Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-10-17][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-373-219-2018].docx
Bylos nr.: 3K-3-373-219/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras 125709291 Ieškovas
Kategorijos:
2.2.4.1. Bylos, susijusios su civilinės atsakomybės draudimu
2.6.39.2.6.1. Transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimas
2.10.1. Užsienio teisės taikymas ir taikymo apribojimas, užsienio teisės turinio nustatymas
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.6.39.2. Draudimo rūšys
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.6. Prievolių teisė
2.6.39.2.6. Civilinės atsakomybės draudimas
2.10. Tarptautinė privatinė teisė
2.6.39. Draudimas

?

Civilinė byla Nr. 3K-3-373-219/2018

 Teisminio proceso Nr. 2-08-3-07896-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.6.1; 2.10.1.

                (S)

 

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. spalio 16 d. 

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, atsakovų A. P. ir G. P. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams A. P., G. P. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – Lietuvos draudikų biuras, Biuras), sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikštą atgręžtinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, aiškinimo ir taikymo; dėl pareigos pateikti užsienio teisės turinį bei žalos nustatymo.

2.       Ieškovas prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų A. P. ir G. P. 7379,79 Eur (25 480,99 Lt) nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovas paaiškino, kad 2011 m. vasario 4 d. Didžiojoje Britanijoje dėl vairuotojo, vairavusio A. P. ir G. P. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, jo metu buvo padaryta žala. Lietuvos Respublikoje registruota atsakovams priklausanti transporto priemonė Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Eismo įvykio dieną atsakovai A. P. ir G. P. buvo šios transporto priemonės savininkai, t. y. asmenys, atsakingi už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą.

4.       Lietuva ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės yra tarptautinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos dalyvės. Eismo įvykio valstybės – Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, būdamas išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų aiškinimu ir žalų administravimu, atsako už tai, kad nukentėjusiems asmenims, esant jų reikalavimui, būtų atlyginta už jo valstybėje eismo įvykių metu padarytą žalą pagal eismo įvykio valstybėje galiojančių teisės aktų nuostatas. Transporto priemonės įprastinės buvimo vietos – registracijos valstybės (šiuo atveju – Lietuvos) nacionalinis draudikų biuras atsako už jo valstybėje registruotomis transporto priemonėmis padarytų žalų atlyginimą.

5.       Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Didžiojoje Britanijoje, jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet neapdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu transporto priemone, vadovaudamasis teisės aktais, atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė ieškovui 6293 svarų sterlingų (7379,79 Eur) sumos reikalavimą.

6.       Ieškovas Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėjo reikalaujamą sumą, atlygino atsakovo A. P. padarytą žalą bei su žalos administravimu susijusias išlaidas, todėl įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos atlyginimo iš atsakovų A. P. ir G. P.. Ieškovas, įgyvendindamas jam įstatymo suteiktą regreso teisę, raštu kreipėsi į atsakovus dėl 25 480,99 Lt (7379,79 Eur) sumos sumokėjimo, tačiau jie reikalaujamos sumos neatlygino.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

7.       Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui solidariai iš bendraatsakovių A. P. ir G. P. 7379,80 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. spalio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

8.       Teismas nustatė, kad atsakovai bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės pagrindu valdo Lietuvos Respublikoje registruotą transporto priemonę Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), todėl jiems kilo pareiga sudaryti draudimo sutartį ir transporto priemonei išvykstant į kitas Europos Sąjungos valstybes nares turėti galiojantį draudimo liudijimą. 2011 m. vasario 4 d. Didžiojoje Britanijoje minėta transporto priemonė, vairuojama A. P., susidūrė su K. S. (K. S.) vairuojama transporto priemone V. Z., valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu transporto priemonė Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu. Eismo įvykio metu padarytą žalą administravo Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras „Motor Insurers Bureau“, į jį 2011 m. kovo 14 d. su pretenzija kreipėsi nukentėjęs trečiasis asmuo K. S.. Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, išmokėjęs nukentėjusiajam 646,40 svaro sterlingų turtinės žalos atlyginimą, 2805 svarų sterlingų kompensaciją už asmeniui padarytą žalą, 2167,35 svaro sterlingų nukentėjusiam asmeniui atstovavusios teisininkų kontoros mokestį ir išlaidų atlyginimą, 674,25 svaro sterlingų žalų bylos administravimo mokestį, iš viso 6293 svarus sterlingų, iš pradžių kreipėsi į draudimo bendrovę „Gjensidige Baltic Lietuva“, o paaiškėjus, kad eismo įvykio metu transporto priemonė nebuvo drausta, kreipėsi į ieškovą, prašydamas atlyginti nurodyto dydžio išlaidas. Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras 2011 m. kovo 24 d. rašte Biurui nurodė, kad Kelių eismo taisykles pažeidęs asmuo yra A. P., vairavęs transporto priemonę Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), todėl pagal Bendradarbiavimo nuostatų 5.1 ir 5.2 straipsnius iš Biuro pareikalavo atlyginti 6293 svarų sterlingų sumą. Ieškovas šią sumą atlygino Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui.

9.       Teismas sprendė, kad ieškovas Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui 7379,79 Eur (25 480,99 Lt) išmoką pagal šio biuro reikalavimą sumokėjo 2011 m. gruodžio 12 d., todėl nuo šios datos ginčo santykiui ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas, kuris nagrinėjamu atveju nebuvo praleistas.

10.       Teismo vertinimu, ieškovas teismui pateikė pakankamus duomenis apie Didžiojoje Britanijoje galiojančią tvarką įforminant eismo įvykį ir nustatant kaltą asmenį. Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant klausimą dėl subjekto, kuris privalo atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą, yra taikytina eismo įvykio valstybės teisė, todėl šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Didžiosios Britanijos teisės aktais, o ne Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininko valstybės nacionalinės teisės normomis. Ieškovas pagrindė, kad išmoka Didžiojoje Britanijoje eismo įvykio metu žalą patyrusiam asmeniui buvo išmokėta pagal egzistuojančią praktiką ir Didžiosios Britanijos teisės aktus, reglamentuojančius atsakomybę už eismo įvykį, žalos atlyginimą nukentėjusiam asmeniui, privalomąjį draudimą. Teismas akcentavo, kad Didžiosios Britanijos draudimo biuro išvados dėl už žalą atsakingo asmens bei ieškovo išvados dėl A. P. atsakomybės už kilusią žalą neprieštarauja Didžiosios Britanijos teisės normoms ir kalto dėl eismo įvykio asmens nustatymo procedūros principams. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes labiau tikėtina, kad įvykio metu atsakovas A. P. nesilaikė saugaus atstumo nuo priekyje esančios transporto priemonės, kuri sustojo užsidegus raudonam šviesoforo signalui ir dėl to įvyko susidūrimas su galine jos dalimi, taip pažeidė Kelių kodekso 126 taisyklių punktą, be to, jis eismo įvykio tyrimo metu sutiko, jog eismo įvykis įvyko dėl jo kaltės, todėl nepareiškė prieštaravimų, savo pareiškimo dėl eismo įvykio aplinkybių nepateikė, o prieštaravimus pradėjo reikšti tik pateikus regresinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo teisme. Iš nurodytų aplinkybių teismas sprendė, kad ieškovas pagrįstai, remdamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 23 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.264 straipsnio 1 dalimi, sumokėjo išmokas Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui.

11.       Teismas pažymėjo, kad pagal Didžiosios Britanijos žalų administravimo praktiką eismo įvykyje žalą patyręs asmuo turi teisę kreiptis į teisininkus, kurie jam atstovautų žalos atlyginimo procese. Atstovavimo mokestis ir išlaidos yra kompensuojami atsakingo už žalą asmens (draudiko). Nukentėjusiojo patirtos 2167,35 svaro sterlingų dydžio teisinės išlaidos pagrįstos teisininkų kontoros Cogent Law 2011 m. liepos 6 d. raštu Nr. ER01/262830/1 (CC2), o jų apmokėjimas  2011 m. spalio 17 d. mokėjimo nurodymu bei atitinka tokių išlaidų apskaičiavimo metodiką. Be to, Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, kuris atsakingas dėl nedrausto vairuotojo padarytos žalos, remdamasis Biurų tarybos patvirtintomis nacionalinių draudikų biurų Bendradarbiavimo nuostatomis, privalo kompensuoti ne tik eismo įvykio šalies nacionalinio draudikų biuro (šiuo atveju Didžiosios Britanijos biuro) patirtas išlaidas dėl išmokėtų draudimo išmokų, bet ir atlyginti eismo įvykio šalies nacionalinio draudikų biuro žalos administravimo išlaidas. Teismas taip pat pabrėžė, kad duomenų, jog Didžiosios Britanijos draudiko administravimo išlaidos yra neprotingai didelės, byloje nėra.

12.       Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinį skundą, 2018 m. sausio 22 d. nutartimi Panevėžio apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą pakeitė – ieškinį tenkino iš dalies, ieškovui solidariai priteisė iš bendraatsakovių A. P., G. P. 5471,64 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos 2014 m. spalio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

13.       Kolegija pažymėjo, kad apeliaciniame skunde dėstoma pozicija dėl ieškovo pateiktų dokumentų, susijusių su eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, kaip įrodymų neleistinumo dėl formos ir turinio esminių trūkumų ar reiškiamų abejonių dėl juose pateikiamų duomenų autentiškumo, yra nepagrįsta. Šie dokumentai gauti bendradarbiaujant dviem Europos jungos valstybių narių oficialioms institucijoms  draudikų biurams. Juose užfiksuoti duomenys buvo vertinti byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, suteikiant atsakovams galimybę tiek su jais susipažinti, tiek į juos atsikirsti ir pateikti nurodomus duomenis paneigiančius įrodymus. 

14.       Teismas taip pat pabrėžė, jog nors ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, turi reikalavimo teisę atsakovų, neįvykdžiusių pareigos sudaryti draudimo sutartį, reikalauti grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, tačiau pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką nagrinėjamo pobūdžio bylose, kada ieškovas – Biuras, sumokėjęs išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareiškia atgręžtinį reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, kada atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014). Kolegijos vertinimu, pareiga įrodyti žalos dydį ir priežastinį ryšį tenka regresinį reikalavimą reiškiančiam ieškovui.

15.       Kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas ginčo situacijoje nenustatė deliktinės atsakomybės sąlygų visumos buvimo. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuostolių dydžio ir priežastinio ryšio, detaliai įvertino nukentėjusiajam padarytos žalos pobūdį ir ryšį su eismo įvykiu. Didžiosios Britanijos draudikų biuro surinkti įrodymai ir pirmosios instancijos teismo konstatuotos eismo įvykio aplinkybės patvirtino, kad eismo įvykis kilo dėl transporto priemonę Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavusio asmens, t. y. A. P., kaltės. Automobilis, kuris priklauso tiek atsakovui A. P., tiek jo sutuoktinei G. P., nebuvo draustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl jie solidariai atsako už padarytą žalą. Teismas taip pat nesutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netyrė faktinių aplinkybių, o Didžiosios Britanijos draudikų biuro sprendimą išmokėti atitinkamą žalos sumą vertino kaip turintį prejudicinę reikšmę. Pažymėjo, kad nors pagal Biurų tarybos vidaus nuostatų, paskelbtų Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimu dėl direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo 2003/564 (toliau – Vidaus nuostatai), 3 straipsnį biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, tai yra ir dėl eismo įvykio kaltininko nustatymo, tačiau skundžiamą sprendimą priėmęs teismas automobilio Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo eismo įvykio metu veiksmus – saugaus atstumo taisykles ir tinkamo vairavimo greičio pasirinkimo pažeidimus detaliai ir argumentuotai įvertino eismo įvykio valstybės teisės normų, o konkrečiai – Didžiosios Britanijos kelių kodekso 126 taisyklės kontekste ir, išklausęs atsakovo poziciją ginčo klausimu, padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovo kaltė dėl eismo įvykio yra įrodyta. Pirmosios instancijos teisme atsakovas A. P. taip pat neneigė, kad kontaktas tarp automobilių buvo, bet jį vertino kaip mažareikšmį, nes, jo įsitikinimu, nė vienai transporto priemonei ar įvykyje dalyvavusiam asmeniui žala nebuvo padaryta. Tačiau kolegija akcentavo, kad iš byloje esančio nukentėjusiojo pildyto klausimyno matyti, jog būtent pats atsakovas užrašė savo mobiliojo ryšio telefono numerį, vardą, pavardę ir automobilio numerį ir perdavė jį nukentėjusiajam. Šis paskambino į skubiosios pagalbos telefoną, bet nurodžius, kad įvykis nėra didelis, buvo pasiūlyta apsikeisti kontaktiniais duomenimis. Šio skambučio neneigė ir atsakovas.

16.       Kolegijos vertinimu, tai, kad nukentėjęs asmuo į policijos įstaigą ir medikus kreipėsi ne įvykio dieną, nepatvirtina A. P. versijos, jog įvykio metu žala nebuvo padaryta ir jo iš esmės pripažįstamas dviejų automobilių tiesioginis kontaktas negalėjo būti kvalifikuojamas kaip eismo įvykis, be to, iki tol važinėjęs su nedrausta transporto priemone jis būtent po šio įvykio suskubo apdrausti savo transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. A. P. įsitikinimas, kad dviejų transporto priemonių kontaktas – nukentėjusiojo automobilio galine dalimi, o nespėjusio sustoti atsakovo priekine dalimi, neturėtų būti vertinamas kaip eismo įvykis ar negalėtų sukelti pirmosios instancijos teismo konstatuotų padarinių, kurie sukėlė žalą, yra nepagrįstas objektyviais įrodymais. Didžiosios Britanijos eismo įvykio fiksavimo praktika patvirtina, jog dažnai pasitaiko, kad policijos pareigūnai neatvyksta ir nepateikia oficialios ataskaitos apie eismo įvykį, jei jo metu nebuvo sunkaus asmens sužalojimo ar kitų išskirtinių aplinkybių. Sutartinis faktų išdėstymo blankas Jungtinėje Karalystėje nenaudojamas, nebent jį užpildytą pateikia transporto priemonės iš užsienio vairuotojas. Jei tokio pareiškimo vairuotojas iš užsienio nepateikia, reikalavimas svarstomas remiantis pateiktais įrodymais, įskaitant liudytojų pareiškimus, peržiūrint Kelių kodekso taisykles, atsižvelgiant į automobilių padėtį kelyje, patirtos žalos vertinimą pagal ieškovo pareiškimą dėl eismo įvykio aplinkybių.

17.       Teismas sprendė, jog Didžiojoje Britanijoje imperatyvaus reikalavimo, kad asmens kaltę dėl eismo įvykio patvirtintų teisėsaugos institucijos priimtas procesinis sprendimas, nėra. Atsakovo veiksmai perduodant savo kontaktus kitam eismo dalyviui paneigia versiją, kad jokia žala šio įvykio metu nebuvo padaryta, ir atitinka ieškovo pateiktus praktikos ir teisinio reglamentavimo susistemintų apžvalgų dėl eismo įvykių forminimo praktikos Didžiojoje Britanijoje duomenis, gautus pagal užklausas Didžiosios Britanijos draudikų biurui, t. y. kad įprastai nesant reikšmingam eismo įvykiui jo dalyviai apsikeičia kontaktais ir kreipiasi į draudimo bendroves. Nagrinėjamu atveju teisminis procesas nepradėtas, nukentėjęs asmuo kreipėsi į draudimo bendrovę, ten ir paaiškėjo, kad kaltininko transporto priemonė įvykio metu buvo neapdrausta. Apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nėra oficialaus kompetentingos institucijos dokumento, patvirtinančio registruotą eismo įvykį, ar kad atsakovas A. P. nebuvo pripažintas kaltu dėl tokio įvykio, jam nebuvo skirta nuobauda, nepaneigia civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Šiuo atveju teisėsaugos institucijos procesinis sprendimas, kuriuo būtų nustatytas eismo įvykio kaltininkas, priimtas nebuvo, atsakomybės klausimą sprendė Didžiosios Britanijos draudikų biuras. Todėl eismo įvykio metu padarytą žalą administravo bei ją atlygino Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, t. y. subjektas, kuris yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje, t. y. Didžiojoje Britanijoje, galiojančiais teisės aktais (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 punktas). Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į surinktus dokumentus ir į Didžiojoje Britanijoje galiojančių teisės aktų nuostatas, nustatė visas sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei atsirasti, žalos dydį ir atlygino neapdrausta, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone padarytą žalą bei pateikė reikalavimą Biurui, kaip subjektui, kuriam Lietuvos valstybė perdavė pareigą prisiimti atsakomybę už minėtomis transporto priemonėmis padarytą žalą. Eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikti raštai bei dokumentai, susiję su eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai  turintys didesnę įrodomąją galią (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1990 m. liepos 12 d. sprendimas Foster ir kt., C-188/89, Rink., 1990, p. 1-3313).

18.       Kolegija pažymėjo, kad nei Vidaus nuostatai, nei TPVCAPDĮ nenustato eismo įvykio vietos draudimo biuro ar Lietuvos draudikų biuro pareigos informuoti eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytoją ar savininką apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstančią žalos administravimo procedūrą. Atsakovams buvo suteikta teisė dėl įvykio pateikti paaiškinimus teisme, nagrinėjančiame regresinio reikalavimo bylą, todėl nei atsakovų teisės į teisminę gynybą, nei įrodinėjimo proceso pažeidimų nėra nustatyta.

19.       Kolegija sprendė, jog abejoti byloje esančių Didžiosios Britanijos draudikų biuro pateiktų įrodymų objektyvumu nėra pagrindo. Pateiktas „1st Accident Claim Cetre“ direktoriaus raštas pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertintas kaip nepaneigiantis draudiko biuro pateiktų įrodymų. Rašte išdėstytos bendravimo su atsakovu aplinkybės, kurias šios įstaigos direktorius sužinojo konsultuodamas atsakovą. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad ši įstaiga yra kompetentinga spręsti ginčo klausimus ir teikti kokio nors pobūdžio išvadas.

20.       Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams dėl nukentėjusiajam išmokėtos kompensacijos (646,40 svaro sterlingų) už transporto priemonės V. Z., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadinimus pagrindo ir dydžio. UAB „Darsna“ atsakymas į atsakovų atstovo prašymą pateikti išvadą, ar iš atsakovo atstovo pateiktų dokumentų galima įvertinti ieškovo nurodytos ir prašomos teismo priteisti žalos dydį dėl nukentėjusiojo automobilio apgadinimo, iš esmės jokios reikšmės ginčo klausimui neturi. Šis raštas, kuriuo bendrovės atstovas nurodė, kad pagal pateiktus duomenis jis negali atlikti teisingo remonto išlaidų apskaičiavimo, nepatvirtina kokių nors reikšmingų bylos aplinkybių, juo labiau nepaneigia Didžiojoje Britanijoje atliktų transporto priemonės remonto išlaidų.

21.       Kolegija pažymėjo, jog atsakovų dėstomas vertinimas dėl abejotino nukentėjusiojo sužalojimo ar ribotų galimybių patikrinti tokio pobūdžio sužalojimų egzistavimą yra paneigtas K. S. medicininės išvados forma, kurioje konstatuota, kad nukentėjusiojo sužalojimai visiškai atitiko eismo įvykio ataskaitą. Nukentėjusiajam išmokėtos asmens turtinės žalos kompensacijos, susijusios su sveikatos sutrikdymu, dydį patvirtino byloje esantys rašytiniai įrodymai – vaistų įsigijimo čekiai, Reabilitacijos centro sąskaita, sąskaita už medicinos eksperto išvadą, todėl kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ši žala yra įrodyta. Akcentavo, kad kompensaciją už asmens žalą sudaro bendroji išmoka už neturtinę asmens žalą ir specialioji išmoka už turtinę asmens žalą. Turtinės asmens žalos dydis 560 svarų sterlingų fizioterapijai ir medikamentams bei 19,66 svaro sterlingų kelionės išlaidų yra pagrįstas rašytiniais įrodymais: medikamentų įsigijimo čekiais, sąskaitomis, ypatingųjų nuostolių aprašu.

22.       Teisėjų kolegija pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajam išmokėtos neturtinės žalos dydžio pagrįstumo iš esmės nevertino. Neturtinės žalos sveikatai kompensacijos pagal Teisėjų kolegijos gaires dydis diferencijuojamas įvertinus ne tik konkretaus sužalojimo laipsnį (sunkūs, vidutinio sunkumo, lengvi), pobūdį, simptomus, bet ir pasveikimo trukmę. Nagrinėjamu atveju nukentėjęs asmuo patyrė kaklo traumą, pasireiškusią kaklo skausmu ir sustingimu. Medicininę išvadą pateikusio specialisto konstatuota, jog nukentėjęs K. S. nurodė, kad kurį laiką jautė nerimą, diskomfortą tiek dėl vairavimo, tiek dėl keliavimo automobiliu keleivio vietoje, jo miegas iš pradžių buvo sutrikęs jam buvo labai sunku kelti sunkius daiktus, sodininkauti, vidutiniškai sunku atsistoti nuo kėdės, atlikti namų ruošą, jis negalėjo žaisti badmintono, kurį paprastai žaidžia kartą per savaitę. Apžiūros metu šios problemos jau įvardytos kaip nedidelės arba vidutinio sunkumo. K. S. patirtos traumos gydymas vartojant vaistus nuo skausmo ir taikant fizioterapi truko nuo 2011 m. vasario 7 d. (kada kreipėsi į bendrosios praktikos gydytoją dėl kaklo skausmo) iki 2011 m. balandžio 19 d., kai buvo pabaigtas fizioterapinis gydymas. Duomenų, kad po įvykio nukentėjusiajam būtų taikytas stacionarus gydymas, byloje nebuvo pateikta. Iš specialisto medicininės išvados formos buvo matyti, kad K. S. dėl eismo įvykio nedarbo dienų suteikti neprašė. Specialistas nurodė, kad išvados pateikimo dieną nukentėjęs asmuo visiškai gali dirbti ir ilguoju laikotarpiu jo darbinės perspektyvos nepakitusios. Didelė tikimybė, kad kaklo skausmą ir sustingimą sukelia eismo įvykio metu patirtas minkštųjų audinių sužalojimas, kuris sukelia mažo ir vidutinio sunkumo sutrikimų. Tikėtina, kad kaklo skausmas ir sustingimas praeis per šešis mėnesius, o ilgalaikių pasekmių nenumatoma. Pagal Teisėjų kolegijos gairių 7 skyriaus (A) iii papunktį kompensacijos dydis, kai visiškai pasveikstama per keletą dienų, keletą savaičių ar keletą mėnesių (kas atitinka ginčo situaciją), yra priskiriamas prie lengvų sužalojimų ir tokiu atveju neturtinė žalos sveikatai kompensacija yra nuo kelių šimtų iki 1550 svarų sterlingų. Iš nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo priteistos iš atsakovų 2805 svarų sterlingų neturtinės kompensacijos už asmens žalą dydis ne tik neatitinka aptartų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, bet ir teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 4 straipsnis). Dėl šių priežasčių buvo spręsta sumažinti neturtinės žalos dydį iki 1000 svarų sterlingų, kas pagal Lietuvos banko skelbiamą oficialų 2011 m. gruodžio 12 d. valiutų kursą (1 svaras sterlingų = 4,0491 Lt, 1 Eur = 3,4528 Lt) sudarė 1172,70 Eur.

23.       Atsižvelgdama į neturtinės žalos dydžio sumažinimą, teisėjų kolegija taip pat mažino ir teisininkų kontoros mokestį ir draudikų biuro administravimo mokestį, kurių dydžiai buvo susieti procentinėmis išraiškomis su neturtinės žalos asmeniui dydžiu. Kolegija pažymėjo, jog teisininkų kontoros mokesčio apskaičiavimo tvarka detaliai aptarta skundžiamame sprendime, pagal minėtas Civilinio proceso taisykles teisininkų honoraras apskaičiuojamas prie bazinio mokesčio, kuris yra 800 svarų sterlingų, pridėjus papildomą 20 proc. dydžio mokestį, skaičiuojamą nuo bendros išmokos už žalą, jei žala neviršija 5000 svarų sterlingų, 12,50 proc. dydžio sėkmės mokestį ir 20 proc. dydžio pridėtinės vertės mokestį. Konstatavus, kad nukentėjusiam K. S. eismo įvykio metu padarytos neturtinės žalos dydis yra 1000 svarų sterlingų, turtinės žalos 560 svarų sterlingų, tai teisininkų, atstovavusių K. S. interesams, kontoros atlyginimas yra 1501,20 svaro sterlingų: (800 svarų sterlingų (bazinis dydis) + (1560 x 20 proc.) 312 svarų sterlingų + (1112 x 12,5 proc.) 139 svarai sterlingų ir 250,20 svaro sterlingų (20 proc. PVM nuo 1251 svaro sterlingų). Papildomas medicininės išvados mokestis 330 svarų sterlingų. Visa teisininkų kontoros mokesčių suma yra 1831,20 svaro sterlingų (1501,20 svaro sterlingų + 330 svarų sterlingų), kas atitinka 2147,45 Eur. Administravimo mokesčio suma  15 procentų nuo bendros 4057,26 svaro sterlingų išmokos (1560 svarų sterlingų kompensacija asmens sveikatai, 646,40 svaro sterlingų automobilio remontas, 19,66 svaro sterlingų kelionės išlaidos, 1831,20 svaro sterlingų teisininkų paslaugos) yra 608,59 svaro sterlingų, kas atitinka 713,69 Eur. Kolegija sprendė, jog bendra atlygintina suma yra 4665,85 svaro sterlingų, kas atitinka 5471,64 Eur. 

24.       Kolegija, vertindama atsakovų argumentus dėl ieškinio senaties termino taikymo, pažymėjo, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad, esant Biuro regresiniams reikalavimams, remiantis CK 1.127 straipsnio 4 dalimi, iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Teismas sutiko su atsakovų nuomone, kad faktiškai prievolė dėl žalos atlyginimo eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui buvo įvykdyta tada, kai Didžiosios Britanijos draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu K. S. jo patirtą žalą. Tačiau ieškinio senaties termino eigos pradžia reiškiant regresinį ieškinį laikytina prievolės Didžiosios Britanijos draudikų biurui įvykdymo momentas, o ne tada, kai apie tokią prievolę ieškovas sužinojo. Kolegija rėmėsi TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalimi ir nurodė, jog tik nuo to momento, kai ieškovas išmokėjo Didžiosios Britanijos draudikų biurui išmoką, pripažintina, jog jis patyrė nuostolius. Išmokos išmokėjimo Didžiosios Britanijos draudikų biurui diena yra ieškinio senaties termino pradžios momentas, o kartu ir pagrindinės prievolės įvykdymo kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui įvykdymo momentas  kai draudikas atliko mokėjimą savo korespondentui Didžiosios Britanijos draudikų biurui, t. y. 2011 m. gruodžio 12 d. Sprendime nurodoma ir kita ieškovo atlikto mokėjimo Didžiosios Britanijos draudikų biurui data, t. y. 2012 m. birželio 13 d., buvo įvertinta kaip rašymo apsirikimas.

25.       Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovo naudai priteistos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos – 721,68 Eur, iš jų 315,77 Eur už dokumentų išvertimą iš anglų kalbos į lietuvių kalbą. Nors atsakovai teigė, kad vertimo paslaugos yra nesusijusios su žalos padarymu, nes atlikti vertimus buvo būtina paties ieškovo tiesioginiame darbe, vykdant prisiimtas funkcijas, todėl tokių išlaidų atlyginimas iš atsakovų nepriteistinas, tačiau kolegija, atsižvelgdama į išverstų dokumentų paskirtį, turinį ir jų vertimo laikotarpius, sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad jie nėra susiję su ginčo dalyku, kai akivaizdu, jog šios išlaidos susidarė tik dėl to, kad šalių ginčas nebuvo išspręstas neteismine tvarka. Kolegijos vertinimu, šios išlaidos pagrįstai pripažintos bylinėjimosi išlaidomis, kurias patyrė ieškovas.

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

 

26.       Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 22 d. nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1.                      Teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių, taip pažeisdami CPK 12, 178 straipsnių nuostatas bei nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų teisės aiškinimo taisyklių analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017; 2017 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-701/2017).

26.2.                      Teismai nepagrįstai taikė Didžiosios Britanijos teisės turinio nuostatas, o ne vertino jas kaip Biuro faktinį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus. Šio pobūdžio bylose teismai civilinės atsakomybės sąlygų nenustato ir teisės netaiko, o tik vertina, ar pakanka byloje pateiktų įrodymų, pagrindžiančių eismo įvykio šalies civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinį, jų taikymo praktiką byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CK 1.10 straipsnio 1 dalies, CPK 176, 185 straipsnių nuostatas ir nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų teisės aiškinimo taisyklių, nepagrįstai taikė Didžiosios Britanijos teisę, o ne apsiribojo įvertinimu, ar pateiktas teisės turinys yra pakankamas reikalavimui pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015; 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017).

26.3.                      Teismai nepagrįstai peržengė apeliacinio skundo ribas, kai netikėtai, nesant ginčo tarp šalių dėl taikytinos akto nuostatos, ginčui spręsti taikė kitas nei Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro nurodytas kaip šiuo atveju aktualias Didžiosios Britanijos teisės nuostatas, taip pažeisdami CPK 179 straipsnio 1 dalies, 225 straipsnio 1 punkto, 320 straipsnio nuostatas bei nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014).

26.4.                       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šioje byloje iškilusiais teisės taikymo ir aiškinimo klausimais nėra nuosekli ir vienoda. Nors daugumoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių yra nurodyta, kad prievolei išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, taikoma eismo įvykio valstybės teisė, kurios nuostatos sudaro faktinį Biuro regresinio reikalavimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-313/2017), kitose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra konstatuota, kad tokio pobūdžio nuostolių dydžio mažinimo klausimą galima spręsti vadovaujantis ne eismo įvykio valstybės, o Lietuvos teise, kuri nebuvo taikoma mokant draudimo išmoką eismo įvykyje užsienyje nukentėjusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391-219/2017; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017). Priimant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017 nebuvo įvertinta aplinkybė, kad nuostolių dydis buvo sumažintas atsižvelgiant į Lietuvoje, o ne eismo įvykio valstybėje  Švedijoje galiojusį pridėtinės vertės mokesčio tarifą. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra konstatuota, kad atsakovai tokio pobūdžio bylose neturi teikti kitokį užsienio teisės turinį pagrindžiančių įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388-421/2017). Tačiau vėlesnėse Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės yra apibrėžtos kitaip  atsakovui nepakanka kelti abejones dėl Biuro įrodinėjamo užsienio teisės turinio, t. y. jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja Biuras, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017). Ieškovo vertinimu, nors būtų galima manyti, jog galutinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija esminiais klausimais, kylančiais tokio pobūdžio bylose, jau susiformavo priėmus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, tačiau minėtas tarpusavio prieštaringumas vis dar turi įtakos tiek ginčų tarp šalių kilimui, tiek juos nagrinėjančių teismų priimamų sprendimų neprognozuotumui.

26.5.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šio pobūdžio bylose suformavo įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles. Esant šalių ginčui dėl faktinį reikalavimo pagrindą sudarančių aplinkybių, Biurui, siekiančiam įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, tenka pareiga pateikti, be kita ko, atitinkamos valstybės teisės aktų nuostatas, pagal kurias teismas galėtų įvertinti, ar atsakovui kyla civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014). Tik tais atvejais, kai galimai už eismo įvykį atsakingas asmuo nebuvo informuotas apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstantį žalos administravimo procesą arba jam nebuvo sudarytos galimybės jame dalyvauti, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Priešingu atveju situacija vertintina kaip asmens pasyvumas ir nesidomėjimas eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017), sukeliantis atitinkamas teisines pasekmes atsakingam asmeniui. Nagrinėjamu atveju Biuras pateikė savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, tarp jų ir aktualų Didžiosios Britanijos teisės turinį, bendradarbiaudamas su Didžiosios Britanijos nacionaliniu draudikų biuru teikė papildomą aktualią bylai informaciją. Tuo tarpu bendraatsakoviai apsiribojo vien tik nepagrįstų abejonių dėl Biuro pateiktų faktinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų teikimu, t. y. nepateikė kitokį Didžiosios Britanijos teisės turinį pagrindžiančių įrodymų. 

26.6.                      A. P. 2011 m. rugsėjo 1 d. buvo informuotas apie Didžiojoje Britanijoje vykstantį 2011 m. vasario 4 d. įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo procesą, t. y. jam buvo sudarytos galimybės tiek dalyvauti minėtame procese, tiek teikti paaiškinimus, tačiau nei A. P., nei G. P. jokių veiksmų neatliko. Toks bendraatsakovių elgesys vertinamas kaip jų pasyvumas ir nesidomėjimas eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis, todėl tik nagrinėjant regresinį ieškinį bendraatsakovių pateikta gynybinė versija turėjo būti vertinama kritiškai. Tai lemia, kad teismas pažeidė CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017; 2017 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-701/2017; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014).

26.7.                      Sprendžiant analogiškas bylas, kai faktinį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus byloje pateikia tik Biuras, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, privalo remtis įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011). Šioje situacijoje teismas neturėjo pagrindo abejoti reikalavimo pagrįstumu, tuo labiau kai jis buvo pagrįstas išimtinę kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimą, administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą turinčio subjekto  Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro pateiktais įrodymais.

27.       Atsakovai atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo atmesti ieškovo kasacinį skundą ir tenkinti jų kasacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

27.1.                      Biuras, prieš apmokėdamas užsienio draudimo biuro pateiktus dokumentus, netikrino, kokiomis aplinkybėmis žala kilo, už kokią žalą yra pervedamos sumos, dokumentų, tariamai pagrindžiančių atsiradusią žalą, ieškovas tuo metu neturėjo. Ieškinyje nebuvo detalizuotos įvykio, iš kurio kildinama atsiradusi žala, aplinkybės. Biuro byloje pateiktos dokumentų kopijos nepagrįstai pripažintos didesnę įrodomąją galią turinčiais dokumentais bei „1st Accident Claim Cetre“ direktoriaus raštas nepagrįstai teismų laikytas nepagrindžiančiu atsakovų atsikirtimo į ieškinį.

27.2.                      Ieškovo kasaciniame skunde nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ginčų faktinės aplinkybės yra skirtingos ir nagrinėjant šį ginčą yra svarbi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017.

27.3.                      Nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad atsakovai buvo pasyvūs ar nerūpestingi. Atsakovai nežinojo apie Didžiojoje Britanijoje pradėtą žalos atlyginimo procesą bei šiuo metu atsakovai negali paneigti priskaičiuotos žalos nepagrįstumo. Atsakovai, turėdami ribotas galimybes, rinko ieškinį paneigiančius įrodymus, nors pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017 atsakovams yra suteikta teisė, bet ne pareiga teikti tokius įrodymus, todėl, net ir esant pagrįstiems teismų sprendimams, priteistos žalos dydis yra mažintinas.

27.4.                      Nagrinėjami žalos atlyginimo santykiai yra subrogacijos, o ne regreso atvejis, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė CK 1.128 straipsnį, nustatantį, jog prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje taip pat nėra imperatyvo, kad Biuras turėtų teisę tik regreso tvarka reikalauti iš skolininko (asmens atsakingo už žalos padarymą) žalos atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad subrogacija ir regresinė prievolė draudimo teisiniuose santykiuose skiriasi. Regresinė prievolė yra nauja prievolė, paprastai siejanti skolininką ir už jį prievolę įvykdžiusį asmenį, tuo tarpu subrogacijos atveju draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009). Atsakovų vertinimu, ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo dienos (CK 1.127 straipsnio 3 dalis), o teismai šios esminės faktinės aplinkybės nenustatė. Atsakovų nuomone, nepriklausomai nuo to, kaip bus kvalifikuojami teisiniai santykiai – ar jie bus laikomi draudimo ar žalos atlyginimo teisiniais santykiais – tiek trejų metų ieškinio senaties terminas, tuo labiau vienerių metų ieškinio senaties terminas gerokai praleisti ir jų ieškovas, nurodydamas svarbias priežastis, neprašo atnaujinti. 

28.       Atsakovai kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą, Panevėžio apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 22 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1.                      Šio pobūdžio bylose įrodyti ieškinio dalyką turi pareigą ieškovas ir atgręžtiniam reikalavimui pagrįsti nepakanka fakto, kad ieškovas sumokėjo išmoką kitos valstybės nacionaliniam transporto priemonių draudikų biurui. Atsakovų vertinimu, teismų sprendimai priimti nenustačius reikšmingų aplinkybių: atsiradusios žalos nustatymo laiko, automobilio sugadinimo pobūdžio, remonto sąmatos ir nukentėjusio asmens tariamo sveikatos sužalojimo sąsajumo. Teismai nurodė, kad Didžiosios Britanijos biuro pateikti įrodymai pripažinti turinčiais didesnę įrodomąją galią, o atsakovų pateiktam dokumentui – „1st Accident Claim Cetre“ direktoriaus raštui – nepagrįstai nesuteikta svaresnė reikšmė. Teismai taip pat pažeidė CPK 185 straipsniodalyje, 265 straipsnio 1 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo ir sprendimo priėmimo taisykles, nes ieškinį tenkino remdamiesi nepasirašytais bei neantspauduotais dokumentais, kuriuos nepagrįstai laikė tinkamais įrodymais dėl faktų pagrįstumo ir užsienio teisės turinio.

28.2.                      Atsakovai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017 pateiktais išaiškinimais ir nurodo, kad buvo pažeista jų teisė į tinkamą gynybą. Atsakovas, patekęs į incidentą kelyje, apie įvykį pranešė kompetentingoms institucijoms, tačiau tuo metu dėl jo jokie sprendimai nebuvo priimti, pretenzijos jam nebuvo pareikštos. Vairuotojas A. P. objektyviai manė, kad įvykis nėra eismo įvykis, nes tuo metu neatsirado jokių padarinių, jokio eismo įvykio nebuvo – nei buvo apgadintos transporto priemonės, nei buvo sužaloti žmonės, pretenzijų nebuvo pareikšta ir prielaidų, kad jos bus reiškiamos, išsakyta nebuvo. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovai, būdami rūpestingi ir atidūs, negalėjo žinoti apie nenurodytą procesą Didžiojoje Britanijoje. Be to, kontaktinių duomenų perdavimas kitam eismo dalyviui rodo jo bendradarbiavimo siekį, o ne kaltės prisiėmimo faktą. Atsakovas neneigė incidento kelyje fakto, kad buvo skambinta specialiuoju pagalbos numeriu, kad pasikeitė duomenimis su kitos transporto priemonės keleiviu, tačiau viso proceso metu nuosekliai prieštaravo, kad yra jo kaltė, ginčijo kilusią žalą, nepagrįstai didelę žalos atlyginimo sumą. Atsakovui suteikta galimybė teikti prieštaravimus šiame procese nevertintina kaip tinkamas rungimosi principo įgyvendinimas. Be to, reikalavimas atsakovams pateikti įrodymus, kurių jie iš karto po įvykio surinkti neturėjo pareigos, o šiuo metu tai padaryti yra neįmanoma, yra nesąžiningas, prieštaraujantis protingumo bei teisingumo principams.

28.3.                      Priteisiant žalos atlyginimą turėjo būti vertinamos ne tik Didžiosios Britanijos teisės aktų taikymo gairės, bet ir atsakovų elgesys įvykio metu ir po jo, nukentėjusiojo veiksmai, kito vairuotojo veiksmai, sunki atsakovų turtinė padėtis. Reikėjo įrodyti ne tik draudimo išmokos faktą, bet ir tai, ar atitinkamas išmokos dydis susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais, tačiau šios aplinkybės teismų nebuvo vertintos.

28.4.                      Teisininkų kontoros mokesčių skaičiavimas remiantis tais pačiais principais kaip ir civilinėje byloje yra nepagrįstas, nes šiuo atveju žalos atlyginimo klausimą sprendė Biuras, atsakovo veiksmai buvo vertinti administracinio nusižengimo kontekste. 20 procentų dydžio „sėkmės mokestis“, kai proceso metu yra negalima nesėkmė, yra nesąžiningas. Lietuvoje priteisiamos atstovavimo išlaidos negali būti neprotingai didelės, pralaimėjusios šalies turėtų būti prognozuojamos, todėl taip pat yra būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymą Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ bei mažinti šias sumas. Atsakovų teigimu, byloje nepateikti Lietuvos banko duomenys, leidžiantys vertinti, kokiu kursu buvo skaičiuota žala.

28.5.                      Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino klausimą, nesivadovavo išaiškinimais, pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009. Prievolė dėl žalos atlyginimo eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui faktiškai buvo įvykdyta tada, kai Didžiosios Britanijos draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu K. S. jo patirtą žalą, kadangi prievolės pasikeitimas nekeičia ieškinio senaties eigos. CK 1.127 straipsnio 4 dalis nustato, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo ir yra treji metai. Tokia pagrindinės prievolės įvykdymo diena laikytina diena, kai užsienio draudikas už skolininką sumokėjo kreditoriui dėl eismo įvykio patirtą žalą (t. y. 2011 m. vasario 4 d.), ir nuo šios dienos prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Iki ieškinio pareiškimo praėjo daugiau kaip treji metai, todėl taikytinas ieškinio senaties terminas ir ieškinys atmestinas.

28.6.                      Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, atlyginęs žalą nukentėjusiam asmeniui, įvykdė pagrindinę prievolę ir įgijo teisę reikšti regresinį reikalavimą. Tokį reikalavimą jis perleido pagal vidaus susitarimą neapdraustos transporto priemonės valstybės Biurui, tačiau byloje nenustatyta nukentėjusiajam išmokėtos žalos data. Nustačius šią datą, būtų pagrindas ieškovo ieškinio reikalavimams taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Be to, bylą nagrinėję teismai neanalizavo ir nevertino su ieškinio senatimi susijusių aplinkybių, ar pagal Didžiosios Britanijos teisę tarp nukentėjusio asmens Didžiojoje Britanijoje ir Biuro nesusiklosto draudimo teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-113-686/2016). 

28.7.                      Bent dalis dokumentų vertimo paslaugų iš anglų kalbos nėra susijusios su žalos padarymu, atlikti vertimai buvo būtini ieškovui vykdant prisiimtas funkcijas, todėl tokios bylinėjimosi išlaidos privalėjo būti diferencijuotos ir iš šių išlaidų atlyginimas nepriteistas.

29.       Ieškovas atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, tenkinti jo pateiktą kasacinį skundą. Atsiliepime į kasacinį skundą palaikomi ieškovo kasaciniame skunde pateikti argumentai dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo bei įrodymų vertinimo. Papildomai atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: 

29.1.                      Ieškovas pateikė įrodymus, įskaitant ir aktualų Didžiosios Britanijos teisės turinį, pagrindžiančius reikalavimus.

29.2.                      Atsakovai, kvestionuodami savo civilinės atsakomybės kilimo klausimą, nepagrįstai remiasi CK nuostatomis, nes nagrinėjamu atveju civilinės atsakomybės kilimo faktas buvo nustatytas remiantis Didžiosios Britanijos teise.

29.3.                      Ieškovas nesutinka su atsakovų argumentais dėl ieškinio senaties taikymo. Ieškovas pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose laikomasi nuoseklios pozicijos, kad ieškovas TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalauja eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-701/2017; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017). Ieškovo reikalavimas yra regresinis, o Biuro pagrindinės prievolės įvykdymo momentu laikomas Biuro išmokos sumokėjimas užsienio valstybės biurui (CK 1.127 straipsnio 4 dalis, TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis). Biuras išmoką Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėjo 2011 m. gruodžio 12 d., o ieškinį teismui pareiškė 2014 m. spalio 30 d., t. y. nepraleisdamas sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino. Analogiškos pozicijos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi ir panašaus pobūdžio bylose, kuriose buvo sprendžiami ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios klausimai, kai žaliosios kortelės sistemoje veikdami draudikai moka išmokas savo korespondentams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017; 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012). Tuo tarpu atsakovo nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys nėra aktualios nagrinėjant šį ginčą, nes jose analizuojami kito pobūdžio teisiniai santykiai.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

 

30.       Kasaciniame teisme ieškovas ir atsakovai pateiktais kasaciniais skundais kelia klausimus dėl Lietuvos draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikšto atgręžtinio reikalavimo asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, įgyvendinimo tvarkos: dėl pareigos pateikti užsienio teisės turinį, įrodinėjimo pareigos paskirstymo, žalos dydžio nustatymo bei ieškinio senaties termino taikymo.

31.       Vertindama pateiktų kasacinių skundų turinį teisėjų kolegija pažymi, jog pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši byla kasacine tvarka nagrinėtina neperžengiant kasacinio skundo ribų, nes pagrindo jas peržengti nenustatyta (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).

32.       CPK 353 straipsnio 1 dalis aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose.

33.       Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

34.       Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-701/2018 31–33 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

35.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakovai kasaciniame skunde kelia klausimą dėl ieškinio senaties termino netinkamo aiškinimo ir taikymo, tačiau nurodytų išaiškinimų kontekste spręstina, kad šis kasacijos pagrindas laikytinas netinkamai motyvuotu, neatskleidžiančiu atitinkamo kasacijos pagrindo buvimą (CPK 346 straipsnis). Pažymėtina, jog atsakovai tik atsiliepime į kasacinį ieškovo skundą plačiau argumentuoja, kad šioje byloje reiškiamas ieškovo reikalavimas turėtų būti vertinamas kaip reiškiamas subrogacijos, o ne regreso pagrindu, tačiau, kaip jau minėta, kasacijos ribas apibrėžia būtent pateiktas kasacinis skundas. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisako.

 

Dėl Vidaus nuostatų teisinio statuso, jų galiojimo tretiesiems asmenims ir tokių asmenų teisės į teisminę gynybą

 

36.       1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečiui rekomendavus Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo buvo sukurta žaliosios kortelės sistema. Ši sistema užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas. Žaliosios kortelės sistema yra papildyta Europos Sąjungos (toliau – ES) antriniuose teisės šaltiniuose įtvirtintomis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatomis. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103 dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo nuostatos Lietuvos Respublikoje įgyvendintos TPVCAPDĮ.

37.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. birželio 15 d. prejudiciniame sprendime pažymėjo, kad nors ES draudikų biurai sutiko laikytis Vidaus nuostatų, ir tai buvo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo direktyvų įsigaliojimo sąlyga, šie nuostatai laikytini ne ES teisės šaltiniu, o žaliosios kortelės sistemos dalimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog egzistuoja dvi tarpvalstybinį elementą turinčios sistemos, reguliuojančios kai kuriuos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo aspektus, todėl nacionalinis teismas kiekvienoje konkrečioje byloje turi įvertinti, pagal kurią iš sistemų yra reiškiamas (atgręžtinis) reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir kurių teisės aktų – ES motorinių transporto priemonių direktyvas įgyvendinančios nacionalinės teisės ar žaliosios kortelės sistemos – nuostatos yra aktualios byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 25 punktas).

38.       Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad eismo įvykis, dėl kurio ieškovo buvo prašoma atlyginti žalą, įvyko Didžiojoje Britanijoje. Didžiosios Britanijos draudikų biuras veikia pagal žaliosios kortelės sistemą, taigi Lietuvos draudikų biuras regresinį reikalavimą atsakovams dėl nuostolių atlyginimo reiškia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemą reguliuojančiais teisės aktais.

39.       Remiantis Vidaus nuostatų 1 straipsniu, šių nuostatų tikslas yra reglamentuoti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius. Pagal Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalį, kai eismo įvykio vietos draudikų biurui pranešama apie eismo įvykį, į kurį pateko kitos valstybės transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Neapdraustos transporto priemonės atveju apie tokį eismo įvykį jis praneša transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui, tačiau negali būti kaltinamas dėl šių veiksmų neatlikimo. Visas žalas eismo įvykio vietos draudikų biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims, ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais. Eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Pagal Vidaus nuostatų 6 straipsnio 1 dalį, kiekvienas biuras garantuoja, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 28 punktas).

40.       TPVCAPDĮ 2 straipsnio 13 dalis įtvirtina, kad nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatai (Vidaus nuostatai) yra Biurų tarybos patvirtintos nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykių taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į Vidaus nuostatų tikslą, juose įtvirtintas žalos administravimo taisykles, transporto buveinės vietos draudikų biurui nustatytas pareigas ir kt., taip pat atsižvelgiant į TPVCAPDĮ 2 straipsnio 13 dalies nuostatas, yra ne sykį pažymėta, kad Vidaus nuostatų taisyklės yra susijusios išimtinai su santykių tarp pačių draudikų biurų reguliavimu, nes būtent jiems Vidaus nuostatais nustatomos tam tikros teisės ir pareigos administruojant žalą dėl transporto priemone, kurios registracijos vieta yra kitoje žaliosios kortelės valstybėje nei eismo įvykio vieta, padarytos žalos, nustatoma tokios žalos administravimo procedūra. Vidaus nuostatai yra dokumentas, skirtas nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimui, kuris saisto nacionalinius draudikų biurus, o kitų asmenų teisės ar pareigos juose neįtvirtintos ir biurų santykių su tokiais asmenimis nereguliuoja, todėl Vidaus nuostatai negali būti taikomi tretiesiems (galimai už eismo įvykį atsakingiems) asmenims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017 28, 31 punktus; kt.).

41.       Eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, o Lietuvos draudikų biuras, vadovaujantis Vidaus nuostatais, yra įpareigotas atlyginti eismo įvykio vietos valstybės biuro nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis, 6 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis).

42.       Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta kitoje ES valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išmoka mokama, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Lietuvos draudikų biuras, išmokėjęs išmoką pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).

43.       Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, jog, sistemiškai vertinant minėtas nuostatas, matyti, kad Lietuvos draudikų biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51 punktas; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017, 37 punktas).

44.       Taigi Lietuvos draudikų biuras eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtas sumas atlygina tarpusavio pasitikėjimo principo pagrindu ir, kai yra įvykdytos TPVCAPDĮ nurodytos sąlygos, įstatymo pagrindu įgyja teisę reikalauti, kad eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas grąžintų atsakingas asmuo (asmenys).

45.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad, atsižvelgiant į nutarties 39–43 punktuose nurodytą reguliavimą, į tai, kad žala gali būti administruojama tiek inicijuojant teismo procesą (ginčo būdu), tiek ir taikiai, kad nei Vidaus nuostatuose, nei TPVCAPDĮ nėra nustatytos eismo įvykio vietos draudikų biuro ar Lietuvos draudikų biuro pareigos informuoti eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytoją apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstančią žalos administravimo procedūrą, galima situacija, kai į eismo įvykį patekęs transporto priemonės valdytojas nemano esąs atsakingas už eismo įvykį, o apie įvykusią žalos administravimo procedūrą, jos metu priimtus sprendimus ir nukentėjusiems asmenims sumokėtas sumas sužino tik Lietuvos draudikų biurui pateikus reikalavimą jas grąžinti ir (ar) pareiškus regresinį reikalavimą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 42–43 punktai).

46.       Kadangi turi būti užtikrinta tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta asmens teisė į teisingą teismą, tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 47 punktas; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017, 41 punktas).

47.       Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad A. P. 2011 m. rugsėjo 1 d. buvo informuotas apie Didžiojoje Britanijoje vykstantį 2011 m. vasario 4 d. eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo procesą, t. y. jam buvo sudarytos galimybės tiek dalyvauti minėtame procese, tiek teikti paaiškinimus, tačiau nei A. P., nei G. P. jokių veiksmų neatliko, todėl turi būti įvertinamas ir šis aspektas. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, jog šioje byloje teismai nenustatė duomenų apie tai, kad atsakovai būtų dalyvavę sudarant Vidaus nuostatuose nurodytą taikų susitarimą ar būtų buvę informuoti apie Didžiojoje Britanijoje tuo metu vykusius teismo procesus, ar būtų juose dalyvavę; nėra įrodymų, leidžiančių teigti, kad jiems buvo sudarytos sąlygos teikti argumentus dėl įvykio aplinkybių, atlygintinos žalos įvertinimo. Tokių aplinkybių buvimo kasaciniame skunde plačiau nepagrindė ir ieškovas. Dėl šių priežasčių, remiantis pirmiau minėtais kasacinio teismo išaiškinimais, vertintina, kad pirmosios instancijos teismas bei apeliacinės instancijos teismas šioje byloje pagrįstai analizavo atsakovo argumentus dėl įvykusio eismo įvykio, kurio pagrindu yra prašoma atlyginti žalą, aplinkybių bei atsakovo A. P. kaltės (ne) buvimo.

 

Dėl pareigos pateikti užsienio teisės turinį bei įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo

 

48.       Atsakovai kasaciniame skunde teigia, kad teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą bei įrodymų vertinimą, nes nepakankamai atsižvelgė į šios kategorijos bylose ieškovui tenkančią įrodinėjimo pareigą bei išsamiai nevertino sąlygų, būtinų atsakovo civilinei atsakomybei kilti, t. y. nevertino 2011 m. vasario 4 d. eismo įvykio fakto, jo aplinkybių, ar jo metu buvo apgadintas automobilis, buvo sutrikdyta nukentėjusiajam K. S. sveikata.

49.       Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja TPVCAPDĮ, kurio 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. 

50.       Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl galimai atsakingo už eismo įvykį asmens civilinės atsakomybei ir pareigai atlyginti žalą (žalos atlyginimui) taikytinos teisės, yra pažymėta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisiniai santykiai reglamentuoti TPVCAPDĮ, kuris yra lex specialis (specialusis įstatymas) CK atžvilgiu (CK 1.3 straipsnio 2 dalis, 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis). Taigi, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje ir 17 straipsnio 5 dalyje, kuriose reglamentuota Lietuvos draudikų biuro pareiga išmokėti išmoką dėl neapdrausta transporto priemone, kurios registruota buveinė yra Lietuvoje, kitoje valstybėje padarytos žalos nukentėjusiems asmenims, įtvirtintos ir specialiosios kolizinės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387-687/2017, 40 punktas; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, 28 punktas).

51.       Minėtos TPVCAPDĮ nuostatos, pirma, nurodo, kad galimai už eismo įvykį atsakingo asmens civilinės atsakomybės sąlygos nustatomos ir eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims padaryta žala atlyginama pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę, nagrinėjamoje byloje – Didžiosios Britanijos teisę. Antra, šios taisyklės taip pat suponuoja, kad esant ginčui dėl to, ar pagrįstai nukentėjusiems asmenims išmokėtos išmokos, būtent Lietuvos draudikų biurui tenka pareiga pateikti su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, 28 punktas).

52.       Atsižvelgiant į šios nutarties 48–50 punktus, Lietuvos draudikų biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. nurodytų sąlygų egzistavimą. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, jog tokio pobūdžio bylose Lietuvos draudikų biuras turi pateikti aiškius duomenis, kokius neteisėtus veiksmus atliko transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu, nurodyti, pagal kuriuos teisės aktus tokie veiksmai laikytini neteisėtais (eismo įvykio vietos kelių eismo taisyklės, kt.), ir juos pateikti, taip pat pateikti eismo įvykio vietos valstybės tarnybų dokumentus, patvirtinančius pažeidimą (jei tokių esama), kitus su eismo įvykio fiksavimu susijus duomenis (schemas, iš karto po eismo įvykio užfiksuotus eismo įvykio dalyvių liudijimus, kt.), dėl eismo įvykio padarytą žalą ir jos dydį pagrindžiančius dokumentus ir kt. – kitaip tariant, įrodymus, pagrindžiančius eismo įvykyje dalyvavusio asmens civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio. Kokius konkrečius dokumentus ar duomenis siekdamas savo atgręžtinio reikalavimo patenkinimo turi pateikti biuras, priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos aplinkybių. Lietuvos draudikų biuras neprivalo teikti duomenų ir įrodymų dėl tų aplinkybių, dėl kurių byloje ginčo tarp šalių nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387-687/2017, 42 punktas).

53.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 54 punktas; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis Nr. 3K-3-393-313/2017, 47 punktas; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 53–54 punktai). Taigi atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017, 41 punktas).

54.       Nors kasaciniame skunde atsakovai teigia, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai vertindami aplinkybes dėl eismo įvykio kilimo, ir nepagrįstai sprendė, jog jų atsakomybė dėl kilusios žalos yra pagrįstai nustatyta, tačiau su tokiu teiginiu nėra pagrindo sutikti.

55.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Taigi teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Vykdydamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus ir nustatęs, jog byloje yra įrodymų, prieštaraujančių teismo išvadoms, teismas sprendime (nutartyje) turi nurodyti, kodėl juos atmetė (dėl to, kad jie neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku, yra nepatikimi, paneigti kitų patikimų įrodymų ir t. t.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; kt.).

56.       Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, neteikia pagrindo daryti išvados, jog padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

57.       Nors atsakovų kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles vertindami ne atsakovų paaiškinimų dėl įvykio aplinkybių, o tik ieškovo pateiktus įrodymus, taip nepagrįstai jiems suteikdami itin svarią reikšmę, neanalizavę visų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, tačiau iš priimtų teismų sprendimų matyti, jog ieškovas, remdamasis jam tenkančia įrodinėjimo pareiga, teikė savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, tuo tarpu atsakovai reiškė atsikirtimus. Šioje byloje teismai vertino tiek ieškovo, tiek atsakovų paaiškinimus, pateiktus įrodymus dėl eismo įvykio ir šių įrodymų bei teisinio reguliavimo kontekste sprendė dėl atsakovo atsakomybės sąlygų. Šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovų kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pateiktą „1st Accident Claim Cetre“ direktoriaus G. G. (G. G.) 2015 m. spalio 29 d. raštą ir jame nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš priimtų procesinių sprendimų matyti, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, atlikdami įrodymų vertinimą, įvertino šį pateiktą dokumentą ir pagrįstai nurodė, jog jame yra išdėstytos bendravimo su atsakovu aplinkybės, kurias šios įstaigos direktorius sužinojo konsultuodamas atsakovą, bei byloje atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad ši įstaiga yra kompetentinga spręsti ginčo klausimus ir teikti kokio nors pobūdžio išvadas. Taigi iš vykusio civilinio proceso matyti, kad teismai vertino ir tyrė eismo įvykio kilimo aplinkybes bei, įvertinę proceso šalių pateiktus įrodymus, sprendė, jog atsakovo kaltė dėl eismo įvykio yra nustatyta.

58.       Atlikto įrodymų vertinimo kontekste spręstina, jog atsakovams buvo sudarytos sąlygos dėl eismo įvykio pateikti paaiškinimus nacionalinių teismų sistemoje, nagrinėjant regresinio reikalavimo bylą, todėl negalima teigti, kad atsakovų teisė į teisminę gynybą šiuo aspektu nebuvo užtikrinta ar buvo pažeistos procesinės nuostatos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą sprendžiant klausimą dėl atsakovo atsakomybės dėl kilusio eismo įvykio (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

 

Dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo

 

59.       Nagrinėjamoje byloje taip pat yra keliamas klausimas dėl atsakovų, kaip transporto priemonės valdytojų, prievolės apimties netinkamo nustatymo, t. y., ieškovo nuomone, nepagrįstai jam nebuvo atlyginta visa nurodyta neturtinė žala bei su ja siejami mokesčiai už Didžiojoje Britanijoje suteiktas teisines paslaugas ir žalos atlyginimo administravimo paslaugas. Ieškovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šioje byloje taikė užsienio teisę bei vertino priteistinos žalos dydį, nes teismo vaidmuo šiose situacijose apsiriboja tik vertinimu, ar pakanka byloje pateiktų įrodymų dėl eismo įvykio šalies civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinio, jų taikymo praktikos.

60.       Vertindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis minėtais Vidaus nuostatais, eismo įvykio vietos draudikų biuras gali reikalauti atlyginti tiek sumas, susijusias su eismo įvykio metu padaryta žala, tiek su administravimo procesu, tiek teisminio ar neteisminio proceso metu patirtas išlaidas (Vidaus nuostatų 5 straipsnio 1 dalis). Pirmiau minėti išaiškinimai lemia, kad šios kategorijos bylose užsienio teisės turinį, kiek jis reikalingas ieškovo atgręžtiniam reikalavimui pagrįsti kartu su kitais įrodymais, pagrindžiančiais atsakovo civilinę atsakomybę, turėjo pateikti ieškovas.

61.       Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad teisės aktuose nėra nustatyta pagrindo pareikštą regresinio reikalavimo teise grindžiamą ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį tenkinti nevertinant regresinio reikalavimo pagrįstumo ir taip apriboti galimai dėl eismo įvykio atsakingų asmenų teisę į teisminę gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, 36 punktas).

62.       Toks požiūris lemia tai, kad vien ta aplinkybė, jog Lietuvos draudikų biuras atlygino eismo įvykio vietos draudikų biurui eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas, automatiškai nelemia atsakovo pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388-421/2017, 27 punktas; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391-219/2017, 39 punktas; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017, 42 punktas). Kasacinis teismas yra nurodęs, jog atitinkamais atvejais ieškovui nepateikus užsienio teisės turinio tiek, kiek jis buvo reikalingas atgręžtiniam reikalavimui pagrįsti, ir neįrodžius, kad žalos dydis nagrinėjamoje byloje negalėjo būti mažinamas pagal taikomą užsienio teisę, teismas vadovaujasi aktualiais Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, nes žalos mažinimas galimas tiek pagal CK nuostatas, tiek pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391-219/2017, 44 punktas). Nurodytų išaiškinimų kontekste atsižvelgiant į minėtus atlygintinos žalos nustatymo principus spręstina, jog apeliacinės instancijos teismas, užtikrindamas atsakovams minėtą teisę į teisminę gynybą regreso byloje, vadovaudamasis teisingo žalos atlyginimo principu, pagrįstai byloje tyrė ir vertino duomenis dėl žalos atlyginimo apimties. Tokia patikra sietina su minėtu poreikiu užtikrinti realų, o ne fiktyvų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą.

63.       Ieškovas nagrinėjamu atveju teikė teismui ne tik įrodymus, patvirtinančius faktiškai atlygintos žalos dydį, bet ir įrodymus, siekdamas pagrįsti išmokėtos išmokos dėl eismo įvykio metu patirtos žalos pagrįstumą, kad ji buvo išmokėta įvertinus Didžiosios Britanijos teisės nuostatas. Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, jog žalą patyrusiam asmeniui neturtinė žala atlyginta atsižvelgiant į Teisėjų kolegijos gaires (The Judicial Studies Board. Guidelines for the Assessment of General Damages in Personai Injury Cases“, Oxford University Press), žalą patyrusio asmens sužalojimų sunkumą, pasveikimo trukmę bei vykusias derybas su žalą patyrusiu asmeniu. Taigi, kaip matyti iš nurodytų aplinkybių, neturtinės žalos dydžio nustatymą lėmė individualiai vertinta nukentėjusio asmens situacija. Ir šiuo atveju, ieškovui nepateikus užsienio teisės turinio tiek, kiek jis buvo reikalingas atgręžtiniam reikalavimui pagrįsti, ir neįrodžius, kad išmokos dydis Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtas, atsižvelgiant į Didžiosios Britanijos civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, ir šioje byloje, remiantis Didžiosios Britanijos teise, negalėjo būti mažinamas, ypač atsižvelgiant į minėtus žalos nustatymo principus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi aktualiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, įvertino faktines aplinkybes, susijusias su nukentėjusio asmens patirtais sužalojimais, ir sumažino ieškovo prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumą. Nurodytų išaiškinimų kontekste taip pat spręstina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, nustatęs neturtinės žalos dydį, sumažino jos dydžiu susietų išlaidų už teisines paslaugas ir draudikų biuro teiktas žalos administravimo paslaugas atlyginimą.

64.       Remdamasi pateikiamais argumentais teisėjų kolegija nurodo, kad, nevertinant neturtinės žalos dydžio atitikties teisiniam reguliavimui ir automatiškai priteisiant žalą, nebūtų užtikrinama atsakovams reali teisminė gynyba bei teisingos žalos atlyginimo principo įgyvendinimas. Dėl šių priežasčių negalima teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nurodytu aspektu netinkamai aiškino ir taikė teisinį reguliavimą ar nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos.

 

Dėl kitų kasaciniuose skunduose pateiktų argumentų ir procesinės bylos baigties

 

65.       Kiti kasacinių skundų ar atsiliepimų į kasacinius skundus argumentai neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

66.       Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir jų įtaką tretiesiems asmenims, žalos atlyginimo principus, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigą bei įrodymų vertinimą, bei nenukrypo nuo aktualios kasacinio teismo praktikos, todėl kasacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

 

67.       CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

68.       Ieškovas bei atsakovai prašo jiems priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Teisėjų kolegijai nusprendus apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl ginčo esmės palikti nepakeistą, netenkintinas ieškovo ir atsakovų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl kasacinio skundo rengimo, žyminio mokesčio sumokėjimo, dokumentų vertimo, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

69.       Nors atsakovai prašo priteisti 500 Eur išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, tačiau byloje pateikti įrodymai liudija, kad šias išlaidas realiai patyrė tik atsakovas. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio, todėl ji priteistina realiai jas patyrusiam atsakovui iš ieškovo.

70.       Kasacinis teismas patyrė 14,80 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinių skundų, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šių proceso dalyvių lygiomis dalimis (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (j. a. k. 125709291) 500 (penkis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (j. a. k. 125709291) 7,40 Eur (septynis Eur 40 ct), o iš atsakovų A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir G. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 3,70 Eur (tris Eur 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Alė Bukavinienė

 

 

Janina Januškienė

 

 

Vincas Verseckas 

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • CPK
  • 3K-3-392-915/2017
  • 3K-3-389-915/2017
  • 3K-3-495/2014
  • CK1 1.10 str. Užsienio teisės taikymas
  • 3K-3-24/2014
  • 3K-7-338-313/2017
  • 3K-3-393-313/2017
  • 3K-3-391-219/2017
  • 3K-3-386-219/2017
  • 3K-3-388-421/2017
  • 3K-3-390-701/2017
  • 3K-3-281-969/2015
  • 3K-3-396/2011
  • 3K-3-415/2011
  • CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas
  • 3K-3-46/2009
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CPK 347 str. Kasacinio skundo turinys
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • 3K-3-100/2014
  • 3K-3-387-687/2017
  • CPK 135 str. Ieškinio turinys
  • 3K-3-206/2010
  • 3K-3-316/2010
  • CPK 270 str. Sprendimo turinys
  • 3K-3-526/2009
  • 3K-3-243/2010
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos