Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-12-19][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-505-219-2018].docx
Bylos nr.: 3K-3-505-219/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
RUAB „Molesta“ 167553832 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.6.29.1. Bendrosios paskolos sutarties nuostatos
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.1.17.3. kitos bylos dėl paskolos
2.6.29.4. Kiti su paskola susiję klausimai
2.6. Prievolių teisė
2.1.17. Bylos dėl paskolos
2.6.29. Paskola

?

                                Civilinė byla Nr. 3K-3-505-219/2018

Teisminio proceso Nr.  2-55-3-00142-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.29.1; 2.6.29.4

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. Ž. ir T. R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. Ž. ir T. R. ieškinius atsakovui R. J. dėl skolos, palūkanų, delspinigių priteisimo bei atsakovo priešieškinį ieškovams dėl paskolos sutarčių pripažinimo nesudarytomis; trečiasis asmuo restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė ,,Molesta“.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarčių sudarymą, paskolos suteikimo paskolos gavėjui įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas T. R. 2015 m. sausio 20 d. ieškiniu Vilniaus apygardos teismo prašė priteisti iš atsakovo R. J. 236 677,48 Eur skolą, 52 288,02 Eur palūkanas, 2556 Eur delspinigius, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3.       Ieškovas S. Ž. 2015 m. rugpjūčio 18 d. ieškiniu Panevėžio apygardos teismo prašė priteisti iš atsakovo R. J. 130 097,31 Eur skolą, 33 254,42 Eur palūkanas, 1404 Eur delspinigius, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

4.       Atsakovas R. J. 2015 m. vasario 23 d. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti nesudarytomis 2011 m. gegužės 16 d. paskolos sutartis Nr. 2011-1 ir Nr. 2011-2, o 2015 m. rugsėjo 17 d. pateiktu priešieškiniu prašė pripažinti nesudarytomis 2011 m. gegužės 16 d. paskolos sutartis Nr. 2011-3 ir Nr. 2011-4.

5.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartimi abi civilinės bylos sujungtos – Panevėžio apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-666-755/2015 prijungta prie Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-3738-640/2015, byla perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

6.       Ieškovas T. R. ieškinyje nurodė, kad 2011 m. gegužės 16 d. sudarytomis paskolos sutartimis Nr. 2011-1 ir Nr. 2011-2 iš viso paskolino atsakovui 236 677,48 Eur, šis paskolos su palūkanomis negrąžino. Šios sumos dalis buvo perduota grynaisiais pinigais, kita dalis – pagal 2011 m. gegužės 16 d. trišalį susitarimą Nr. 20110216-1 (toliau – ir trišalis susitarimas), sudarytą tarp T. R., R. J. ir RUAB „Molesta“.

7.       Ieškovas S. Ž. ieškinyje nurodė, kad 2011 m. gegužės 16 d. paskolos sutartimis Nr. 2011-3 ir Nr. 2011-4 atsakovui paskolino 130 097,31 Eur. Paskola buvo suteikta grynaisiais pinigais, atsakovas paskolos su palūkanomis negrąžino.

8.       Atsakovas R. J. priešieškiniuose nurodė, kad nors minėtos paskolos sutartys ir buvo pasirašytos, tačiau faktiškai jose nurodytos sumos jam nebuvo perduotos. Dėl to prašė teismo pripažinti paskolos sutartis nesudarytomis.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

9.       Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 30 d. sprendimu ieškovų S. Ž. ir T. R. ieškinius atmetė, o atsakovo R. J. priešieškinius tenkino visiškai ir pripažino nesudarytomis 2011 m. gegužės 16 d. paskolos sutartis Nr. 2011-1, Nr. 2011-2, Nr. 2011-3, Nr. 2011-4.

10.       Teismas nustatė, kad 2011 m. gegužės 16 d. T. R. ir R. J. pasirašė paskolos sutartis Nr. 2011-1 ir Nr. 2011-2; 2011 m. gegužės 16 d. S. Ž. ir R. J. pasirašė paskolos sutartis Nr. 2011-3 ir Nr. 2011-4. Ieškovai ir atsakovas yra UAB „Molesta“ ir UAB firma „Lietuvos melioracija“ akcininkai. Kaip nurodo šalys, paskolos sutartys buvo sudaromos UAB „Molesta“ finansinei situacijai pataisyti (t. y. UAB „Molesta“ akcininkai skolino pinigus vieni kitiems ir pačiai UAB Molesta“). Iš šių aplinkybių teismas darė išvadą, kad abu ieškovai tarpusavyje derino savo veiksmus, paskolos sutartys pasirašytos esant toms pačioms aplinkybėms, todėl visos paskolos sutartys ir jų sudarymo aplinkybės iš esmės turėtų būti vertinamos vienodai.

11.       Paskolos sutarčių 2 punkte nurodyta, kad: „Šia Sutartimi Paskolos davėjas perdavė Paskolos gavėjui šios Sutarties 5 punkte numatytą pinigų sumą, o Paskolos gavėjas ją gavo“. Paskolos sutarčių 5 punkte nurodyta, kad: „Šia Sutartimi Paskolos davėjas patvirtina, kad perdavė, o Paskolos gavėjas gavo nuosavybėn <...> paskolos sumą“. Būtent šiais paskolos sutarčių punktais remdamiesi ieškovai teigė, kad perdavė atsakovui pinigus, o atsakovas pinigus gavo. Atsakovas teigė, kad vien šių punktų paskolos sutartyse nurodymas dar nereiškia, kad pinigai jam buvo realiai perduoti, todėl remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.875 straipsnio 3 dalimi prašė paskolos sutartis pripažinti nesudarytomis.

12.       Ieškovas T. R. savo reikalavimą (įskaitant ir teiginį, jog atsakovas pinigus gavo), be kita ko, grindė dar ir 2011 m. gegužės 16 d. trišaliu susitarimu, sudarytu tarp T. R. , R. J. ir UAB Molesta“. T. R. teigė, kad jis pinigus buvo paskolinęs įmonei UAB „Molesta“, o remiantis šiuo susitarimu UAB „Molesta“ 627 580 Lt (181 759,73 Eur) turėjo grąžinti ne T. R., o R. J. Anot T. R., likusi paskolos dalis – 189 620 Lt (54 917,75 Eur) – buvo perduota paskolos gavėjui R. J. grynaisiais pinigais. Ieškovas S. Ž. teigė, kad paskolą atsakovui taip pat suteikė grynaisiais pinigais, o paskolos suteikimo faktą patvirtina jo Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikta turto deklaracija, kurioje nurodyta, jog R. J. buvo suteikta 449 200 Lt (130 097,31 Eur) dydžio paskola. Grynųjų pinigų perdavimo faktą ieškovai siekė įrodyti į teismo posėdį pasikvietę liudytojus V. U. ir G. V. 

13.       Įvertinęs bylai svarbias aplinkybes, teismas sprendė, kad minėtų įrodymų bei liudytojų parodymų nepakanka padaryti išvadai, jog atsakovui pinigai realiai buvo perduoti. Tiek ieškovai, tiek atsakovas yra didelę patirtį turintys verslininkai, kelių įmonių akcininkai. Taigi, ieškovai ir atsakovas turėjo suprasti, kad atliekant operacijas su didelėmis pinigų sumomis yra būtina užtikrinti tai, kad tokios operacijos atsispindėtų tam tikruose buhalteriniuose dokumentuose (įskaitant įmonės apskaitą, kiek tai susiję su UAB „Molesta“, tiek kitus dokumentus, pvz., kvitus, išrašus iš sąskaitų ir kt.). Į bylą nebuvo pateikta jokių kvitų, išrašų iš sąskaitų ir kitų dokumentų, iš kurių matytųsi, kad ieškovai perdavė, o atsakovas gavo paskolos sutartyse nurodytas pinigų sumas. Be to, bet koks rūpestingas ir atsakingas asmuo turi suprasti, kad disponuoti tokiomis sumomis grynųjų pinigų yra nesaugu (pinigai gali būti pagrobti arba pamesti), ir turėtų rinktis banko operacijas, iš kurių taip pat matytųsi pinigų judėjimas iš vienos sąskaitos į kitą ir taip lengviau būtų įrodomas paskolos suteikimo faktas. Ieškovai nenurodė, kodėl jie tokio pobūdžio operacijas atliko ne per banką, o grynaisiais pinigais.

14.       Teismo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas V. U. nepatvirtino grynųjų pinigų perdavimo fakto, nes nurodė, jog nematė, kokius veiksmus atliko T. R. ir R. J. Nors liudytojas G. V. nurodė, kad matė, kaip T. R. bei S. Ž. skolino R. J. pinigus, tačiau teismas šio liudytojo parodymus vertino kritiškai, nes jis yra UAB „Inžinera“ (UAB „Molesta“ patronuojamosios įmonės) akcininkas, todėl gali turėti suinteresuotumą šios bylos baigtimi.

15.       Trišalis susitarimas nėra tinkamas įrodymas, įrodantis pinigų perdavimo R. J. faktą. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-552-653/2017 buvo pripažinti negaliojančiais: T. R. ir R. J. paskolos sutartys, minėtas trišalis susitarimas, UAB „Molesta“ mokėjimai T. R., R. J. Nors Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, bet minėtos bylos nagrinėjimo metu teismas apklausė šalis, susipažino su UAB „Molesta“ dokumentais ir kt., taigi nustatė tiek minėtai, tiek šiai bylai reikšmingas aplinkybes. Tai, kad trišalis susitarimas nesukėlė jokių teisinių pasekmių (pinigai nebuvo perduoti), šios bylos nagrinėjimo metu paliudijo ir kaip liudytoja apklausta O. P., ginčo sandorio metu ėjusi UAB „Molesta“ buhalterio pareigas. Ji nurodė, kad trišalis susitarimas nebuvo įtrauktas į UAB „Molesta“ buhalterinę apskaitą, o pinigai, remiantis juo, nebuvo pervesti.

16.       S. Ž., įrodinėdamas pinigų paskolinimo R. J. faktą, pateikė tris savo (šeimos) turto deklaracijas (FR0001 formos): už 2010 m. mokestinius metus, užpildytą 2011 m. gegužės 1 d.; už 2014 m. mokestinius metus, užpildytą 2015 m. balandžio 29 d.; patikslintą deklaraciją už 2011 m. mokestinius metus, užpildytą 2016 m. birželio 1 d. Deklaracija už 2010 metus nagrinėjamai bylai nėra aktuali, nes ginčijami sandoriai įvyko 2011 metais. Pirmą kartą R. J. paskolinta suma nurodyta deklaracijoje už 2014 metus. Ši deklaracija užpildyta 2015 m. balandžio 29 d. ir nurodyta kaip pirminė. Tik daugiau nei po metų, t. y. 2016 m. birželio 1 d., S. Ž. pateikė deklaracijos už 2011 metus papildymą, kuriame jau yra nurodyta apie R. J. suteiktą paskolą. Taigi, informacija, pateikta deklaracijose, yra nevienareikšmė. Iš jos negalima padaryti išvados apie pinigų perdavimą R. J. 2011 metais, nes įrašai apie suteiktas paskolas atsirado tik pildant deklaracijas 2015 metais. Ieškovas S. Ž. eidamas svarbias pareigas (Molėtų rajono savivaldybės meras), negalėjo nežinoti, kad jis apie gautą ir paskolintą didelę pinigų sumą turėjo deklaruoti, pildydamas deklaraciją už 2011 metus, t. y. 2012, o ne 2015 metais, bei pateikdamas 2011 metų deklaracijos papildymą dar metais vėliau – 2016-aisiais. Esant šioms aplinkybėms, teismas nelaikė S. Ž. pateiktų deklaracijų patikimais įrodymais, kad, R. J. 2011 m. gegužės 16 d. sudarant paskolų sutartis, buvo perduota sutartyse nurodyta pinigų suma.

17.       Paskolos sutarčių 9 punkte įtvirtintas reikalavimas už gautą paskolą įkeisti R. J. nuosavybės teise priklausančias UAB firmos „Lietuvos melioracija“ akcijas. Tačiau R. J. jam priklausančių akcijų niekada neįkeitė, o ieškovai net praėjus ilgam laiko tarpui po sutarčių sudarymo to nereikalavo padaryti. Paskolos sutartyse yra nurodytos didelės pinigų sumos, todėl bet koks apdairiai ir rūpestingai besielgdamas asmuo turėtų siekti, kad dideles pinigų sumas pasiskolinantis asmuo pateiktų ir tam tikrus užtikrinimo būdus, jog tuos pinigus tikrai grąžins, juolab kad, kaip nurodo ieškovai, buvo skolinami grynieji pinigai.

18.       Teismas sprendė, kad tikėtina, jog R. J. pinigai pagal paskolos sutartis nebuvo perduoti, taigi jam nekyla pareiga jų grąžinti. Dėl šios priežasties teismas tenkino priešieškinį ir pripažino paskolos sutartis nesudarytomis (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

19.       Bylą pagal ieškovų S. Ž. ir T. R. apeliacinį skundą išnagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. birželio 19 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimą.

20.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad paskolos sutartis yra realinis sandoris, todėl pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Teismai jau yra suformavę praktiką, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). Todėl nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

21.       Visų paskolos sutarčių 2 punkte nurodyta analogiška sąlyga, kad paskolos davėjas perdavė paskolos gavėjui šios sutarties 5 punkte nustatytą pinigų sumą, o paskolos gavėjas ją gavo ir įsipareigoja, laikydamasis šios sutarties IV dalyje nustatytų terminų, grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Sutarčių 5 punkte nurodyta, kad šia sutartimi paskolos davėjas patvirtina, jog perdavė, o paskolos gavėjas – gavo nuosavybėn atitinkamai pagal Sutartį Nr. 1 – 572 040 Lt (165 674,23 Eur) paskolą, pagal Sutartį Nr. 2 – 245 160 Lt (71 003,24 Eur), pagal Sutartį Nr. 3 – 134 760 Lt (39 029,19 Eur), pagal Sutartį Nr. 4 – 314 440 Lt (91 068,12 Eur). Sutarčių 6 punktuose nustatyta, kad Sutarties Nr. 1 suteikimo terminas iki 2015 m. gegužės 16 d., Sutarties Nr. 2 – iki 2013 m. lapkričio 16 d., Sutarties Nr. 3 – iki 2013 m. lapkričio 16 d., Sutarties Nr. 4 – iki 2015 m. lapkričio 16 d. Be to, visų sutarčių 4.4 punkte aptarta atsakovo pareiga mokėti paskolos davėjui 6 proc. metines palūkanas, pervedant jas kas metus į paskolos davėjo sutartyje nurodytą sąskaitą. Pagal 11 punktą, tuo atveju, jei paskolos gavėjas neįvykdo sutarčių 6 punkte nustatytų pareigų arba jas įvykdo netinkamai, jam skaičiuojami 0,02 proc. delspinigiai nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną.

22.       Iš byloje esančių ieškovo T. R. banko sąskaitų išrašų matyti, kad nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. jis išgrynino 975 200 Lt (282 437,44 Eur). T. R. deklaruoja esąs verslininkas, kelių įmonių akcininkas, mažai tikėtini tokie jo argumentai, kad bankų sąskaitos išrašo duomenys apie lėšų išgryninimą per daugiau nei ketverių metų laikotarpį savaime patvirtina šių pinigų panaudojimą ginčo paskoloms suteikti. Mažai tikėtina, kad profesionalus verslininkas daugiau nei ketverius metus savo žinioje turėjo tokią sumą grynųjų pinigų, kaupė ir niekur šių lėšų neinvestavo, negavo ekonominės naudos. Iš T. R. metinių pajamų deklaracijų matyti, kad didžiąją dalį jose nurodytų pajamų sudaro būtent gaunamos palūkanos už vertybinius popierius, indėlius, suteiktas paskolas.

23.       Paskolos sutartyse nurodytos sumos išgryninimas būtent paskolos sandorių sudarymo momentu nėra užfiksuotas, taip pat nėra atliktas ir banko pavedimas paskolos gavėjui, nors toks paskolos suteikimo būdas neabejotinai būtų ne tik gerokai paprastesnis, saugesnis, bet ir ekonomiškai naudingesnis, juolab kad išgryninant dideles pinigų sumas iš banko sąskaitų patiriama papildomų išlaidų už lėšų išgryninimą. Byloje nėra įtikinamų argumentų, kodėl profesionalūs verslininkai, neabejotinai turintys verslo ir tokių sandorių sudarymo patirties, atliko ne banko pavedimą, kuris aiškiai ir užtikrintai leistų identifikuoti tiek paskolos dalyko perdavimo momentą, tiek jo sumą bei kitas reikšmingas aplinkybes, o pasirinko grynųjų pinigų perdavimą, kaip tvirtino savo procesiniuose dokumentuose.

24.       Papildomų abejonių dėl paskolos dalyko perdavimo būtent grynųjų pinigų forma kelia ir ieškovų nurodomo perdavimo būdo (grynaisiais) neatitiktis kitoms sutarčių nuostatoms (sąlygoms), reguliuojančioms paskolos dalyko grąžinimą. Paskolos sutarčių 8 punkte paskolos suma pripažįstama grąžinta paskolos davėjui nuo jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą momento, t. y. atlikus banko pavedimą, bet ne ją grąžinant grynaisiais pinigais.

25.       Dėl ieškovų nurodytos 2011 m. gegužės 11 d. sudarytos paskolos sutarties, kuri patvirtintų, kad ieškovas T. R. suteikė 449 200 Lt (130 097,31 Eur) paskolą S. Ž., o šis perskolino šią sumą 2011 m. gegužės 16 d. R. J., teismas nurodė, kad byloje nesama duomenų, išskyrus patį sutarties tekstą, kad ieškovui S. Ž. realiai buvo perduota nurodyta toje sutartyje pinigų suma, atitinkamai, kad šis ieškovas galėjo tokiomis lėšomis disponuoti ir jas 2011 m. gegužės 16 d. perskolinti atsakovui. Abejonių dėl aptariamo sandorio realumo, kartu ir ginčo dalyko perdavimo atsakovui kyla taip pat ir dėl to, kad ir šią paskolos sutartį (kartu su nagrinėjamoje byloje analizuojamomis sutartimis) S. Ž. išviešino tik 2016 m. birželio 1 d., įtraukdamas ją į savo turto deklaraciją už 2011 m. Nepateikta jokio įtikinamo paaiškinimo, kodėl reikėjo paskolą atsakovui suteikti iš esmės T. R. lėšomis per tarpininką S. Ž., pirmiausia paskolą suteikiant jam, o po kelių dienų – ir atsakovui.

26.       Pinigų perdavimo pagal ginčo sutartį fakto nepagrindžia šalių 2011 m. gegužės 31 d. trišalis susitarimas, jo nepasirašė T. R. Atsižvelgiant į jo turinį, tai yra susitarimas dėl šalims priklausančios RUAB „Molesta“ valdymo ir bendro įsipareigojimo už šios bendrovės prievoles. Jis niekaip negali patvirtinti paskolos dalyko perdavimo pagal visas keturias dar iki šio susitarimo sudarytas paskolos sutartis ir (ar) paskolos santykių susiklostymo.

27.       Visų sutarčių 4.4 punkte buvo nustatyta paskolos gavėjo (atsakovo) pareiga mokėti paskolos davėjams (ieškovams) 6 proc. metines palūkanas, jas kasmet pervedant į paskolos davėjų sutartyje nurodytas sąskaitas. Iš byloje esančių ieškovo T. R. atsakovui 2013 m. rugsėjo 12 d. bei 2014 m. gruodžio 10 d. siųstų pranešimų matyti, kad, praėjus tik daugiau kaip dvejiems metams po Sutarties Nr. 1 sudarymo, ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl palūkanų pagal šią sutartį sumokėjimo, o 2014 m. gruodžio 10 d. pranešimu ieškovas informavo vienašališkai sutartį nutraukiantis. Atsakovas savo 2013 m. lapkričio 30 d., 2015 m. sausio 16 d. atsakymuose nurodė, kad jam neaiškus tokio reikalavimo mokėti palūkanas pagrindas, prašydamas pateikti įrodymus, patvirtinančius paskolos santykių buvimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad tokius reikalavimus sumokėti palūkanas iki 2015 m. rugpjūčio 17 d., kai prieš pateikiant ieškinį išsiuntė atsakovui pranešimą apie Sutarties Nr. 4 nutraukimą bei skolos, palūkanų grąžinimo, būtų atsakovui reiškęs ieškovas S. Ž., o reikalavimų pagal Sutartį Nr. 3 jis apskritai nereiškė.

28.       Nebuvo siekiama realaus paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonių, nurodytų sutarčių 9 punkte, įgyvendinimo, t. y. atsakovui nuosavybės teise priklausančių 22 181 vnt. UAB firmos ,,Lietuvos melioracija“ akcijų įkeitimo. Mažai tikėtina, kad ieškovai, grynaisiais pinigais paskolindami atsakovui (fiziniam asmeniui) itin didelę pinigų sumą pagal visas keturias sutartis, nebūtų kontroliavę paminėtos sutartinės prievolės įvykdymo ir (ar) nebūtų užsitikrinę savo turtinių interesų apsaugos, sudarius tokį susitarimą.

29.       Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-40-180/2018 pažymėta, kad trišaliame susitarime nėra įvardijamas tikslas pakeisti pradinį skolininką nauju, kai pradinis skolininkas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo, o tiesiog susitarta, kad RUAB „Molesta“ jai T. R. paskolintus 627 580 Lt (181 759,73 Eur) turės grąžinti R. J. pagal 2011 m. gegužės 16 d. sutartį Nr. 2011-1.

30.       Ieškovai, siekdami pagrįsti paskolos sutarčių sudarymo su atsakovu poreikį, teigė, kad sutarčių sudarymą lėmė sudėtinga trečiojo asmens RUAB ,,Molesta“ finansinė padėtis, o pagrindinis įmonės kreditorius AB DNB bankas sutiko pratęsti kredito liniją tik su sąlyga, jog įmonės akcininkai užtikrins 1 600 000 Lt (463 392,02 Eur) lėšų įmonėje buvimą. Ieškovai nurodė, kad akcininkai sutarė, jog kiekvienas iš jų paskolins įmonei pinigų sumą, proporcingą jų valdomų akcijų kiekiui. Kadangi atsakovas reikiamos pinigų sumos neturėjo, ieškovai teigė lėšas paskolinę ginčo sutartimis. Tačiau ir tokie teiginiai savaime negali patvirtinti nei paskolos sutarčių dalyko perdavimo atsakovui, nei paskolos sandorių realumo, nes patys ieškovai neginčijo fakto, kad sutartyse įvardijamos sumos RUAB ,,Molesta“ nebuvo perduotos.

31.       Teismas sprendė, kad paskolos sandorių pasirašymo tikslai aiškiai neidentifikuojami, nes šalys savo ketinimų neatskleidė arba juos nurodė skirtingai, pinigų perdavimo aplinkybės byloje nebuvo įrodytos, tai reiškia, kad sandoriai, kaip paskolos sutartys, nebuvo sudaryti.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

32.       Kasaciniu skundu ieškovai T. R. ir S. Ž. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinius tenkinti, o atsakovo priešieškinius atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

32.1.                      Bylą išnagrinėję teismai konstatavo, kad paskolos sutartyse yra tiesiogiai nurodyta, jog paskolos gavėjas pinigus gavo, kartu nurodė, jog papildomai ieškovų pateikti netiesioginiai įrodymai savaime neįrodo pinigų perdavimo, priėjo prie nepagrįstos išvados, kad atsakovas negavo paskolos dalyko.

32.2.                      Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę asmenys turi iš įstatymo kylančią pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis). Būtent atsakovui, neigiančiam pinigų perdavimo pagal sutartis faktą, tenka pareiga įrodyti, kad pinigai jam nebuvo perduoti ir kad paskolos sutartys nesudarytos, nepaisant rašytinės formos paskolos dokumento surašymo ir jo pasirašymo.

32.3.                      Nagrinėjamoje byloje surinkti tiesioginiai įrodymai patvirtina, kad atsakovas gavo paskolos dalyką, netiesioginiai įrodymai patvirtina ieškovų galimybes paskolinti ginčo sumą, taip pat atsakovo poreikį ją pasiskolinti. Priešingos teismų išvados yra nepagrįstos. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojantį CPK 185 straipsnį, taip pat pažeidė CPK 178 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo naštos paskirstymo šalims taisykles.

32.4.                      Atsakovas į bylą nepateikė nė vieno rašytinio įrodymo, kuris paneigtų paskolos sutarties realumą, o savo atsikirtimus bandė grįsti liudytojų parodymais bei abstrakčiais samprotavimais. CK 6.875 straipsnio 2 dalyje, inter alia (be kita ko), nustatyta: jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinė (šio kodekso 6.871 straipsnis), pagal šio straipsnio 1 dalį ginčyti paskolos sutarties remiantis liudytojų parodymais neleidžiama.

32.5.                      Sąskaitų išrašai apie išgrynintas sumas (975 200 Lt (282 437,44 Eur)) bei šeimos turto deklaracijos netiesiogiai patvirtina ieškovo T. R. galimybę suteikti atsakovui Sutartyse Nr. 1 ir Nr. 2 nurodytą 817 200 Lt (236 677,47 Eur) paskolą. Šie netiesioginiai rašytiniai įrodymai turėjo būti teismų vertinami kartu su tiesioginiais rašytiniais įrodymais (Sutartyse Nr. 1 ir Nr. 2 esančiomis formuluotėmis) apie paskolos dalyko perdavimą R. J. T. R. 2011 metais disponavo didele grynųjų pinigų suma, todėl būtent grynaisiais pinigais ir buvo suteikta didžioji paskolų dalis. T. R. turint didelę grynųjų pinigų sumą, neabejotinai buvo paprasčiau bei saugiau sandorius įvykdyti grynaisiais pinigais, o ne laikyti grynuosius ir atlikti banko pavedimą.

32.6.                      Po paskolos sutarčių pasirašymo akcijų įkeitimo įforminimą privalėjo atlikti R. J. Tas faktas, kad R. J. pažeidė prisiimtą įsipareigojimą, gali būti vertinamas tik jo nenaudai, t. y. kaip R. J. nesąžiningumo ir jo rengimosi negrąžinti pinigų įrodymas. R. J. nepranešė ieškovams, kad neįformino akcijų įkeitimo, todėl ieškovai pagrįstai tikėjosi, kad įkeitimo sandoris yra užbaigtas.

32.7.                      T. R. pinigų dalies perdavimo pagal Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 (t. y. 627 580 Lt (181 759,73 Eur) sumos) faktą, be kita ko, byloje įrodinėjo ir 2011 m. gegužės 16 d. trišaliu susitarimu, sudarytu tarp jo, atsakovo ir trečiojo asmens restruktūrizuojamos UAB „Molesta“. Šiame susitarime nurodyta, kad jo šalys sutinka, jog 627 580 Lt (181 759,73 Eur), T. R. paskolinti RUAB „Molesta“, būtų perduoti R. J. pagal sutartį Nr. 2011-1, sudarytą tarp R. J. ir T. R.; R. J. ir UAB „Molesta“ sutinka pasirašyti paskolos sutartį. Trišaliu susitarimu ieškovo skolininkė RUAB „Molesta“ pakeista nauju skolininku atsakovu R. J.

32.8.                      Trišalis susitarimas yra rašytinis dokumentas, kuris patvirtina, kad atsakovas R. J. neginčijo paskolos dalyko gavimo. Iš šio susitarimo turinio matyti, kad, įvykus susitarime nurodytam draudžiamajam įvykiui, šalys susitarė, jog <…> bus įskaitoma dalis paskolos pagal paskolos sutartį Nr. 2011-3, sudarytą tarp S. Ž. ir R. J. <...>. Taigi, praėjus po paskolos gavimo 15 dienų, atsakovas R. J. aiškiai patvirtino, kad paskolos sutartis yra sudaryta. Teismai taip pat neįvertino, kad liudytojas G. V. parodė, jog jis dalyvavo gal apie dešimtyje susitikimų, kuriuose buvo sprendžiami įvairūs reikalai ir kurių metu R. J. teisinosi T. R. bei S. Ž., kad dėl savo finansinės padėties negali sumokėti palūkanų už paskolintas sumas.

32.9.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-552-653/2017 pagal ieškovių RUAB „Molesta“ ir UAB „Vėsa ir partneriai“ ieškinius atsakovams T. R., R. J. dėl sandorių nuginčijimo rezultatą. Joje buvo sprendžiamas ir šio trišalio susitarimo galiojimo klausimas. Teismas nustatė, kad trišalis susitarimas negali būti vertinamas kaip susitarimas dėl novacijos, nes atsakovas T. R. pagal šį susitarimą neatleido ieškovės (RUAB „Molesta“) nuo prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo, susitarus tik dėl to, kad ji paskolą turi grąžinti R. J., o Lietuvos apeliacinis teismas minėtą teismo sprendimą (civilinėje byloje Nr. 2-552-653/2017) paliko nepakeistą, sutikdamas su teismo išvadomis ir pažymėdamas, kad susitarime nėra įvardijamas tikslas pakeisti pradinį skolininką nauju, kai pradinis skolininkas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo, o tiesiog susitarta, kad ieškovė RUAB Molesta“ jai T. R. paskolintus 627 580 Lt (181 759,73 Eur) turės grąžinti R. J. pagal 2011 m. gegužės 16 d. sutartį Nr. 2011-1.

32.10.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-611/2018 nesutiko su tokiomis išvadomis ir panaikino Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-552- 653/2017 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-40-180/2018. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad panaikintos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados, jog 2011 m. gegužės 16 d. trišaliu susitarimu buvo susitarta ne dėl novacijos, bet tik dėl prievolės įvykdymo būdo (CK 6.44 straipsnis), dėl ko buvo atlikti ginčijami mokėjimai R. J., bei atsižvelgiant į tai, kad R. J. pinigais disponuoja daugiau nei penkis su puse metų, darytina išvada, jog aptariamos sumos dalį RUAB „MolestaR. J. nuosavybėn pervedė įvykus novacijai.

32.11.                      CK 6.141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, jeigu šalys vietoj esamos prievolės savo susitarimu sukuria pradinę prievolę pakeičiančią naują prievolę, turinčią skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą (novacija). Novacija taip pat laikoma pradinio skolininko pakeitimas nauju, kai pradinį skolininką kreditorius atleidžia nuo prievolės įvykdymo. Novacija laikomi ir tie veiksmai, kai pagal naują sutartį naujas kreditorius pakeičia ankstesnįjį, o skolininkas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo ankstesniam kreditoriui.

32.12.                      UAB „Molesta“ sąskaitos AB „Swedbank“ išrašas patvirtina, kad UAB „Molesta“ pervedė R. J. : 2012 m. spalio 2 d. 156 900 Lt (45 441,38 Eur), 2012 m. spalio 12 d. 196 120 Lt (56 800,28 Eur), 2012 m. spalio 16 d. 156 900 Lt (45 441,38 Eur). Atsakovas R. J. tas dideles pinigų sumas priėmė (nors jokių kitų paskolų UAB „Molesta“ nebuvo suteikusi, išskyrus paskolą per ieškinyje nurodytą novaciją). Taigi, pats faktas, kad R. J. tas sumas priėmė ir iki šiol pinigais disponuoja (neperdavė jų T. R.), paneigia teismų išvadą, kad buvo susitarta ne dėl novacijos, bet tik dėl prievolės įvykdymo būdo (CK 6.44 straipsnis).

32.13.                      Taigi 2011 m. gegužės 12 d. su UAB „Molesta“ pasirašyta paskolos sutartimi Nr. 110512/2 R. J. suteikė UAB „Molesta“ 627 580 Lt (181 759,73 Eur) paskolą, tačiau nepervedė UAB „Molesta“ sutartyje nustatytos sumos. Vietoj to T. R., R. J. ir UAB Molesta“ pasirašė 2011 m. gegužės 16 d. trišalį susitarimą Nr. 20110216-1, kuriuo susitarė, kad UAB „Molesta“ paskolos dalį – 627 580 Lt (181 759,73 Eur) – turi grąžinti R. J., nes pastarasis šią sumą pasiskolina iš T. R. pagal 2011 m. gegužės 16 d. sutartį, sudarytą T. R. ir R. J. Būtent nurodytų sandorių sistema paaiškina, kodėl R. J. grąžinant paskolą įrašyta paskolos sutartis Nr. 110512/2.

33.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas R. J. prašo atmesti kasacinį skundą, palikti nepakeistus Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 19 d. nutartį. Atsiliepime nurodoma:

33.1.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad esant tokiai situacijai, t. y. kai įstatymo reikalavimus atitinkanti paskolos sutartis yra pas kreditorių, yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau įstatyme paskolos gavėjui taip pat suteikta teisė šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, ir ginčijama sutartis yra rašytinė paskolos sutartis, tai, atsakovui teigiant, kad jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis.

33.2.                      Būtent atsakovui, neigiančiam pinigų perdavimo pagal sutartis faktą, tenka pareiga įrodyti, kad pinigai jam nebuvo perduoti ir kad paskolos sutartys nesudarytos, nepaisant rašytinės formos paskolos dokumento surašymo ir jo pasirašymo. Taigi, teismai teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovų argumentais, kad vien sutarčių 2, 5 punktuose išdėstytos sąlygos ir jų formuluotės neginčytinai patvirtina pinigų perdavimo atsakovui faktą pagal kiekvieną iš sutarčių. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino visus atsakovo, tinkamai vykdžiusio savo įrodinėjimo pareigą, bei ieškovų pateiktus ir byloje esančius įrodymus, atitinkančius leistinas įrodinėjimo priemones, ir priėmė pagrįstą sprendimą.

33.3.                      Paskolos sutarčių su T. R. ir S. Ž. 5 punktuose yra tik paskolos davėjų, t. y. T. R. ir S. Ž., patvirtinimas, kad jie perdavė paskolos dalyką paskolos gavėjo nuosavybėn, tačiau nėra paskolos gavėjo R. J. patvirtinimo, kad jis gavo paskolos dalyką nuosavybėn. Teismų praktikoje nurodyta, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2010). Taigi paskolos sutartyse nesant užfiksuoto paskolos dalyko gavimo nuosavybėn fakto, būtent ieškovai turi įrodyti pinigų perdavimo atsakovui faktą, tačiau ieškovų pateikti netiesioginiai įrodymai nepatvirtino šios aplinkybės.

33.4.                      Teismai teisingai įvertino ir byloje esančius netiesioginius įrodymus, kuriais ieškovai grindė pinigų perdavimo faktą – ieškovų banko sąskaitų išrašus, turto deklaracijas, šalių susirašinėjimą, liudytojų parodymus bei trišalį susitarimą.

33.5.                      Teismai pagrįstai iš byloje esančių ieškovo T. R. banko sąskaitų išrašų sprendė, kad ieškovo finansinis pajėgumas suteikti atitinkamo dydžio paskolas byloje nebuvo ginčijamas, tačiau neįrodo ir pinigų perdavimo atsakovui fakto.

33.6.                      Trišalis susitarimas, atsižvelgiant į jo turinį, yra susitarimas dėl šalims priklausančios bendrovės RUAB „Molesta“ valdymo ir bendro įsipareigojimo už šios bendrovės prievoles, tačiau niekaip nepatvirtina paskolos dalyko perdavimo pagal visas keturias dar iki šio susitarimo sudarytas paskolos sutartis ir (ar) paskolos santykių susiklostymo tarp šalių.

33.7.                      Teismai taip pat pagrįstai įvertino šalių susirašinėjimą, vykusį po ginčo sandorių pasirašymo. Nors sutartyse numatytas palūkanų mokėjimas kas metus, jų pagal sutartį T. R. pareikalavo tik praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo jų sudarymo.

33.8.                      Nuo pat paskolos sutarčių pasirašymo momento 2011 m. R. J. nėra atlikęs nė vieno mokėjimo pagal šias paskolos sutartis, nes paskolos dalykas jam nebuvo perduotas, t. y. paskolos sutartys taip ir nebuvo sudarytos. Užtikrinant paskolos sutartis akcijų įkeitimas nebuvo atliktas, o T. R. ir S. Ž. per visą laikotarpį nuo paskolos sutarčių pasirašymo taip ir nepareiškė pretenzijų dėl to, kad akcijos nebuvo įkeistos, ir niekada to nereikalavo, todėl tokie T. R. ir S. Ž. veiksmai leidžia manyti, jog paskolos dalykas nebuvo perduotas R. J.

33.9.                      Teismai pagrįstai sprendė, kad G. V. liudijimas mačius pinigų perdavimą atsakovui nėra patikimas, nes šis liudytojas 2016 m. gruodžio 28 d. vykusiame teismo posėdyje, atsakydamas tiek į bylą nagrinėjusio teismo, tiek į atsakovo atstovės klausimus, nurodė, kad dalyvaudavo RUAB ,,Molesta“ akcininkų susirinkimuose, jam buvo žinoma, jog šalys ketina sudaryti ginčo paskolos sutartis, tačiau šių sutarčių sąlygos bei detalės jam nėra žinomos (teismo posėdžio garso įrašas nuo 2 val. 28 min. 37 sek.), jis nematė, kada ir kokiu būdu buvo perduoti pinigai pagal minėtas sutartis (teismo posėdžio garso įrašas nuo 2 val. 34 min. 32 sek.).

33.10.                      Teismai skundžiamuose sprendimuose pagrįstai nurodė, kad S. Ž. ir jo sutuoktinės deklaracijos už 2014 m. neįrodo pinigų perdavimo R. J. fakto, nes S. Ž. nurodė, kad pinigus perdavė 2011 m., o paskolą deklaravo tik 2015 m., tai leidžia abejoti deklaracijų kaip įrodymų patikimumu.

33.11.                      Paskolos sutartys buvo sudarytos ne dėl to, kad R. J. reikėjo pinigų. Jo finansinė padėtis buvo gera ir jam skolintis pinigų nereikėjo. Šalių ketinimai sudarant šias paskolos sutartis buvo visiškai kiti, savo esme ir tikslais susiję ne su paskolos teisiniais santykiais, o su UAB „Molesta“ veiklos tęstinumo išsaugojimu. Tuo metu baigėsi UAB „Molesta“ kredito sutartis su banku. Bankas sutiko pratęsti terminą su sąlyga, kad bendrovės akcininkai laiduos UAB „Molesta“ įsipareigojimus savo turtu ir nereikalaus grąžinti suteiktų bendrovei paskolų anksčiau, nei bus grąžintas kreditas bankui. R. J. sutikus su kitų akcininkų iškeltomis sąlygomis sudaryti paskolos sutartis, UAB „Molesta“ valdyba pritarė kredito termino pratęsimui ir turto įkeitimui, dėl to bankas pratęsė kredito terminą (2011 m. balandžio 5 d. Valdybos posėdžio protokolo kopija; 2011 m. balandžio 15 d. susitarimo su banku kopija yra byloje).

33.12.                      Teismai pagrįstai konstatavo, kad trišalis susitarimas negali būti vertinamas kaip susitarimas dėl novacijos, nes T. R. pagal šį susitarimą neatleido RUAB ,,Molesta“ nuo prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo, susitarus tik dėl to, kad ji paskolą turi grąžinti R. J. Trišaliame susitarime nėra įvardijamas tikslas pakeisti pradinį skolininką nauju, kai pradinis skolininkas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo, o tiesiog susitarta, kad RUAB Molesta“ jai T. R. paskolintus 627 580 Lt (181 759,73 Eur) turės grąžinti R. J. pagal 2011 m. gegužės 16 d. paskolos sutartį Nr. 2011-1.

33.13.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011 išaiškinta, kad pagal CK 6.141 straipsnio 1 dalį pradinio skolininko pasikeitimas nauju yra novacija tais atvejais, kai kreditorius pradinį skolininką atleidžia nuo prievolės įvykdymo; jeigu šalių pasikeitimas sutartyje neatitinka šių reikalavimų, sutartiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip skolos perkėlimas, teisių ir pareigų perleidimas pagal šalių konkrečią sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2012; 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2013).

33.14.                      Įvertinus 2011 m. gegužės 16 d. trišalio susitarimo turinį, akivaizdu, kad T. R. neatleido UAB „Molesta“ nuo prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo, nes UAB Molesta“ vis tiek privalėjo grąžinti paskolą, tik sumą turėjo perduoti R. J. pagal 2011 m. gegužės 16 d. pasirašytą sutartį Nr. 2011-1 tarp T. R. ir R. J. . Šiuo atveju T. R., kaip UAB „Molesta“ kreditorius, nurodė skolininkei, kam pervesti skolą, ir situacija labiau atitinka CK 6.44 straipsnį, kai prievolė turi būti įvykdyta kreditoriaus nurodytam asmeniui. Trišalis susitarimas niekada nebuvo įtraukiamas į UAB „Molesta“ buhalterinę apskaitą ir UAB „MolestaR. J. 2012 m. pervedė pinigus visai kito sandorio, o ne trišalio susitarimo pagrindu, tai patvirtino ir liudytoja O. P., buvusi UAB „Molesta“ buhalterė.

33.15.                      Taigi, teismai pagrįstai konstatavo nesant novacijos, nes dėl prievolės pasibaigimo novacija turi būti prievolės šalių susitarimas, mat novacija nepreziumuojama. Ji turi būti aiškiai išreikšta. Jeigu yra prievolės šalies novacija, tai dėl jos turi susitarti pradinės ir naujos prievolės šalys, išskyrus atvejus, kai įstatymo nustatyta, kad tam tikrų asmenų sutikimas nereikalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011; 2014 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2014; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-427-915/2017). Ginčo atveju jokio aiškaus ir net neaiškaus susitarimo dėl novacijos tarp šalių nebuvo.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl paskolos sutarties teisinių santykių ir jų įrodinėjimo

 

34.       Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis yra realinė ir pripažįstama sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad paskoliniai teisiniai santykiai gali atsirasti ne tik paskolos sutarties sudarymo metu, bet ir po jos sudarymo perduodant (skolinant) sutartyje nurodytą pinigų sumą. Paskoliniai teisiniai santykiai tarp paskolos davėjo ir paskolos gavėjo gali būti susidarę anksčiau žodinės sutarties pagrindu ir įforminti vėliau sudarant rašytinę sutartį. Paskoliniai teisiniai santykiai gali atsirasti ir tarp verslu užsiimančių asmenų tarpusavio atsiskaitymus įforminant paskolos sutartimis. Todėl, kilus ginčui dėl paskolos teisinių santykių, kiekvienu atveju būtina išaiškinti paskolinių teisinių santykių kilmę ir realumą.

35.       Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jei jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis).

36.       Teismų praktika, aiškinant paskolos sutartį reglamentuojančias teisės normas ir paskolos santykių įrodinėjimą, yra išplėtota ir nuosekli. Paprastai paskolos sutartyje turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz., ,,pinigus gavau“, ,,ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“ ir pan.), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Tačiau kartu kasacinio teismo yra pažymėta, kad net jei toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.1936.195 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684-313/2015).

37.       Kasacinis teismas, be kita ko, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą, reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai, pagrindžiantys sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų visumos duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų visumos duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...> skolinuosi <...>“, gali jomis remdamasis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą. Išvadą dėl tokių sąlygų vertinimo tik kaip atitinkamo ketinimo arba tik įsipareigojimo ateityje perduoti paskolos dalyką gali lemti byloje surinktų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2014).

38.       Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai paskolos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis ir teismų praktika dėl paskolos teisinių santykių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo rėmėsi, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ją taikė netinkamai.

39.       Byloje nustatyta, kad ieškovai ir atsakovas 2011 m. gegužės 16 d. sudarė kelias paskolų sutartis, kuriomis ieškovai paskolino atsakovui sutartyse nurodytas pinigų sumas, o šis įsipareigojo gautas pinigų sumas grąžinti ieškovams. Paskolos sutarčių turinys ir sąlygos, išskyrus skolinamas sumas, tapačios arba beveik tapačios. Sutarčių 2 punkte nurodyta, kad paskolos davėjas perdavė paskolos gavėjui sutartyje nurodytą pinigų sumą, o paskolos gavėjas ją gavo ir įsipareigoja grąžinti. Sutarčių 5 punkte nurodyta, kad paskolos davėjas patvirtina, jog perdavė, o paskolos gavėjas gavo skolinamą sumą. Paskolų sutartyse aiškiai įvardijamos skolinamos pinigų sumos ir aiškiai įformintas (įtvirtintas) pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas. Taigi sutartys dėl pinigų skolinimo realiai įvykdytos (pinigai perduoti), paskolos (pinigų) gavėjas įsipareigojo juos grąžinti sutartyse aptartomis sąlygomis.

40.       Priešieškiniuose nurodyta, kad paskolos sutartys buvo sudarytos dėl ieškovų ir atsakovo tarpusavio verslo, susijusio su UAB „Molesta“ veikla, o atsakovas paskolos sutartyse nurodytų pinigų sumų negavo. Iš bylos duomenų matyti, kad tiek ieškovai, tiek atsakovas yra verslininkai ir verslo, įskaitant paskolos, santykius išmano, tačiau aiškiai nenurodyta ir neatskleista, dėl ko atsakovas pasirašė minėtas paskolos sutartis ir ypač jų sąlygą, kad jis patvirtino, jog gavo skolintas sumas. Atsakovas neįrodinėjo, kad prieš jį buvo taikytos prievartos ar kitokios nusikalstamos priemonės dėl sutarčių pasirašymo, taip pat apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, ar susidėjusių sunkių aplinkybių (CK 1.91 straipsnis), taip pat neįrodinėjo kitų sandorio negaliojimo pagrindų, nustatytų CK 1.78–1.93 straipsniuose.

41.       Teismai, nustatydami faktą (tenkindami priešieškinį), kad pagal paskolos sutartis pinigai nebuvo perduoti, nagrinėjo tikimybę perduoti itin didelį grynųjų pinigų kiekį, paskolos davėjų galimybes paskolinti sutartyse nurodytas sumas, nors, bylos duomenimis, ieškovas T. R. tokias finansines galimybes turėjo; paskolų gavėjo poreikį gauti paskolos sutartyse nurodytas sumas, nors šis nurodė lėšų poreikį UAB „Molesta“ veiklai finansuoti; paskolų davėjų nesinaudojimą sutartyse nustatytomis teisėmis ir kt., tačiau netyrė ir nevertino esminės aplinkybės, dėl ko atsakovas prisiėmė sutarčių naštą, jei, kaip jis teigė, kad pinigų negavo. Esant aptartoms paskolos sutarčių sąlygoms, teismų argumentai nepakankami priešieškiniams tenkinti.

42.       Byloje, be kita ko, nustatyta, kad 2011 m. gegužės 16 d. trišalį susitarimą sudarė ieškovas T. R., atsakovas ir trečiasis asmuo RUAB ,,Molesta“. Susitarime nurodyta, kad jo šalys sutinka, jog 627 580 Lt (181 759,73 Eur), T. R. paskolinti RUAB ,,Molesta“, būtų perduoti R. J. pagal sutartį Nr. 2011-1, sudarytą tarp R. J. ir T. R.; R. J. ir UAB „Molesta“ sutinka pasirašyti paskolos sutartį. Šalys sutinka, tą patvirtinto ir atsakovas R. J. atsiliepime į kasacinį skundą, kad paskolos sutartys buvo sudarytos siekiant išsaugoti UAB „Molesta“ veiklos tęstinumą. Tuo metu baigėsi UAB „Molesta“ kredito sutartis su banku. Bankas sutiko pratęsti terminą su sąlyga, kad bendrovės akcininkai laiduos UAB „Molesta“ įsipareigojimus savo turtu ir nereikalaus grąžinti suteiktų bendrovei paskolų anksčiau, nei bus grąžintas kreditas bankui. Bendrovės akcininkai prisiėmė pareigą gelbėti bendrovės veiklą, UAB „Molesta“ valdyba pritarė kredito termino pratęsimui ir turto įkeitimui, dėl to AB DNB bankas pratęsė kredito terminą (2011 m. balandžio 5 d. UAB „Molesta“ valdybos posėdžio protokolas; 2011 m. balandžio 15 d. susitarimas su banku). Iš 2011 m. gegužės 13 d. susitarimų Nr. 1 ir Nr. 2 su AB DNB banku matyti, kad šalys įsipareigojo atidėti suteiktų ar būsimų paskolų grąžinimo terminus trečiajam asmeniui RUAB ,,Molesta“ ir nereikalauti iš bendrovės jų grąžinti bei mokėti palūkanų, iki visiškai bus įvykdyti bendrovės įsipareigojimai bankui. Šiuose susitarimuose nurodyta, kad jų pasirašymo metu T. R. įmonei yra suteikęs 972 420 Lt (281 632,29 Eur) paskolą, o R. J. – 627 580 Lt (181 759,73 Eur). Šios faktinės aplinkybės faktiškai paaiškina, dėl ko atsirado byloje sprendžiami paskolos santykiai.

43.       Taigi, bylos šalių paskolos teisiniai santykiai galėjo atsirasti dėl ieškovų ir atsakovo kaip akcininkų siekio išsaugoti UAB „Molesta“ veiklą, nes visi akcininkai susirinkime nubalsavo vykdyti banko reikalavimus ir remti bendrovę (ieškovas T. R. turėjo pinigų ir suteikė bendrovės veiklai paskolą, o vėlesnėmis paskolos sutartimis visi trys akcininkai piniginę naštą pasidalijo). Teismai šių aplinkybių neištyrė, neįvertino ir jų reikšmės paskolos santykiams nenurodė.

44.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013 išaiškinta, kad net ir tais atvejais, kai rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), tai nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, ir ginčijama sutartis yra rašytinė paskolos sutartis, tai atsakovui teigiant, kad jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis.

45.       Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

46.       Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

47.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-611/2018 buvo sprendžiamas sandorių, tarp jų ir nagrinėjamai bylai aktualaus 2011 m. gegužės 16 d. trišalio susitarimo negaliojimo klausimas, šia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi panaikintos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis buvo pripažintas negaliojančiu nurodytas trišalis susitarimas, ir bylos dalis perduota nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartimi aptariamą bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Pirmąja instancija bylą nagrinėjančiame Vilniaus apygardos teisme posėdis bylai nagrinėti paskirtas 2019 m. sausio 25 d., taigi šiuo metu nurodyta byla nėra užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo būtų pateiktas trišalio susitarimo teisinis vertinimas, reikšmingas nagrinėjamai bylai.

48.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs lėšų kaip paskolų sumų pervedimo pagal paskolos sutartis įrodymų nebuvimą, sprendė, kad paskolos sutartys nesudarytos, tačiau liko neįvertinta kitų įrodymų reikšmė paskolos santykių atsiradimui. Byloje, atsižvelgiant į pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo nėra ištirtos bei įvertintos nutarties 39–44 punktuose nurodytos aplinkybės, turinčios reikšmės sprendžiant dėl šalių paskolos santykių teisinio vertinimo.

49.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėję bylą teismai netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, nenustatė tikrųjų paskolos sutarčių šalių ketinimų, netinkamai laikėsi kasacinio teismo suformuotos paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo, įrodymų tyrimo ir vertinimo praktikos, todėl dėl materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

50.       Kasaciniam teismui nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93, 98 straipsniai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 19 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                        Danguolė Bublienė 

 

 

                                        Virgilijus Grabinskas 

 

 

                                        Vincas Verseckas

 


Paminėta tekste:
  • 2-666-755/2015
  • CK
  • 2-552-653/2017
  • CK6 6.875 str. Paskolos sutarties ginčijimas
  • CK6 6.870 str. Paskolos sutarties samprata
  • 3K-3-229-916/2017
  • 2A-40-180/2018
  • CPK
  • 2-55
  • CK6 6.44 str. Asmuo, kuriam turi būti įvykdyta prievolė
  • CK6 6.141 str. Novacijos samprata
  • 3K-3-37/2014
  • 3K-3-366/2010
  • 3K-3-564/2010
  • 3K-3-145/2011
  • 3K-3-357/2012
  • 3K-3-184/2013
  • 3K-3-471/2014
  • e3K-3-427-915/2017
  • 3K-3-684-313/2015
  • 3K-7-430/2013
  • 3K-3-426/2014
  • CPK 176 str. Įrodinėjimas
  • CPK 3 str. Bylų nagrinėjimas pagal galiojančią teisę
  • 3K-3-257-701/2015
  • 3K-3-305-248/2015
  • 3K-3-273-611/2018
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai