Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-05-11][nuasmeninta nutartis byloje][A-1047-525-2018].docx
Bylos nr.: A-1047-525/2018
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas 302610311 atsakovas
MB "Klovynė" 302947741 pareiškėjas
Kategorijos:
Alkoholio kontrolė
Tabako ir alkoholio kontrolė
Tabako ir alkoholio kontrolė

Administracinė byla Nr. A-1047-525/2018

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03407-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 34.2

(S)

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo MB „Klovynė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo MB „Klovynė“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

  1. Pareiškėjas MB „Klovynė“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2016 m. liepos 7 d. nutarimą Nr. ATK2-73/16 bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Departamentas netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir tinkamai jo nemotyvavo. Departamentas, priimdamas nutarimą, klaidingai nurodė, kad pareiškėjas prekiauja alkoholiniais gėrimais stacionarios degalinės patalpose. Paaiškino, jog pareiškėjas Departamentui pateikė visus prekybai alkoholiniais gėrimais reikalingus dokumentus: Utenos rajono savivaldybes administracijos išduotą licenciją bei Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, iš kurio matyti, kad pareiškėjas viešojo maitinimo paslaugas teikia negyvenamoje patalpoje – kavinėje, o ne stacionarioje degalinėje. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog Įstatyme nenurodoma, kad tame pastate negali būti kitų įstaigų (pvz.; kirpyklų, biurų, parduotuvių, degalinių).
  3. Pareiškėjas akcentavo, kad nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, kad degalinė – parduotuvė ir kavinė yra atskiros izoliuotos patalpos, turinčios skirtingus adresus bei atskirus įėjimus. Nurodė, jog kavinė su virtuve negali būti laikoma stacionarios degalinės patalpa, nes tai prieštarautų patalpų kadastrinių matavimo duomenims.
  4. Atsakovas Departamentas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad viešojo maitinimo vietos patalpos su bendro naudojimo patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įrengtos pastate, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Viešojo maitinimo vietos patalpos su bendro naudojimo patalpomis pagal 2014 m. spalio 1 d. Utenos degalinės kavinės ir virtuvės nuomos sutartį išsinuomotos iš Lietuvos ir Airijos UAB „Abromika“. 2016 m. sausio 27 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registruotas kaip degalinė – parduotuvė su kavine. Adresu (duomenys neskelbtini), įrengta Lietuvos ir Airijos UAB „Abromika“ degalinė vykdanti mažmeninę prekybą degalais, skirtais autotransporto priemonėms, pagal Utenos rajono savivaldybės administracijos 2003 m. kovo 14 d. išduotą licenciją verstis mažmenine prekyba nefasuotais naftos produktais Nr. 8.
  5. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog Degalinių eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1-37, 5 punkte nustatyta, kad degalinė yra statiniai ir (ar) įrenginiai ir specialiai įrengta teritorija, skirta degalams, suskystintoms naftos dujoms, suslėgtoms gamtinėms dujoms priimti, laikyti, perpilti į kelių transporto priemonės kuro bakus, kilnojamąsias talpyklas ir (ar) balionus. Todėl, pasak atsakovo, išnagrinėjus nekilnojamojo turto dokumentaciją, jam nekyla abejonių, kad mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais pareiškėjas vykdė degalinės teritorijoje esančiame pastate. Atsakovas pasisakė, jog vertinant, ar pareiškėjas mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais veiklą vykdė degalinėje, negalima vadovautis vien Nekilnojamojo turto registre pateiktais patalpų pavadinimais ar patalpų paskirtimis, tačiau būtina vadovautis degalinių veiklą reglamentuojančiose teisės aktuose pateiktais degalinės sąvokos apibrėžimais ir jais vadovaujantis iš esmės įvertinti, ar veikla vykdoma degalinėje. Kadangi Prekybos naftos produktais taisyklės ir Leidimų verstis prekybos naftos produktais veikla išdavimo taisyklės degalinės sąvoką sieja su visa degalines veiklai pritaikyta teritorija, o ne atskirais teritorijoje esančiais infrastruktūros objektais, atsakovo manymu, nutarime buvo tinkamai įvertinta, kad pareiškėjas mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais veiklą vykdė draudžiamoje vietoje – degalinėje.
  6. Dėl pareiškėjo turimos licencijos, suteikiančios teisę vykdyti mažmenine prekybą alkoholiniais gėrimais aptariamoje viešojo maitinimo vietoje, atsakovas pažymėjo, kad teisės aktų hierarchinėje sistemoje Lietuvos Respublikos įstatymai yra aukštesnės galios teisės aktai nei individualaus teisės taikymo aktai (licencija). Licencija buvo išduota 2013 m. vasario 28 d., t. y. po Alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, kuriuo buvo nustatytas dabartinis teisinis reglamentavimas, priėmimo 2011 m. gruodžio 23 d., taigi pareiškėjas jau gaudamas licenciją turėjo galimybę įvertinti, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. veiklos degalinėje vykdyti nebeturės teisės.

 

II.

 

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
  2. Teismas nustatė, jog byloje ginčas kilo dėl Departamento 2016 m. liepos 7 d. nutarimo, kuriuo pareiškėjui buvo skirta 144 Eur bauda už Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.
  3. Teismas nustatė, jog pareiškėjui 144 Eur dydžio bauda buvo paskirta, vadovaujantis Įstatymo 34 straipsnio 3 dalimi, už šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, kuris pasireiškė tuo, kad, pareiškėjas prekiavo jam priklausančios degalinės (esančios (duomenys neskelbtini)) patalpose alkoholiniais gėrimais, vykdant viešojo maitinimo veiklą.
  4. Teismas nustatė, jog Departamentas 2016 m. gegužės 25 d. tikrindamas MB „Klovynė nustatė, kad pastate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra įregistruota degalinė – parduotuvė su kavine. Kavinės patalpose su bendro naudojimo patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) veikia pareiškėjo kavinė, kurioje buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais pagal Utenos savivaldybės išduotą 2013 m. vasario 28 d. licenciją Nr. (duomenys neskelbtini). Šios viešojo maitinimo vietos patalpos su bendro naudojimo patalpomis pagal 2014 m. spalio 1 d. Utenos degalinės kavinės ir virtuvės nuomos sutartį išsinuomotos iš Lietuvos ir Airijos UAB „Abromika“. Šioje kavinėje prekiaujama alkoholiniais gėrimais, yra įrengtas kasos aparatas, kuriuose apskaitomi pinigai už kavinėje parduotus alkoholinius gėrimus. Tuo pačiu adresu yra įrengta ir veikia Lietuvos ir Airijos UAB „Abromika“ degalinė, vykdanti mažmeninę prekybą degalais, skirtais autotransporto priemonėms, pagal Utenos rajono savivaldybės administracijos 2003 m. kovo 14 d. išduotą licenciją Nr. 8 verstis mažmenine prekyba nefasuotais naftos produktais.
  5. 2016 m. gegužės 25 d. Departamentas surašė protokolą Nr. ATK2-090, kuriame nustatė, kad pareiškėjas pagal licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Nr. 531, išduotą 2013 m. vasario 28 d., vykdė mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais. Teismas nustatė, jog šioje viešojo maitinimo vietoje įrengtas kasos aparatas Casio, modelis FE 2000, korpuso Nr. (duomenys neskelbtini), kasos aparato kontrolinės juostos duomenimis, alkoholiniai gėrimai buvo parduoti 2016 m. gegužės 10 d. pagal kasos kvitą 0001 už 2 Eur, pagal kasos kvitą 0005 už 8 Eur, pagal kasos kvitą 0007 už 5,60 Eur, pagal kasos kvitą 0010 už 15 Eur, 2016 m. gegužės 11 d. pagal kasos kvitą 0001 už 13,20 Eur, pagal kasos kvitą 0007 už 4,40 Eur, pagal kasos kvitą 0009 už 13 Eur, pagal kasos kvitą 0011 už 3,90 Eur, pagal kasos kvitą 0012 už 17,40 Eur, taip pat pagal kitus kvitus. Tokiu būdu pareiškėjas pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą, o atsakomybė už tai nustatyta Įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje. Dėl nustatytų aplinkybių, 2016 m. liepos 7 d. nutarimu Departamentas pareiškėjui paskyrė 144 Eurų baudą.
  6. Teismas nustatė, jog byloje ginčo tarp šalių dėl tokios prekybos nebuvo, prekybos faktas patvirtintas byloje esančiais ir ginčo šalių nekvestionuojamais įrodymais, tačiau pareiškėjas savo nesutikimą su atsakovo nutarimu grindė tuo, kad paminėtą prekybą alkoholiniais gėrimais jis vykdė savarankiškoje, nuo degalinės atskirtoje, prekybos vietoje, kuri, pagal pareiškėją, negalėjo būti laikoma jam priklausančios degalinės dalimi, kadangi yra atskira viešojo maitinimo vieta, kurioje tokia prekyba leidžiama. Teismas sprendė, kad šiuo atveju buvo svarbu nustatyti, ar nagrinėjamoje situacijoje paminėta kavinė gali būti laikoma nuo degalinės atskirta (su ja nesusieta) viešojo maitinimo vieta, įvertinti, ar pareiškėjos ūkinė veikla (mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais) vykdoma degalinėje.
  7. Teismas atkreipė dėmesį, jog pagal Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas yra numatytas baigtinis prekybos vietų, kuriose leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sąrašas. Teismas pažymėjo, kad iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusi Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija numatė galimybę prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariose degalinėse vykdant mažmeninės prekybos veiklą tačiau 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcijoje stacionariosios degalinės baigtiniame prekybos vietų, kuriose leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sąraše nenumatytos. Todėl nuo 2016 m. sausio 1 d. mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais degalinėse draudžiama nebenumatant galiojusių išimčių.
  8. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos energetikos ministras 2009 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1-37 yra patvirtinęs Degalinių eksploatavimo taisykles, kurių 5 punkte numatyta, kad degalinė – tai statiniai ir (ar) įrenginiai ir specialiai įrengta teritorija, skirta degalams, suskystintoms naftos dujoms, suslėgtoms gamtinėms dujoms priimti, laikyti, perpilti į kelių transporto priemonės kuro bakus, kilnojamąsias talpyklas ir (ar) balionus. Degalinės teritorija – žemės sklypas, kurio ribos nustatytos degalinės detaliajame plane, parengtame pagal atitinkamų teisės aktų reikalavimus. Lietuvos Respublikos energetikos ministras 2012 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1-41 taip pat yra patvirtinęs Prekybos naftos produktais taisykles, kurių 2 punktas numato, kad degalinė – specialiai parengta teritorija kartu su įrengimų ir statinių kompleksu, skirtu degalams priimti, laikyti, perpilti į kelių transporto priemonės kuro bakus ir (ar) kilnojamąsias talpyklas.
  9. Įvertinęs paminėtas teisės aktų nuostatas, teismas darė išvadą, kad degalinė yra teritorija su visais statiniais ir įrenginiais, kuri skirta degalams priimti, laikyti ir perpilti.
  10. Teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre objektas įregistruotas kaip vientisas pastatas, degalinė – parduotuvė su kavine. Todėl teisės taikymo požiūriu, sprendė, jog tai reiškia, kad visos šiame pastate esančios patalpos laikytinos degalinės – parduotuvės su kavine patalpomis.
  11. Teismas išnagrinėjęs nekilnojamojo turto dokumentaciją nustatė, kad pareiškėjas mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais vykdė degalinės teritorijoje esančiame pastate, t. y. degalinėje. Atitinkamai teismas darė išvadą, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą nutarimą, visapusiškai išnagrinėjo visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo nustatytu pažeidimu, teisingai taikė galiojančius teisės aktus ir teisėtai skyrė 144 Eur baudą pareiškėjui, vykdančiam mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais degalinėje. Pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino.

 

III.

 

  1. Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo 2017 m. sausio 5 d. sprendimą pakeisti ir priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.
  2. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą klaidingai nurodė, kad apeliantas prekiauja alkoholiniais gėrimais stacionarios degalinės patalpose. Pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismui pateikė Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, iš kurių buvo matyti, kad degalinės ir kavinės patalpos yra įregistruotos kaip atskiri vienetai, jų adresai yra skirtingi, degalinė ir kavinė yra atskirose patalpose, funkcionuoja atskirai, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas.
  3. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas nesivadovavo suformuota teismų praktika ir Alkoholio kontrolės įstatymu, kadangi Teismas klaidingai nurodė, kad iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusi 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija numatė galimybę prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariose degalinėse, vykdant mažmeninės prekybos veiklą, tačiau 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcijoje stacionariosios degalinės baigtiniame prekybos vietų, kuriose leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sąraše nenumatytos.
  4. Apeliantas nori atkreipti dėmesį, kad Įstatymas jokių apribojimų nenumato, kad nebūtų galima prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariose viešojo maitinimo vietose, kurios yra degalinės teritorijoje.
  5. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodo, kad pažeidimas yra egzistuojantis tuomet kai degalinės patalpa ir kavinė yra tuo pačiu adresu, yra neatskirtos, neizoliuotos, tačiau šiuo atveju pareiškėjo kavinės ir degalinės patalpos yra įregistruotos kaip atskiri vienetai, jų adresai yra skirtingi.
  6. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teisės aktų hierarchinėje sistemoje Lietuvos Respublikos įstatymai yra aukštesnės galios teisės aktai nei individualūs teisės taikymo aktai – degalinės veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Todėl apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas svarbias šiai bylai aplinkybės privalėjo vadovautis Įstatymu, o ne poįstatyminiais aktais.
  7. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, jog su juo nesutinka prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

  1. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2016 m. liepos 7 d. nutarimo, kuriuo pareiškėjui buvo skirta 144 Eur bauda už Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.
  2. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
  3. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.)
  4. Apeliantas savo apeliaciniame skunde jokių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.
  5. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės tvirtina, kad degalinės ir kavinės patalpos yra įregistruotos kaip atskiri vienetai, jų adresai yra skirtingi, todėl pareiškėjas negalėjo būti baudžiamas Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kadangi jis alkoholį pardavinėjo kavinėje, o ne degalinėje.
  6. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija nuo 2016 m. sausio 1 d.) numatyta, jog Lietuvos Respublikoje prekiauti leidžiama alkoholiniais gėrimais – stacionariosiose alkoholinių gėrimų parduotuvėse, stacionariųjų parduotuvių alkoholinių gėrimų skyriuose, stacionariosiose viešojo maitinimo vietose, kaimo gyvenamosiose vietovėse esančių stacionariųjų parduotuvių nespecializuotuose skyriuose, tarptautinio susisiekimo traukiniuose, siaurojo geležinkelio traukiniuose ir laivuose, kuriuose yra atskirai įrengtos viešojo maitinimo vietos, orlaiviuose, vežančiuose keleivius tarptautiniais maršrutais, parodose ir mugėse, vykstančiose stacionariuose pastatuose, viešbučių kambariuose įrengtuose minibaruose, taip pat specialiosiose prekybos vietose. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Įstatyme yra numatytas baigtinis prekybos vietų, kuriose leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais sąrašas.
  7. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1-37 patvirtintų Degalinių eksploatavimo taisyklių 5.4. punkte yra numatyta, kad degalinė – tai statiniai ir (ar) stacionarūs arba mobilūs įrenginiai ir specialiai įrengta teritorija, skirta degalams, SND, SGD ir kitiems alternatyviesiems degalams (išskyrus SkGD) priimti, laikyti, perpilti į kelių transporto priemonės kuro bakus, kilnojamąsias talpyklas ir (ar) balionus. Degalinės teritorija – žemės sklypas, kurio ribos nustatytos degalinės detaliajame plane, parengtame pagal atitinkamų teisės aktų reikalavimus (5.10. punktas).
  8. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1-41 patvirtintų Prekybos naftos produktais taisyklių 2 punkte numatyta, kad degalinė – specialiai įrengta teritorija kartu su įrenginių ir statinių kompleksu, skirtu degalams priimti, laikyti, perpilti į kelių transporto priemonės kuro bakus ir (ar) kilnojamąsias talpyklas.
  9. Nuo 2016 m. sausio 1 d. mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais degalinėse draudžiama. Iš aukščiau aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad degalinė yra teritorija su visais statiniais ir įrenginiais, kuri skirta degalams priimti, laikyti ir perpilti, taigi, tai yra teritorijos visuma. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad šiuo atveju negalima vadovautis vien tik Nekilnojamojo turto registre pateiktais patalpų pavadinimais ar patalpų paskirtimis, būtina vadovautis degalinių veiklą reglamentuojančiose teisės aktuose pateiktais degalinės sąvokos apibrėžimais.
  10. Pareiškėjo nurodyta teismų praktika šiai situacijai yra neaktuali, kadangi juose keliami ginčai buvo nagrinėjami prieš įsigaliojant Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimams (t. y. iki 2016 m. sausio 1 d.).
  11. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1-41 patvirtintos Prekybos naftos produktais taisyklės ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1-37 patvirtintos Degalinių eksploatavimo taisyklės yra norminiai aktai, kuriuose yra nustatytos elgesio taisyklės, skirtos individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Poįstatyminiai aktai – norminiai teisės aktai, priimami įstatymo pagrindu, juos sukonkretinantys ir užtikrinantys jų vykdymą. Poįstatyminis aktas negali prieštarauti įstatymams. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių aplinkybių, kad nurodytos taisyklės prieštarautų įstatymams, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas sprendime vadovavosi netinkamais teisės aktais yra atmetami kaip nepagrįsti.
  12. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nekilnojamojo turto registre objektas įregistruotas kaip vientisas pastatas, degalinė – parduotuvė su kavine (1 t., b. l. 177-180). Atitinkamai sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio taikymo požiūriu, tai reiškia, kad visos šiame pastate esančios patalpos laikytinos degalinės – parduotuvės su kavine patalpomis.
  13. Remdamasi byloje esančiais įrodymais ir išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Nutarimą, visapusiškai išnagrinėjo visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo nustatytu pažeidimu, teisingai taikė galiojančius teisės aktus ir teisėtai nutarimu skyrė 144 Eur baudą bendrovei, vykdančiai mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais degalinėje.
  14. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, taip pat pritardama kitiems pirmosios instancijos teismo argumentams ir jų nekartodama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo MB „Klovynėapeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

 

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

 

 

Artūras Drigotas

 

 

Dalia Višinskienė