Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-10-10][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-353-690-2018].docx
Bylos nr.: e3K-3-353-690/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
AB Luminor bank 112029270 atsakovas
Lietuvos bankas 188607684 išvadą duodanti institucija
Kategorijos:
2.9.1. dėl imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo
3.1. Bendrosios nuostatos.
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.3. Bylos, kylančios iš bankų veiklos ir investicinių paslaugų santykių
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1.14.8.4. Atsisakymas priimti ieškinį, kai yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio arba patvirtinti šalių taikos sutartį
3.1.14.8. Atsisakymas priimti ieškinį
2.9. Bylos dėl sandorių negaliojimo
3.1.14. Ieškinys

?

Civilinė byla Nr. e3K-3-353-690/2018

        Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01624-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.14.8.4 

(S)

 

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. spalio 10 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko (pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. D. ir V. L. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. D. ir V. L. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei DNB bankui  (Luminor bank AB) dėl SASO obligacijų skolintomis lėšomis įsigijimo sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių atsisakymą priimti ieškinį, kai yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovai prašė teismo pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento ieškovo V. D. su atsakove 2007 m. kovo 16 d., 2007 m. balandžio 20 d., 2007 m. gegužės 4 d., 2007 m. gegužės 20 d., 2007 m. rugsėjo 17 d., 2007 m. spalio 29 d., 2017 m. lapkričio 9 d. sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis ir pinigų obligacijoms įsigyti skolinimo sutartis Nr. 2007.03.16/424/04, Nr. 2007.04.20/424/01, Nr. 2007.05.04/424/1, Nr. 20070525/424/01, Nr. K-2400-2007-682, Nr. K-2400-2007-799, Nr. K-2400-2007-830; mirusio J. V. L., kurio teisių perėmėjas yra ieškovas V. L., su atsakove 2007 m. gruodžio 3 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijoms apmokėti sutartį Nr. 20071203/4100/11; taikyti restituciją ir konstatuoti, kad ieškovams nurodytos sutartys nesukėlė jokių teisinių pasekmių.   

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių nutarčių esmė

 

3.       Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį.

4.       Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-142-619/2013 iš dalies patenkino ieškovo V. D. kartu su sutuoktine pareikštą ieškinį ir pakeitė su atsakove AB DNB banku sudarytas 2007 m. kovo 15 d. kredito linijos sutartį bei 2007 m. kovo 16 d., 2007 m. balandžio 20 d., 2007 m. gegužės 4 d., 2007 m. rugsėjo 17 d., 2007 m. spalio 29 d., 2017 m. lapkričio 9 d. skolinimo obligacijoms apmokėti sutartis, sumažindamas jose nustatytas palūkanas 50 procentų; kitą ieškinio dalį, t. y. ieškovų reikalavimą nustatyti, kad kreditai pagal šias sutartis ieškovams suteikiami neatlygintinai, atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas šį teismo sprendimą paliko nepakeistą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį.

5.       Teismas taip pat nustatė, kad Panevėžio apygardos teismas 2013 m. gegužės 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-146-544/2013 ieškovui J. V. L. priteisė iš atsakovės AB DNB banko 440 885,27 Lt (127 792,83 Eur) nuostoliams atlyginti, o ieškovo reikalavimą įskaityti priteistą sumą kaip jo mokėtinas palūkanas bankui pagal skolinių obligacijų apmokėjimo sutartis atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, 2014 m. birželio 3 d. nutartimi pakeitė minėto sprendimo dalį, priteisdama iš atsakovės perpus mažesnes sumas. Šią nutartį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistą.

6.       Teismo vertinimu, nors išnagrinėtų bylų ir šioje byloje pateikto ieškinio reikalavimų formuluotės nesutapo, tačiau buvo akivaizdu, kad iš esmės ieškovai šioje byloje siekė to paties rezultato – nuostolių, atsiradusių dėl investavimo pagal ginčo sutartis, atlyginimo. Ieškinys grindžiamas tuo pačiu faktiniu pagrindu. Teismas konstatavo, kad šis ieškinys yra tapatus ieškiniams dėl nuostolių atlyginimo (V. L.) ir sutarčių sąlygų pakeitimo (V. D.), kurie jau išspręsti kitose civilinėse bylose, todėl teismas atsisakė priimti ieškinį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

7.       Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovų atskirąjį skundą, 2018 m. sausio 4 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį.

8.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad civilinėje byloje Nr. 2-142-619/2013 ieškovas V. D. reikalavo pakeisti tas pačias pinigų obligacijoms įsigyti skolinimo sutartis, sudarytas su AB DNB banku, kurias ginčija šioje byloje pareikštame ieškinyje. Civilinėje byloje Nr. 2-146-544/2013 ieškovas J. V. L., kurio teises ir pareigas perėmė V. L., reikalavo atlyginti žalą, atsiradusią dėl AB DNB banko padarytų Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) pažeidimų sudarant tas pačias obligacijų pasirašymo ir skolinimo obligacijoms apmokėti sutartis, kurios ginčijamos šioje byloje pareikštame ieškinyje. Minėtose bylose ieškovai iš esmės siekė panaikinti pagal sudarytas sutartis jiems atsiradusią prievolę sumokėti AB DNB bankui atitinkamo dydžio palūkanas, kurios šiuo atveju laikytinos atsakovų nuostoliais. Nagrinėjamoje byloje ieškovai, ginčydami tuos pačius sandorius, prašė taikyti restituciją ir konstatuoti, kad nurodytos sutartys jiems nesukėlė jokių teisinių pasekmių, t. y. ieškovai iš esmės siekė to paties tikslo – visiško prievolės sumokėti AB DNB bankui palūkanas panaikinimo. Dėl to, teismo vertinimu, vien tai, kad ieškovai, teismams minėtose bylose tik iš dalies patenkinus jų reikalavimus, pasirinko kitą teisių gynimo būdą ir kitaip suformulavo savo reikalavimus, nesudarė pagrindo pripažinti, kad ieškinio dalykas yra visiškai skirtingas.

9.       Teismo vertinimu, tiek minėtose bylose, tiek ir šioje byloje pareikštame ieškinyje savo reikalavimus ieškovai grindžia atsakovės padarytais imperatyviųjų įstatymo nuostatų pažeidimais. Naujų įstatymo pažeidimų, kurie nebuvo konkrečiai paminėti ankstesnėse bylose, nurodymas šioje byloje pareikštame ieškinyje nagrinėjamu atveju nelaikytinas pakankamai esminiu skirtumu, kuris suponuotų išvadą, kad šio ieškinio pagrindas yra visiškai kitos faktinės aplinkybės. Šioje byloje ieškovai sandorius ginčijo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymo normoms, tačiau ir anksčiau išnagrinėtose bylose ieškovų reikalavimai buvo grindžiami atsakovės padarytais imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimais, bet teismai tose bylose ex officio (savo iniciatyva) nekonstatavo, kad šie sandoriai yra niekiniai (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

10.       Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Teismai apribojo ieškovų teisę į teisminę gynybą, netinkamai nustatė ieškinių tapatumo sąlygų egzistavimą. Išnagrinėtų bylų ieškinių dalykai reiškė, kad bankas buvo kaltinamas ieškovų teisių pažeidimu ir buvo prašoma arba atlyginti nuostolius, arba pakeisti sutarčių sąlygas, pačių sutarčių jie neginčijo ir nesiekė pripažinti jų niekinėmis ir negaliojančiomis. Šioje byloje reiškiamas visiškai naujas reikalavimas dėl sutarčių pripažinimo prieštaraujančiomis imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Patenkinus ieškinį šioje byloje būtų konstatuota, kad sutartys nė vienai šaliai nesukelia jokių materialinių teisinių padarinių.

10.2.                       Išnagrinėtų bylų ieškinių pagrindas – banko padaryti ieškovų, kaip neprofesionalių investuotojų, teisių pagal FPRĮ pažeidimai, t. y. neatskleista investavimo rizika. Šioje byloje ieškovai reikalavimus grindžia visiškai kitomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos tose bylose. Jie įrodinėja, kad bankas pažeidė imperatyviąją Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, nes platino SASO obligacijas skolintomis lėšomis be parengto, patvirtinto ir viešai paskelbto prospekto.

10.3.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų. Kasacinis teismas išnagrinėjo ne vieną bylą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014), kurioje buvo prašoma pripažinti negaliojančiomis SASO obligacijų skolintomis lėšomis įsigijimo sutartis. Kasacinis teismas atmetė ieškinius, tačiau nurodė, kad nagrinėjamuose santykiuose į neteisėtus finansų tarpininko veiksmus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimus) ieškovai gali reaguoti kitais, adekvatesniais pažeidimo pobūdžiui teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, pareikšdami reikalavimą atlyginti žalą.

10.4.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami visiškai tapačias ir analogiškas bylas, yra priėmę kardinaliai priešingus sprendimus.

10.5.                      Dėl atsakovės platintų SASO obligacijų skolintomis lėšomis yra priimtas Vilniaus apygardos teismo sprendimas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ir teismų praktika šiuo klausimu gali keistis.

11.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo ieškovų kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Ieškovai, pareikšdami pirmuosius ieškinius, jau įgyvendino savo teisę į teisminę gynybą ir patvirtino ginčo sandorių galiojimą. Ieškovai pirmaisiais ieškiniais prašė arba žalos atlyginimo, arba sutarčių sąlygų pakeitimo, t. y. pasirinko tokį teisių gynimo būdą, kuris patvirtino ginčo sutarčių egzistavimą. Tais atvejais, kai teisme jau yra pareikštas ieškinys dėl prievolės vykdymo, šalis, manydama, kad sandoris, iš kurio kildinama prievolė, yra ydingas, gali jį ginčyti pareikšdama savarankišką ieškinį, priešieškinį nagrinėjamoje byloje arba atsiliepdama į ieškinį. Šiomis savo teisėmis proceso šalis turi naudotis sąžiningai, operatyviai, laikydamasi kooperavimosi (bendradarbiavimo) principo (CPK 8 straipsnis), ir nenaudoti jų kaip priemonės procesui užvilkinti ar jau išnagrinėtai bylai peržiūrėti.

11.2.                      Net ir skirtingos lingvistinės ginčo dalyko ar pagrindo elementų formuluotės ne visada reiškia ieškinių netapatumą, šis klausimas turi būti sprendžiamas vertinant pareikšto ieškinio esmę, turinį bei tikslus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2011).

11.3.                      Ieškovai siekia peržiūrėti teismo ankstesnėse bylose jau atliktą sandorių vertinimą, papildydami savo motyvus argumentais, susijusiais su sandorių prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms; teigia, kad sandoriai prieštarauja imperatyviosioms normoms, nes obligacijos skolintomis lėšomis nebuvo aptartos prospekte, kuris yra informacinio pobūdžio dokumentas. Taigi ieškovai iš esmės teigia, kad jiems nebuvo tinkamai atskleista informacija (rizika) apie obligacijas skolintomis lėšomis. Tais pačiais argumentais, t. y. informacijos apie riziką neatskleidimu, buvo grindžiami reikalavimai, pareikšti ir pirmaisiais ieškiniais, teismai šias aplinkybes jau vertino ir ginčą dėl jų jau išsprendė. Kitokia reikalavimo formuluotė ginčo dalyko nepakeičia. Ieškovų siekiamos teisinės pasekmės (bylos rezultatas) yra visiškai analogiškos – išvengti prievolių vykdymo (palūkanų mokėjimo) pagal ginčo sutartis. Tiek tenkinus pirmuosius ieškinius, tiek ir antrąjį ieškinį, būtų sukurti tie patys materialiniai teisiniai padariniai – būtų paneigta (panaikinta) ieškovų prievolė mokėti bankui palūkanas bei būtų paneigta (panaikinta) banko reikalavimo teisė į ieškovus.

11.4.                      Ieškovai jokių naujų esminių aplinkybių, kurių jie nebuvo nurodę ar nebūtų galėję nurodyti pirmuosiuose ieškiniuose, antrajame ieškinyje nepateikė. Teismai, nagrinėję pirmuosius ieškinius, pasisakė ir dėl skolinimo obligacijoms apmokėti sutarčių ir obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo ir vykdymo bei jų teisinių pasekmių. Tiek pirmaisiais ieškiniais, tiek antruoju ieškiniu ieškovai įrodinėja iš esmės banko padarytus teisės aktų pažeidimus.

11.5.                      Ieškovų kasaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje byloje, teismai nenagrinėjo ieškinių tapatumo klausimo, pateikė tik išaiškinimą, kad nagrinėjamuose santykiuose į neteisėtus finansų tarpininko veiksmus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimus) ieškovas galėjo ir tebegali reaguoti kitais, adekvatesniais pažeidimo pobūdžiui teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, pareikšdamas reikalavimą atlyginti žalą. Taigi būtina vertinti, ar ieškovai, reikšdami antrą ieškinį bankui dėl tų pačių sandorių, pasirinko adekvatų teisių gynimo būdą.

11.6.                      ESTT nenagrinės ieškinių tapatumo klausimo, tik pateiks esamų teisės normų išaiškinimą. Jei vis dėlto ESTT pateikti išaiškinimai sudarys pagrindą reikšti naują (netapatų) ieškinį, ieškovai galės pasinaudoti ESTT išaiškinimais pareikšdami naują ieškinį, pasirinkdami adekvatesnį pažeistų teisių gynimo būdą. Be to, ESTT pateikti išaiškinimai nepakeis ir nepanaikins įsiteisėjusių teismų sprendimų, priimtų išnagrinėjus pirmuosius ieškinius. Pasikeitusi teismų praktika nesudaro pagrindo peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus ir nutartis.  

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

 

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių atsisakymą priimti ieškinį, kai yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, aiškinimo ir taikymo

 

12.       Teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Dėl to bylos iškėlimo stadijoje nėra tikrinama, ar asmuo turi teisę į teisminę gynybą (teisę pareikšti ieškinį) materialiąja prasme. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pavyzdžiui, negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą. Toks teisinis reguliavimas siejamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisės į teisminę gynybą prieinamumo ir universalumo principais. Situacija, kai asmuo netenka galimybės savo civilinio pobūdžio teisių klausimą išspręsti teisme, gali prilygti su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) reikalavimais nesuderinamam teisingumo principo paneigimui (žr., pvz., 2008 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Tserkva Sela Sosulivka prieš Ukrainą, peticijos Nr. 37878/02; 2011 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Zylkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 5613/04).

13.       Teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą.

14.       CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas vienas iš atsisakymo priimti ieškinį pagrindų: teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Ši proceso teisės norma reiškia, kad jei teismas išnagrinėjo bylą iš esmės ir priėmė teismo sprendimą, tai reiškia, kad tam tikru konkrečiu atveju asmuo pasinaudojo savo teise kreiptis į teismą, t. y. neegzistuoja viena iš prielaidų pareikšti ieškinį teisme.

15.       Nurodyta procesinė taisyklė grindžiama teismo sprendimo res judicata (galutinis teismo sprendimas) teisine galia, reiškiančia, kad įsiteisėjęs (galutinis) teismo sprendimas yra privalomas ir negali būti paneigtas iškeliant kitą tapačią civilinę bylą. Procesinis galutinio teismo sprendimo padarinys pasireiškia tuo, kad jo negalima skųsti apeliacine tvarka ir ginčyti juo nustatytų faktų.

16.       Materialieji teismo sprendimo padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys negali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, tai yra negatyvusis res judicata poveikis. Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau negu CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra atskleidžiamas CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Kartu teismas visada turi išsiaiškinti, ar tarp šalių susiklostę materialieji santykiai nėra tęstiniai.

17.       Antra, teismo sprendimas gali būti reikalavimo ar atsikirtimo pagrindas kitoje civilinėje byloje, tai yra pozityvusis res judicata poveikis (prejudiciniai faktai), t. y. šalis ar kitas byloje dalyvavęs asmuo, kuriam įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai yra naudingi, kitose bylose gali remtis tuo teismo sprendimu, kaip reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, ir tų faktų jam nereikės įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

18.       Kasacinis teismas yra suformulavęs praktiką tapataus ieškinio aiškinimo ir taikymo klausimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2007; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2007; 2012 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3-3K-602/2013; 2014 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2014; ir kt.) ir tokias pagrindines taisykles: pirma, šiuo pagrindu civilinė byla gali būti nutraukta tik konstatavus ieškinių tapatumą; antra, ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Kasacinio teismo praktikoje išsamiai pasisakyta dėl tapataus ieškinio konstatavimo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2010; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2010; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013; 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3-3K-187/2014; ir kt.).

19.       Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Nurodytoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad, sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai. Dėl to šalių tapatumas konstatuotinas, pavyzdžiui, tuo atveju, kai tapatų ieškinio reikalavimą, ginčydamas teismo nustatytus materialiuosius teisinius santykius, buvęs atsakovas reiškia buvusiam ieškovui ar pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3-3K-602/2013). Šioje byloje abejonių dėl ginčo šalių nekyla, jos yra tapačios.

20.       Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas. CPK nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad naujas ieškinys yra tik tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais.

21.       Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškinį ieškovai grindžia tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. AB DNB banko padarytais ieškovų, kaip neprofesionalių investuotojų, teisių pagal FPRĮ pažeidimais, nes, ieškovų nuomone, bankas, sudarydamas SASO obligacijų pasirašymo sutartis ir skolinimo obligacijoms apmokėti sutartis, neatskleidė investavimo rizikos.

22.       Pateiktame teismui ieškinyje ieškovas V. D. ir ieškovas J. V. L., kurio teises ir pareigas perėmė V. L., iš esmės naujų faktinių aplinkybių nenurodo, tik papildo ir praplečia jau kitose paminėtose civilinėse bylose nagrinėtas aplinkybes bei pateikia savo teisinį nurodytų aplinkybių vertinimą ir performuluoja teisinį ieškinio pagrindą teigdami, kad bankas pažeidė imperatyviąją Vertybinių popierių įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, nes platino SASO obligacijas skolintomis lėšomis be parengto ir patvirtinto bei viešai paskelbto prospekto, todėl sandoriai laikytini negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms.

23.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3-3K-187/2014).

24.       Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas ieškinių tapatumą, pažymėjo, kad anksčiau išnagrinėtose bylose ieškovas V. L. reiškė reikalavimą priteisti nuostolių atlyginimą, o ieškovas V. D. reiškė reikalavimą pakeisti ginčijamos sutarties sąlygas, t. y. panaikinti prievolę bankui sumokėti palūkanas, o naujai reiškiame ieškinyje, nors ir yra prašoma teismo pripažinti tas pačias sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis, tačiau siekiama to paties tikslo prievolės sumokėti bankui palūkanas panaikinimo. Teismas padarė išvadą, kad negalima ieškinio laikyti visiškai skirtingu vien dėl to, jog ieškovai pasirinko kitą teisių gynimo būdą ar kitaip suformulavo savo reikalavimus.

25.       Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ieškinio tapatumo, nes tai neatitinka kasacinio teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Pažymėtina, kad tik ieškovas gali pasirinkti pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Išnagrinėtoje byloje pagal ieškovo V. L. ieškinį bylos dalykas buvo reikalavimas atlyginti nuostolius, kurie atsirado sudarius ginčijamas sutartis, o bylos pagal ieškovo V. D. ieškinį dalykas  pakeisti sutarčių sąlygas dėl palūkanų dydžio nustatymo ir panaikinti prievolę jas mokėti. Ieškovų ieškiniai buvo tenkinti iš dalies.

26.       Ieškovų nuomone, jų pažeista teisė išnagrinėtose bylose nebuvo visiškai apginta, todėl jie pateikė teismui naują ieškinį dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo. Ieškinio dalykas yra pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis ir skolinimosi obligacijomis apmokėti sutartis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip prieštaraujančias imperatyviosioms įstatymo normoms ir prašoma taikyti restituciją, t. y., tenkinus ieškinį, konstatuoti, jog ginčo sutartys nė vienai iš šalių nesukelia jokių materialinių teisinių pasekmių. Naujai pradėto ginčo dalykas yra šalių sudarytos sutarties neteisėtumo ar teisėtumo nustatymas, o ne nuostolių atlyginimo priteisimas ar, pakeitus vieną iš sutarčių sąlygų, prievolės mokėti palūkanas panaikinimas, todėl ieškiniai negali būti laikomi tapačiais. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog ieškovai turi teisę ginti savo pažeistus interesus kitais įstatymo nustatytais būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

27.       Dėl nutarties 2526 punktuose išdėstytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatydami ieškinio dalyko tapatumą, netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas ir ieškinio dalyką (gynybos būdą) sutapatino su teisminio nagrinėjimo objektu – ginču dėl sutarčių neteisėtumo ar teisėtumo. Taigi teismai netinkamai taikė ir aiškino CPK 279 straipsnio 4 dalį, reglamentuojančią ieškinio tapatumą, todėl nepagrįstai atsisakė priimti ieškovų ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

28.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą įsiteisėjęs teismo sprendimas išnagrinėtose bylose gali turėti prejudicinę galią ir gali būti reikalavimo ar atsikirtimo pagrindas byloje dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, t. y. šalis, kuriai įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai yra naudingi, kitoje byloje gali remtis tuo teismo sprendimu, kaip reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, ir tų faktų jai nereikės įrodinėti, tačiau tai negalėjo būti pagrindas šioje byloje atsisakyti priimti ieškinį, kuriuo ieškovai savo pažeistas teises gynė kitais įstatymo nustatytais būdais.

29.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, dėl esminio proceso teisės normų pažeidimo yra pagrindas panaikinti ieškinio priėmimo klausimą sprendusių teismų procesines nutartis ir grąžinti ieškinio priėmimo klausimą spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui (359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

 

30.       Atsakovė Luminor bank AB, prašydama priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą sumokėjo 968 Eur.

31.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 1,27 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

32.       Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo ir bylos iškėlimo klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Egidijus Laužikas

 

 

Andžej Maciejevski

 

 

Algis Norkūnas


Paminėta tekste:
  • 2-146-544/2013
  • CPK
  • CK
  • CK1 1.78 str. Niekiniai ir nuginčijami sandoriai
  • CPK 8 str. Kooperacijos principas
  • 3K-3-466/2011
  • CPK 137 str. Ieškinio priėmimas
  • CPK 279 str. Sprendimo įsiteisėjimas
  • CPK 182 str. Atleidimas nuo įrodinėjimo
  • 3K-3-475/2007
  • 3K-3-486/2007
  • 3K-3-284/2012
  • 3K-3-146/2014
  • 3K-3-494/2010
  • 3K-3-476/2010
  • 3K-3-137/2013
  • CK1 1.80 str. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas
  • 3K-3-68/2014