dalies nuostatas, ieškinio senaties pradžios momentą siejo su defektų priežasties nustatymo momentu. Ieškinio senatis ieškiniams, kildinamiems iš rangos teisinių santykių, prasideda nuo pareiškimo apie trūkumus momento; ieškiniams dėl parduoto daikto trūkumo  nuo atsisakymo patenkinti pretenziją (arba per nustatytą (protingą) terminą neatsakius į pretenziją). Nei įstatyme, nei kasacinio teismo praktikoje nėra nurodyta, kad ieškinio senaties pradžia sietina su defektų priežasties nustatymo momentu, kuris, pasak teismo, įvyko jau nagrinėjant šią bylą. Teismo išaiškinimas, kad ieškinio senatis prasideda tik sužinojus defektų priežastį, yra nelogiška, nes, taip aiškinant įstatymą, išeitų, jog ieškovė su ieškiniu kreipėsi dar iki ieškinio senaties pradžios, t. y. dar neturėdama teisės į ieškinį (nesant ieškovės teisės pažeidimo) (CK 1.124 straipsnis). Kita vertus, defektų priežasties klausimas apskritai gali nepakliūti į tokio pobūdžio ginčo dalyką, todėl ieškinio senaties pradžią susieti su defektų priežasties nustatymo momentu nėra galima.

41.7.                       Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi praleidusi ieškinio senaties terminą, nes bylos duomenys patvirtina, kad ji savo teisių pažeidimą suvokė jau 2010 metais, kai su pareiškimu apie ieškinyje minimus trūkumus kreipėsi į atsakovę, tuo pat metu buvo atsisakyta tenkinti jos pretenziją (ieškovė sužinojo, kad jos reikalavimai nebus tenkinami). Taigi šiuo atveju ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo 2010 metų ir pasibaigė vėliausiai 2011 metais, o ieškinys šioje byloje pareikštas 2013 m. spalio 23 d. Visas vėlesnis šalių susirašinėjimas (2012 m. pabaigoje  2013 metais) vyko jau pasibaigus ieškinio senačiai. Pagal CK 1.129 straipsnio ir 1.130 straipsnio normas galima sustabdyti ar nutraukti tik nepasibaigusį senaties terminą, tad jokie atsakovės veiksmai, atlikti po senaties termino pabaigos, nesudaro pagrindo spręsti dėl CK 1.129 ir (ar) 1.130 straipsnių taikymo ar praleisto senaties termino atnaujinimo.

41.8.                      Teismas atsakovės atsakomybę kildino iš bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246–6.249 straipsniai) ir delikto (CK 6.263 straipsnis), remdamasis nepagrįsta prielaida, kad atsakovė buvo rangovė. Paneigus šią aplinkybę, neegzistuoja sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti. Kadangi atsakovė nebuvo rangovė, jai negali kilti atsakomybė už pastato defektus (CK 6.698 straipsnis, Statybos įstatymo 36 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.). Už pastato defektus gali atsakyti tik ribotas subjektų ratas, nurodytas minėtose teisės normose. Ieškovės su atsakove taip pat nesiejo ir sutartiniai santykiai, todėl dėl daikto kokybės ieškovė apskritai negalėjo reikšti jokių reikalavimų atsakovei. Taigi šiuo atveju atsakovės atsakomybė negalėjo būti kildinama nei iš sutarties, nei iš delikto. Be to, nėra ir visos būtinosios įstatymo įtvirtintos civilinės atsakomybės taikymo atsakovei sąlygos: atsakovė nebuvo rangovė, o kaip statytoja ji tinkamai atliko savo pareigas, jokių teisės normų nepažeidė, taigi nėra neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos; atsakovės veiksmai nėra susiję priežastiniu ryšiu su pastato defektais; atsakovė nepažeidė tvarkingo, padoraus, rūpestingo asmens elgesio standarto, todėl ji negali būti laikoma kalta bet kokia forma; įpareigojimas ištaisyti defektus, neatitinka CK 6.281 straipsnyje įtvirtinto žalos atlyginimo natūra būdo. 

41.9.                       Ieškovė pasirinko netinkamą savo galimai pažeistų teisių gynybos būdą, nes įstatymas nenustato pareigos parengti defektų šalinimo projekto, be to, jokie konkretūs trūkumai, kuriems pašalinti būtų reikalingas projektas, ieškovės taip ir nebuvo įvardyti. Teismas, spręsdamas dėl šio reikalavimo pagrįstumo, netinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015 pateiktais išaiškinimais. Nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa. Taip pat nepagrįstas ir teisės normomis neparemtas įpareigojimas defektus pašalinti per 1 metų laikotarpį. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ilgalaikiams defektų stebėjimams atlikti šis terminas yra pakankamas.

41.10.                       Teismas, spręsdamas dėl ieškinio pagrįstumo, netinkamai kaip pagrindiniu įrodymu rėmėsi S. S. ekspertizės aktu (CPK 218 straipsnis), visiškai nevertindamas doc. dr. D. S. išvadų.  

42.       Ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

42.1.                       Bylos įrodymai patvirtina, kad pastato defektai atsirado ne dėl pačios ieškovės veiksmų (per didelė apkrova grindims), o dėl to, kad dauguma kotedžų buvo pastatyti ant grunto, kuriame yra pjuvenų sluoksnis arba ant nesutankinto (netinkamai sutankinto) supilto grunto, statybinių atliekų, silpno grunto. Dauguma kotedžų savininkų susiduria su tokiomis pačiomis problemomis (atsiradusiais defektais) kaip ir ieškovė. Atsakovės užsakymu 2002 metais buvo atlikti inžineriniai geologiniai tyrimai, nustatomos grunto fizinės ir mechaninės savybės ir kt., nustatyta, kad projektuojamoje kelio trasoje piltinio grunto storis yra nuo 0,5 iki 2,7 m. Tai silpnas gruntas, jis negali būti kelio pagrindas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tyrimai buvo daromi tik kelio ruože, bet ne visame vykdomų statybų perimetre pasirinkus ir kitas gręžinio vietas. Akivaizdu, kad atsakovė dar 2002 metais, gavusi informaciją apie blogas grunto savybes, netinkamai (tyčia ir neatsakingai) vykdė savo, kaip statytojos ir rangovės, įsipareigojimus.

42.2.                       Atsakovė nepagrįstai remiasi specialistės (ne teismo ekspertės) doc. dr. D. S. pamąstymais ir pasvarstymais apie pastato defektų pobūdį bei jų priežastis. Šios specialistės pasvarstymai visiškai prieštarauja visiems kitiems byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams ir teismo ekspertų atliktiems tyrimams (tiek teisminei ekspertizei, tiek ekspertinio pobūdžio tyrimo aktams). Doc. dr. D. S. byloje liudijo atsakovės prašymu, ši specialistė niekada nėra lankiusis pastate, priešingai negu visi kiti specialistai ir teismo ekspertai. Kadangi doc. dr. D. S. neįtraukta į teismo ekspertų sąrašą, jai formaliai nereikėjo vadovautis ir Teismo ekspertų profesinės etikos kodeksu, kuris į teismo ekspertų sąrašą įtrauktiems asmenims draudžia kritikuoti ir vertinti vieniems kitų išvadas (ekspertizes).

42.3.                       Atsakovė yra pastato gamintoja (pati pastatė pastatą ir (ar) jos užsakymu statė subrangovai), vėliau pastatą ji pardavė E. J., o šis – ieškovei. Taigi atsakovei civilinė atsakomybė kyla tiek iš sutarties, tiek iš delikto.

42.4.                       Būtent atsakovė garantavo, kad pastato statybai naudojamos medžiagos, gaminiai, dirbiniai ir įrenginiai atitiks įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams, ji buvo pastato statybos dalyvė  statytoja (užsakovė) ir rangovė, jai įstatymų leidėjo valia imperatyviai yra pavesta organizuoti bei atlikti statinio statybos techninę priežiūrą, organizuoti baigto statyti statinio pripažinimą tinkamu naudoti. Atsakovei nevykdant šių pareigų, jai kyla civilinė ir administracinė atsakomybė. Nurodytoms funkcijoms įgyvendinti statinio statytoja (užsakovė) skiria statinio techninį prižiūrėtoją, kuris ne tik privalo tikrinti, kad statyba būtų atliekama pagal statinio projektą, bet ir kontroliuoti statybos metu naudojamų produktų bei įrenginių kokybę. Nagrinėjamu atveju aplinkybės, kad galimai kuriuo nors metu galėjo keistis pastato rangovas (nors tokios aplinkybės nėra įrodytos), neturi ir negali turėti įtakos atsakovės, kaip pardavėjos ir gamintojos, statytojos (užsakovės) ir rangovės, civilinei atsakomybei.

42.5.                       Šiuo atveju pastatui taikomi Statybos įstatyme įtvirtinti garantiniai terminai. Atsižvelgiant į defektų pobūdį ir byloje nustatytas jų atsiradimo priežastis, pastatui turėtų būti taikomas 20 metų (mažiausiai 10 metų) garantinis terminas, kurio pradžia skaičiuotina nuo 2003 m. liepos 11 d. (pastatas pripažintas tinkamu naudoti) ir nuo 2003 m. spalio 27 d. (parduotas E. J.).

42.6.                       Per 10 ir 20 metų pastato garantinį laikotarpį yra atsiradę defektų (jie tyčia paslėpti). Ieškovė pastato garantiniu laikotarpiu (nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn.) bandė taikiai išspręsti susidariusią situaciją ir su atsakove sutarti, kad defektai būtų pašalinti ne teismo keliu. Nors ieškovė negavo iš atsakovės atsisakymo šalinti pastate garantiniu laikotarpiu atsiradusius defektus, atsakovė niekada neneigė savo, kaip statybos dalyvės ar pardavėjos, atsakomybės ir nenurodė ieškovei kreiptis į kokį nors kitą asmenį, tačiau nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. (ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia) ieškovei tapo aišku, kad atsakovė nesiekia realiai susitarti dėl defektų ir pašalinti jų. Atvirkščiai, atsakovė ėmėsi visų veiksmų, kad vilkin derybas, defektų šalinimą, sugalvodama vis naujų priežasčių, kodėl atlikti geologiniai ir ekspertinio pobūdžio tyrimai (kuriuos, be kita ko, atliko pačios atsakovės pasiūlytos įmonės) netinka, todėl ieškovė, nepraleisdama ieškinio senaties termino, 2013 m. spalio 23 d. pateikė teismui nagrinėjamą ieškinį.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

43.       Kasacinius skundus nagrinėjamoje byloje teikė abi bylos šalys – ir ieškovė, ir atsakovė. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas nėra saistomas kasaciniuose skunduose nurodyto argumentų eiliškumo, todėl pirmiausiai pasisako dėl tokių teisės klausimų, kurie turi esminę reikšmę kitų kasaciniuose skunduose nurodytų klausimų išsprendimui ir bylos išnagrinėjimo rezultatui, t. y. teismas pasisako, pirma, dėl atsakovės teisinio statuso ginčo teisiniuose santykiuose pagal statybos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus kvalifikavimo, o antra, dėl savininko teisės nukreipti reikalavimus dėl statinio trūkumų tiesiogiai rangovui, kai šis pažeidžia pareigą garantuoti daikto kokybę, ir teisių gynimo būdų, taikytinų šio pažeidimo atveju. Dėl kitų kasacinių skundų argumentų teisėjų kolegija pasisako atsižvelgdama į šiais esminiais klausimais padarytas išvadas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalavimus pareiškė tik atsakovei (ir jų nereiškė UAB „Eikos statyba“), todėl šioje nutartyje pasisakoma tik dėl atsakovės teisinio statuso ir jai pareikštų reikalavimų.

 

Dėl atsakovės teisinio statuso ginčo teisiniuose santykiuose pagal statybos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus

 

44.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo gyvenamasis namas buvo pastatytas pagal atsakovės ir UAB „Eikos statyba“ 2002 m. rugpjūčio 30 d. sudarytą rangos sutartį, ginčo gyvenamasis namas 2003 m. liepos 11 d. buvo pripažintas tinkamu naudoti, atsakovė 2003 m. spalio 27 d. sudaryta pirkimopardavimo sutartimi ginčo gyvenamąjį namą pardavė E. J.. Pastarasis ginčo gyvenamąjį namą 2007 m. gegužės 15 d. sudaryta pirkimopardavimo sutartimi tarp E. J., UAB „SEB VB lizingas“ ir ieškovės, perleido ieškovei. Ieškovei eksploatuojant ginčo gyvenamąjį namą pradėjo aiškėti jo defektai, todėl ji kreipėsi į atsakovę dėl atsiradusių ginčo gyvenamojo namo defektų su prašymais ir pretenzijomis dėl šio statinio kokybės. Taigi, pirma, vienas esminių teisinių klausimų, į kuriuos reikia atsakyti nagrinėjamoje byloje, ar atsakovė pagal Statybos įstatymą laikytina ginčo gyvenamojo namo statybos rangovo funkcijas vykdančiu asmeniu. 

45.       Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad pagal Statybos įstatymą atsakovė yra ir statytoja (užsakovė) ir rangovė kartu. Atsakovė su šia teismų padaryta išvada nesutinka ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog atsakovė laikytina rangove, remdamasis vien tik tuo, kad atsakovė yra nurodyta kaip rangovė statybą leidžiančiame dokumente, ir ignoravo kitus byloje esančius įrodymus, be to, juos vertino atsietai (įskaitant statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą bei kitus dokumentus). Teisėjų kolegija sutinka su teismų padaryta išvada, kad atsakovė laikytina asmeniu, vykdančiu ir statytojo (užsakovo), ir rangovo funkcijas. Nors teisėjų kolegija sutinka su atsakovės kasaciniame skunde nurodytais argumentais, kad dėl atsakovės kaip rangovės statuso turi būti sprendžiama vertinant visus byloje esančius įrodymus, tačiau nesutinka su pozicija, kad byloje esantys įrodymai tokio statuso nepatvirtina.

46.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybė, ar atsakovė laikoma ginčo gyvenamojo namo statybos rangovo funkcijas vykdžiusiu asmeniu, sprendžiama remiantis visų pirma Statybos įstatymo normomis. Ginčo sprendimui aktuali Statybos įstatymo redakcija, galiojusi ginčo gyvenamojo namo statybos laikotarpiu, nuo leidimo vykdyti statybos darbus išdavimo 2002 m. birželio 11 d. iki statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto išdavimo 2003 m. liepos 11 d. Iki 2002 m. liepos 1 d. galiojo įstatymo Nr. I-1240 redakcija su atskirų straipsnių pakeitimais, o nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojo 2001 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija su atskirų straipsnių pakeitimais. Atsižvelgdama į tai, kad statybos leidimas buvo išduotas 2002 m. spalio 30 d. ir statybos darbai iš esmės vykdomi jau galiojant 2001 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcijai, teisėjų kolegija šia redakcija ir vadovaujasi nagrinėjamoje byloje (toliau – Statybos įstatymo redakcija Nr. IX-583). 

47.       Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 2 straipsnio 49 dalis nustatė, kad statinio statybos rangovas yra įmonė, fizinis asmuo ar kiti šio įstatymo 15 straipsnio 1 ar 2 dalyse nurodyti subjektai. To paties įstatymo 15 straipsnio 5 dalis nustatė, kad jei statytojas (užsakovas) vykdo statybą ūkio būdu, jis turi šio įstatymo nustatytas rangovo pareigas ir teises. Statyba ūkio būdu – statybos organizavimo būdas, kai statybos darbai atliekami ir tinkamas naudoti statinys sukuriamas statytojo rizika, nesudarius rangos sutarties, naudojant statytojo darbo jėgą, jam priklausančius statybos produktus, įrenginius (Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 2 straipsnio 16 dalis). Taigi, pagal Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 nustatytą reguliavimą rangovu galėjo būti laikomas ne tik asmuo, kuris yra rangos sutartinių santykių su kitu asmeniu  užsakovu šalis. Analogišką išvadą suponuoja ir šiuo metu galiojanti Statybos įstatymo redakcija. Nors šiuo metu galiojančios Statybos įstatymo redakcijos 2 straipsnio 75 dalis statinio statybos rangovą apibrėžia kaip Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinį asmenį, juridinį asmenį ar kitą užsienio organizaciją ar jų padalinį, turintį šios įstatymo nustatytą teisę užsiimti statyba ir vykdantį statybą rangos sutarties pagrindu, to paties įstatymo 18 straipsnio 9 dalis nustato, kad jeigu statytojas (užsakovas) vykdo statybą ūkio būdu, jis turi šio įstatymo nustatytas statytojo (užsakovo) ir rangovo pareigas, išskyrus pareigą paskirti (pasamdyti) statinio statybos vadovą, jeigu jis yra fizinis asmuo, kuris pagal šio įstatymo reikalavimus turi teisę vadovauti statybai.

48.       Taigi tiek pagal ankstesnę, tiek pagal šiuo metu galiojančią Statybos įstatymo redakciją rangovu gali būti laikomas ne tik asmuo, kuris yra rangos sutartinių santykių su kitu asmeniu – užsakovu šalis, bet ir asmuo, kuris vykdo statybą ūkio būdu. Tuo tarpu CK rangovą apibrėžia tik kaip kitą nei užsakovas rangos sutarties šalį (CK 6.644 straipsnio 1 dalis kartu su 6.681 straipsnio 1 dalimi). Todėl darytina išvada, kad Statybos įstatymas plačiau apibrėžia rangovą nei rangos sutartis reglamentuojančios Civilinio kodekso normos, aptardamas ir situaciją, kai tas pats asmuo gali vykdyti ir statytojo (užsakovo), ir rangovo funkcijas, taigi, turėti dvejopą statusą.  

49.       Teisėjų kolegijos vertinimu, toks dvejopas atsakovės statusas išplaukia iš pačios atsakovės veiklos specifikos. Byloje nustatyta, kad atsakovė yra verslininkė, jos verslas parduoti sukurtą statybos būdu nekilnojamąjį daiktą. Kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas (šio fakto atsakovė ir neginčija), atsakovė yra patyręs verslo subjektas, savo tinklalapyje ji nurodo, kad yra viena didžiausių nekilnojamojo turto plėtros ir statybos įmonių grupių Lietuvoje, sėkmingai plėtojanti gyvenamųjų, komercinių, visuomeninių ir kitos paskirties pastatų projektus. Modernius ir kokybiškus sprendimus įmonė klientams siūlo jau daugiau nei dvidešimt metų. Taip pat, skelbiant apie įmonę, nurodoma, kad „jai būdingas domėjimasis naujausiomis technologijomis ir dėmesys klientų poreikiams, ir tai leidžia įmonei EIKA plėtoti pažangius, komfortiškus ir energiškai efektyvius gyvenamųjų, komercinių, visuomeninių ir kitos paskirties pastatų projektus“.

50.       Atsakovės veiklos specifiškumas pasireiškia tuo, kad jos veikla nukreipta ne į nekilnojamojo turto perpardavimą ar pardavimą, o, visų pirma į nekilnojamojo turto sukūrimą statybos būdu ir taip sukurto turto pardavimą. Taigi atsakovė veikia pirmiausiai kaip nekilnojamojo daikto sukūrėja (daikto gamintoja) ir tik vėliau kaip nekilnojamojo daikto pardavėja. 

51.       Ekonominiu požiūriu tokia veikla priskiriama nekilnojamojo turto vystymo veiklai (Laurinavičius, A.; Galinienė, B. Nekilnojamojo turto vystytojas kaip ekonominės veiklos dalyvis. Turto vertinimo teorijos ir praktikos apybraižos, 2010/2011 m., p. 37). Ekonominiu požiūriu nekilnojamojo turto vystytojo veiklos specifika pasireiškia tuo, kad vystytojas koordinuoja visą projekto vykdymo procesą nuo pradinės idėjos iki objekto įgyvendinimo ir tolesnės eksploatacijos, todėl jis yra atsakingas už visą projekto vykdymo procesą, jis koordinuoja ir organizuoja visų kitų projekto vykdymo dalyvių veiklą, jis prisiima visą su projektu susijusią riziką (žr. ten pat, p. 38, 40). Taigi ekonominiu požiūriu pripažįstama, kad nekilnojamojo turto vystytojo veikla yra platesnė nei tik statytojo ir ar rangovo funkcijas apimanti veikla. Toks nekilnojamojo turto vystytojo veiklos įvairiapusiškumas kelia jo veiklos kvalifikavimo problemų teisiniu požiūriu.

52.       Nekilnojamojo turto vystytojo samprata, be kita ko, atspindinti ir minėtą ekonominę nekilnojamojo turto vystytojo veiklos sampratą, Statybos įstatyme įtvirtinta 2016 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-240 pakeitimo įstatymu Nr. XII-2573, įsigaliojusiu nuo 2017 m. sausio 1 d. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 29 dalį nekilnojamojo turto vystytojas – statytojas (užsakovas), kuris investuodamas vysto nekilnojamąjį turtą ir (ar) infrastruktūrą miestuose, miesteliuose ar kitose urbanizuojamose (urbanizuotose) teritorijose: formuoja statinių statybai skirtus sklypus, juose stato statinius ir juos parduoda. Nors nekilnojamojo turto vystytojas nėra priskirtas prie statybos dalyvių (Statybos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis), vis dėlto jis, kaip ir rangovas, atsako statinio įgijėjui už garantinio laikotarpio rangovo prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą (Statybos įstatymo 41 straipsnio 3 dalis). Taigi, nekilnojamojo turto vystytojo statuso specifiškumas ir įvairiapusiškumas naujai Statybos įstatymu nustatytame reguliavime lemia tai, kad nekilnojamojo turto vystytojui, kaip ir rangovui, nustatyta pareiga garantuoti statinio kokybę statinio garantiniu terminu.

53.       Tai, kad nekilnojamojo turto vystytojo samprata iki 2017 m. sausio 1 d. (taip pat ir ginčui aktualiu laikotarpiu) nebuvo įtvirtinta ir nedetalizuota Statybos įstatyme, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro kliūties teismui kvalifikuoti atsakovės statuso pagal ginčui aktualias Statybos įstatymo normas. Tokį teisinio reguliavimo trūkumą teisėjų kolegija vertina kaip teisės spragą. Kai kuriais atvejais susiduriama su situacija, kai reikia įvertinti teisinę situaciją, tačiau teisės sistemoje yra neapibrėžtis, t. y. konstatuojamos teisės spragos – lacunae legis.

54.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinta teismo funkcija vykdyti teisingumą, kuri pasireiškia teismui nagrinėjant konkrečius teisinius ginčus ir teismo proceso tvarka priimant atitinkamus teisės normomis grindžiamus sprendimus. Taip pat šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nagrinėdami bylas teisėjai klauso tik įstatymo.

55.       Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose suformuluota plati oficiali doktrina, kurioje ne kartą yra konstatuota, kad teisės sistemoje gali atsirasti įvairių neapibrėžčių, lacunae legis (teisinio reguliavimo spragų), net vakuumas, t. y. kai tam tikri visuomeniniai santykiai lieka teisiškai nereguliuojami, nors, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti teisiškai sureguliuoti (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai). Be to, Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, 2007 m. birželio 7 d. nutarime yra konstatavęs: galutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus. Tačiau vien tai, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių laiku nesureguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai, nereiškia, kad teismai negali ir neturi vykdyti teisingumo. Tokiais atvejais nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc (šiuo atveju) ir taikant teisę (inter alia (be kita ko), naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją, tai darydami jie taip pat privalo paisyti konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo ir kitų principų) (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas).

56.       Kaip jau pirmiau nurodyta šioje nutartyje, atsakovė yra verslininkė, jos verslas parduoti sukurtą statybos būdu nekilnojamąjį daiktą. Veikdama kaip daikto sukūrėja (gamintoja) statybos teisinių santykių kontekste, atsakovė veikia ir kaip statytoja, ir kaip rangovė, kuri net jei pati fiziškai ir nevykdo statybos darbų, juos organizuoja ir rūpinasi statybos procesu. Tokiu būdu vykdoma atsakovės veikla statybos teisinių santykių kontekste yra artima Statybos įstatyme nustatytai statybos ūkio būdu veiklai, kai statantis statinį asmuo kartu vykdo ir statytojo (užsakovo), ir rangovo funkcijas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 normos, reglamentuojančios rangovo veiklą, aiškintinos taip, kad asmuo, kurio veikla yra nukreipta į nekilnojamojo turto sukūrimą statybos būdu ir taip sukurto turto pardavimą, yra laikytinas asmeniu, vykdančiu ir statytojo, ir rangovo funkcijas. Faktas, kad atsakovė buvo sudariusi su UAB „Eikos statyba“ rangos sutartį ginčo gyvenamajam namui pastatyti, nepaneigia atsakovės kaip vykdančios statybą ūkio būdu aiškinimo, nes būtent atsakovė kaip nekilnojamojo turto vystytoja (ginčo gyvenamojo namo gamintoja) prisiėmė visą riziką, susijusią su ginčo gyvenamojo namo projekto įgyvendinimu.  

57.       Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą išdėstytais argumentais, kad atsakovės faktinis elgesys taip pat turi reikšmės sprendžiant atsakovės statuso kvalifikavimo klausimą. Būtent atsakovės faktinis elgesys atskleidžia, kaip pati atsakovė save suvokia ir pristato tretiesiems asmenims bei pačiai visuomenei ir kokį lūkestį jiems sukuria dėl savo sukurto nekilnojamojo daikto kokybės, su juo susijusių ekonominių ir teisinių pasekmių, įskaitant ir tai, kas bus atsakingas už statinio kokybę ir jos trūkumus. Statybos teisinių santykių kontekste skaidrumas turi ypač didelę reikšmę, nes padeda užtikrinti visuomenės interesą, kad statiniai būtų saugūs ir stabilūs, statomi taip, jog nekeltų pavojaus žmonių, naminių gyvūnų ar nuosavybės saugai ir nepakenktų aplinkai, o jeigu tokį pavojų sukelia, sudarytų sąlygas kaip įmanoma greičiau pašalinti tokį pavojų.

58.       Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinis atsakovės elgesys, pasireiškiantis tiek statybos vykdymo metu, tiek sudarant 2003 m. spalio 27 d. pirkimopardavimo sutartį dėl ginčo gyvenamojo namo pardavimo E. J., tiek ir vėliau sprendžiant su ieškove defektų šalinimo klausimą, patvirtina dvejopą atsakovės statusą. 

59.       Pirma, kaip nustatyta byloje, tiek 2002 m. birželio 11 d. leidime vykdyti statybos darbus, tiek 2002 m. spalio 30 d. išduotame statybos leidime būtent pati atsakovė buvo įvardyta kaip rangovė. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, tai, kad faktiškai rangos darbai buvo vykdomi pagal 2002 m. rugpjūčio 30 d. Statybos rangos sutartį Nr. B/E-S/2, sudarytą tarp atsakovės UAB „Eika“ ir UAB „Eikos statyba“ ir statybos žurnale kaip rangovė yra įrašyta UAB Eikos statyba“, o pastato pamatai (poliai) įrengti rangovės UAB „Geostatyba“, nepaneigia statybą leidžiančiame dokumente įrašytų duomenų apie rangovą, nes įstatyme yra nustatyta galimybė rangovui darbus atlikti pasitelkus kitas įmones, veikiančias statybos rangos srityje. Pažymėtina, kad, kaip pabrėžė apeliacinės instancijos teismas, statyba galėjo būti organizuota ir mišriu būdu (dalį darbų atliekant rangos, dalį – ūkio būdu). Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad vienuose statybos proceso atitinkamus etapus formalizuojančiuose dokumentuose atsakovė nurodoma kaip rangovė (leidime vykdyti statybos darbus ir statybos leidime), o kituose jau kaip statytoja (statinio pripažinimo tinkamu naudoti akte, statybos darbų žurnale), tik patvirtina atsakovės statuso dvejopumą atsižvelgiant į jos veiklos specifiką.

60.       Antra, bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė 2003 m. spalio 27 d. pirkimopardavimo sutarties dėl ginčo gyvenamojo namo pardavimo E. J. 4.6 punktu patvirtino, jog visi pastato statybos darbai atlikti pagal suderintą projektą, laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų, be nukrypimų nuo suderinto projekto. Taigi, nors su pirmuoju ginčo gyvenamojo namo pirkėju buvo sudaryta pirkimopardavimo sutartis, pareiga garantuoti ginčo gyvenamojo statinio kokybę, be kita ko, apėmė ir pareigos garantuoti statinio kokybę elementus.

61.       Trečia, nors atsakovė atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą teigia, kad ji niekuomet nepripažino savo atsakomybės už tariamus defektus ir tai visuomet buvo žinoma ieškovei, teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą išdėstytais argumentais, kad bylos duomenys pagrindžia, jog šalims bendraujant ne teismo tvarka dėl ginčo gyvenamojo namo trūkumų, atsakovė nenurodė ir negrindė, kad ji nėra rangovė ir kad ieškovė turėtų kreiptis į UAB „Eikos statyba“. Maža to, kaip teisingai nurodė ieškovė, šalims bendraujant dėl ginčo gyvenamojo namo defektų, būtent atsakovė atsakydavo į ieškovės raštus, atsakovės atstovai 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2013 m. sausio 29 d. atvyko apžiūrėti ginčo gyvenamojo namo trūkumų, būtent atsakovės užsakymu UAB „Fugro Baltic“ atliko geologinius grunto tyrinėjimus, būtent atsakovė derėjosi dėl taikaus situacijos išsprendimo. Toks atsakovės elgesys patvirtina, kad ginčo gyvenamojo namo statybos atžvilgiu ji save laikė ne tik statytoja (užsakove), bet ir rangove.       

62.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovė ginčo gyvenamojo namo statybos atžvilgiu vykdė ir statytojo (užsakovo), ir rangovo funkcijas. 

 

Dėl statinio savininko teisės nukreipti reikalavimus dėl statinio trūkumų tiesiogiai rangovui, kai rangovas pažeidžia pareigą garantuoti daikto kokybę

 

63.       Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad atsakovė pagal Statybos įstatymo normas laikytina ir statytojo (užsakovo), ir rangovo funkcijas vykdančiu asmeniu, turi būti atsakyta į klausimą, ar statinio savininkas turi teisę ir kokiu pagrindu nukreipti reikalavimus dėl statinio defektų tiesiogiai rangovui, kai šis pažeidžia pareigą garantuoti daikto kokybę. Nagrinėjamoje byloje ieškinį tiesiogiai rangovui reiškia rangovo (atsakovės) pastatyto ir iš trečiojo asmens įsigyto ginčo gyvenamojo namo savininkas, kurio su rangovu (atsakove) dėl ginčo gyvenamojo namo nesieja sutartiniai santykiai (nei pirkimopardavimo, nei rangos ar kiti sutartiniai santykiai).

64.       Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant atsakyti į nurodytą klausimą, visų pirma būtina įvertinti statybos teisinių santykių prigimtį ir jų reikšmę.

65.       Statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai teisiniai santykiai, reguliuojami tiek privatinės, tiek viešosios teisės normomis. Būtent Statybos įstatymas, kaip iš esmės reguliuojantis viešosios teisės santykius teisės aktas, yra skirtas apibrėžti Lietuvos Respublikoje statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, naujų statinių statybos, rekonstravimo, remonto, jų pripažinimo tinkamais naudoti, nugriovimo bei visos šios veiklos priežiūros tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų savininkų (ar naudotojų), kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus (Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 1 straipsnio 1 dalis; panašiai Statybos įstatymo paskirtį apibrėžia ir šiuo metu galiojanti Statybos įstatymo redakcija). Statyba – veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statinį. Ši sąvoka taip pat apima nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių tvarkymo statybos darbus ar statinių statybą jų teritorijose (Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 1 straipsnio 13 dalis).

66.       Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 4 straipsnis apibrėžė esminius statinio reikalavimus (dabar galiojančio Statybos įstatymo 4 straipsnis įtvirtina, kad esminius statinio reikalavimus nustato 2011 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 305/2011). Šio straipsnio 1 dalis nustatė, kad statinys (jo dalis) turi būti suprojektuotas ir pastatytas iš tokių statybos produktų, kurių savybės per ekonomiškai pagrįstą statinio naudojimo trukmę užtikrintų  šiuos esminius statinio reikalavimus: 1) mechaninio atsparumo ir pastovumo, t. y. kad apkrovos, galinčios statinį veikti statybos ir naudojimo metu, nesukeltų šių pasekmių: viso statinio ar jo dalies griūties, didesnių deformacijų nei leistinos, žalos kitoms statinio dalims, įrenginiams ar sumontuotai įrangai; žalos dėl aplinkybių, kurių be didelių sunkumų ir išlaidų galima išvengti ar jas apriboti (sprogimas, smūgis, perkrova, žmonių padarytos klaidos); 2) gaisrinės saugos, t. y. kad kilus gaisrui statinio laikančiosios konstrukcijos tam tikrą laiką galėtų išlaikyti jas veikusias ir dėl gaisro atsiradusias apkrovas; būtų apribota: gaisro kilimo galimybė ir ugnies bei dūmų plitimas statinyje, gaisro išplitimas į gretimus statinius; statinyje esantys žmonės galėtų saugiai išeiti iš jo ar būtų galima juos išgelbėti kitomis priemonėmis; veiktų žmonių įspėjimo ir gaisro gesinimo sistemos; gelbėtojai (ugniagesiai) galėtų saugiai dirbti; 3) higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos, t. y. kad būtų nepažeistos statinyje ar prie jo esančių žmonių higienos sąlygos ir nekiltų grėsmė žmonių sveikatai dėl šių priežasčių: kenksmingų dujų išsiskyrimo, pavojingų kietųjų dalelių ar dujų atsiradimo ore, pavojingos spinduliuotės, vandens ar dirvožemio taršos, nuotėkų, dūmų, kietųjų ar skystųjų atliekų netinkamo šalinimo, statinių konstrukcijų ar statinių vidaus drėgmės; 4) saugaus naudojimo, t. y. kad statinį naudojant ar prižiūrint būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (paslydimo, kritimo, susidūrimo, nudegimo, sužeidimo ar sužalojimo elektros srove, sprogimo) rizikos; 5) apsaugos nuo triukšmo, t. y. kad statinyje ar prie jo būnančių žmonių girdimas triukšmas nekeltų grėsmės jų sveikatai, leistų miegoti, ilsėtis bei dirbti normaliomis sąlygomis; 6) energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo, t. y. kad naudojamas šiluminės energijos kiekis, atsižvelgiant į vietovės klimato sąlygas ir gyventojų poreikius, nebūtų didesnis už reikiamą (t. y. apskaičiuotą pagal higienos normų ir pastato ar jo patalpų paskirties reikalavimus). To paties straipsnio 2 dalis nustatė, kad šio straipsnio 1 dalyje išvardytus esminius statinio reikalavimus (vieną, kelis ar visus) bei statinio techninius parametrus pagal statinių ar statybos produktų charakteristikų lygius ir klases nustato normatyviniai statybos techniniai dokumentai, nurodyti šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 4 punktuose. 

67.       Taigi Statybos įstatymu apibrėžtais esminiais statinio reikalavimais įstatymų leidėjas iš esmės siekia užtikrinti kertinį ir esminį visuomenės interesą, kad statiniai būtų projektuojami ir statomi taip, jog nekeltų pavojaus žmonių, naminių gyvūnų ar nuosavybės saugai ir nepakenktų aplinkai. Vienas iš šio intereso elementų yra saugaus ir stabilaus, t. y. kokybiško, statinio sukūrimo užtikrinimas. Tai reiškia, Statybos įstatymu siekiama užtikrinti ne tik statinio savininko (statinio statytojo (užsakovo)), bet ir trečiųjų asmenų teises bei interesus. Šiam interesui įgyvendinti ir jį užtikrinti Statybos įstatymu nustatoma teisinių reikalavimų sistema, apimanti, be kita ko, ir įstatymo nustatytas rangovo pareigas, kurios apima rangovo pareigas statybos proceso metu ir pareigas pasibaigus statybos procesui, t. y. pareigą sukurti saugų ir stabilų statinį ir pareigą garantuoti, kad statinys tam tikrą įstatymo nustatytą terminą būtų kokybiškas. Šios rangovo pareigos yra nulemtos įstatymo ir yra imperatyviosios. 

68.       Viena iš rangovo esminių pareigų yra vykdyti statybos darbus pagal statinio projektą, taip pat Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytais atvejais pagal rangovo parengtą statybos darbų technologijos projektą, vadovautis įstatymais, Vyriausybės nutarimais, teritorijų planavimo dokumentais, normatyviniais statybos techniniais dokumentais ir normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais, laikytis nustatytų statinio projektavimo sąlygų reikalavimų, viešojo administravimo subjektų, atliekančių statybos valstybinę priežiūrą, bei statinio saugos ir paskirties reikalavimų valstybinės priežiūros institucijų nustatytų reikalavimų, vykdyti statinio projekto vykdymo priežiūros vadovų (šios priežiūros dalių vadovų) ir statinio statybos techninės (bendrosios ir specialiosios) priežiūros vadovų nurodymus (Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 15 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Ši ir kitos įstatymu nustatytos rangovo pareigos užtikrina, jog statybos procesas būtų organizuojamas ir vykdomas taip, kad statomas ir pastatytas statinys atitiktų esminius statinio reikalavimus, kaip apibrėžta Statybos įstatyme. Esminiai statinio reikalavimai turi būti užtikrinti per ekonomiškai pagrįstą statinio naudojimo trukmę. Ekonomiškai pagrįsta statinio naudojimo trukmė – laikotarpis, per kurį tikslinga naudoti statinį palaikant jo naudojimo savybes, atitinkančias esminius statinio reikalavimus, atsižvelgiant į visus tarpusavyje susijusius aspektus: projektavimo, statybos, naudojimo bei naudojamo statinio draudimo išlaidas, išlaidas naudojimo sutrikimams išvengti; statinio griūties riziką ir pasekmes jo naudojimo laikotarpiu; planuojamą dalinį atnaujinimą; valymo, techninio aptarnavimo, priežiūros bei remonto išlaidas (Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 2 straipsnio 70 dalis).

69.       Rangovo pareigos pabaigus statybos darbus nesibaigia. Statybos įstatymas nustato statinio garantinius terminus ir rangovo pareigas per statinio garantinius terminus (Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 36 straipsnis).

70.       Apibendrinant šios nutarties 6569 punktuose išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad statybos teisiniai santykiai yra visai visuomenei reikšmingi teisiniai santykiai, kuriuose rangovui tenka svarbi dalis pareigų, rangovo pareigos, nukreiptos į statinio saugumo ir stabilumo užtikrinimą, yra nulemtos viešosios teisės normų ir yra imperatyviosios bei skirtos ne tik kitos šalies, bet ir trečiųjų asmenų, visuomenės interesams apsaugoti. Ši aplinkybė turi lemiamą reikšmę vertinant, ar rangovo pareiga garantuoti statinio kokybę per statinio garantinį terminą yra iš sutartinių santykių atsiradusi pareiga ir taikytina tik esant rangos sutartiniams santykiams, todėl tik kitos sutarties šalies atžvilgiu, ar yra įstatymo nustatyta pareiga, susijusi su statiniu (garantija suteikiama statiniui), ir todėl yra nukreipta prieš visus (lot. erga omnes).

71.       Kaip minėta, Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 36 straipsnis nustato būtent statinio garantinius terminus. Statinio garantinis terminas negali būti trumpesnis (skaičiuojant nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos) kaip 5 metai, paslėptų statinio elementų (konstrukcijų, vamzdynų ir kt.) – 10 metų, o jeigu buvo nustatyta šiuose elementuose tyčia paslėptų defektų,  20 metų (Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 36 straipsnio 1 dalis). Statinio projektuotojas, rangovas ir statinio statybos techninis prižiūrėtojas Civilinio kodekso nustatyta tvarka atsako už statinio sugriuvimą ar per garantinį terminą nustatytus defektus (Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 36 straipsnio 2 dalis). Taigi, Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 36 straipsnio nuostatos vertintinos kaip nustatančios statinio garantiją, kuri yra suteikiama statiniui.

72.       Kasacinis teismas, aiškindamas rangovo pareigą garantuoti darbų rezultatų kokybę rangos sutartiniuose santykiuose, yra nurodęs, kad ši rangovo pareiga yra dvejopos prigimties: pareiga perduoti kokybišką darbų rezultatą ir pareiga garantuoti darbų rezultato kokybę per garantinį terminą. Kaip nurodė kasacinis teismas, darbų rezultato kokybės garantijos pagal įstatymą atveju rangovas atsako už pareigos perduoti kokybišką darbų rezultatą pažeidimą, t. y. rangovas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo darbų perdavimo užsakovui momentu, net jei tas neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.663 ir 6.665 straipsniai). Tais atvejais, kai įstatymu ar sutartimi yra nustatytas darbų rezultato kokybės garantinis terminas, rangovas atsako už garantijos, kad darbų rezultatas atitiks nustatytus kokybės reikalavimus visą garantinį terminą, pažeidimą. Kai įstatymu ar sutartimi yra nustatytas darbų rezultato kokybės garantinis terminas, užsakovas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl darbų rezultato trūkumų, kurie buvo nustatyti per garantinį terminą (CK 6.666 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-1075/2018, 25 punktas).

73.       Teisėjų kolegijos vertinimu, skirtinga rangovo pareigos garantuoti darbų rezultato kokybę prigimtis lemia ir jos aiškinimo ypatumus. Minėta, kad Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 36 straipsnio nuostatomis yra reguliuojami statinio garantiniai terminai ir statinio garantija. Statinio garantinis terminas yra įstatymo nustatytas terminas, per kurį galioja rangovo garantija, jog statinys nesugrius ir bus kokybiškas įstatymo nustatytą laikotarpį. Taigi šio įstatymo imperatyviosiomis normomis nustatyto reguliavimo paskirtis yra užtikrinti, kad rangovo pareiga garantuoti statinio kokybę galiotų įstatymo nustatytą laikotarpį ir kad per šį laikotarpį rangovas atsakytų tuo atveju, kai per įstatymo nustatytą terminą statinys sugriūna ar neatitinka kokybės reikalavimų. Įstatymo nustatytas statinio garantinis terminas skaičiuojamas nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos, o tai reiškia, kad jis taikomas darbų rezultato eksploatavimo laikotarpiu ir iš esmės yra skirtas asmenų, eksploatuojančių statinį, interesams apsaugoti. Šios rangovo pareigos įgyvendinimo atžvilgiu nėra svarbu, kas eksploatuoja statinį, ar pats statytojas (užsakovas), ar kitas asmuo, nes rangovo pareiga yra susijusi su pačiu statiniu ir nukreipta statinio kokybei užtikrinti. Akivaizdu, kad eksploatuojant statinys gali būti perleidžiamas tretiesiems asmenims, ir ne vieną kartą. Todėl ši rangovo pareiga kartu su nuosavybės teise pereina ir kitiems statinį įsigijusiems asmenims, kurie atitinkamai perima ir teises, išplaukiančias iš šios pareigos pažeidimo.

74.       Tokį aiškinimą patvirtina ir Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 36 straipsnyje nustatyta statinio garantinių terminų trukmė. Įstatyme nustatyti statinio garantiniai terminai yra pakankamai ilgi, todėl toks aiškinimas, kad prievolė garantuoti statinio kokybę nustatytu įstatyme garantiniu terminu galioja tik kitos sutarties šalies – užsakovo  atžvilgiu ir negalioja asmenų, kurie vėliau įsigyja statinį, atžvilgiu, paneigtų tokių ilgų garantinių terminų prasmę, neatitiktų įstatyme įtvirtintos rangovo pareigos garantuoti statinio kokybę per garantinį terminą paskirties ir visuomenės intereso, kad statiniai būtų saugūs ir stabilūs. Toks aiškinimas leistų asmenims piktnaudžiauti sąmoningai perleidžiant statinį tretiesiems asmenims, kad tokiu būdu būtų panaikintas įstatymo nustatytų garantinių terminų apsauginis poveikis.

75.       Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 15 straipsnio 5 dalis nustato, kad jei statytojas (užsakovas) vykdo statybą ūkio būdu, jis turi šio įstatymo nustatytas rangovo pareigas ir teises. Įstatyme nėra nurodyta išimtis, kad tokiam rangovui nėra taikoma pareiga garantuoti kokybę.

76.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 36 straipsnio nuostatomis apibrėžta rangovo pareiga garantuoti statinio kokybę per įstatymo nustatytą garantinį terminą yra taikoma ir rangovui, pastačiusiam statinį ūkio būdu, ir yra specifinė įstatymo pagrindu atsirandanti rangovo pareiga, kuri nustatyta ir taikoma dėl konkretaus statinio nepriklausomai nuo to, kas yra statinio savininkas.

77.       Nagrinėjamoje byloje atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ir atsakovės nesieja sutartiniai santykiai, o atsakovė laikoma rangove pastačiusi ginčo gyvenamąjį namą ūkio būdu, turi būti atsakyta į klausimą, kokie ieškovės teisių gynimo būdai gali būti taikomi, atsakovei pažeidus pareigą garantuoti ginčo gyvenamojo namo kokybę.

78.       Ieškovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovei turi būti taikoma deliktinė atsakomybė, kasaciniame skunde teikia argumentus, kad atsakovės atsakomybė gali būti kildinama ir iš delikto, ir iš sutarties. Atsakovė kasaciniu skundu teigia, kad nagrinėjamu atveju atsakovės atsakomybė apskritai nekyla nei deliktinės, nei sutartinės atsakomybės pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės argumentai dėl sutartinės atsakomybės yra neaiškūs ir painūs – ieškovė vienais argumentais teigia, kad sutartinė atsakomybė turi būti taikoma pagal pirkimo – pardavimo sutartį reglamentuojančias nuostatas, kitais jau kad pagal rangos sutarties nuostatas, nors, kaip minėta, jokia sutartis ieškovės ir atsakovės nebuvo sudaryta. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės argumentai nepagrindžia sutartinės atsakomybės taikymo, kartu teisėjų kolegija laiko nepagrįstais atsakovės argumentus, kad nagrinėjamu atveju nekyla atsakovės deliktinė atsakomybė.

79.       Nagrinėjamu atveju atsakovės vykdoma veikla, kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, vertintina visų pirma kaip ginčo gyvenamojo namo sukūrėjo, t. y. gamintojo, veikla, toks gamintojas išsaugo ryšį su savo sukurtu daiktu – statiniu net ir perleidus šį statinį tretiesiems asmenims. Antra, kaip buvo nurodyta šioje nutartyje, rangovo pareiga garantuoti statinio kokybę per įstatymo nustatytą garantinį terminą yra specifinė įstatymo pagrindu atsirandanti rangovo pareiga, kuri nustatyta ir taikoma dėl konkretaus statinio nepriklausomai nuo to, kas yra statinio savininkas. Tai reiškia, kad ši pareiga yra nukreipta erga omnes (prieš visus), todėl jos pažeidimo atveju rangovui (šiuo atveju atsakovei) gali būti taikoma deliktinė atsakomybė CK 6.263 straipsnio pagrindu. 

80.       Kita vertus, deliktinė atsakomybė rangovo pareigos garantuoti statinio kokybę per garantinį terminą pažeidimo atveju taikytina atsižvelgiant į šios pareigos prigimties ir teisinio reguliavimo ypatumus.

81.       Visų pirma rangovo pareigos garantuoti statinio kokybę per garantinį terminą reguliavimas suponuoja, kad ši pareiga nėra neterminuota – ji galioja ir turi būti įgyvendinama tam tikrą laiką. Jos galiojimo ir įgyvendinimo terminus nustato Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 36 straipsnis. Pagal Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 36 straipsnio 1 dalį statinio garantinio termino trukmė priklauso nuo to, ar egzistuoja paslėpti trūkumai ar tyčia paslėpti trūkumai. Taigi atsižvelgiant į tai, pareiga garantuoti statinio kokybę galioja 5, 10 arba 20 metų (neatsižvelgiant į Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 36 straipsnio 3 dalies taikymo aspektus). Šis pareigos apibrėžtumas laiko atžvilgiu lemia ir deliktinės atsakomybės taikymo ribojimą laiko atžvilgiu (deliktinės atsakomybės taikymo terminus).

82.       Antra, rangovo pareigos garantuoti statinio kokybę per garantinį terminą ypatumai nulemia ir deliktinės atsakomybės sąlygų taikymo ypatumus. Pareiga garantuoti kokybę pasižymi didžiausiu vykdymo intensyvumu. Šis ypatumas lemia, kad asmuo, kuris savo reikalavimus grindžia šios rangovo pareigos pažeidimu (šiuo atveju ieškovė), turi įrodyti tik defektų faktą, tuo tarpu atsakovė turi įrodyti aplinkybes, šalinančias jos atsakomybę.

83.       Trečia, rangovo pareigos garantuoti statinio kokybę per garantinį terminą ypatumai lemia ir teisių gynimo būdus, taikytinus rangovui pažeidus šią pareigą. Pagal CK 6.281 straipsnio, reglamentuojančio žalos atlyginimo būdą ir dydį deliktinės atsakomybės atveju, 1 dalį, priteisdamas žalos atlyginimą, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įpareigoja atsakingą asmenį atlyginti natūra (pateikti tos pat rūšies ir kokybės daiktą, pataisyti sužalotą daiktą ir pan.) arba visiškai atlyginti padarytus nuostolius. Taigi šia dalimi yra reglamentuojami padarytos žalos kompensavimo būdai, teikiant prioritetą žalos atlyginimui natūra kaip labiausiai atitinkančiam civilinės atsakomybės kompensavimo funkciją. Tuo atveju, jeigu teismo sprendimas atlyginti žalą natūra neįvykdomas per protingą laiką, tai kreditorius turi teisę reikalauti atlyginti žalą pinigais (CK 6.281 straipsnio 2 dalis). Rangos sutartiniuose santykiuose pareigos garantuoti statinio kokybę įstatymo nustatytą garantinį terminą pažeidimo atveju užsakovo teisių gynimo būdus nustato CK 6.664 straipsnis, reglamentuojantis darbų kokybės garantinį terminą ir pareigos garantuoti kokybę per garantinį terminą pažeidimo pasekmes. Atitinkamai CK 6.644 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad jeigu darbų defektai nustatomi per garantinį terminą, rangovas privalo neatlygintinai juos pašalinti arba atlyginti užsakovui jų šalinimo išlaidas. Šie teisių gynimo būdai atitinka ir žalos atlyginimo natūra, nustatytos CK 6.281 straipsnio 1 dalyje, esmę. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šie teisių gynimo būdai pagal analogiją taikytini CK 6.281 straipsnio 1 dalies taikymo (deliktinės atsakomybės taikymo) atveju. Šie teisių gynimo būdai nulemia ir ieškinio senaties terminus.

 

Dėl ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo (ieškinio dalyko)

 

84.       Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovės reikalavimus, be kita ko, įpareigojo atsakovę (detalus ieškinio dalykas ir pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis nurodyta šios nutarties 2 ir 12 punktuose) per vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo sąskaita parengti ginčo gyvenamojo namo trūkumų šalinimo projektą, pateikti projektą ieškovei ir pagal projektą atlikti trūkumų šalinimo darbus.

85.       Dėl nurodyto ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo atsakovė kasacinio skundo argumentais teigia, kad apeliacinės instancijos teismas savo motyvų dėl atsakovės argumentų dėl ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo nepagrindė jokiomis teisės normomis bei įtikinamais argumentais. Atsakovės nuomone, apeliacinės instancijos teismas ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo tinkamumą iš esmės grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1252/2013, o šių bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, todėl šiomis nutartimis negalėjo būti remiamasi nagrinėjamoje byloje. Be to, atsakovė nurodo, kad ieškovė be pagrindo reikalauja parengti defektų šalinimo projektą, nes įstatymas tokios pareigos nenustato.

86.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartimi ar kad jos motyvai neįtikina atsakovės, nėra pagrindas spręsti, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo tinkamumą iš esmės grindė tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1252/2013 ir, be to, neturėjo teisės pateikti nuorodos į šias nutartis. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio akivaizdžiai matyti, kad apeliacinės instancijos teismas vertino ne tik minėtas nutartis, be to, šiomis nutartimis rėmėsi ne kaip teismo precedentu, o kaip pavyzdžiu, kad teismų praktikoje iš esmės yra pripažįstamas reikalavimas įpareigoti atsakovą parengti trūkumų šalinimo projektą.

87.       Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, būtent ieškovės diskrecija yra pasirinkti teisių gynimo būdą ir suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai).

88.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), be to, ieškinyje turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Aiškindamas ir taikydamas šias teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

89.        Ieškinio dalyką, be kita ko, nulemia įstatymų nustatyti civilinių teisių gynimo būdai. CK 1.138 straipsnis nustato, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiame straipsnyje apibrėžtais ir kitais įstatymų nustatytais būdais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad toks teisinis reglamentavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą įvertinti, ar ieškovės pasirinktas teisių gynybos būdas atitinka įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, be kita ko, ar toks būdas gali būti taikomas konkretaus teisių pažeidimo atveju, ar egzistuoja alternatyvūs teisių gynybos būdai, ar įstatyme neįtvirtinta konkretaus teisių gynybos būdo taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-357-313/2019, 86 punktas).

90.       Šioje nutartyje minėta, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti CK 6.281 straipsnio 1 dalyje (ir atitinkamai CK 6.664 straipsnio 3 dalyje) nustatytus teisių gynimo būdus. Ieškovės pasirinkti teisių gynimo būdai (ieškinio dalykas) atitinka minėtuose straipsniuose nustatytus teisių gynimo būdus, t. y. ieškovė visų pirma, siekia, kad atsakovė būtų įpareigota pašalinti ginčo gyvenamojo namo trūkumus. Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, kad ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas nėra įtvirtintas įstatymu.

91.       Atsakovės ginčijami ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo aspektai  įpareigojimas atsakovei savo sąskaita parengti ginčo gyvenamojo namo trūkumų šalinimo projektą ir trūkumus pašalinti per vienerius metus – yra ne savarankiškas teisių gynimo būdas, bet ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo įgyvendinimo sąlygos.

92.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip jau nurodyta šioje nutartyje, statybos teisiniai santykiai yra sudėtingi ir kompleksiniai teisiniai santykiai, be kita ko, turintys reikšmės ne tik bylos šalims, bet ir visuomenei. Nors, kaip nurodo atsakovė, trūkumų šalinimo projekto parengimas nėra privalomas pagal statybos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jiems ir neprieštarauja. Todėl tai nereiškia, kad toks projektas negalėtų būti rengiamas siekiant tinkamai užtikrinti asmens pažeistų teisių gynimą. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo gyvenamojo namo trūkumai yra esminiai, susiję su grunto paruošimu ir dėl to atsiradusia pamatų konstrukcijos deformacija, sienų trūkiais bei grindų nuosėdžiais, tokia ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo įgyvendinimo sąlyga vertintina kaip pagrįsta. Atsakovė neteikė argumentų ir neįrodinėjo, kad tokia teisių gynimo būdo įgyvendinimo sąlyga būtų neproporcinga ar iš esmės pažeistų šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Apeliacinės instancijos teismas įvertino atsakovės argumentus dėl jos galimybių įvykdyti ieškovės reikalavimus tuo aspektu, kad atsakovė nevykdo statybos darbų, neturi statybos darbus galinčių atlikti darbuotojų, įrangos, o atsakovė šių teismo nutarties motyvų kasaciniu skundu neginčija.

93.       Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovės argumentų dėl galimybės pašalinti trūkumus per vienerių metų laikotarpį, įvertino ir ištyrė visus bylos įrodymus (įskaitant ir ekspertų išvadas). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad vienerių metų terminas trūkumams pašalinti nėra pakankamas. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos dokumentų, pati atsakovė, iki ginčo sprendimo teismo tvarka bendraudama su ieškove, matė galimybes pašalinti trūkumus, nes bendravo su ieškove dėl sutarties, be kita ko apibrėžiančios ir trūkumų šalinimą, sąlygų.

94.       Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės kasacinio skundo argumentai dėl ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo netinkamumo yra nepagrįsti.

 

Dėl ginčo gyvenamojo namo trūkumų ir garantinių terminų

 

95.        Argumentus kasaciniais skundais dėl ginčo gyvenamojo namo trūkumų nustatymo teikia tiek ieškovė, tiek atsakovė.

96.       Atsakovė kasaciniu skundu teikia argumentus, kad teismai, nustatydami aplinkybę dėl ginčo gyvenamojo namo trūkumų, pažeidė proceso teisės normomis nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Šį pažeidimą atsakovė iš esmės grindžia tuo, kad teismai nustatydami aplinkybę dėl ginčo gyvenamojo namo trūkumų rėmėsi vien tik teismo eksperto S. S. ekspertizės išvada. Kitais argumentais, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė siekia ne įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo patikrinimo, bet teismų nustatytų aplinkybių persvarstymo. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 353 straipsnio, reglamentuojančio bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas, 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši nuostata reiškia, kad kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato, tačiau gali patikrinti, ar bylą nagrinėję teismai jas nustatydami tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-248/2019, 28 punktas).

97.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo, tiek apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, sprendžia, kad teismai vertino visus byloje pateiktus įrodymus, įskaitant ir atsakovės nurodomą byloje esančią doc. dr. D. S. išvadą ir pateiktus paaiškinimus. Atvirkščiai, būtent atsakovė kasacinio skundo argumentais siekia, kad byloje būtų remiamasi vien tik doc. dr. D. S. išvada ir pateiktais paaiškinimais, ignoruojant byloje esančią įrodymų visumą, o tai teisėjų kolegijos vertinimu, neatitiktų įrodymų vertinimo taisyklių.

98.       Kaip nurodyta šios nutarties 82 punkte, nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo įrodyti tik defektų faktą, o atsakovė aplinkybes, šalinančias atsakovės atsakomybę. Atsakovė įrodinėjo aplinkybes, susijusias su ieškovės veiksmais eksploatuojant statinį, tačiau teismai atmetė šiuos atsakovės argumentus, atsakovė kasaciniu skundu šiuo aspektu argumentų neteikia. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo nekilnojamojo namo defektų faktas yra įrodytas ir tinkamai teismų nustatytas.

99.       Ieškovė kasaciniame skunde teikia argumentus, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą dėl tyčia paslėptų defektų. Ieškovė nurodo, kad tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė, netinkamai vertindamas įrodymus, o konkrečiai E. L. 2016 m. gruodžio 20 d. „Ekspertinio tyrimo aktą“, kuriame buvo nurodytas tyčia paslėptų defektų faktas. Atsakovė su šiais ieškovės argumentais nesutinka, be kita ko, nurodydama, kad visų pirma, trūkumų teisinis vertinimas yra ne ekspertų, o teismo kompetencija, o antra, apeliacinės instancijos teismas vertino tinkamai įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą. Teisėjų kolegija, sutikdama su atsakovės argumentais, nesutinka su nurodytais ieškovės kasacinio skundo argumentais. 

100.       Pagal Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 36 straipsnio 1 dalį statinio garantinis terminas skaičiuojamas nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo gyvenamasis namas buvo pripažintas tinkamu naudoti 2003 m. liepos 11 d. Tai reiškia, kad ginčo gyvenamojo namo garantiniai terminai pagal įstatymą baigiasi atitinkamai 2008 m. liepos 11 d. (bendrasis statinio garantinis terminas), 2013 m. liepos 11 d. (garantinis terminas dėl paslėptų statinio elementų) ir 2023 m. liepos 11 d. (garantinis terminas dėl tyčia paslėptų defektų). Ieškovės įsitikinimu, ginčo gyvenamojo namo defektų atžvilgiu turi būti taikomas 20 metų garantinis terminas.

101.       Pagal Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 36 straipsnio 1 dalį statinio garantinio termino trukmė priklauso nuo to, ar egzistuoja paslėpti trūkumai ar tyčia paslėpti trūkumai. Tyčia paslėptais trūkumais būtų laikomi trūkumai, apie kuriuos žinodamas rangovas sąmoningai siekė juos paslėpti. Taigi šiuo atveju turėtų būti įrodytos dvi aplinkybės: 1) kad rangovas žinojo apie trūkumus; 2) sąmoningai siekė juos paslėpti. Tyčia paslėpti trūkumai nėra preziumuojami; juos turi įrodyti asmuo, kuris šia aplinkybe remiasi, t. y. nagrinėjamos bylos atveju ieškovė. Ar egzistuoja tyčia paslėpti trūkumai, sprendžia teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus pagal įrodymų vertinimo taisykles.

102.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje esantys įrodymai patvirtina tik neatsargaus atsakovės elgesio faktą, bet nepatvirtina fakto, kad atsakovė, žinodama apie trūkumus sąmoningai siekė juos nuslėpti. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė neįrodė tyčia paslėptų trūkumų fakto, o priešingi jos kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

 

  Dėl ieškinio senaties termino taikymo

 

103.        Kaip nurodyta šios nutarties 83 punkte, teisėjų kolegijai padarius išvadą, kad nagrinėjamoje byloje taikant CK 6.281 straipsnio 1 dalį pagal analogiją taikytini rangos santykius reglamentuojančiose teisės normose nustatyti ieškovės teisių gynimo būdai, yra pagrindas nuosekliai aiškinti, kad taikomi ir šiuos santykius reglamentuojantys ieškinio senaties terminai, t. y. CK C.667 straipsnio 1 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas ir šio straipsnio 3 dalis, reglamentuojanti ieškinio pradžią, ir šias dalis aiškinanti teismų praktika. Reikalavimams, kylantiems dėl atliktų darbų trūkumų, nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis (CK 6. 667 straipsnio 1 dalis). Kai įstatymas ar rangos sutartis nustato garantinį terminą ir apie trūkumus buvo pareikšta per šį garantinį terminą, ieškinio senaties terminas prasideda nuo pareiškimo apie trūkumus dienos (CK 6.667 straipsnio 3 dalis).

104.       CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, reglamentuojanti ieškinio senaties termino pradžią, – ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato Civilinis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Viena iš tokių išimčių yra nustatyta CK 6.667 straipsnio 3 dalyje ir taikytina esant rangos teisiniams santykiams. Šioje normoje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią tuo atveju, kai įstatymas ar rangos sutartis nustato garantinį terminą ir apie trūkumus buvo pareikšta per šį garantinį terminą, ieškinio senaties terminas prasideda nuo pareiškimo apie trūkumus dienos. Kadangi CK 6.667 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendrosios ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklės, nustatytos CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, išimtis, kurios taikymą lemia pareikšto reikalavimo turinys (dėl atliktų rangos darbų trūkumų, kai įstatymas ar rangos sutartis nustato garantinį terminą ir apie trūkumus buvo pareikšta per šį garantinį terminą) ir tam tikros sąlygos (nustatytas garantinis terminas, užsakovo veikimo iniciatyva, pareiškiant apie trūkumus per garantinį terminą), taikant šią išimtį svarbus yra tik objektyvusis – užsakovo pareiškimo apie trūkumus – momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015).

105.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė pirmą kartą kreipėsi į atsakovę 2012 m. spalio mėnesį (konkreti kreipimosi data yra 2012 m. spalio 26 d. ir atsakovė jos neginčija). Ieškovė ieškinį teismui pateikė 2013 m. spalio 23 d.

106.       Kasaciniam teismui išaiškinus, kad ginčo santykiui taikytinas CK 6.667 straipsnio 1 dalimi apibrėžtas vienerių metų ieškinio senaties terminas, pagal to paties straipsnio 3 dalį skaičiuotinas nuo ieškovės pareiškimo apie trūkumus momento, darytina išvada, kad ieškovė šio ieškinio senaties termino nepraleido.

107.       Atsakovė atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą nurodo, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. remiantis pačios ieškovės 2012 m. spalio 26 d. laiške nurodytu teiginiu, kad „dėl šios problemos e. laišku prieš porą metų jau buvo kreiptasi į Jūsų firmą, tačiau gavome užtikrinimą, kad pastatas pastatytas kokybiškai ant polių, ir tai yra tik išorinių grunto nusėdimų paseka. Mums buvo pasiūlyta išlyginti išorines plokšteles. Mes susiremontavome ir vidinius įtrūkimus“. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant byloje kitų įrodymų, toks ieškovės rašte nurodytas sakinys vertintinas ne kaip ieškovės pareiškimas apie trūkumus CK 6.667 straipsnio 3 dalies prasme, bet tik bandymas išsiaiškinti situaciją, susijusią su ginčo gyvenamojo namo kokybe. Todėl toks atsakovės argumentas laikytinas nepagrįstu.

 

Dėl bylos procesinės baigties

 

108.       Kiti ieškovės ir atsakovės kasacinių skundų argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi teisinės reikšmės ginčui išspręsti, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

109.       Ieškovė kasaciniu skundu prašo palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-656-803/2019 rezoliucinę dalį, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-656-803/2019 motyvuojamąjį dalį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-421-599/2018 motyvuojamąją dalį. Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija iš esmės nesutiko su ieškovės argumentais dėl sutartinės atsakomybės taikymo nagrinėjamoje byloje (ir su tuo susijusiais argumentais) ir argumentais dėl tyčia paslėptų defektų (ir su tuo susijusiais argumentais), yra pagrindas ieškovės kasacinį skundą atmesti.

110.       Atsakovė kasaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą  ieškovės UAB „Salmeda“ ieškinį atsakovei UAB „Eikavisiškai atmesti. Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad yra pagrindas atsakovės kasacinį skundą atmesti.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

111.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Netenkinus šalių kasacinių skundų, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos joms neatlygintinos.

112.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 6 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 17,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus šalių kasacinių skundų, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš abiejų šalių lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvienos po 8,93 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eika“ (j. a. k. 121191079) ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Salmeda“ (j. a. k. 123500866) po 8,93 Eur (aštuonis Eur 93 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai        Danguolė Bublienė 

 

 

        Algis Norkūnas

 

 

        Sigita Rudėnaitė


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK1 1.131 str. Ieškinio senaties termino pabaigos teisinės pasekmės
  • CK1 1.125 str. Ieškinio senaties terminai
  • CPK
  • CK6 6.247 str. Priežastinis ryšys
  • CK1 1.127 str. Ieškinio senaties termino pradžia
  • CK6 6.38 str. Prievolių vykdymo principai
  • CK6 6.263 str. Pareiga atlyginti padarytą žalą
  • CK1 1.5 str. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas
  • CK6 6.281 str. Žalos atlyginimo būdas ir dydis
  • 3K-3-74-421/2015
  • CK1 1.138 str. Civilinių teisių gynimas
  • 3K-3-182/2009
  • 3K-3-499/2009
  • 3K-3-19/2010
  • 3K-3-133/2010
  • 3K-3-54/2012
  • 3K-3-638/2013
  • 3K-3-137-706/2015
  • CPK 178 str. Įrodinėjimo pareiga
  • CK6 6.338 str. Terminai reikalavimams dėl parduotų daiktų trūkumų pareikšti
  • CK1 1.129 str. Ieškinio senaties termino sustabdymas
  • CK6 6.698 str. Garantiniai terminai
  • CPK 218 str. Eksperto išvados įvertinimas
  • CK6 6.644 str. Rangos sutarties samprata
  • CK6 6.666 str. Terminas darbų trūkumams nustatyti
  • e3K-3-443-1075/2018
  • 2A-1252/2013
  • CPK 135 str. Ieškinio turinys
  • e3K-3-357-313/2019
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • 3K-3-186-248/2019
  • CK6 6.667 str. Senaties terminas
  • 2A-656-803/2019
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CPK 88 str. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos