Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-07-05][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-373-219-2016].docx
Bylos nr.: 3K-3-373-219/2016
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
BUAB "Restructus" 167211518 atsakovas
Bankroto administratorius UAB "Šiauleksa" 145812758 atsakovo atstovas
SEB bankas 112021238 pareiškėjas
UAB "Nebasta" 167216440 trečiasis asmuo
AB Turto bankas 112021042 trečiasis asmuo
VSDFV Mažeikių skyrius 191738576 trečiasis asmuo
Kategorijos:
7. BYLOS DĖL JURIDINIŲ ASMENŲ
7.5. Bylos dėl juridinių asmenų bankroto
3. CIVILINIS PROCESAS
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.18. Laikinosios apsaugos priemonės:
3.1.18.1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
3.4. Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, įmonių bankrotas, restruktūrizavimas bei ypatingoji teisena
3.4. Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, įmonių bankrotas, restruktūrizavimas bei ypatingoji teisena
3.4.2. Įmonių bankrotas:
3.4.2. Įmonių bankrotas:
3.4.2.8. Kiti su bankroto procesu susiję klausimai
3.4.2.8. Kiti su bankroto procesu susiję klausimai

                                                        Civilinė byla Nr. 3K-3-373-219/2016

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00231-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.2.8

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. liepos 5 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Gedimino Sagačio ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės SEB banko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės SEB banko skundą dėl kreditorių komiteto nutarimo pripažinimo negaliojančiu atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Restructus“, tretieji asmenys: valstybės įmonė Turto bankas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, uždaroji akcinė bendrovė „Nebasta.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bankroto proceso administravimo išlaidų apmokėjimą iš lėšų, gautų pardavus hipoteka įkeistą turtą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartimi atsakovei UAB „Restructus“ iškelta bankroto byla. Teismas 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi patvirtino 7000 Lt (2027,34 Eur) sumą, skirtą administravimo išlaidoms apmokėti nuo bankroto bylos iškėlimo iki kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą, o 2014 m. vasario 18 d. įvykęs kreditorių komitetas patvirtino 81 935 Lt dydžio (23 730,02 Eur) administravimo išlaidų sąmatą.
  3. Kreditorių komitetas 2015 m. balandžio 20 d. įvykusiame posėdyje antruoju darbotvarkės klausimu nutarė kreditoriui (įkaito turėtojui, pareiškėjui) AB SEB bankui už parduotą įkeistą turtą pervesti teismo patvirtintą kreditoriaus reikalavimo sumą (145 219,35 Eur), atskaičius apskaičiuotą administravimo išlaidų dalį (12 367,45 Eur), t. y. 132 851,90 Eur; pardavus visą turtą ir (ar) gavus visas kitas gautinas pajamas, administravimo išlaidų dalį, tenkančią įkaito turėtojui, perskaičiuoti ir skirtumą pervesti įkaito turėtojui prieš atsiskaitant su kitais kreditoriais.
  4. Pareiškėjas prašė teismo pripažinti negaliojančiu minėtą BUAB „Restructus“ 2015 m. balandžio 20 d. kreditorių komiteto nutarimą Nr. 2 ir grąžinti klausimą dėl jam už parduotą įkeistą turtą mokėtinos sumos dydžio spręsti kreditorių komitetui.
  5. Pareiškėjo teigimu, priimtu nutarimu pažeista Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau ĮBĮ) nustatyta kreditoriaus reikalavimo patenkinimo iš hipoteka įkeisto turto pardavimo tvarka, nes proporcingai tenkanti apmokėti administravimo išlaidų dalis buvo išskaičiuota ne iš faktiškai gautų turto pardavimo lėšų, o iš kreditoriaus reikalavimo sumos. Atsakovei priklausantis ir pareiškėjui įkeistas turtas buvo parduotas už 191 127,24 Eur, o visas atsakovės turtas – už 327 847,77 Eur. Byloje patvirtinta administravimo išlaidų suma nuo pirmojo kreditorių susirinkimo iki įmonės pabaigos sudaro 27 920,82 Eur. Įkeisto turto pardavimo lėšoms tenkanti administravimo išlaidų dalis apskaičiuotina taip: 191 127,24 Eur : 327 847,77 Eur x 100 = 58,30 proc., todėl administravimo išlaidų suma, tenkanti padengti iš įkeisto turto pardavimo lėšų, sudaro 16 277,84 Eur  (27 920,82 Eur x 58,30 proc.=16 277,84 Eur). Skundžiamu nutarimu patvirtinti administratoriaus skaičiavimai iš įkeisto turto pardavimo lėšų tenkanti padengti administravimo išlaidų proporcinga dalis sudaro 12 367,45 Eur. Tokie administratoriaus skaičiavimai yra neteisingi, pažeidžia ĮBĮ nuostatas, nes administravimo išlaidų dalis nepagrįstai išskaičiuota iš hipotekos kreditoriaus reikalavimo sumos (145 219,35 Eur), o ne turto pardavimo lėšų (191 127,24 Eur). Tiek ĮBĮ, tiek teismų praktikoje nustatyta, kad administravimo išlaidoms apmokėti yra skiriama dalis gautos už turtą sumos, t. y. dalis faktiškai gautų pardavimo lėšų, o ne dalis kreditoriaus finansinio reikalavimo sumos. Atitinkamai iš įkeisto turto padengiama administravimo išlaidų dalis sudaro 174 846,40 Eur (191 127,24 Eur – 16 277,84 Eur). Taigi pareiškėjui turėjo būti pervesta 145 219,35 Eur suma finansiniam reikalavimui dengti, o ne 132 851,90 Eur.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. liepos 27 d. nutartimi atmetė pareiškėjo skundą.
  2. Teismas, įvertinęs ĮBĮ 33, 34, 35 straipsnių, 36 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, padarė išvadą, kad nors hipotekos ar įkaito turėtojo reikalavimai iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, tenkinami anksčiau už kitų kreditorių reikalavimus, tačiau pardavus bankrutavusios įmonės turtą (įskaitant ir turtą, kuriuo buvo užtikrinti įkaito turėtojo reikalavimai) hipotekos ar įkaito turėtojo reikalavimai tenkinami tik apmokėjus administravimo išlaidas.
  3. ĮBĮ 34 straipsnio nuostata, teismo vertinimu, nereiškia, kad įkaito turėtojas gali būti atleidžiamas nuo pareigos atlyginti administravimo išlaidas. Nors pareiškėjas tvirtina, kad jis sutinka sumokėti administravimo išlaidas, tačiau jo pasiūlytas nutarimas leidžia daryti priešingą išvadą – jis nesutinka apmokėti jam tenkančios administravimo išlaidų dalies. Pareiškėjo siūloma administravimo išlaidų apmokėjimo tvarka jam leistų išvengti administravimo išlaidų mokėjimo, nes administravimo išlaidos būtų apmokamos nuo visos pardavus įkeistą turtą gautos sumos (191 127,24 Eur), iš likusios sumos būtų visiškai patenkintas jo finansinis reikalavimas (145 219,35 Eur), sumokėtos 12 367,45 Eur administravimo išlaidos ir tik 33 540,44 Eur atitektų likusių kreditorių reikalavimams tenkinti. Teismas padarė išvadą, kad toks pareiškėjo pasiūlymas, kai, pardavus įkeistą turtą, įkeisto turto turėtojui atitektų visa reikalaujama pinigų suma, įkaito turėtojui visiškai neprisidedant prie administravimo išlaidų atlyginimo, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, pažeidžia kitų kreditorių teises ir interesus, taip pat prieštarauja ĮBĮ. Teismas pažymėjo, kad dalis administravimo išlaidų yra tiesiogiai susijusi būtent su įkeisto turto administravimu.
  4. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad iš įkeisto turto pardavimo lėšų padengiama administravimo išlaidų suma turėtų būti 16 277,84 Eur, o ne 12 367,45 Eur. Skaičiuojant administravimo išlaidų dalį pagal pareiškėjo pasiūlytą variantą, pareiškėjas nepagrįstai turėtų sumokėti administravimo išlaidas nuo sumos, viršijančios jo finansinį reikalavimą.
  5. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, 2015 m. gruodžio 10 d. nutartimi paliko Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 27 d. nutartį nepakeistą.
  6. Teismas padarė išvadą, kad ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos, jog bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, prasmė yra ta, kad, realizavus kiekvieną bankrutuojančios įmonės turtą, tam tikra dalis gautos už jį sumos būtų skirta administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu bankrutuojančios įmonės dalis turto yra įkeista, o kita neįkeista ir šios dalys nevienodos, administravimo išlaidos, patirtos iki turto pardavimo dienos, apmokamos proporcingai gautoms sumoms pardavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą. Proporcingumo principas apmokant administravimo išlaidas šiuo atveju užtikrina kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą.
  7. Teismo vertinimu, įkaito turėtojo pareiga atlyginti atitinkamą administravimo išlaidų dalį išplaukia ir iš ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostatų. Visais atvejais įkaito turėtojas (hipotekos kreditorius) turi dalyvauti atlyginant bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas, t. y. tiek ir tais atvejais, kai įkeistas turtas parduodamas, tiek ir tais atvejais, kai neparduotas turtas perduodamas įkaito turėtojui.
  8. Nors pareiškėjas neneigia pareigos prisidėti prie administravimo išlaidų atlyginimo, tačiau, teismo vertinimu, savo teikiamų argumentų dėl jo prisidėjimo būdo esme realiai šią pareigą paneigia. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo siūloma administravimo išlaidų apmokėjimo tvarka leistų jam išvengti administravimo išlaidų mokėjimo, nes, pardavus įkeistą turtą už didesnę nei įkaito turėtojo finansinio reikalavimo sumą, pareiškėjui būtų padengtas visas finansinis reikalavimas, taip jam faktiškai neprisidedant prie administravimo išlaidų atlyginimo, o tai neatitiktų nei ĮBĮ nuostatų, nei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų bei pažeistų kitų kreditorių interesus.
  9. Teismas sprendė, kad pagal ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą reglamentavimą atitinkama administravimo išlaidų dalis yra atskaitoma ne nuo sumokėtos už parduotą įkeistą turtą kainos (kaip siūlo pareiškėjas), o nuo hipotekos kreditoriui priklausančios sumos (kitaip tariant, finansinio reikalavimo), kas šiuo atveju ir buvo padaryta.
  10. Teismas pažymėjo, kad atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą iš dalies sutiko su pareiškėju, t. y. kad iš įkeisto turto pardavimo lėšų tenkanti padengti administravimo išlaidų proporcinga dalis sudaro ne 12 367,45 Eur, o 16 277,84 Eur. Atsakovė nurodė, kad kreditorių komitetas sutiko su pareiškėjui apskaičiuota tenkančia administravimo išlaidų dalimi, o galutines jų proporcijas bus galima nustatyti vėliau. Todėl nei pareiškėjo, nei kitų atsakovės kreditorių interesų skundžiamas nutarimas nepažeidžia.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.170 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius. Remiantis ĮBĮ 34 straipsniu, ši hipotekos kreditoriaus teisė taip pat išlieka ir skolininko bankroto procese, tačiau ji derinama su ĮBĮ 36 straipsnyje įtvirtintu administravimo išlaidų apmokėjimo prioritetu visų kreditorių reikalavimų tenkinimo atžvilgiu ir ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta įkaito turėtojo pareiga prisidėti prie bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų apmokėjimo. Ši bankrutuojančios įmonės lėšų paskirstymo specialaus eiliškumo taisyklė reiškia, kad pardavus hipoteka įkeistą turtą pirmiausia yra padengiamos administravimo išlaidos, o iš likusios sumos dengiamas hipotekos kreditoriaus reikalavimas. Tačiau ši taisyklė nesuteikia kitiems kreditoriams teisių į hipoteka įkeisto turto pardavimo lėšas pažeidžiant hipotekos kreditoriaus prioritetinę teisinę padėtį. O skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi nepagrįstai įteisinamas ydingas įkeisto turto pardavimo lėšų skirstymo eiliškumas – pirmiausia iš šios sumos atskaitant hipotekos kreditoriaus reikalavimo dydį viršijančią sumą ir ją nukreipiant kitiems tikslams, o tik po to taikant specialiąsias administravimo išlaidų ir hipotekos kreditoriaus reikalavimo prioritetą įtvirtinančias normas.
    2. ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje nenustatyta, kad administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtinta suma turi būti atskaityta būtent iš kreditoriui priklausančios dalies. Šios teisės normos turinio gramatinė konstrukcija yra skirta eiliškumui įtvirtinti: hipotekos kreditoriui pervedamos lėšos tik po to, kai bus atskaityta administravimo išlaidų dalis, bet ne po to, kai iš tos jam priklausančios sumos bus atskaityta administravimo išlaidų dalis. Priešingu atveju įstatymų leidėjas teisės normos turinyje būtų įtvirtinęs nedviprasmišką nuorodą apie išlaidų atskaitymą būtent iš hipotekos kreditoriui priklausančių mokėjimų. Teismo nurodytas kitoks minėtos normos dispozicijos aiškinimas vertintinas kaip nei imperatyviosiomis ar specialiosiomis teisės normomis, nei teisės aiškinimo taisyklėmis nepagrįstas hipotekos kreditoriaus teisių pažeidimas.
    3. Skundžiama nutartimi pažeidžiamos CK 4.193 straipsnio 1 dalies nuostatos, remiantis kuriomis hipotekos kreditoriaus reikalavimo teisė iš prioritetinės transformuojasi į paprastą neužtikrintą reikalavimo teisę tik tuo atveju, jeigu įkeisto turto vertės nepakanka hipoteka užtikrintam reikalavimui patenkinti. Nagrinėjamu atveju susidarė nesuderinama su hipotekos instituto prigimtimi situacija, kai net įkeistą turtą pardavus už sumą, lygią ar viršijančią hipotekos kreditoriaus reikalavimą, šis vis vien su dalimi savo reikalavimo bus perkeltas į trečiosios eilės kreditorių eilę (ĮBĮ 34 straipsnis, 35 straipsnio 4 dalis), nes visada administravimo išlaidų proporcinė dalis bus išskaičiuota iš jo reikalavimą atitinkančios arba mažesnės faktinės turto pardavimo sumos.
    4. ĮBĮ 34 straipsnis reglamentuoja bankroto metu parduoto įkeisto turto pardavimo lėšų likučio paskirstymą. Semantinė šios teisės normos analizė leidžia teigti, kad likučiu turėtų būti laikoma pardavimo lėšų dalis, nepanaudota hipotekos kreditoriaus reikalavimui ir administravimo išlaidoms dengti, po to, kai šie du materialiosios teisės normų nustatyti prioritetai bus įgyvendinti. O skundžiama nutartimi ĮBĮ 34 straipsnio dispozicija aiškinama neteisingai nurodant lėšų skirstymo eiliškumą – patvirtintas ne visų įkeisto turto pardavimo lėšų, o tik jų dalies, sutampančios su hipotekos kreditoriaus reikalavimu, skirstymas. Nepagrįstai kitų, hipoteka neapsaugotų kreditorių reikalavimams tenkinti buvo nukreipta turto pardavimo lėšų dalis iš karto jas skaičiuojant, dar iki hipotekos kreditoriaus reikalavimo tenkinimo, o ne tokių pardavimo lėšų faktinis likutis, kai bus realizuota CK 4.170 straipsnio 3 dalyje garantuojama hipotekos kreditoriaus teisė į viso reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto vertės.
    5. Teismas, padarydamas išvadą, kad administravimo išlaidos turi būti atskaitomos iš sumos, atitinkančios hipotekos kreditoriaus reikalavimo dydį, netinkamai taikė ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šioje teisės normoje įtvirtintas administravimo išlaidų apmokėjimo prioritetas yra susijęs su bankrutuojančios įmonės turtu, jo pardavimo lėšomis, o ne su kreditoriaus reikalavimo dydžiu. Todėl nagrinėjamu atveju administravimo išlaidoms apmokėti turėjo būti skiriama dalis gautos už parduotą turtą sumos, t. y. dalis faktiškai gautų pardavimo lėšų, o ne dalis kreditoriaus reikalavimo sumos.
  2. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis palikti nepakeistas, o kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje aiškiai nustatyta, kad pardavus įkeistą turtą, nepriklausomai nuo to, už kokią sumą (didesnę ar mažesnę nei hipotekos kreditoriaus reikalavimas) jis buvo parduotas, hipotekos kreditoriui priklausanti suma, atskaičius administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, jam išmokama per 10 dienų nuo turto pardavimo kainos gavimo dienos. Šią nuostatą aiškinant sistemiškai su ĮBĮ 26 straipsnio nuostatomis, kurios teigia, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas, matyti, jog hipotekos kreditoriui priklausanti suma yra lygi teismo patvirtintai reikalavimo sumai, iš ko išplaukia, kad aptariamos ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostatos loginė konstrukcija, priešingai nei teigia pareiškėjas, reiškia tai, jog atitinkama administravimo išlaidų suma atskaitoma būtent iš hipotekos kreditoriaus teismo nutartimi patvirtintos reikalavimo sumos. Tokią išvadą patvirtina ir kitos dvi ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostatose įtvirtintos taisyklės, susijusios su įkeisto turto vertės paskirstymu ir administravimo išlaidų apmokėjimu, kai turtas hipotekos kreditoriaus yra perimamas.
    2. Kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi ĮBĮ 34 straipsniu, nes ši teisės norma nereglamentuoja administravimo išlaidų dengimo. Būtent ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas administravimo išlaidų apmokėjimo prioritetas visų kreditorių reikalavimų tenkinimo atžvilgiu, tarp jų ir hipotekos kreditoriaus (įkaito turėtojo), tik dar labiau sustiprina išvados, jog administravimo išlaidos atimamos iš hipotekos kreditoriui tenkančios kreditorinio reikalavimo sumos, pagrįstumą.
    3. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms, t. y. įstatymų leidėjas ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalies taisyklėms suteikia prioritetą CK 4.170 straipsnyje įtvirtintų taisyklių atžvilgiu, nurodydamas, jog pastarosios tiek, kiek susijusios su administravimo išlaidų dengimu, įmonių bankroto procese netaikytinos, nes iš principo nėra skirtos šių teisinių santykių sureguliavimui.
    4. CK 4.193 straipsnio 1 dalies nuostatos, kalbančios apie hipotekos kreditoriaus teises nukreipti savo nepatenkinto reikalavimo dalį į kitą skolininko turtą bendra tvarka, priešingai nei teigia pareiškėjas, tiesiogiai neįtvirtina hipotekos kreditoriaus reikalavimo teisės tenkinimo absoliučios pirmenybės šioje civilinėje byloje aktualiu aspektu, t. y. pirmenybės prieš administravimo išlaidas, nes ši norma taip pat turi būti taikoma teikiant prioritetą specialiosioms ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalis, 36 straipsnio 1 dalis). ĮBĮ nuostatos hipotekos kreditoriui tenkančių atlyginti administravimo išlaidų dengimą tiesiogiai sieja ne su įkeisto turto pardavimo lėšomis kaip dalimi įmonės turto, o su hipotekos kreditoriaus finansiniu reikalavimu, nes būtent iš jo, vadovaujantis ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalis nuostatomis, turi būti atskaitomos proporcingos administravimo išlaidos. Atitinkamai po administravimo išlaidų atskaitymo likusi nepatenkinta kreditoriaus reikalavimo dalis tenkinama ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka, užtikrinant hipotekos kreditoriaus išlaidų, patirtų administruojant įkeistą turtą, galimą kompensavimą, tačiau jau kita tvarka, t. y. kartu su vėlesnės eilės kreditoriais.
  3. Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu į kasacinį skundą prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis palikti nepakeistas, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad, remiantis ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalimi, 34, 35, 36 straipsniais, nors hipotekos ar įkaito turėtojo reikalavimai iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, tenkinami anksčiau už kitų kreditorių reikalavimus, tačiau visų pirma pardavus bankrutavusios įmonės turtą (įskaitant ir turtą, kuriuo buvo užtikrinti įkaito turėtojo reikalavimai) hipotekos ar įkaito turėtojo reikalavimai tenkinami tik apmokėjus administravimo išlaidas. ĮBĮ 34 straipsnio nuostata nereiškia, kad įkaito turėtojas gali būti atleidžiamas nuo pareigos atlyginti administravimo išlaidas.
  4. Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis palikti nepakeistas, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nepadarė kasaciniame skunde nurodomų materialiosios teisės normų pažeidimų. Nepaisant to, kad įkeistas turtas parduotas už didesnę kainą negu įkaito turėtojo reikalavimas, tai neatleidžia įkaito turėtojo nuo pareigos iš jam tenkančios sumos reikalavimui dengti, o ne iš lėšų likučio atsiskaičius su įkaito turėtoju, dalį lėšų skirti administravimo išlaidoms.   
  5. Trečiasis asmuo UAB „Nebasta“ atsiliepimo į pareiškėjo kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl administravimo išlaidų nustatymo ir paskirstymo kreditoriams

 

  1. Įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, bankroto procedūrų vykdymas susijęs su tam tikromis vykdymo metu atsirandančiomis išlaidomis, kurios yra būtinos sėkmingai užbaigti bankroto procedūras.
  2. Bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos (ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis).
  3. Teismas, iškėlęs įmonei bankroto bylą, pagal administratoriaus pateiktą sąmatą patvirtina lėšų sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, kol kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punktas).
  4. Vėliau kreditorių susirinkimas arba jo įgaliotas kreditorių komitetas (ĮBĮ 25 straipsnio 3 dalis) tvirtina ir keičia administravimo išlaidų sąmatą, nustato administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką, atsižvelgdamas į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius (ĮBĮ 23 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 36 straipsnio 2, 3 dalys).
  5. ĮBĮ 36 straipsnio l dalyje nustatyta, kad bankroto proceso metu pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos. Jos dengiamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, taip pat iš įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų).
  6. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje teisės normoje (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje) tiesiogiai nurodyta, jog administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, įskaitant gautų pardavus bankrutuojančios įmonės įkeistą turtą, iki jų įstatymo nustatyta tvarka paskirstymo ir išmokėjimo kreditoriams.
  7. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl kreditoriaus, kuriam įkeistas bankrutuojančios įmonės turtas, pareigos mokėti administravimo išlaidas, išskaitant jas iš kreditoriaus finansinio reikalavimo sumos, tokių išlaidų skaičiavimo ir mokėjimo tvarkos.
  8. Kasatorius ginčija kreditorių komiteto nutarimą, kuriuo šis nutarė apmokėti kasatoriaus finansinio reikalavimo daliai proporcingai tenkančią administravimo išlaidų dalį, išskaičiuojant ją iš kasatoriaus finansinio reikalavimo sumos.
  9. Kasatorius nurodo, kad CK 4.170 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta jo, kaip hipotekos kreditoriaus, pirmenybės teisė patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius. Remiantis ĮBĮ 34 straipsniu, ši hipotekos kreditoriaus teisė taip pat išlieka ir skolininko bankroto procese. ĮBĮ normos nesuteikia kitiems kreditoriams teisių į hipoteka įkeisto turto pardavimo lėšas pažeidžiant hipotekos kreditoriaus prioritetinę teisinę padėtį, todėl pardavus hipoteka įkeistą turtą pirmiausia yra padengiamos administravimo išlaidos, o iš likusios sumos dengiamas hipotekos kreditoriaus reikalavimas.
  10. Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ 34 straipsnyje nustatyta įkeitimo (hipotekos) kreditoriaus pirmumo teisė patenkinti savo reikalavimus iš lėšų, gautų pardavus įkeistą bankrutuojančio skolininko turtą, o ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prioritetinio įmonės bankroto administravimo išlaidų mokėjimo iš visų rūšių bankrutavusio įmonės lėšų, taip pat gautų pardavus įkeistą turtą, taisyklė.
  11. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prieštaravimo tarp ĮBĮ 34 ir 36 straipsnių nėra, nes šios teisės normos reglamentuoja skirtingus teisinius santykius. ĮBĮ 34 straipsnyje aptariama hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą. Šios teisės normos paskirtis yra nurodyti, kad kiti kreditoriai negali pretenduoti į lėšas, gautas pardavus įkeistą turtą tol, kol iš pardavus įkeistą turtą gautų lėšų nebus patenkintas įkeitimu (hipoteka) užtikrintas kreditoriaus reikalavimas, tačiau ši norma nereglamentuoja administravimo išlaidų dengimo. Tuo tarpu ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas administravimo išlaidų apmokėjimo prioritetas visų kreditorių reikalavimų tenkinimo atžvilgiu, tarp jų ir hipotekos kreditoriaus (įkaito turėtojo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/20011).
  12. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, prasmė yra ta, kad, realizavus kiekvieną bankrutuojančios įmonės turto objektą, tam tikra dalis gautos už jį sumos būtų skirta administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu dalis bankrutuojančios įmonės turto yra įkeista, o kita neįkeista ir šios dalys nevienodos, administravimo išlaidos, patirtos iki turto pardavimo dienos, apmokamos proporcingai gautoms sumoms pardavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą. Proporcingumo principas apmokant administravimo išlaidas užtikrina kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2012).
  13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje dėl bankroto administravimo išlaidų taip pat konstatuota hipotekos kreditoriaus pareiga visais atvejais – ir kai įkeistas turtas parduodamas, ir kai tas turtas neparduotas bei perduodamas įkaito turėtojui – dalyvauti atlyginant bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2003; 2005 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2005).
  14. Ta pati taisyklė taikytina ir tais atvejais, kai, pardavus hipoteka įkeistą turtą, gaunama didesnė suma nei įkaito turėtojo finansinis reikalavimas, t. y. administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš jam tenkančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2013).
  15. Apibendrindama ĮBĮ normų ir kasacinio teismo praktikos išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bankroto byloje įkaito turėtojas yra privilegijuotas kreditorius; jo reikalavimas iš įkeisto turto pardavimo gautų lėšų tenkinamas be eilės; įkaito turėtojo (hipotekos kreditoriaus) reikalavimas tiek, kiek jis užtikrintas įkeitimu (hipoteka), nepatenka į kitų kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę; kitų kreditorių reikalavimams tenkinti skiriamas tik viršijančių įkaito turėtojo kreditoriaus reikalavimą lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, likutis (ĮBĮ 34 straipsnis), tačiau į bankroto administravimo išlaidas, tarp kitų, yra įtrauktos ir bankrutuojančios įmonės turto įvertinimo, pardavimo išlaidos (ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis); įkeisto turto apskaitą, apsaugą, įvertinimą ir pardavimą organizuoja ir vykdo bankroto administratorius (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalis, 31 straipsnis, 33 straipsnio 6 dalis), todėl hipotekos kreditorius privalo mokėti proporcingą jo tenkinamo reikalavimo dydžiui administravimo išlaidų dalį; hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė gauti kreditoriaus reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto pardavimu gautų lėšų neatleidžia ir nepašalina jo pareigos proporcingai su kitais kreditoriais mokėti administravimo išlaidas.
  16. Dėl to teisėjų kolegija, atmesdama kasatoriaus argumentus dėl kreditorių komiteto nutarimo neteisėtumo, nurodo, kad bankrutuojančios įmonės kreditorių komitetas, nustatydamas kasatoriui pareigą sumokėti jo tenkinamo finansinio reikalavimo daliai tenkančią proporcingą administravimo išlaidų dalį, tinkamai taikė ĮBĮ normų reikalavimus ir kasatoriaus teisėtų interesų nepažeidė.
  17. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo netenkinant, kasatoriaus (pareiškėjo) turėtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos. Atsakovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių kasaciniame teisme jos patirtų išlaidų dydį, todėl šios jai nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
  2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 7,01 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš pareiškėjo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Palikti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo AB SEB banko (j. a. k. 112021238) valstybei 7,01 Eur (septynis Eur 1 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                      Gražina Davidonienė

 

 

                                                                      Gediminas Sagatys

 

 

                                                                      Vincas Verseckas


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK4 4.193 str. Hipotekos kreditoriaus teisė patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto
  • CPK
  • CK4 4.170 str. Hipotekos sąvoka
  • 3K-3-250/2012
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
  • CPK 88 str. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos