Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2K-7-48-2009].doc
Bylos nr.: 2K-7-48/2009
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-48/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.2;

1.1.8.1.2;

1.2.19.3;

2.1.7.1;

2.1.7.3;

2.1.7.4.1;

2.1.7.4.4;

2.1.7.4.5;

2.3.6.4.5.1(S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. vasario 10 d.

Vilnius

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės, Valerijaus Čiučiulkos, Benedikto Stakausko, Josifo Tomaševičiaus  ir teisėjo pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei,

dalyvaujant prokurorui Simonui Slapšinskui,

nuteistajam A. Z.,

gynėjams advokatams Arūnui Petrauskui ir Raimundui Lideikai,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo Gintaro Jasaičio kasacinį skundą, nuteistųjų D. L., A. Z. ir A. J. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 20 d. nuosprendžio.

              Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžiu A. Z. ir A. J. išteisinti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 227 straipsnio 1 dalį (dėl pasikėsinimo papirkti valstybės tarnautoją V. D. organizavimo), pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 172 straipsnį (dėl trukdymo Lietuvos Respublikos piliečiui V. D. realizuoti savo teisę rinkti per 2003 m. balandžio 9 d. vykusius (duomenys neskelbtini) miesto mero rinkimus organizavimo), pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 227 straipsnio 2 dalį (dėl valstybės tarnautojo V. D. papirkimo, duodant didelės vertės kyšį, organizavimo), pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 146 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto laisvės atėmimo V. D. organizavimo), pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 172 straipsnį (dėl trukdymo Lietuvos Respublikos piliečiui V. D. realizuoti savo teisę rinkti per 2003 m. birželio 11 d. vykusius (duomenys neskelbtini) miesto mero rinkimus organizavimo), pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 167 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto informacijos apie privatų V. D. gyvenimą rinkimo organizavimo), nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių; D. L. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 227 straipsnio 1 dalį (dėl pasikėsinimo papirkti valstybės tarnautoją V. D.), BK 172 straipsnį (dėl trukdymo Lietuvos Respublikos piliečiui V. D. realizuoti savo teisę rinkti per 2003 m. balandžio 9 d. vykusius (duomenys neskelbtini) miesto mero rinkimus), pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (dėl valstybės tarnautojo V. D. papirkimo, duodant didelės vertės kyšį), BK 172 straipsnį (dėl trukdymo Lietuvos Respublikos piliečiui V. D. realizuoti savo teisę rinkti per 2003 m. birželio 11 d. vykusius (duomenys neskelbtini) miesto mero rinkimus), jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių; S. N. išteisintas pagal BK 146 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto laisvės atėmimo V. D.), BK 172 straipsnį (dėl trukdymo Lietuvos Respublikos piliečiui V. D. realizuoti savo teisę rinkti per 2003 m. birželio 11 d. vykusius (duomenys neskelbtini) miesto mero rinkimus), BK 167 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto informacijos apie privatų V. D. gyvenimą rinkimo), nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 20 d. nuosprendžiu iš dalies patenkino Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą: panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžio dalį, kuria A. Z. ir A. J. dėl kaltinimų pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 227 straipsnį 2 dalį, o D. L. – dėl kaltinimų pagal BK 227 straipsnio 2 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių; dėl šios dalies priėmė naują nuosprendį: A. Z. pripažino kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 227 straipsnio 2 dalį ir, pritaikiusi BK 54 straipsnio 3 dalį, paskyrė jam 100 MGL dydžio, t. y. 12 500 Lt, baudą; A. J. pripažino kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 227 straipsnio 2 dalį ir, pritaikiusi BK 54 straipsnio 3 dalį, paskyrė jam 100 MGL dydžio, t. y. 12 500 Lt,  baudą; D. L. pripažino kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 227 straipsnio 2 dalį ir, pritaikiusi BK 54 straipsnio 3 dalį, paskyrė jam 80 MGL dydžio, t. y. 10 000 Lt, baudą. Tuo pačiu nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. vasario 4 d. nuosprendį nurodydama, kad A. Z. ir A. J. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 227 straipsnio 1 dalį, o D. L. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 227 straipsnio 1 dalį išteisinami neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šį nusikaltimą (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

        Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, prokuroro, prašiusio Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų D. L., A. Z. ir A. J. kasacinius skundus atmesti, nuteistojo A. Z., gynėjų Arūno Petrausko ir Raimundo Lideikos, prašiusių generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti, o nuteistųjų D. L., A. Z. ir A. J. kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

              Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 20 d. nuosprendžiu A. Z. ir A. J. nuteisti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 227 straipsnio 2 dalį už tai, kad organizavo pasikėsinimą papirkti valstybės tarnautoją V. D., o D. L. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 227 straipsnio 2 dalį už pasikėsinimą papirkti valstybės tarnautoją V. D.. Nusikalstama veika padaryta šiomis faktinėmis aplinkybėmis: laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės mėn. pradžios iki 2003 m. gegužės 20 d. (ikiteisminio tyrimo ir teismo tiksliai nenustatytą dieną), (duomenys neskelbtini), A. Z., siekdamas teisėto (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės tarybos nario V. D. veikimo vykdant įgaliojimus, t. y., kad jis 2003 m. birželio 11 d. (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės tarybos posėdžio metu vyksiančiuose (duomenys neskelbtini) miesto mero rinkimuose balsuotų už A. Z., nurodė A. J. per V. D. pažįstamą D. L. pasiūlyti V. D. kyšį sudaryti su juo tariamą didelės vertės projektavimo darbų sandorį, realiai neketinant sukurti teisinių padarinių šio sandorio šalims, bet suteikiant galimybę gauti materialinį atlygį už šių didelės vertės projektavimo darbų tariamą atlikimą.

2003 m. gegužės 20 d., (duomenys neskelbtini), A. J., vykdydamas nusikalstamą A. Z. pavedimą, nurodė D. L. pasiūlyti V. D. sudaryti tariamą didelės vertės (duomenys neskelbtini) pramogų parko projektavimo darbų sandorį kaip kyšį už tai, kad mero rinkimų metu jis balsuotų už A. Z.. Laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 20 d. iki 2003 m. birželio 6 d. (ikiteisminio tyrimo ir teismo tiksliai nenustatytą dieną), (duomenys neskelbtini), D. L. pasiūlė V. D. sudaryti šį tariamą sandorį, o V. D., D. L. suklaidintas ir manydamas, kad jis tikrai siekia siūlomo sandorio pasekmių, sutiko atlikti pasiūlytus (duomenys neskelbtini) pramogų parko projektavimo darbus.

Laikotarpiu nuo 2003 m. birželio 6 d. iki 2003 m. birželio 8 d. (ikiteisminio tyrimo ir teismo tiksliai nenustatytą dieną), (duomenys neskelbtini), V. D. užsiminus A. Z., kad minėtą D. L. pasiūlytą sandorį jis įvertino 150 000 Lt su sąlyga gauti 45 000 Lt avansu, laikotarpiu nuo 2003 m. birželio 8 d. iki 2003 m. birželio 10 d. (ikiteisminio tyrimo ir teismo tiksliai nenustatytą dieną), (duomenys neskelbtini), A. Z. pavedė D. L. sudaryti su V. D. tariamą 150 000 Lt vertės projektavimo darbų sandorį, numatant galimybę V. D. išmokėti 45 000 Lt avansu.

2003 m. birželio 10 d. A. Z. nurodė A. J. perduoti V. D. 45 000 Lt neva kaip pažadėto tariamo materialinio atlygio už (duomenys neskelbtini) pramogų parko projektavimo darbus dalį, o iš tikrųjų tam, kad šis už suteiktą galimybę gauti materialinį atlygį mero rinkimų metu balsuotų už A. Z..

2003 m. birželio 10 d., (duomenys neskelbtini), A. J. nurodė D. L. perduoti V. D. pažadėtą 45 000 Lt kyšį. Tą pačią dieną UAB „(duomenys neskelbtini)" patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), D. L., vykdydamas nusikalstamą A. Z. sumanymą, pažadėjo V. D. 45 000 Lt kyšį už tai, kad šis mero rinkimų metu balsuotų už A. Z., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes V. D. nesuprato šio nusikalstamo sumanymo tikslų, kad tariamo sandorio sudarymu bei pažadėjimu sumokėti 45 000 Lt avansą siekiama jo, kaip valstybės tarnautojo, veikimo vykdant (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės tarybos nario įgaliojimus mero rinkimų metu, t. y. kad jis balsuotų už A. Z.. V. D. buvo įsitikinęs, kad D. L. tikrai siekia siūlomo sandorio pasekmių, suteikiant jam galimybę gauti materialinį atlygį pagal didelės vertės projektavimo darbų sandorį, 45 000 Lt gaunant avansu.

       

              Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 20 d. nuosprendį pakeisti: A. Z. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio 1 dalies, 227 straipsnio 2 dalies į BK 24 straipsnio 4 dalį, 227 straipsnio 2 dalį ir, pritaikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti jam 150 MGL dydžio (18 750 Lt) baudą; A. J. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio 1 dalies, 227 straipsnio 2 dalies, į BK 24 straipsnio 4 dalį, 227 straipsnio 2 dalį ir, pritaikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti jam 150 MGL dydžio (18 750 Lt) baudą; D. L. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 227 straipsnio 2 dalies į BK 227 straipsnio 2 dalį ir, pritaikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti jam 120 MGL dydžio (15 000 Lt) baudą; kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

              Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas kasaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 20 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikytos BK 22 straipsnio 1 dalies. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad nuteistiesiems A. Z., A. J. ir D. L. inkriminuota nusikalstama veika nutrūko baigtinio pasikėsinimo stadijoje, grindė tuo, kad V. D. siūlomo sandorio neįvertino kaip siekio jį papirkti, ir buvo įsitikinęs, jog D. L. tikrai siekia siūlomo sandorio pasekmių. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad BK 227 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse aprašytos veikos yra formalios, t. y. jos laikomos baigtomis nuo neteisėtų veiksmų atlikimo momento, todėl padarinių įrodinėjimo bei nustatymo nereikalauja. Papirkimas laikomas baigtu pasiūlius duoti kyšį, pažadėjus jį duoti ar jį davus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. sausio 4 d. teismų praktikos apibendrinimo apžvalgos 19 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274/2007). Tokia nusikalstama veika kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas net ir tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilyginamas asmuo duodamo kyšio nepriima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. sausio 4 d. teismų praktikos apibendrinimo apžvalgos 21 punktas). Taigi apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad nuteistieji A. Z., A. J. ir D. L. realiai atliko BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytus neteisėtus veiksmus, tačiau inkriminavęs jiems pasikėsinimo stadiją, netinkamai išaiškino ir pritaikė BK 22 straipsnio 1 dalį.

              Anot prokuroro, panaikinus BK 22 straipsnio 1 dalies taikymą, vadovaujantis BK 54 straipsnio 2, 3 dalimis, nuteistiesiems paskirtos baudos dydis didintinas, nes už baigtinį nusikaltimą skirtina griežtesnė bausmė nei už nusikalstamą veiką, nutrūkusią pasikėsinimo stadijoje. Nuteistiesiems paskirtų baudų dydžiai didintini dar ir todėl, kad viena iš apeliacinės instancijos teismo nurodytų išimtinių nuteistuosius apibūdinančių aplinkybių tai, kad A. Z., A. J. ir D. L. yra visuomenėje gerai žinomi asmenys ir vien apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas jau nulems jų siekį daugiau nebenusikalsti prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principui, nes įstatymui ir teismui visi asmenys yra lygūs, nepaisant jų veiklos rūšies ir pobūdžio bei kitų aplinkybių (BPK 6 straipsnio 2 dalis).

             

              Kasaciniu skundu nuteistasis D. L. prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalį, kurioje jis nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 227 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Anot kasatoriaus, ši nuosprendžio dalis yra nepagrįsta, neteisėta ir naikintina, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų, 20 straipsnio 4 dalies pažeidimų. Kasatorius nurodo, kad teisiškai netiksliai, prieštaringai, nelogiškai bei neargumentuotai aprašytos D. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės, dėl kurių buvo netinkamai pritaikyta BK 22 straipsnio 1 dalis, 227 straipsnio 2 dalis; nuosprendyje įrodymais pripažinti neteisėtais būdais gauti duomenys, nepatikrintas iki galo kai kurių duomenų gavimo teisėtumas, ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, o kai kurie pažeidimai suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamųjų teises (BPK 396 straipsnio 3 dalis).

              Teismas nuosprendyje kyšio dalyku įvardijo (duomenys neskelbtini) pramogų parko projektavimo darbų sandorį ir atskirai 45 000 Lt avansą pagal tą sandorį. Tačiau teismas nenurodė, kodėl toks sandoris ir avansas pagal šį sandorį yra neteisėti. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies galima spėti, kad teismas sandorį laikė neteisėtu todėl, jog jis buvo tariamas ir juo realiai nebuvo ketinama sukurti teisinių padarinių šio sandorio šalims. Teisinė tariamo sandorio prasmė apibūdinta CK 1.86 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Taigi teismas, nustatęs, kad viena iš šio sandorio šalių V. D. buvo įsitikinęs, jog D. L. tikrai siekė siūlomo sandorio pasekmių, todėl sutiko atlikti pasiūlytus (duomenys neskelbtini) pramogų parko projektavimo darbus, klaidingai vartojo tariamo sandorio sąvoką.  Kitoje nuosprendžio aprašomosios dalies vietoje teismas teigė, kad V. D. buvo D. L. suklaidintas. Pirma, teismas, nesilaikydamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, nenurodė, kuo D. L. klaidinamieji veiksmai pasireiškė ir kokiais konkrečiai įrodymais grindžiama išvada apie jo klaidinamus veiksmus. Antra, sąvokos „tariamas sandoris ir „dėl suklaidinimo sudarytas sandoris neigia viena kitą. Anot kasatoriaus, joks sandoris tuo pat metu negali būti laikomas tariamu ir sudarytu dėl kitos šalies suklaidinimo. Tai rodo, kad kyšio neteisėtumo požymis nuosprendyje teisiniu požiūriu aprašytas prieštaringai, nepagrįstai ir nelogiškai. Kasatoriaus pažymėta, kad iš nuosprendžio aprašomosios dalies išplaukia, jog teismas paties (duomenys neskelbtini) pramogų parko projektavimo darbų sandorio sudarymo vis dėlto nelaikė kyšiu, nes kitaip teismas būtų sprendęs klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir kitai sandorio šaliai – V. D. – dėl pažadėjimo ar susitarimo priimti didelės vertės kyšį (BK 225 straipsnio 3 dalis) BPK 257 straipsnio nustatyta tvarka. Nėra argumentų ir dėl to, kodėl teismas susitarimą pagal sandorį perduoti 45 000 Lt avansu laikė pažadu duoti kyšį ir kvalifikavo tai kaip pasikėsinimą papirkti. Kasatorius pažymi, kad du kartus anksčiau apeliacine tvarka šią bylą nagrinėję kiti Vilniaus apygardos teismo teisėjai laikėsi nuomonės, jog kaltinime nurodyta interpretacija, kad kaltininkai neketina sukurti sandoriu teisinių pasekmių, tik V. D. to nežinojęs, pats savaime paneigė papirkimą, nes eliminuoja išteisintųjų tyčią, kaip būtiną papirkimo sudėties elementą. Iš nuosprendžio taip pat neaišku, kas D. L. sutrukdė informuoti V. D., atskleisti jam savo tikslus, kas ir kodėl trukdė V. D. suvokti jo nusikalstamus tikslus. Teismas neargumentavo, kodėl netiki kasatoriumi, kad jis jokių nusikalstamų tikslų neturėjo. Pagaliau teismas privalėjo nuosprendyje išdėstyti argumentus, kaip jis atriboja nebaigtos veikos stadijas, kodėl D. L. veiksmus kvalifikuoja kaip baigtą pasikėsinimą ir kaip atribojo nuo rengimosi padaryti nusikaltimą. Tai padaryti svarbu ir dėl to, kad už rengimąsi įvykdyti veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, atsakomybė nekyla (BK 21 straipsnio 1 dalis).

              Kasatorius taip pat nurodo, kad teismas apkaltinamajame nuosprendyje neteisėtai rėmėsi nukentėjusiojo V. D. apklausos protokolu, surašytu ikiteisminio tyrimo metu. V. D., R. A., V. S. parodymais nustatyta, kad nesilaikyta BPK 183 straipsnio 3 dalies reikalavimo užrašyti liudytojo parodymus pažodžiui, protokolo nepasirašė, kaip to reikalaujama BPK 179 straipsnio 3 dalyje, apklausoje dalyvavęs l.e.p. STT (duomenys neskelbtini) valdybos viršininkas V. S.. Be to, byloje nustatytas liudytojo V. D. ir jo žmonos D. D. iškvietimo būdas į apklausą buvo pagrįstas psichologiniu spaudimu ir apgaule, kurie nesuderinami su BPK 11 straipsnio 2 dalies nustatytais principais. Anot kasatoriaus, apkaltinamojo nuosprendžio išvada, kad pažeidimai neturėjo įtakos gautų apklausos metu duomenų patikimumui, yra nepagrįsta ir neargumentuota.

              Teismas taip pat neteisėtai rėmėsi ir nukentėjusiojo V. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teismas neatkreipė dėmesio ir neįvertino to, kad prokuroro 2004 m. sausio 21 d. prašyme apklausti liudytoją nurodyto pagrindo iš tikrųjų nebuvo. Nei 2004 m. sausio 21 d., nei vėliau nebuvo nustatyta jokio realaus pagrindo, kad V. D. nebus galima vėliau apklausti teisme dėl priežasčių, susijusių su sveikata. Todėl prokuroras ir ikiteisminio tyrimo teisėjas be pagrindo taikė BPK 184 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Anot kasatoriaus, be teisėto pagrindo atliktos apklausos rezultatai negali būti laikomi teisėtu įrodymu. Šios apklausos vienas iš tikslų buvo apklausti liudytoją pas ikiteisminio tyrimo teisėją, neleidžiant įtariamiesiems ir jų gynėjams dalyvauti apklausoje, taip suvaržant jų teises, įtvirtintas BPK 184 straipsnio 4 dalyje. BPK 184 straipsnio 4 dalį skundžiamajame nuosprendyje teismas aiškino neleistinai siaurai. Toks siaurinamasis ir formalus aiškinimas šioje byloje yra nesuderinamas su BPK 10 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Tai, kad nebuvo pažeisti BPK 184 straipsnio 4 dalies reikalavimai, teismas nuosprendyje motyvuoja tuo, kad V. D. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu įtarimai dar nebuvo pareikšti. Tačiau apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją prasidėjo 2004 m. sausio 21 d. 15 val. 30 min. ir nenurodyta, kiek ji tęsėsi. Anot kasatoriaus, iš apklausos apimties spėjama, kad ji tęsėsi ne mažiau kaip pusę valandos, nes D. L., kaip įtariamasis, buvo iškviestas į STT 2004 m. sausio 21 d. 16 val. Tada jam ir buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, o įtariamojo teisės jam buvo baigtos aiškinti tos pačios dienos 16 val. 05 min. Anot kasatoriaus, net pagal tokį formalų kriterijų, kokį pasirinko apeliacinės instancijos teismas, dalis liudytojo V. D. apklausos po 16 val. tapo neteisėta. Teismas nekėlė klausimo, nuo kada ikiteisminį tyrimą vykdžiusiems ir prižiūrėjusiems pareigūnams tapo aišku, kad D. L. bus reiškiami įtarimai. Apie tai, kad jam bus reiškiamas įtarimas 2004 m. sausio 21 d. 16 val., kurią jis privalėjo atvykti į STT, D. L. buvo pranešta iš karto po poėmio, įvykusio  jo darbo vietoje tą pačią dieną, apie 10 val. 46 min. Išteisintasis S. N. apeliacinės instancijos teismui paaiškino, kad jam tos dienos ryte pranešta atvykti dėl reiškiamo įtarimo. Taigi ne vėliau kaip 2004 m. sausio 21 d. 11 val. ikiteisminio tyrimo pareigūnai jau buvo apsisprendę tos dienos 16 val. reikšti įtarimus kasatoriui D. L. ir S. N., todėl toks skubėjimas nugabenti V. D. iš karto po apklausos pas tyrėją ir surengti apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją be jokio BPK 184 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindo, anot kasatoriaus, turėtų būti vertintinas kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnų sąmoningas siekis pažeisti įtariamųjų teises, nustatytas BPK 184 straipsnio 4 dalyje. Tai esminis BPK pažeidimas, todėl pagal BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių prasmę apklausos metu gauti duomenys negalėjo būti laikomi teisėtais įrodymais.

              Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neanalizavo, ar V. D. nebuvo verčiamas liudyti prieš save, pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punktą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies nuostatas. V. D. buvo apklausiamas apie jam siūlytą kyšį. Nepranešęs apie tai teisėsaugos organams, jis neturėjo būti laikomas liudytoju, nes tuo metu byloje nebuvo jokių duomenų, kaip jis reagavo į tokį pasiūlymą. Taigi V. D., kaip liudytojas, buvo apklausiamas apie galimą savo veiką, todėl apklausų protokolai negalėjo būti laikomi teisėtais įrodymais.

              Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino iki galo Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka gautų telefoninių pokalbių įrašų, teisėtumo – neišreikalavus Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko nutarčių išrašų, nebuvo patikrinta operatyvinių veiksmų sankcionavimo apimtis. Tik ištyrus šių nutarčių išrašus, būtų galima nustatyti, ar buvo sankcionuota tik pokalbių kontrolė, ar ir tų pokalbių fiksavimas. Kol to nepadaryta, teismas negalėjo daryti vienareikšmiškos išvados, kad pokalbių įrašai buvo teisėti.

             

              Kasaciniu skundu nuteistieji A. Z. ir A. J. prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalį, kurioje A. Z. ir A. J. nuteisti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 227 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Anot kasatorių, ši Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalis naikintina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis).

              Kasatoriai nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 20 d. nuosprendyje nemotyvuotai pasisakė dėl nusikalstamos veikos stadijos bei visiškai nemotyvavo bendrininkavimo instituto taikymo, dėl to padarė netinkamas išvadas ir pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 1.1 ir 3.1.10 punktų reikalavimus, o tai traktuotina kaip netinkamas įstatymo pritaikymas ir esminis BPK pažeidimas, sukliudęs teismui visapusiškai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

              Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija jų veiksmus kvalifikavo kaip pažadėjimą duoti kyšį, nutrūkusį baigtinio pasikėsinimo stadijoje, tačiau visiškai nepasisakė ir neargumentavo, kokiais pagrindais ir motyvais grindžia, jog ši formaliąja sudėtimi apibrėžta nusikalstama veika traktuotina kaip pasikėsinimo stadija, nenurodė tokio kvalifikavimo motyvų ir pagrindų. Anot kasatorių, nusikalstamoje veikoje, apibrėžtoje kaip pažadėjimas duoti kyšį, pasikėsinimo stadija iš viso yra negalima, nes tarp jos padarymo veiksmo (pažadėjimo) pradžios ir pabaigos neįmanomas atotrūkis, tai nėra veiksmas, kuris trunka laike. Ši veika laikoma baigta nuo to momento, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintinas asmuo yra informuojamas apie pageidaujamą veikimą ir atlygį už jį. Anot kasatorių, asmens bendravimas su valstybės tarnautoju, reikalų tvarkymas, kai įgaliojimus turintis asmuo nėra informuojamas apie pageidaujamą įgaliojimų vykdymą ir atlygį už jį, negali būti baudžiamas ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismo nustatyti kasatorių veiksmai nesudaro pažadėjimo duoti kyšio, nes sandorio sąlygų aptarimas su nukentėjusiuoju dėl projektavimo darbų iš esmės negali būti baudžiamas, nes nesudaro nusikalstamos veikos sudėties. Sandorio sąlygų aptarimas tarp šalių yra teisėtas veiksmas, be kurio neįmanomas nė vienas civilinis sandoris, kurių pagrindas yra sandorio šalių dispozityvumas ir laisva valia tartis dėl sandorio sąlygų. Pabrėžtina, kad jokia projektavimo darbų sutartis nebuvo sudaryta.

              Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nuosprendyje nurodė, kad projektavimo darbų sandorio aptarimą su V. D. kriminalizuoja tai, kad sandorio sąlygas jie derino turėdami tikslą V. D. papirkti. Ši teismo išvada prieštarauja baudžiamajam įstatymui. BK 227 straipsnyje numatytą papirkimą sudaro pasiūlymas, pažadėjimas ir davimas kyšio valstybės tarnautojui ar jam prilygintinam asmeniui už pageidaujamą teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą. Papirkimo sudėties objektyvioji pusė reikalauja, kad pareigūnas būtų informuotas, kokio veikimo ar neveikimo pageidauja kaltininkas ir kad už tai duodamas, siūlomas ar pažadamas atlygis. Tačiau asmuo negali būti baudžiamas viensavo motyvus ir tikslus už tai, kad jis susitinka ir bendrauja su tarnautoju, turėdamas tikslą jį papirkti, tačiau neatlieka nusikalstamų veiksmų, t. y. nepasiūlo, nepažada ir neduoda kyšio. Taigi apeliacinės instancijos teismas 2008 m. kovo 20 d. nuosprendyje netinkamai pritaikė papirkimo pažadėjus ar pasiūlius duoti kyšį sudėtį.

              Anot kasatorių, teismas savo teiginiams pagrįsti apkaltinamajame nuosprendyje nesurašė išsamių veikos kvalifikavimo motyvų ir pagrindų. Nuosprendyje abstrakčiai be konkrečių motyvų konstatuota, kad kaltininkai atliko viską, kas objektyviai būtina nusikalstamam sumanymui realizuoti, tačiau nusikaltimas nebuvo baigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, t. y. V. D. siūlomo sandorio neįvertino kaip kaltinamųjų A. Z., A. J. bei D. L. siekio jį papirkti ir iš jo tikėtis pageidaujamų veiksmų atlikimo, nesuprato šio nusikalstamo sumanymo tikslų. Nuosprendyje neišdėstyti motyvai, kodėl daromos būtent tokios išvados. Nėra jokių duomenų, kad V. D. siūlomas sandoris dėl projektavimo darbų būtų susietas su jo, kaip valstybės tarnautojo ar jam prilygintino asmens, veiksmais vykdant įgaliojimus, juolab su jo apsisprendimu balsuojant per mero rinkimus.

              Nuosprendyje be jokių argumentų nurodoma, kad kasatorių nusikalstama veika nuo pat pradžių pasireiškė kaip organizavimas pasikėsinti papirkti V. D., tačiau jis niekada nenurodė, kad būtų buvęs viena ar kita forma informuotas ar suvokęs, jog jam yra siūlomas kyšis už jo atliekamus veiksmus. Bylą nagrinėję teismai nėra nustatę ir kitų aplinkybių, rodančių, jog V. D. buvo siūlomas kyšis. Priešingai, V. D. visų apklausų metu kategoriškai nurodė, kad jo gydymas, gulėjimas ligoninėje, išvyka į (duomenys neskelbtini), darbo paieškos niekada nebuvo siejami su jo, kaip valstybės tarnautojo, funkcijomis. Jis pats niekada šių įvykių negretino su mero rinkimais ir su savo pozicija balsavimo metu. Iš nuteistųjų jis taip pat nėra girdėjęs užuominų, pasiūlymų dėl atlygio už jo atliekamas funkcijas ar dėl jo pozicijos mero rinkimų metu. Teismas V. D. parodymais ir bylos medžiaga yra nustatęs, kad 2003 m. gegužės-birželio mėnesiais jis buvo A. Z. vadovaujamos partijos narys, buvo pasirašęs oficialius dokumentus, kuriuose remia A. Z. kandidatūrą į miesto mero postą, taip pat pasirašęs frakcijos dokumentus ir įsipareigojęs balsuoti už A. Z.. Šie dokumentai yra byloje ir, kaip liudija pats V. D., jis buvo A. Z. vadovaujamos partijos narys, apsisprendęs balsuoti už jį, su A. Z. nuolat bendravo ir šis neturėjo jokio motyvo jam siūlyti kyšį. V. D. savo valią rinkti (duomenys neskelbtini) miesto meru A. Z. buvo išreiškęs raštu ir byloje nėra duomenų, kad šią savo valią būtų pakeitęs per 2003 m. birželio 11 d. vykusius (duomenys neskelbtini) miesto mero rinkimus. Šios nuteistuosius teisinančios aplinkybės buvo bylą nagrinėjusių teismų tirtos, tačiau, pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nuosprendyje šios aplinkybės neanalizuotos ir neįvertintos, argumentų, dėl kurių jos atmestos, nepateikta. Nuosprendyje taip pat neatskleista BK 227 straipsnio 2 dalyje dispozicijos esmė, nėra pagrįsta, kuo remiantis V. D. pokalbiai su D. L. dėl projektavimo darbų sutarties yra traktuojami kaip kyšio dalykas, kad tariamo sandorio pasiūlymu V. D. buvo siekiama paveikti, jog šis balsuotų už A. Z.. Taigi teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, neatskleidė jos esmės ir tai sukliudė jam priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).                           

              Teismas, darydamas išvadą dėl tariamo sandorio pasiūlymo V. D., kartu prieštaringai nurodo, viena vertus, kad su V. D. buvo aptartos ir suderintos visos esminės sandorio sąlygos, kita vertus, kad V. D. buvo suklaidintas D. L. dėl siūlomo sandorio pasekmių. Šie išdėstyti teismo nuosprendyje argumentai bei padarytos išvados yra tarpusavyje nesuderinamos, prieštaringos ir daro apkaltinamąjį nuosprendį nesuprantamą. Teismo išvados visiškai nesiderina su CK normomis, kurios detaliai įvardija, kas yra tariamas sandoris (CK 1.86 straipsnis), dėl apgaulės sudarytas sandoris (CK 1.91 straipsnis) bei sandoris sudarytas dėl suklaidinimo (CK 1.90 straipsnis). Nuosprendis faktiškai priimtas tik objektyvaus apkaltinimo principu, paliekant už nuosprendžio turinio ribų tai, kaip nuteistieji suvokė savo veiksmus ir ko siekė. Nuosprendyje neišsakyta teismo pozicija dėl bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos buvimo, nenurodyti bendrininkavimą pagrindžiantys faktiniai duomenys, kokia yra sąsaja tarp kiekvieno iš bendrininkų veiksmų ir bendrai padarytos veikos, ar tarp šių veiksmų yra priežastinis ryšys, kuo jis grindžiamas, ar nuteistieji tikrai suprato ir siekė būtent šių tikslų. Iš nuosprendžio turinio nėra galimybės suprasti, kokios faktinės aplinkybės leidžia teismui nuteistųjų veiką kvalifikuoti kaip bendrininkų.

              Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą įrodymų leistinumo principą įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. BPK normų reglamentuojamas ikiteisminis ir teisminis procesas įpareigoja teisėją, prokurorą ir ikiteisminio tyrimo pareigūną užtikrinti byloje renkamų duomenų bei proceso teisėtumą, taip pat proceso dalyvių teisių realų įgyvendinimą. Todėl V. D. 2004 m. sausio 21 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną bei ikiteisminio tyrimo teisėją neturėtų būti pripažįstamos įrodymais. Teismo proceso metu V. D. ne kartą nurodė, kad jo parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui nėra tikslūs. Apklausos protokole yra daug frazių, posakių, teiginių, kurių jis nesakė ir nežino tikrosios jų prasmės. Taip pat jis nurodė, kad daugelis tokių frazių buvo pasakytos bei įrašytos ne V. D., o apklausą atlikusios tyrėjos. Apklausą atlikusi pareigūnė R. A. apklausos metu šių V. D. parodymų nepaneigė, nurodydama kad „mano parašymas neatitiko V. D. nuomonės. Teismas, nustatęs minėtas ir gynybos akcentuotas aplinkybes, nuosprendyje turėjo argumentuotai pasisakyti, kodėl ši apklausa laikytina įrodymu. Taigi nuosprendyje neteisėtai vadovaujamasi V. D. apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną protokolu, kuriame fiksuoti duomenys surinkti pažeidžiant BPK reikalavimus. V. S., R. A., D. D., V. D. parodymais teisme patvirtinta, kad tuo pat metu V. S. dalyvavo ir V. D. ir D. D. apklausose, tačiau šių apklausos protokolų nepasirašė.

Kasatorių teigimu, V. D. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo atlikta neturint juridinio pagrindo, nustatyto BPK 184 straipsnio 1 dalyje. Tai rodo byloje esantis prokuroro prašymas, kuriame nėra nurodyti šį prašymą pagrindžiantys realūs duomenys. Pažeidžiant BPK 45 straipsnio, 184 straipsnio 4 dalies nuostatas, įtariamiesiems ir jų gynėjams apie liudytojo V. D. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo pranešta, šioje apklausoje jie dalyvauti negalėjo. Teismas nuosprendyje pripažino R. A. ir V. D. parodymus, kad V. D. apklausa pas ikiteisminio tyrimo pareigūną vyko nuo 9 valandos ryto ir tęsėsi 7 valandas, apklausa baigėsi apie 16.00 val., t. y. pripažino faktą, jog V. D. buvo apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno beveik iki 16.00 valandos. D. L. ir S. N. tos pačios dienos ryte (kai jau buvo apklausiamas V. D.) pranešta, kad apie 16.00 val. atvyktų į apklausą STT su advokatu. Taigi jau iki V. D. apklausos teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo žinoma, kad jiems, t. y. D. L. ir S. N., bus pranešta apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas. Todėl prokuroras privalėjo pranešti įtariamiesiems ir jų gynėjams apie V. D. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Taigi V. D. apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną bei ikiteisminio tyrimo teisėją (2004 m. sausio 21 d.) yra atliktos pažeidžiant BPK reikalavimus (BPK 20 straipsnio 2, 4 dalys, 179 straipsnio 3 dalis, 183 straipsnio 3 dalis, 184 straipsnio 4 dalis, 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), todėl jų turiniu teismas neturėjo remtis apkaltinamajame nuosprendyje. Visų minėtų BPK reikalavimų ignoravimas ir išvada, kad tai nėra esminiai BPK pažeidimai, suponuoja ydingą praktiką, kai įstatymo reikalavimų nesilaikymas yra ne tik absoliučiai toleruojamas, bet ir paliekamas be jokio teisinio įvertinimo.

         Kasatoriai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 179 straipsnis nurodo, jog atliekant tyrimo veiksmus privaloma rašyti šį veiksmą fiksuojantį protokolą. BPK 179 straipsnio 2 ir 3 dalyse aptariama, kas ir kaip turėtų būti fiksuojama šiuose protokoluose. UAB „(duomenys neskelbtini)" patalpose 2004 m. sausio 21 d. atliktų kratų metu buvo paimti nešiojamas kompiuteris ir magnetinis optinis diskas. Bylą tyrę teismai nustatė, kad kompiuteris ir magnetinis optinis diskas buvo apžiūrėti tik po mėnesio 2004 m. vasario 18 d. Be to, byloje neginčijamai nustatyta (tai patvirtino specialistai H. V. bei L. M.), kad po kratos iki kompiuterio ir magnetinio optinio disko apžiūros STT pareigūnai su jais dirbo. Tai patvirtino ir apklausti STT pareigūnai V. G., D. P., S. G., kurie pripažino, kad darbas su kratos metu paimtais daiktais nebuvo fiksuojamas BPK 179 straipsnio nustatyta tvarka. Dirbant su minėtomis laikmenomis buvo prijungti ir naudojami išoriniai įrenginiai. BPK 179 straipsnio 2 dalis reikalauja, kad jei atliekant tyrimo veiksmą buvo panaudotos techninės priemonės, protokole privalo būti nurodytos jų panaudojimo sąlygos ir tvarka, jų poveikis bei įtaka tiriamiems bei apžiūrimiems objektams. Teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, argumentuotai neaptarė ir nuosprendyje nenurodė motyvų dėl gynybos iškeltų abejonių paimtame kompiuteryje bei magnetiniame optiniame diske buvusios informacijos patikimumo. Specialistai savo 2005 m. sausio 11 d. išvadoje Nr. 11-2583-(04) nurodė, kad po kratos kompiuteryje yra sukurta 1260 naujų bylų, tačiau tyrimo metu teismas neišsiaiškino kokios tai bylos, koks jų turinys ir kokia jų įtaka iki kratų laikmenose buvusiai informacijai. Abu specialistai nurodė, kad pagal bylos medžiagą nėra galimybės nustatyti ar kategoriškai teigti, kad programine įranga „Skaitą" sukurtos BDF bylos nebuvo koreguojamos po 2004 m. sausio 21 d., t. y. po kompiuterio bei magnetinio-optinio disko paėmimo iš UAB „(duomenys neskelbtini) apskaitos sistemos. Specialistai taip pat pateikė atsakymą, kad nėra galimybės nustatyti ar kategoriškai teigti, kad kietasis diskas nebuvo keistas kitu disku nuo 2004 m. sausio 21 d., kad informacija kietajame diske nebuvo keista. Specialistai išvadoje patvirtino, jog negalima atmesti, kad panaudojant disko redagavimo programinę įrangą (Norton Utils, NTFS Disk Editor) galima pakeisti bylos turinį, nekeičiant bylos sukūrimo datos. Ši specialistų išvada, kad duomenys laikmenose gali būti koreguojami, nekeičiant bylos sukūrimo datos, tampa ypač svarbi turint omenyje specialistų išvados teiginius, kad „nustatyti, kas ir kada sukūrė ir keitė vartotojų paskyras, nėra galimybės"; „2308 bylos iš 2325 bylų yra nukopijuotos iš kitų laikmenų, o ne sukurtos šiame kompiuteryje; tiksliai nustatyti, kada darbalaukyje, pavadinimu „Abonent, buvo įvesti duomenys ir kada šie duomenys buvo paskutinį kartą redaguoti, nėra galimybės; „bylų sistema FAT, FAT 32 neleidžia identifikuoti vartotoją, kuris turėjo priėjimą prie bylos; „personaliniame kompiuteryje nėra integruotas magneto-optinių diskų skaitytuvas. Teismas neištyrė ir nuosprendyje nepasisakė dėl šių kasatorius teisinančių aplinkybių specialistų negalėjimo nurodyti, kas ir kada sukūrė laikmenose konkrečią informaciją, kada ir kas ją keitė bei redagavo, kokios bylos buvo sukurtos laikmenose po jų paėmimo, koks jų turinys ir įtaka iki tol buvusiai informacijai. Teismui nuosprendyje nepateikus jokių motyvų dėl vienų iš esminių gynybos pozicijų abejonių dėl išimtose laikmenose esančios informacijos patikimumo, leistinumo bei liečiamumo, laikytina, kad nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą byloje (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

              Teismas nurodė, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nesivadovauja telefoniniais pokalbiais, dėl kurių fonoskopinę ekspertizę atlikę specialistai davė tikėtiną išvadą, tačiau nuosprendyje motyvuotai nepasisakė, kodėl išvis telefoninius pokalbius laiko įrodymais ir jais vadovaujasi, nors specialistai nurodė, jog „yra tikėtina, kad tiriamieji įrašai Nr. 1 - Nr. 82 (visi įrašai) yra ištisiniai ir nėra sumontuoti, t. y. ši išvada yra būtent ne kategoriška, o tik tikėtina. Nors teismas nurodo, kad garso įrašuose užfiksuoti pokalbiai yra logiški, dialoginių pokalbių vientisumas neiškraipytas, užfiksuotos frazės yra motyvuotos ir logiškai užbaigtos, nėra kalbinių anomalijų, tačiau teisme apklausti specialistai R. K. ir B. Š. nurodė, kad tyrimo metu pokalbių turinio netyrė, pokalbių datos ir laiko nefiksavo. Kad specialistai šių tyrimų neatliko akivaizdžiai patvirtina ir jų raštu pateiktos išvados turinys. Taigi teismas priimdamas nuosprendį, nepašalino prieštaravimo tarp specialistų teiginių teisme, kad jie telefoninių pokalbių turinio netyrė, ir fonoskopinio tyrimo išvados, kurioje nurodoma apie pokalbių turinio logiškumą, vientisumą, motyvuotas frazes. Nuosprendyje pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus neišdėstyti motyvai, kuriais teismas atmetė A. Z. ir A. J. argumentus dėl tokio tiriamų pokalbių turinio buvimo tiek jų prasmės, tiek laiko atžvilgiu. Nuosprendyje motyvuotai nepasisakius dėl negalimumo laikyti telefoninių pokalbių įrodymais, darytina išvada, kad nuosprendis priimtas neištyrus visų esminių bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui (BPK 369 straipsnio 1 dalis 2 punktas, 3 dalis).

                  Kasatoriai taip pat ginčija didelės vertės kyšio požymio nustatymo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį teisingumą. BK 227 straipsnio 2 dalies dispozicija nustato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris pasiūlo, pažada ar duoda didesnės nei 250 MGL vertės kyšį. 2003 m. birželio 10 d. tai sudarė 31 250 Lt. Dabartiniu metu padidinus vieno minimalaus gyvenimo lygio dydį, veika, kurios baudžiamumas buvo siejamas su didelės vertės kyšiu, nebesiekia BK 227 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytos sumos, todėl kasatorių atžvilgiu negali būti taikoma BK 227 straipsnio 2 dalis. Taigi remiantis BK 3 straipsnio 2 dalimi darytina išvada, kad A. Z. ir A. J. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį nepagrįstai pripažinti kaltais ir nuteisti.

 

Prokuroro kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistųjų D. L., A. Z. ir A. J. kasaciniai skundai atmestini.

 

Dėl nuteistojo A. Z. teisinės neliečiamybės ir proceso nutraukimo dėl prokuroro kasacinio skundo dalies

              Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 62 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto įstatymo 22 straipsnį Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m. lapkričio 2 d. sprendimu Nr. 191 „Dėl 2008 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rinkimų rezultatų“ (Valstybės žinios, 2008-11-06, Nr. 127, publikacijos Nr. 4891) nustatyta, kad A. Z. pagal rinkimų rezultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą. 2008 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimo I (rudens) sesijos 2008 m. lapkričio 17 –18 d. plenarinio posėdžio protokole Nr. 1(1) užfiksuota, kad A. Z. yra prisaikdintas kaip Seimo narys. Tai reiškia, kad nuo šio momento A. Z. be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė.

Šioje byloje A. Z. patrauktas baudžiamojon atsakomybėn Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 20 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu, kai jis dar nebuvo Seimo narys ir neturėjo teisinės neliečiamybės, tačiau bylą nagrinėjant kasacinėje instancijoje jis yra įgijęs Seimo nario asmens neliečiamybės statusą. Prokuroro kasaciniame skunde prašoma pabloginti jo teisinę padėtį – perkvalifikuoti jo padarytą veiką į baigtą papirkimą ir šiuo pagrindu padidinti jam paskirtos baudos dydį. Kolegija konstatuoja, kad, negavus Seimo sutikimo, šio klausimo sprendimas kasacinio proceso metu būtų nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto nuostatomis dėl Seimo nario asmens neliečiamybės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prokuroras neprašė atidėti bylos nagrinėjimo, kol būtų gautas toks Seimo sutikimas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, prokuroro kasacinio skundo dalis, kurioje prašoma perkvalifikuoti A. Z. padarytą veiką ir paskirti jam didesnę baudą, paliktina nenagrinėta ir kasacinis procesas dėl šios skundo dalies nutrauktinas.

 

              Dėl įrodymų leistinumo, patikimumo ir jų vertinimo

              Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas A. Z., A. J. ir D. L. kaltais dėl pasikėsinimo papirkti V. D., faktines padaryto nusikaltimo aplinkybes nustatė remdamasis šiais įrodymais: 1) V. D. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, patvirtinančiais faktus apie 2003 m. gegužės pradžioje įvykusius nemalonius pokalbius su A. Z., kuris siūlė jam atsisakyti (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės tarybos nario mandato bei priekaištavo dėl balsavimo per mero rinkimus sužlugdymo; apie 2003 m. gegužės pabaigoje įvykusį pokalbį su A. Z., kurio metu V. D. užsiminė jam apie norą dirbti pagal architekto profesiją; apie 2003 m. birželio pradžioje įvykusį pokalbį, kurio metu A. Z. paklausė, ar jis pajėgus atlikti „(duomenys neskelbtini)“ priešprojektinių pasiūlymų darbą; apie 2003 m. birželio 10 d. įvykusį D. L. skambutį ir pasiūlymą atvažiuoti į „(duomenys neskelbtini)“ centrą, esantį Šiaurės miestelyje; apie tą pačią dieną įvykusį susitikimą su D. L. ir A. K., kurio metu jam buvo siūlomas ir aptarinėjamas darbas (duomenys neskelbtini) pramogų parko projektavimo srityje, atitinkamos sutarties sąlygos, pasiektas susitarimas dėl sutarties bendros vertės (150 000 Lt) ir 30 procentų dydžio avanso, A. Z. atvykimą į derybų pabaigą ir sutarties pasirašymą jo akivaizdoje; 2) nuteistojo D. L., liudytojų A. K., A. K. ir J. D. parodymais, kurie patvirtina, kad susitikimo su V. D. metu jam buvo pristatyta pramogų parko koncepcija, buvo rengiamas priešprojektinio pasiūlymo sutarties projektas, aptarinėjamos sutarties detalės, avanso dydis; 3) nuteistojo A. Z. parodymais apie tai, kad 2003 m. birželio 10 d. jis buvo nuvykęs į UAB „(duomenys neskelbtini)“, kur susitiko su V. D. ir D. L.; 4) telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos slaptos kontrolės protokolais, kuriuose užfiksuoti 2003 m. balandžio–birželio mėn. vykę A. Z. ir A. J.A. J. ir D. L. telefoniniai pokalbiai. Šių pokalbių stenogramos ir įrašai patvirtina nuteistųjų sumanymą sudaryti su V. D. tariamą 150 000 Lt vertės projektavimo darbų sutartį sumokant 45 000 Lt avansą, kaip kyšį, už jo balsavimą per mero rinkimus už A. Z.; 5) 2004 m. balandžio 29 d. specialisto išvada Nr. 11-764 bei jos priedais, patvirtinančiais, kad užfiksuotų telefoninių pokalbių dalyvių balsai priklauso nuteistiesiems A. Z., A. J., D. L. ir kad tyrimui pateikti garso įrašai yra ištisiniai ir nesumontuoti; telefoninių pokalbių fonoskopinį tyrimą atlikusių specialistų R. K. ir B. Š. paaiškinimais; liudytojo R. B. (STT vyr. specialisto) parodymais, paaiškinančiais duomenų, gautų kontroliuojant telefoninius pokalbius, tvarkymo detales; 6) UAB „(duomenys neskelbtini) patalpose paimtame magnetiniame-optiniame diske užfiksuotais duomenimis apie 45 000 Lt, skirtų V. D. sumokėti, šešėlinę apskaitą („Data – 2003-06-10“, „Suma – 45.000“, „Mok. Forma – Gr.“, „Mokėtojas – D.“, Gavėjas – D.“, „Projektas – Rink.“); 2004 m. sausio 21 d. kratos protokolu, patvirtinančių šių duomenų gavimo šaltinį ir aplinkybes; 2004 m. kovo 3 d. ir 2004 m. liepos 27 d. apžiūros protokolais ir 2005 m. sausio 11 d. specialisto išvada, patvirtinančiais šių duomenų buvimą kompiuterinėje laikmenoje ir jų turinį; kompiuterinių laikmenų tyrimą atlikusių specialistų V. V. ir L. M. paaiškinimais, liudytojų V. S., D. P., S. G., V. G. parodymais, paaiškinančiais kratos atlikimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, kompiuterio ir optinio-magnetinio disko paėmimo, jų apžiūros aplinkybes, savo veiksmų dirbant su paimtais daiktais seką ir sukeltus padarinius informacinėse laikmenose.             

              Kaltinimą papirkimu taip pat atitinka teismų tirti duomenys, patvirtinantys, kad A. Z. ir A. J., siekdami apsaugoti V. D. nuo galimo politinių konkurentų poveikio ir užtikrinti jo balsavimą per mero rinkimus, 2003 metų birželio 10-11 dienomis organizavo jo veiksmų ir buvimo vietos kontrolę.

              Kolegija konstatuoja, kad įrodymai, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, atitinka leistinumo ir patikimumo kriterijus. Nors įrodymų rinkimo metu neišvengta kai kurių BPK pažeidimų, kolegija sutinka su apkaltinamajame nuosprendyje padaryta išvada, kad šie pažeidimai nėra esminiai ir jų negalima absoliutizuoti sprendžiant dėl surinktų įrodymų leistinumo ir patikimumo.

              Nors apkaltinamasis nuosprendis nebuvo tiesiogiai grindžiamas V. D. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui duotais parodymais, tačiau nuteistųjų kasaciniuose skunduose ginčijamas šios apklausos rezultatų leistinumas. Šis klausimas taip pat aptariamas ir apkaltinamajame nuosprendyje. Kolegija sutinka su nuosprendyje išdėstytais argumentais, kad tai, jog Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai pranešė V. D. apie šaukimą į apklausą tiesiogiai atvykę pas jį į namus ir, šiam sutikus, nuvežė jį į apklausą tarnybiniu automobiliu, nesuteikia pagrindo atmesti pačios apklausos rezultatų. Nesuteikia tokio pagrindo taip pat ir faktai, kad parodymai užrašyti ne atsakymų į klausimus, bet nuoseklaus dėstymo forma, kad tyrėja perfrazuodavo pasakytus žodžius į teisinę terminologiją, kad protokole nebuvo fiksuojamos pertraukos, kad ne visai tiksliai užfiksuotas apklausos pabaigos laikas ir kad, priešingai BPK 179 straipsnio 3 dalies reikalavimui, apklausos protokolo nepasirašė apklausoje dalyvavęs V. S.. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrino šios apklausos atlikimo aplinkybes ir padarė motyvuotą išvadą, kad psichologinio spaudimo V. D. nebuvo daroma ir kad jis, prieš pasirašydamas protokolą, ilgai skaitė ir tikslino savo parodymus.

              Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas savo išvadas rėmė ne tyrėjui, bet  ikiteisminio tyrimo teisėjui tokio pat turinio duotais parodymais, kurių įrodomoji reikšmė išlieka net ir tada, kai asmuo teisminio nagrinėjimo metu jų nepatvirtina. Kita vertus, ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos rezultatus taip pat bandoma sumenkinti argumentu, kad tokiai apklausai atlikti nebuvo teisinio pagrindo, kad nebuvo užtikrinta įtariamųjų ir jų gynėjų teisė dalyvauti šioje apklausoje. Vertindama argumentus, menkinančius ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos rezultatus, kolegija pažymi, kad galimybių apklausti liudytoją pas ikiteisminio tyrimo teisėją įtvirtinimas BPK nukreiptas parodymų patikimumui užtikrinti, taigi apsaugo įtariamąjį ir kaltinamąjį nuo galimų teisėsaugos pareigūnų piktnaudžiavimų ikiteisminio tyrimo metu. Todėl faktas, kad liudytojas buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo sustiprina, bet ne sumažina duotų parodymų patikimumą. Bylos medžiaga rodo, kad prokuroras prašė apklausti liudytoją pas ikiteisminio tyrimo teisėją vadovaudamasis BPK 184 straipsnio 1 dalies 1 punktu, esant pagrindui manyti, kad dėl sveikatos būklės liudytojo nebus įmanoma apklausti bylos nagrinėjimo teisme metu. Prašymas buvo grindžiamas tuo, kad V. D. serga širdies ir kraujagyslių veiklos sutrikimais, skundžiasi nuolatiniu sveikatos būklės blogėjimu (T. 5, b. l. 146). Kolegija neturi pagrindo abejoti šiais prokuroro išdėstytais argumentais, nes V. D. apie savo sveikatos problemas kalbėjo duodamas parodymus tyrėjui (T. 5, b. l. 142-144), o apie širdies ir kraujagyslių veiklos sutrikimus yra pareiškęs ir bylą nagrinėjant teisme (T. 9, b. l. 118), tai buvo viena priežasčių, dėl kurios teismas nutarė jį apklausti neviešame teismo posėdyje (T. 10, b. l. 81). Ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos rezultatų negali paneigti ir faktas, kad apie ją nebuvo pranešta nuteistiesiems ir jų gynėjams ir kad jie šios apklausos metu negalėjo pateikti jam klausimų. Pirma, nagrinėjamojoje byloje apklausiant liudytoją V. D. pas ikiteisminio tyrimo teisėją pranešimai apie įtarimus dar niekam nebuvo įteikti, taigi negalėjo būti pažeista ir BPK 184 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta įtariamųjų ir jų gynėjų teisė dalyvauti tokioje apklausoje. Antra, kaltinamųjų teisė patiems apklausti liudytoją V. D. byloje buvo užtikrinta. Kolegija pažymi, kad tiek Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymai (BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalys), tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (6 straipsnio 3 dalis), įtvirtindami kaltinamojo teisę į teisingą procesą, garantuoja jam ir teisę užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Ši kaltinamojo teisė suponuoja reikalavimą, kad jam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje yra pripažįstama, kad ši garantija nėra pažeidžiama, jei kaltinamajam tokia galimybė suteikta parodymų davimo metu arba vėliau procese (žr., pavyzdžiui, Sa?di v. France, no. 14647/89, judgment of 20 September 1993; Camilleri v. Malta, no. 51760/99, decision of 16 March 2000). Nagrinėjamojoje byloje klausimus V. D. kaltinamieji ir jų gynėjai turėjo galimybę pateikti ir pasinaudojo šia galimybe nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, taigi byloje nėra pagrindo išvadai, kad dėl nedalyvavimo apklausiant V. D. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, buvo suvaržyta kaltinamųjų teisė į teisingą procesą.

              Kolegija taip pat atmeta nuteistųjų argumentus, kad V. D. negalėjo būti apklaustas kaip liudytojas, nes galėjo duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką (BPK 80 straipsnio 1 punktas). Bylos medžiaga rodo, kad V. D., apklaustas kaip liudytojas, davė parodymus ne tik dėl jam siūlytos projektavimo sutarties ir žadėto avanso, bet ir dėl kitų būdų jį paveikti – grasinimų, jo veiksmų ir buvimo vietos kontrolės. Tai buvo vienas iš pagrindų apkaltinti A. Z., A. J. ir S. N. neteisėtu laisvės atėmimu, o pačiam V. D. suteikti nukentėjusiojo statusą. Įtarimai ar kaltinimai V. D. šioje byloje nepareikšti, taigi jo parodymai, apklausiant jį kaip liudytoją, negali būti vertinami kaip duoti apie jo paties padarytą nusikalstamą veiką.

              Analizuojant V. D. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų įrodomąją reikšmę, pastebėtina, kad V. D. teisminio nagrinėjimo metu nėra jų visiškai atsisakęs. V. D. parodymuose, duotuose pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, įvykių, susijusių su jo papirkimu, seka išlieka ta pati, skiriasi tik detalės ir paties apklausiamojo šių įvykių vertinimas. Faktus, kad A. Z. siūlė jam atsistatydinti dėl sužlugdyto balsavimo, kad buvo sunerimęs ir bandė paveikti jo apsisprendimą, kad jis A. Z. buvo sakęs ieškantis darbo pagal specialybę, kad D. L. jam pasiūlė prisidėti prie pramogų parko projektavimo darbų, kad UAB (duomenys neskelbtini)“ patalpose jie aptarinėjo šio darbo detales, derėjosi dėl jam siūlomos sutarties vertės ir avanso, V. D. patvirtino visuose savo parodymuose. Šių faktų palyginimas su byloje esančiais A. Z., A. J. ir D. L. telefoninių pokalbių įrašais bei kitais įrodymais leido teismui padaryti neabejotiną išvadą, kad (duomenys neskelbtini) pramogų parko projektavimo darbų sandoris ir avansas V. D. buvo siūlomi ne ketinant sukurti realius teisinius padarinius, bet kaip atlygis už jo balsavimą per mero rinkimus už A. Z., kad papirkimą organizavo A. Z. ir A. J., o bandė įgyvendinti – D. L..    

              Vieni informatyviausių įrodymų, kuriais pagrįstas apkaltinamais nuosprendis, yra nuteistųjų A. Z. ir A. J., A. J. ir D. L. telefoninių pokalbių stenogramos ir įrašai. Pirmosios instancijos teismas suabejojo šių įrašų tikrumu ir objektyvumu, nes garso įrašų tyrimą atlikę specialistai dėl dalies įrašuose užfiksuotų balsų identifikavimo padarė ne kategoriškas, o tikėtinas išvadas, kai kurių pokalbių vienas dalyvių nėra identifikuotas, specialistų išvadoje užfiksuota supainiota kai kurių įrašų numeracija. Apeliacinės instancijos teismas,  tikrindamas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė telefoninių pokalbių stenogramose užfiksuotus duomenis, apklausė STT specialistą, tvarkantį telefoninių pokalbių kontrolę, taip pat tyrimą atlikusius ekspertus. Ekspertai kategoriškai patvirtino savo išvadų teisingumą, paaiškino, kad fonoskopinio tyrimo išvados netikslumai nulemti didelės tyrimo apimties ir yra techninio pobūdžio ir kad išvadose termino „tikėtina“ vartojimas anaiptol nereiškia, kad išvados yra netikslios. Atsižvelgęs į šiuos paaiškinimus, taip pat į tai, kad patys nuteistieji ginčijo tik užfiksuotų pokalbių interpretavimą, bet ne jų autentiškumą, kad šių pokalbių įrašų turinys atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad byloje esantys telefoninių pokalbių įrašai nesumontuoti ir pripažintini įrodymais. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra detaliai ir įtikinamai argumentuota, todėl kolegija neturi pagrindo ja abejoti.     

              Abejodami byloje esančių telefoninių pokalbių įrašų įrodomąja reikšme, nuteistieji savo kasaciniuose skunduose atkreipia dėmesį į tai, kad specialistų paaiškinimai teisme, jog jie telefoninių pokalbių turinio prasmės netyrė, prieštarauja Specialisto išvadai, kurioje konstatuojamas tiriamų pokalbių logiškumas ir vientisumas. Kolegija, patikrinusi šį argumentą, esminio prieštaravimo tarp specialistų paaiškinimų ir byloje esančios Specialisto išvados turinio nenustatė. Specialisto išvadoje konstatuota, kad garso įrašuose užfiksuoti pokalbiai yra logiški, dialoginių pokalbių vientisumas neiškraipytas, užfiksuotos frazės yra motyvuotos ir logiškai užbaigtos, nėra kalbinių anomalijų (atskirų žodžių ar frazių semantinio neatitikimo bendrame pokalbio kontekste, atskirų žodžių ar frazių intonacijos ar kalbos signalo lygio neatitikimo, fiziologiškai būtinų pauzių tarp atskirų kalbos garsų nebuvimo, atskirų kalbos garsų pradžios ar pabaigos nebuvimo ir t. t.). Iš Specialisto išvados turinio matyti, kad tyrimo metu, be kita ko, buvo išklausomi garso įrašai, vertinama pokalbių dalyvių kalbos maniera, balso tembras, intonacija, balso skambėjimas, aukštis, artikuliacijos ypatumai ir t. t. Atliekant šiuos tyrimus buvo konstatuotas ir šių pokalbių logiškumas ir vientisumas, tačiau tai nereiškia, kad specialistai, darydami tokią išvadą, privalėjo tirti pokalbių prasmę.

              Kasaciniuose skunduose taip pat ginčijimas telefoninių pokalbių įrašų, kaip įrodymo, leistinumas – nebuvo išreikalauti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko, sankcionavusio operatyvinius veiksmus, nutarčių išrašai, iš kurių būtų galima nustatyti, ar buvo sankcionuota tik pokalbių kontrolė, ar ir tų pokalbių fiksavimas. Patikrinusi šį argumentą, kolegija konstatuoja, kad byloje esantys išslaptinti dokumentai (T. 14, b. l. 98-132) rodo, jog operatyviniai veiksmai, kurių metu buvo padaryti telefoninių pokalbių įrašai (slapta A. Z. ir A. J. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė), buvo tinkamai sankcionuoti. Byloje yra tiek Generalinės prokuratūros ir Vilniaus apygardos prokuratūros teikimų dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka išrašai, patvirtinantys teisinio pagrindo operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti buvimą, tiek Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pasirašyti raštai, patvirtinantys šių operatyvinių veiksmų sankcionavimo faktus. Iš šių dokumentų aiškėja ir operatyvinių veiksmų sankcionavimo apimtis: buvo sankcionuota tiek telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė, tiek jos fiksavimas. To visiškai pakanka išvadai apie byloje esančių operatyvinio tyrimo veiksmais gautų duomenų leistinumą.    

              Nuteistųjų kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismas nepagrįstai pripažino įrodymais nepatikimus duomenis, gautus iš UAB „(duomenys neskelbtini) patalpose 2004 m. sausio 21 d. paimto nešiojamojo kompiuterio ir magnetinio-optinio disko bei užfiksuotus 2005 m. sausio 11 d. specialisto išvadoje Nr. 11-2583-(04) dėl kompiuterinių laikmenų. Šių duomenų (apie V. D. skirtų pinigų šešėlinę apskaitą) patikimumu pirmosios instancijos teismas suabejojo dėl to, kad paėmus kompiuterį iki jo apžiūros su juo buvo dirbama ir kad šis veiksmas nebuvo procesiškai įformintas, kad buvo pakeisti apsaugos parametrai, kietojo disko ir personalinio kompiuterio serijiniai numeriai nesutampa, neaišku, iš kokių laikmenų nukopijuotos tirto katalogo (C:/Skaita) ir jo pakatalogių bylos. Taigi kietasis diskas ir informacija jame galėjo būti pakeisti. Be to, nenustatytas asmuo, įvedęs į magnetinį-optinį diską užfiksuotus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas, ar pagrįstai buvo atmesti šie duomenys, apklausė tyrimą atlikusius specialistus, kurie paaiškino, kodėl STT pareigūnai privalėjo pasinaudoti paimtu kompiuteriu iki jo apžiūros, paaiškino abejon sukėlusias Specialisto išvados dalis ir kategoriškai patvirtino, kad jokie duomenys kompiuteryje ir magnetiniame-optiniame diske nebuvo keičiami. Teismas taip pat apklausė STT darbuotojus – informacinių technologijų specialistus, dirbusius su paimtu kompiuteriu iki jo apžiūros ir atlikusių jo apžiūrą. Šie asmenys logiškai paaiškino savo veiksmų seką ir padarinius informacinėje sistemoje bei kategoriškai paneigė duomenų pakeitimo galimybę. Atsižvelgęs į šiuos paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad po kompiuterio ir magnetinio-optinio disko paėmimo kratos metu iki atlikto tyrimo jokie duomenys juose nebuvo keičiami. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada detaliai ir įtikinamai argumentuota, todėl kolegija neturi pagrindo ja abejoti. Pabrėžtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi šiais duomenimis tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai: įrodomoji reikšmė buvo suteikta informacijai dėl 45 000 Lt, skirtų V. D. sumokėti. Informacija apie V. D. skirtus 20 000 Lt teismas nesirėmė, nes jos nepatvirtino kiti byloje esantys įrodymai – dėl šios kaltinimo dalies paliktas galioti išteisinamasis nuosprendis.

              Atsižvelgdama į šiuos argumentus, kolegija konstatuoja, kad apkaltinamasis nuosprendis A. Z., A. J. ir D. L. pagrįstas leistinais ir patikimais įrodymais, o teismas juos vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

 

              Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį

              Didelė nuteistųjų kasacinių skundų dalis skirta argumentams, pagrindžiantiems tai, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog D. L. pasikėsino papirkti valstybės tarnautoją V. D., o A. Z. ir A. J. organizavo šį pasikėsinimą. Prokuroro kasaciniame skunde argumentuojamas būtinumas kvalifikuoti nuteistųjų veiką ne kaip pasikėsinimą, bet kaip baigtą nusikaltimą.

              Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinių skundų argumentus, pažymi, kad teismas pagrįstai pripažino nusikalstamais D. L., A. Z. ir A. J. veiksmus siūlant V. D. sudaryti su juo tariamą 150 000 Lt vertės (duomenys neskelbtini) pramogų parko projektavimo darbų sandorį bei pažadant išmokėti 45 000 Lt avansu už tai, kad mero rinkimų metu šis balsuotų už A. Z.. Pagrįstai nustatytas ir kiekvieno nuteistojo vaidmuo darant nusikalstamą veiką: D. L. pripažintas įvykdęs, o A. Z. ir A. J. – organizavę šią nusikalstamą veiką. Kita vertus, teismas nepagrįstai kvalifikavo šiuos veiksmus kaip pasikėsinimą papirkti, o ne kaip baigtą papirkimą.

Priešingai, nei savo kasaciniuose skunduose teigia nuteistieji, (duomenys neskelbtini) pramogų parko projektavimo darbų sandoris numatant galimybę išmokėti 45 000 Lt avansą teisingai teismo pripažintas kyšiu. Baudžiamosios atsakomybės nustatymas už kyšininkavimui priskiriamas veikas (BK 225-227 straipsniai) BK skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“ reiškia, kad įstatymų leidėjas, be kita ko, siekia užtikrinti sąžiningumo, teisėtumo, nešališkumo, visų lygybės prieš įstatymą bei kitų konstitucinių principų reikalavimų laikymąsi valstybės tarnautojų ir jiems prilygintų asmenų veikloje bei apsaugoti juos nuo neteisėto, nepagrįsto turtinio poveikio, pažeidžiančio minėtų principų reikalavimus (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-181/2008). Taigi kyšiu, kaip papirkimo dalyku, pripažįstamas neteisėtai duotas, siūlytas ar žadėtas turtinis atlygis valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Šio turtinio atlygio materialus pavidalas ir teisinė forma gali būti įvairūs, tarp jų ir tariamos ar tikros civilinės sutartys su paperkamuoju. Pripažįstant duotą, siūlytą ar žadėtą atlygį kyšiu svarbiausia yra tai, kad šis atlygis, nebūdamas oficialiai reglamentuojamų darbinių santykių dalis, siejamas būtent su valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens įgaliojimų vykdymu. Kolegija konstatuoja, kad teismas, nustatęs, kad (duomenys neskelbtini) pramogų parko projektavimo darbų sandoris su galimybe gauti avansą buvo siūlomas V. D. siekiant paveikti jo, kaip (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės tarybos nario, balsavimą per (duomenys neskelbtini) miesto mero rinkimus, pagrįstai pripažino, kad šis sandoris ir avansas buvo siūlomi kaip kyšis.

Nepagrįstas yra ir nuteistųjų kasaciniuose skunduose pateiktas argumentas, kad jų veikose negalima įžvelgti nei pasiūlymo, nei pažadėjimo duoti kyšį, nes V. D. nebuvo informuotas apie tai, kokio veikimo iš jo pageidaujama, o vien už motyvus ir tikslus bausti negalima. Kolegija, atmesdama šiuos argumentus, pažymi, kad tiek kyšio pasiūlymas, tiek jo pažadėjimas, kaip nusikalstamos veikos, gali būti padaryti įvairiais būdais: žodžiu, raštu, veiksmu ir pan., ir šiomis veikomis siekiama informuoti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį apie papirkėjo ketinimus atsilyginti už atitinkamą veikimą ar neveikimą (praeityje ar ateityje) vykdant įgaliojimus. Teismo nustatyti D. L. veiksmai rengiant projektavimo darbų sutarties projektą, susitinkant su V. D. bei derinant su juo sutarties sąlygas, avanso sumokėjimo formą, pasirašant pačią sutartį, esant tyčiai šiuo būdu papirkti V. D., atitinka pasiūlymo ir pažadėjimo duoti kyšį požymius. Teismo nustatyti A. Z. veiksmai nurodinėjant A. J., o šio veiksmai nurodinėjant D. L., kad V. D. reikia kaip kyšį pasiūlyti pasirašyti projektavimo darbų sutartį bei sumokėti 45 000 Lt, kontroliuojant šio plano įgyvendinimą ir koreguojant jo detales, atitinka organizavimo papirkti požymius.

Nuteistųjų kasaciniuose skunduose atkreiptas dėmesys į tai, kad teismas nepagrįstai V. D. siūlytą sandorį įvardijo tariamu sandoriu, nes suklaidintas V. D. realiai siekė įgyvendinti sandorį, o sąvokos „tariamas sandoris ir „dėl suklaidinimo sudarytas sandoris“ neigia viena kitą. Kolegijos nuomone, sandorio įvardijimas nuosprendyje terminu „tariamas“ yra pagrįstas, nes pirmiausia atitinka nuteistųjų, neketinusių sukurti su V. D. realių teisinių santykių, nusikalstamą sumanymą. Be to, teismui nustačius, kad sandoris buvo siūlomas V. D. siekiant paveikti jo balsavimą per (duomenys neskelbtini) miesto mero rinkimus, klausimas, kokiu terminu įvardytas pasiūlytas sandoris, nėra esminis.

Nuteistųjų kasaciniuose skunduose yra ginčijama teismo išvada, kad V. D. buvo siūlomas didelės vertės kyšis, nes įvykio metu (2003 m. birželio mėn.) buvo mažesnis MGL dydis, ir jį padidinus kyšio dydis nebesiekia reikiamos 250 MGL dydžio vertės. Kolegija atmeta šį argumentą, nes apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu 1 MGL dydis buvo 130 Lt, taigi 250 MGL dydis atitinkamai buvo 32 500 Lt. Nusikaltimo padarymo metu 250 MGL dydis buvo 31 250 Lt. Tuo tarpu teismas nustatė, kad V. D. realiai buvo pažadėtas 45 000 Lt vertės kyšis, todėl išvada dėl didelės vertės kyšio yra visiškai pagrįsta imant kaip pagrindą tiek nusikaltimo padarymo, tiek nuosprendžio priėmimo laiką.

Atmesdama nuteistųjų kasacinių skundų argumentus, kolegija pripažįsta prokuroro kasacinio skundo argumentų, pagrindžiančių būtinumą padarytą veiką kvalifikuoti kaip baigtą papirkimą, teisingumą. Papirkimo nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, taigi įstatymas sieja šios veikos baigtumą su momentu, kai atlikta bent viena iš trijų alternatyvių veikų: kyšio davimas, jo pasiūlymas ar pažadėjimas (kasacinės nutartys Nr. 2K–274/2007, 2K-53/2008, 2K-P-181/2008). Pasiūlymo ir pažadėjimo duoti kyšį baigtumas nepriklauso nuo paperkamo asmens reakcijos į tai, jo sutikimo ar nesutikimo priimti kyšį, papirkėjo tikslų suvokimo lygio. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad D. L., vykdydamas A. Z. ir A. J. sumanytą planą, pasiūlė V. D. kyšį užmaskuota forma, t. y. sudarant regimybę, kad pinigai bus sumokėti teisėtai už realiai atliktus projektavimo darbus, įforminant sandorį rašytine sutartimi, aptariant siūlomo darbo apimtis ir avansinio apmokėjimo sąlygas. Tai buvo daroma rinkimų išvakarėse, be to, sutartis buvo pasirašoma į susitikimą atvažiavus A. Z.. Taigi, nors V. D. atvirai nebuvo sakoma, tačiau buvo leista suprasti, kad už 150 000 Lt vertės sutartį ir žadamus avanso pavidalu sumokėti pinigus (45 000 Lt) jis turi būti dėkingas A. Z. ir kad iš jo tikimasi atitinkamo balsavimo per mero rinkimus. Sumokėjus pinigus vykdyti sutarties ir realiai pasinaudoti jo, kaip architekto, paslaugomis nebuvo ketinama. Visa tai leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad D. L., vykdydamas nusikalstamą A. Z. sumanymą, pasiūlė sudaryti tariamą projektavimo darbų sandorį ir pažadėjo V. D. 45 000 Lt kyšį už tai, kad šis mero rinkimų metu balsuotų už A. Z.. Kita vertus, padaręs tokią išvadą, teismas turėjo šią veiką kvalifikuoti kaip baigtą papirkimą neatsižvelgdamas į tai, kaip V. D. suprato šį pasiūlymą.

Kolegija konstatuoja, kad teismas, įvertinęs veiką kaip pasikėsinimą papirkti, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis keistinas perkvalifikuojant D. L. ir A. J. padarytas veikas į baigtą papirkimą pažadant duoti didelės vertes kyšį. Nuteistojo A. Z. padarytos veikos kvalifikavimas dėl anksčiau aptartų aplinkybių, susijusių su jo teisine neliečiamybe, paliktinas nepakeistas.

 

              Dėl nuosprendžio surašymo reikalavimų laikymosi

              Savo kasaciniuose skunduose nuteistieji teigia, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis yra neišsamiai motyvuotas ir prieštaringas, todėl neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytų reikalavimų. Nuteistųjų kasaciniuose skunduose tvirtinama, kad iš nuosprendžio neaišku, kodėl teismas daro vieną ar kitą išvadą: kas sutrukdė D. L. informuoti V. D. apie siūlomą kyšį už jo balsavimą per mero rinkimus, kodėl jis nesuprato ketinimų jį papirkti, kuo pagrįstos teismo išvados apie V. D. suklaidinimą, pasikėsinimo stadiją, bendrininkavimą, siūlomo sandorio sąsajas su balsavimu per mero rinkimus. Anot kasatorių, nuosprendyje nėra išanalizuoti ir įvertinti nuteistuosius teisinantys įrodymai, dėl jų nepateikta  argumentuotų išvadų. Kolegija atmeta šiuos teiginius ir pažymi, kad BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktai įpareigoja teismą nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Teismas turi glaustai ir tiksliai išdėstyti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus faktus bei aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-153/2008). Tačiau teismas, atsižvelgdamas į bylos specifiką, pats sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus.

              Kolegija konstatuoja, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis atitinka jo surašymui keliamus reikalavimus: nuosprendyje detaliai aprašytos nuteistiesiems inkriminuotos faktinės aplinkybės (T.14, b. l. 190-192), nurodytos priežastys, dėl kurių pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį pagal visus kaltinimus (T.14, b.l. 194-195), detaliai išdėstytas apeliacinio skundo turinys (T.14, b.l. 195-216), aprašyti argumentai, kuriais apeliacinės instancijos teismas anksčiau (2006 m. kovo 30 d. nutartis) buvo atmetęs prokuroro apeliacinį skundą (T.14, b.l. 216-218), pateikti įrodymų, dėl kurių buvo kilę abejonių, tyrimo rezultatai ir argumentai dėl šių įrodymų leistinumo bei patikimumo (T.14, b.l. 220-227). Nuosprendyje taip pat išdėstyta, kodėl teismas kitaip vertina surinktus byloje įrodymus nei pirmosios instancijos teismas, kokiais įrodymais grindžiamos išvados dėl A. Z., A. J. ir D. L. kaltumo paperkant V. D., kodėl teismas atmeta nuteistųjų pateiktus juos teisinančius argumentus, nuosekliai paaiškinama faktinių aplinkybių nustatymo ir jų teisinio vertinimo logika (T.14, b.l. 231-244). Šioje nuosprendžio dalyje teismas, kruopščiai analizuodamas užfiksuotų telefoninių pokalbių turinį, lygindamas jį su asmenų parodymais, magnetiniame-optiniame diske užfiksuotais duomenimis, paaiškina, kokios nuteistiesiems inkriminuotos faktinės aplinkybės nustatytos, kokios aplinkybės ir kodėl nepasitvirtino (pvz., nepasitvirtino, kad D. L. realiai perdavė 45 000 Lt V. D.), kodėl kritiškai vertina kaltinamųjų ir jų gynėjų iškeltą įvykių versiją ir argumentus. Teismas taip pat logiškai paaiškino, kodėl daro išvadą, kad V. D. siūlomo sandorio neįvertino kaip siekio jį papirkti ir nesuprato, kad iš jo tikimasi atitinkamo balsavimo per mero rinkimus (taigi klaidingai suprato D. L. pasiūlymą). Iš šios nuosprendžio dalies yra aišku, kodėl teismas laiko, kad V. D. pasiūlytu sandoriu buvo siekiama ne sukurti realius teisinius padarinius, bet suteikti tik galimybę gauti turtinės naudos, kodėl sieja šį pasiūlymą su bandymu paveikti jo balsavimą per mero rinkimus, kodėl A. Z. ir A. J. pripažino nusikalstamos veikos organizatoriais, o D. L. – vykdytoju. Nors nuosprendyje neanalizuojami subjektyvieji inkriminuotos veikos požymiai, tačiau iš nuosprendžio turinio jokių abejonių dėl to, kad nuteistieji veikė tyčia, nekyla. Teismo nustatytos aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad nuteistieji suprato, jog žada duoti V. D. didelės vertės kyšį už tai, kad šis balsuotų per (duomenys neskelbtini) mero rinkimus už A. Z., ir norėjo taip veikti.

              Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, reikalavimų, nustatytų BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose, nepažeidė.

             

              Dėl paskirtų bausmių

              Nors išplėstinė septynių teisėjų kolegija sutinka su prokuroro kasacinio skundo argumentais dėl būtinumo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į baigtą papirkimą, tačiau atmeta argumentus, kuriais grindžiamas būtinumas šiuo pagrindu padidinti nuteistiesiems paskirtų baudų dydžius. Kolegija pažymi, kad teismas, skirdamas nuteistiesiems švelnesnes nei įstatymo numatytas bausmes (ne laisvės atėmimą, bet baudas), vadovavosi BK 54 straipsnio 3 dalimi, kuri suteikia teismui tokią teisę tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Šią išvadą teismas motyvavo tuo, kad nuteistieji pasikėsino padaryti vieną apysunkį nusikaltimą; jokia turtinė žala nepadaryta; visi nuteistieji anksčiau nėra teisti; nuo nusikaltimo padarymo jau praėjo nemažas laiko tarpas, per kurį jie jokių naujų kitų nusikalstamų veikų nepadarė; visi nuteistieji dirba, turi šeimas, nepilnamečius vaikus, byloje nėra neigiamai juos apibūdinančių aplinkybių; nuteistieji yra žinomi visuomenėje asmenys ir kad vien apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas nulems jų siekį daugiau nebenusikalsti. Prokuroras kasaciniame skunde neginčija BK 54 straipsnio taikymo pagrįstumo, tačiau siūlo padidinti paskirtų baudų dydžius.

              Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nusikalstamos veikos perkvalifikavimas iš pasikėsinimo papirkti į baigtą papirkimą šioje byloje nulemtas ne didesnio pavojingumo faktinių aplinkybių konstatavimu, bet skirtumais interpretuojant papirkimo baigtumo momentą. Taigi baigtinės nusikalstamos veikos stadijos konstatavimas nereiškia, kad anksčiau nebuvo tinkamai įvertintas padarytos veikos pavojingumas. Be to, teismas, motyvuodamas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, neskyrė teisinės reikšmės faktui, kad veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamasis procesas šioje byloje užtruko (jau tęsiasi penkerius metus), apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas trečią kartą nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. EŽTT jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson v. Iceland, no. 22596/93, decision of 5 April 1995; Beck v. Norway, no. 26390/95, judgement of 26 June 2001; Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002; Tam?s Kov?cs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004; Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 February 2005 ir kiti). Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatuoja, kad užsitęsusio baudžiamojo proceso sąlygomis paskirtos baudos didinimas kasacinėje instancijoje būtų galimas tik dėl akivaizdaus baudžiamojo įstatymo nesilaikymo skiriant bausmę. Tuo tarpu aplinkybių, rodančių, kad teismas, pasirinkdamas nuteistiesiems skirtinų baudų dydžius, nesilaikė baudžiamojo įstatymo reikalavimų, nėra.

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 381 straipsnio 1 dalimi, 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,

 

n u t a r i a :

             

              Nuteistųjų D. L., A. Z. ir A. J. kasacinius skundus atmesti.

              Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą patenkinti iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 20 d. nuosprendį pakeisti: perkvalifikuoti nuteistojo D. L. padarytą veiką iš pasikėsinimo papirkti (BK 22 straipsnio 1 dalies, 227 straipsnio 2 dalies) į baigtą papirkimą (BK 227 straipsnio 2 dalį); perkvalifikuoti nuteistojo A. J. padarytą nusikalstamą veiką iš pasikėsinimo papirkti organizavimo (BK 24 straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio 1 dalies, 227 straipsnio 2 dalies) į papirkimo organizavimą (BK 24 straipsnio 4 dalį, 227 straipsnio 2 dalį). Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinio skundo dalį, kurioje prašoma perkvalifikuoti A. Z. padarytą veiką ir paskirti jam didesnę baudą, palikti nenagrinėtą ir kasacinį procesą dėl šios skundo dalies nutraukti.

             

Teisėjai                                                                                                                                                           Albinas Sirvydis

 

                                                                                                                                                                        Viktoras Aidukas

                           

                                                                                                                                                                        Dalia Bajerčiūtė

                                         

                                                                                                                                                                        Valerijus Čiučiulka

                                                       

                                                                                                                                                                        Benediktas Stakauskas

                                                       

                                                                                                                                                                        Josifas Tomaševičius             

                                                                                                                                                                        Olegas Fedosiukas