Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-59-2010].doc
Bylos nr.: 3K-3-59/2010
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr

         Civilinė byla Nr. 3K-3-59/2010

         Procesinio sprendimo kategorijos:

44.2.1;44.2.2; 44.2.3; 44.2.4.2;

44.5.2.2; 44.5.2.15; 44.5.2.16;

114.9.6.1; 114.11

(S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. vasario 23 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (pranešėjas), Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Prano Žeimio,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo viešosios įstaigos Vilniaus miesto universitetinės ligoninės ir trečiųjų asmenų J. L. M., N. B. teisių perėmėjos L. B. bei ieškovų I. J., M. Č. ir J. Č. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. J., M. Č. ir J. Č. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Vilniaus miesto universitetinei ligoninei, tretieji asmenys N. B. teisių perėmėja L. B., J. L. M., dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje kilęs ginčas dėl sveikatos priežiūros įstaigos pareigos atlyginti dėl netinkamo gydymo padarytą žalą pacientės mirties atveju.

Ieškovai prašė iš atsakovo priteisti: 1) ieškovės I. J. naudai 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dėl motinos mirties; 2) kas mėnesį I. J. 364,15 Lt netekus išlaikymo dėl motinos mirties; 3) ieškovams M. Č. ir J. Č. po 175 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam dėl dukters mirties. Ieškovai nurodė, kad ieškovės I. J. motina bei ieškovų M. ir J. Č. duk D. J. 2004 m. kovo 31 d. buvo paguldyta į Vilniaus miesto universitetinę ligoninę; pacientei diagnozuotos trys submukozinės miomos gimdos pogleivinėje ir numatytas operacinis gydymas – histeroskopija. 2004 m. balandžio 1 d. gydytoja N. B. operavo D. J., operacijos metu sunaudota 18,5 l distiliuoto vandens, operacijos pabaigoje, sulašinus oksitocino tirpalo, pacientei sutriko širdies ritmas, pakilo kraujospūdis, paraudo ir pradėjo tinti veidas. Ištikus hemolizei, pacientė 2004 m. balandžio 2 d. mirė. Ieškovų nuomone, gydytoja N. B. ir Ginekologijos skyriaus vedėja J. L. M. neatliko tokio pobūdžio operacijai reikšmingų tyrimų maksimaliai atidžiai, rūpestingai, atsargiai bei kvalifikuotai, gautų tyrimų tinkamai neįvertino bei neparinko tinkamo operacijos atlikimo būdo. Gydytoja N. B. operaciją atliko praktikoje jau seniai nenaudojamu hipotoniniu tirpalu, padidinančiu komplikacijų grėsmę ir sukeliančiu nepataisomų padarinių pacientui. Prieš atlikdama tokio pobūdžio operaciją ir parinkdama operacijai hipotoninį tirpalą (distiliuotą vandenį), gydytoja N. B. privalėjo atlikti pacientei elektrolitų, reaguojančių su vandeniu, tyrimus ir įvertinti, ar pacientei, turėjusiai kraujo patologiją, parinktas tirpalas nesukels sunkiausių komplikacijų. Šių tyrimų atlikimą privalėjo užtikrinti ir J. L. M., kaip skyriaus vedėja, tačiau ji pasirašė pacientės ligos istorijoje, kad visi tyrimai atlikti, operacijos būdas ir taktika tinkami. Ieškovų teigimu, gydytoja N. B. operaciją užtęsė neleistinai ilgai, tai paskatino sunkiausių padarinių kilimą; parinkti pacientės gaivinimo metodai ir priemonės nebuvo adekvatūs susidariusiai situacijai; operacija atlikta nesertifikuota medicinos įranga. Ieškovų nuomone, gydytojų neteisėti veiksmai (neveikimas) kvalifikuotini kaip didelis neatsargumas. Anot ieškovų, taip pat konstatuotina atsakovo kaltė, nes šis nebuvo patvirtinęs histeroktominės miomų šalinimo metodikos, neužtikrino sertifikuotos medicininės įrangos naudojimo. Ieškovė I. J., gimusi 1993 m. birželio 22 d., liko našlaitė dėl trečiųjų asmenų bei atsakovo kaltės, ji turi teisę į mirusios motinos pajamų dalį, kurią ji būtų gavusi motinai esant gyvai – pusę jos vidutinio darbo užmokesčio. Be to, ieškovė I. J. fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimus patiria pažeidus didžiausią vertę turintį gėrį, t. y. motinos gyvybę; ji po motinos mirties nepaveldėjo ir neturi jokio savo turto, gyvena su paskirta globėja  senele M. Č. Anot ieškovų, mirusiosios D. J. ir jos tėvų santykiai buvo itin geri.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2004 m. kovo 31 d. į Vilniaus miesto universitetinę ligoninę dėl operacinio gydymo esant gimdos pogleivinėms miomoms buvo paguldyta D. J., kuri 2004 m. balandžio 1 d. buvo operuota ir jai pašalintos trys gimdos miomos. Operacijos metu pacientei į veną sulašinus oksitocino tirpalo prasidėjo širdies skilvelių virpėjimas, po to operacija buvo nutraukta ir pradėta pacientės reanimacija; 2004 m. balandžio 2 d. apie 23 val. 20 min. pacientė mirė. Įvertinęs bylos duomenis, teismas darė išvadą, kad D. J. sveikatos būklė ir ligos istorija iki operacijos pradžios buvo nuodugniai ištirta, visi ją tyrę specialistai sutarė tiek dėl diagnozės, tiek dėl būtino operacinio gydymo, kliūčių operacijai atlikti nebuvo. Teismo vertinimu, atsakovo darbuotojų veiksmai atliekant D. J. gimdos miomų histeroskopiją negali būti vertinami kaip neteisėti, neatidūs ar nerūpestingi atliekant profesines pareigas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad distiliuoto vandens, kaip hipotoninio tirpalo, naudojimas tokioms operacijoms nedraudžiamas; pagal statistiką 1997-2004 m. operacinėms histeroskopijoms buvo naudojamas tik distiliuotas vanduo; atsakovo ligoninėje sėkminga medicininė praktika buvo susiklosčiusi būtent panaudojant distiliuotą vandenį. Dėl to, teismo vertinimu, kitokio nei distiliuotas vanduo hipotoninio tirpalo panaudojimas tik D. J. atliktoje operacinėje histeroskopijoje būtų buvęs rizikingas. Teismas nurodė, kad D. J. operacijos metu nebuvo pasiekta net minimali pavojinga rezorbuoto skysčio riba, dėl ko būtų reikėję operaciją nutraukti, todėl gydytojos veiksmai operuojant negali būti vertinami kaip bent minimaliai nerūpestingi ar neatidūs. Teismo vertinimu, pavojus pacientės gyvybei dėl rezorbuoto tirpalo kiekio operacijos metu nebuvo kilęs, tačiau pacientei pasireiškė anafilaksinė reakcija į oksitocino tirpalą, panaudotą tam, kad susitrauktų gimdos raumuo. Atkreipęs dėmesį į tai, kad anafilaksinės reakcijos mediciniškai nėra galimybės nustatyti ar numatyti, be to, jos praktikoje pasitaiko ypač retai, teismas sprendė, kad atsakovo ligoninės gydytojai, teisingai atlikę gimdos miomų šalinimo operaciją, neturėjo pagrindo tikėtis pacientės organizmo reakcijos, kuri paprastai nebūdinga net ir atsižvelgiant į pacientei diagnozuotą kaulų čiulpų patologiją, kuri galėjo lemti organizmo adaptacinių funkcijų sutrikimą. Teismo vertinimu, individuali pacientės organizmo reakcija nepriklausė nuo operacijos eigos, todėl nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo darbuotojų neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių. Teismas pažymėjo, kad pacientę operavo didelę darbo patirtį turinti gydytoja; D. J. klinikinis atvejis pacientės sutikimu buvo demonstruojamas mokslinės praktinės konferencijos metu, todėl teismas neturėjo pagrindo netikėti, kad operuojanti ar kiti gydytojai savo kolegoms būtų demonstravę bent menkiausią aplaidumą, neatidumą ar neapdairumą. Atkreipęs dėmesį į tai, kad operacijos metu naudota medicininė įranga buvo ištirta ikiteisminio tyrimo metu, operacinės histeroskopijos manipuliacijos, gaivinimo metodai ištirti ekspertų ir pripažinti tinkamais, teismas darė išvadą, kad Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje padaryti pažeidimai naudojant medicininę įrangą, histeroskopinės operacijos tvarkos nepakankamas reglamentavimas ar medicininių dokumentų pildymo pažeidimai nėra susiję faktiniu priežastiniu ryšiu su pacientės mirtimi.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2009 m. spalio 6 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikino; ieškinį tenkino iš dalies: priteisėatsakovo ieškovės I. J. naudai turtinei žalai atlyginti 364,15 Lt kas mėnesį išmoką, išskaičiuojant iš 364,15 Lt sumos gaunamą našlaičių pensiją nuo 2004 m. balandžio 2 d. iki ieškovės pilnametystės; priteisėatsakovo ieškovės I. J. naudai neturtinei žalai atlyginti 50 000 Lt, ieškovų M. Č. ir J. Č. naudai po 10 000 Lt kiekvienam. Kolegija nustatė, kad baudžiamojoje byloje atliktas deontologinis tyrimas medicinos ekspertizė dėl D. J. gydymo ir mirties priežasties; tyrimą atlikę specialistai konstatavo, kad pacientės mirties priežastis buvo dauginis organų nepakankamumas, išsivystęs dėl operacijos metu įvykusios komplikacijos – distiliuoto vandens patekimo į kraują, sutrikusio vandens ir elektrolitų balanso, prasidėjusios hemolizės; dėl to vystėsi hipoksemija (deguonies stoka kraujyje), plaučių edema (pabrinkimas) ir įvyko komplikacija – skilvelių virpėjimas. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ligoninės direktoriaus 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. VI-133 Akušerijos ir ginekologijos klinikos darbuotojams akušerijos ir ginekologijos praktikoje buvo nurodyta vadovautis leidinyje ,,Akušerijos ir ginekologijos praktikos vadovas“ aprašytomis procedūromis, diagnostikos ir gydymo metodikomis. Šiame leidinyje išvardyti skysčiai, kurie gali būti naudojami gimdai išplėsti atliekant histeroskopines operacijas: ne elektrolitai – 3 proc. sorbitalis, 1,5 proc. glicinos, vanduo injekcijoms; elektrolitai – fiziologinis tirpalas, Ringerio tirpalas. Ligoninėje atliekant histeroskopines operacijas iki D. J. mirties atvejo buvo naudojamas tik distiliuotas vanduo. Dėl D. J. mirties priežasčių nustatymo Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje 2004 m. gegužės 6 d. įvyko patologinė anatominė konferencija, kurios metu, ištyrę pacientės mirties priežastis, specialistai nustatė, kad operacijos metu įvyko komplikacijos dėl skysčio perteklinės absorbacijos ir anafilaksinės reakcijos į oksitociną. Tuo tarpu Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus išvadoje Nr. DM47/05(01) konstatuota, kad operacijos metu oksitocino tirpalas buvo panaudotas teisingai ir jo panaudojimas negalėjo būti komplikacijų priežastis. Pažymėjusi, kad byloje nėra duomenų, jog atliekanti operaciją gydytoja netinkamai kontroliavo skysčių balansą; distiliuoto vandens naudojimas atliekant tokio pobūdžio operacijas nedraudžiamas, kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Mykolo Romerio universiteto Teisės instituto Vilniaus skyriaus specialistų išvada DM 47/05(01), jog operacinės histeroskopijos metu netinkamai buvo panaudotas distiliuotas vanduo, padaryta remiantis Europos ginekologinės endoskopijos draugijos rekomendacija nenaudoti distiliuoto vandens atliekant operacines histeroskopijas. Profesorė hab. dr. V. M. Č., apklausta kaip liudytoja, nurodė, kad distiliuotas vanduo atliekant operacines histeroskopijas yra nebenaudojamas, nes vanduo gali patekti į atsidariusias kraujagysles. Remdamasi byloje pateiktais įrodymais, kolegija sprendė, kad viena iš sukėlusių hemolizę operacijos metu priežasčių buvo naudojamo distiliuoto vandens patekimas į kraują: pacientės kraujo tyrimai rodė išsivysčiusią visišką hemolizę, hiponatremiją; gydytojų konsiliumai 2004 m. balandžio 1 ir 2 dienomis nurodė hemolizės priežastį – vandens rezorbciją iš gimdos operacinės histeroskopijos metu; prof. hab. dr. V. M. Č., doc. S. V., pateikę išvadas valstybinio medicininio audito inspekcijai ir davę parodymus apeliacinės instancijos teisme, komplikacijų hemolizės ir hiponatremijos priežastimis įvardijo distiliuoto vandens rezorbciją į kraują; analogiškos priežastys nurodytos Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus baudžiamojoje byloje specialistų atlikusių deontaloginį tyrimą išvadose – operacinės histeroskopijos metu netinkamai buvo panaudotas distiliuotas vanduo, neįvertinus operacijos apimties ir trukmės; patologinėje anatominėje konferencijoje dalyvavę specialistai taip pat padarė išvadą, kad viena iš priežasčių, lėmusių operacinės histeroskopijos komplikacijas,  skysčių perteklinė absorbcija. Nurodžiusi, kad Lietuvos medikams buvo žinoma apie tai, jog distiliuoto vandens naudojimas yra daug pavojingesnis nei kiti skysčiai, naudojami operacinėje histeroskopijoje, kolegija pažymėjo, kad ligoninė turėjo reikalingą įrangą bei galimybes naudoti ir kitus, medicinoje pripažintus mažiau pavojingesnius skysčius, tiau tirpalas porisale pradėtas naudoti tik po D. J. mirties. Kolegijos vertinimu, kita komplikacijos (hiponatremijos) priežastis – ilga operacijos trukmė – 1 val. 50 min. ir šalintų miomų kiekis. Atkreipusi dėmesį į tai, kad pagal byloje esančius duomenis operacinės histeroskopijos trukmė siekiant išvengti komplikacijų turėtų būti ne ilgesnė kaip 1 valanda, kolegija sprendė, kad Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje distiliuoto vandens naudojimas atliekant miomų šalinimo operacines histeroskopijas, konkrečiu atveju D. J., neatitiko profesionalumo standartų (netinkamas distiliuoto vandens naudojimas, ilga operacijos trukmė). Atsakovo 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. VI-133 patvirtinta tvarka, kuria turėjo vadovautis gydytojas, atliekantis operacines histeroskopijas, išdėstyta leidinyje ,,Akušerijos ir ginekologijos praktikos vadovas“; šiame praktikos vadove apskritai nenurodyta, kad atliekant operacines histeroskopijas gimdos ertmei praplėsti yra naudojamas distiliuotas vanduo, o nurodytas vanduo injekcijoms. Nors prof. G. S. D. teismui paaiškino, kad vanduo injekcijoms reiškia distiliuotą vandenį, tačiau, kolegijos vertinimu, vanduo injekcijoms yra ne tas pats kaip distiliuotas vanduo. Ligoninės direktoriaus 2004 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. VI-108 patvirtintoje Histeroskopijos atlikimo VMUL tvarkoje nurodyta, kad gimdos ertmei praplėsti, be sorbitolio, 5 proc. gliukozės tirpalo ir vandens injekcijoms, dar nurodytas ir distiliuotas vanduo, kurio nebuvo nurodyta 2003 m. patvirtintoje tvarkoje. Kolegija darė išvadą, kad pagal 2003 m. patvirtintą operacinės histeroskopijos tvarką distiliuotas vanduo, atliekant D. J. miomų šalinimo operaciją, negalėjo būti naudojamas. Nustačiusi, kad atsakovo veiksmai neatitiko profesionalams keliamo kvalifikuotumo, rūpestingumo standartų, medicinos mokslo principų, kolegija konstatavo faktinį ir teisinį ryšį tarp žalos (mirties) ir atsakovo neteisėtų veiksmų. Spręsdama dėl atlygintinos žalos dydžio, kolegija konstatavo, kad ieškovė I. J. motinos mirties dieną buvo nepilnametė ir iki jos mirties buvo išlaikoma, todėl turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. D. J. vidutinis darbo užmokestis  728,30 Lt, taigi, kolegijos vertinimu, ieškovė I. J. būtų gavusi 364,15 Lt (728,30 / 2 = 364,15 Lt) išlaikymą. Netekus maitintojos ieškovei I. J. mokama našlaičio pensija, kuri išskaičiuotina iš atlyginamos žalos dydžio (CK 6.284 straipsnio 2 dalis). Atsakovo ir gydytojos, atlikusios operaciją, veiksmus įvertinusi kaip neatsargius, be to, atsižvelgdama į šiuo metu šalyje esančią blogą ekonominę padėtį, kuri paveikė ir viešąsias gydymo įstaigas, gyventojų bendrą pragyvenimo lygį, taip pat į ieškovės I. J. dvasinius išgyvenimus netekus motinos, kolegija sprendė, kad ieškovei atlygintina 50 000 Lt neturtinė žala. Nurodžiusi, kad ieškovų M. Č. bei J. Č. ir mirusios jų dukters santykiai buvo artimi, kad dėl dukters netikėtos mirties jie patyrė didelių dvasinių išgyvenimų, kad po dukters mirties augina vaikaitę I., kolegija ieškovams Č. nustatė po 10 000 Lt kiekvienam neturtinės žalos atlyginimo.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas ir tretieji asmenys prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl neteisėtų veiksmų nebuvimo.

1.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nustatančias įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, todėl padarė neteisėtą išvadą, kad gydytoja N. B. atliko neteisėtus veiksmus. Anot kasatorių, gydytoja N. B. atliko visus veiksmus, kuriuos ji privalėjo atlikti pagal ligoninės patvirtintą tvarką; gydytoja neturėjo galimybės elgtis kitaip naudoti kitas medžiagas, nes taip būtų kilęs pavojus pacientės sveikatai; gydytoja elgėsi maksimaliai dėmesingai ir atsakingai laikydamasi ligoninės taikomos procedūros. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tam tikrus byloje pateiktus įrodymus – Valstybinio medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2004 m. gegužės 17 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės ataskaitą Nr. 1A-71-182K, Vilniaus miesto universitetinės ligoninės direktoriaus 2004 m. balandžio 5 d. įsakymu atlikto neplaninio vidaus medicininio audito išvadas (ataskaitos data 2004 m. balandžio 15 d.), 2004 m. gegužės 6 d. VšĮ Vilniaus miesto universitetinės ligoninės pataloginės anatominės konferencijos protokolą, 2006 m. rugpjūčio 7 d. Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atlikto tyrimo išvadas, Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto specialisto 2005 m. gegužės 24 d. ir 2006 m. spalio 2 d. išvadas. Šiuose įrodymuose, kasatorių teigimu, nenurodyta, kad gydytoja N. B. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus ar nerūpestingai elgėsi. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai išaiškino ir taikė civilinę atsakomybę reguliuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai konstatavo, kad distiliuoto vandens naudojimas atliekant miomų šalinimo operacines histeroskopijas, konkrečiu atveju pacientei D. J., neatitiko profesionalumo standartų (netinkamas distiliuoto vandens naudojimas, ilga operacijos trukmė). Anot kasatorių, šio ginčo atveju gydytojai atliko visus prieš miomų šalinimo operaciją būtinus ir rekomenduojamus tyrimus, kurie yra nustatyti tokios ligos gydymo metodikose ir algoritmuose; buvo užtikrintas reikiamas sveikatos priežiūrą teikiančios įstaigos ir jos gydytojų atidumo, rūpestingumo ir aplaidumo laipsnis, gydytoja N. B. buvo maksimaliai rūpestinga, atidi ir dėmesinga, nenumatė ir negalėjo numatyti padarinių dėl absoliučios hemolizės ir pacientės mirties. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant gydytojų kaltės klausimą, apie kaltę reikia kalbėti ne tik subjektyvia, bet ir objektyvia prasme, o sprendžiant, ar yra žalą padariusio asmens kaltė, jo elgesys vertinamas vadovaujantis protingumo, rūpestingumo ir atidumo kriterijais. Gydytojų ir paciento santykių specifika lemia tai, kad šiuose prievoliniuose teisiniuose santykiuose medikas negali garantuoti konkretaus rezultato t. y. kad pacientas pasveiks, tačiau turi dėti maksimalias pastangas šiam rezultatui pasiekti. Iš bylos medžiagos matyti, kad pacientę operavę ir reanimavę medikai dėjo visas įmanomas pastangas, vadovavosi nustatytomis ir patvirtintomis gydymo metodikomis, nenukrypdami nuo medicinos teisės normų reikalavimų ar gydytojų profesinės etikos nuostatų.

1.2. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino komplikacijas, sukėlusias mirtį. Teismas nevertino specialisto išvados Nr. DM47/05(01), kurios 1-2 punktuose kalbama apie kompleksinę elektrolitų ir vandens balanso sutrikimo priežastį. 2004 m. gegužės 6 d. įvykusios konferencijos protokolo 13 lape konstatuota, kad mirtis įvyko dėl dviejų priežasčių: pirma  dėl hiponatremijos dėl vandens rezorbcijos, antra  dėl anafilaksinio šoko, bei nurodyta, kad tiesioginė mirties priežastis galėjo būti kompleksinė: anafilaksinis šokas į oksitociną hiponatremijos fone. Taigi, teismas teisingai konstatavo, kad mirties priežastis buvo hiponatremija, tačiau neteisingai nurodė, kad šią mirties priežastį lėmė ne distiliuoto vandens panaudojimas, kaip toks, o anafilaksinis šokas į oksitociną hiponatremijos fone. Konferencijos protokolo 14 lape konstatuota, kad oksitocinas taip pat paveikė vandens  elektrolitų apykaitą, sukeldamas šalutinį poveikį, įskaitant hiponatremiją. Taigi teismas netinkamai vertino išvadų Nr. DM47/05(01) 11, 12, 13 punktus, kuriuose konstatuota, kad operacijos metu oksitocino tirpalas panaudotas teisingai ir jo panaudojimas negalėjo būti komplikacijų priežastis. Anot kasatorių, oksitocino tirpalo, kaip tokio, panaudojimas ir nebuvo komplikacijų priežastis, tačiau komplikacijas sukėlė pacientės individuali organizmo reakcija į šį medikamentą. Byloje nėra duomenų, kad atliekanti operaciją gydytoja netinkamai kontroliavo skysčių balansą.

1.3. Skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai nurodė, kad operacija buvo per ilga. Specialisto išvadų Nr. DM47/05(01) 4 punkte nurodoma, kad duomenų, kiek laiko trunka operacinių histeroskopijų atlikimas Lietuvoje, nėra. Konferencijos medžiagoje užfiksuota, kad reali operacijos trukmė buvo 50 minučių, o kitą laiką užėmė kiti veiksmai, kurių metu gimdos ertmė steriliu destiliuotu vandeniu nedilatuojama. Specialisto išvadoje Nr. DM 118/06 (01) pažymima, kad gimdos miomų operacinių histeroskopijų trukmė yra nuo 6,5 iki 54 minučių, tačiau taip pat nurodoma, kad Lietuvoje duomenų apie tai, kiek laiko trunka operacinių histeroskopijų atlikimas, nėra. Anot kasatorių, tokio laiko limito jokiai operacijai ir negali būti, nes kiekviena konkreti operacija yra skirtinga. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvienos konkrečios miomų šalinimo operacijos etapų laikas priklauso nuo daugybės išorinių veiksnių t. y. nuo paciento organizmo, imuniteto, operuojančio gydytojo patirties, naudojamos operacinės įrangos ir kt. Dėl to neįmanoma numatyti, kokia turi būti tiksli vienos ar kitos operacijos trukmė, koks turi būti ligonio budimo po operacijos laikas ir pan. Atsižvelgiant į tai, ligoninės darbuotojų veiksmai atliekant D. J. gimdos miomų histeroskopiją negali būti vertinami kaip neteisėti, neatidūs ar nerūpestingi atliekant profesines pareigas.

2. Kasatorių teigimu, individuali pacientės organizmo reakcija nepriklausė nuo operacijos eigos, todėl nėra priežastinio ryšio tarp ligoninės darbuotojų neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių. Apeliacinės instancijos teismas manė, kad pacientės mirties priežastis yra operacijos metu panaudotas distiliuotas vanduo. Kasatoriai pažymi, kad tik 2005 m. gegužės 24 d. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto specialisto išvadoje Nr. DM 47/05 (01) teigiama, jog pacientė mirė dėl panaudoto distiliuoto vandens. Anot kasatorių, jeigu distiliuoto vandens naudojimas galėtų sukelti mirtį, tai jis būtų uždraustas naudoti. Aptariamos operacijos metu, be distiliuoto vandens, buvo naudojami ir kiti įvairūs medikamentai, todėl komplikacijos galėjo atsirasti kaip multipriežastinio ryšio rezultatas. Tuo tarpu Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto specialistai nepasisakė, ar būtų galima išvengti pacientės mirties, jei vietoje distiliuoto vandens būtų naudojama kita medžiaga. Nors skundžiamame sprendime teigiama, kad distiliuotas vanduo nesaugus vartoti, tačiau lygiai taip pat „nesaugu vartoti ir kitus neelektrolitinius tirpalus. Pagrindinis vartojimo saugumo garantas įtekėjusio ir ištekėjusio skysčio stebėjimas bei deficito vertinimas. Aptariamos operacijos metu skysčiai buvo stebimi ir deficito nenustatyta, todėl negalima teigti, kad buvo dirbama nesaugiai. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad distiliuotas vanduo yra ne vanduo injekcijoms. Anot kasatorių, distiliuotas vanduo yra tas pats vanduo injekcijoms, tik kaip priemonė, vartojama vaistams skiesti ar gimdos ertmei išplėsti, yra vadinamas vandeniu injekcijoms. Šie terminai yra sinonimai, todėl distiliuoto vandens panaudojimas histeroskopinėms operacijoms buvo reglamentuotas tuo metu galiojusioje darbo metodikoje (Akušerijos ir ginekologijos praktikos vadove). Kasatorių teigimu, net jei gydytoja būtų naudojusi kitą tirpalą vietoj distiliuoto vandens, komplikacijų, galinčių privesti prie mirties, galimybė egzistavo (tai patvirtina mokslinė užsienio literatūra). Dėl to negalima teigti, kad, jeigu vietoje distiliuoto vandens būtų naudotas kitas tirpalas, būtų išvengta žalingų padarinių.

3. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino proceso teisės normas, nustatančias įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles bei ekspertizės skyrimo taisykles (CPK 183, 185, 212, 331 straipsniai). Be to, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos įrodymų vertinimo bei ekspertizės skyrimo bylose.

3.1. Viena iš aplinkybių, sudarančių įrodinėjimo dalyką bei turinčių reikšmės bylai išspręsti, buvo susijusi su operacijos metu atsiradusių komplikacijų priežastimi. Šiai aplinkybei nustatyti būtinos medicinos mokslo žinios, todėl teismas, neturėdamas pakankamos kompetencijos vertinti medicininius procesus, turėjo CPK 212 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu paskirti nepriklausomus ekspertus ir jiems užduoti specialių žinių reikalaujančius klausimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad gydytojų deliktinės atsakomybės teikiant sveikatos priežiūros paslaugas bylose teismas turėtų skirti ekspertizę ir pavesti atsakyti į teismo nustatytus klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-438/2003; 2003 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. ir kt. v. VšĮ Šeškinės poliklinika, bylos Nr. 3K-3-876/2003; 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. R. ir kt. v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos ir kt., bylos Nr. 3K-3-16/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-452/2006). Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje pateikti įrodymai dėl operacijos metu atsiradusių komplikacijų priežasties buvo prieštaringi. Įrodymų prieštaringumas dar daugiau pagrindžia tai, kad teismas privalėjo paskirti specialių žinių turinčius ekspertus, kurie pašalintų įrodymų tarpusavio prieštaravimus ir atsakytų į konkrečius teismo nustatytus klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-31/1999). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas teismo ekspertizės neskyrė ir, neturėdamas žinių medicinos srityje, pats vertino komplikacijos priežastis. Kasatoriai pažymi, kad Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto atlikto deontologinio tyrimo išvados, kuriomis rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, negali būti prilyginamos teismo ekspertų išvadoms CPK prasme, nes šis tyrimas nebuvo paskirtas teismo nutartimi, jame nebuvo tirti teismo nustatyti klausimai, be to, jis buvo atliktas baudžiamojoje byloje, kurioje taikomos skirtingos procesinės taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-31/1999).

3.2. Pagal CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles vieno ar kito bylai reikšmingo fakto egzistavimas ar neegzistavimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tik tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje esančių neprieštaringų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Z. v. UAB „Pagirių komunalininkas“, bylos Nr. 3K-3-129/2005; 1999 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-31/1999). Apeliacinės instancijos teismas sprendime nepagrindė, kodėl atmetė vienuose įrodymuose nurodytas aplinkybes, o rėmėsi kituose įrodymuose nurodytomis aplinkybėmis. Darytina išvada, kad teismas netinkamai išsprendė įrodymų pakankamumo klausimą ir netinkamai taikė įrodymų vertinimo procesines taisykles, priėmė neteisėtą sprendimą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

4. Mirusios D. J. tėvų neturtinei žalai atlyginti priteisdamas po 10 000 Lt kiekvienam, apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos neturtinės žalos atlyginimo bylose.

4.1. Teismas nepagrįstai neturtinės žalos atlyginimą priteisė mirusiosios tėvams, nes byloje nebuvo nustatyti glaudūs emociniai ryšiai tarp pacientės ir jos tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. P. ir kt. v. AB „Karigė“, bylos Nr. 3-3K-351/2007; 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. ir kt. v. N. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-86/2005). Vien tai, kad mirusi D. J. gyveno savo tėvų bute, savaime nepatvirtina ieškovų M. ir J. Č. santykių su D. J. glaudumo, nes ir kartu gyvenančių asmenų santykiai gali būti blogi. Taip pat aplinkybė, kad I. J. globėja tapo jos senelė M. Č., galėtų patvirtinti nebent pačios M. Č. geraširdiškumą bei rūpinimąsi savo vaikaite, tačiau visiškai neparodo, kokie buvo jos tarpusavio santykiai su dukterimi D. J.. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nebuvo jokių duomenų apie itin artimus ir nuoširdžius ieškovų M. Č. ir J. Č. santykius su mirusia paciente, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, neturtinė žala šiems ieškovams nepriteistina.

4.2. Neturtinės žalos priteisimas D. J. tėvams neatitinka teismų praktikoje pateikiamo CK 6.284 straipsnio aiškinimo ir dėl to, kad nebuvo nustatyta jokių išimtin aplinkyb, pagrindžiančių šių asmenų patirtą neturtinę žalą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad neturtinė žala gali būti atlyginama tik išimtiniais atvejais, kai yra įrodoma, kad nukentėjusio asmens artimieji iš tiesų patyrė itin didelių dvasinių išgyvenimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. VšĮ Panevėžio apskrities ligoninė, bylos Nr. 3K-3-92/2009). Tuo tarpu ieškovai M. ir J. Č. net neįrodinėjo, kad jie patys asmeniškai būtų patyrę nepaprastai didelių išgyvenimų, atsiradusių dėl tariamai netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų.

4.3. Ieškovams M. ir J. Č. teismas priteisė po vienodą piniginę kompensaciją, tačiau nepasisakė ir nevertino kiekvieno iš šių ieškovų santykių su mirusiąja, patirtų dvasinių kančių lygio bei intensyvumo, nors akivaizdu, kad tėvų dvasinių išgyvenimų mastas ir pobūdis gali labai skirtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, t. y. ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. ir kt. v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-222/2005; 2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. VšĮ Panevėžio apskrities ligoninė, bylos Nr. 3K-3-92/2009). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas atskirai nevertino kiekvieno iš tėvų santykių su mirusiąja, jų patirtų išgyvenimų intensyvumo ir net nemotyvavo, kodėl priteisė po vienodą pinigų sumą, darytina išvada, jog M. ir J. Č. priteistų kompensacijų dydžiai bet kokiu atveju yra nepagrįsti jų išgyventomis emocijomis bei neatitinka teismų praktikoje pateikiamo neturtinės žalos aiškinimo.

Atsiliepimu į atsakovo ir trečiųjų asmenų kasacinį skundą ieškovai prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Kasaciniame skunde nurodomi įrodymai yra vertinami netinkamai, taip nukrypstant nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, kuri nurodoma ieškovų kasaciniame skunde. Priešingai, anot ieškovų, kasaciniame skunde nurodytuose rašytiniuose įrodymuose būtent ir yra nurodyta, kad gydymo paslaugos mirusiajai D. J. atsakovo buvo suteiktos netinkamai, pažeidžiant gydymo standartus ir teisės aktų reikalavimus. Dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais apeliuojama į pas atsakovą susiklosčiusią praktiką naudoti būtent distiliuotą vandenį ir todėl kitokio skysčio panaudojimas esą būtų buvęs rizikingas, ieškovai pažymi, kad nerekomenduojamos medicinos praktikos, neatitinkančios pažangos lygio ir standartų, toleravimas negali būti siejamas vien tik su jos sėkme, juolab kad nagrinėjamas atvejis ir parodė, jog ta dėl vandens galima rizika, kuri buvo žinoma, ir pasireiškė.

2. Kasacinio skundo nuorodos į tai, kad komplikacija galėjo atsirasti dėl multipriežastinio ryšio, nes naudoti ir kiti medikamentai, kasatorių grindžiama liudytojo G. M. parodymais, neva pagrįstais moksline literatūra. Ieškovai pažymi, kad kasaciniame skunde nuoroda į literatūros šaltinį ar vaistinių preparatų vartojimo instrukcijas nebuvo nagrinėti žemesnių instancijų teismuose, šių informacijos šaltinių nepateikta byloje (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

3. Anot ieškovų, šioje byloje reikalinga ekspertizė buvo atlikta baudžiamojoje byloje. Ekspertams buvo suformuluoti išsamūs ir aiškūs klausimai dėl bylai reikšmingų aplinkybių. Vien ta aplinkybė, kad šios ekspertizės nebuvo skirtos CPK nustatyta tvarka, neteikia pagrindo jas iš naujo skirti, nes tai neatitiktų civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis), taip pat proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų (CPK 7, 8 straipsniai). Ieškovų nuomone, ekspertizių ir 2004 m. gegužės 6 d. patologinės anatominės konferencijos išvados viena kita neprieštarauja.

4. Kasacinio skundo argumentai dėl emocinių ryšių tarp pacientės ir jos tėvų prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nustatytoms priešingoms aplinkybėms. Taip pat kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. D. v. VšĮ Panevėžio apskrities ligoninė, bylos Nr. 3K-3-92/2009, nes nurodytos ir nagrinėjamos bylų aplinkybės skirtingos.

Kasaciniu skundu ieškovai prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. sprendimą pakeisti ir ieškinį patenkinti visiškai, priteisiant iš atsakovo ieškovės I. J. naudai neturtinei žalai atlyginti 1 000 000 Lt, M. Č. ir J. Č. naudai po 175 000 Lt neturtinės žalos kiekvienam. Ieškovų kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo CK 6.250 straipsnio 2 dalies taikymo ir aiškinimo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. V. ir kt. v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1180/2003; 2009 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. M. v. UAB „Volnata“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-119/2009; 2005 m. spalio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E. M. ir kt. v. AB „Kauno grūdai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-509/2005. Šiose nutartyse kasacinis teismas, be kita ko, sutiko su apeliacinės instancijos teismo priteistu 150 000 Lt neturtinės žalos dydžiu nepilnametės dukters tėvams; mirusiojo motinai padidino žemesnių instancijų teismų nustatytą neturtinės žalos kompensaciją iki 100 000 Lt; nurodė, jog kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama; jog teismai, nustatydami neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi vadovautis ne tik teisės normose ir teismų praktikoje suformuotais neturtinės žalos dydžio kriterijais, bet ir atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus žalos dydžius; jog demokratinių šalių teisėje žmogaus gyvybė pripažįstama aukščiausia vertybe. Dėl tokios vertybės pažeidimo patiriami neigiami padariniai yra visiškai akivaizdūs, nes, ją sunaikinus, gyvybės atkūrimo procesas neįmanomas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į didžiausio teisinio gėrio (D. J. gyvybės), dėl kurio pažeidimo patirta neturtinė žala, svarbą, taip pat pagal bylos aplinkybes neaiškino, kad šio didžiausio ir svarbiausio teisinio gėrio negalima atkurti ir kasatorių (ypač nepilnametės dukters I.) išgyvenimai yra patys didžiausi. Atsižvelgdamas į šiuo metu šalyje esančią blogą ekonominę padėtį, kuri paveikė ir viešąsias gydymo įstaigas, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. Z. ir kt. v. VšĮ Marijampolės ligoninė, bylos Nr. 3K-7-255/2005, išdėstytų išaiškinimų, kad kai nagrinėjama byla ne prieš valstybę, o prieš viešąją įstaigą, teikiančią sveikatos priežiūros paslaugas ir savarankiškai atsakančią už savo prievoles, tai didesnę reikšmę turi tiesioginio skolininko padėtis, o ne apibendrinti krašto ekonominės padėties duomenys. Anot kasatorių, nagrinėjamu atveju atsakovas byloje nepateikė jokių duomenų, kad jo finansinė padėtis būtų bloga (CPK 178 straipsnis).

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. kovo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. R. ir kt. v. VšĮ Vilniaus universiteto  Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-206/2005, pažymėjo, kad, nustatant gydytojų kaltę ir vertinant teisine prasme priežastinį ryšį, teisinę reikšmę turi visos aplinkybės, susijusios su atlikta operacija, taip pat gydytojų veiksmai po atliktos operacijos. Gydytojo rūpestingumo pareiga galioja ne tik operacijos metu, bet ir pooperaciniu laikotarpiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. M. S. v. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė, bylos Nr. 3K-3-1140/2001, nurodė, kad ligos įrašai pooperaciniu laikotarpiu taip pat rodė gydytojų kaltę, tai atitinkamai buvo konstatuota ir byloje buvusioje Valstybinės medicininio audito inspekcijos ataskaitoje. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas į šiuos kasacinio teismo išaiškinimus neatsižvelgė ir nepagrįstai ginčo atveju nenustatė atsakovo ir jo gydytojų didelio neatsargumo atliekant distiliuotu vandeniu histeroskopinę gimdos miomų šalinimo operaciją, neatitinkančią šiuolaikinio medicinos lygio, taip pat neįvertino kitų su operacija susijusių gydytojų veiksmų, turėjusių įtakos operacijos atlikimui ir veiksmams po šios operacijos atlikimo. Kasatorių teigimu, nerekomenduojamos medicinos praktikos, neatitinkančios medicinos pažangos ir standartų toleravimas, žinant apie kylančius padarinius, rodo didelį atsakovo neatsargumą ginčo atveju. Atsakovas gydytojų civilinės atsakomybės prasme ignoravo aiškius atsargumo reikalavimus ir nepaisė paprasčiausių atidumo, rūpestingumo reikalavimų. Atsakovas nesiekė, kad operacija pacientui būtų atliekama tik paciento interesais ir jo saugumui užtikrinti, išvengiant sunkiausių medicinoje žinomų padarinių kilimo, nors tam turėjo visas galimybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. gruodžio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. V. ir kt. v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1180/2003, nurodė, kad valstybė turi realiai užtikrinti, jog asmenims būtų suteikiamos medicininės paslaugos, atitinkančios pasiektą mokslo lygį, nepažeidžiant medicinos etikos reikalavimų ir nepadarant asmeniui žalos; jeigu tokių nuostatų nesilaikoma, tai yra pagrindas išvadai dėl sveikatos priežiūros priimtinumo neužtikrinimo. Lietuvos gydytojų sąjungos Profesinės etikos kodekso įžanginėje dalyje pažymėtas pažangaus Lietuvos medicinos mokslo ir Geros medicinos praktikos standartų kūrimas (Lietuvos etikos kodeksai, nuostatai, taisyklės, TIC 2006, sudarytojas G. Butkus, p. 210-211), tačiau šiuo atveju to nebuvo padaryta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad po D. J. mirties 2005 m. beveik visos operacijos buvo pradėtos atlikinėti purisole tirpalu.

3. Nukrypdamas nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis), nes neatsižvelgė į tai, kad ginčo atveju nesilaikyta paprasčiausių atsargumo, atidumo, rūpestingumo reikalavimų.

3.1. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2006 m. rugpjūčio 7 d. rašte Nr. D2-2383-(125) nurodė, kad dalis Vilniaus miesto universitetinei ligoninei perduotų prietaisų nebuvo įteisinti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, t. y. tarp ir operacijos metu naudotas histeroskopas, griebiančios žnyplės, skysčio monitoravimo įrenginys, histeroskopinė pompa su svarstyklėmis ir stovu, kt. Anot kasatorių, šiuo atveju gydytojų veiksmai operacijai naudojant aparatūrą, kuri nebuvo įteisinta teisės aktais, patvirtina aiškių atsargumo reikalavimų ignoravimą ir saugių elgesio instrukcijų nesilaikymą bei paprasčiausių atidumo, rūpestingumo taisyklių nepaisymą, t. y. didelį jų neatsargumą.

3.2. Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2004 m. gegužės 17 d. ataskaitoje Nr. 1A-71-182K nustatė, kad ligoninėje nėra patvirtintos histerektominės miomų šalinimo metodikos, nurodant veiksmų seką, atsakingus vykdytojus, laiko bei medicinos duomenų pildymo reikalavimus, taip pažeidžiant Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, pagal kurią jeigu Lietuvoje nėra galiojančių įstaigos veiklai reikalingų teisės aktų ar norminių dokumentų, įstaiga Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka parengia ir įstaigos vadovas įsakymu patvirtina įstaigos vidaus standartus, sveikatos priežiūros metodikas. Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2004 m. gegužės 17 d. atsakyme V. Č. nurodė, kad 2004 m. balandžio 1 d. D. J. teiktos sveikatos priežiūros paslaugos buvo netinkamos. Nors atsakovas teigė, kad ligoninės vadovo 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. VI-133 buvo pavesta vadovautis 2003 m. „Akušerijos ir ginekologijos praktikos vadovo“ vadovėliu, tačiau, kasatorių nuomone, medicinos vadovėlis, kaip toks, skirtas tiesiogiai studentams, negali pakeisti medicinos praktikos (gydytojų patirties atliekant operacijas pasidalinimo ir įtvirtinimo) ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies reikalavimo nustatyta tvarka parengti ir įstaigos vadovui įsakymu patvirtinti atitinkamos gydymo įstaigos vidaus praktikos standartą ir metodiką, juolab kai kalbama apie chirurginę histeroskopiją. Be to, kasatorių teigimu, liudytojas gydytojas G. M. nurodė, kad jie daug tvarkų nėra patvirtinę; gydytojai patys rengia tas instrukcijas; kadangi nebuvo instrukcijos, tai ir buvo nuoroda į vadovėlį. Liudytojas taip pat pripažino, kad jis nežinojo, ar Sveikatos priežiūros įstatyme buvo reikalavimas dėl privalomos operacijos atlikimo metodikos patvirtinimo. Anot kasatorių, tokie gydytojų veiksmai neabejotinai parodo didelį atsakovo gydytojų kaip profesionalų nerūpestingumą ir neatsargumą, atsainų požiūrį į gydytojo profesiją ir gydytojo gerą vardą. Lietuvos gydytojų sąjungos Profesinės etikos kodekse pažymima, kad, atlikdamas profesines pareigas, gydytojas laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, juos lydinčių teisės aktų, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų, tačiau šiuo atveju gydytojai nesilaikė įstatymų ir profesinės etikos reikalavimų.

3.3. 2004 m. gegužės 6 d. patologinės anatominės konferencijos protokolo 12-13 puslapiuose kaip hiponatremijos profilaktika nurodyta, kad reikia įvertinti rizikos veiksnius, ištirti natrį ir kalį kraujo serume, taip pat operacijos trukmė turi būti mažesnė nei 1 val. Pagal Histeroskopijų atlikimo VMUL tvarkos, priimtos tik 2004 m. gegužės 16 d., priedą A prieš operaciją privaloma atlikti elektrolitų kiekio nustatymo tyrimus. Kadangi šių tyrimų atlikimas lemia asmens gyvybės išsaugojimą, tai akivaizdu, kad jie (tyrimai) prieš atliekant tokio pobūdžio operaciją privalomi. Vėlesnis tokio reikalavimo įtvirtinimas Histeroskopijų atlikimo VMUL tvarkoje ir jos priede A taip pat patvirtina atsakovo veiksmų neteisėtumą. Jeigu toks reikalavimas, kaip to reikalaujama pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, būtų pas atsakovą patvirtintas ir galiojęs D. J. operacijos metu ir gydytojai prieš atliekant operaciją šias aplinkybes būtų įvertinę, nekiltų klausimas dėl pacientės organizmo adaptacinių mechanizmų sutrikimo ir sunkiausių padarinių atsiradimo. Šio Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo neįvykdymas papildomai patvirtina didelį atsakovo neatsargumą ir nerūpestingumą.

3.4. D. J. gaivinimo metodai ir priemonės taip pat nebuvo adekvačios susidariusiai situacijai, nes gydymas turėjo būti pradėtas nuo adrenalino po oda arba į raumenis injekcijos, kartojant tai kas 15-20 min. Anot prof. hab. dr. V. M. Č., peržiūrėjus gaivinimą, matyti, kad naudota per maža lidokaino dozė, o kalcio chloridas gaivinimui šiuo metu visai nenaudojamas. Atsakovas nurodo, kad reanimavimo priemonės atitiko sveikatos apsaugos ministro 2003 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-53 patvirtintus Gaivinimo standarto reikalavimus, tačiau šių reikalavimų 3 ir 4 prieduose nurodyta, kad esant skilvelių virpėjimui ir skilvelių tachikardijai (SV/ST) gaivinama I mg adrenalino į veną, kartojant kas 3-5 min., didinant dozę iki 3-5 mg; taip pat gaivinimo atveju sprendžiama dėl antiaritminių vaistų, tarp jų lidokaino, skyrimo. Kasatoriai pažymi, kad kalcio chloridas šiuose reikalavimuose neminimas. Atsakovo gydytojas G. B., dalyvavęs reanimuojant pacientę, negalėjo prisiminti, ar gaivinimui buvo naudotas kalcio chloridas. Taigi D. J. gaivinimo priemonės neatitiko Gaivinimo standarto reikalavimų, nebuvo adekvačios susidariusiai situacijai, tai tik dar kartą rodo didelį gydytojų neatsargumą.

3.5. Atsakovo aplaidumą, esantį pagrindu didinti jo civilinės atsakomybės dydį, patvirtina ir tai, kad perkeliant pacientę iš operacinės į Anesteziologijos-chirurgijos reanimacijos skyrių netgi nebuvo surašyta etapinės epikrizės. Gydymo stacionare ligos istorija Anesteziologijos-chirurgijos reanimacijos skyriuje buvo pildyta nesilaikant 2003 m. vasario 28 d. patvirtintos Medicininės dokumentacijos pildymo teikiant stacionarinę pagalbą darbo instrukcijos 21, 23, 29, 35 punktų nuostatų.

4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į visus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus neturtinės žalos nustatymo kriterijus  būtent žalos padarinius, kitas reikšmės turinčias aplinkybes (kasatorės I. J. amžių, turtinę ir socialinę padėtį, situaciją, dėl kurios buvo padaryta žala, ir pan.), taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kilusių išgyvenimų stiprumą papildomai padidina ir ta aplinkybė, kad nepilnametė kasatorė I. J. taip pat neturi ir antrojo iš tėvų. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į mirties situacijos, vietos, ją padariusių asmenų ir kitų aplinkybių, kurios reikšmingos neturtinės žalos priteisimui pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, kriterijus. Tais atvejais, kai asmens sveikatai pakenkia pasitikėjimą keliantys bei fiduciarinių santykių pagrindu veikiantys profesionalai, kuriems asmens valia ir noru patikimas išgijimas, į kuriuos kreipiamasi pagalbos, sutelkiami lūkesčiai ir kurių funkcija yra kardinaliai priešinga gautam rezultatui, tada priešingo negu buvo tikėtasi efekto gavimas artimiems su nukentėjusiuoju asmenims tampa itin skausmingas, dažnai visiškai netikėtas ir netgi šokiruojantis. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas neišaiškino pagrindų, sudarančių pagrindą didinti gydytojų, kaip profesionalų, civilinę atsakomybę ir priteisė per mažą neturtinės žalos kompensaciją. CK 6.250 straipsnio 2 dalies dispozicija ir joje nurodyti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai taip pat duoda pagrindą išvadai, kad konkrečiomis aplinkybėmis ir konkrečioje situacijoje neturtinės žalos dydžio priteisimui gali būti reikšminga ir pačių nukentėjusiųjų turtinė padėtis. Kasaciniame skunde priteistinos neturtinės žalos aspektu taip pat atkreipiamas dėmesys į infliaciją, kuri, anot kasatorių, niekada neturi tendencijos mažėti, tik didėja. Mirusiosios tėvams po 10 000 Lt priteista neturtinė žala taip pat neatitinka vertybės, kuri buvo pažeista, svarbos mirusiosios tėvams. Be to, šiems asmenims (kaip ir I. J. atveju) taip pat buvo pažeista ir kita vertybė  asmens teisė į šeimą, kuri pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnį yra valstybės saugoma. Dėl dukters netikėtos mirties buvo pažeisti tėvų lūkesčiai, kuriuos jie siejo su dukters ateitimi, rūpinimusi jais senatvėje ir pan. Patirtų išgyvenimų dydį ir sunkumą patvirtina ir tai, kad mirusiosios bei jos tėvų santykiai buvo itin geri; po dukters mirties M. Č. apsiėmė globoti ir auginti vaikaitę; D. J. iki mirties savo gyvenamąją vietą deklaravo tėvų bute, t. y. tėvai buvo leidę dukteriai netgi naudotis ir gyventi jiems nuosavybės teise priklausiusiame bute.

Atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Iš ieškovų kasacinio skundo akivaizdu, kad ir ieškovai (kaip ir atsakovas bei tretieji asmenys) mano, jog nagrinėjamoje byloje teismui trūksta tiesioginės specialistų nuomonės dėl bylos faktinių aplinkybių, jog byloje nėra pakankamai vienareikšmiškai tiesiogiai interpretuotinų rašytinių įrodymų dėl gydymo įstaigos (gydytojų) atsakomybės.

2. Teigdami, kad pacientės gaivinimo priemonės neatitiko sveikatos apsaugos ministro 2003 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-53 patvirtintų Gaivinimo standarto reikalavimų, nebuvo adekvačios susidariusiai situacijai ir kad tai dar kartą rodo didelį gydytojų neatsargumą, ieškovai nepateikia jokių nuorodų į šio teiginio įrodymus.

3. Atsiliepime taip pat atkreipiamas dėmesys į teisės mokslų daktarės S. Cirtautienės mokslines monografijas „Neturtinės žalos atlyginimas kaip civilinių teisių gynimo būdas“, Neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusio artimiesiems Europos šalyse“ ir „Neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusio artimiesiems Lietuvoje“, kuriose lyginamuoju aspektu pateikiami priteisiami neturtinių žalų dydžiai Europos valstybėse ir Lietuvos Respublikos teismų praktikoje ir kurie iš esmės yra mažesni, negu ieškovų pateikti reikalavimai.

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės, kylančios iš asmens sveikatos priežiūros santykių

 

Sveikatos sistemos įstatymo 88 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2004 m. liepos 23 d.), be kita ko, nustatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, savo veikimu ar neveikimu padarę žalos žmonių sveikatai, privalo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sveikatos pakenkimo, o nukentėjusiajam mirus – atlyginti žalą jo šeimai ir kitiems asmenims. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 45 straipsnio 7 punkte įtvirtinta asmens sveikatos priežiūros įstaigos pareiga atlyginti teikiant paslaugas paciento sveikatai padarytą žalą. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2004 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad žala, padaryta pacientams gydytojo ar slaugos darbuotojo kaltais veiksmais, atlyginama Civilinio kodekso nustatyta tvarka. CK 6.264 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės; pagal šį straipsnį darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami.

Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.283, 284 straipsniai). Civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai). Asmuo (ieškovas), pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, taigi tik tais atvejais, kai kaltės prezumpcija yra paneigiama, ieškovas turi įrodyti ir žalą padariusio asmens kaltę (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą.

 

Dėl neteisėtų veiksmų

 

Pasisakydamas dėl žalos, kylančios iš asmens sveikatos priežiūros santykių, atlyginimo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad gydytojo profesijos, jo teikiamų paslaugų ir šios veiklos metu susiklostančių santykių specifiką lemia gydytojo profesijos ypatumai, dėl kurių gydytojo atsakomybė pripažįstama viena iš profesinės atsakomybės rūšių. Profesinei atsakomybei būdinga tai, kad profesionalo veiksmai vertinami taikant griežtesnius atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo standartus. Vertinant gydytojo veiksmus ir sprendžiant jo kaltės klausimą, turi būti taikomas atidaus, dėmesingo, rūpestingo, kvalifikuoto gydytojo elgesio standartas. Pacientą ir gydytoją (sveikatos priežiūros įstaigą) sieja prievolė, kurios turinį sudaro gydytojo pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį. Taigi sprendžiant dėl gydytojų kaltės, būtina atsakyti į klausimą, ar tikrai medicininės paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo pastangas. Šiuo tikslu turi būti remiamasi ne tik teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, bet ir gydytojų profesinės etikos nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. S. v. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė, bylos Nr. 3K-3-1140/2001; 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Vilniaus universiteto Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-556/2005; 2010 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. ir kt. v. VšĮ Marijampolės ligoninė ir kt., bylos Nr. 3K-3-77/2010; kt.). Profesionalo veiksmų neteisėtumas gali reikštis nepakankamai atidžiu, nepakankamai rūpestingu profesinių pareigų atlikimu. Dėl to teismai tokiose bylose privalo ne tik aiškintis, ar gydytojas parinko tinkamus gydymo metodus, medikamentus, bet ir ar jis tinkamus gydymo metodus taikė rūpestingai, atidžiai ir atsargiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Vilniaus universiteto Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-556/2005). Pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą; pacientą ir gydytoją siejančios prievolės turinį sudaro ne pareiga garantuoti tam tikrą konkretų rezultatą, bet pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį. Taigi teismas, spręsdamas sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės už paciento sveikatai padarytą žalą klausimą, gydytojų veiksmus turi vertinti ne jų rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-478/2008). Gydytojų civilinė atsakomybė už netinkamą gydymą yra specifinė neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, aspektais. Gydytojo profesinės atsakomybės pobūdis yra nulemtas sveikatos priežiūros, kaip visuomenės veiklos srities, reikšmingumo ir su tuo susijusios būtinybės garantuoti tinkamą sveikatos priežiūros paslaugų teikimą visuomenei. Gydytojas, kaip profesionalas, turi specialių žinių, t. y. žmogui gyvybiškai svarbiais klausimais žino ir gali daugiau negu kiti, be to, jis turi pripažintą teisę specialias žinias taikyti ir kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus; specialisto turima kvalifikacija sukuria teikiamų paslaugų kokybės prezumpciją, žmogus, pasikliovęs specialistu, turi jaustis saugus, todėl atitinkamos profesijos asmeniui yra taikomi griežtesni atidumo, atsargumo bei rūpestingumo reikalavimai. Tai yra esminis profesionalo atsakomybės bruožas. Gydytojo veiksmų neteisėtumas ir kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, gali būti konstatuojami esant lengvesnio laipsnio pareigos elgtis rūpestingai ir apdairiai pažeidimui negu įprastu civilinės atsakomybės atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos, bylos Nr. 3K-3-408/2009).

Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas kaip neatitinkančius profesionalumo standartų vertino atsakovo, jo darbuotojų veiksmus operacijai netinkamai panaudojant distiliuotą vandenį, taip pat ilgą operacijos trukmę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, ginčijant pirmiau nurodytus apeliacinės instancijos teismo motyvus ir išvadas, atsakovo ir trečiųjų asmenų kasaciniame skunde nepagrįstai apeliuojama į aplinkybes, susijusias su gydytojos N. B. kvalifikacija ir patirtimi, jos ir kitų atsakovo gydytojų veiksmais parenkant pacientei gydymą, operacijos atlikimo laiką, taktiką ir pan. Viena vertus, šios kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kaip nesusijusios būtent su netinkamu distiliuoto vandens panaudojimu operacijai ir ilga operacijos trukme, neturi jokios įtakos ginčijamų apeliacinės instancijos teismo motyvų ir išvadų teisėtumui. Kita vertus, kasaciniame skunde teigdami, kad gydytoja N. B. esą neturėjo galimybės elgtis kitaip operacijai naudoti kitas medžiagas, nes taip būtų kilęs pavojus pacientės sveikatai, kasatoriai (atsakovas ir tretieji asmenys) nepateikia (nenurodo) jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos medikams buvo žinoma apie tai, jog distiliuoto vandens naudojimas yra daug pavojingesnis nei kiti skysčiai, naudojami operacinėje histeroskopijoje; taip pat nustatė, kad ligoninė turėjo reikalingą įrangą bei galimybes naudoti ir kitus medicinoje pripažintus mažiau pavojingesnius skysčius, tačiau tirpalas porisale atsakovo pradėtas naudoti tik po D. J. mirties. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigia atsakovo ir trečiųjų asmenų kasacinio skundo argumentus, kad kitokių medžiagų panaudojimas operacijai esą būtų sukėlęs pavojų pacientės sveikatai. Remiantis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis atmestini kaip nepagrįsti ir tie kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad esą atsakovo gydytojai negalėjo numatyti padarinių dėl hemolizės – tokių padarinių galimybė, kaip tokia, yra (ir iki operacijos buvo) žinoma Lietuvos medikams, apie jų galimybę nurodoma ir medicinos literatūroje. Kaip jau minėta, pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą; pacientą ir gydytoją siejančios prievolės turinį sudaro ne pareiga garantuoti tam tikrą konkretų rezultatą, bet pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį. Šioje byloje nustatytos aplinkybės teikia pagrindą išvadai, kad atsakovo darbuotojų veiksmai, kai D. J. operacijos metu buvo naudojamas skystis – distiliuotas vanduo, kurio naudojimas yra daug pavojingesnis nei kitų skysčių, naudojamų operacinėje histeroskopijoje, neatitiko profesionalumo standartų.

Konstatuodamas, kad operacinės histeroskopijos trukmė, siekiant išvengti komplikacijų, turėtų būti ne ilgesnė kaip viena valanda, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi patologinės anatominės konferencijos duomenimis (doc. J. A. koreferavimas), prof. V. M. Č. išvadomis, pateiktomis Valstybinei medicinos audito inspekcijai. Atsakovas ir tretieji asmenys kasaciniame skunde teigdami, kad reali operacijos trukmė buvo 50 minučių, ne tik nepaiso apeliacinės instancijos teismo sprendime nustatytos faktinės aplinkybės, jog operacijos trukmė – 1 val. ir 50 min., bet ir nepagrįstai sau palankiu būdu interpretuoja operacijos trukmės sąvoką, apibrėžtį, t. y. kokie veiksmai ir (arba) aplinkybės vertintini kaip operacijos pradžios ir (arba) pabaigos momentai, kokie veiksmai ir (arba) aplinkybės vertintini kaip operacijos sudėtinė dalis ir pan. Kasacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia apeliacinės instancijos teismo sprendime nustatytos faktinės aplinkybės, kad D. J. operacijos trukmė – 1 val. 50 min. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad būtent tokia operacijos trukmė yra nurodyta ir vienodai interpretuojama daugelyje byloje pateiktų dokumentų, įskaitant ir D. J. gydymo stacionare ligos istoriją. Tuo tarpu kasacinio skundo argumentai, kuriais apeliuojama į specialistų išvadas, kad nėra duomenų apie tai, kiek laiko trunka operacinių histeroskopijų atlikimas Lietuvoje, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvados, kad būtent tokia, kaip nagrinėjamu atveju, operacijos trukmė (1 val. 50 min.) neatitiko profesionalumo standartų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad specialisto išvados Nr. DM47/05(01) 10 punkte nurodyta, jog, specialiosios literatūros duomenimis, trijų miomų šalinimo histeroskopinė operacija paprastai užtrunka iki vienos valandos laiko (baudžiamoji byla; T. 2, b. l. 107). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į baudžiamojoje byloje apklaustos kaip liudytojos J. L. M. parodymus: „Naudojant operacijos metu distiliuotą vandenį, būtinas laiko faktorius, tai yra operacijos trukmė. Įprastai tokios operacijos turi būti daromos iki 1 valandos. Aš manau, tai mano nuomone, kadangi operacija buvo daroma konferencijos metu ir buvo transliuojama konferencijos dalyviams, tai ji, matomai, buvo daroma lėtai ir gražiai, todėl ir galėjo užsitęsti“ (baudžiamoji byla; T. 2, b. l. 136). Šie vienos iš kasatorių parodymai, baudžiamojoje byloje pateikti 2005 m. spalio 25 d., papildomai teikia pagrindą kritiškai vertinti kasacinio skundo teiginius, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog operacija buvo per ilga.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo ir trečiųjų asmenų kasacinio skundo argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo motyvų ir jų pagrindu padarytų išvadų, kad netinkamas distiliuoto vandens naudojimas ir ilga operacijos trukmė neatitiko profesionalams keliamo kvalifikuotumo, rūpestingumo standartų, medicinos mokslo principų. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas gydytojų (profesionalų) civilinės atsakomybės aspektu pagrįstai konstatavo neteisėtus veiksmus.

 

Dėl priežastinio ryšio

 

Kasacinio teismo praktikoje dėl priežastinio ryšio, kaip tokio, nurodyta, kad priežastinis ryšys yra teisinė, o ne biologinė ar fizikinė kategorija. Yra ar ne priežastinis ryšys, sprendžia teismas, visapusiškai įvertinęs visus bylos faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Vilniaus universiteto Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-556/2005). Civilinėje atsakomybėje pripažįstamas atsakomybės pagrindu ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijęs su žalingais padariniais. Svarstant, kokio laipsnio netiesioginis priežastinis ryšys yra svarbus civilinei atsakomybei, reikia vadovautis tuo, kad priežastinis ryšys yra civilinės atsakomybės sąlyga, jei nustatyta, kad žala yra neteisėtų veiksmų rezultatas. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu sąlygojo žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. L. ir kt. v. Vilniaus miesto 5-asis notarų biuras ir kt., bylos Nr. 3K-3-614/2002; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baldų rojus“ v. G. O., bylos Nr. 3K-3-197/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Kulnis ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-476/2008). Pagal CK 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-263/2007). Nors nurodytų kasacinio teismo bylų ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra netapačios, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodyti išaiškinimai, kaip tokie, yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje pasisakant dėl priežastinio ryšio tarp apeliacinės instancijos teismo nustatytų neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių.

Ginčijant apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl teisinio ir faktinio priežastinio ryšio tarp žalos (pacientės mirties) ir neteisėtų veiksmų, atsakovo ir trečiųjų asmenų kasaciniame skunde apeliuojama į, be kita ko, baudžiamojoje byloje pateiktą specialisto išvadą Nr. DM47/05(01) ir 2004 m. gegužės 6 d. vykusios konferencijos protokolą, kuriuose nurodoma apie iš esmės kompleksines pacientės mirties priežastis. Viena vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde klaidingai remiamasi specialisto išvados Nr. DM47/05(01) 1-2 punktais, kuriuose esą kalbama apie kompleksinę elektrolitų ir vandens balanso sutrikimo priežastį. Nurodytos specialisto išvados 1 punkte nurodyta, kad pacientės mirties priežastis buvo dauginis organų nepakankamumas, išsivystęs dėl operacijos metu įvykusios komplikacijos – hipotoninio tirpalo (distiliuotas vanduo) patekimo į kraują; išvados 2 punkte nurodyta, kad pacientei dauginių gimdos miomų diagnozė buvo nustatyta teisingai ir skirtas reikiamas gydymas. Tuo tarpu specialisto išvados Nr. DM118/06(01) 1-2 punktuose nurodyta, kad pacientės mirties priežastis buvo daugelio organų sistemų funkcijų pažeidimas dėl vandens ir elektrolitų balanso sutrikimo, hemolizės (kraujo forminių elementų irimo); konkrečiu atveju vandens ir elektrolitų balansas sutriko ir prasidėjo hemolizė dėl histeroskopinės operacijos metu distiliuoto vandens rezorbcijos į kraują; dėl to vystėsi hipoksemija (deguonies stoka kraujuje), plaučių edema (pabrinkimas) ir įvyko komplikacija – skilvelių virpėjimas. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo ir trečiojo asmens kasacinio skundo argumentai, kuriais apeliuojama į byloje pateiktus įrodymus (duomenis), patvirtinančius, jog pacientės mirties priežastys buvo kompleksinės, nepaneigia apeliacinės instancijos išvados, kad viena iš hemolizę sukėlusių priežasčių buvo naudojamo distiliuoto vandens patekimas į kraują. Nepaneigus šios teismo išvados, lieka nepaneigta ir išvada dėl priežastinio ryšio tarp gydytojų (profesionalų) civilinės atsakomybės aspektu neteisėtų veiksmų ir kilusių neigiamų padarinių – pacientės mirties.

 

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei kaltės formos

 

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v.  Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008; kt.).

Apeliacinės instancijos teismo sprendime (sprendimo motyvuose) yra nurodyti įrodymai ir perteikti juose esantys faktiniai duomenys, kurių pagrindu teismas darė išvadas dėl operacijai netinkamai naudoto distiliuoto vandens ir dėl to kilusių padarinių pacientės sveikatai ir gyvybei. Pasisakydama dėl atsakovo ir trečiųjų asmenų kasacinio skundo argumentų, kad teismas sprendime nepagrindė, kodėl atmetė vienuose įrodymuose nurodytas aplinkybes, o rėmėsi kituose įrodymuose nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kasacinio teismo praktiką, kurioje nurodyta, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90, van de Hurk v. Netherlands). Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal antstolio A. B. prašymą patvirtinti turto perdavimo išieškotojui aktą, bylos Nr. 3K-3-603/2008). Įstatyme reikalaujama sprendimą argumentuoti glaustai, t. y. pasisakyti kiek įmanoma trumpai ir tik dėl esminių klausimų, plačiai neaptarinėti akivaizdžių išvadų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. A. ir kt. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-164/2008). Remdamasi pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika ir atsižvelgdama į apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvus, kuriais pakankamai detaliai įvertinti byloje surinkti įrodymai, taip pat nurodyti įrodymai ir argumentai, kurių pagrindu apeliacinės instancijos teismas padarė atitinkamas išvadas dėl atsakovo, jo darbuotojų –gydytojų – veiksmų neteisėtumo ir priežastinio ryšio, teisėjų kolegija sprendžia, kad toks sprendimo pagrindimas (įrodymų įvertinimo aspektu) yra pakankamas ir tinkamas. Dėl to nėra pagrindo sutikti su atsakovo ir trečiųjų asmenų kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime nepagrindė, kodėl atmetė vienuose įrodymuose nurodytas aplinkybes, o rėmėsi kituose įrodymuose nurodytomis aplinkybėmis ir taip esą netinkamai išsprendė įrodymų pakankamumo klausimą. Atsakovo ir trečiųjų asmenų kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 183, 185, 331 straipsnius bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo.

Ieškovų pateiktame kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis) bei nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nepagrįstai šio ginčo atveju nenustatė atsakovo ir jo gydytojų didelio neatsargumo.

Vertindama tokius ieškovų kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad kaltė civilinėje teisėje reiškiasi tyčia arba neatsargumu, o pastarasis skirstomas į didelį neatsargumą ir paprastą neatsargumą. Jeigu asmuo veikia neteisėtai ir siekdamas padaryti žalos, tai jo veiksmai yra tyčiniai, o jeigu konkrečioje situacijoje neužtikrinamas būtinas atidumas ir rūpestingumas, tai yra neatsargumas. Didelis neatsargumas gali būti konstatuotas, kai asmuo neužtikrina elementarių atsargumo, rūpestingumo bei atidumo reikalavimų laikymosi. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados dėl atsakovo ir gydytojos N. B. veiksmų kvalifikavimo ne kaip didelio neatsargumo, o kaip paprasto neatsargumo, atitinka bylos duomenis, nustatytas faktines bylos aplinkybes bei šios kaltės formos sampratą. Pažymėtina, kad, pagal bylos duomenis, nuo 1997 m. operacinėms histeroskopijoms atsakovo buvo naudojamas išimtinai tik distiliuotas vanduo ir medicininė praktika buvo sėkminga. Ši aplinkybė turi įtakos atsakovo ir trečiųjų asmenų kaltės kvalifikavimui. Byloje pagrįstai nenustatyta, kad ieškovų kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie neįteisintų medicininių prietaisų naudojimą operacijos metu, netinkamą medicininių dokumentų pildymą perkeliant pacientę iš operacinės į Anesteziologijos-chirurgijos reanimacijos skyrių bei šiame skyriuje yra priežastiniu ryšiu susijusios su atsiradusiais žalingais padariniais, todėl jos (aplinkybės) nėra reikšmingos kaltės, kuri svarbi šios bylos išsprendimui, kvalifikavimui. Aplinkybė, kad atsakovas nebuvo parengęs ir patvirtinęs atitinkamos sveikatos priežiūros metodikos, kaip to reikalaujama Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, o vietoje to 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. VI-133 nurodė akušerijos ir ginekologijos praktikoje vadovautis leidinyje „Akušerijos ir ginekologijos praktikos vadovasaprašytomis procedūromis, diagnostikos ir gydymo metodikomis, nėra pakankama atsakovo bei jo gydytojų veiksmų kvalifikavimui kaip didelio neatsargumo. Byloje priimtuose teismų procesiniuose sprendimuose nekonstatuota aplinkybė, kad D. J. gaivinimo metodai ir priemonės buvo neadekvačios bei neatitiko teisės aktų reikalavimų. Įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, kuriuose yra duomenų apie šios aplinkybės buvimą arba nebuvimą, tarp jų specialisto išvadą Nr. DM47/05(01), kurioje išdėstyta išvada, kad gydytoja anesteziologė-reanimatologė M. I. Š. tinkamai įvertino ir pasirinko tinkamą komplikacijų operacijos metu šalinimo būdą ir taktiką, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovų kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė apie netinkamą D. J. gaivinimą neatitinka faktinių bylos duomenų, įvertintų laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, ir neteikia pagrindo atsakovo bei jo gydytojų veiksmų kvalifikavimui kaip didelio neatsargumo. Ieškovų kasaciniame skunde nurodytų civilinių bylų, kuriose priimtomis kasacinio teismo nutartimis šie kasatoriai (ieškovai) grindžia savo teiginius apie apeliacinės instancijos teismo nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl kaltės kvalifikavimo, ir šios bylos faktinės aplinkybės nėra analogiškos arba iš esmės panašios, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas šio ginčo atveju atsakovo ir jo gydytojų didelio neatsargumo nenustatė nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

 

Dėl ekspertizės skyrimo nagrinėjamoje byloje

 

CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai.

Aiškindamas ir taikydamas šią proceso teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad ekspertizę skiria teismas, jei tam yra pagrindas – būtinybė išsiaiškinti tam tikrą byloje kilusį klausimą, kai reikalingos specialios mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinios (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad ekspertizės atlikimas yra tikslingas. Dalyvaujantis byloje asmuo, reikalaudamas teismo skirti ekspertizę tam tikram klausimui išsiaiškinti, turi tokį reikalavimą motyvuoti, kuo remiantis tikimasi nustatyti ar paneigti tam tikras byloje reikšmingas aplinkybes, nurodyti, kokių specialių žinių, jo nuomone, reikia tokiam klausimui išsiaiškinti. Ekspertizės skyrimas, nepagrindus tikėtinumo jos metu nustatyti byloje reikšmingus duomenis, prieštarauja proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principui (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. A. v. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-26/2005). Tuo atveju, kai ekspertizė – faktų tyrimo procesas yra atliekamas asmenų, kurie teismo nepaskirti byloje ekspertais, surašyta eksperto išvada nelaikoma įrodinėjimo priemonė – eksperto išvada, o priskirtina kitai įrodinėjimo priemonei – rašytiniam įrodymui. Eksperto išvada teismui neprivaloma. Ji turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Congestum group“ v. UAB „Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54/2009). Teisminio nagrinėjimo metu gali būti naudojami kaip įrodymai rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio – gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias. Jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo-mokslinio pobūdžio, gauta išvada laikoma rašytiniu įrodymu, nes jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Valviktė“ v. UAB „Laugina“, bylos Nr. 3K-3-575/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fabrikant corparation“ v. UAB „Vilniaus ūkas“, bylos Nr. 3K-3-130/2009; kt.).

Pasisakydama dėl atsakovo ir trečiųjų asmenų kasacinio skundo argumentų, kuriais apeliuojama į kasacinio teismo praktiką, kad gydytojų deliktinės atsakomybės teikiant sveikatos priežiūros paslaugas bylose teismas esą turėtų skirti ekspertizę, teisėjų kolegija pažymi, jog kasatorių nurodomose kasacinio teismo nutartyse išaiškinta, kad bylose, kuriose yra nagrinėjami gydytojų profesinės atsakomybės klausimai, teismo medicinos ekspertizės išvada yra reikšmingas įrodymas specialių žinių reikalaujančiais klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. R. ir kt. v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos ir kt., bylos Nr. 3K-3-16/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-452/2006). Taigi pagal kasacinio teismo praktiką tokiose bylose ekspertizės skyrimas nelaikomas kaip visais atvejais būtinas bei privalomas. CPK 212 straipsnio 1 dalies norma nėra įpareigojančioji. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi turi esminių skirtumų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje yra pateiktos dvi specialisto išvados, kuriose, be kita ko, yra nuosekliai, detaliai ir išsamiai atsakoma į specialių mokslo, medicinos žinių reikalaujančius klausimus, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamoje byloje. Minėta, kad pagal kasacinio teismo praktiką šios specialisto išvados priskirtinos rašytiniams įrodymams, nes jose yra žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės nagrinėjamai bylai. Vien tai, kad šios specialisto išvados negali būti prilyginamos teismo ekspertų išvadoms CPK prasme, teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai nepaneigia ir įrodomosios reikšmės aspektu nesumenkina šiose išvadose pateikiamų duomenų, gautų atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias, nes nei specialisto išvada, kaip rašytinis įrodymas, nei ekspertizės išvada teismui neprivalomi. Taigi, byloje esant pakankamai įrodymų (duomenų) apie operacijos metu kilusių komplikacijų ir (arba) pacientės mirties priežastis, ekspertizės skyrimas (iš esmės tiems paties klausimams spręsti) prieštarautų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams (CPK 7 straipsnis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje trečiasis asmuo J. L. M., ieškovų, atsakovo, trečiojo asmens atstovai nepageidavo skirti ekspertizės: ieškovų atstovas, be kita ko, nurodė, kad „ekspertizės skyrimas yra perteklinis“; atsakovo atstovė – kad „byloje yra atsakyta į daugumą rūpimų klausimų“; trečiasis asmuo J. L. M. – kad „tikslo skirti nėra, nes daugiau informacijos vargu ar ekspertizė galėtų pateikti nei yra byloje“; trečiojo asmens atstovas – kad „prie šios bylos prijungti dokumentai ir yra pakankami“ (T. 2, b. l. 6). Dėl to teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta atsakovo ir trečiųjų asmenų kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, nepaskirdamas ekspertizės, pažeidė proceso teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.

 

Dėl kasatorių M. ir J. Č. teisės į neturtinės žalos atlyginimą

 

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK 6.284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties; šie asmenys taip pat turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Aiškindamas ir taikydamas šias CK normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatyme nustatyta piniginė kompensacija, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti dėl nukentėjusiojo mirties patirtą neturtinę žalą jo sutuoktiniui, vaikams arba tėvams, tačiau tik tuo atveju, jeigu šie tikrai palaikė draugiškus šeiminius santykius iki pat mirties (CK 6.284 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G. ir kt. v. AB „Achema“, bylos Nr. 3K-3-556/2008). Aiškinant ir taikant CK 6.284 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl asmenų, turinčių teisę į neturtinės žalos atlyginimą, Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra formuojama praktika, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi ir pilnamečiai vaikai, nepaisant darbingumo, jeigu santykiai su žuvusiuoju buvo gana artimi ir glaudūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. ir kt. v. N. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-86/2005). Nurodytą kriterijų atitinkantys santykiai turėtų pasižymėti nuolatiniu pobūdžiu, emociniu tvirtumu, nuoširdumu, artumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. P. ir kt. v. AB Karigė, bylos Nr. 3K-3-351/2007). Nors dalis nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų yra suformuluota bylose sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo pilnamečiams vaikams (o ne kaip nagrinėjamu atveju – tėvams), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti išaiškinimai, kaip tokie, yra reikšmingi ir nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Aukščiausiajame Teisme formuojamą CK 6.284 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl asmenų, turinčių teisę į neturtinės žalos atlyginimą, aiškinimo ir taikymo praktiką, nagrinėjamos bylos kontekste konstatuoja, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą fizinio asmens mirties atveju turi ir mirusiojo tėvai, nepaisant darbingumo ir išlaikymo arba teisės gauti iš mirusiojo išlaikymą faktų egzistavimo, jeigu santykiai su mirusiuoju buvo gana artimi ir glaudūs. Tokie santykiai savaime nėra tapatūs giminystės santykiams (ryšiui), dėl to mirusiojo tėvai, reikšdami reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi įrodyti tokių santykių egzistavimo faktą, jų (santykių) objektyviuosius ir subjektyviuosius aspektus.

Kasaciniame skunde ginčydami neturtinės žalos priteisimą mirusiosios tėvams, atsakovas ir tretieji asmenys be kita ko teigia, kad byloje nebuvo nustatyta glaudžių emocinių ryšių tarp pacientės ir jos tėvų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie kasacinio skundo argumentai pateikti neatsižvelgiant į skundžiamo teismo sprendimo turinį, nes sprendimo motyvuose nurodyta, kad pacientės ir jos tėvų santykiai buvo artimi, taip pat įvardytos aplinkybės, kurios, teismo vertinimu, patvirtina šių santykių artumą, t. y. kasatorė M. Č. po dukters mirties tapo vaikaitės globėja, D. J. iki mirties gyveno savo tėvų bute. Kasaciniame skunde šiuo aspektu kaip kasacijos pagrindu remiamasi tik kasacinio teismo praktika, nuo kurios, nustatęs ieškovų M. ir J. Č. bei jų dukters glaudžius (artimus) santykius, apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, nenukrypo. Kitais atsakovo ir trečiųjų asmenų kasacinio skundo teiginiais šiuo aspektu keliami tik fakto klausimai, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Nagrinėjamoje byloje kasatoriai M. ir J. Č. teikė argumentus ir juos patvirtinančius įrodymus apie jų patirtus išgyvenimus, atsiradusius dėl dukters netikėtos mirties, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo ir trečiųjų asmenų kasacinio skundo argumentais, kad šie ieškovai esą net neįrodinėjo, jog jie patys asmeniškai būtų patyrę nepaprastai didelių išgyvenimų, atsiradusių dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Apeliacinės instancijos teismui teisėtai nustačius, kad nurodyti ieškovai patyrė išgyvenimų (neturtinės žalos), teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad neturtinės žalos priteisimas kasatoriams M. ir J. Č. neatitinka teismų praktikoje pateikiamo CK 6.284 straipsnio aiškinimo.

Pasisakydama dėl atsakovo ir trečiųjų asmenų kasacinio skundo argumentų, kad teismas ieškovams M. ir J. Č. priteisė po vienodą piniginę kompensaciją, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio teismo praktikoje akcentuota, jog neturtinė žala yra bendrieji nuostoliai, kurių konkretus dydis neįrodinėjamas, jis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. V. ir kt. v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1180/2003; 2007 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. UAB Baltijos realizacijos centras, bylos Nr. 3K-3-262/2007). Civiliniame kodekse nenustatyta neturtinės žalos ribų, įvertinti neturtinę žalą palikta teismo diskrecijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. ir kt. v. UAB „Mentora“ ir Ko, bylos Nr. 3K-3-103/2009). Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad kasatoriai M. ir J. Č. nei ieškinio reikalavimais, nei juos pagrindžiančiais argumentais bei įrodymais nediferencijavo jų dėl dukters mirties patirtų išgyvenimų. Argumentų ir juolab įrodymų, kad šių kasatorių išgyvenimai (patirta neturtinė žala) būtų skirtingi, byloje nepateikė ir atsakovas bei tretieji asmenys (išskyrus atitinkamus jų kasacinio skundo argumentus). Nesant atsakovo ar trečiųjų asmenų prieštaravimų dėl ieškovų M. ir J. Č. prašomos priteisti neturtinės žalos diferencijavimo (CPK 12 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas sprendime glaustai nurodė motyvus, kuriais pagrindė ieškovams priteistinos neturtinės žalos dydžius. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką ir nagrinėjamos bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo priteistinos neturtinės žalos dydžio aspektu diferencijuoti ieškovų M. ir J. Č. patirtų išgyvenimų.

 

Dėl ieškovams priteistinos neturtinės žalos dydžių

 

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad piniginės kompensacijos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra nustatomas teismo pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis). Taigi, neturtinės žalos dydį nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais ir pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją sprendžiant dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatytų reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu) sąrašu tokių kriterijų, kurie turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Tačiau kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje D. M., L. M. v. UAB „Ekstra žinios“, bylos Nr. 3K-3-26/2009). Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia, be kita ko, objektas, dėl kurio pažeidimo asmuo patiria neturtinę žalą; teismai, nustatydami neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi vadovautis ne tik teisės normose ir teismų praktikoje suformuotais neturtinės žalos dydžio kriterijais, bet ir atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus žalos dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. Ž. v. UAB „Ekstra žinios“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-393/2008); vienas iš reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo ir teisingo atlyginimo veiksnių yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. UAB „Volnata“ ir kt.; bylos Nr. 3K-3-119/2009). Kai nagrinėjama byla ne prieš valstybę, o prieš viešąją įstaigą, teikiančią sveikatos priežiūros paslaugas ir savarankiškai atsakančią už savo prievoles, tai didesnę reikšmę turi tiesioginio skolininko turtinė padėtis, o ne apibendrinti krašto ekonominės padėties duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegija 2005 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. ir kt. v. VšĮ Marijampolės ligoninė ir kt., bylos Nr. 3K-7-255/2005).

Šioje byloje nustatyta, kad dėl neatsargių bei neteisėtų atsakovo ir gydytojos N. B. veiksmų buvo pažeista aukščiausia vertybė – žmogaus gyvybė. Dėl šios vertybės pažeidimo patiriami neigiami padariniai yra visiškai akivaizdūs, nes gyvybės atkūrimas neįmanomas. Pažeidus šią vertybę taip pat buvo pažeistos nepilnametės ieškovės I. J., kuri gyveno kartu su motina D. J. ir sudarė šeimą, teisė gyventi kartu su motina, bendrauti su ja, būti jos auklėjama bei aprūpinama. Šios ieškovės patirta netektis yra ypač skaudi, nes jos tėvas gyveno skyrium. Pagal bylos duomenis, ieškovės I. J. patirta neturtinė žala yra daug didesnė nei kitų ieškovų. Tuo tarpu D. J.ra vienintelis ieškovų M. ir J. Č. vaikas, byloje nėra duomenų, kad dėl dukters mirties būtų pablogėjusi šių ieškovų sveikata.

Apeliacinės instancijos teismas ieškovei I. J. priteistiną neturtinės žalos atlyginimą jo dydžio prasme pagrįstai diferencijavo nuo priteistino ieškovams M. ir J. Č., juolab kad ir patys ieškovai tai diferencijuoja. Pažymėtina, kad konkretaus asmeniui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymas nėra tapatus tam tikros pinigų sumos atitinkamomis proporcijomis padalijimui tarp neturtinę žalą patyrusių asmenų, o kiekvienu konkrečiu atveju yra nustatomas teismo individualiai pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus.

Teisėjų kolegija kolegija šioje byloje iš dalies sutinka su ieškovų kasacinio skundo argumentais, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ieškovei I. J. neturtinės žalos dydį, netinkamai taikė taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. Z. ir kt. v. VšĮ Marijampolės ligoninė ir kt., bylos Nr. 3K-7-255/2005, išdėstytų išaiškinimų, kad kai nagrinėjama byla ne prieš valstybę, o prieš viešąją įstaigą, teikiančią sveikatos priežiūros paslaugas ir savarankiškai atsakančią už savo prievoles, tai didesnę reikšmę turi tiesioginio skolininko turtinė padėtis, o ne apibendrinti krašto ekonominės padėties duomenys. Šioje byloje atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų esant sunkią jo turtinę padėtį, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas netinkamai sureikšmino valstybės ekonominės padėties aplinkybes. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, ieškovei I. J. neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytinas 100 000 Lt, o atitinkama apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis keistina dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo.

Dalyje dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo ieškovams M. ir J. Č., teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas šiems ieškovams neturtinės žalos dydį – po 10 000 Lt kiekvienam  nustatė tinkamai. Ieškovų kasacinio skundo argumentai, tarp ir jau pripažintas pagrįstu, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai sureikšmino valstybės ekonominės padėties aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, neteikia pagrindo pripažinti, kad neturtinės žalos dydis nustatytas pažeidžiant materialinės teisės normas bei nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nebuvo nagrinėta ir spręsta bylų dėl neturtinės žalos dydžio taikant CK 6.250 straipsnio 2 dalį, kurių faktinės aplinkybės būtų analogiškos arba labai panašios, kaip šios bylos aplinkybės. Ieškovų kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas neturtinės žalos atlyginimo dydį ieškovams M. ir J. Č. nustatė nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

 

Remiantis išdėstytais argumentais atsakovo ir trečiųjų asmenų kasacinis skundas atmestinas, o ieškovų kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant dalį apeliacinės instancijos teismo sprendimo.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Atmetant atsakovo ir trečiųjų asmenų kasacinį skundą, jų prašymas priteisti dėl kasacinio skundo turėtas bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas (CPK 93, 98 straipsniai).

Atsakovas, prašydamas priteisti turėtas išlaidas advokato pagalbai už atsiliepimo į ieškovų kasacinį skundą surašymą, nepateikė tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl šis atsakovo prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame teisme patirta 142,68 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios teismo raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus atsakovo ir trečiųjų asmenų kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš atsakovo ir trečiųjų asmenų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. sprendimą pakeisti.

atsakovo viešosios įstaigos Vilniaus miesto universitetinės ligoninės (j. a. k. 1242450940) priteistą ieškovės I. J. (duomenys neskelbtini) naudai neturtinės žalos atlyginimą padidinti iki 100 000 (vieno šimto tūkstančių) Lt.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš viešosios įstaigos Vilniaus miesto universitetinės ligoninės (j. a. k. 1242450940), J. L. M. (duomenys neskelbtini), L. B. (duomenys neskelbtini) po 47,56 Lt (keturiasdešimt septynis litus penkiasdešimt šešis centus) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                              Antanas Simniškis

 

 

 

Janina Stripeikienė

 

 

 

Pranas Žeimys