Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2020-12-02][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-325-823-2020].docx
Bylos nr.: e3K-3-325-823/2020
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
BUAB „Timber construction group“ 303048918 Ieškovas
Bankroto administratorius UAB ADMIVISTA 302346954 ieškovo atstovas
UAB „Dignalita“ 304165422 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2.2.2.8.1. Juridinių asmenų reorganizavimas
3.1. Bendrosios nuostatos.
3.1.14.1. Ieškinio samprata, jo turinys, elementai (ieškinio dalykas ir pagrindas)
3.3.1. Apeliacinis procesas
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.2. Asmenys
2.2.2. Juridiniai asmenys
2.6.10.5.2. Deliktinė atsakomybė
7.3. Bylos dėl juridinių asmenų organų sprendimų teisėtumo
3. CIVILINIS PROCESAS
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.6.10.5. Civilinės atsakomybės rūšys
2.6. Prievolių teisė
7. BYLOS DĖL JURIDINIŲ ASMENŲ
2.2.4.8. Kitos bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.2.2.8. Juridinių asmenų pabaiga
2.6.10. Civilinė atsakomybė
3.3.1.11. Naujų įrodymų ir motyvų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimai
3.1.14. Ieškinys
2.6.10.5.2.17. Kiti žalos atlyginimo atvejai

?

Civilinė byla Nr. e3K-3-325-823/2020

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00964-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.8.1; 2.6.10.2; 2.6.10.5.2.17; 3.1.14.1; 3.3.1.11

(S)

 

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Timber construction group ieškinį atsakovui A. M. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Dignalita.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių juridinio asmens dalyvio (akcininko) civilinės atsakomybės sąlygas, proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė BUAB „Timber construction group(toliau – ir bendrovė) prašė priteisti iš atsakovo 819 933,96 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė UAB Timber construction groupnurodė, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi jai iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2018 m. sausio 17 d. Bankroto administratorė nustatė, kad bendrovė 2015 m. pabaigoje  2016 m. pradžioje vykdė reorganizavimą, kurio pagrindu iš UAB „Timber construction group“ priklausančio turto buvo suformuotas naujas juridinis asmuo UAB „Dignalita“. Bendrovės atskyrimo sąlygose nurodyta, kad UAB „Timber construction group“ 987 914,85 Eur vertės turtas perkeliamas į UAB Dignalita“, o visi UAB „Timber construction group“ įsipareigojimai lieka šiai bendrovei. Po reorganizavimo trečiasis asmuo UAB „Dignalita“ vykdo veiklą, o ieškovei UAB „Timber construction group“ 2017 m. lapkričio 24 d. teismo nutartimi konstatuotas nemokumas ir iškelta bankroto byla. Turto, perkelto į UAB „Dignalita, vertė (819 933,96 Eur) beveik sutampa su ieškovės bankroto byloje patvirtinta bendra kreditorių finansinių reikalavimų suma – 828 911,39 Eur. Neatlygintinai perdavusi UAB „Dignalita darbo įrankius ir administracines patalpas, ieškovė nebegalėjo vykdyti darbų, turėjo nuomotis patalpas, o tai prisidėjo prie jos nemokumo.

4.       Ieškovė nurodė, kad atsakovas yra buvęs ieškovės direktorius ir vienintelis akcininkas, todėl puikiai žinojo ieškovės finansinius rodiklius bei tikrąją ekonominę būklę. Atsakovas sudarė sandorį pats su savimi, nes perleido vieno jam priklausančio juridinio asmens turtą kitam jam priklausančiam juridiniam asmeniui. Tokie atsakovo neteisėti, akivaizdžiai nesąžiningi, tyčiniai ir iš anksto suderinti veiksmai, kai atsakovas tuo pačiu metu buvo tiek ieškovės, tiek trečiojo asmens UAB „Dignalita“ direktorius ir vienintelis akcininkas, pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatas, kuriose įtvirtintos įmonės vadovo bei dalyvių specialios pareigos, ieškovės kreditorių teises. Atsakovas, būdamas vienasmenis ieškovės valdymo organas, sukėlė žalą bendrovei, nes dėl atlikto reorganizavimo ir jo metu neatlygintinai perleisto turto bendrovė patyrė nuostolius ir dėl jų tapo nemoki. Ieškovės vertinimu, egzistuoja visos sąlygos atsakovui taikyti civilinę atsakomybę.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

5.       Kauno apygardos teismas 2019 m. liepos 8 d. sprendimu ieškinį patenkino  priteisė ieškovei iš atsakovo 819 933,96 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

6.       Teismas nustatė, kad ieškovės UAB „Timber construction group“ reorganizavimo metu atsakovas A. M. buvo vienintelis bendrovės akcininkas (nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2016 m. vasario 24 d.) ir vadovas (nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. sausio 17 d.). Po ieškovės turto dalies atskyrimo įkurtos UAB „Dignalita“ vieninteliu akcininku taip pat tapo atsakovas. Atsakovas, kaip vienintelis ieškovės akcininkas, 2015 m. lapkričio 3 d. pritarė bendrovės atskyrimui, o kaip bendrovės administracijos vadovas 2015 m. lapkričio 16 d. parengė ir pasirašė bendrovės atskyrimo sąlygas. Pagal 2016 m. sausio 13 d. ilgalaikio turto perdavimopriėmimo aktą, veikdamas pagal reorganizavimo sąlygas atskyrimo būdu, atsakovas, kaip UAB Dignalita“ administracijos vadovas, perėmė ieškovės perduotą 819 933,96 Eur vertės ilgalaikį turtą. Pagal atskyrimo sąlygų 13 punktą UAB Dignalita“ proporcingai nebuvo perduoti jokie ieškovės neįvykdyti finansiniai įsipareigojimai kreditoriams ar kitos neįvykdytos prievolės. Atskyrimo sąlygų 13 punkto, 2015 m. rugsėjo 30 d. tarpinių finansinių ataskaitų duomenimis, UAB „Timber construction group“ bendra turto vertė buvo lygi 885 105 Eur, nuosavas kapitalas sudarė 599 938 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 285 167 Eur.

7.       Teismas taip pat nustatė, kad kreditorius Danske Bank A/S Lietuvos filialas davė sutikimą reorganizuoti ieškovę UAB Timber construction group“ atskyrimo būdu ir kad ilgalaikis turtas būtų perkeltas į UAB Dignalita“, reikalaudamas laidavimu užtikrinti kliento prievolių, kylančių iš su banku sudarytų kredito ir faktoringo sutarčių, įvykdymą. Šis kreditoriaus sutikimas neatleido ieškovės nuo įsipareigojimų kredito įstaigai ir esant laidavimui (CK 6.81 straipsnis). Po atskyrimo sąlygų įgyvendinimo bendrovėje visiškai neliko ilgalaikio turto, liko tik neįvykdyti įsipareigojimai. Tokia situacija iš esmės atitiko juridinio asmens nemokumo būseną.

8.       Teismas padarė išvadą, kad atsakovas atliko veiksmus, kurie iš esmės pablogino ieškovės turtinę padėtį, sumažino ieškovės, kaip juridinio asmens, vertę ir padidino nemokumą, bendrovė neteko didelės vertės turto dalies, kurią buvo galima panaudoti kreditorių reikalavimams tenkinti ar ūkinei komercinei veiklai vykdyti. Nors atsakovas nagrinėjant bylą teisme teigė, kad ieškovei liko 188 483 Eur vertės debitorių skolos, tačiau įrodymų, pagrindžiančių realią galimybę jas išieškoti bei atliktus išieškojimo veiksmus, nepateikė. Teismas nusprendė, kad atsakovo veiksmai buvo neteisėti, dėl jų ieškovei padaryta žala, kurią turi atlyginti atsakovas.

9.       Teismas pripažino neįrodytu atsakovo teiginį dėl ieškovės reorganizavimo tikslo pritraukti naujus investuotojus. Teismas nustatė, kad G. M., kuris 2016 m. vasario 19 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo 17 vienetų ieškovės paprastųjų vardinių akcijų už 492,32 Eur, vadovaujama UAB „IG sprendimai“ rinkos tyrimų bei verslo partnerių paieškas ieškovei atliko pagal 2016 m. rugsėjo 1 d. sutartį už atlygį. Vėlesni atsakovo veiksmai, t. y. 2016 m. sudarytos rangos darbų sutartys, įsigytas nekilnojamasis turtas (2016 m. vasario 12 d. pirkimo–pardavimo sutartis), sudaryti kredito, laidavimo sandoriai (2016 m. birželio 22 d. kredito sutartis Nr. KS-2016-012-09, 2016 m. birželio 22 d. laidavimo sutartis, 2017 m. birželio 21 d. laidavimo sutartis, 2017 m. birželio 21 d. susitarimas Nr. 1 ir finansinio užtikrinimo susitarimas), jungtinės veiklos sutartis, taip pat nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad atsakovas veikė sąžiningai ir buvo lojalus ieškovei vykdant reorganizavimą arba jam pasibaigus.

10.       Teismas pažymėjo, kad, praėjus kiek daugiau nei metams po ieškovės reorganizavimo, 2017 m. gegužės 24 d. atsakovas kreipėsi į teismą dėl ieškovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo, pateikdamas restruktūrizavimo metmenis. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1478-407/2017 konstatavo, kad įmonės restruktūrizavimo metmenyse nurodytos priemonės yra nerealios restruktūrizavimo tikslams pasiekti. Pelnas planuojamas gauti iš veiklos, kuri pastaruoju metu buvo nuostolinga, metmenyse nenurodyta atsisakyti konkrečios nuostolingos veiklos, įvairinti veiklą, atlikti tam tikrus struktūrinius pertvarkymus, nėra duomenų, kad būtų imtasi priemonių debitorių skoloms išieškoti.

11.       Teismas nusprendė, kad atsakovas nesilaikė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ) ir kituose teisės aktuose, bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų, neveikė ir atskyrimo sąlygų neįgyvendino taip, jog nekiltų abejonių dėl priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakovo veiksmus teismas pripažino neatitinkančiais bendrovės vadovui keliamų aukštesn veiklos ir atsakomybės standartų reikalavimų, jo sprendimus vertino kaip priimtus ne išimtinai ieškovės interesais.

12.       Teismas pažymėjo, kad šalys neginčijo ir neįrodinėjo, jog atskyrimo dokumentuose nurodyta neteisinga trečiajam asmeniui perduoto turto vertė. Dėl to teismas pripažino, kad perduoto turto vertė (828 211 Eur) yra bendrovei ir kreditoriams padarytos žalos dydis, kuris atsirado dėl atsakovo priimtų sprendimų (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.247, 6.249 straipsniai). 

13.       Remdamasis kasacinio teismo praktika ir CK 2.87 straipsnio 7 dalimi teismas atkreipė dėmesį, kad nėra visiško nuostolių atlyginimo principo išimčių sprendžiant dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo civilinės atsakomybės nepaisant to, ar vadovo civilinės atsakomybės klausimas sprendžiamas iki, ar po bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Taip pat, atsižvelgdamas į CK 6.282 straipsnį, teismas nurodė, kad šiuo atveju, nors atsakovas yra asmuo, kuriam pareikšti reikalavimai ir kuris yra galutinis naudos gavėjas, kaip ieškovės vieno iš didžiausių kreditorių  trečiojo asmens UAB „Dignalita“ akcininkas ir vadovas, nėra pagrindo sumažinti atlygintinos žalos dydį, nes Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) bankrutuojančios įmonės lėšų paskirstymo išimtys tarp jos kreditorių nenustatytos.

14.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2020 m. balandžio 2 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimą.

15.       Teisėjų kolegija priėmė ieškovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktą naują rašytinį įrodymą – 2020 m. sausio 23 d. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktą, nustačiusi, kad šis įrodymas atsirado po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir yra susijęs su bylos esme. Įvertinusi atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus, jų skaičių (200 lapų) teisėjų kolegija atsisakė juos priimti, padariusi išvadą, kad: 1) atsakovas turėjo galimybę juos pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) atsakovas piktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise, įrodymų priėmimas gali užvilkinti bylos apeliacine tvarka nagrinėjimą. Kolegija pažymėjo, kad visi atsakovo teikiami įrodymai egzistavo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tačiau byloje nėra duomenų, kad juos atsakovas būtų teikęs pirmosios instancijos teismui, o šis būtų atsisakęs juos priimti. Taip pat teisėjų kolegija vertino, kad didelė dalis atsakovo pateiktų įrodymų (PVM sąskaitos faktūros, kurios išrašytos UAB Timber construction group“ tiekėjų ieškovei su UAB „Fima“ vykdant projektą, jas pagrindžiančios sutartys, atliktų darbų aktai) apskritai nėra susiję su nagrinėjama byla; kai kurie įrodymai kelia abejonių dėl savo objektyvumo, pvz., buhalterinėje pažymoje nėra jokių duomenų apie ją sudariusį asmenį, apyvartos žiniaraščiai nėra pasirašyti atsakingo subjekto.

16.       Teisėjų kolegija, remdamasi ABĮ 62 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, nurodė, kad juridinio asmens reorganizavimas yra akcininkų, o ne įmonės vadovo, veiksmų sričiai priskirtinas veiksmas, kadangi sprendimas reorganizuoti įmonę ir patvirtinti reorganizavimo sąlygas yra išimtinė akcininkų (visuotinio akcininkų susirinkimo) teisė. Sprendžiant dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo už ieškovės reorganizavimo metu neatlygintinai trečiajam asmeniui UAB Dignalita“ perduotą turtą, remiantis kasacinio teismo praktika, atsakovo civilinė atsakomybė turėjo būti vertinama kaip juridinio asmens dalyvio (CK 2.50 straipsnio 3 dalis), o ne kaip (ir kaip) valdymo organo (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Nors pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovo civilinę atsakomybę pagal abu pagrindus, padarė materialiosios teisės taikymo klaidą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

17.       Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovo, kaip vienintelio ieškovės akcininko, veiksmai, vykdant ieškovės reorganizavimą, laikytini nesąžiningais ir neatitinkančiais atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standarto. Bendrovės veikla buvo organizuojama nesiekiant ekonominės naudos, buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi sandoriai arba apskaitomos ne visos pajamos, dėl to ieškovė patyrė didžiulius veiklos nuostolius, kuriuos buvo galima numatyti  reorganizavimo metu ieškovei buvo palikti įsipareigojimai kreditoriams, o trečiajam asmeniui 2016 m. sausio 13 d. neatlygintinai perduotas visas ieškovės ilgalaikis turtas (komercinės patalpos, dalis automobilių, įranga) ir šis turtas 2016 m. sausio 13 d. nuomos sutartimis trečiojo asmens buvo išnuomotas ieškovei, už suteiktas nuomos paslaugas pagal sutartis bei atliktus darbus per laikotarpį nuo 2016 m. sausio 13 d. iki 2018 m. sausio 17 d. ieškovei trečiasis asmuo iš viso išrašė sąskaitų už 257 018,22 Eur.

18.       Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis, padarė išvadą, kad su atsakovo nurodytais naujais akcininkais (investuotojais) V. S. ir G. M. ir kitais asmenimis (ar su jais susijusiais juridiniais asmenimis) buvo sudaromi abejonių keliantys sandoriai – ieškovė įsipareigojo sumokėti G. M. vadovaujamai UAB „IG sprendimai“ 59 375,10 Eur už rinkodaros bei verslo partnerių paieškos paslaugas, nors dokumentų apie suteiktas paslaugas nėra; ieškovė neišrašė sąskaitos UAB „IG sprendimai“ už atliktus rangos darbus pagal 2016 m. liepos 27 d. rangos sutartį; ieškovė per kasą 2016 m. lapkričio 21 d. jungtinės veiklos sutarties pagrindu išmokėjo trečiojo asmens UAB „Dignalita“ darbuotojui V. J. 106 400 Eur už darbus, kurie nebuvo atlikti; atsakovas iš ieškovės susigrąžino 2016 m. sausio 1 d. apskaitytą 43 432,98 Eur paskolą.

19.       Remdamasi 2020 m. sausio 23 d. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo akto išvadoms, teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė, iki neatlygintinai perduodama turtą, vykdė pelningą veiklą ir buvo sukaupusi 697 087 Eur nepaskirstytojo pelno, o dėl vykdyto reorganizavimo per 2016–2017 m. patyrė 1 332 645 Eur nuostolį, t. y. 2016 m. dėl turto perdavimo patyrė 819 933,96 Eur nuostolį, o dėl nuostolingai vykdytos veiklos 218 682,35 Eur nuostolį, 2017 m. dėl nuostolingai vykdytos veiklos – 294 029,97 Eur nuostolį. Taip pat netinkamai vedė buhalterinę apskaitą.

20.       Tai, kad atsakovas reorganizavimo metu už ieškovės įsipareigojimus laidavo bankui trečiojo asmens perimtu ir savo turtu, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Laidavimas buvo atliktas bankui reikalaujant, be to, atsakovas ir trečiasis asmuo laidavo už žymiai mažesnę ieškovės skolą (149 930 Eur), mainais perimdami ieškovei nuosavybės teise priklausantį kelis kartus vertingesnį turtą.

21.       Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas: nesąžiningus, neteisėtus ir kaltus atsakovo, kaip ieškovės vienintelio akcininko, veiksmus reorganizuojant ieškovę, dėl kurių ieškovė negalėjo įvykdyti prievolių kreditoriams ir tapo nemoki, todėl jai buvo iškelta bankroto byla, taip pat priežastinį ryšį tarp atsakovo nesąžiningų veiksmų ir ieškovės negalėjimo vykdyti prievolių

.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

22.       Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 2 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1.                      Teismai pažei materialiosios teisės normas, reglamentuojančias akcinės bendrovės reorganizavimą atskyrimo būdu, neįvertino reorganizavimo metu vykstančių procesų teisinės prigimties, todėl nepagrįstai ir neteisėtai reorganizuojamos ieškovės turto paskirstymą vertino kaip neatlygintiną turto perdavimą trečiajam asmeniui UAB „Dignalita. Bendrovę reorganizuojant atskyrimo būdu turtas ir įsipareigojimai gali būti paskirstyti neproporcingai (pavyzdžiui, reorganizuojamos bendrovės ilgalaikio turto pagrindu sukuriama nauja bendrovė, paliekant įsipareigojimus pastarajai), jeigu dėl to reorganizavime dalyvaujančios bendrovės netampa nemokios, gali vykdyti joms tenkančius įsipareigojimus.

22.2.                      ABĮ 62 straipsnyje nustatyta, kad sprendimas reorganizuoti bendrovę ir patvirtinti reorganizavimo sąlygas yra išimtinė akcininkų (visuotinio akcininkų susirinkimo) teisė, todėl bendrovės dalyviai turi teisę savo nuožiūra spręsti dėl turto ir įsipareigojimų paskirstymo. Bendrovės reorganizavimo metu vykstančiam turto paskirstymui negalima taikyti tų pačių standartų kaip turto perdavimui (kaip, pvz., pagal CK 6.317 straipsnio 1 dalį, 6.438 straipsnio 1 dalį), nes reorganizavimo metu padalyto turto pagrindu veiklą tęsia ta pati įmonė ir (ar) naujai sukurta įmonė.

22.3.                      Kadangi atsakovo neteisėti ir (ar) nesąžiningi veiksmai, priežastinis ryšys ir žala kildinami iš tariamo ieškovės kreditorių teisių pažeidimo, teismai turėjo įvertinti, tačiau nevertino, kiek kreditorių turėjo ieškovė prieš viešą paskelbimą apie sudarytas reorganizavimo sąlygas ir kaip buvo vykdomi įsipareigojimai kreditoriams užbaigus reorganizavimą. Teismai neatsižvelgė į tai, kad reorganizavimo metu vykstantys procesai gali pažeisti tik tų kreditorių, kurių reikalavimai atsirado ir nepasibaigė iki viešo paskelbimo apie sudarytas reorganizavimo sąlygas, teises (ABĮ 66 straipsnio 1 dalis). 

22.4.                      Teismai, pripažindami nesąžiningais ir neteisėtais atsakovo veiksmus, atliekant juridinio asmens reorganizavimą pagal visus įstatymuose nustatytus reikalavimus, pažeidė CK 1.2 straipsnyje įtvirtintus teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principus. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014 pateiktą išaiškinimą bendrovės akcininkas, priimdamas sprendimus dėl reorganizavimo, gali vadovautis savo interesais, kurie neprivalo sutapti su bendrovės interesais.

22.5.                      Teismai nepagrįstai konstatavo atsakovo veiksmų neteisėtumą vertindami atsakovo, kaip bendrovės vadovo, po reorganizavimo sudarytų sandorių ekonominį nenaudingumą. Teismai neteisėtai sprendė apie atsakovo elgesio teisėtumą iš tų aplinkybių, kurių atsakovas negalėjo iš anksto žinoti, įskaitant būsimų sandorių ekonominius aspektus ir bendrovės veiklos perspektyvas.

22.6.                      Teismai nepasisakė dėl atsakovo subsidiariosios atsakomybės taikymo, t. y. nevertino ieškovės pajėgumo tenkinti kreditorių reikalavimus. Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį juridinio asmens dalyvis subsidiariai atsako pagal juridinio asmens prievoles kreditoriams, o pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį valdymo organo narys padarytą žalą privalo atlyginti pačiam juridiniam asmeniui.

22.7.                      Teismai nepagrįstai konstatavo žalos padarymą nenustatę priežastinio ryšio tarp konkrečių atsakovo veiksmų ir žalingų padarinių. Teismai reorganizavimo atskyrimo būdu rezultatą, t. y. turto paskirstymą tarp veiklą tęsiančių juridinių asmenų, vertino kaip žalą bendrovei. Tokio rezultato prilyginimas žalos padarymui de facto (faktiškai) reikštų įstatyme nustatyto reorganizavimo būdo prilyginimą neteisėtam veikimui.

22.8.                      Apeliacinės instancijos teismas, atsisakęs priimti atsakovo su apeliaciniu skundu pateiktus ieškovės reorganizavimo ir jos veiklos po reorganizavimo įrodymus, nors ieškovės pateiktus tų pačių aplinkyb įrodymus priėmė, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnį ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl šios normos aiškinimo ir taikymo, taip pat CPK 12, 17 straipsniuose įtvirtintus rungimosi, šalių lygiateisiškumo principus. Teismas nenustatė, kad atsakovas piktnaudžiauja teise teikti naujus įrodymus, atlieka kitus nesąžiningus procesinius veiksmus; nevertino atsakovo pateiktų įrodymų reikšmės nustatant objektyvią tiesą, atsižvelgiant į tai, kad byloje trūko reorganizavimo ir po jo ieškovės vykdytos veiklos, rezultatų įrodymų.

23.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

23.1.                      Atsakovas, siekdamas suklaidinti teismą, kasaciniame skunde iškraipo bylos faktines aplinkybes. Bylos aplinkybių visuma patvirtina, kad atsakovas organizavo ieškovės turto perkėlimą kitam juridiniam asmeniui, savo veiksmais, sudarydamas sąmoningai nuostolingus sandorius, nuosekliai privedė ieškovę prie bankroto. Atsakovas yra vienintelis ieškovės akcininkas ir direktorius, kuris organizavo, pritarė ir įvykdė ieškovės reorganizavimą. Nėra jokių duomenų, kad po reorganizavimo ieškovės veikla pagerėjo, priešingai, ieškovė nebegalėjo sumokėti už darbo priemones, nuomojamas iš trečiojo asmens UAB Dignalita, pagal 2020 m. sausio 23 d. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktą per 2016–2017 m. ieškovė patyrė 1 332 645 Eur nuostolį, Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. E2-839-653/2018 ieškovės pretenzijas UAB „Fima“ atmetė.

23.2.                      Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principų. Atsakovui buvo suteiktos visos galimybės pateikti į bylą įrodymus. Pateikdamas prašymus dėl naujų įrodymų priėmimo ir sau pavaldaus asmens G. M. apklausimo apeliacinės instancijos teisme atsakovas siekė proceso vilkinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

 

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

 

24.       Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys gali disponuoti savo pareikštais materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimais ir procesinėmis priemonėmis. Šiuo atžvilgiu šalys naudojasi plačia autonomija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2014; 2016 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-681/2016 15 punktą; 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-421/2019 43 punktą).

25.       Ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, savo nuožiūra pasirenka ir nustato ieškinio dalyką (reikalavimą) bei nurodo faktinį ieškinio pagrindą – faktines aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei faktinio ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais ir įrodymais, kurių šalys teismui nenurodė), išskyrus įstatyme nustatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2008).

26.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, o ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų (teisinio ieškinio pagrindo) nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-313/2006). Ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015; 2016 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-681/2016 15 punktą; 2017 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-460-690/2017 25 punktą).

27.       Nagrinėjamu atveju ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo (buvusio ieškovės vadovo ir vienintelio akcininko) 819 933,96 Eur žalos atlyginimą. Ieškovės teigimu, žala pasireiškė tuo, kad vykdant ieškovės reorganizavimą atskyrimo būdu naujai įsteigtam naujam juridiniam asmeniui UAB „Dignalita“ neatlygintinai buvo perduotas ieškovei priklausantis 819 933,96 Eur vertės turtas, o visi įsipareigojimai liko ieškovei, dėl to ieškovė tapo nemoki ir nebegalėjo vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Taigi, atsakovo neteisėtus veiksmus apibrėžiantis faktinis ieškinio pagrindas, kuriuo remdamasi ieškovė grindė ieškiniu nurodomos žalos atsiradimą, yra išimtinai susijęs su atsakovo vykdytu ieškovės BUAB Timber construction group“ reorganizavimu. Iš po reorganizavimo atliktų atsakovo veiksmų (atsakovo vadovavimo bendrovei metu šios sudarytų sandorių) ieškiniu reikalaujama priteisti žala nekildinama. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad ieškiniu apibrėžtas šios bylos nagrinėjimo teisme ribas sudaro tik atsakovo civilinė atsakomybė už ieškovės reorganizavimu galimai padarytą žalą.

 

Dėl įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės atribojimo

 

28.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad esant civilinės atsakomybės pagrindų konkurencijai, kai ieškinys dėl žalos atlyginimo pareiškiamas bendrovės vadovui, kuris kartu ir bendrovės akcininkas, taikomi atsakomybės individualizavimo ir funkcijų atskyrimo principai. Būtinybė sprendžiant ginčus dėl įmonių vadovų ir (ar) dalyvių atsakomybės atskirti šių dviejų subjektų kompetenciją ir atsakomybės pagrindus kyla dėl to, kada skirtingas dalyvių ir valdymo organų narių statusas bei faktiškai atliekamos funkcijos lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais, atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, CK 2.87 straipsnio 7 dalį ar CK 6.263 straipsnį. Bendrovės dalyvis neatsako už valdymo organams priskirtų pareigų pažeidimą ir, priešingai, bendrovės vadovas neatsako už veiksmus, kurie priskirti dalyvių kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-1075/2020, 26 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

29.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog juridinio asmens dalyvis per se (savaime) nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Dalyvių susirinkimas, skirtingai nei bendrovės vadovas, nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, jam taip pat draudžiama perimti valdymo funkciją (ABĮ 20 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470-969/2015; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015). Dalyvių susirinkimas, neperžengdamas jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų, sprendžia strateginio bendrovės valdymo klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-686/2015).

30.       Akcininko atsakomybė, kitaip nei valdymo organo nario atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, pagal bendrąją taisyklę yra ribota. CK 2.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytus atvejus. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta šios taisyklės išimtis: kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Taigi, bendrovės vadovas atsako tiesiogiai bendrovei pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatas, o juridinio asmens dalyvis – pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatas atsako subsidiariai bendrovės kreditoriams tuo atveju, kai žala atsiranda dėl jo nesąžiningų veiksmų ir kreditoriai neturi galimybės savo reikalavimų patenkinti iš bendrovės turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018, 53, 54 punktai).

31.       Kiekvienu konkrečiu atveju, esant bendrovės valdymo organo nario ir (ar) dalyvio civilinės atsakomybės pagrindų konkurencijai, dėl jų atliktų veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, sprendžiama nustačius, ar atsakovu nurodytas asmuo atliko valdymo organo nariui ar dalyviui priskirtas funkcijas. Akcininkui, kuris yra kartu ir bendrovės vadovas (arba de facto vadovas) ir atliko neteisėtus veiksmus, priskirtus vadovo kompetencijai, atsakomybė taikytina pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Jei akcininkai nevykdė valdymo funkcijos, tačiau pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, atsakomybė akcininkams taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-1075/2020, 29 punktas).

32.       ABĮ (2014 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XII-912 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 3 d.) 20 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatyta, kad visuotinis akcininkų susirinkimas turi išimtinę teisę priimti sprendimą dėl bendrovės reorganizavimo ar atskyrimo ir patvirtinti reorganizavimo ar atskyrimo sąlygas, išskyrus ABĮ nustatytas išimtis. Bendrovės valdymo organų nariai rengia bendrovės reorganizavimo sąlygas gavę visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą (ABĮ 63 straipsnio 1 dalis). Reorganizuotos ir dalyvavusios reorganizavime bendrovės valdymo organų nariai, rengę ir įgyvendinę reorganizavimo sąlygas, bei pagal bendrovės sutartį su auditoriumi ar audito įmone reorganizavimo sąlygas vertinę ekspertai už jų veiksmais reorganizavimo metu padarytą žalą pagal ABĮ nuostatas yra atsakingi tų bendrovių akcininkams (ABĮ 69 straipsnio 6 dalis). Taigi, bendrovės valdymo organų narių kompetencija bendrovės restruktūrizavimo procese yra ribota – nors bendrovės valdymo organams pavesta rengti reorganizavimo sąlygas, tai gali būti daroma tik turint visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą, be to, galutinio sprendimo teisė dėl bendrovės reorganizavimo visais atvejais priklauso visuotiniam akcininkų susirinkimui. Atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą ir ieškiniu apibrėžtas šios bylos nagrinėjimo ribas (šios nutarties 27 punktas) teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad šioje byloje spręstinas atsakovo kaip juridinio asmens dalyvio (akcininko) civilinės atsakomybės klausimas. 

 

Dėl bendrovės akcininko veiksmų, susijusių su bendrovės reorganizavimu, teisėtumo

 

33.       Juridinio asmens dalyvio subsidiariai civilinei atsakomybei pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės, kaip kreditoriaus patirta žala; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2011; 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2015 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015, kt.). Nustačius, jog juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditorių atžvilgiu, laikoma, kad jis yra kaltas dėl nesąžiningų veiksmų ir tokiu atveju civilinei atsakomybei pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį taikyti pakanka konstatuoti, kad sandoris nesąžiningas, nedetalizuojant sandorio teisėtumo klausimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2004).

34.       Reorganizavimo instituto pagrindinės nuostatos yra įtvirtintos CK antrojoje knygoje. Pagal CK 2.97 straipsnio nuostatas juridiniai asmenys gali būti reorganizuojami jungimo ir skaidymo būdu. Atskirų juridinių asmenų reorganizavimo ypatumus gali nustatyti įstatymai, reglamentuojantys atskiras juridinių asmenų teisines formas (CK 2.97 straipsnio 1, 9 dalys).

35.       Akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių veiklą reglamentuojantis specialusis įstatymas – ABĮ nustato dar vieną bendrovės skaidymo būdą – bendrovės atskyrimą (ABĮ 71 straipsnis). Bendrovės atskyrimas įstatyme apibrėžiamas kaip juridinio asmens, kuris toliau tęs veiklą, dalies atskyrimas ir šiai daliai priskirtų turto, teisių ir pareigų pagrindu vienos ar kelių naujų bendrovių steigimas. Taigi, šiuo atveju reorganizuojama bendrovė (nuo kurios atskiriama dalis turto, įsipareigojimų, teisių bei pareigų, kurių pagrindu kuriama viena ar kelios naujos bendrovės) po reorganizavimo tęsia veiklą, t. y. nepasibaigia. Šis reorganizavimo būdas gali būti taikomas siekiant atskirti kelias bendrovės vykdomas veiklas, kai dalį verslo norima parduoti ar tiesiog sumažinti skirtingų veiklų nešamą ekonominę riziką.

36.       ABĮ taip pat detaliai reglamentuoja reorganizavimo procedūras. Šio reglamentavimo pagrindinis tikslas yra apsaugoti asmenų grupes, kurios dalyvauja reorganizavimo procese ar kurių teisėms ir teisėtiems interesams atliekamas bendrovių reorganizavimas gali turėti įtakos (kreditorius, darbuotojus ir smulkiuosius akcininkus). Siekiant, kad reorganizavimo metu nebūtų pažeistos suinteresuotų asmenų teisės, įstatymas visų pirma reorganizavimą vykdantiems juridiniams asmenims nustato pareigą paviešinti informaciją apie vykdomą reorganizavimą (ABĮ 65 straipsnio 1 dalis). Svarbų vaidmenį užtikrinant smulkiųjų akcininkų interesus reorganizavimo procese atlieka įstatyme įtvirtinta pareiga bendrovėms įvertinti reorganizavimo sąlygas nepriklausomoje audito įmonėje, taip pat valdymo organų (valdybos ar, jei valdyba nesudaroma, – vadovo) pareiga apie numatomą reorganizavimą parengti išsamią rašytinę ataskaitą, kurioje nurodomi reorganizavimo tikslai, paaiškinamos reorganizavimo sąlygos, veiklos tęstinumas ir reorganizavimo terminai, teisiniai bei ekonominiai reorganizavimo sąlygų pagrindai (ABĮ 63 straipsnio 2, 3 dalys, 64 straipsnio 1 dalis). Reorganizuojamų bendrovių kreditoriai savo teises gali ginti reikalaudami iš reorganizavime dalyvaujančios bendrovės papildomai užtikrinti jų prievolių įvykdymą (ABĮ 66 straipsnio 1 dalis).

37.       Kita vertus, įstatyme įtvirtintų formalių restruktūrizavimui keliamų reikalavimų įvykdymas savaime nereiškia, kad restruktūrizavimo proceso tikslas buvo teisėtas ir kad suinteresuotų asmenų teisės šiuo procesu negalėjo būti pažeistos. Įstatymas nustato kreditorių teisių gynimo būdus ir tuo atveju, kai šios teisės yra pažeidžiamos pagal formalius įstatymo reikalavimus įvykdyto reorganizavimo metu. Pavyzdžiui, CK 2.98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pasibaigus reorganizuojamam juridiniam asmeniui, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles, nepaisant reorganizavimo sąlygų, pasibaigusio reorganizuoto juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pasibaigusio juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki teisių ir pareigų perėjimo tęsiančiam veiklą juridiniam asmeniui. Nors ši nuostata netaikoma ribotos atsakomybės bendrovėms, jei dėl nesąžiningai atlikto reorganizavimo ribotos atsakomybės bendrovė nebegali įvykdyti turimų įsipareigojimų kreditoriams, atsiranda pagrindas spręsti, jog bendrovės dalyviai piktnaudžiavo ribota atsakomybe ir kreditorių teisės gali būti ginamos vertinant sprendimus reorganizavimo procedūrose priėmusių bendrovių dalyvių (akcininkų) veiksmus CK 2.50 straipsnio 3 dalies aspektu.

38.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog naudojimasis ribotos atsakomybės juridinio asmens forma turi būti sąžiningas, o tai visų pirma reiškia, kad steigiama ribotos atsakomybės bendrovė turi turėti bent minimalų savarankišką ekonominį tikslą ir finansines prielaidas tą tikslą pasiekti. Už šią verslo organizavimo dalį yra atsakingi bendrovės akcininkai. Jei akcininkai neužtikrina šių bendrovės atributų, bet naudoja juridinį asmenį kitiems, negu paminėti, tikslams, jie gali prarasti ribotos atsakomybės apsaugą CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252-690/2017, 43 punktas). Taigi, nors atsakovas pagrįstai nurodo, kad įstatymas nereikalauja, jog reorganizuojant bendrovę atskyrimo būdu turtas ir įsipareigojimai būtų paskirstyti proporcingai, todėl turto ir įsipareigojimų neproporcingas paskirstymas reorganizavimo metu per se (savaime) negali būti pripažintas neteisėtu, kilus ginčui teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes, turi vertinti, ar vykdytas bendrovės reorganizavimas buvo pagrįstas ekonomine logika, sąžiningas, ar priešingai – tikrasis reorganizavimo tikslas buvo siekis išvengti kreditorių reikalavimų vykdymo.

39.       Nustatant nesąžiningus juridinio asmens dalyvio (akcininko) veiksmus turi būti atsižvelgiama į bendrą sąžiningumo principą (CK 1.5 straipsnis). Juridinio asmens dalyvis laikytinas sąžiningu, jeigu jis nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimą vykdyti savo prievoles, be to, sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės, svarbu įvertinti jo vaidmenį ir realią galimybę daryti įtaką juridinio asmens veiklai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2009; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2014; 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252-690/2017, 39 punktas).

40.       Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas, būdamas vienintelis ieškovės UAB „Timber construction group“ akcininkas ir vadovas, priėmė sprendimą reorganizuoti bendrovę atskyrimo būdu. 2016 m. sausio 13 d. ilgalaikio turto perdavimopriėmimo aktu ieškovės turtas buvo perduotas naujai įsteigtai UAB Dignalita“, kurios vadovas ir akcininkas taip pat yra atsakovas, o įsipareigojimai palikti ieškovei. Balanso už ataskaitinį laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. duomenimis, 2015 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo 828 211 Eur ilgalaikio turto, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 477 193 Eur. Iki neatlygintinai perduoto turto dalies ieškovė vykdė pelningą veiklą ir buvo sukaupusi 697 087 Eur nepaskirstytojo pelno, o per 2016–2017 m. patyrė 1 332 645 Eur nuostolį. Kauno apygardos teismas 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi, nustatęs, kad bendrovė nemoki, atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą ir bendrovei iškėlė bankroto bylą. Taigi, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad įvykdytas reorganizavimas, kurio metu UAB „Timber construction group“ turimas turtas buvo atskirtas ir perduotas atsakovo valdomai UAB „Dignalita“, UAB „Timber construction group“ paliekant visas jos turimas prievoles, iš esmės nulėmė UAB „Timber construction group“ nemokumą ir jos negalėjimą vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Atsakovo bylos nagrinėjimo metu įrodinėtą restruktūrizavimo tikslą (pritraukti naujus investuotojus) bylą nagrinėję teismai, įvertinę byloje esančius įrodymus, pripažino neįrodytu. 

41.       Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Atsižvelgdama į nutarties 40 punkte aptartas teismų nustatytas bylos aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta bylą nagrinėjusių teismų išvadą, kad atsakovas, reorganizuodamas UAB „Timber construction group“, atliko nesąžiningus veiksmus CK 2.50 straipsnio 3 dalies prasme. Pažymėtina, kad atsakovas, būdamas vienintelis UAB „Timber construction group“ akcininkas ir vadovas, negalėjo nežinoti bendrovės turtinės padėties ir to, kaip vykdomas reorganizavimas paveiks UAB „Timber construction group“ gebėjimą vykdyti prievoles, be to, atsakovui esant ir bendrovės vadovu, ir vieninteliu akcininku, reorganizavimas iš esmės buvo įvykdytas jo vienvaldiškai (šios nutarties 39 punktas).

42.       Kolegija atmeta kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad bylą nagrinėję teismai sprendė apie atsakovo elgesio neteisėtumą iš tų aplinkybių, kurių atsakovas reorganizavimo metu negalėjo žinoti, įskaitant būsimų bendrovės sandorių ekonominius aspektus ir bendrovės veiklos perspektyvas. Iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai UAB „Timber construction group veiklą po reorganizavimo vertino tiek, kiek tai buvo būtina siekiant įvertinti atsakovo įrodinėjamų teiginių apie tikruosius ieškovės reorganizavimo tikslus pagrįstumą ir paties reorganizavimo įtaką ieškovės mokumui. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, kolegijos vertinimu, buvo pakankama teismams spręsti, kad atsakovo veiksmai, vykdant reorganizavimą, nevertintini kaip sąžiningas, nors vėliau nepasiteisinęs, verslo sprendimas, juolab kad atsakovui bylos nagrinėjimo metu nepavyko įrodyti vykdyto reorganizavimo ekonominės logikos.

43.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai nustatė nesąžiningus atsakovo veiksmus, vykdant ieškovės reorganizavimą, kaip atsakovo civilinės atsakomybės pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį sąlygą.

 

Dėl neteisėtais bendrovės akcininko veiksmais padarytos žalos

 

44.       Minėta, kad, kitaip nei juridinio asmens vadovo, juridinio asmens dalyvio civilinė atsakomybė pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį kyla ne pačiai bendrovei, o bendrovės kreditoriams, todėl žala, atsižvelgiant į CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatas, laikytina dėl nustatytų neteisėtų juridinio asmens dalyvio veiksmų (šiuo atveju – nesąžiningo ieškovės reorganizavimo) juridinio asmens kreditoriams neįvykdytų prievolių apimtis. Taigi, kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad iš atsakovo pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį priteistinos žalos dydis negali būti besąlygiškai sutapatinamas su reorganizavimo metu kitam juridiniam asmeniui perduota ieškovės turto verte.

45.       Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad, 2015 m. rugsėjo 30 d. tarpinių finansinių ataskaitų duomenimis, t. y. prieš įvykdant reorganizavimą, UAB „Timber construction group“ mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 285 167 Eur. Po reorganizavimo iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Timber construction group“ dar dvejus metus vykdė veiklą. Ieškovės bankroto byloje patvirtinta bendra kreditorių finansinių reikalavimų suma – 828 911,39 Eur, iš jų didžiausią (690 296,32 Eur) finansinį reikalavimą turi šioje byloje ginčijamo reorganizavimo proceso metu įsteigta UAB „Dignalita“. Juridinio asmens, įsteigto kaip ginčijamo reorganizavimo rezultatas, kreditorių reikalavimų tenkinimo galimybėms pats reorganizavimo procesas negalėjo turėti įtakos, tuo tarpu po reorganizavimo proceso atsakovo atlikti veiksmai ir jais kreditoriams ir (ar) ieškovei galimai padaryta žala, minėta, nesudaro šios bylos nagrinėjimo dalyko

. Bylą nagrinėję teismai neanalizavo ir nevertino, kurių iš ieškovės kreditorių nepatenkinti reikalavimai gali būti pagrįstai siejami su atsakovo nesąžiningai įvykdytu ieškovės reorganizavimu, todėl bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad ieškovės kreditoriams padarytos žalos dydis sudaro 819 933,96 Eur, negali būti pripažinta pagrįsta.

46.       Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti kasacine tvarka skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgdamas į šios bylos nagrinėjimo dalyką (ieškovės reorganizavimu kreditoriams padaryta žala), apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos dydžio, kaip atsakovo civilinės atsakomybės pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį sąlygos, turi įvertinti, kurių ieškovės kreditorių reikalavimai nebuvo patenkinti dėl atsakovo nesąžiningai įvykdyto reorganizavimo, o ne dėl išimtinai po reorganizavimo susiklosčiusių aplinkybių.

 

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

 

47.       Kasaciniame skunde atsakovas taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 314 straipsnį, šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principus, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiuo aspektu, nes nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo naujai pateiktus ieškovės reorganizavimo, bendrovės veiklos po reorganizavimo įrodymus, nors ieškovės pateiktus tų pačių aplinkyb įrodymus priėmė. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

48.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 5455 punktus).

49.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 40 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).

50.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio teismo praktika, naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybę, be kita ko, siejanti su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąsajumo taisyklei. Taip pat nebūtų pasiektas įstatymų leidėjo CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas  panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. 

51.       Pasisakydamas dėl CPK 314 normos santykio su teismo pareiga vykdyti teisingumą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo atsisakymas priimti kad ir vėliau pateikiamą, bet turintį tokią bylai svarbią įrodomąją reikšmę, nuo kurios priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, įrodymą būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/213). Taigi, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai neturėtų būti taikomi tais atvejais, kai naujai teikiamo įrodymo rodomoji vertė nagrinėjamam ginčui yra akivaizdžiai esminė. Kita vertus, klausimo dėl naujų įrodymų priėmimo sprendimo metu naujai pateiktų įrodymų įrodomoji vertė visų bylos įrodymų kontekste dažniausiai nėra akivaizdi. Aptariama kasacinio teismo praktika negali būti aiškinama kaip reikalaujanti iš apeliacinės instancijos teismo visais atvejais priimti naujai teikiamus įrodymus vien dėl to, kad jie galimai galėtų padaryti įtaką ginčo išsprendimo rezultatui, neatsižvelgiant į naujus įrodymus teikiančios šalies procesinį elgesį.

52.       Minėta, kad CPK 314 straipsnyje nustatytos dvi draudimo pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos išimtys: pirma, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti; antra, kai būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau. Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą visų pirma turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo.

53.       Bylos duomenimis, atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė ieškovės UAB Timber construction group“ sudarytas teisinių paslaugų sutartis su UAB Jurista“ ir advokate S. Vensloviene; Juridinių asmenų registro duomenis apie UAB Timber construction group“ ir UAB Dignalita, UAB Timber construction group“ vienintelio akcininko 2015 m. lapkričio 3 d. ir 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimus, rangos sutartis su AB Axis Industries“, UAB „Fima“, UAB „Mažas būstas“, UAB Timber construction group“ buhalterinės apskaitos pažymą, apyvartos žiniaraščius, „Creditinfo“ ataskaitą, dokumentų, susijusių su UAB Timber construction group“ ir UAB „Fima“ vykdytu projektu, kopijas. Atsakovo naujai teiktų įrodymų apimtis – 200 lapų.

54.       Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas atsakovo naujai pateiktų įrodymų priėmimo klausimą, nustatė, jog visi atsakovo pateikti dokumentai egzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau atsakovas nepagrindė, kodėl šiuos įrodymus pateikė tik apeliacinės instancijos teismui. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl ieškovės po reorganizavimo sėkmingai vykdytos veiklos, nesutarimų su UAB „Fima“, kurias naujai teikiamais įrodymais grindžia atsakovas, buvo nurodytos ir pirmosios instancijos teismui, tačiau tai patvirtinantys įrodymai be jokių pateisinamų priežasčių pirmosios instancijos teismui nebuvo teikiami, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog atsakovas piktnaudžiauja naujų įrodymų teikimo teise.

55.       Nors kasaciniame skunde atsakovas nurodo, kad jo piktnaudžiavimas naujų įrodymų teikimo teise byloje nebuvo nustatytas, kasaciniame skunde nepateikiami jokie argumentai, paneigiantys šios nutarties 54 punkte aptartas apeliacinės instancijos teismo išvadas. Vėlesnio įrodymų pateikimo priežastys nenurodytos ir atsakovo kasaciniame skunde, akcentuojant tik naujai pateiktų įrodymų sąsajas su byla. Kasaciniame skunde taip pat nepagrindžiama, kad naujai teiktų įrodymų įrodomoji vertė buvo akivaizdžiai esminė, neginčijamos apeliacinės instancijos teismo išvados, kad tokios apimties naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, kad dalis naujai teiktų įrodymų neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, o dalis kelia abejonių dėl savo objektyvumo. Taigi, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas naujų įrodymų priėmimo klausimą, pažeidė CPK 314 straipsnyje įtvirtintą proceso teisės normą ar nukrypo nuo kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos.

56.       Teisėjų kolegija pažymi, jog šalių procesinio lygiateisiškumo principas reikalauja ne tik to, kad abiem proceso šalims būtų sudarytos vienodos galimybės įrodinėti jų reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu esančias aplinkybes, bet ir to, kad abiem proceso šalims būtų vienodai taikomos įrodinėjimo proceso taisyklės, įskaitant naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimus. Tiek ieškovo, tiek atsakovo apeliacinės instancijos teismui naujai teikiami įrodymai teismo turi būti vertinami pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintas taisykles, todėl vienos proceso šalies pateiktų įrodymų priėmimas savaime nereiškia, kad ir kitos proceso šalies pateikti įrodymai teismo bus pripažinti atitinkančiais CPK 314 straipsnyje įtvirtintas leistinumo sąlygas.

57.       CPK įtvirtinta šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu (CPK 7 straipsnio 2 dalis, 42 straipsnio 5 dalis) įpareigoja ginčo šalis įrodymus teismui pateikti atsižvelgiant į proceso eigą. Tuo atveju, jei naujai teikiamais įrodymais siekiama atsikirsti į kitos proceso šalies naujai pateiktus ir apeliacinės instancijos teismo priimtus naujus įrodymus, tai sudaro pakankamą pagrindą apeliacinės instancijos teismui konstatuoti esant naujų įrodymų pateikimo būtinybę CPK 314 straipsnio prasme, kadangi tokiu atveju naujų įrodymų pateikimo poreikis nulemtas ne įrodymus teikiančios šalies pareigos rūpintis proceso skatinimu nevykdymo, o naujai atsiradusios procesinės aplinkybės – kitos šalies pateiktų naujų įrodymų priėmimo. Tačiau nagrinėjamoje byloje įrodymai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti, atsakovo buvo pateikti anksčiau, nei naują įrodymą pateikė ieškovė, jais nebuvo atsikertama į ieškovės apeliacinės instancijos teisme naujai pateiktą ir apeliacinės instancijos teismo priimtą įrodymą, todėl aptariama taisyklė nagrinėjamu atveju negali būti taikoma.

58.       Procesinį sprendimą priimti ieškovės naujai pateiktą įrodymą apeliacinės instancijos teismas grindė tuo, kad minėtas įrodymas atsirado jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl objektyviai negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada atitinka CPK 314 straipsnio reikalavimus. Priėmęs ieškovės naujai pateiktą įrodymą, apeliacinės instancijos teismas sudarė atsakovui galimybes susipažinti su šiuo įrodymu. 2020 m. vasario 28 d. atsakovas pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose pasisakyta dėl ieškovės pateikto naujo įrodymo turinio vertinimo. Šie paaiškinimai buvo apeliacinės instancijos teismo priimti ir vertinami. Taigi, atsakovui buvo sudarytos tinkamos procesinės prielaidos atsikirsti į ieškovės naujai pateiktą ir apeliacinės instancijos teismo priimtą įrodymą, todėl nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, jog atsakovo procesinės teisės šiuo aspektu buvo nepagrįstai apribotos.

59.       Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pasikeitus nagrinėjamos bylos procesinei situacijai, t. y. šia nutartimi grąžinus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, abiem proceso šalims turi būti sudarytos procesinės galimybės pateikti įrodymus, pagrindžiančius nagrinėjant bylą iš naujo nustatytinas faktines aplinkybes (šios nutarties  4446, 57 punktai). 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

60.       Kasaciniam teismui nusprendus bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai        Goda Ambrasaitė-Balynienė 

 

 

        Gediminas Sagatys

 

 

        Dalia Vasarienė

 

 

 

 

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK2 2.50 str. Juridinių asmenų atsakomybė pagal savo prievoles
  • CK2 2.87 str. Juridinio asmens organų narių pareigos
  • 3K-3-389/2014
  • CPK
  • 3K-3-546/2014
  • 3K-3-13-421/2019
  • CPK 135 str. Ieškinio turinys
  • 3K-3-282-686/2015
  • 3K-3-433-378/2015
  • e3K-3-460-690/2017
  • e3K-3-288-1075/2020
  • CK2 2.98 str. Skirtingos teisinės formos juridinių asmenų reorganizavimas
  • 3K-3-252-690/2017
  • CK1 1.5 str. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas
  • 3K-3-486/2009
  • 3K-3-449/2014
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • e3K-3-237-684/2019
  • e3K-3-206-701/2018
  • 3K-3-1-701/2016
  • 3K-3-179-611/2017
  • e3K-3-230-611/2018
  • CPK 314 str. Nauji įrodymai
  • CPK 7 str. Proceso koncentracija ir ekonomiškumas