Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-438-1214-14].docx
Bylos nr.: A-438-1214-14
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 188659752 atsakovas
Eli Lilly Export SA pareiškėjas
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 188728821 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.5. Mokesčių bylos
1. ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
1.9. Mokestiniai ginčai
1.9.3. Pridėtinės vertės mokestis:
1.9.3.5. Pridėtinės vertės mokesčio atskaita

Administracinė byla Nr. A438-1214/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02279-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5

(S)

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/PictureThumbnail.aspx?Id=72bb26e3-1ec1-40b2-bba1-bd507343f91b

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Eli Lilly Export SA apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Eli Lilly Export SA skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

Pareiškėjas Eli Lilly Export SA (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) su skundu (b. l. 3–17) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. S-80(7-66/2013) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija) 2013 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 69-23 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (27.37)11021 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra Šveicarijos įmonė, užsiimanti farmacinių produktų žinomumo didinimu ir reklama Europos šalyse. Įgyvendindamas savo tikslus, pareiškėjas Lietuvoje iš grupės įmonės UAB „Eli Lilly Lietuva“ (tiekėjo) įsigyja įvairias farmacinių produktų žinomumo didinimo ir reklamos funkcijoms Lietuvoje atlikti reikalingas paslaugas (mokslinių–medicininių paskaitų, mokymų, konferencijų organizavimo ir kt.). Tačiau tiekėjas, išrašydamas PVM sąskaitas faktūras už paslaugas, suteiktas 2005–2010 m. laikotarpiu, laikė, kad suteiktų paslaugų teikimo vieta yra ne Lietuvoje, o ten, kur įsikūręs pirkėjas (pareiškėjas), t. y. Šveicarijoje, ir todėl netaikė PVM. Vilniaus AVMI 2010 m. birželio 30 d. atliko mokestinį patikrinimą, po kurio UAB „Eli Lilly Lietuva“, atsižvelgdama į mokesčių administratoriaus nurodymus, kreditavo už suteiktas pareiškėjui paslaugas išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir atitinkamai išrašė naujas PVM sąskaitas faktūras, kuriose nuo pareiškėjui suteiktų paslaugų apskaičiavo PVM. Pareiškėjas, gavęs pakoreguotas PVM sąskaitas faktūras, sumokėjo UAB „Eli Lilly Lietuva“ PVM sumą. Pareiškėjas neturėjo Lietuvoje padalinio, per kurį būtų vykdęs ekonominę veiklą, todėl nevykdė jokios ekonominės veiklos, kuri Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymo (toliau – ir PVMĮ) prasme būtų PVM objektas Lietuvoje. Todėl pareiškėjas kreipėsi dėl Lietuvoje sumokėto 911 230,58 Lt PVM grąžinimo iš 1 114 899,56 Lt Lietuvoje sumokėtos PVM sumos. Prašoma grąžinti suma susijusi su mokslinių–medicininių paskaitų, mokymų, konferencijų organizavimu. Vilniaus AVMI 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. (27.37)-110-21 netenkino pareiškėjo prašymo grąžinti PVM, motyvuodama tuo, kad PVM už reprezentacijai įsigytas paslaugas, negrąžinamas. VMI 2013 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. 69-23 patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. S-80(7-66/2013) patvirtino mokesčių administratorių sprendimus.

Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorių ir Komisijos priimti sprendimai yra neteisingi, nes juose nepagrįstai susiaurinta Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) praktikoje suformuota reklamos paslaugų sąvoka, taip pat neatsižvelgta į veiksnius, turinčius įtakos farmacijos sektoriui. VMI sprendime pateikta reklamos sąvokos interpretacija neatitinka ETT praktikoje suformuotos reklamos paslaugų sąvokos, nes ETT praktikoje neminimas neapibrėžtas potencialių prekių (paslaugų) pirkėjų ratas, kai tuo tarpu VMI nurodo, jog reklama yra informacija, skleidžiama neapibrėžtam potencialių prekių pirkėjų ratui. Pareiškėjas nesutiko su VMI argumentais, kad vienas iš reklamos paslaugų požymių yra tai, jog reklama turi būti tiesiogiai nukreipta į prekių (paslaugų) pirkėjus, t. y. į rinką, o ne į konkretų žmonių ratą. Šiuo aspektu taip pat nurodė, jog nereceptinių vaistų reklama yra griežtai kontroliuojama, o receptinių vaistų reklama visuomenei plačiąja prasme yra draudžiama. Todėl vienas iš galimų vaistų reklamos būdų – konkrečių asmenų (specialistų, skiriančių vaistus pacientams) švietimas ir informavimas. Todėl pareiškėjas perka iš tiekėjo paskaitų, mokymo paslaugas, kurių tikslas nėra pareiškėjo reprezentacija verslo partneriams, o pareiškėjo grupės gaminių (vaistų) reklama, turint tikslą padidinti jų pardavimą. Tuo tarpu viešumas dėl vaistinių preparatų informacijos nėra būtinas, nes informacinė žinutė apie prekes, siekiant padidinti pardavimus, neprivalo būti platinama plačiajai visuomenei. Plačiajai visuomenei tokią žinutę perduos konkretūs suinteresuoti asmenys – farmacijos specialistai.

Pareiškėjas dėl visuomenės sąvokos pažymėjo, kad, taikant analogiją farmacijos srityje, visuomene galima laikyti tik tuos asmenis, kurie suinteresuoti vaistiniais preparatais (farmacijos specialistai, ligoniai, pacientai, sveikatos priežiūros specialistai). Todėl pareiškėjas, rengdamas seminarus, mokymus, informavo visuomenę apie savo produktus.

Pareiškėjas dėl Komisijos argumentų, jog mokymų, konferencijų organizavimas nėra reklama, nes informacija perduodama ne plačiajai visuomenei, o apibrėžtam skaičiui asmenų, nurodė, jog sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistai būtent ir veikia, kaip tarpininkai, perduodantys žinutę apie vaistinius preparatus visuomenei. Tokiu atveju farmacininkų patirtis leidžia užtikrinti, kad pacientams būtų skirti būtent tie vaistai, kurie reikalingi. ETT praktikoje nenumatytas apribojimas, jog žinutė visuomenei negali būti perduodama per tarpininkus. ETT nuomone, nėra svarbu, kad informaciją apie prekes pirmiausia gauna asmuo, kuris nėra potencialus prekės pirkėjas.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį į savo, kaip įmonės, specifiškumą. Atsižvelgiant į tai, kad pati įmonė neturi teisės tiesiogiai reklamuoti vaistinių preparatų, todėl paskaitų, konferencijų organizavimas yra skirti ne reprezentacijos tikslams, o reklamai.

Akcentavo, kad VMI atsisakius grąžinti pareiškėjui Lietuvoje sumokėtą pirkimo PVM, buvo pažeistas PVM neutralumo principas, nes pareiškėjas įgytas paslaugas naudoja ekonominei veiklai, kurios galutiniame etape bus sumokėtas pardavimo PVM į Lietuvos biudžetą.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 67–69) prašė jį atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjo prašymas grąžinti 911 230,58 Lt PVM netenkintas, nes pareiškėjas neatitiko PVMĮ 118 straipsnio reikalavimų užsienio asmeniui, pageidaujančiam susigrąžinti PVM. Atlikus mokestinį tyrimą ir nustačius, kad pareiškėjas iš tiekėjo įsigijo ne reklamos paslaugas, o reprezentacines (mokymų, pramogų, proginių renginių), vadovaujantis PVMĮ 62 straipsnio 2 dalies ir 118 straipsnio 5 dalies nuostatomis, buvo nuspręsta, kad pareiškėjo sumokėtas PVM Lietuvoje negali būti grąžinamas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką informacija, nukreipta į konkretų, iš anksto žinomų asmenų ratą, kurie patys nėra potencialūs reklamuojamų prekių pirkėjai, bei tokios informacijos sklaidos būdai ir formos negali būti laikomi reklaminiais renginiais. Tuo tarpu pareiškėjo organizuoti seminarai, konferencijos, mokesčių administratoriaus nuomone, nagrinėjamu atveju, laikytini reprezentaciniais renginiais, už kuriuos PVM atskaitymas yra ribotas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 71) prašė jo netenkinti, nurodė, kad palaiko atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus.

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu (b. l. 100104) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas iš esmės nekelia ginčo dėl jo atžvilgiu taikytų teisės aktų nuostatų (PVMĮ 62 straipsnio 2 dalies bei 118 straipsnio 5 dalies), reglamentuojančių atvejus, kada PVM atskaita už reprezentacines išlaidas yra galima/negalima. Byloje šalių pozicijos iš esmės išsiskyrė vertinant pareiškėjui suteiktų paslaugų pobūdį. Pareiškėjas, atkreipdamas dėmesį į parduodamos prekės (vaistų) specifiškumą bei ribotą galimybę tokią prekę reklamuoti, suteiktų paslaugų (paskaitos, mokymai) pobūdį, jam suteiktas paslaugas prilygino reklamos paslaugoms. Tuo tarpu mokesčių administratorius, nustatęs, jog paslaugos buvo teiktos išskirtinai ribotam ir iš anksto žinomam asmenų ratui (gydytojams, farmacininkams), kas prieštarauja pagrindiniam reklamos požymiui, jog reklama turi būti skleidžiama neribotam kiekiui asmenų, laikė, jog suteiktos paslaugos priskirtinos reprezentacinėms paslaugoms.

Teismas taip pat nustatė, kad byloje ginčo nėra dėl to, jog pareiškėjas pagal 2005 m. kovo 1 d. marketingo paslaugų sutartį nupirko iš tiekėjo (UAB „Eli Lilly Lietuva“) (tiekėjas pareiškėjui perpardavė) mokslinių medicininių paskaitų organizavimą, mokymus, konferencijų organizavimą ir kt. Pareiškėjas neneigia, kad nupirktos paslaugos buvo teikiamos tikslinei klausytojų auditorijai (gydytojams, farmacininkams), tačiau mano, jog mokesčių administratorius nepagrįstai susiaurino ETT praktikoje suformuotą reklamos paslaugų sąvoką.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-614/2009 pateiktais išaiškinimais, taip pat nustatęs, jog pareiškėjo įsigytos paslaugos buvo skirtos (organizuotos) būtent konkrečiam ir ribotam asmenų ratui (farmacininkai, gydytojai), konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo įsigytas paslaugas vertino kaip reprezentacines, kurių atskaita pagal PVMĮ 62 straipsnio 2 dalį yra ribojama. Tuo tarpu nagrinėjamų paslaugų priskyrimas reklamai prieštarautų teismų suformuotai taisyklei, jog įvairiomis formomis (tame tarpe ir įvairių renginių metu) perduodama informacija yra laikytina reklama tik tuo atveju, kai ji skleidžiama neapibrėžtam potencialių prekių (paslaugų) pirkėjų ratui (visuomenei).

Teismas nurodė, kad PVMĮ 118 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog už tam tikras prekes ir (arba) paslaugas sumokėtas PVM užsienio apmokestinamiesiems asmenims, įsikūrusiems už Europos Sąjungos teritorijos ribų, negrąžinamas, jeigu šių prekių ir paslaugų pirkimo ir importo PVM atskaita pagal šio Įstatymo nuostatas yra apribota. PVMĮ 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pirkimo ir (arba) importo PVM už pramogoms ir reprezentacijai skirtas prekes ir paslaugas neatskaitomas, jeigu jų įsigijimo išlaidų pagal pelno (pajamų) apmokestinimą reglamentuojančius teisės aktus neleidžiama atimti iš gautų pajamų apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną (pajamas). Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, reprezentacijai ir pramogoms skirtų prekių įsigijimo išlaidomis galima mažinti tik iš dalies, t. y. iš pajamų atskaitoma ne daugiau kaip 75 procentai reprezentacinių sąnaudų, o tai reiškia, kad reprezentacijai ir pramogoms įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM atskaita yra ribota. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 189 patvirtintų Prašymų grąžinti už Europos Sąjungos teritorijos ribų įsikūrusiems apmokestinamiesiems asmenims jų Lietuvos Respublikoje sumokėtą PVM pateikimo ir nagrinėjimo bei PVM grąžinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6 punkte įtvirtinta nuostata, kad pareiškėjui negrąžinamas Lietuvos Respublikoje sumokėtas PVM už prekes ir paslaugas, už kurias sumokėtas PVM pagal Įstatymo 62 straipsnio 2 dalį negali būti atskaitomas arba atskaita yra ribota. Teismas, vertindamas byloje surinktą medžiagą paminėto teisinio reglamentavimo aspektu ir nustatęs, jog pareiškėjo įgytos paslaugos yra priskirtinos prie reprezentacinių paslaugų, kurių pirkimo PVM atskaita yra ribota, o kaip nustatyta Taisyklių 6 punkte, PVM negražinamas už prekes, už kurias sumokėtas PVM pagal Įstatymo 62 straipsnio 2 dalį negali būti atskaitomas arba atskaita yra ribota, padarė išvadą, kad pagrįstai buvo priimtas sprendimas negrąžinti pareiškėjui Lietuvoje sumokėto 911 230,58 Lt PVM.

III.

 

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 110–123), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti, o taip pat panaikinti ir Komisijos, VMI bei Vilniaus AVMI sprendimus.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 136–137) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovas nurodo sutinkantis su pareiškėjo skundo argumentu dėl dvigubo apmokestinimo. 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvoje 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) bei Europos Sąjungos Teismo formuojamoje praktikoje yra įtvirtintas bendras PVM sistemai būdingas mokesčio neutralumo (2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimų Teleos ir kt., C-409/04, Rink. p. I-7797, 25 punktas ir Collee, C146/05, Rink. p. 1-7861, 23 punktas) principas, leidžiantis išvengti dvigubo apmokestinimo. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1447/2013 pažymėjo, jog „ESTT 2010 m. liepos 15 d. sprendime byloje C-582/08 Europos Komisija prieš Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę konstatavo, kad Tryliktosios direktyvos nuostatos, visų pirma jos 2 straipsnio 1 dalis, turi būti laikomos lex specialis PVM direktyvos 170 ir 171 straipsnių atžvilgiu, pagal kurias draudžiama, kad teisė susigrąžinti PVM, bendrai nurodyta minėtame 170 straipsnyje, būtų viršesnė už aiškią ir tikslią Tryliktosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies formuluotę. Iš šios formuluotės matosi, jog ESTT Tryliktosios direktyvos nuostatas laiko specialiomis normomis lyginant jas su bendromis PVM sistemos nuostatomis, įtvirtintomis PVM direktyvoje. Tad subjektas, įsikūręs už Europos Sąjungos ribų ir siekiantis susigrąžinti sumokėtą PVM, turi atitikti Tryliktosios direktyvos sąlygas, o ne remtis bendromis PVM direktyvos nuostatomis“. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas Tryliktosios direktyvos nuostatas įgyvendino priimdamas PVMĮ. Tryliktosios direktyvos 2 straipsnio 2 dalis įgyvendinta PVMĮ 116 straipsnio 2 dalyje, o Tryliktosios direktyvos 4 straipsnio 2 dalis – PVMĮ 118 straipsnio 5 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad už tam tikras prekes ir (arba) paslaugas sumokėtas PVM užsienio apmokestinamiesiems asmenims, įsikūrusiems už Europos Sąjungos teritorijos ribų, negrąžinamas. Tokiu būdu šios normos laikytinos lex specialis bendroms PVMĮ nuostatoms, kuriose įtvirtinta teisė susigrąžinti PVM. Įstatymo leidėjui išreiškus savo valią nustatyti, kad tam tikrais atvejais bendros PVMĮ nuostatos dėl PVM grąžinimo nebus taikomos, nėra pažeidžiamas dvigubo apmokestinimo draudimo principas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 139) prašo jo netenkinti, nurodo, kad palaiko VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

              Byloje nagrinėjamas ginčas dėl  Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. S-80(7-66/2013); Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. 69-23 ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. (27.37)11021 teisėtumo bei pagrįstumo.

              Šiais sprendimais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą – grąžinti jam Lietuvoje sumokėtą  911230, 58 Lt pirkimo PVM, tai grindžiant tuo, kad pareiškėjo 2005-2009 m. įsigytos paslaugos iš UAB „Eli Lilly Lietuva“, yra ne  reklamos, o reprezentacinės paslaugos, už kurių įsigyjamą yra ribojama teisė į PVM atskaitą.

              Pareiškėjas su tokiu mokesčių administratoriaus vertinimu nesutinka bei teigia, kad jam buvo suteiktos reklamos paslaugos, už kurių įsigijimą sumokėtas pirkimo PVM jam turi būti grąžintas.

              Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

              Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustatanti, kad „Įsigytų ir (arba) importuotų prekių ir (arba) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM, tiesiogiai ar proporcingai priskirtas kitai, negu nurodyta šio Įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje, veiklai, negali būti atskaitomas, jeigu šio Įstatymo XII skyriuje nenustatyta kitaip.

              To paties straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad „Negali būti atskaitomas <...> pirkimo ir (arba) importo PVM už pramogoms ir reprezentacijai skirtas prekes ir paslaugas, jeigu jų įsigijimo išlaidų pagal pelno (pajamų) apmokestinimą reglamentuojančius teisės aktus neleidžiama atimti iš gautų pajamų apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną (pajamas)“.

              Byloje nagrinėjamu atveju ginčo dėl šių teisės normų taikymo iš esmės nėra. Šiuo atveju kyla ginčas dėl pareiškėjui suteiktų paslaugų pobūdžio, t. y., dėl teisiškai reikšmingos aplinkybės įvertinimo bei nustatymo – kokio pobūdžio paslaugos pareiškėjui buvo suteiktos: reklamos paslaugos ar reprezentacinės.

              Kita vertus, šių teisiškai reikšmingų aplinkybių konstatavimas yra neatsiejamai susijęs su minėtų teisinių kategorijų - reklamos paslauga ir reprezentacinė paslauga, požymių bei kriterijų apibūdinimu ir nustatymu, kuriais remiantis būtų galima šias teisines kategorijas atriboti vieną nuo kitos.

              Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant analogiško pobūdžio bylas yra konstatuota, kad vadovaujantis Europos Teisingumo Teismo praktika (bylose C-68/92, C-69/92, C-73/92 ir C-108/00), reklama laikytina informacija, įvairiomis formomis (tame tarpe ir įvairių renginių metu) skleidžiama neapibrėžtam potencialių prekių (paslaugų) pirkėjų ratui (visuomenei), siekiant paskatinti įsigyti tiekiamų prekių (teikiamų paslaugų). Tuo tarpu informacija, nukreipta į konkretų, iš anksto žinomų asmenų ratą, kurie patys nėra potencialūs reklamuojamų prekių pirkėjai, bei tokios informacijos sklaidos būdai ir formos (pvz. seminarai ar pramoginio pobūdžio renginiai) negali būti laikomi reklaminiais renginiais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-614/2009).

               Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 07 03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

               Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

              Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas teikia savo, byloje taikytinų teisės normų aiškinimo, versiją, kurią grindžia kitokiu Europos Teisingumo Teismo bylose C-68/92, C-69/92, C-73/92 ir C-108/00 pateiktų išaiškinimų vertinimu nei šias bylas yra įvertinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 29 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. A-438-614/2009. Taip pat savo versiją grindžia ir kitų teisės normų – Europos Sąjungos Direktyvos 2001/83 dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus, nuostatomis.

              Kolegijos nuomone, toks byloje taikytinų teisės normų skirtingo aiškinimo pagrindimas yra neteisingas, nes jis, visų pirma, neatitinka  Europos Teisingumo Teismo bylose C-68/92, C-69/92, C-73/92 ir C-108/00 pateiktų išaiškinimų prasmės. O Europos Sąjungos Direktyvos 2001/83 dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus, nuostatos nėra skirtos reglamentuoti teisinių santykių, kurie atsiranda pridėtinės vertės mokesčio srityje, todėl šio teisės akto nuostatomis negali būti paneigiamos teisės aktų, skirtų tiesiogiai reglamentuoti šiuos teisinius santykius, nuostatos. Dėl šių priežasčių, pareiškėjo pateikta, byloje taikytinų teisės normų aiškinimo, versija yra atmetama.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pagal 2005 m. kovo 1 d. marketingo paslaugų sutartį nupirko iš tiekėjo UAB „Eli Lilly Lietuva“ mokslinių medicininių paskaitų organizavimą, mokymus, konferencijų organizavimą ir kt.. Byloje nagrinėjamu laikotarpiu šios paslaugos buvo teikiamos tikslinei klausytojų auditorijai - gydytojams, farmacininkams, įvairių mokymų, paskaitų bei konferencijų metu.

Kolegijos vertinimu, šios  aplinkybės - konkretus, iš anksto žinomas, rūšiniais požymiais apibūdintas asmenų ratas bei paslaugos teikimo būdai ir formos (mokymai, seminarai) patvirtina, kad ši pareiškėjo veikla, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo taikymo prasme, atitiko reprezentacinių paslaugų požymius bei kriterijus, dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra atmetami.

Toks šių paslaugų pobūdis savo ruožtu lemia, kad pareiškėjo atžvilgiu Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos buvo pritaikytos pagrįstai ir teisingai.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą.

Dėl apelianto argumentų susijusių su jam 2010 m. rugsėjo 29 d. pateikta mokesčių administratoriaus konsultacija, kurioje buvo pateikta mokesčio administratoriaus nuomonė, teisės normų, taikytinų šioje byloje, klausimais.

Iš šios konsultacijos matyti, kad mokesčių administratorius taikytinas šioje byloje Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, iš esmės aiškino  bei taikė vienodai, tiek teikdamas minėtą konsultaciją, tiek priimdamas ginčijamus sprendimus, savo išvadas dėl šių teisės normų taikymo, grįsdamas minėta administracinių teismų praktika (mokestinės bylos b. l. 22-25). Šios aplinkybės patvirtina, kad mokesčio administratoriaus konsultacija, klaidinančios įtakos pareiškėjo apsisprendimui, mokėtinų mokesčių atžvilgiu,  neturėjo.

Be to, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais - mokesčių administratoriaus individualaus pobūdžio paaiškinimas, skirtas konkrečiam mokesčių mokėtojui jo mokamų (numatomų mokėti) mokesčių mokėjimo klausimais. To paties įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad mokesčių mokėtojas neprivalo vadovautis jam pateikta konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais. 

Tai reiškia, kad teisine prasme, mokesčių administratoriaus pateikta konsultacija konkrečiam mokesčių mokėtojui jo mokamų (numatomų mokėti) mokesčių mokėjimo klausimais, gali būti vertinama tik kaip mokesčių administratoriaus neoficiali nuomonė dėl atitinkamų teisės aktų taikymo, kuri (nuomonė) mokesčių mokėtojui nėra privaloma (2009 m. rugpjūčio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-438-462/2009; taip pat žr., 2008 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-1895/2008). 

Dėl apelianto argumentų susijusių su dvigubu apmokestinimu, tai pažymėtina, kad analogiškoje teisinėje situacijoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 2 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. A602-1447/2013, taip pat yra konstatavęs, kad pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką (byla C 582/08) Tryliktosios direktyvos nuostatos, visų pirma jos 2 straipsnio 1 dalis, turi būti laikomos lex specialis 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyvos) 170 ir 171 straipsnių atžvilgiu, pagal kurias draudžiama, kad teisė susigrąžinti PVM, bendrai nurodyta minėtame 170 straipsnyje, būtų viršesnė už aiškią ir tikslią Tryliktosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies formuluotę. Iš šios formuluotės matosi, jog ESTT Tryliktosios Direktyvos nuostatas laiko specialiomis normomis lyginant jas su bendromis PVM sistemos nuostatomis, įtvirtintomis PVM direktyvoje. Tad subjektas, įsikūręs už Europos Sąjungos ribų ir siekiantis susigrąžinti sumokėtą PVM, turi atitikti Tryliktosios direktyvos sąlygas, o ne remtis bendromis PVM direktyvos nuostatomis. Tryliktosios direktyvos 2 straipsnio 2 dalis ir 4 straipsnio 2 dalis atitinkamai yra įgyvendintos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 116 straipsnio 2 dalyje ir 118 straipsnio 5 dalyje, kuriose įtvirtinta, kad už tam tikras prekes ir (arba) paslaugas sumokėtas PVM užsienio apmokestinamiesiems asmenims, įsikūrusiems už Europos Sąjungos teritorijos ribų, negrąžinamas.

Šis teisinis reguliavimas patvirtina, kad tam tikrais atvejais bendros Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo   nuostatos dėl PVM grąžinimo nėra taikomos, todėl nepagrįsti yra argumentai, kuriais teigiama, jog negrąžinus pareiškėjui PVM, bus pažeistas dvigubo apmokestinimo draudimo principas.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Eli Lilly Export SA apeliacinį skundą atmesti.

             

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

                      Stasys Gagys

 

 

                      Romanas Klišauskas

 

 

                     Dainius Raižys