Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-02-29][nuasmeninta nutartis byloje][2K-5-895-2016].docx
Bylos nr.: 2K-5-895/2016
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
1. Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai (BK XV skyrius)
1.1. Genocidas (BK 99 str.)
1. BAUDŽIAMOJI TEISĖ
1. BAUDŽIAMOJI TEISĖ
1.1. Bendroji dalis
1.1.1. Bendrosios nuostatos (BK I skyrius)
1.1.1.5. Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos (BK 2 str.)
1.1.2. Baudžiamojo įstatymo galiojimas (BK II skyrius)
1.1.2.1. Baudžiamojo įstatymo galiojimas laike (BK 3 str.)
1.2. Specialioji dalis
1.2. Specialioji dalis
1.2.1. Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai (BK XV skyrius)
1.2.1. Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai (BK XV skyrius)
1.2.1.1. Genocidas (BK 99 str.)
1.2.1.1. Genocidas (BK 99 str.)
1.2.1.2. Kitos BK XV skyriuje numatytos nusikalstamos veikos
2 BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
2.1. Baudžiamojo proceso bendrosios nuostatos
2.1.7. Įrodymai ir įrodinėjimo procesas

                                                        Baudžiamoji byla Nr. 2K-5-895/2016

                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-89-2-00005-1998-2

                                                                                     Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                     1.1.1.5;

                                                                                      1.1.2.1;

                                                                                      1.2.1.1;

                                                                                     2.1.7

                   (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. vasario 25 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

gynėjui advokatui Vytautui Sviderskiui,

išteisintajam M. M.,

nukentėjusiajai J. Š.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios J. Š. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau  ir BK) 99 straipsnį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis, kuria Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios J. Š. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

1. M. M. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 99 straipsnį tuo, kad jis, būdamas Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros – (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos įgaliotinis (duomenys neskelbtini), jaunesnysis leitenantas ir žinodamas bei suvokdamas šios represinės struktūros vieną esminių tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto ginkluoto Lietuvos nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, t. y. asmenis, priklausiusius atskirai politinei grupei, pasipriešinimo sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui dalyvius – Lietuvos partizanus, ir jį vykdydamas, 1965 m. kovo 17 d. (duomenys neskelbtini), kartu su (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos (duomenys neskelbtini) viršininku papulkininkiu N. D., vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu majoru S. V., (duomenys neskelbtini) skyriaus vyresniuoju tardytoju kapitonu V. V., (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos (duomenys neskelbtini) rajone jaunesniuoju seržantu R. K., vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu (duomenys neskelbtini) kapitonu P. L., įgaliotiniu (duomenys neskelbtini) majoru V. R., įgaliotiniu (duomenys neskelbtini) papulkininkiu S. T., Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) skyriaus vyresniuoju milicijos seržantu V. Ž., (duomenys neskelbtini) rajono vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu Č. I. bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) darbuotojais atvykęs į A. ir O. P. sodybą (duomenys neskelbtini), turėdami 1965 m. kovo 16 d. Lietuvos TSR prokuroro valstybinio II klasės justicijos patarėjo V. Galinaičio sankcionuotą sprendimą kratai daryti, turint tikslą surasti pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvį – Lietuvos partizaną A. K., dalyvavo Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) operacijoje, kurios metu nustačius ir radus nukentėjusiojo Lietuvos partizano A. K. bunkerio buvimo vietą po A. ir O. P. gyvenamajame name esančia krosnimi, šį gyvenamąjį namą apsupus ginkluotiems operacijos dalyviams bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims ir iš nenustatytų ginklų apšaudant, šio aktyvaus ginkluoto puolimo metu, žinodamas ir suprasdamas, kad Lietuvos partizanas A. K. bus nužudytas arba paimtas į nelaisvę, po to kankinamas ir teisiamas kaip „tėvynės išdavikas“, jam realiai grės nuteisimas mirties bausme ir taip jis bus sunaikintas kaip atskiros politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui narys Lietuvos partizanas, tyčia to siekdamas, tačiau A. K., esant tokioms sąlygoms, nusprendus gyvam nepasiduoti ir nusišovus iš vokiško automato Nr. 6726 a, tai lėmė jo žūtį, dalyvavo fiziškai sunaikinant Lietuvos partizaną A. K..

2. Kasaciniu skundu nukentėjusioji J. Š. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

2.1. Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 99 straipsnis) bei padaryti proceso pažeidimai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnis).

2.2. Neteisingą bylos sprendimą lėmė neteisėtas BK 99 straipsnio interpretavimas ir taikymas, nepripažįstant partizano, savanorio, laisvės kovotojo A. K., kaip reikšmingos nacionalinės–etninės–politinės grupės nario, statuso ir Lietuvos okupacinių struktūrų veikos legitimavimas.

2.3. Kasaciniame skunde cituojamas Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimas, kuriame teismas pasisakė, kad BK 99 straipsnis tiek, kiek jame, be tarptautinės teisės normomis saugomų nacionalinių, etninių, rasinių ir religinių grupių, taip pat nustatytos saugomos socialinės ir politinės grupės, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Politinių ir socialinių grupių įtraukimą į Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme suformuluotą genocido apibrėžimą nulėmė konkretus tarptautinis teisinis, istorinis ir politinis kontekstas. SSRS totalitarinio komunistinio režimo ideologija, kuria grįstas ištisų žmonių grupių naikinimas, SSRS represijų prieš Lietuvos Respublikos gyventojus mastas, kuris buvo tikslingos politikos naikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą ir traktuoti lietuvius kaip „nepatikimą“ tautą dalis, sudaro pagrindą tam tikru laikotarpiu sovietinio okupacinio režimo nusikaltimus prieš socialines ar politines grupes vertinti kaip genocidą, apibrėžiamą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.  Tokiu atveju turi būti įrodytas specialus tikslas – siekis sunaikinti tam tikras Lietuvos Respublikos gyventojų socialines ar politines grupes kaip tokią reikšmingą lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėtų įtakos visos lietuvių tautos išlikimui. Konstitucinis Teismas išvardijo asmenų grupes, į kurias buvo nukreiptas genocido tikslas.  Tai kur kas plačiau nei viena siaura socialinė ar politinė grupė.

2.4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad genocido sąvokos išplėtimo praktiką galima rasti ir kitų šalių baudžiamuosiuose įstatymuose (pvz., Prancūzijos baudžiamajame kodekse), kartu pažymima, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) byloje Jorgic prieš Vokietiją (2007 m. liepos 12 d. sprendimas, peticijos Nr. 74613/01), nagrinėdamas genocido sąvokos plėtimo problemą, pasisakė, kad Vokietijos teismai, taikydami nacionaliniuose įstatymuose platesnį genocido apibrėžimą, nepažeidė tarptautinės teisės normų. Be to, reikia atsižvelgti ir į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl atsakomybės už gyventojų genocidą“ 2 straipsnio nuostatą, kad Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius.

2.5. Kasatorė tvirtina, kad, nepaisant to, jog Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad BK 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal BK 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, tai nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje M. M. negalėjo būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl jam pareikšto kaltinimo. Pagal Konstituciją baudžiamuosiuose įstatymuose gali būti nustatyta principo nulla crimen, nulla poena sine lege išimtis, taikytina nusikaltimams pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus, taip pat ir genocido nusikaltimui. Kai genocido nusikaltimas nukreiptas prieš socialinę ar politinę žmonių grupę, kuri sudaro reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, baudžiamasis įstatymas taikomas ir už iki jo įsigaliojimo padarytas nusikalstamas veikas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 10 d. nutartis Nr. 1A-469-518/2015).

Niurnbergo principų universalumu grindžiami Lietuvos įstatymai suteikia galimybę taikyti baudžiamąją atsakomybę visiems genocido, kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų kaltininkams nepriklausomai nuo to, kokio režimo nurodymus jie vykdė ir kada nusikalstamos veikos buvo įvykdytos.

2.6. Abiejų instancijų teismai, tvirtindami, kad vieno partizano nužudymas nėra reikšmingos nacionalinės–etninės–politinės grupės naikinimo atvejis, prieštarauja logikai bei protingumo principui ir nepagrįstai susiaurina genocido sampratą. Vienas iš genocido elementų yra tikslas sunaikinti visą tam tikrų asmenų grupę arba jos dalį. Genocidas apima vieną, keletą ar daug nusikalstamų veikų, nukreiptų prieš konkrečios grupės asmenis, siekiant įvykdyti bendrą genocido planą, taip pat situacijas, kai nusikaltimus vykdo skirtingi, tačiau siejami bendro genocido tikslo asmenys. KGB laikėsi savo suformuluoto tokios grupės naikinimo plano (individualaus ar grupinio) ir jo vykdymo užbaigimas nebuvo apribotas kokia nors data ar periodu. Kiekvieno partizano sunaikinimas buvo artėjimas prie tikslo sunaikinti visą grupę nepriklausomai nuo to, ar grupės atstovai buvo likviduojami po vieną, po du ar didesnėmis grupėmis. Niekur nenurodoma, kad genocidas vykdomas tik siekiant tautos dalį naikinti vienu metu.  Tiek visuma, tiek dalis susideda iš atskirų individų, be kurių nebūtų ir naikintinos visumos. A. K. sunaikinimo operacija buvo bendro genocido plano sunaikinti Lietuvos laisvės kovotojus ir jų rėmėjus dalis.

2.7. Lietuvos teismų praktikoje partizanai laikomi politine grupe, priklausančia platesnei tautinei ar etninei grupei (lietuviams), taigi tikslas sunaikinti tokią grupę suprantamas kaip tikslas vykdyti genocidą tiek pagal nacionalinę teisę, kuri įtraukia politines grupes į genocido sampratą, tiek ir tarptautinės teisės požiūriu, kuri mini tik tautines ir etnines grupes, į kurias gali būti nukreiptas genocidas. Sovietinė valdžia atvirai reiškė siekį sunaikinti partizanus, net įsteigė specialius partizanų naikintojų karinius vienetus, o tai rodo siekį vykdyti genocidą. Genocido tikslas visada gali būti nustatomas siejant jį su genocido kampanijos buvimu, t. y. asmens siekis vykdyti genocidą yra iš esmės numanomas iš supančio bendro kriminalinio konteksto (pvz., kitų asmenų elgesys, vienijančio genocido tikslo su jais buvimas, genocido plano egzistavimas, kaltininko dalyvavimas organizacijoje, turinčioje tokį planą, jungtinio nusikalstamo susivienijimo, kurios veikloje kaltininkas dalyvavo, siekiai, tikslai ir veikla). Pavyzdžiui, narystė ar aktyvus dalyvavimas specialių vienetų, nukreiptų į konkrečios Lietuvos gyventojų grupės sunaikinimą, veikloje tokiu būdu įgyvendinant sovietų okupacinės valdžios politiką, nukreiptą prieš Lietuvos gyventojus, laikyti pakankamu genocido tikslo įrodymu teismo procese (nuteistųjų tikslas kildinamas iš jų tarnybos sovietiniuose naikintojų vienetuose, kurie turėjo uždavinį sunaikinti „priešiškus elementus“ ir vykdė masines lietuvių ir jų šeimų žudynes). Kolaboravimas, pagalba ir bendrininkavimas su represinėmis struktūromis siekiant sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų formuojant atskirą politinę grupę taip pat laikytas vienijančio genocido tikslo turėjimu ir pakankamu įrodymu genocido tikslui nustatyti individualios baudžiamosios atsakomybės atveju (pvz., buvimas slaptu agentu arba agentu–šturmuotoju sovietų represinėse struktūrose turint tikslą pranešti apie partizanų veiklą ar net naikinti partizanus buvo laikomas pakankamu genocido tikslo žinojimo ir palaikymo įrodymu). Pavyzdžiui, Kauno apygardos teismas 2008 m. sausio 25 d. nuosprendyje nurodė, kad visos operacijos, nukreiptos į partizanų ir jų rėmėjų naikinimą, buvo kruopščiai planuojamos, iš anksto rengiant konkrečius planus ir skiriant konkrečius asmenis šiems planams įgyvendinti (tokio plano buvimas taip pat laikytinas genocido tikslo įrodymu).

Kasatorė nesutinka su teismų išvada, kad M. M. neturėjo tikslo fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus. LSSR (duomenys neskelbtini) vykdomos politikos prieš partizanus pagrindinis tikslas buvo „banditizmo likučių respublikoje likvidavimas“.  Taigi M. M., dirbdamas tuometinį darbą, padėjo įgyvendinti SSRS vykdomą politiką prieš Lietuvos gyventojus. Jam buvo žinoma apie represinio pobūdžio veiksmus prieš partizanus, jis suvokė savo veikos pavojingumą, numatė, kokie padariniai gali kilti, ir sąmoningai dalyvaudamas operacijoje prieš A. K. šių padarinių siekė.

Jis savanoriškai įstojo į (duomenys neskelbtini) organizaciją, joje uoliai dirbo, sėkmingai kilo tarnybos laiptais, žinojo, kad A. K. yra partizanas ir priklauso reikšmingai nacionalinei–etninei–politinei grupei (Lietuvos partizanams). Jis (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) baigė perkvalifikavimo kursus, iki tol daugiau kaip dvejus metus dirbo operatyvinį darbą (duomenys neskelbtini), todėl nepagrįsta teigti, kad jis nežinojo apie A. K. paiešką. Dėl savo kasdienių darbo funkcijų jis negalėjo nežinoti apie partizaną, pats tiesiogiai dalyvavo partizano sulaikymo operacijoje, nebuvo atsitiktinis žmogus, buvo ginkluotas, surašė žuvusiojo kūno atpažinimo protokolą, buvo apdovanotas dovana už tai. M. M., turėdamas atitinkamą išsilavinimą ir parengimą, suprato ir žinojo, kokį teisinį, politinį, istorinį tikslą ir negrįžtamas pasekmes turėjo veiksmai prieš A. K.; prieš operaciją jis N. D. buvo supažindintas ir informuotas apie ginkluotos operacijos tikslą ir konkrečias funkcijas. Tai, kad operacija dokumentuose įvardijama kaip krata, nepaneigia specialaus tikslo – fiziškai sunaikinti nacionalinę–etninę–politinę grupę – buvimo.

2.8. Kasatorė pažymi, kad Lietuvos teismų praktika net vienintelę individo veiką gali prilyginti genocidui, jei ji yra platesnio genocido konteksto dalis. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje Nr. 1A-21/2009 pažymėta, kad asmuo laikomas padaręs genocido nusikaltimą, jeigu nustatyta, kad jis atliko bent vieną iš genocidui priskirtinų veikų (organizavimas, vadovavimas ar dalyvavimas genocidui priskirtinose veikose), genocido nusikaltimas gali susidėti iš kelių kriminalinių veikų, vienijamų to paties tikslo sunaikinti konkrečią asmenų grupę. Siekiant nuteisti pakanka nustatyti kaltininko aktyvų dalyvavimą genocido veikoje, ir ne tiek svarbu, ar asmuo pats nužudė konkrečios grupės narį, pakanka, kad jis buvo vienas iš veikos vykdytojų. Aktyvus dalyvavimas genocido veikloje gali būti ne vien tiesiogiai dalyvaujant ar vykdant veiką, bet ir teikiant tam paramą, o tai yra viena iš bendrininkavimo formų: vykdant žvalgybą, organizuojant ir vykdant prieš partizanus nukreiptą operaciją, teikiant informaciją ir padedant surasti partizanų buvimo vietą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-158/2005). M. M. buvo nusikalstamos organizacijos ((duomenys neskelbtini)) narys ir sėkmingai sudalyvavo partizano A. K. sunaikinimo operacijoje.

2.9. Skunde nurodoma, kad pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai paskelbti Lietuvos kariais savanoriais ir pripažinti jų kariniai laipsniai ir apdovanojimai, pagal Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 19401990 m. okupacijoms dalyvių teisinio statuso pripažinimo ir karių savanorių laipsnių bei apdovanojimų prilyginimo įstatymo 2 straipsnio 4 punktą, kariais savanoriais pripažįstami partizanai, kurie priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo atpažinimo ženklus ir ginklus, gyveno nelegaliai, taip pat rezervinių būrių, organizacinių skyrių bei kitų slaptųjų ginkluoto pasipriešinimo struktūrų nariai, kurie davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo ginklus ir vadovybės įsakymu dalyvavo kautynėse ar kitose ginkluotose operacijose, taip pat partizanų rėmėjai ir ryšininkai, patekę į kautynių situaciją, su ginklu dalyvavę šiose kautynėse ir jų metu suimti, sužeisti, žuvę ar mirę įkalinimo metu. Lietuvos partizanai buvo susiję bendromis politinėmis pažiūromis ir įsitikinimais, priklausė politinei grupei, kuri vykdė Lietuvos išsilaisvinimą iš minėto režimo. Nurodytus partizanų tikslus patvirtina Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracija, pripažinta Lietuvos Respublikos įstatymu. Partizaninio karo metu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis jungė karines formuotes bei visuomenines grupes, kovojančias už Lietuvos išsilaisvinimą, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vadovaujanti šiai kovai, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Ginkluotas pasipriešinimas okupacijai trukdė sovietinėms okupacinėms struktūroms vykdyti deportacijas, trėmimus ir kitas represines priemones prieš Lietuvos civilius gyventojus, be to, šios politinės grupės nariai buvo ir lietuvių tautos, nacionalinės grupės atstovai. Rezistencijos dalyviai, kaip atskira politinė grupė, buvo reikšminga visos nacionalinės grupės (lietuvių tautos), apibrėžtos etniniais požymiais, dalis, todėl Lietuvos partizanai priskirtini atskirai nacionalinei–etninei–politinei grupei.

1997 m. gruodžio 17 d. A. K. suteiktas kario savanorio teisinis statusas. Jis buvo aktyvus lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narys, todėl prieš jį nukreiptus neteisėtus okupacinės valdžios jėgos struktūrų veiksmus galima laikyti kaip nukreiptus prieš reikšmingą nacionalinės–etninės–politinės grupės dalį.

2.10. Tai, kad 1965 m. jau nevyko partizaninis karas, neturi reikšmės, nes A. K. KGB pateikti kaltinimai už veikas, atliktas masinio partizaninio judėjimo iki 1953 m., t. y. už praeityje buvusį aktyvų pasipriešinimo periodą. Tik A. K. sumanumo dėka jis nebuvo sunaikintas iki 1953 m., tai, kad tik 1965 m. pavyko surasti partizaną tęsiant represinius veiksmus, vertintina kaip persekiojimo, prasidėjusio iki 1953 m., grindžiamo siekiu sunaikinti reikšmingą nacionalinę–etninę–politinę grupę, tąsa. A. K. buvo persekiojamas išimtinai už partizaninio karo metu prieš okupacinę valdžią jo, kaip partizano, padarytas veikas, kurias okupacinė valdžia pripažino nusikalstamomis. Tą patvirtina ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (duomenys neskelbtini) išvada. Vien tai, kad jis sugebėjo slapstytis iki 1965 m., nėra pagrindas nepripažinti KGB veiksmų genocidu.

Pasak kasatorės, A. K. KGB buvo pripažįstamas kaip veikiantis partizanas, tą patvirtina ir mokomojoje KGB agentų literatūroje esančios nuorodos į pavyzdžius dėl šio asmens. Be to, kasatorė pažymi, kad Lietuvoje nebuvo nustatyta partizaninio karo pradžios data, kartu nebuvo partizanų vadovybės paskelbimo apie partizaninės veiklos pabaigą, susitarimą su okupacine valdžia, paliaubas, kapituliaciją. A. K. iki pat žūties buvo su partizano uniforma. 19531965 m. mažiausiai 14 partizanų buvo nubausti mirties bausme ir tai yra aiškūs jų represavimo ir partizaninio karo tęstinumo faktai. Masinio ginkluoto pasipriešinimo sutriuškinimas nesustabdė individualių partizanų veiklos, kartu ir KGB represijų prieš juos.

2.11. Kasatorė teigia, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. (duomenys neskelbtini) Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atliko papildomą tyrimą dėl Lietuvos KGB inkriminuotų veikų A. K.. Nustatyta, kad visi A. K. galimi 19491952 m. veiksmai atitinka tuo metu galiojusią partizanišką struktūrą ir nuostatas, t. y. partizanų teismų ir vadų prerogatyvas. Ši išvada, nors ir buvo pateikta teismui, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai jos netyrė ir nevertino.

2.12. Kasatorė nurodo, kad nors pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl SSRS valstybės saugumo komiteto vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartis veiklos 1 straipsnį SSRS valstybės saugumo komitetas pripažįstamas nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje, apeliacinio teismo nutartyje apie KGB pasisakoma tarsi apie teisėtą valdžios instituciją, dirbusią Lietuvos naudai, kartu laikant M. M. veiksmus teisėtais. Kasatorė mano, kad teismai nepagrįstai pritarė M. M. argumentui, kad nusikaltimo padarymo metu jis veikė teisėtai ir nepažeisdamas jokių galiojusių teisės normų.

Šiuo atveju svarbus ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos aiškinimas, šis teismas pabrėžė universalų Niurnbergo tribunolo principų pobūdį ir tai, kad jų taikymas negali būti apribotas tam tikrais asmenimis ar tam tikru Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu (2006 m. sausio 17 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Kolk ir Kislyiy prieš Estiją, peticijų Nr. 23052/04 ir 24018/04, ir 2006 sausio 24 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Penart prieš Estiją, peticijos Nr. 14685/04). Niurnbergo tribunolo suformuotas principas, kad tai, jog asmuo veikė, vykdydamas vyriausybės ar vadovybės įsakymą, neatleidžia jo nuo atsakomybės pagal tarptautinę teisę, nes jis visada turi moralinį pasirinkimą. Remiantis tuo teigiama, kad asmens dalyvavimas nusikalstamose organizacijose, kurios vykdo nusikaltimus žmoniškumui, laikytinas individo siekimu prisidėti prie nusikaltimo, nes jau pats žmogaus pasirinkimas susieti savo veiklą su nusikalstama organizacija rodo jo ketinimų kryptingumą, nesvarbu, kokie motyvai tokį asmenį pastūmėjo: asmeniniai, savanaudiški ar kiti.

Sovietų Sąjunga patvirtino Niurnbergo tribunolo nuostatus, be to, ji yra Jungtinių Tautų organizacijos narė, o šie nuostatai buvo pripažinti baudžiamosios teisės principais, vadinasi, jie pradėjo galioti ir sovietų okupuotoje teritorijoje kaip tarptautinės paprotinės teisės dalis. Taigi baudžiamosios atsakomybės taikymas asmenims, sovietinės okupacijos metais vykdžiusiems tarptautinės teisės pažeidimus, nepažeidžia teisėtumo principo.

 

3. Nukentėjusiosios J. Š. kasacinis skundas netenkintinas.

 

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 99 straipsnį ir iš BPK 20 straipsnio kylančių reikalavimų laikymosi

 

4. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, išteisindami M. M. dėl nusikaltimo, numatyto BK 99 straipsnyje, padarymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

5. BK 99 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms.

5.1. Vienas specialių šį nusikaltimą apibūdinančių ir leidžiančių jį atriboti nuo panašių nusikalstamų veikų požymių yra tai, kad nukentėjusiaisiais nuo šio nusikaltimo laikomi žmonės, priklausantys bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei. Būtent objektyviai genocidas pasireiškia organizavimu, vadovavimu ar dalyvavimu padarant vieną ar kelias alternatyvias veikas, nukreiptas į visišką ar dalinį žmonių, priklausančių bet kuriai iš paminėtų grupių, sunaikinimą. Šios veikos įvardytos BK 99 straipsnyje – tai dalyvavimas žudant, kankinant, žalojant žmones, priklausančius minėtoms grupėms, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojant toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perduodant jų vaikus kitoms grupėms, taip pat tokių veikų organizavimas ar vadovavimas joms.

5.2. Subjektyviai genocidas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia genocido atveju reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog jis organizuoja, vadovauja ar dalyvauja naikinant žmones, priklausančius bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, ir nori taip veikti. Taip pat būtinasis genocido subjektyvusis požymis yra ir specialus tikslas. Vien tai, kad kaltininkas organizuoja, vadovauja ar dalyvauja naikinant žmones, priklausančius BK 99 straipsnyje nurodytoms grupėms, savaime nereiškia, kad jo veika pagal BK 99 straipsnį laikytina genocidu. Tokia jo veika gali būti kvalifikuojama ir pagal kitus BK straipsnius, pvz., numatančius atsakomybę už nužudymą, teroro aktą. Minėtos veikos, susijusios su žmonių, priklausančių BK 99 straipsnyje nurodytoms grupėms, naikinimu, pripažįstamos genocidu, jeigu tai daroma turint specialų tikslą jomis siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių šioms grupėms. Būtent šie subjektyvieji genocido požymiai yra itin reikšmingi sprendžiant, ar kaltininko veika pagal BK 99 straipsnį laikytina genocidu, ir taip šį nusikaltimą atribojant nuo kitų panašių nusikalstamų veikų.

5.3. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad genocidas gali būti padaromas ne tik vienu metu naikinant tam tikroms BK 99 straipsnyje nurodytoms grupėms priklausančius asmenis. Tokius veiksmus, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, gali skirti ilgesnis ar trumpesnis laikotarpis, juos gali padaryti įvairūs kaltininkai ir tai kvalifikavimui pagal BK 99 straipsnį reikšmės neturi. Šiuo atveju svarbiausia yra nustatyti, kad tokius kaltininkų veiksmus jungė vieningas sumanymas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių BK 99 straipsnyje įvardytoms grupėms.

6. Nagrinėjamoje byloje M. M. buvo kaltinamas pagal BK 99 straipsnį tuo, kad jis, būdamas Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros – (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos įgaliotinis (duomenys neskelbtini), jaunesnysis leitenantas, dalyvaudamas Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) operacijoje sulaikant partizaną A. K., dalyvavo fiziškai sunaikinant Lietuvos partizaną A. K., kaip atskiros politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui narį.

7. Vertinant Lietuvos Respubliką okupavusių Vokietijos ir SSRS represinių struktūrų, taip pat ir KGB veiksmus BK 99 straipsnio prasme, pažymėtina tai, kad 1940–1990 metais Lietuvoje įvairiomis formomis vyko pasipriešinimas SSRS ir Vokietijos okupacijoms. 1944–1953 metais Lietuvoje vyko visuotinis organizuotas ginkluotas pasipriešinimas – Lietuvos partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio režimo struktūras. Lietuvos partizanai priešinosi kitos valstybės agresijai, šiuo konkrečiu atveju – sovietinei okupacijai, tokią teisę Lietuvos Respublikos piliečiai turėjo pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, šiuo laikotarpiu vykusi organizuota ginkluota Lietuvos Respublikos piliečių kova su sovietine okupacija vertintina kaip Lietuvos valstybės savigyna. 1996 m. lapkričio 28 d. įstatymu Nr. VII-11 ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai paskelbti Lietuvos kariais savanoriais ir pripažinti jų kariniai laipsniai bei apdovanojimai. 1997 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo             19401990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso pripažinimo ir karių savanorių laipsnių bei apdovanojimų prilyginimo įstatymo 2 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad kariais savanoriais pripažįstami partizanai, kurie priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo atpažinimo ženklus ir ginklus, gyveno nelegaliai, taip pat rezervinių būrių, organizacinių skyrių bei kitų slaptųjų ginkluoto pasipriešinimo struktūrų nariai, kurie davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo ginklus ir vadovybės įsakymu dalyvavo kautynėse ar kitose ginkluotose operacijose, taip pat partizanų ryšininkai ar rėmėjai, patekę į kautynių situaciją, su ginklu dalyvavę šiose kautynėse ir jų metu suimti, sužeisti, žuvę ar mirę įkalinimo metu. Lietuvos partizanai buvo susiję bendromis politinėmis pažiūromis ir įsitikinimais, t. y. priklausė politinei grupei, kuri vykdė Lietuvos išsilaisvinimą iš minėto režimo.

7.1. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad vien tai, jog A. K. buvo sulaikomas 1965 m., nepaneigia jo kaip partizano statuso, kartu savaime nepaneigia ir to, kad šis sulaikymas galėjo būti susijęs ir su A. K. kaip partizano veikla (taip pat ir partizaninio karo metu), priešinantis sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui. Juolab, kaip matyti iš bylos medžiagos, A. K. baudžiamoji byla buvo iškelta ir pagal tuo metu galiojusio sovietinio Baudžiamojo kodekso straipsnius, numatančius baudžiamąją atsakomybę už tėvynės išdavimą, dalyvavimą antitarybinėje organizacijoje.

8. Taip pat pažymėtina, kad pats savaime M. M. dalyvavimo sulaikant A. K. faktas nereiškia jo kaltės dėl genocido padarymo. Sprendžiant, ar toks M. M. dalyvavimas atitinka BK 99 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo požymius, reikia nustatyti, ar iš bylos medžiagos galima spręsti, kad jis suvokė, jog dalyvauja sulaikant partizaną, kaip atskiros politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui narį, ir norėjo taip veikti. Kartu itin svarbu įvertinti, ar tokie M. M. veiksmai gali būti laikomi kaip padaryti turint specialų tikslą, t. y. siekiant fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių politinei grupei (partizanams).

8.1. Nagrinėjamoje byloje teismai faktiškai nustatė, kad: 1) iš vakaro M. M. jo tiesioginis viršininkas pranešė, jog kitą dieną jis turės dalyvauti kratoje (duomenys neskelbtini), tačiau to nedetalizavo; 2) tik nuvykus į (duomenys neskelbtini) rajoną, jį ir kitus asmenis M. M. nepažįstamas tardytojas iš (duomenys neskelbtini) informavo, kad krata bus daroma turint tikslą surasti ir suimti ieškomą „ginkluotą nelegalą“ A. K., kad jam iškelta baudžiamoji byla; 3) jis (M. M.) nežinojo, dėl kokių nusikaltimų A. K. buvo iškelta baudžiamoji byla; 4) jis (M. M.) jokių (duomenys neskelbtini) struktūrose turėtų dokumentų, susijusių su A. K. ir jo veikla, nebuvo matęs ir su jais nebuvo susipažinęs; 5) jis (M. M.) į (duomenys neskelbtini) buvo paskirtas atlikti praktikos, dvejiems metams išėjo rašyti diplominio darbo, 1964 m. išvažiavo į (duomenys neskelbtini) specialiąją mokyklą, grįžo 1965 m. vasario mėn., t. y. prieš mėnesį iki kratos. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad baudžiamoji byla A. K. buvo iškelta (duomenys neskelbtini) tardymo skyriuje (duomenys neskelbtini), kad nėra duomenų, jog M. M. šioje byloje iki nagrinėjamo įvykio būtų atlikęs kokius nors procesinius veiksmus  ar būtų rinkęs ar susipažinęs su jau surinkta KGB turėta operatyvine medžiaga dėl A. K.. Taip pat pažymėtina, kad byloje apskritai nėra duomenų apie tai, kad M. M. kada nors būtų buvęs įvykio vietoje, kai buvo nužudytas ar nusižudė dar nors vienas Lietuvos partizanas.

8.2. Įvertinus paminėtas teismų nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad M. M., atlikdamas minėtus veiksmus, suvokė, jog dalyvauja sulaikant būtent A. K. kaip partizaną. Kartu nėra pagrindo teigti, kad tokie M. M. veiksmai gali būti vertinami kaip padaryti, turint specialų tikslą, t. y. siekiant fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių politinei grupei (partizanams). Juolab iš bylos medžiagos matyti, kad M. M. nebuvo tas asmuo, kuris organizavo ar vadovavo A. K. sulaikymo operacijai. Taigi darytina išvada, kad M. M. veiksmuose nėra būtinųjų subjektyviųjų genocido, numatyto BK 99 straipsnyje, požymių – tiesioginės tyčios ir specialaus tikslo.

8.3. Šios išvados nepaneigia ir kasacinio skundo argumentai. Antai kasaciniame skunde M. M. žinojimas, kad jis dalyvauja būtent partizano A. K., priklausiusio reikšmingai nacionalinei–etninei–politinei grupei sulaikymo operacijoje, grindžiamas tuo, jog M. M. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) baigė perkvalifikavimo kursus, iki tol daugiau kaip dvejus metus dirbo operatyvinį darbą (duomenys neskelbtini). Be to, pasak kasatorės, dėl savo kasdienių darbo funkcijų jis negalėjo nežinoti apie partizaną, pats tiesiogiai dalyvavo partizano sulaikymo operacijoje, nebuvo atsitiktinis žmogus, buvo ginkluotas, surašė žuvusiojo kūno atpažinimo protokolą. Tačiau šios aplinkybės savaime nereiškia, kad M. M. suvokė, jog dalyvauja sulaikant partizaną, ir taip siekė fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių politinei grupei (partizanams). Apskritai pažymėtina, kad asmens kaltinimas padarius nusikalstamą veiką negali būti grindžiamas prielaidomis.

9. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-173/2014). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012,              2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kt.).

10. Pažymėtina ir tai, kad vien tas faktas, jog M. M. buvo Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) darbuotojas, savaime nereiškia jo dalyvavimo vykdant Lietuvos gyventojų genocidą. Pripažįstant asmenį kaltu dėl genocido padarymo turi būti nustatyti tokio asmens veiksmai, atitinkantys BK 99 straipsnyje įtvirtintos genocido sudėties požymius.

Taigi darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, konstatuodami, jog M. M. veiksmuose nėra BK 99 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

11. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismų padarytų BPK 20 straipsnio pažeidimų  prieštarauja bylos medžiagai bei teismo nuosprendžio turiniui. Teismų pripažintos įrodytomis faktinės bylos aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

11.1. Antai iš bylos medžiagos matyti, kad teismų sprendimai dėl M. M. išteisinimo pagal BK 99 straipsnį buvo grindžiami liudytojų parodymais, bylos rašytine medžiaga, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus, vieni įrodymai buvo gretinami su kitais. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Teismų sprendimuose visi įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

11.2. Vienas iš argumentų, kuriuo kasaciniame skunde yra grindžiamas BPK 20 straipsnio pažeidimas, yra tai, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai netyrė ir nevertino (duomenys neskelbtini) Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvados, pagal kurią visi A. K. galimi 19491952 m. veiksmai atitinka tuo metu galiojusią partizanišką struktūrą ir nuostatas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti A. K. partizaniška veikla ir jos reikšmingumu Lietuvos valstybingumui. Tačiau pripažinus, jog M. M. padarytoje veikoje nėra BK 99 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektyviųjų požymių, ši išvada nėra reikšminga M. M. veikos kvalifikavimui.

 

Dėl BK 99 straipsnio grįžtamosios galios

 

12. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad M. M. pagal kaltinamajame akte suformuluotą kaltinimą pagal BK 99 straipsnį buvo kaltinamas dalyvavimu fiziškai sunaikinant A. K. kaip atskiros politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai narį. Be kita ko, ir šią bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo kreipimosi pagrindu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso kai kurių nuostatų, susijusių su baudžiamąja atsakomybe už genocidą, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo nutarimas).

13. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas genocidu laikomi tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę; taigi saugomų grupių sąrašas yra išsamus ir į jį nėra įtrauktos socialinės ir politinės grupės. Teisiškai privalomas ir visuotinai pripažintas genocido apibrėžimas įtvirtintas nagrinėjamai bylai aktualioje 1948 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Tautų Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Šios konvencijos šalys yra 144 valstybės, įskaitant Lietuvos Respubliką (konvencija Lietuvos Respublikai įsigaliojo 1996 m. gegužės 1 d.). Principai, kuriais grindžiama Konvencija prieš genocidą, civilizuotų tautų yra pripažinti įpareigojančiais valstybes net ir nesant jokių konvencinių įsipareigojimų. Taigi šie principai yra bendrosios tarptautinės teisės dalis; Konvencija prieš genocidą yra visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas įtvirtinanti universali tarptautinė sutartis. Pagal Konvenciją prieš genocidą susitariančiosios šalys patvirtino, kad genocidas – nesvarbu, ar jis vykdomas taikos, ar karo metu, – yra nusikaltimas pagal tarptautinę teisę, ir įsipareigojo užkirsti jam kelią ir už jį bausti (1 straipsnis). Pagal šios konvencijos 2 straipsnį genocidu laikoma toliau išvardyta veika, kuria siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, būtent: a) tos grupės narių žudymas; b) rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas tos grupės nariams; c) tyčinis sudarymas tai grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti ją visą ar jos dalį; d) priemonių, kuriomis siekiama riboti tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, panaudojimas; e) prievartinis vienos tokios grupės vaikų perdavimas kitai.

14. Pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas nustatyta galimybė valstybių nacionalinėje teisėje numatyti principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtį nustatant, kad baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus pagal tarptautinę teisę nustatantys nacionaliniai įstatymai gali turėti grįžtamąją galią (pvz., 1950 m. Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijos patvirtintų Tarptautinės teisės principų, pripažintų Niurnbergo tribunolo statute ir nuosprendyje, II ir IV principai). Tokia išimtis įtvirtinta ir tarptautiniuose žmogaus teisių aktuose (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 2 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje). Pavyzdžiui, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 straipsnio (Nėra bausmės be įstatymo) 1 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie remiantis jų padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo metu. Konvencijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis straipsnis nekliudo teisti ir nubausti kiekvieną asmenį už kokius nors veiksmus ar neveikimą, kurie jų padarymo metu pagal civilizuotų tautų pripažintus bendruosius teisės principus buvo laikomi nusikaltimais. Konstitucinis Teismas nurodė, kad iš Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos travaux préparatoires matyti, kad Pakto 15 straipsnyje ir Konvencijos 7 straipsnyje įtvirtintomis nuorodomis į tarptautinę teisę siekta sukurti bendros taisyklės nullum crimen, nulla poena sine lege išimtį – nustatyta, kad atsakomybė už veiksmus ar neveikimą, jų padarymo metu laikytus nusikaltimais pagal tarptautines sutartis ir papročius ar bendruosius teisės principus, gali būti taikoma net ir tais atvejais, kai jie nebuvo laikomi nusikaltimais pagal jų padarymo metu galiojusią nacionalinę teisę; Pakto 15 straipsnio 2 dalies ir Konvencijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatomis siekta inter alia patvirtinti Niurnbergo tribunolo suformuluotus principus. Konstitucinio Teismo nutarime nurodytoje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymėta, kad iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos travaux préparatoires matyti, jog šios Konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad baudžiamasis įstatymas neturi grįžtamosios galios, o šio straipsnio 2 dalis tik paaiškina šią taisyklę ir ji įtraukta siekiant užtikrinti, kad nebūtų abejojama baudžiamųjų persekiojimų, vykdytų po Antrojo pasaulinio karo už karo metu padarytus nusikaltimus, teisėtumu; abi Konvencijos 7 straipsnio dalys yra susijusios ir aiškintinos harmoningai (Didžiosios kolegijos 2013 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Maktouf ir Damjanovic prieš Bosniją ir Hercegoviną, peticijų Nr. 2312/08 ir 34179/08; Didžiosios kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. sprendimas byloje Kononov prieš Latviją, peticijos Nr. 36376/04). Bylose Kolk ir Kislyiy prieš Estiją ir Papon prieš Prancūziją (Nr. 2) EŽTT pažymėjo, kad Konvencijos 7 straipsnio 2 dalis taikytina Niurnbergo tribunolo statute numatytiems nusikaltimams žmoniškumui (2006 m. sausio 17 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Kolk ir Kislyiy prieš Estiją, peticijų Nr. 23052/04 ir 24018/04; 2001 m. lapkričio 15 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Papon prieš Prancūziją (Nr. 2), peticijos Nr. 54210/00). Apibendrindamas Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas yra nustatyta principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis, pagal kurią baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus nustatantys nacionaliniai įstatymai gali turėti grįžtamąją galią; tai netaikoma kitiems nusikaltimams, apibrėžiamiems pagal nacionalinę teisę. Tokia principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis taikytina inter alia genocido nusikaltimui, apibrėžiamam pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas (t. y. tik prieš nacionalines, etnines, rasines ar religines, bet ne socialines ar politines grupes nukreiptam genocido nusikaltimui).

14.1. Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.“ Taigi šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintas principas nulla poena sine lege, kuris reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už veiką, už kurią jos atlikimo metu pagal įstatymą nebuvo baudžiama. Pažymėtina, kad šis principas kyla ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo. Kaip Konstitucinis Teismas pažymėjo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimuose, taikant teisę inter alia būtina laikytis tokių iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų: atsakomybė (sankcija, bausmė) už teisės pažeidimus turi būti nustatyta iš anksto (nulla poena sine lege); veika nėra nusikalstama, jeigu tai nėra numatyta įstatyme (nullum crimen sine lege). Taigi pažymėtina ir tai, kad konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja du šiai konstitucinės justicijos bylai reikšmingus tarpusavyje susijusius principus: nulla poena sine lege ir nullum crimen sine lege.

14.2. Be to, pagarba tarptautinei teisei yra neatskiriama konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio esmė – teisės viešpatavimas, dalis. Pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis; šioje nuostatoje įtvirtintas konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas, t. y. principas pacta sunt servanda, reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal tarptautinę teisę, inter alia tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus; konstitucinis principas pacta sunt servanda reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti ir tarptautinius įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės (bendrosios tarptautinės teisės) normų, pagal kurias draudžiami tarptautiniai nusikaltimai. Vykdant šiuos įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai, susiję su atsakomybe už tarptautinius nusikaltimus, inter alia genocidą, negali nustatyti žemesnių standartų negu nustatytieji pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas; tokio reikalavimo nepaisymas būtų nesuderinamas su Konstitucijos preambulėje įtvirtintais atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės siekiais, kuriuos išreiškia konstitucinis teisinės valstybės principas.

14.3. Atsižvelgiant į Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, konstitucinio teisinės valstybės principo išreiškiamus atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės siekius, Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis principas nullum crimen, nulla poena sine lege nėra absoliutus. Pagal Konstituciją baudžiamuosiuose įstatymuose gali būti nustatyta šio principo išimtis, taikytina nusikaltimams pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus, inter alia genocido nusikaltimui, apibrėžiamam pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas (t. y. nukreiptam tik prieš nacionalines, etnines, rasines ar religines grupes); tik taip būtų paisoma iš Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies kylančio ir su konstitucinio teisinės valstybės principo išreiškiamais atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės siekiais susijusio reikalavimo Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais, susijusiais su atsakomybe už tarptautinius nusikaltimus, nenustatyti žemesnių standartų nei nustatytieji pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Šio reikalavimo, taigi ir Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio principo nullum crimen, nulla poena sine lege nebūtų paisoma, jeigu baudžiamuosiuose įstatymuose būtų nustatyta grįžtamoji jų galia nusikaltimams, apibrėžiamiems tik pagal nacionalinę teisę.

14.4. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad BK 3 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d., 2011 m. kovo 22 d. redakcijos) nustačius teisinį reguliavimą, pagal kurį asmuo pagal BK 99 straipsnį gali būti teisiamas už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tol, kol Baudžiamajame kodekse nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, nustatyta BK 99 straipsnio grįžtamoji galia tokiems veiksmams, kurie laikomi genocido nusikaltimu tik pagal nacionalinės teisės normas; nustatant tokį teisinį reguliavimą nepaisyta Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies, 135 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad BK 3 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d., 2011 m. kovo 22 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal BK 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tol, kol Baudžiamajame kodekse nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, prieštarauja (-avo) Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

15. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismai, vadovaudamiesi išdėstytomis Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatomis, įvertinę tiek M. M. pareikštą kaltinamajame akte esantį, tiek prokuroro pirmosios instancijos teismui pateiktu prašymu pakeisto kaltinimo apimtį, pagrįstai nusprendė, kad šioje byloje nagrinėjamo įvykio metu, t. y. 1965 m., nebuvo įstatymo, numatančio atsakomybę už veiką, kurios padarymu kaltinamas M. M. (dalyvavimas fiziškai sunaikinant atskiros politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai narį Lietuvos partizaną A. K.), o baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios išimtis (BK 3 straipsnio 3 dalis) tokiai veikai netaikoma. Taigi ir šiuo aspektu M. M. baudžiamoji atsakomybė pagal pareikštą kaltinimą negalima.

15.1. Pritardama tokioms šioje baudžiamojoje byloje padarytoms teismų išvadoms, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į po skundžiamų sprendimų priimtą Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 35343/05). Šiuo sprendimu nustatytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio (nullum crimen sine lege) pažeidimas dėl pareiškėjo nuteisimo pagal BK 99 straipsnį už Lietuvos gyventojų politinės grupės genocidą – dalyvavimą 1953 m. nužudant du Lietuvos partizanus. EŽTT nusprendė, kad toks pareiškėjo nuteisimas už genocidą negalėjo būti numatytas partizanų nužudymo metu. EŽTT, be kita ko, konstatavo, kad 1953 m. tarptautinė sutartinė teisė į genocido apibrėžimą neįtraukė politinių grupių, taip pat pakankamai aiškiai nebuvo galima nustatyti, kad tarptautinėje paprotinėje teisėje būtų numatytas platesnis genocido apibrėžimas už tą, kuris įtvirtintas 1948 m. Genocido konvencijos II straipsnyje (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 178). Nagrinėdamas, ar Lietuvos teismų pareiškėjo Vasiliausko byloje pateiktas jo veiksmų aiškinimas atitiko genocido sąvokos sampratą, kokia ji buvo 1953 m., EŽTT, be kita ko, nurodė, kad valstybės institucijos turi diskreciją aiškinti genocido apibrėžimą plačiau už numatytąjį 1948 m. Genocido konvencijoje. Tačiau ši diskrecija neleidžia vidaus teismams nuteisti asmenis pagal tokį platesnį apibrėžimą retrospektyviai. Atsižvelgdamas į tai, kad 1953 m. politinės grupės nebuvo įtrauktos į genocido apibrėžimą pagal tarptautinę teisę, EŽTT konstatavo, kad prokurorai neturėjo teisės retrospektyviai kaltinti, o vidaus teismai – retrospektyviai nuteisti pareiškėjo V. Vasiliausko už Lietuvos partizanų kaip politinės grupės narių genocidą (šiuo aspektu EŽTT nurodė ir pirmiau išdėstytas Konstitucinio Teismo nutarime padarytas išvadas).

 

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

 

16. Šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje konstatavus, kad M. M. padarytoje veikoje nėra BK 99 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektyviųjų požymių, kiti kasaciniame skunde išdėstyti argumentai faktiškai netenka teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl M. M. padarytos veikos kvalifikavimo. Tai argumentai dėl tam tikrų genocido objektyviųjų požymių sampratos (pvz., kad genocidu gali būti pripažįstamas ir vieno partizano nužudymas), dėl to, kad pagal teismų sprendimus partizanui A. K. nebuvo pripažintas reikšmingas nacionalinėsetninėspolitinės grupės statusas, dėl M. M. veiksmų teisėtumo jam dirbant (duomenys neskelbtini) ir dalyvaujant A. K. sulaikymo operacijoje, dėl to, kad genocidu gali būti pripažįstama ir vienintelio individo veikla, ir kt. Taigi šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1  punktu,

 

n u t a r i a :

 

Nukentėjusiosios J. Š. kasacinį skundą atmesti.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                           Artūras Pažarskis

                                                             

 

                                                                                                                 Olegas Fedosiukas

 

 

                                                                                                                 Armanas Abramavičius

 


Paminėta tekste:
  • BK
  • BK 99 str. Genocidas
  • BPK
  • BK 3 str. Baudžiamojo įstatymo galiojimo laikas
  • 1A-469-518/2015
  • 1A-21/2009
  • BPK 20 str. Įrodymai
  • BK 2 str. Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos
  • 2K-177/2009
  • 2K-24/2014