Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-368-2010].doc
Bylos nr.: 3K-3-368/2010
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

                                                                                       Civilinė byla Nr. 3K-3-368/2010

Procesinio sprendimo kategorija 95.7 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės ir Juozo Šerkšno (pranešėjas),  

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Saunų rojus“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams: Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpiniam sporto centrui, UAB „Saunų rojus“, Kūno kultūros ir sporto departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimo, Vilniaus apskrities viršininko įsakymo panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo panaikinimo bei statybų leidimų ir pažymos panaikinimo; tretieji asmenys: Vilniaus Ozo vidurinė mokykla, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, VĮ Registrų centras, UAB „SEB VB Lizingas“, UAB „Minoleta“.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras CPK 49 straipsnyje nustatyta tvarka kreipėsi į teismą ir ginčija dėl žemės sklypo Vilniuje, Ozo g. 39, priimtų administracinių aktų ir jų pagrindu sudarytų sandorių teisėtumą; jis nurodo, kad dėl priimtų aktų ir sudarytų sandorių 4,8446 ha valstybinės žemės neteisėtai panaudos pagrindu 99 metams perduota naudotis atsakovui Lietuvos olimpiniam sporto centrui, kuris vėliau panaudos pagrindu naudojamos valstybinės žemės sklypo dalį be teisinio pagrindo subnuomojo atsakovui UAB „Saunų rojus“. Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras pažymėjo, kad individualaus pobūdžio administraciniai sprendimai priimti tokios kompetencijos neturinčių asmenų, pažeidžiant įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų nuostatas dėl valstybinės žemės suteikimo panaudai ir nuomai tvarkos, žemės naudojimo tikslinės paskirties, neparengus detaliųjų planų ir nesilaikant teisės aktų jų rengimui nustatytų procedūrų; jų pagrindu sudaryti sandoriai pripažintini negaliojančiais, kartu išsprendžiant dėl neteisėtais aktais ir sudarytais sandoriais atsiradusių teisinių padarinių.    

Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašė panaikinti: 1) Vilniaus miesto valdybos 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 2024V „Dėl sklypo Ozo g. 39 ribų ir dydžio nustatymo“; 2) Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. lapkričio 9 d. įsakymą Nr. 3240-01 „Dėl žemės sklypo Vilniaus mieste suteikimo naudotis Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpiniam sporto centrui“; 3) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. 01A-66-V-983 „Dėl sklypo Ozo g. 39 detaliojo plano papildymo“; 4) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2002  m. spalio 29 d. statybos leidimą Nr. 565/IT-177, išduotą statytojai UAB „Saunų rojus“ hidroterapijos centro inžinerinei infrastruktūrai statyti; 5) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2003 m. lapkričio 24 d. statybos leidimą Nr. NS/1809/03-1898, išduotą statytojai UAB „Saunų rojus“ apartamentiniam viešbučiui statyti; 6) Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2004 m. kovo 23 d. pažymą apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitališkai remontuoti) statinį Nr. 101-11.10-205; pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento: 1) Vilniaus apskrities viršininko ir Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpinio sporto centro 1998 m. lapkričio 9 d. valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. 88K01/98-19660; 2)  Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpinio sporto centro, Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir UAB „Saunų rojus“ sudarytą 2000 m. rugsėjo 4 d. sutartį ir ją pakeitusias 2000 m. gruodžio 15 d. dvi sutartis; 3) Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos olimpinio sporto centro ir UAB „Saunų rojus“ sudarytą  2000 m. rugsėjo 11 d. valstybinės žemės subnuomos sutartį ir ją pakeitusią 2000 m. gruodžio 15 d. sutartį.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nustatė, kad Vilniaus m. DŽDT VK 1978 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 232 Vilniaus m. tarybos VK Kapitalinės statybos valdybai skirtas apie 2,4 ha sklypas Viršuliškių, Ozo ir Buivydiškių g. kampe, specializuotai sporto mokyklai internatui (dabar pastatui Ozo g. 39) statyti ir šis šiame 2,4 ha sklype pastatytas 1986 m.; teismas akcentavo, kad Kapitalinė statybos valdyba (vėliau – Respublikos sportininkų rengimo centras, dabar – Lietuvos olimpinis sporto centras) mokyklos pastatui statyti ir eksploatuoti faktiškai naudojo 2,4 ha žemės, tačiau, atsižvelgiant į Vilniaus miesto valdybos 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 2024V, Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. lapkričio 9 d. įsakymą Nr. 3240-01 ir valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. 88K01/98-19660, Lietuvos olimpinio sporto centro mokyklos statinio sklypo ribos pridedamoje miesto plano ištraukoje pažymėtos skaičiais 1-26 ir šio sklypo dydis yra 48 466 kv. m  (4,8446 ha), jis Lietuvos olimpiniam sporto centrui mokyklos statiniui eksploatuoti suteiktas panaudai 99 metams. Teismas sprendė, kad pirmiau nurodyti administraciniai aktai ir panaudos sutartis sudaryti, pažeidžiant tuo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą normą, kuri yra imperatyvioji; suteikiant panaudai 4,8446 ha žemės, nebuvo parengta detaliojo plano; sprendimas priimtas Vilniaus apskrities viršininko, t. y. tokios kompetencijos neturinčio asmens, nes pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1428 patvirtintos Valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos 1.2.1 punktą tik Lietuvos Respublikos Vyriausybė galėjo priimti sprendimą suteikti valstybinę žemę naudotis, kai suteikiamo žemės sklypo plotas yra didesnis kaip 1 ha miestuose. Teismo vertinimu, šiuo atveju neturėjo būti taikoma pirmiau nurodytu Vyriausybės nutarimu patvirtintos Tvarkos 2 punkte nustatytos naudojamų žemės sklypų suteikimo panaudai supaprastintos tvarkos (be Vyriausybės sprendimo, detaliojo plano ir kt.), nes sklypas nelaikytinas naudojamu nurodytų teisės aktų reglamentavimo prasme. Dėl tokio teisinio reglamentavimo ir nustatytų faktinių aplinkybių byloje teismas sprendė, kad Vilniaus m. valdybos sprendimas Nr. 2024V ir Vilniaus apskrities viršininko įsakymas Nr. 3240-01 naikintini, valstybinės žemės panaudos sutartis Nr. 88K01/98-19660 pripažintina negaliojančia ab initio.

Teismas taip pat nustatė, kad Lietuvos olimpinio sporto centro ir UAB „Saunų rojus“ 2000 m. rugsėjo 4 d. sutartimi, 2000 m. rugsėjo 11 d. valstybinės žemės subnuomos sutartimis ir šių pakeitimo sutartimis ne aukciono būdu 4,8446 ha valstybinės žemės sklypo Vilniuje,Ozo g. 39, dalis – 1,6392 ha, subnuomos pagrindu ne aukciono būdu suteikta naudotis UAB „Saunų rojus“ sportininkų reabilitacijos Hidroterapijos centro pastatams bei universaliai sportinių žaidimų salei statyti ir naudoti. Panaudos sutarties pripažinimas negaliojančia suponavo pagrindą teismui pripažinti negaliojančiomis ir šias sutartis, papildomai nurodžius, kad jomis taip pat pažeistos imperatyviosios valstybinės žemės nuomą reglamentuojančios teisės normų nuostatos: Žemės įstatymo (1994 m. balandžio 26 d. įstatymo Nr. I-446 redakcija; Žin., 1994, Nr. 34-620) 21 straipsnio 3 dalis, 23 straipsnio 1 dalis, Žemės nuomos įstatymo (1998 m. kovo 24 d. įstatymo Nr. VIII-679 redakcija; Žin., 1998, Nr. 32-855) 3 straipsnio 2 dalis, 4 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 1, 2 dalys, 1964 m. CK 305 straipsnis, 366 straipsnio 2 dalis, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 29 punktas, Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 692 patvirtintos Naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 3 punktą.

Teismas taip pat nurodė, kad Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-983 „Dėl sklypo Ozo g. 39 detaliojo plano papildymo“ nuspręsta papildyti valstybinės žemės sklypo Vilniuje, Ozo g. 39, detaliojo plano, patvirtinto Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2001 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 449 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių tikslinimui ir sklypo Ozo g. 39 detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“, užstatymo zoną.  Teismo vertinimu, tai reiškė, kad Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-983 pakeisti detaliojo plano sprendiniai, nustatantys leidžiamą užstatyti teritoriją (išplėsta leidžiamo užstatymo zona sklypo dalyje, skirtoje apartamentinio viešbučio statybai), tačiau detaliojo plano pakeitimai atlikti, nesilaikant Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje, 23 straipsnio 1 dalyje, taip pat Detaliųjų planų rengimo taisyklių 28, 30, 38, 42, 46 punktuose detaliojo planavimo procesui, taip pat jo pakeitimų ar papildymų tvirtinimui nustatytų reikalavimų (Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 5 dalis, Detaliųjų planų rengimo taisyklių 45, 55 punktai), t. y. nepateikta vyriausiojo architekto išvados dėl planavimo sąlygų ir procedūros, neišduota planavimo sąlygų, neatlikta derinimo ir viešo svarstymo procedūros ir nepateikta jos ataskaitos, detaliojo plano pakeitimai nepatvirtinti savivaldybės tarybos arba valdybos (mero), tarybai pavedus, ir kt. Pirmiau nurodytų įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimų neatitinkantį Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymą teismas pripažino neteisėtu ir panaikino

Pripažinęs negaliojančiomis pirmiau nurodytas sutartis, teismas laikė, kad kartu naikintini jų pagrindu atsakovui UAB „Saunų rojus“ išduoti statybos leidimai – Vilniaus m. savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2002 m. spalio 29 d. statybos leidimas Nr. 565/IT-177 hidroterapijos centro inžinerinei infrastruktūrai statyti ir 2003 m. lapkričio 24 d. Nr. NS/1809/03-1898 apartamentiniam viešbučiui statyti, taip pat pripažino, kad tokiu atveju atsakovas UAB „Saunų rojus“ ginčo sklype negalėjo įgyvendinti statytojo teisės, nes neturėjo teisėto pagrindo valdyti ir naudoti žemę, kaip tai išplaukė iš Statybos įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalių, 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 23 straipsnio 6 dalies 2 punkto, kuriuose įtvirtintos normos yra imperatyviosios, taip pat iš aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 15.2. punkto. Teismas pripažino neteisėtais ir panaikino pirmiau nurodytus statybos leidimus, papildomai akcentavęs, kad 2003 m. lapkričio 24 d.  statybos leidimas Nr. NS/1809/03-1898 apartamentiniam viešbučiui statyti išduotas po ginčo sutarčių nutraukimo ir jų išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, t. y. po to, kai UAB „Saunų rojus“ nebeturėjo teisėto pagrindo valdyti ir naudoti statybai numatytą žemės sklypą. Papildomą pagrindą naikinti apartamentinio viešbučio statybos leidimą suponavo taip pat teismo pripažintas neteisėtu ir panaikintas Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymas, taip konstatuojant, kad apartamentinio viešbučio statyba ir jos techninis projektas prieštarauja galiojančiam detaliajam planui; tokio statinio neleidžiama statyti (Statybos įstatymo 2 straipsnio 30 dalis, 20 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 23 straipsnio 9 dalis, 27 straipsnio 4 dalies 2 punktas, Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, 20 straipsnio 11 dalis). Teismas taip pat panaikino pripažinto neteisėtu statybos leidimo pagrindu atsiradusius padarinius – Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2004 m. kovo 23 d. pažymą Nr. 101-11.10-205 apie nebaigtą statyti statinį (jos pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas nebaigtas statyti apartamentinis viešbutis).  

Nors atsakovas UAB „Saunų rojus“ teigė, kad prokuroras praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui dėl ginčijamų individualaus pobūdžio administracinių teisės aktų pateikti, nes esą  prokurorui apie pažeidimus tapo žinoma 2003 m. liepos mėn., kai jis gavo Seimo kontrolieriaus pažymą, tačiau teismas vertino, jog ieškinys inicijuotas Kūno kultūros ir sporto departamento ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos pranešimų, kuriuos prokuroras gavo 2007 m. rugpjūčio 7 d. ir 2007 m. rugsėjo 17 d., pagrindu. Prokuroras tyrė pranešimuose išdėstytą informaciją, atliko procesinius veiksmus; specialisto išvada „Dėl valstybinio žemės sklypo Ozo g. 39, Vilniuje, suteikimo naudotis bei jo naudojimosi teisėtumo“ jam  pateikta 2007 m. gruodžio 29 d., todėl nuo šios datos prasidėjo termino eiga; prokuroras kreipėsi į teismą 2008 m. sausio 2 d., nepraleidęs termino.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Saunų rojus“ apeliacinius skundus, 2010 m. sausio 26 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis byloje ir, vertindama atsakovo UAB „Saunų rojus“ apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties termino taikymo byloje, atsakovo išdėstytą poziciją apie pasyvų šiuo atveju ieškovo elgesį, jam renkant dokumentus, būtinus ginčui inicijuoti, papildomai nurodė, kad įstatymų nenustatyta bendrųjų ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymo taisyklių, kai ieškinį pareiškia viešąjį interesą ginantis asmuo, išimčių; prokurorui kiekvienu konkrečiu atveju reikia surinkti duomenų išvadai, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti, padaryti. Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokurorui renkant duomenis taikomas objektyvusis kriterijus reiškia, kad jis negali delsti, bet privalo veikti pagal jo veiklą reglamentuojančius aktus. Pirmosios instancijos teismo teisingai nustatyta  ieškinio senaties termino eigos pradžia ir padaryta išvada, kad ieškinys pateiktas, nepraleidus senaties termino.

Kolegija atmetė atsakovo UAB „Saunų rojus“ apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Žemės įstatymo 21–23 straipsnius, Teritorijų  planavimo 17 straipsnio 2 dalies, Vyriausybės nutarimų Nr. 1428, Nr. 987 nuostatas, galiojusias žemės sklypo suteikimo panaudai Lietuvos olimpiniam sporto centrui metu, ir visiškai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiais klausimais, taip pat teiginius, kad subjektai ar Lietuvos olimpinis sporto centras, kurių teisių perėmėjas jis yra, ginčo žemės sklypo naudotojais tapo iki 1995 m. lapkričio 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1428 įsigaliojimo, todėl esą pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė šį teisės aktą; kolegija nurodė, kad iki  Vilniaus miesto valdybos 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 2024V „Dėl sklypo Ozo g. 39 ribų ir dydžio nustatymo“, nustačiusio, kad Lietuvos olimpinio sporto centro mokyklos statinio Ozo g. 39 sklypas yra 4,8446 ha, neegzistavo tokio žemės sklypo, t. y. iki sprendimo priėmimo buvo du atskiri 2,4 ha ir 3,2 ha žemės sklypai. Dėl to iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1428 įsigaliojimo Lietuvos olimpiniam sporto centrui galėjo būti suteiktas 2,4 ha, bet ne 4,8446 ha, žemės sklypas, kuris nelaikytinas naudojamu žemės sklypu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 1428 nustatyto reglamentavimo aspektu. Kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad turėjo būti rengiamas ginčo sklypo detalusis planas, nors apeliantai teigė, jog tuo metu galiojusių teisės aktų nebuvo nustatyta reikalavimo parengti tokį planą, kai įstaigos ar organizacijos naudojamas valstybinės žemės sklypas suteiktas jai panaudai; tokiu atveju esą naujas žemės sklypas Teritorijų planavimo įstatymo prasme nebuvo formuojamas, bet vadovaujamasi supaprastinta detaliųjų planų rengimo tvarka. Šie argumentai, kolegijos vertinimu, nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad, papildant žemės sklypo Vilniuje, Ozo g. 39, detalųjį planą nebuvo atliktos visos pagal teisės aktus privalomos detaliojo plano rengimo procedūros; šiuo atveju svarbu ne tai, kokia, t. y. įprasta ar supaprastinta, tvarka buvo keičiamas detalusis planas, bet tai, ar buvo atlikti privalomi veiksmai, turėję užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą  bei sprendimo pagrįstumą. Kolegija nenustatė atsakovo UAB „Saunų rojus“ argumentus patvirtinančių įrodymų, kad detaliojo plano svarstymas su visuomene atliktas supaprastinta tvarka, raštu pranešant žemės savininkams, kad viešas projekto svarstymas bus supaprastintas.

Nors atsakovas UAB „Saunų rojus“ nurodė, kad, perduodant dalį žemės sklypo naudoti ir valdyti UAB „Saunų rojus“, nebuvo pažeista teisės aktų panaudos gavėjui nustatytų reikalavimų naudotis turtu pagal sutartį ir jo paskirtį, tačiau, kolegijos vertinimu, pripažinus negaliojančia 1998 m. lapkričio 9 d. valstybinės žemės panaudos sutartį, naikintini jos pagrindu atsiradę padariniai – šiuo atveju – pripažintinos negaliojančiomis 2000 m. rugsėjo 4 d. sutartis, 2000 m. rugsėjo 11 d. valstybinės žemės subnuomos sutartis ir šių sutarčių pakeitimo sutartys. Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai išsprendė dėl pripažintų negaliojančiais administracinių aktų ir sandorių teisinių padarinių.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu kasatorius (atsakovas UAB „Saunų rojus“) prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl ieškinio senaties. Bylą nagrinėję teismai netaikė kasacinio teismo praktikoje suformuotų kriterijų, nustatydami, kada prokuroras objektyviai turėjo ir galėjo surinkti pakankamai duomenų išvadai, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti, padaryti. Taip teismai kartu pažeidė viešąjį interesą išlaikyti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą bei neužtikrino realios pažeistų teisių apsaugos. Prokuroro statusas suponuoja jam pareigą būti atidžiam  ir rūpestingam; jis turi turėti pakankamai žinių ir įgūdžių tam, kad galėtų efektyviai vykdyti įstatymo pavestas funkcijas. Ar prokuroras praleido vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą viešajam interesui ginti, bylą nagrinėjantys teismai sprendžia, įvertinę du aspektus, t. y. nustatę momentą, kada prokuroras sužinojo apie administraciniais aktais pažeistą viešąjį interesą, taip pat įvertinę nuo aktų priėmimo iki ieškinio dėl jų pripažinimo negaliojančiais pateikimo teismui bei būtinų dokumentų ieškiniui pareikšti surinkimo terminus jų pagrįstumo ir protingumo aspektu. Bylą nagrinėję teismai neįvertino, kada objektyviai prokuroras surinko pakankamai duomenų, kad nustatytų viešojo intereso pažeidimą, bet konstatavo, jog senaties terminas ieškiniui pareikšti prasidėjo 2007 m. gruodžio 29 d., kai šis gavo specialisto išvadą. Tuo tarpu prokuroras kreipėsi specialisto išvados, praleidęs vieno mėnesio terminą nuo pranešimų apie neteisėtus administracinius aktus 2007 m. rugpjūčio 7 d. ir rugsėjo 17 d. gavimo; teismai nepagrįstai neįvertino to, kad Nacionalinės žemės tarnybos specialisto išvada nebuvo esminis dokumentas, teismams sprendžiant dėl ginčijamų aktų neteisėtumo; teismai rėmėsi kitais dokumentais ir jie prokurorui buvo pateikti kartu su suinteresuotų asmenų pranešimais apie būtinumą ginti viešąjį interesą. Teismai neįvertino, ar specialisto išvada iš esmės pakeitė situaciją, ir tik ją gavus, tapo žinoma apie administraciniais aktais pažeistą viešąjį interesą. Vadinasi, bylą nagrinėję teismai nenustatė momento, kada prokuroras surinko pakankamai duomenų, būtinų ieškiniui dėl viešojo intereso pažeidimo pareikšti. Generalinei prokuratūrai apie tai, kad skundžiami administraciniai aktai gali būti priimti, pažeidžiant teisės aktus, tapo žinoma dar 2003 m., gavus Seimo kontrolieriaus 2003 m. liepos 14 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad šis tikrino Vilniaus miesto valdybos 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 2024V „Dėl sklypo Ozo g. 39 ribų ir dydžio nustatymo“ teisėtumą ir pažymą išsiuntė generaliniam prokurorui, siūlydamas nustatyti, ar nėra nusikaltimo požymių. Prokuroro inicijuota ši civilinė byla pagal Seimo kontrolieriaus generaliniam prokurorui pateiktus dokumentus. Taigi specialisto 2007 m. gruodžio 29 d. išvada nėra saistoma specialių, specifinių žinių pateikimo, negalėjo prokurorui daryti įtakos, priimant sprendimą kreiptis į teismą viešajam interesui ginti

2.  Dėl valstybinės žemės suteikimo panaudai Lietuvos olimpiniam sporto centrui metu nustatančių įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų netinkamo aiškinimo ir taikymo bei pažeidimo.

 2.1. Dėl Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1428 patvirtintos Valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos nuostatų aiškinimo ir taikymo. Teismų išvada, kad sprendimą dėl valstybinės 4,8446 ha žemės suteikimo panaudai Lietuvos olimpiniam sporto centrui priėmė tokios kompetencijos neturintis Vilniaus apskrities viršininkas, neatitinka 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1428 patvirtintos Valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos, kurioje nustatyta bendrosios taisyklės išimtis, kai netaikoma reikalavimo, jog Vyriausybė priimtų sprendimą suteikti miestuose didesnį kaip 1 ha žemės sklypą; jeigu iki 1995 m. lapkričio 18 d. (iki 1995 m. lapkričio 13 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1428 įsigaliojimo) iš biudžeto išlaikomoms įstaigoms ir organizacijoms suteiktas šioms faktiškai naudotis žemės sklypas, tai žemės panaudos sutartys su jos naudotojais sudaromos Tvarkos 1.12–1.14 punktuose nustatyta tvarka, t. y. savivaldybės merui (valdybai) patvirtinus naudojamo žemės sklypo dydį. Mero (valdybos) priimto sprendimo pagrindu sudarytas žemės sklypo brėžinys pridedamas prie žemės panaudos sutarties, sudaromos ne vėliau kaip per mėnesį; pagal Tvarkos 1.13 punktą valstybinės žemės panaudos sutartį pasirašo apskrities viršininkas.

2.2. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė ir netinkamai vertino įrodymus, kad Lietuvos olimpinis sporto centras perėmė teises iš asmenų, kurie buvo žemės sklypo naudotojai iki 1995 m. lapkričio 18 d., t. y. iki Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428 įsigaliojimo. Kad ginčo žemės sklypas nebuvo naujas, byloje patvirtinama Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1976 m. spalio 25 d. potvarkio Nr. 689 duomenimis, pagal kurį Respublikinio bendro lavinimo sporto mokyklos internato Vilniuje, Ozo g. statybai skirtas 7,1 ha sklypas. Atsakovai Vilniaus m. savivaldybė ir Vilniaus apskrities viršininko administracija pripažino, kad šiuo atveju nereikėjo rengti detaliojo plano, nes Vilniaus miesto valdybos 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 2024V nustatytas ne naujo, bet naudojamo žemės sklypo dydis pagal Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 6 punktą. Lietuvos olimpiniam sporto centrui iš viso 1978–1993 m. skirta 5,6 ha žemės (Vilniaus m. DŽDT VK 1978 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 232 ir Vilniaus mietso valdybos 1993 m. lapkričio 5 d. potvarkiu Nr. 2040V). Teismų išvada, kad ginčo žemės sklypas nelaikytinas naudojamu, kaip tai nustatyta Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1428 patvirtintoje Tvarkoje, taip pat kad Lietuvos olimpiniam sporto centrui suteiktas didesnis, nei mokyklai pagal tiesioginę paskirtį reikalingas eksploatuoti sklypas, yra nepagrįsta, nes neatitinka Tvarkos 3 punkto, 6 punkto 2 dalies,  8.1.2 punktų nuostatų, taip pat nepagrindžia, koks žemės sklypas būtų protingas ir skirtas mokyklai eksploatuoti.

2.3. Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1428 patvirtintos Valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos 1.12 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės panaudos, kaip ir nuomos, sutartys sudaromos, kaip tai nustatyta Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987  patvirtintoje Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkoje. Šiuo atveju nebuvo pažeista šio nutarimo 6 punkto 2 dalyje nustatytų reikalavimų, nes, jais vadovaudamasi, Vilniaus miesto valdyba, vietoje išmatavusi sklypus, nustatė, kad Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpinio sporto centro mokyklos statinio Ozo g. 39 sklypas yra 48 466 kv. m. Dėl nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti Vilniaus miesto valdybos 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 2024V „Dėl sklypo Ozo g. 39 ribų ir dydžio nustatymo“ ir Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 3240-01 „Dėl žemės sklypo Vilniaus mieste suteikimo naudotis Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpiniam sporto centrui“. Taigi bylą nagrinėję teismai nepagrįstai kaip papildomą pagrindą jiems naikinti nurodė tai, kad Vilniaus miesto valdybos 1997 m. gruodžio  11 d. sprendimu Nr. 2024V šio žemės sklypo ribos nustatytos be parengto ir patvirtinto detaliojo plano. Tokie teismų argumentai neatitiko Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto, kuriame reikalavimas parengti detalųjį planą buvo saistomas formuojamo naujo žemės sklypo; šiuo atveju buvo nustatomos naudojamo valstybinio žemės sklypo ribos panaudos sutarčiai sudaryti; tokiu atveju turėjo būti paisoma kasacinio skundo 2.1 punkte išdėstytos reglamentuotos tvarkos.

3. Dėl teisinėje valstybėje įtvirtintos universalios įstatymo negaliojimo atgaline tvarka taisyklės pažeidimo, teismų praktikos nuostatų šiuo klausimu. Bylą nagrinėję teismai pažeidė esminį teisinės sistemos principą, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgaline tvarka neleidžiamas. Tokia šiuo klausimu suformuota teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje V. Z. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-282/2009; 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje K. G. v. Šilutės pirmoji gimnazija, bylos Nr. 3K-3-96/2010);

3.1. Žemės subnuomos sutarčių sudarymo metu galioję įstatymai nenustatė draudimo panaudos pagrindais iš valstybės gautą turtą subnuomoti; tuo tarpu bylą nagrinėję teismai pripažino, kad pagal tuo metu galiojusias teisės normas iš panaudos negalėjo atsirasti subnuomos, nors draudimas panaudos pagrindais gautą turtą subnuomoti įtvirtintas tik Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo ir papildymo 2006 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. X-771 (Žin., 2006, Nr. 87-3397). Tuo metu galiojusio Žemės nuomos įstatymo 9 straipsnyje buvo įtvirtintas tik vienas reikalavimas – nuomotojo, šiuo atveju – panaudos davėjo (Vilniaus apskrities viršininko) – sutikimas, kuris gautas 2000 m. rugsėjo 18 d., jis teisės aktų nustatyta tvarka nėra pripažintas negaliojančiu. Kasatoriaus ir atsakovo Lietuvos olimpinio sporto centro sudarytos subnuomos sutarties 3 punkte nustatyta, kad ši įsigalioja, jeigu bus gautas panaudos davėjo sutikimas subnuomoti žemę. Nėra pagrindo pripažinti negaliojančia subnuomos sutartį, jeigu nuomotojo sutikimas gautas subnuomos sutarties vykdymo metu. Tokių nuostatų laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje BAB „Lietuvos kuras“ v. UAB „Gazolita“, bylos Nr. 3K-3-176/2006).

3.2. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos olimpinis sporto centras iš subnuomos negavo turtinės naudos; mokestis už naudojimąsi žeme buvo mokamas į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą, kaip tai nustatyta Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 3 d. nutarime Nr. 602 „Dėl valstybinės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių, išnuomotų verslinei arba mėgėjiškai žūklei, nuomos mokesčio“ ir buvo nurodyta Vilniaus apskrities viršininko sutikime dėl žemės subnuomos. Vilniaus miesto savivaldybė šiuo metu Vilniaus miesto 1–ajame apylinkės teisme iškėlė kasatoriui civilinę bylą dėl nesumokėto 67 242,39 Lt nuomos mokesčio, taip patvirtindama sudarytą valstybinės žemės subnuomos sutartį.

3.3. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pripažino, kad, ginčo subnuomos sutartimi perdavus kasatoriui naudoti ir valdyti  dalį žemės, buvo pažeisti 1964 m. CK 305 straipsnyje, 366 straipsnio 2 dalyje nustatyti reikalavimai, jog panaudos gavėjas privalo panaudos pagrindais perduotu turtu naudotis pagal sutartį ir jo paskirtį. Lietuvos olimpiniam sporto centrui suteikto žemės sklypo naudojimo paskirtis – kita, naudojimo pobūdis – mokyklos statiniui eksploatuoti; kasatoriaus ir Lietuvos olimpinio sporto centro sudarytoje subnuomos sutartyje nustatyta, kad  subnuomojamo žemės sklypo dalį kasatorius gali naudoti sportininkų reabilitacijos Hidroterapijos centro pastatui statyti, laikantis Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais nustatytų žemės naudojimo sąlygų. Taigi, subnuomos sutartyje įtvirtinus tokias nuostatas, Vilniaus apskrities viršininko ir Lietuvos olimpinio sporto centro sudaryta žemės sklypo panaudos sutartis nebuvo pažeista, juolab kad panaudos davėjas sutiko, kad kasatoriui subnuomojamos žemės sklypo Vilniuje, Ozo g. 39, dalis būtų panaudota sportininkų reabilitacijos Hidroterapijos centro pastatui statyti.

3.4. Bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad be aukciono kasatoriui negalėjo būti perduota naudoti ir valdyti dalies valstybinės žemės sklypo, yra nepagrįsta, nes galiojusių teisės aktų nebuvo nustatyta reikalavimo, subnuomojant panaudos pagrindu gautą žemę, skelbti viešą konkursą. Teismai netinkamai aiškino ir taikė galiojusio Žemės nuomos įstatymo nuostatas; šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės nuomotojas yra savivaldybės taryba arba apskrities viršininkas. Šiuo atveju kasatoriui dalį valstybinės žemės išnuomojo valstybinės žemės panaudos gavėjas, t. y. atsakovas Lietuvos olimpinis sporto centras, todėl netaikytinos pirmiau nurodyto įstatymo nuostatos dėl nuomos tvarkos.  

4. Dėl Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintų Detaliųjų planų  rengimo taisyklių 51 punkto aiškinimo ir taikymo. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo pirmiau nurodytų teisės aktų atitinkamų nuostatų pažeidimą dėl to, kad sprendimą dėl detaliojo plano papildymo esą priėmė nekompetentingas asmuo, t. y.  kad detaliojo plano papildymai ar pakeitimai turėjo būti patvirtinti savivaldybės tarybos arba valdybos (mero) tarybai pavedus. Tokia teismų išvada padaryta, netaikant tuo metu galiojusių teisės aktų ir neatsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą, kuriame konstatuota, jog vietoje savivaldybės valdybos jos funkcijas turėtų vykdyti savivaldybės administracijos direktorius. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus detaliuosius planus turėjo teisę tvirtinti savivaldybės taryba arba administracijos direktorius, tarybai pavedus, bet ne valdyba. Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymas Nr. 01A-66-V-983 „Dėl sklypo Ozo g. 39 detaliojo plano papildymo“, kuriuo pakeisti detaliojo plano sprendiniai, numatantys leidžiamą užstatyti teritoriją, nepažeidė tuo metu galiojusio pirmiau nurodyto Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies ir Detaliųjų planų rengimo taisyklių; Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-983 buvo papildytas ir tikslintas statybos reglamentas (Detaliųjų planų rengimo taisyklių 56.11 punktas), t. y. išplėsta leidžiama užstatymo zona sklypo dalyje, skirtoje apartamentiniam viešbučiui statyti; kitų pakeitimų nebuvo daryta, todėl detalusis planas galėjo ir buvo keičiamas supaparastinta tvarka; tai reiškia, kad buvo taikyta supaprastinta viešo svarstymo su visuomene tvarka – apie numatomą rengti projektą skelbiant vietinėse visuomenės informavimo priemonėse arba raštu pranešant žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkams, nurodant, jog viešo projekto svarstymas bus supaprastintas (Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnio 3 dalis, 25 straipsnio 2 dalis, Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų 34, 34.1 punktai). Vilniaus apskrities viršininko administracijai, kuri patikėjimo teise valdo valstybei priklausančią greta esančią žemę, ir kaip institucija atlieka valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą, buvo žinoma apie pradėtą žemės sklypo Vilniuje, Ozo g. 39, detaliojo plano papildymo procedūrą. Ieškovas neginčijo ir teismai nepanaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 449 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių tikslinimui ir sklypo Ozo g. 39 detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“, todėl šiuo sprendimu patvirtintas detalusis žemės sklypo Ozo g. 39 planas nepanaikintas. Sprendimas galioja. Vadinasi, nėra pagrindo panaikinti kasatoriui išduotus statybos leidimus, pažymą, kurios pagrindu viešbutis įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pareiškimu prisideda prie kasacinio skundo.     

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistus, kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime argumentuojama, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, nes pagal teismų praktiką prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, senaties terminas skaičiuojamas nuo tada, kai jis gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas. Šioje byloje sprendžiamas ginčas, nors ir susijęs su tam tikrais individualiais administraciniais teisės aktais, iš esmės yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl šiuo atveju apskritai turėtų būti taikomos CK nustatytas dešimties metų ieškinio senaties, bet ne ABTĮ nustatytas vieno mėnesio kreipimosi į teismą, terminas, todėl nėra aktualu, ar terminas skaičiuojamas nuo 2003 ar 2007 m., nors iš tikrųjų ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2007 m., kai prokuroras gautų pranešimų pagrindu atliko kompleksinį tyrimą ir gavo pakankamų duomenų išvadai apie tai, jog ginčo administraciniais aktais ir sudarytais sandoriais pažeistas viešasis interesas.  Sutinkant su nuostata, kad senaties terminas dėl dalies ieškinio reikalavimų yra pasibaigęs, yra pagrindas jį atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), nes ieškiniu iš esmės siekiama apginti visuomenei svarbius interesus. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų nuostatas, todėl esą netinkamai išsprendė dėl administracinių aktų ir jų pagrindu sudarytų sandorių, pripažinę juos neteisėtais ir naikintinais. Teismai teisingai nustatė, kad ginčo aktais ir panaudos sutartimi suformuotas ir perduotas Lietuvos olimpiniam sporto centrui panaudai ne tas žemės sklypas, dėl kurio buvo priimtas Vilniaus m. DŽDT VK 1978 m. birželio 2 d. sprendimas, bet naujas, iki tol neegzistavęs 4,8446 ha sklypas. Dėl to teismai pagrįstai sprendė ir tinkamai taikė Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą, jog tokiu atveju turėjo būti parengtas detalusis planas. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad sprendimą dėl žemės suteikimo panaudai suteikė tokią kompetenciją turintis asmuo; teismų išvada šiuo klausimu yra teisinga, kaip ir tai, jog ginčo aktais ir panaudos sutartimi buvo pažeistos Žemės įstatymo 21 straipsnio 3 dalies, Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1428 patvirtintos valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos 1.5, 1.6.1 punktų nuostatos, kad iš biudžeto išlaikomoms įstaigoms ir organizacijoms į panaudos pagrindais suteikimo žemės sklypo ribas patenka tik jos naudojamų pastatų bei įrenginių užimta žemė, o šios įstaigos kitai tiesioginei veiklai reikalinga žemė suteikiama tik tuo atveju, jeigu tai numatyta detaliajame plane. Minėta, šiuo atveju nebuvo parengta detaliojo plano, o ginčo aktais ir panaudos sutartimi Lietuvos olimpiniam sporto centrui suteiktas sklypas daugiau kaip du kartus viršijo jam suteiktą, daugiau kaip keturis – prašyme nurodytą pageidaujamą gauti, daugiau kaip dešimt –  mokyklos pastato užimamą plotą. Nepagrįstai didelio žemės sklypo perdavimo panaudai Lietuvos olimpiniam sporto centrui faktą patvirtino tai, kad jis didesniąją ginčo žemės sklypo dalį išnuomojo privatiems asmenims komercinės paskirties statinių statybai. Nors kasatorius teigia, kad Lietuvos olimpinis sporto centras ar subjektai, kurių tiesioginis teisių perėmėjas jis yra, ginčo žemės sklypo naudotojais tapo iki Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428 įsigaliojimo, tačiau bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog sklypas negali būti laikomas naudojamu šio Vyriausybės nutarimo prasme, todėl netaikytina supaprastintos žemės sklypo suteikimo panaudai tvarkos, kaip tai nustatyta nutarimu patvirtintos Tvarkos 2 punkte. Iki  Vilniaus miesto valdybos 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 2024V „Dėl sklypo Ozo g. 39 ribų ir dydžio nustatymo“, nustačiusio, kad Lietuvos olimpinio sporto centro mokyklos statinio Ozo g. 39 sklypas yra 4,8446 ha, neegzistavo tokio žemės sklypo; bylos duomenimis, šis sklypas yra naujas, suformuotas vietoje dviejų atskirų, savarankiškų ir skirtingos pagal naudojimo pobūdį paskirties žemės sklypų. Vienas jų – 2,4 ha sklypas Viršuliškių, Ozo ir Buivydiškių g. kampe, Vilniaus m. DŽDT VK 1978 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 232 skirtas Vilniaus m. tarybos VK Kapitalinės statybos valdybai specializuotai sporto mokyklai internatui (dabar pastatui Ozo g. 39) statyti ir šis šiame 2,4 ha sklype pastatytas 1986 m.; kitas – 3,2 ha sklypas Ozo g. (Viršuliškių, Ozo ir Buivydiškių g. kampe) tuo pačiu VK sprendimu, vėliau – 1985 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 337 ir Vilniaus miesto valdybos 1993 m. lapkričio 5 d. potvarkiu Nr. 2040V skirtas (numatytas išnuomoti) Respublikos sportininkų rengimo centrui sportininkų ir rinktinių mokomosios treniruočių bazės projektavimui ir statybai, tačiau šios nebuvo suprojektuota ar pastatyta. Tai, kad Vilniaus miesto valdyba 1993 m. lapkričio 5 d. potvarkiu Nr. 2040V nusprendė išnuomoti Lietuvos olimpiniam sporto centrui dar vieną gretimą 3,2 ha sklypą Ozo gatvėje, nepaneigia to, jog 4,8446 ha ginčo žemės sklypas yra mokyklos statiniui eksploatuoti naujai suformuotas sklypas, nes, minėta, 3,2 ha sklypas buvo numatytas išnuomoti kitu, bet ne Lietuvos olimpinio sporto centro mokyklos pastatui projektuoti, statyti ar eksploatuoti, tikslu. Ieškovas nurodo kitus nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus ir laiko pagrįstomis byloje padarytas teismų išvadas.

Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nurodo, kad kasacinio skundo argumentai, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, yra nepagrįsti, teismų išvada šiuo klausimu yra teisinga. Teismų (bendrosios kompetencijos ir administracinių) praktikoje laikomasi vieningos nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą kreipiasi viešąjį interesą ginantis prokuroras, termino ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, jog yra pažeistas viešasis interesas. Jeigu viešajį interesą ginantis asmuo delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą laiką, tai terminas pareiškimui paduoti skaičiuotinas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti; taigi termino pradžia skaičiuojama nuo momento, kuris atsiranda anksčiau. Toks termino kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą, eigos pradžios ypatumas grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika; prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis; gavęs informacijos apie asmens, visuomenės ar valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi manyti, jog aktas pažeidžia viešąjį interesą ir yra pagrindas kreiptis į teismą, jį ginant. Šiuo atveju nenustatyta, kad prokuroras buvo neaktyvus, nerinko įrodymų ir netikrino jam 2007 m. rugpjūčio 7 d. ir rugsėjo 17 d. pateiktuose raštuose išdėstytų duomenų; į teismą kreipėsi 2008 m. sausio 2 d. Ginčo situacija sudėtinga, prokurorui teko surinkti didelį kiekį duomenų, kurie buvo pagrindas suformuluoti ieškinyje devynis reikalavimus. Trečiasis asmuo taip pat nurodo, kad bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė, kad valstybinės žemės sklypo Vilniuje, Ozo g. 39, detaliojo plano pakeitimai ir papildymai turėjo būti atlikti laikantis visų Teritorijų planavimo įstatymo ir Detaliųjų planų rengimo taisyklių nustatytų detaliojo planavimo procesui reikalavimų. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymu papildant žemės sklypo detalųjį planą, nebuvo atlikta privalomo detaliojo plano rengimo, derinimo ir viešo svarstymo procedūrų. Bylą nagrinėję teismai tinkamai išsprendė dėl administracinių aktų ir jų pagrindu sudarytų sandorių teisinių padarinių.

            

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl ieškinio senaties  

 

Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netaikė kasacinio teismo praktikoje suformuotų kriterijų, kada prokuroras objektyviai turėjo ir galėjo surinkti pakankamai duomenų išvadai, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; išimtys iš šios bendrosios taisyklės nustatytos CK ir kitų įstatymų (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos ypatybė yra ta, kad buvo pažeista nuosavybės teisės subjekto –  valstybės – nuosavybės teisė, be to, dėl šios teisės gynimo kreipėsi ne valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija, bet prokuroras, t. y. asmuo, kuris įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka, be kitų, gina pažeistas valstybės teises ir teisėtus interesus (CPK 5 straipsnio 3 dalis, 49 straipsnio 1 dalis, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, I. S. ir kt, bylos Nr. 3K-3-578/2007, pažymėjo, kad prokuroro procesinis statusas suteikia jam ieškovo, kurio materialiajam teisiniam interesui ginti pareikštas ieškinys, teises ir pareigas. Kasatorius nurodo, kad Generalinei prokuratūrai dar 2003 m., gavus Seimo kontrolieriaus 2003 m. liepos 14 d. pažymą, tapo žinoma apie tai, jog skundžiami administraciniai aktai galėjo būti priimti, pažeidžiant teisės aktus; dėl to kasatorius laiko, kad šiuo atveju teismai neatsižvelgė į teismų praktikos nuostatas, nes, nenustatę ir neišsiaiškinę, kada prokuroras objektyviai turėjo ir galėjo surinkti duomenis, reikalingus ieškiniui pareikšti, pripažino, jog jis nepraleido vieno mėnesio termino administraciniams teisės aktams ginčyti.

Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu šį kasacinio skundo argumentą. Prie nagrinėjamos bylos yra pridėta Vilniaus apylinkės prokuratūros byla Nr. 10-2-400-2003, iš kurios matyti, kad 2003 m. liepos 30 d. prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, siekiant nustatyti, ar buvusio Vilniaus apskrities viršininko A. V. veiksmuose nėra tarnybinio nusikaltimo – piktnaudžiavimo – sudėties požymių; šioje civilinėje byloje teismai turėjo nustatyti, ar nepraleistas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas, kurio pradžia skaičiuotina nuo tada, kai prokuroras turėjo ir galėjo surinkti pakankamai duomenų išvadai apie viešojo intereso pažeidimą padaryti. Byloje nėra kitų duomenų, kaip nepagrįstai teigia kasatorius, kad prokurorui apie viešojo intereso pažeidimus buvo žinoma anksčiau. Taigi šioje byloje teismas turėjo pagrindą terminą skundui pateikti skaičiuoti nuo 2007 m. gruodžio 29 d., kai buvo gauta specialisto išvada „Dėl valstybinio žemės sklypo Vilniuje, Ozo g. 39, suteikimo bei jo naudojimo teisėtumo“ (T. 1, b. l. 170-191). Pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija negynė pažeistų valstybės teisių, prokuroras pareiškė ieškinį, gindamas viešąjį interesą (CPK 49 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad nustatytu terminu ribojama galimybė ginti pažeistas teises, taip apsaugant civilinių teisinių santykių stabilumą; vis dėlto šiuo atveju dėl termino aktams ginčyti sprendžiama, atsižvelgiant į prioritetinę teisingumo principo ir viešojo intereso – realios pažeistų subjektinių teisių apsaugos – gynybą, bet ne interesą garantuoti iki teisės pažeidimo buvusių teisinių santykių stabilumą; kasatorius prašo užtikrinti iš ne teisės atsiradusius santykius.   

 

 

 

Dėl įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų nuostatų, galiojusių ir nustačiusių valstybinės žemės suteikimą panaudai  Lietuvos olimpiniam sporto centrui metu, aiškinimo ir taikymo

 

Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino valstybinės žemės suteikimo panaudai Lietuvos olimpiniam sporto centrui metu galiojusių teisės aktų nuostatas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarime Nr. 1428 Dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos“ nustatyta bendrosios taisyklės išimtis, kai netaikoma reikalavimo, kad Vyriausybė priimtų sprendimą suteikti žemės sklypą didesnį kaip 1 ha miestuose: jeigu iki 1995 m. lapkričio 18 d. (iki 1995 m. lapkričio 13 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1428 įsigaliojimo) iš biudžeto išlaikomoms įstaigoms ir organizacijoms suteiktas šioms faktiškai naudotis žemės sklypas – žemės panaudos sutartys su jos naudotojais sudaromos Tvarkos 1.12–1.14 punktuose nustatyta tvarka, t. y. savivaldybės merui (valdybai) patvirtinus naudojamo žemės sklypo dydį. Tokiais atvejais sprendimą dėl žemės sklypo dydžio priima meras (valdyba), įvertinęs ir patikrinęs žemės sklypo suteikimo dokumentus, sklypo tikslinę paskirtį, sklype esančio nekilnojamojo turto teisinį registravimą, faktinį žemės sklypo naudojimą pagal žemės suteikimo dokumentuose nustatytą veiklos paskirtį ir projekte skirtą, bet nepanaudotą statiniams sklypo plotą. Sprendimo pagrindu sudarytas žemės sklypo brėžinys pridedamas prie žemės panaudos sutarties. Savivaldybės meras (valdyba) potvarkiu patvirtinęs įstaigai ar organizacijai suteikto naudotis žemės sklypo plotą, turi pranešti šios įstaigos ar organizacijos vadovui, kad jis ne vėliau kaip per mėnesį sudarytų valstybinės žemės panaudos sutartį. Pagal Tvarkos 1.13 punktą valstybinės žemės panaudos sutartį pasirašo apskrities viršininkas. Vadinasi, jeigu žemės sklypas, nepriklausomai nuo jo ploto, buvo suteiktas faktiškai naudotis įstaigoms ar organizacijoms, išlaikomoms iš biudžeto iki 1995 m. lapkričio 18 d., t. y. iki Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428 įsigaliojimo, žemės sklypai suteikiami naudotis šiuo nutarimu patvirtintos Tvarkos 1.12–1.14 punktuose nustatyta tvarka, t. y. pagal Tvarkos 1 punktą. Vadinasi, šioje byloje teismai privalėjo nustatyti momentą, kada Lietuvos olimpinis sporto centras ar asmenys, iš kurių šis perėmė teises, tapo faktiniais žemės sklypo Vilniuje, Ozo g. 39, naudotojais. Bylą nagrinėję teismai teisingai ir pagrįstai nustatė, kad iki Vilniaus miesto valdybos 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 2024V „Dėl sklypo Ozo g. 39 ribų ir dydžio nustatymo“, nustačiusio, kad Lietuvos olimpinio sporto centro mokyklos statinio Ozo g. 39 sklypas, kurio ribos pridedamoje miesto plano ištraukoje pažymėtos raudonomis linijomis ir skaičiais 1-26, yra 4,8446 ha, neegzistavo tokio žemės sklypo; šis sklypas yra naujas, suformuotas vietoje dviejų atskirų, savarankiškų ir skirtingos pagal naudojimo pobūdį paskirties žemės sklypų. Vienas jų – 2,4 ha sklypas Viršuliškių, Ozo ir Buivydiškių g. kampe, pažymėtas miesto plano ištraukoje raudonomis linijomis ir skaičiais 3-10, Vilniaus m. DŽDT VK 1978 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 232 skirtas Vilniaus m. tarybos VK Kapitalinės statybos valdybai specializuotai sporto mokyklai internatui (dabar pastatui Ozo g. 39) statyti; kitas – 3,2 ha sklypas Ozo g. (Viršuliškių, Ozo ir Buivydiškių g. kampe), pažymėtas miesto plano ištraukoje raudonomis linijomis ir skaičiais 1-6, Vilniaus m. DŽDT VK 1978 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 232 (4 punktas), vėliau – 1985 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 337 ir Vilniaus miesto valdybos 1993 m. lapkričio 5 d. potvarkiu Nr. 2040V skirtas Respublikos sportininkų rengimo centrui sportininkų ir rinktinių mokomosios treniruočių bazės projektavimui ir statybai.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis teismų išvadas, kad iki Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428 „Dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos įsigaliojimo Lietuvos olimpiniam sporto centrui mokyklos pastatui Vilniuje, Ozo g. 39, statyti, vėliau  – eksploatuoti, buvo skirtas vienas 2,4 ha žemės sklypas; miesto plano ištraukoje sklypas pažymėtas raudonomis linijomis ir skaičiais 3-10; mokyklos pastatas yra šiame žemės sklype. Dėl to iki Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428 „Dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos“ įsigaliojimo naudojamas 2,4 ha, bet ne naujas 4,8446 ha, žemės sklypas, kuris pažymėtas miesto plano ištraukoje skaičiais 1-26, galėjo būti pagal panaudos sutartį suteiktas Lietuvos olimpiniam sporto centrui mokyklos pastatui Vilniuje, Ozo g.39, eksploatuoti taip, kaip buvo nustatyta  Tvarkos 2 punkte, t. y. supaprastinta tvarka (be Vyriausybės sprendimo, detaliojo plano, merui (valdybai) patvirtinus naudojamo sklypo dydį). Kasacinio skundo argumentai šiuo klausimu atmestini.

 

Dėl 2000 m. rugsėjo 4 d. sutarties, 2000 m. rugsėjo 11 d. valstybinės žemės subnuomos sutarties pripažinimo negaliojančiomis 

  

Teisėjų kolegija pažymi, kad, pripažinus negaliojančia 1998 m. lapkričio 9 d. valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. 88K01/98-19660, pagrįstai panaikinti jos pagrindu atsiradę padariniai, pripažintos negaliojančiomis 2000 m. rugsėjo 4 d. sutartis, 2000 m. rugsėjo 11 d. valstybinės žemės subnuomos sutartis ir šių sutarčių pakeitimo sutartis, sudarytos Lietuvos olimpinio sporto centro, UAB „Saunų rojus“ ir Kūno kultūros ir sporto departamento, pagal kurias Lietuvos olimpinis sporto centras nuomos pagrindais ne aukciono būdu suteikė naudotis UAB „Saunų rojus“ 4,8446 ha valstybinės žemės sklypo Vilniuje, Ozo g. 39, dalį – 1,6392 ha, sportininkų reabilitacijos Hidroterapijos centro pastatams bei universaliai sportinių žaidimų salei statyti ir naudoti. Bylą nagrinėję teismai teisingai konstatavo, kad šiomis sutartimis pažeistos valstybinės žemės nuomą reglamentuojančios imperatyviosios teisės normos: Žemės įstatymo 21 straipsnio 3 dalis, 23 straipsnio 1 dalis, Žemės nuomos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 4 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 1, 2 dalys, 1964 m. CK 305 straipsnis, 366 straipsnio 2 dalis. Pagal galiojusius įstatymus kasatorius neturėjo teisės į valstybinės žemės nuomą ne aukciono būdu. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai konkrečiai nenurodė, kokia imperatyvioji įstatymo norma buvo pažeista. Kasatorius taip pat nepagrįstai kasaciniame skunde argumentuoja, kad šiuo atveju teismai pažeidė įstatymo negaliojimo atgaline tvarka taisyklę; kad nebuvo  įstatymo nustatyto tokio draudimo sutarties sudarymo metu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tinkamai pritaikytos Žemės  nuomos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, Žemės įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje, 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, kurių esmė yra ta, jog valstybinę žemę  fiziniams ir juridiniams asmenims nustatyta tvarka ir pagrindais galėjo išnuomoti savivaldybės taryba arba apskrities viršininkas, bet ne valstybinę žemę panaudos pagrindais naudojantis subjektas.

 

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. 01A-66-V-983 panaikinimo

 

Teisėjų kolegija pripažįsta teisinga bylą nagrinėjusių teismų išvadą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. 01A-66-V-983 „Dėl sklypo Ozo g. 39 detaliojo plano papildymo“, kuriuo pakeisti ginčo sklypo detaliojo plano sprendiniai dėl sklypo leidžiamos užstatymo zonos, ją išplečiant sklypo dalyje, skirtoje kasatoriaus apartamentiniam viešbučiui statyti. Įsakymas priimtas, pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 5, 8 dalis, 23 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių 45, 51, 55 punktų reikalavimus, nes detalusis planas pakeistas, neatlikus pagal teisės aktus tokiais atvejais privalomų esminių detaliojo plano rengimo, derinimo, viešo svarstymo, tikrinimo procedūrų, be to, priimtas tokios kompetencijos neturinčio subjekto sprendimu. Atmestini taip pat kasacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju viešas detaliojo plano svarstymas vyko supaprastinta tvarka; bylą nagrinėję teismai nustatė, kad detaliojo plano dokumentų byloje nėra raštiškų pranešimų žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkams, todėl pagrįstai laikė, jog neatlikta viešo detaliojo plano svarstymo. Kita vertus, Vilniaus miesto taryba nebuvo pavedusi savivaldybės administracijos direktoriui tvirtinti detaliųjų planų ir jis ginčo įsakymo priėmimo metu neturėjo tokios teisės.

Pripažinus negaliojančiomis pirmiau nurodytas valstybinės žemės panaudos ir nuomos sutartis ir panaikinus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. 01A-66-V-983, teismai pagrįstai panaikino šių sandorių ir administracinių aktų pagrindu išduotus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2002 m. spalio 29 d. ir 2003 m. lapkričio 24 d. statybos leidimus, pagal kuriuos kasatoriui leista išsinuomotoje valstybinės žemės sklypo Vilniuje, Ozo g. 39, dalyje statyti Hidroterapijos centrą ir apartamentinį viešbutį. Teismų išvados motyvuotos ir pagrįstos įstatymo normų. Kasatorius negalėjo būti statytojas, nes neturėjo teisėto pagrindo valdyti ir naudoti ginčo žemės sklypą, be to, vienas iš leidimų išduotas po to, kai panaudos ir nuomos sutartys buvo nutrauktos.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų teisiškai nereikšmingų kasacinio skundo argumentų ir, apibendrindama tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad nėra pagrindo naikinti kasacine tvarka skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, ji paliktina nepakeista.         

 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

 

Kasacinės instancijos teismas patyrė 162,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinant atsakovo kasacinio skundo ir paliekant nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,     

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą. 

Priteisti iš atsakovo UAB „Saunų rojus“, įm. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, įst. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos, įst. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpinio sporto centro, įst. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), ir iš atsakovo Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, įst. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), biudž. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), į valstybės biudžetą po 32,50 Lt (trisdešimt du litus 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.   

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                Janina Stripeikienė

                                                                                                           

 

                                                                                                            Sigita Rudėnaitė

 

                                                                                                           

                                                                                                            Juozas Šerkšnas