Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2020-05-25][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-7-75-823-2020].docx
Bylos nr.: e3K-7-75-823/2020
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 188659752 suinteresuotas asmuo
UAB „CORPUS A“ 125167563 suinteresuotas asmuo
UAB ,,Ignitis" 303383884 suinteresuotas asmuo
UAB „Naujamiesčio būstas“ 121452091 suinteresuotas asmuo
UAB ,,OREM" 302764996 suinteresuotas asmuo
UAB EDS INVEST 2 302583330 suinteresuotas asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius 193180814 suinteresuotas asmuo
AB ,, Energijos skirstymo operatorius" 304151376 suinteresuotas asmuo
"Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 188704927 suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
2.1. Bendrosios nuostatos
2.6.2.1. Netesybos
2.6.10.5.1. Sutartinė atsakomybė
2.6.29.1. Bendrosios paskolos sutarties nuostatos
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
3.4.2.3.1. Kreditorių reikalavimai ir jų tvirtinimas
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.1.5.2. Ieškinio senaties termino pradžia ir ieškinio senaties termino pabaigos teisiniai padariniai
2.6.2. Prievolių įvykdymo užtikrinimas
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.4.2. Fizinių asmenų bankrotas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.4.2.3. Fizinio asmens kreditoriai
3.4. Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, fizinių asmenų ir įmonių bankrotas, restruktūrizavimas bei ypatingoji teisena
2.1.5. Ieškinio senatis
2.6.10.5. Civilinės atsakomybės rūšys
2.6. Prievolių teisė
3.2.6. Teismo sprendimas
8. BYLOS DĖL FIZINIŲ ASMENŲ BANKROTO
2.6.10. Civilinė atsakomybė
2.6.29. Paskola

?

Civilinė byla Nr. e3K-7-75-823/2020

Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00264-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.5.2.; 2.6.2.1.; 2.6.10.5.1.; 2.6.29.1.; 3.2.6.1.; 3.4.2.3.1.

 (S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. gegužės 25 d.

Vilnius

`

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Danguolės Bublienės, Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko procesinių teisių perėmėjos uždarosios akcinės bendrovės Eds invest 2 kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo bankroto administratoriaus Sauliaus Grigaravičiaus prašymą dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo A. I. bankroto byloje; suinteresuoti asmenys – uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko procesinių teisių perėmėja uždaroji akcinė bendrovė „Eds invest 2“, A. I., V. M., N. B., A. R., A. D.-K., uždaroji akcinė bendrovė „Orem“, uždaroji akcinė bendrovė „Naujamiesčio būstas“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Corpus A“, R. S. (R. S.), N. S., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „Lietuvos dujų tiekimas“, akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarties nutraukimo teisines pasekmes, skolininko pareigą mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas, netesybų mažinimą ir ieškinio senatį, aiškinimo ir taikymo.

2.       Palangos apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartimi (įsiteisėjo 2017 m. kovo 22 d.) A. I. (toliau – ir bankrutuojantis asmuo, skolininkas) iškelta fizinio asmens bankroto byla. A. I. bankroto administratorius pateikė teismui tvirtinti bankrutuojančio asmens kreditorių finansinius reikalavimus, tarp jų ir antros eilės kreditoriaus UAB Medicinos banko (toliau – ir Bankas, kreditorius) finansinį reikalavimą, kildinamą iš su A. I. sudarytų 2005 m. gruodžio 15 d. kredito sutarties Nr. K11/2015 bei 2008 m. gegužės 13 d. kredito sutarties Nr. LOAN_64769. 

3.       Bankroto administratorius nurodė, kad 464 931,96 Eur UAB Medicinos banko finansinio reikalavimo dalies neginčija ir prašo teismo ją patvirtinti. Su UAB Medicinos banko 657 089,07 Eur finansinio reikalavimo dalimi bankroto administratorius nurodė nesutinkantis ir prašantis teismo šios finansinio reikalavimo dalies netvirtinti.

4.       Bankroto administratorius ginčijo Banko finansinio reikalavimo dalį dėl palūkanų (pagal 2008 m. gegužės 13 d. kredito sutartį Nr. LOAN_64769 – 330 801,40 Eur, pagal 2005 m. gruodžio 15 d. kredito sutartį Nr. K11/2015 – 160 067,52 Eur), 15 172,43 Eur papildomų išlaidų (bylinėjimosi, priverstinio išieškojimo, turto draudimo, saugojimo ir išlaikymo, turto vertinimo ir kitų išlaidų) bei delspinigių, argumentuodamas tuo, kad Bankas nepateikė palūkanų ir delspinigių apskaičiavimo pagrindimo, nėra aišku, ar skolininkui nebuvo taikyta dviguba atsakomybė. Be to, bankroto administratorius prašė kreditoriaus prašomiems priteisti delspinigiams taikyti ieškinio senatį.

5.       Su UAB Medicinos banko finansiniu reikalavimu nesutiko ir bankrutuojantis asmuo A. I., prašė taikyti ieškinio senatį kreditoriaus prašomiems priteisti delspinigiams, o kredito sutartyse nustatytus 0,1 proc. delspinigius kaip nepagrįstai didelius sumažinti iki 0,02 proc.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

6.       Plungės apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi patvirtino antros eilės kreditoriaus UAB Medicinos banko 1 110 604,73 Eur finansinį reikalavimą, o 11 416,30 Eur finansinio reikalavimo dalies nutarė netvirtinti.  

7.       Teismas nurodė, kad bankrutuojantis asmuo nei Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2012 m. sausio 2 d. nutarties Nr. 3691V/2011, kuria buvo nutarta išieškoti skolą pagal kredito sutartį Nr. LOAN_64769 hipotekos kreditoriaus naudai, nei delspinigių dydžio ir termino, už kuriuos jie skaičiuojami, neginčijo, savarankiško ieškinio dėl senaties terminų taikymo nereiškė, o reikalavimą sumažinti iš jo išieškomus delspinigius taikant senatį pareiškė tik jam iškeltoje fizinio asmens bankroto byloje, sprendžiant klausimą dėl kreditorių pareikštų finansinių reikalavimų tvirtinimo. Šis daugiau nei penkerius metus trukęs pareiškėjo neveikimas teismo buvo įvertintas kaip nepateisinamas ir nesąžiningas kitos sutarties šalies atžvilgiu, todėl teismas sprendė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2012 m. sausio 2 d. nutartimi Nr. 3691V/2011 patvirtintas UAB Medicinos banko reikalavimas iš A. I. išieškoti 151 047,72 Eur apskaičiuotų ir nesumokėtų delspinigių šioje byloje nekvestionuotinas.  

8.       Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nė vienos kredito sutarčių sąlygų A. I. neginčijo. Kredito suma, paskirtis, palūkanų norma, terminas, delspinigiai ir kitos sąlygos buvo individualiai aptarti ir dėl jų šalys atskirai susitarė. Kadangi delspinigių dydis buvo abiejų šalių valia susitartas ir įtvirtintas sutartyje ir sutartyje nėra susitarta dėl išlygų, taip pat dėl kitokių nuostatų, kuriomis galėtų būti mažinamas delspinigių dydis, iš kredito sutarties kylančio pagrindo mažinti delspinigių dydį nėra, o pati sąlyga dėl delspinigių dydžio nustatymo negali būti pripažinta nesąžininga. 

9.       Teismo vertinimu, kreditorius pareikštą finansinį reikalavimą dėl palūkanų ir netesybų pagrindė 2017 m. gegužės 25 d. pateiktais dokumentais ir skaičiavimais. A. I., nesutikdamas su antstolių atliekamais vykdymo veiksmais, išieškant kreditoriaus UAB Medicinos banko naudai iš hipoteka įkeisto turto, galėjo juos skųsti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytus terminus, tačiau to nedarė.

10.       Teismas nustatė, kad 2008 m. gegužės 13 d. kredito sutarties 4.5 punktu bei 2006 m. rugsėjo 13 d. papildomo susitarimo Nr. 2 prie 2005 m. gruodžio 15 d. kredito sutarties 4.8 punktu šalys susitarė, jog, kredito gavėjui pažeidus sutartyje nustatytą kredito ar jo dalies grąžinimo terminą, Bankas įgyja teisę nuo pažeidimo iki įsiskolinimo dienos skaičiuoti, o kredito gavėjas įsipareigoja mokėti 1 procentu didesnę metinę palūkanų normą už laiku nesumokėtą sumą, ir iš dalies sutiko su suinteresuotu asmeniu A. I., kad kreditorius, reikalaudamas kartu ir delspinigių, ir padidintų palūkanų, jam taiko dvigubą atsakomybę. Atsižvelgdamas į tai, teismas pagal 2008 m. gegužės 13 d. kredito sutartį prašomą patvirtinti delspinigių sumą sumažino 2847,91 Eur suma.

11.       Teismas nustatė, kad iš skolininko A. I. UAB Medicinos banko naudai teismo procesiniais sprendimais buvo priteistas mažesnis bylinėjimosi išlaidų dydis, nei kreditorius prašė patvirtinti. Kadangi kreditorius nepateikė bankroto administratoriui bei bankroto bylą nagrinėjančiam teismui aiškių visas finansiniame reikalavime išdėstytas kitas išlaidas pagrindžiančių dokumentų, teismas UAB Medicinos banko finansinio reikalavimo dalį dėl 15 172,43 Eur kitų išlaidų (bylinėjimosi, priverstinio išieškojimo, turto draudimo, saugojimo ir išlaikymo, turto vertinimo ir kitų išlaidų) sumažino iki įrodytos ir bankroto administratoriaus neginčytos sumos – 6603,99 Eur.

12.       Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal bankrutuojančio asmens A. I. ir kreditoriaus UAB Medicinos banko atskiruosius skundus, 2018 m. spalio 25 d. nutartimi Plungės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį pakei ir UAB Medicinos banko finansinį reikalavimą nuo 1 110 604,73 Eur padidino iki 1 122 021,03 Eur, kitą Plungės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutarties dalį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui.

13.       Grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui kasacinis teismas nurodė, kad, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, padidintos palūkanos, nustatytos sutartyje už sutartyje nustatyto kredito ar jo dalių grąžinimo termino praleidimą, turėtų būti laikomos kompensuojamosiomis palūkanomis, o ne, kaip kvalifikavo apeliacinės instancijos teismas, mokėjimo (pelno) palūkanomis, ir pripažino pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo nuo 2011 m. už tuos pačius laikotarpius bankas neturėjo pagrindo skaičiuoti kartu sutartyje nustatytas kompensuojamąsias (padidintas) bei įstatyme (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau  CK) 6.37 ir 6.210 straipsniuose) nustatytas kompensuojamąsias palūkanas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai išaiškinęs aptartas teisės normas, nenustatė visų reikšmingų ginčui išspręsti aplinkybių, t. y. nenustatė, ar banko pareikštą finansinį reikalavimą sudarančios sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos nebuvo skaičiuojamos už tuos pačius laikotarpius, kaip ir įstatyme nustatytos kompensuojamosios palūkanos, ir ar į sutartines kompensuojamąsias palūkanas nebuvo įskaičiuoti delspinigiai, dėl to stokoja faktinio ir teisinio pagrindimo apeliacinės instancijos teismo išvada dėl patvirtinto banko finansinio reikalavimo dydžio.

14.       Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad nors bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai turėjo pakankamą pagrindą nagrinėjamu atveju pagal skolininko prieštaravimus nespręsti dėl hipotekos teisėjo nutartimi išieškotinų delspinigių sumažinimo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad delspinigių, įskaitant hipotekos teisėjo nutartimi nurodytus išieškotinus delspinigius, dydį ginčijo ir bankroto administratorius pareiškime tvirtinti banko pareikštą finansinį reikalavimą, prašydamas taikyti delspinigiams ieškinio senatį, apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas taikyti ieškinio senatį delspinigiams vien dėl skolininko aktyvių veiksmų nebuvimo, be pagrindo iš esmės neįvertino bankroto administratoriaus prašymo dėl ieškinio senaties taikymo.

15.       Bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, kreditoriaus UAB Medicinos banko procesinių teisių perėmėja UAB „Eds invest 2 pateikė apeliacinės instancijos teismui patikslintą 1 094 280,16 Eur reikalavimą. Kreditorė nurodė, kad, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutarties išaiškinimus, atsisako reikalavimo dalies dėl padidintų palūkanų priteisimo, taip pat prašo į patikslintą finansinį reikalavimą įtraukti tik kasacinio teismo pripažintą 6603,99 Eur papildomų išlaidų sumą. Kitus anksčiau pareikštus reikalavimus kreditorė nurodė palaikanti visa apimtimi.

16.       Klaipėdos apygardos teismas, pakartotinai išnagrinėjęs civilinę bylą pagal bankrutuojančio asmens A. I. ir kreditorės UAB „Eds invest 2 atskiruosius skundus, 2019 m. birželio 27 d. nutartimi Plungės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį pakeitė ir bankrutuojančio A. I. antros eilės kreditorės UAB „Eds invest 2“ reikalavimą nuo 1 110 604,73 Eur sumažino iki 467 209,26 Eur.

17.       Apeliacinės instancijos teismas iš UAB Eds invest 2“ teismui pateiktų skaičiavimų nustatė, jog po 2011 m. palūkanos buvo skaičiuojamos neatsižvelgiant į tai, kad kredito sutartimis buvo nustatytos kintamos palūkanos (2005 m. gruodžio 15 d. ir 2008 m. gegužės 13 d. kredito sutarčių 2.2 punktai) ir kad nuo 2015 m. fiksuojama neigiama (tiek LIBOR, teik EURIBOR) tarpbankinių palūkanų norma. Teismas pažymėjo, kad kredito sutarčių 4.7 punkte šalys susitarė, jog tuo atveju, jei du mėnesius iš eilės nebus paskelbtas kredito sutarties 2.2 punkte nustatytas rodiklis, kuris naudojamas palūkanų normai nustatyti (LIBOR ar VILIBOR), Bankas turi teisę vienašališkai pakeisti sutarties 2.2 punktą ir pasirinkti kitą rodiklį, kuris bus naudojamas metinei palūkanų normai nustatyti, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad Bankas pagal kredito sutarties 4.7 punktą būtų raštu pranešęs A. I. apie vienašališkai pakeistą kredito sutarties 2.2 punktą ir pasirinktą kitą rodiklį, kuris bus naudojamas metinei palūkanų normai nustatyti. Tai, kad kreditorė nuo 2011 m. skaičiuoja 7,79 proc. (skolos pagal 2005 m. kredito sutartį apskaičiavimo lentelė) bei 7,685 proc. (skolos pagal 2008 m. kredito sutartį apskaičiavimo lentelė) palūkanas, teismo vertinimu, suteikia pagrindą abejoti kreditorės pateiktų skaičiavimų teisingumu.

18.       Apeliacinės teismas taip pat nustatė, kad po 2011 m. buvo skaičiuojamos ne tik sutartyse, bet ir įstatyme nustatytos 5 proc. procesinės palūkanos, bei pripažino nepagrįstais UAB Eds invest 2“ argumentus, kad sutartinių (pelno) palūkanų kartu su įstatyme įtvirtintomis kompensuojamosiomis palūkanomis (5 proc.) skaičiavimas po hipotekos teismo nutarčių priėmimo atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartyje pateiktą išaiškinimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš minėtos kasacinio teismo nutarties turinio galima spręsti, kad kalbama tik apie ikiteismines palūkanas, t. y. apie iki kreipimosi į teismą skaičiuotinas palūkanas, nes kasacinio teismo nutarties 73 punkte konstatuota, jog sprendžiant palūkanų ir netesybų santykį jų išieškojimo atveju vadovaujamasi bendrąja nuostata, kad neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kreditorius nepagrįstai praturtėtų. Be to, kasacinio teismo nutarties 71 punkte konstatuota, kad po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo nuo 2011 m. už tuos pačius laikotarpius Bankas neturėjo pagrindo skaičiuoti kartu sutartyje nustatytų kompensuojamųjų (padidintų) bei įstatyme (CK 6.37 ir 6.210 straipsniuose) nustatytų kompensuojamųjų palūkanų.

19.       Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, priešingai nei teigia naujoji kreditorė, ieškinio senaties terminas dėl delspinigių priteisimo yra praleistas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš byloje esančių pradinio kreditoriaus UAB Medicinos banko procesinių dokumentų, šis pripažino aplinkybę dėl praleisto ieškinio senaties termino delspinigiams ir prašė šį terminą atnaujinti.

20.       Atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamos delspinigių sumos dalis buvo Banko priskaičiuota ir dengiama iš hipotekos procese realizuoto turto gautų pajamų (pagal 2005 m. kredito sutartį tokių delspinigių buvo priskaičiuota ir priverstine vykdymo tvarka padengta iš parduoto turto pajamų net 146 523,61 Eur), dėl to liko nepadengta didesnė kredito suma, kuri bankroto byloje bus dengiama pirmame etape, o ne antrame etape, kuriame dengiamos priskaičiuotos palūkanos ir netesybos (Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 2 dalis), apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamas ginčas turi įtakos ir kitų kreditorių, kurių teises gina bankroto administratorius ir kurie nebuvo hipotekos bylose dalyvaujančiais asmenimis, teisėtiems interesams. Teismas sutiko su bankrutuojančio asmens argumentais, kad, netenkinus bankroto administratoriaus prašymo taikyti ieškinio senatį delspinigiams, labai sumažėtų kitų kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus, ir dėl šios priežasties nutarė ieškinio senaties terminą delspinigiams taikyti (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 1.126 straipsnio 2 dalis).

21.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kredito sutarties Nr. LOAN_64769 2.9 punktu buvo susitarta dėl 0,1 proc. delspinigių, kurie pagal sutarties 6.4.2 punktą mokami nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško skolos sumokėjimo bankui dienos, mokėjimo. Tokią pat pareigą įtvirtino kredito sutarties Nr. K11/2005 6.3.2 punktas. Pagal 2008 m. gegužės 13 d. kredito sutartį Nr. LOAN_64769 Bankas A. I. apskaičiavo sumokėti 151 047,72 Eur delspinigių. Pagal 2005 m. gruodžio 15 d. kredito sutartį Nr. K11/2015 priskaičiuotos 146 523,61 Eur netesybos buvo padengtos pardavus įkeistą turtą. Šiuo atveju nėra ginčo, kad Banko apskaičiuoti delspinigiai buvo dengiami iš priverstine tvarka realizuoto hipoteka įkeisto turto, todėl spręstinas klausimas dėl teisinio pagrindo mažinti visų apskaičiuotų delspinigių dydį – ir sumokėtų, ir padengtų priverstine tvarka.

22.       Atsižvelgdamas į tai, kad abi kredito sutartys buvo sudarytos tarp fizinio asmens ir banko, jos sudarytos prisijungimo būdu, kreditai buvo išduoti ir vartojimo reikmėms (kredito sutarčių 2.3 punktai); papildomais susitarimais dėl kredito grąžinimo terminų atidėjimo buvo žymiai didinama palūkanų norma (pvz., 2005 m. kredito sutarties 2008 m. liepos 3 d. papildomu susitarimu Nr. 5 metinių palūkanų norma padidinta nuo 7 proc. iki 12 proc., o marža padidinta nuo 3,19 proc. iki 6,57 proc.), o ši aplinkybė teismų praktikoje pripažįstama paslėpta netesybų forma, byloje nėra duomenų, kad bankrutuojančio asmens prievolės neįvykdymas būtų lėmęs tokio dydžio (151 047,72 Eur ir 146 523,61 Eur) nuostolių kreditoriui atsiradimą, įvertinęs kreditorės ir bankrutuojančio asmens interesų proporcingumą, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas tenkinti bankrutuojančio asmens prašymą sumažinti delspinigių dydį nuo 0,1 proc. iki 0,02 proc.

23.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, UAB Eds invest 2“ pateiktas finansinio reikalavimo skaičiavimas yra nepagrįstas, šio finansinio reikalavimo dydžio objektyviai negalima nustatyti kompleksiškai neatlikus visos skolos perskaičiavimo, todėl, sprendžiant dėl tvirtintino kreditorės reikalavimo dydžio, bus atsižvelgta į teismo padarytas išvadas dėl palūkanų ir delspinigių bei remiamasi bankrutuojančio asmens teismui pateiktais skaičiavimais.

24.       Spręsdamas dėl skolos dydžio pagal 2005 m. gruodžio 12 d. kredito sutartį Nr. K11/2015 apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad skolos pagal šią sutartį dydis 2011 m. rugsėjo 8 d. (Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos teisėjos nutarties priėmimo dieną) buvo 362 150,10 Eur. Nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. (t. y. nuo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartyje nurodytos kreipimosi į teismą dienos) skaičiuotinos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos, kurios kartu su sutartinėmis palūkanomis neskaičiuotinos. Iki 2013 m. kovo 20 d., kai buvo realizuotas hipoteka įkeistas turtas ir iš gautų pajamų dengiama kredito skola, tokių palūkanų priskaičiuotina 27 930,20 Eur. Visa skola 2013 m. kovo 20 d. (skolos dengimo iš pajamų, gautų realizavus hipoteka įkeistą turtą, dieną) buvo 390 080,30 Eur (362 150,10 Eur + 27 930,20 Eur). Dalį 390 080,30 Eur  skolos padengus iš turto pardavimo gautomis 353 626,04 Eur pajamomis, skolos likutis 2013 m. kovo 21 d. buvo 36 454,26 Eur. Nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2017 m. kovo 21 d. (iki teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos) skaičiuotinos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos nuo likusios 36 454,26 Eur skolos. Tokių palūkanų priskaičiuotina 7300,83 Eur. Atsižvelgiant į nurodytus skaičiavimus, bankrutuojančio asmens skola pagal 2005 m. gruodžio 12 d. kredito sutartį Nr. K11/2015 yra 43 755,09 Eur (36 454,26 Eur + 7300,83 Eur).

25.       Spręsdamas dėl skolos dydžio pagal 2008 m. gegužės 13 d. kredito sutartį Nr. LOAN_64769 apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kredito likutis pagal šią sutartį 2012 m. sausio 2 d. buvo 595 150,41 Eur. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2012 m. sausio 2 d. nutarties priėmimo dieną palūkanos sudarė 81 435,11 Eur ir 12 532,06 Eur (iki 2009 m. liepos 31 d. priskaičiuotos palūkanos), taigi iš viso – 93 967,17 Eur, o padidintos palūkanos  30 433,06 Eur. Iš viso 2012 m. sausio 2 d. skolos dydis buvo 719 550,64 Eur (595 150,41 Eur + 93 967,17 Eur + 30 433,06 Eur). Nuo 2011 m. gruodžio 28 d. (nuo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 2 d. nutartyje nurodytos kreipimosi į teismą dienos) skaičiuotinos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos, kurios kartu su sutartinėmis palūkanomis neskaičiuotinos. Iki 2014 m. vasario 27 d., kai buvo realizuotas hipoteka įkeistas turtas ir iš gautų pajamų dengiama kredito skola, tokių palūkanų priskaičiuotina 78 164,88 Eur. Iš viso 2014 m. vasario 27 d. (skolos dengimo iš pajamų, gautų realizavus hipoteka įkeistą turtą, dieną) skola pagal šią sutartį buvo 797 715,52 Eur (719 550,64 Eur + 78 164,88 Eur). Dalį 797 715,52 Eur skolos padengus iš turto pardavimo gautomis 436 226,25 Eur pajamomis, 2014 m. vasario 28 d. dieną skolos likutis buvo 361 489,27 Eur. Nuo 2014 m. vasario 28 d. dienos iki 2017 m. kovo 21 d. (iki teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos) skaičiuotinos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos nuo likusios 361 489,27 Eur skolos. Iš viso priskaičiuotina 55 360,91 Eur palūkanų. Taigi, bankrutuojančio asmens skola pagal 2008 m. gegužės 13 d. kredito sutartį Nr. LOAN_64769 yra 416 850,18 Eur (361 489,27 Eur + 55 360,91 Eur).

26.       Atsižvelgdamas į tai, kad skola pagal 2005 m. gruodžio 12 d. kredito sutartį yra 43 755,09 Eur (36 454,26 Eur + 7300,83 Eur), pagal 2008 m. gegužės 13 d. kredito sutartį skola yra 416 850,18 Eur (361 489,27 Eur + 55 360,91 Eur), bei įvertinęs, kad ir UAB Eds invest 2“, ir bankrutuojantis asmuo sutinka, jog būtų patvirtinta 6603,99 Eur finansinio reikalavimo dalis dėl kitų išlaidų, teismas sprendė, kad bendra tvirtintina UAB Eds invest 2 finansinio reikalavimo suma yra 467 209,26 Eur (43 755,09 Eur + 416 850,18 Eur + 6603,99 Eur).

27.       Teismas atmetė bankrutuojančio asmens A. I. prašymą iš dalies atleisti jį nuo pagrindinės prievolės įvykdymo, spręsdamas, kad tai, jog 2008 m. įkeičiamo turto vertė buvo 955 746,06 Eur, sudarė pagrindą pagrįstai tikėtis, jog turto vertė padengs tiek negrąžinto kredito, tiek mokėjimo palūkanų sumas ne tik skolininkui, bet ir Bankui. Todėl tai, kad po šešerių metų įkeistas turtas buvo parduotas už daug mažesnę sumą, neteikia pagrindo daryti išvadą, jog 2008 m. Bankas netinkamai vertino skolininko galimybes grąžinti kreditą, taigi nėra pagrindo taikyti CK 6.64 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvados, kad Bankas yra atsakingas už įkeisto turto vertinimą, be to, skolininkas, nesutikdamas su antstolių atliekamais vykdymo veiksmais išieškant iš hipoteka įkeisto turto, galėjo juos skųsti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytus terminus, tačiau to nepadarė. Teismas sprendė, jog Bankas negali būti atsakingas už tai, kad bankrutuojantis asmuo nustatytais terminais negrąžino skolos pagal kredito sutartis ar kad bankrutuojančio asmens pateiktos užtikrinimo priemonės nuvertėjo.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

28.       Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo kreditorė UAB „Eds invest 2prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1.                       Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino UAB „Eds invest 2“ teisę į pelno (mokėjimo) palūkanas ir nepagrįstai konstatavo, kad pelno palūkanų skaičiavimas pagal sutartį kartu su įstatyme nustatytomis kompensuojamosiomis 5 proc. procesinėmis palūkanomis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje nebuvo nurodyta, kad iki ar po teismo sprendimo (hipotekos teisėjo nutarties) priėmimo yra negalimas mokėjimo funkciją atliekančių (pelno) palūkanų skaičiavimas (mokėjimas) kartu su kompensuojamąją funkciją atliekančiomis palūkanomis. Priešingai, nuosekliai formuojamoje kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad mokėjimo (pelno) palūkanos ir kompensuojamosios palūkanos gali būti skaičiuojamos kartu, nes turi skirtingą paskirtį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).

28.2.                       Pagal su skolininku sudarytas kredito sutartis ir CK 6.872 straipsnio 2 dalį pelno palūkanos mokėtinos iki paskolos sumos grąžinimo. CK 6.874 straipsnio 1 dalis nustato, kad jei paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo paskolos davėjui mokėti kompensuojamąsias palūkanas, neatsižvelgiant į pelno palūkanų mokėjimą (nebent paskolos sutartis nustatytų ką kita). CK aiškiai įtvirtina, kad kartu gali būti skaičiuojamos pelno palūkanos ir delspinigiai arba procesinės palūkanos, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo į kreditorės finansinį reikalavimą atsisakyti įtraukti pelno (mokėjimo) palūkanas.

28.3.                       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartyje buvo sprendžiama dėl kredito sutartyse nustatytų 1 proc. padidintų palūkanų kvalifikavimo, bet ne dėl skirtingą paskirtį turinčių palūkanų skaičiavimo kartu. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad padidintos palūkanos, nustatytos sutartyje už sutartyje nustatyto kredito ar jo dalių grąžinimo termino praleidimą, turėtų būti laikomos kompensuojamosiomis palūkanomis, o ne mokėjimo (pelno) palūkanomis. Kadangi kompensuojamąją paskirtį atliko ir kredito sutartyje nustatyti delspinigiai, o po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo  5 proc. dydžio procesinės palūkanos, kasacinis teismas konstatavo, kad po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo nuo 2011 m. už tuos pačius laikotarpius Bankas neturėjo pagrindo skaičiuoti kartu ir sutartyje, ir įstatyme (CK 6.37 ir 6.210 straipsniuose) nustatytų kompensuojamųjų palūkanų. Atsižvelgdamas į šią nutartį, suinteresuotas asmuo UAB „Eds invest 2“ pakartotinio apeliacinio proceso metu atsisakė 1 proc. padidintų palūkanų ir apeliaciniam teismui pateikė patikslintą reikalavimo teisių sumos apskaičiavimą. Kartu teismui buvo pateikti paaiškinimai, kad 1 proc. padidintos palūkanos buvo skaičiuotos tik iki kreipimosi į hipotekos teismą, o po hipotekos teismo nutarčių priėmimo skaičiuotos tik hipotekos teisėjo nutartyse nurodytos sutartinės (pelno) 7,79 proc. ir 7,685 proc. palūkanos, kaip A. I. sutartinės prievolės dalis, ir tik kompensuojamosios įstatyme nustatytos (5 proc. procesinės) palūkanos, kaip A. I. civilinės atsakomybės forma. Kreditorei atsisakius padidintų palūkanų, kurias kasacinis teismas minėtoje nutartyje kvalifikavo kaip kompensuojamosios paskirties, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo atsisakyti įtraukti į kreditorės reikalavimą likusių palūkanų, atliekančių mokėjimo paskirtį.

28.4.                       Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą delspinigiams,  nesprendė kreditorės prašymo atnaujinti terminą ir nevertino tokio termino praleidimo priežasčių. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018). Kreditorė apeliacinės instancijos teismui pateikė motyvuotus paaiškinimus apie tai, kad senaties terminas praleistas nebuvo, be to, pateikė motyvuotą prašymą atnaujinti šį terminą, jei būtų laikoma, jog pradinis kreditorius terminą praleido. Jeigu ne sistemingi skolininko prašymai Bankui ir siekio geruoju įvykdyti kredito sutartis imitavimai, išieškojimas dėl delspinigių iš skolininko būtų buvęs pradėtas dar nesuėjus formaliam 6 mėn. senaties terminui, t. y. nelaukiant, kol skolininkas perleis visą neįkeistą turtą. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl nurodytų priežasčių, nepateikė šių priežasčių vertinimo.

28.5.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kitų bankrutuojančio fizinio asmens kreditorių interesus iškėlė aukščiau suinteresuoto asmens UAB „Eds invest 2“ interesų. Teismas nusprendė taikyti senaties terminą iš esmės vien dėl to, kad taip kiti bankrutuojančio asmens  kreditoriai turė didesnę galimybę patenkinti savo finansinius reikalavimus. Suformuotoje teismų praktikoje dėl ieškinio senaties taikymo ir ieškinio senaties termino atnaujinimo pažymėta, kad, sprendžiant minėtus klausimus, turi būti užtikrinta abiejų šalių interesų pusiausvyra. Vien tai, kad sumažinus vieno iš kreditorių reikalavimą kiti kreditoriai turės didesnę galimybę patenkinti savo reikalavimus, negali būti pripažinta pagrindu taikyti ieškinio senatį, neatsižvelgiant į kitas esmines aplinkybes. Be to, jeigu būtų pradėta formuoti praktika, kad iškėlus fizinio asmens bankroto bylą atgaline tvarka gali būti taikomas ieškinio senaties terminas delspinigiams, kurie buvo priteisti ir padengti prieš 56 metus, tokia praktika iš esmės prieštarautų tiek civilinės apyvartos stabilumui, tiek res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui.

28.6.                       Apeliacinės instancijos teismas

neteisėtai sprendė dėl iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutarties priėmimo į bylą pateikto prašymo mažinti delspinigius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gegužės 8 d. nutartyje nedviprasmiškai pripažino, kad delspinigių normos mažinimo klausimas byloje yra tinkamai išspręstas, 0,1 proc. delspinigiai nėra neprotingai dideli, jų mažinti iki skolininko prašomų 0,02 proc. nėra teisinio pagrindo. Kasacinio teismo taip pat aiškiai nurodyta, kad byla grąžinta nagrinėti iš naujo tik dėl ieškinio senaties termino taikymo delspinigiams. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 362 straipsnio 2 dalis nustato, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Apeliacinės instancijos teismas neteisėtai paneigė kasacinio proceso prasmę ir kasacinio teismo, kaip aukščiausios teismų instancijos, kompetenciją.

28.7.                      Nurodydamas, kad yra pagrindas tenkinti bankrutuojančio asmens prašymą ir sumažinti delspinigių dydį nuo 0,1 proc. iki 0,02 proc. už kiekvieną pradelstą dieną, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė netesybų mažinimą reglamentuojančią CK 6.73 straipsnio 2 dalį ir 6.258 straipsnio 3 dalį. Įstatyme įtvirtinti tik du netesybų mažinimo pagrindai: mažinamos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) netesybos arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Skolininkui A. I. per 20052008 metus iš viso buvo išduota 909 100 Eur kreditų, iš jų skolininkas gražiuoju (ne priverstine tvarka per antstolį) UAB Medicinos bankui per 20052011 m. laikotarpį grąžino tik 14 481,59 Eur (1,5 proc. išduotų kreditų bendros sumos). Akivaizdu, kad tokios mažos sumos grąžinimas negali sudaryti pagrindo teigti, jog prievolė iš dalies buvo įvykdyta. Kredito sutartyse nustatytas netesybų dydis taip pat nėra neprotingai didelis ar aiškiai per didelis. Šių aplinkyb skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nenustatė. 2011 m. pradžioje A. I. susijusiems ir pažįstamiems tretiesiems asmenims (sutuoktinei, draugams, bendradarbiams) perleido visą savo vardu registruotą neapsunkintą turtą. Dėl šių sandorių nuginčijimo UAB Medicinos bankas pareiškė 3 actio Pauliana (Pauliano ieškinys). Visose bylose A. I. pripažintas pažeidusiu UAB Medicinos banko teises, t. y. nesąžiningai veikęs prieš kreditorių.

28.8.                       Mažindamas sutartinių netesybų dydį, apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarties laisvės principą ir kreditorės interesus. Akivaizdu, kad, skolininkui laisva valia sutikus su kredito sutartyse nustatytų sutartinių netesybų dydžiu, niekada dėl jų dydžio nereiškus pretenzijų kreditoriui, daugiau nei 5 metus po delspinigių priteisimo ir jų padengimo nereiškus ieškinio dėl delspinigių dydžio mažinimo, toks jo prašymas, pareikštas iškėlus bankroto bylą, yra nesąžiningas siekis praturtėti kreditorės sąskaita ir piktnaudžiavimas savo teisėmis.

28.9.                       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad UAB Medicinos bankas minimalius nuostolius dengė didindamas mokėjimo palūkanas, tačiau pats teismas į kreditorės finansinį reikalavimą neįtraukė ne tik mokėjimo palūkanų padidinimo 1 procentu, bet ir mokėjimo palūkanų po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo. Nėra aišku, kaip, teismo vertinimu, kreditorė galėjo padengti savo minimalius nuostolius 1 procentu padidintų palūkanų, jei šis padidinimas nebuvo įtrauktas į kreditoriaus reikalavimą (gautos ir gautinos sumos skaičiuojamos be padidintų 1 proc. palūkanų).

28.10.                       Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir teismo sprendimo motyvavimą

. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kreditorės finansinio reikalavimo dydžio objektyviai negalima nustatyti kompleksiškai neatlikus visos skolos perskaičiavimo, todėl nusprendė vadovautis tik A. I. pateiktu apskaičiavimu. Teismas nenurodė motyvų, kodėl nesivadovavo kreditorės 2019 m. gegužės 30 d. pateiktu dokumentu ir dviejuose kreditorės pareiškimuose pateiktais paaiškinimais dėl reikalavimo dydžio apskaičiavimo. 2019 m. gegužės 30 d. reikalavimo apskaičiavimo dokumente aiškiai išskirtos skolą sudarančios sumos, nurodyti skolos susidarymo, palūkanų ir delspinigių skaičiavimo terminai. Remdamasis šiuo dokumentu, teismas galėjo tinkamai apskaičiuoti galutinį reikalavimą net ir tuo atveju, jei reikalavimo dalys yra mažinamos. Apeliacinio teismo nutartyje nėra nė vieno motyvo, kuriuo būtų paaiškintas kreditorės pateiktų įrodymų bei paaiškinimų nepagrįstumas arba nepakankamumas.

29.       Suinteresuotas asmuo (kreditorius) R. S. atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

29.1.                       Suinteresuotas asmuo UAB „Eds invest 2“ netinkamai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d.  nutartyje pateiktus išaiškinimus. A. I. 2018 m. gruodžio 17 d. kasacinis skundas, inter alia (be kita ko), buvo grindžiamas argumentais, jog neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu nustatytos mokėjimo (pelno) palūkanos, jų skaičiavimas tęsiasi iki sutarties pasibaigimo. Remiantis šiomis aplinkybėmis kasaciniame skunde buvo teigiama, kad, pasibaigus kredito sutarties terminui, kreditoriaus reikalavimas toliau mokėti palūkanas iki visiško skolos grąžinimo yra reikalavimas taikyti skolininkui civilinę atsakomybę už prievolės įvykdymo termino praleidimą, todėl dvigubos civilinės atsakomybės draudimas, t. y. draudimas taikyti kartu kompensuojamąsias (nes tik tokios gali būti priteisiamos pasibaigus paskolos sutartiniams santykiams) ir procesines palūkanas, taikytinas ir laikotarpiui po hipotekos teisėto nutarčių priėmimo. Kasacinio teismo nutartimi buvo pripažinti pagristais kasacinio skundo argumentai dėl dvigubos civilinės atsakomybės taikymo būtent po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo – tai suteikia pagrindą daryti išvadą, kad kasacinis teismas po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo skaičiuotų palūkanų nelaikė mokėjimo (pelno) palūkanomis. Visos palūkanos už priteistą skolos sumą buvo kvalifikuotos kaip kompensuojamosios palūkanos. Šios, t. y. kompensuojamosios, palūkanos gali būti skaičiuojamos pagal sutartį arba pagal įstatymą, bet negali būti skaičiuojamos kartu su kitomis kompensuojamosiomis pakanomis (pvz., procesinėmis), nes tokios palūkanos nutraukus sutartį (ar jai pasibaigus kitais pagrindais) neatlieka mokėjimo (pelno) palūkanų funkcijos (nors jų dydis ir būtų nustatytas pagal sutartyje nustatytą mokėjimo (pelno) palūkanų dydį).

29.2.                       Suinteresuotas asmuo UAB „Eds invest 2“  esmės siekia jau išspręsto ginčo peržiūrėjimo, t. y. palūkanų, skaičiuotinų po hipotekos teisėjo nutarties priėmimo, perkvalifikavimo iš kompensuojamųjų į mokėjimo (pelno) palūkanas. Tačiau šiais argumentais suinteresuotas asmuo UAB „Eds invest 2“ turėjo galimybę remtis teikdama atsikirtimus į A. I. 2018 m. gruodžio 17 d. kasacinį skundą, išnagrinėtą ankstesne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi šioje byloje, juolab kad palūkanų kvalifikavimo klausimas buvo esminis A. I. 2018 m. gruodžio 17 d. kasacinio skundo argumentas. Toks suinteresuoto asmens UAB „Eds invest 2“ siekis nelaikytinas teisėtu ir gintinu, nes reikštų įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo peržiūrą, pažeistų CPK 18 straipsnyje įtvirtintą ir nacionalinėje teismų praktikoje išplėtotą įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata principą, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, taikant ir aiškinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. 

29.3.                       Nėra teisinio pagrindo sutikti su kreditorės teiginiu, neva apeliacinės instancijos teismas  nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos pelno ir kompensuojamųjų palūkanų priteisimo klausimu. Šį teiginį kreditorė grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimu civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011; 2014 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. gegužės 13 d. nutartimi civilinėje Nr. 3K-3-275-248/2015; 2016 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011 jokių išaiškinimų dėl pelno palūkanų skaičiavimo būtent po sutarties pasibaigimo nepateikta (šiame nutarime buvo sprendžiami laiduotojo prievolės akcesoriškumo klausimai pagrindinio skolininko bankroto situacijoje). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016 nėra jokių duomenų apie tai, kad pelno palūkanos buvo skaičiuojamos ir po kredito sutartimi nustatyto kredito grąžinimo termino, inter alia, šešis kartus pratęsiant šį terminą, pasibaigimo, be to, nutartyje nepateikta (nesuformuluota) jokių teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių dėl pelno palūkanų skaičiavimo būtent po kredito sutarties termino pasibaigimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015 buvo remtasi kasacinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010, tiesiog perkėlus ankstesnės nutarties išvadas ir neplėtojant joje pateiktų išaiškinimų turinio, nepateikiant jokios papildomos argumentacijos ir vertinimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010 pateikti išaiškinimai dėl pelno palūkanų skaičiavimo nutraukus paskolos sutartį nebuvo vėliau plėtojami jokioje kitoje kasacinio teismo byloje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje aptartą formuojamą teismų praktiką (teisminius precedentus) paskolos santykiuose galimas pelno palūkanų ir kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimas kartu (tą pagrįstai nurodo ir suinteresuotas asmuo UAB „Eds invest 2“), tačiau toks skaičiavimas galimas tik iki paskolos sutarties pasibaigimo, t. y. iki atsiranda nauji teisiniai santykiai – civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, nes nuo to momento negautos pelno palūkanos tampa negautomis pajamomis, kurias kreditorius būtų gavęs, jeigu prievolė būtų buvusi įvykdyta laiku, t. y. nuostoliais.

29.4.                       Net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teisminio precedento, toks teismo precedentas turėtų būti peržiūrėtas ir pakeistas. Pelno (mokėjimo (pelno) palūkanų sumokėjimo) lūkestis po kredito sutarčių nutraukimo neatitinka sutarčių teisėje pripažinto lūkesčio intereso. Tai suponuoja išvadą, kad reikalavimas mokėti palūkanas už laikotarpį po kredito grąžinimo termino pasibaigimo yra reikalavimas kompensuoti nuostolius, įskaitant negautas pajamas (laiku nesumokėtas pelno palūkanas), todėl toks reikalavimas kvalifikuotinas kaip reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę, o priteistinos palūkanos už minėtą laikotarpį kvalifikuotinos kaip kompensuojamosios palūkanos (papildomas netesybų priteisimas negalimas), bet ne pelno palūkanos. 

29.5.                       Sutarčių teisėje pripažinto lūkesčio intereso nepaisymas yra ydingas tuo aspektu, kad neišvengiamai skatina kreditorių piktnaudžiauti savo padėtimi. Pavyzdžiui, nagrinėjamu atveju pirmą kartą skolininkas A. I. dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo kreipėsi dar 2015 m. liepos 16 d., tačiau dėl Banko skundų tokia byla buvo iškelta tik Plungės apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartimi. Vėlgi tik dėl kreditoriaus pateikto skundo minėta nutartis įsiteisėjo 2017 m. kovo 22 d. Akivaizdu, kad kreditorius buvo suinteresuotas ne kuo greitesniu skolos išieškojimu iš bankroto procese realizuotino turto, bet kuo ilgesniu palūkanų skaičiavimo laikotarpiu, už kurį skaičiavo tiek pelno, tiek kompensuojamąsias palūkanas. Per visą laikotarpį po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo buvo priskaičiuota net 490 867 Eur palūkanų, tai sudaro daugiau nei pusę abiejų suteiktų kreditų sumos, nors realizavus hipoteka įkeistą turtą kreditoriaus naudai jau buvo išieškota visa suteiktų kreditų dydžio suma.

29.6.                       Apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties 64 punkte atkreipė dėmesį, kad, priešingai nei teigia naujoji kreditorė, ieškinio senaties terminas dėl delspinigių priteisimo yra praleistas, – šią aplinkybę byloje pripažino pradinis kreditorius UAB Medicinos bankas. Naujajam kreditoriui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, kurio vietoje įstojo teisių perėmėjas (CPK 48 straipsnio 2 dalis).

29.7.                       Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino senaties termino delspinigiams praleidimo priežasčių ir neva dėl to visiškai nepasisakė. Skundžiamoje nutartyje pateikti išsamūs motyvai, jais remdamasis teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas byloje taikytinas (skundžiamos nutarties 65, 66 punktai). Suinteresuotas asmuo UAB „Eds invest 2“ plačiai aptariamas skolininko nesąžiningumas nepaneigia apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados taikyti delspinigiams ieškinio senatį pagrįstumo, nes, kaip pagrįstai nurodoma skundžiamos nutarties 66 punkte, byloje nėra ginčo, jog kiti bankrutuojančio asmens kreditoriai ir bankroto administratorius nebuvo hipotekos bylose dalyvaujančiais asmenimis, todėl suinteresuoto asmens nurodomas faktas, kad skolininkas ilgą laiką neskundė hipotekos teisėjo nutarčių, neturi jokio ryšio su kreditorių teisėtų interesų gynimu, jų lygiateisiškumo principo įgyvendinimu bankroto procese.

29.8.                       Delspinigiams pritaikius ieškinio senaties terminą, kreditorei nebuvo užkirstas kelias įrodinėti faktiškai patirtų nuostolių dydžio, kurį tinkamai pagrindus tokių nuostolių atlyginimas galėtų būti priteistas. Ginčo laikotarpis, kurį buvo skaičiuojami delspinigiai ir dėl kurių nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas ieškinio senaties taikymo ginčas, patenka į skolos, patvirtintos ginčijama apeliacinės instancijos teismo nutartimi, apskaičiavimo laikotarpį. Į bankrutuojančio asmens pateiktą ir apeliacinės instancijos teismo patvirtintą skolos sumos apskaičiavimą yra įtrauktos nuo 2009 m. ieškovo skaičiuotos padidintos palūkanos, t. y. apskaičiuotos ir apeliacinės instancijos teismo priteistos 1 proc. didesnės palūkanos nei sutartimi nustatytos mokėjimo (pelno) palūkanos. Tai reiškia, kad pagal pateiktus ir teismo patvirtintus skolos apskaičiavimus nuo 2009 m. iki hipotekos teisėjo nutarčių 2011 m. bei 2012 m. priėmimo (per visą šį laikotarpį) yra įtrauktos ir apskaičiuotos netesybos. Po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo iki nutarties iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą, t.  y. nuo 2011 m. iki 2017 m. kovo 22 d., į skolos apskaičiavimą įtrauktos procesinės (t. y. kompensuojamosios) palūkanos. Tiek 1 proc. padidinta mokėjimo palūkanų dalis, tiek procesinės palūkanos savo prigimtimi yra netesybos, skirtos kreditoriaus nuostoliams dėl termino pažeidimo kompensuoti (visos šios sumos apskaičiuotos nuo 2009 m. iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo 2017 m. kovo 22 d.). Todėl nei pirminiam kreditoriui, nei jo teisių perėmėjai neįrodžius didesnių faktiškai patirtų nuostolių, nesutiktina su teiginiais, kad, tenkinus bankroto administratoriaus prašymą mažinti delspinigių dydį ir taikyti jiems ieškinio senaties terminą, buvo pažeistas interesų pusiausvyros principas.

29.9.                       Suinteresuoto asmens UAB „Eds invest 2“ teiginiai apie actio Pauliana pagrindu nuginčytus skolininko sandorius neturi ryšio su delspinigiais, jų dydžiu ir senaties terminu. Delspinigiai yra civilinės teisės institutas, jie atlieka išimtinai kompensuojamąją funkciją, bet ne baudimo funkciją už kitus skolininko veiksmus. Pažymėtina, kad, nuginčijus sandorius actio Pauliana pagrindu, taikoma restitucija, taip atkuriant buvusią tiek skolininko, tiek kreditoriaus padėtį.

29.10.                      Kritiškai vertintinas kreditorės teiginys, kad kasacinio teismo nutartyje aiškiai nurodyta, jog byla grąžinta nagrinėti iš naujo tik dėl delspinigių ieškinio senaties termino. Tik išsprendus ieškinio senaties taikymo delspinigiams klausimą ir tik šią senatį pritaikius yra pagrindas spręsti ginčą dėl delspinigių dydžio.  

29.11.                       Klaidinantis kreditorės teiginys, neva teismas į kreditorės finansinį reikalavimą neįtraukė 1 procentu padidintų mokėjimo palūkanų. Priešingai, skolininko pateiktas skolos apskaičiavimas, kurį apeliacinės instancijos teismas patvirtino, buvo grindžiamas tuo, kad padidintas palūkanas kreditorė skaičiavo nuo 2009 m. rugsėjo 3 d., todėl šios visiškai apima galimus kreditorės nuostolius dėl ne laiku grąžinto kredito per visą laikotarpį (bankrutuojančio asmens skaičiavimu, jų suma nebuvo koreguota ir į apskaičiavimą, kurį patvirtino apeliacinės instancijos teismas, buvo įtraukta visa). Apeliacinės instancijos teismo įvertinta aplinkybė, kad minimalius nuostolius Bankas dengė didindamas mokėjimo (pelno) palūkanas, yra susijusi ne su 1 procentiniu dydžiu padidintomis palūkanomis, sutartyse nustatytomis kaip sankcija dėl termino pažeidimo, bet su mokėjimo (pelno) palūkanų reikšmingu didinimu pratęsiant kredito grąžinimo terminus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad minėtos aplinkybės patvirtina, jog mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų dydis papildomais susitarimais buvo didinamas jau atsižvelgiant į galimus minimalius Banko nuostolius.

29.12.                       2008 m. kredito sutartimi A. I. buvo suteiktas 605 000 Eur kreditas. Suteikto kredito grąžinimas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto – žemės sklypų hipoteka. Pagal hipotekos lakštą įkeistų žemės sklypų vertė – net 955 746,06 Eur. Tokia turto vertė leido kredito gavėjui pagrįstai manyti, kad net ir tuo atveju, jei jo finansinė padėtis pablogėtų, turto vertė padengtų tiek negrąžinto kredito, tiek mokėjimo palūkanų sumas, tačiau 2014 m. vasario 11 d. turto pardavimo iš varžytynių aktais įkeistas turtas buvo realizuotas tik už 436 246,53 Eur. Teismų praktikoje nurodyta, kad nekilnojamojo turto kainų 2009 m. ekonominės krizės laikotarpiu kritimas apie 30 proc. pripažintinas visiems žinoma aplinkybe, kurios nereikia įrodinėti, esminių nekilnojamojo turto rinkos kainų pokyčių vėliau nevyko (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-375-464/2015; 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2009). Bankas, vertindamas A. I. kreditavimo riziką, ją vertino neatsakingai, apsiribodamas tik hipoteka įkeisto turto verte ir visiškai nepaisydamas turimų duomenų, jog kredito gavėjo pajamos jau nuo 2005 m. nėra pakankamos kredito sutartimi prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti. Tokie Banko veiksmai ir priimti sprendimai prieštarauja Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 6 daliai, kad finansų įstaiga, sudariusi sandorį, privalo nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui.

29.13.                      Apeliacinės instancijos teismas pateikė aiškius ir pagrįstus motyvus, kodėl kreditorės pateiktas finansinio reikalavimo apskaičiavimas yra nepagrįstas ir prieštarauja byloje pateiktiems kasacinio teismo išaiškinimams. Konstatavęs minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą suinteresuoto asmens UAB „Eds invest 2“ finansinio reikalavimo apskritai netvirtinti, pastarajai neįrodžius skolos dydžio (CPK 178 straipsnis). Tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bankrutuojančio asmens atliktus skaičiavimus bei konstatavęs jų pagrįstumą, kartu nenustatęs jų prieštaravimo kasacinio teismo nagrinėjamoje byloje pateiktiems išaiškinimams, patvirtino būtent tokio dydžio kreditorės finansinį reikalavimą. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas atitiko suinteresuoto asmens interesus ir buvo jam palankus.

29.14.                      Pati kreditorė savo 2019 m. gegužės 30 d. prašyme buvo nurodžiusi, kad jos teikiami skolos dydžio apskaičiavimai parengti bendradarbiaujant su pirminiu kreditoriumi UAB Medicinos banku. Tai patvirtina, kad bankrutuojančio asmens galimybės atlikti savarankiškus skolos apskaičiavimus be atitinkamų programų, kuriomis disponuoja Bankas, buvo iš esmės apsunkintos. Tokia situacija buvo akivaizdžiai piktnaudžiaujama viso teisminio proceso metu (byla jau trečią kartą buvo nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme), tiek pirminiam kreditoriui, tiek jo teisių perėmėjai vengiant pateikti pagrįstus ir tinkamai atliktus skolos apskaičiavimus. Civiliniame procese pripažįstama ir taikoma contra spoliatorem (pažeidėjui nepalankus) prezumpcija, pagal kurią šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti bylai reikšmingus įrodymus laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę. Todėl ir šiuo aspektu kreditorės teiginiai dėl įrodymų vertinimo taisyklių tariamo pažeidimo apeliacinės instancijos teisme laikytini nepagrįstais.

30.       Suinteresuotas asmuo A. I. atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

30.1.                       Suinteresuotas asmuo UAB „Eds invest 2“ netinkamai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje buvo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentai dėl dvigubos civilinės atsakomybės skolininkui taikymo būtent po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo  tai suteikia pagrindą daryti išvadą, kad kasacinis teismas nelaikė po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo apskaičiuotų palūkanų mokėjimo (pelno) palūkanomis. Visos po hipotekos teisėjo nutarties priėmimo apskaičiuotinos palūkanos už priteistą skolos sumą kasacinio teismo buvo kvalifikuotos kaip kompensuojamosios palūkanos. Nėra pagrindo laikyti pagrįstais ir kreditorės teiginius dėl CK 6.872 straipsnio 2 dalies ir 6.874 straipsnio 1 dalies pažeidimo, nes šios normos reglamentuoja palūkanų mokėjimą pagal galiojančias ir vykdytinas paskolos sutartis ir nereglamentuoja jų mokėjimo po paskolos sutarties pasibaigimo paskolos sutartį nutraukus ar pasibaigus paskolos grąžinimo terminui.

30.2.                       Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino senaties termino delspinigiams praleidimo priežasčių ir dėl to visiškai nepasisakė. Skundžiamoje nutartyje pateikti išsamūs motyvai, kuriais remdamasis teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas byloje taikytinas. Kreditorei nebuvo užkirstas kelias įrodinėti faktiškai patirtų nuostolių dydžio, tačiau tokių įrodymų kreditorė į bylą neteikė. Suinteresuoto asmens  teiginiai apie actio Pauliana pagrindu nuginčytus sandorius neturi jokio ryšio su delspinigiais, jų dydžiu ir senaties terminu.

30.3.                       Suinteresuoto asmens UAB „Eds invest 2“ subjektyvios interpretacijos ir teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neva paneigė kasacinio teismo kompetenciją, neturi teisinio pagrindo. Kasacinio teismo nutartyje nurodyta, kad aplinkybių dėl į Banko pareikštą finansinį reikalavimą įskaičiuotų sutartinių kompensuojamųjų palūkanų, taip pat įstatyme nustatytų ikiteisminių bei procesinių kompensuojamųjų palūkanų ir delspinigių dydžio ištyrimas, nustatymas ir įvertinimas yra fakto klausimai, sprendžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

30.4.                       Suinteresuotas asmuo UAB „Eds invest 2“ suabsoliutina sutarties laisvės principą. Kredito sutartys buvo sudarytos prisijungimo būdu: bankrutuojantis fizinis asmuo neturėjo jokių galimybių derėtis dėl tipinių kredito sutarties sąlygų; be to, sutartys sudarytos Banko atstovams tvirtinant, jog įkeičiamo turto vertės visiškai pakaks skolai dengti, todėl pagal tipines sutartis nustatyti delspinigiai ateityje neva neturės jokios reikšmės.

30.5.                       Kasaciniame skunde ypač akcentuojamas skolininko nesąžiningumas, tačiau byloje surinkti duomenys byloja apie nerūpestingą ir neapdairų paties kreditoriaus, profesionalaus finansinių paslaugų teikėjo, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, elgesį. Įkeisto nekilnojamojo turto pardavimas 2014 metais už beveik 55 proc. mažesnę kainą, lyginant su kredito davėjo (UAB Medicinos banko) nustatyta ir įkeitimo lakštuose nurodyta jo verte, akivaizdu, nebuvo tik ekonominės krizės pasekmė, jį lėmė netinkamas įkeičiamo turto įvertinimas. Nuo pat kredito sutarties sudarymo 2005 m. iki 2008 m. kreditas nebuvo dengiamas, o tai akivaizdžiai reiškė, kad kredito gavėjas neturėjo pakankamai pajamų kredito įmokoms dengti. Nepaisydamas to, Bankas 2008 m. kredito sutartimi suteikė bankrutuojančiam asmeniui dar vieną ir dvigubai didesnio dydžio kreditą (esant negrąžintam 304 101 Eur kreditui (pagal 2005 m. kredito sutartį), suteikė dar vieną 605 000 Eur kreditą (pagal 2008  m. kredito sutartį). UAB Medicinos bankas, vertindamas A. I. kreditavimo riziką, ją vertino neatsakingai, apsiribodamas tik hipoteka įkeisto turto verte ir visiškai nepaisydamas kitų turimų duomenų. Bankas, kurio pagrindinė veikla yra finansinių paslaugų teikimas, kuriam keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, negalėjo nežinoti apie pasauliniu mastu prasidėjusią ekonominę krizę, kurios apraiškų jau buvo ir Lietuvoje, negalėjo nežinoti apie artėjantį nekilnojamojo turto kainų kritimą, todėl privalėjo atsižvelgti į tai ir į skolininko kreditavimo istoriją. Tokia pareiga kredito įstaigai buvo ir yra nustatyta įstatyme.

31.       Bankroto administratorius Saulius Grigaravičius atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Bankroto administratorius dėl UAB „Eds invest 2“ reikalavimo dydžio ir jo pagrįstumo jau pasisakė Palangos apylinkės teismui teikdamas 2017 m. gegužės 8 d. prašymą Nr. 17/05-08-2, 2017 m. gegužės 10 d. raštą Nr. 17/05-10-1 dėl papildomų dokumentų pateikimo ir 2017 m. gegužės 18 d. prašymą Nr. 17/05-18-1 patvirtinti bankrutuojančio fizinio asmens A. I. kreditorių finansinius reikalavimus, taip pat Lietuvos Aukščiausiajam Teismui teikdamas 2019 m. sausio 21 d. atsiliepimą Nr. 19/01-21-1 į bankrutuojančio fizinio asmens A. I. 2018 m. gruodžio 17 d. kasacinį skundą. Bankroto administratorius laikosi tos pačios pozicijos dėl kreditorės UAB „Eds invest 2“ 464 931,96 Eur reikalavimo pagrįstumo ir 657 089,07 Eur dydžio reikalavimo nepagrįstumo.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

        Dėl pareigos mokėti sutartines mokėjimo (pelno) palūkanas kredito sutarties nutraukimo atveju

 

32.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, sustabdyti priešpriešinį vykdymą, reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų, reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, įskaitant ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, kt. Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis gynimo būdus, jeigu bendrą jų taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).

33.       Kreditoriui renkantis pažeistų savo teisių gynimo būdą, be kitų, taikomas favor contractus (sutarties išsaugojimo) principas, kuris reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (paskutinė priemonė). Vis dėlto siekis išsaugoti sutartį nėra absoliutus ir jos nutraukimas gali būti pateisinamas, jeigu nustatomos tam tikros aplinkybės – pažeidimo pobūdis, mastas ar kitos svarbios aplinkybės, leidžiančios spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388-684/2016, 30 punktas). 

34.       Sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja CK 6.221 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Pagal šio straipsnio 2 dalį sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Pagal šio straipsnio 3 dalį sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo.

35.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad CK šeštosios knygos bendrosios sutarčių teisės nuostatos (CK 6.1546.228 straipsniai) parengtos pagal Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtus ir 1994 m. paskelbtus Tarptautinių komercinių sutarčių principus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019 69 punktą). CK 6.221 straipsnio nuostatos atitinka UNIDROIT principų 7.3.5 straipsnį. Pagal UNIDROIT principų 7.3.5 straipsnio 1 dalį sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo esamų sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje. Pagal šio straipsnio antrą dalį sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius dėl sutarties nevykdymo (netinkamo vykdymo). UNIDROIT principų 7.3.5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta analogiška ir CK 6.221 straipsnio 3 daliai taisyklė, kad sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir sutarties sąlygų, kurios pagal savo esmę lieka galioti po sutarties nutraukimo, galiojimui.

36.       1994 m. redakcijos UNIDROIT principuose plačiau nepakomentuota, kokios sutarties sąlygos, be ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų, galėtų būti pripažintos sąlygomis, kurios pagal savo esmę lieka galioti po sutarties nutraukimo. 2016 m. principų redakcijoje, kurioje 7.3.5 straipsnis išliko nepakitęs, paaiškinama, jog tokiomis sąlygomis laikomos sąlygos, nustatančios ginčų sprendimo tvarką ir taikytiną teisę, taip pat kitos sąlygos, kurios pagal savo prigimtį lieka galioti po sutarties nutraukimo arba pradeda veikti tik sutartį nutraukus, pavyzdžiui, sąlygos, nustatančios konfidencialumo ir nekonkuravimo įsipareigojimus, sutarties nutraukimo pasekmes (pavyzdžiui, inventoriaus, dokumentų ar reklaminės medžiagos grąžinimą; laikmenų ar dokumentų, kuriuose yra konfidencialios informacijos, grąžinimą; žalos atlyginimą; intelektinės nuosavybės teisių ar duomenų bazių tvarkymą; išėjimo mokesčius ir kt.). Tarp sutarties sąlygų, kurios lieka galioti po sutarties nutraukimo, paminėtos ir pareigą mokėti palūkanas nustatančios sutarties sąlygos, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad, atsižvelgiant į UNIDROIT principų reglamentavimo sritį, terminas „palūkanos“ UNIDROIT principų kontekste vartojamas kompensuojamosioms palūkanoms, t. y. palūkanoms kaip kompensacijai už prievolės įvykdymo termino praleidimą, apibūdinti.

37.       Analogiškos aptartiems UNIDROIT principams taisyklės įtvirtintos ir Europos sutarčių teisės principų (angl. The Principles of European Contract Law, sutrumpintai PECL) 9:305 straipsnyje bei Bendrųjų principų sistemos projekto (angl. Draft Common Frame of Reference, sutrumpintai – DCFR) 3:509 straipsnyje. Bendra šių taisyklių idėja – sutarties nutraukimas išlaisvina abi sutarties šalis nuo tolesnio sutartinių prievolių vykdymo, o sutarties šalis siejusį sutartinį santykį keičia sutartinės atsakomybės teisinis santykis. Vadovaujantis aptartomis nuostatomis, sutarties nutraukimas ir reikalavimas vykdyti sutartinę prievolę natūra kaip kreditoriaus teisių gynimo būdai negali būti taikomi kartu, kadangi bendro jų taikymo neleidžia sutarties nutraukimo, kaip kreditoriaus teisių gynimo būdo, reiškiančio ne ką kitą, kaip bet kokį tolesnio sutarties vykdymo atsisakymą, teisinė prigimtis.

38.       Teisės doktrinoje, aptariant sutarties nutraukimo teisinius padarinius, nurodoma, kad sutartį nutraukus nė viena šalis neturi pareigos toliau vykdyti sutartį (Carter, J. W. Carter‘s Breach of Contract. Hart publishing, 2019, p. 564). Sutarties nutraukimo padarinys pagrindinėms skolininko prievolėms yra lygiai toks pat kaip ir nukentėjusios šalies prievolėms: paprastai sutartį pažeidusi šalis yra atleidžiama nuo pagrindinės prievolės, kuri dar nebuvo įvykdyta iki sutarties nutraukimo, vykdymo. Pagrindinis sutarties nutraukimo padarinių skirtumas abiem sutarties šalims yra tas, kad sutartį pažeidusi šalis (priešingai negu nukentėjusioji) po sutarties nutraukimo turi antrinę pareigą atlyginti nuostolius, kurie kilo iš nukentėjusios šalies padaryto pažeidimo (Peel, Edwin Treitel on The Law of Contract. London: Sweet & Maxwell. Thomson Reuters, 2015, p. 964965). Įprastai sutarties neįvykdymo atveju kreditorius gali sistemiškai taikyti kelis gynybos būdus, tačiau akivaizdu, kad kreditorius negali reikalauti sutarties įvykdymo natūra ir tuo pačiu metu nutraukti sutartį. Sutarties nutraukimo tikslas yra akivaizdus – išsilaisvinti nuo sutarties vykdymo, todėl sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutartinių prievolių vykdymo (Smits, Jan M. Contract law. A comparative introduction. Cheltenham: Edward Elgar Publishing Limited, 2017, p. 237).

39.        Toks pats aiškinimas dėl sutarties nutraukimo teisinių pasekmių pateikiamas ir kasacinio teismo praktikoje. Pažymima, kad sutartį nutraukus jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo; sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018 37 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sutarties sąlygomis, kurios pagal savo esmę lieka galioti po sutarties nutraukimo, be ginčų sprendimą nustatančių sutarties sąlygų, kasacinio teismo praktikoje pripažįstamos „šalutinės“, t. y. su nepagrindinių sutartinių prievolių vykdymu pagal konkrečią sutartį susijusios, sutarties sąlygos, pavyzdžiui, netesybas ar kitas sutartinių prievolių užtikrinimą (laidavimą) nustatančios sąlygos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; 2020 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020 40 punktą).

40.       Palūkanų sąvoka CK neįtvirtinta, todėl palūkanų instituto turinys atskleidžiamas sistemiškai aiškinant šį civilinės teisės institutą reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos suprantamos dvejopai: kaip mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos).

41.       Pagal CK 6.261 straipsnį, įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-969/2017, 24 punktas). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).

42.       Kai kompensuojamosios palūkanos nustatytos sutartyje, taikomos būtent jos, o ne CK 6.210 straipsnyje reglamentuojamos kompensuojamosios palūkanos. Tokią išvadą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje pripažįstama, kad pagal teisinį reglamentavimą kompensuojamosios palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016, 32 punktas).

43.       Atsižvelgiant į sutampančius netesybų ir kompensuojamųjų palūkanų tikslus, sprendžiant kompensuojamųjų palūkanų ir netesybų santykį jų išieškojimo atveju, vadovaujamasi bendrąja nuostata, jog neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kreditorius nepagrįstai praturtėtų. Kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka nuostolių kompensavimo funkciją ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydį (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016, 16 punktas; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018, 22 punktas).

44.       Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad CK 6.261 straipsnyje įtvirtintos kompensuojamosios palūkanos yra skirtos tik minimaliems kreditoriaus nuostoliams padengti, vadovaujantis visiško nuostolių atlyginimo principu (lot. restitutio in integrum), kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.261 straipsnį minimalių nuostolių atlyginimo priteisimas neatima kreditoriui teisės išreikalauti ir papildomų nuostolių, jei jis jų patyrė didesnių, atlyginimo. Ši nuostata reiškia, kad kreditoriaus apsauga nuo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku nėra ribojama tik palūkanomis. Kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2003).

45.       Atsižvelgiant į aptartą kompensuojamųjų palūkanų prigimtį ir paskirtį darytina išvada, kad šalių sudarytos sutarties sąlygos, nustatančios kompensuojamųjų palūkanų mokėjimą, pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Toks aiškinimas visiškai atitinka kompensuojamųjų palūkanų kaip skolininko civilinės atsakomybės formos (minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimo) sampratą ir neprieštarauja CK 6.221 straipsnio nuostatoms, pagal kurias sutartinė civilinė atsakomybė netesybų (ar jų paskirtį atitinkančių kompensuojamųjų palūkanų) mokėjimo forma skolininkui gali būti taikoma kartu su sutarties nutraukimu (CK 6.221 straipsnio 2 dalis). Taigi, tuo atveju, jei šalys sutartimi susitarė dėl atitinkamo dydžio kompensuojamųjų palūkanų mokėjimo iki visiško paskolos grąžinimo, ši sutarties nuostata ir iš jos kylanti sutartyje nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų mokėjimo prievolė išlieka ir sutartį nutraukus (šios nutarties 42 punktas). Kompensuojamųjų palūkanų mokėjimas neatima iš kreditoriaus teisės reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos (šios nutarties 44 punktas).

46.       Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Pareiga mokėti pelno palūkanas (kitaip tariant, pinigų skolinimo kaina) yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kadangi kreditoriaus reikalavimas sumokėti pelno palūkanas yra reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, pelno palūkanoms netaikomos netesybų mažinimą reglamentuojančios teisės normos, taip pat draudimas šias palūkanas priteisti kartu su netesybomis.

47.       Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, jog skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus atvejus, jei kitaip nustatyta paskolos sutartyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2015 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi šioje nutartyje jau išdėstytais ir toliau dėstomais motyvais, sprendžia, kad aptariama kasacinio teismo praktika keistina kaip iš dalies varžanti teismo pareigos vykdyti teisingumą, užtikrinant paskolos teisinių santykių subjektų interesų pusiausvyrą, teisėtus lūkesčius ir neleistinumą piktnaudžiauti teise, įgyvendinimą bei neatitinkanti kasacinio teismo nuosekliai formuojamos praktikos dėl sutarties nutraukimo teisinių pasekmių ir reikalavimo dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo teisinės prigimties aiškinimo.

48.       Pirma, pritariant kasacinio teismo nuosekliai formuojamai pozicijai, kad kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, darytina išvada, jog šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. CK 6.221 straipsnio 3 dalis, aiškinama sistemiškai su to paties straipsnio 1 dalimi, nesudaro prielaidų sutarties sąlygomis, pagal prigimtį liekančiomis galioti po sutarties nutraukimo, pripažinti sutarties sąlygas, įtvirtinančias pagrindinių sutartinių prievolių pagal sutartį vykdymą. Kitoks aiškinimas lem sutarties nutraukimo esmės neatitinkančią situaciją, kai, nepaisant sutarties nutraukimo, vienai iš sutarties šalių nutraukta sutartis iš esmės lieka galioti visa apimtimi (konkrečiu atveju skolininkui išlieka tiek pareiga grąžinti visą paskolos sumą, tiek pareiga mokėti sutartimi sutartą atlyginimą už naudojimąsi šia suma iki pat to momento, kai paskolos suma bus grąžinta). Šio aiškinimo nekeičia ir tai, jei šalys bus sutartyje nustačiusios sąlygą, kad pelno palūkanos mokamos iki paskolos grąžinimo, nes tokia sutarties sąlyga, kaip ir kitos, kaip nurodyta pirmiau, nutraukus sutartį, nustoja galioti.

49.       Aiškinant CK 6.874 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančios mokėjimo (pelno) ir kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimo kartu galimybę sutarties pažeidimo atveju, nuostatas, turi būti atsižvelgiama į sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis CK normomis. CK 6.874 straipsnio 1 dalis yra viena iš paskolos sutarties bendrąsias nuostatas reglamentuojančių teisės normų, įtvirtintų CK XLIII skyriaus „Paskola“ pirmajame skirsnyje, t. y. ši norma taikytina šalis siejant paskolos teisiniams santykiams. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė reiškia, kad, pažeidus galiojančios paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali reikalauti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies (piniginės prievolės pagal sutartį vykdymas natūra) nuostatomis. Taigi, tais atvejais, kai šalis sieja galiojanti paskolos sutartis ir kreditorius reikalauja sutarties įvykdymo natūra, piniginės prievolės vykdymo pažeidimo atveju mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti mokamos kartu su kompensuojamosiomis palūkanomis. Tokia kreditoriaus teisė (reikalauti tiek pelno, tiek kompensuojamųjų palūkanų sumokėjimo) išlieka tol, kol išlieka jo teisė reikalauti prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo natūra, t. y. iki tol, kol šalis sieja paskolos sutartiniai teisiniai santykiai. Tuo tarpu paskolos sutartį nutraukus turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato.

50.       Antra, kaip minėta, kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, jog sutartį nutraukus jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, o sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė. Atsiliepimuose į kasacinį skundą pagrįstai pažymima, kad esama praktika, leidžianti kreditoriui reikalauti mokėjimo (pelno) palūkanų po paskolos sutarties nutraukimo, ne visais atvejais gali būti suderinama su sutartinės atsakomybės tikslais ir paskirtimi bei sudaro prielaidas kreditoriui piktnaudžiauti savo teisėmis.

51.       Aiškindamas sutartinę atsakomybę reglamentuojančias CK nuostatas kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sutartinė atsakomybė skirta ekonominės civilinės apyvartos stabilumui užtikrinti, t. y. jos kompensacinė funkcija pirmiausia pasižymi siekimu, kad nukentėjusio nuo sutarties pažeidimo asmens padėtis būtų kiek įmanoma artimesnė padėčiai, tarsi sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta. Iš esmės sutartine teise ginamas lūkesčių interesas. Tai reiškia, kad šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015). 

52.       Tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį  mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos duomenų, nors pagal abi su skolininku sudarytas sutartis kredito grąžinimo terminai buvo pasibaigę jau kreipimosi į hipotekos teisėją metu, taigi, skolininkui tinkamai vykdant sutartis kreditorius nebebūtų galėjęs pagrįstai tikėtis ateityje gauti kredito sutartyse nurodyto pelno, per laikotarpį nuo hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo skolininkui papildomai buvo priskaičiuota dar 490 867 Eur palūkanų, t. y. suma, sudaranti daugiau nei pusę pagal abi kredito sutartis suteiktų kreditų sumos (909 101 Eur) (nors realizavus hipoteka įkeistą turtą kreditoriaus naudai jau buvo išieškota 917 974 Eur suma, viršijanti pagal abi sutartis suteiktą kreditą). Tokia situacija, be kita ko, neskatina paskolos davėjo laiku imtis skolos išieškojimo veiksmų, be to, kintant pinigų skolinimo rinkoje kainai, gali sudaryti prielaidas paskolos davėjui nepagrįstai praturtėti paskolos gavėjo sąskaita ta apimtimi, kuria pastarasis yra įpareigojamas ir toliau mokėti pasibaigusioje sutartyje nustatytą (galimai didesnę nei tuo metu esančią rinkoje) kainą už pasiskolintų pinigų naudojimą. Galiausiai, skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai).

53.       Išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad pripažinus, jog po paskolos sutarties nutraukimo mokėjimo (pelno) palūkanos pagal sutartį nebegali būti skaičiuojamos, kreditoriams nebebūtų atlyginama už naudojimąsi jų pinigais. Pirma, minimalių nuostolių, atsiradusių dėl kreditoriaus negalėjimo naudotis negrąžintais pinigais, atlyginimo funkciją atlieka kompensuojamosios palūkanos, kurios, kaip jau aptarta šioje nutartyje, gali būti skaičiuojamos ir po paskolos sutarties nutraukimo. Aptartas išaiškinimas neužkerta sutarties šalims kelio susitarti, jog po sutarties nutraukimo iki visiško paskolos sumos grąžinimo paskolos davėjui bus mokamos kompensuojamosios palūkanos, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą mokėjimo (pelno) palūkanų dydį. Antra, kaip jau minėta, kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, įskaitant ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdomai.

54.       Įgyvendindama kasacinio teismo funkciją formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką bei apibendrindama aptartus argumentus, pagrindžiančius poreikį keisti esamą praktiką mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo po sutarties nutraukimo klausimu, vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti  sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo;  pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų  palūkanų  (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų. 

55.       Kasaciniu skundu nagrinėjamoje byloje ginčijamas apeliacinės instancijos teismo atsisakymas patvirtinti suinteresuoto asmens UAB „Eds invest 2“ reikalavimą dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo po kredito sutarčių nutraukimo, nesiejant šio reikalavimo su kreditoriaus negautų pajamų atlyginimu. Reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų kaip suinteresuoto asmens negautų pajamų priteisimo šioje byloje reiškiamas nebuvo. Atsižvelgdama į tai bei šioje nutartyje aptartus motyvus išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad suinteresuoto asmens ginčijama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta patvirtinti suinteresuoto asmens UAB „Eds invest 2“ finansinio reikalavimo dalį, apimančią po kredito sutarčių nutraukimo skolininkui priskaičiuotas mokėjimo (pelno) palūkanas, yra teisėta ir pagrįsta.

 

Dėl ieškinio senaties termino taikymo delspinigiams 

 

56.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi grąžindama šią bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo, nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas taikyti ieškinio senatį delspinigiams vien dėl skolininko aktyvių veiksmų nebuvimo, iš esmės neįvertino bankroto administratoriaus prašymo dėl senaties taikymo, todėl, nagrinėdamas bylą naujo, teismas turėtų pasisakyti ir dėl bankroto administratoriaus prašymo taikyti delspinigiams ieškinio senatį. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs šį klausimą, ieškinio senatį delspinigiams taikė. Suinteresuotas asmuo UAB „Eds invest 2“, nesutikdama su tokiu apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, nesprendė kreditorės prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir nevertino šio termino praleidimo priežasčių, taip pat suteikė nepagrįstą prioritetą kitų skolininko kreditorių interesams prieš jo interesus, nukrypdamas nuo šiuo  klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos.

57.       Pasisakydama dėl šių suinteresuoto asmens argumentų išplėstinė teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas ir ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimai, kuriuos, įvertinę byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018, 53 punktas). Kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių iš naujo nevertina, o nagrinėdamas bylą yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties kasacinio teismo atliekama kontrolė šiuo atveju yra ribota ir apima tik vertinimą, ar sprendžiant nurodytus klausimus nebuvo pažeistos CPK įtvirtintos proceso teisės normos, ar nukrypta nuo atitinkamais klausimais formuojamos kasacinio teismo praktikos.

58.       Sutiktina su suinteresuoto asmens UAB „Eds invest 2“ argumentu, kad ginčijama apeliacinės instancijos teismo nutartis, kiek ja nuspręsta neatnaujinti praleisto ieškinio senaties termino reikalavimui dėl delspinigių priteisimo, nėra pakankamai išsamiai motyvuota, tačiau toks proceso teisės normų pažeidimas (nepakankamas teismo procesinio sprendimo motyvavimas) pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką gali būti pagrindas panaikinti šį procesinį sprendimą tik tuo atveju, jei dėl šio pažeidimo klausimas galėjo būti išspręstas neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; kt.). Šiuo atveju iš ginčijamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, vertinant ją kaip vientisą procesinį dokumentą, matyti, jog suinteresuoto asmens UAB „Eds invest 2“ prašymas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą teismo buvo svarstomas ir, teismui nusprendus ieškinio senatį taikyti, buvo atmestas, pateikiant ieškinio senaties taikymo argumentus, o suinteresuotam asmeniui nurodytų ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių nepripažįstant svarbiomis (skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties 6467 punktai). Vien suinteresuoto asmens nesutikimas su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis nepagrindžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas neatnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, netinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.  

59.       Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nesutinka su suinteresuoto asmens UAB „Eds invest 2“ argumentu, kad spręsdamas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, suteikdamas nepagrįstą prioritetą kitų skolininko kreditorių interesams. Paties suinteresuoto asmens kasaciniame skunde cituojamoje kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos ir pagrindo atnaujinti šį terminą turi spręsti individualiai, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos aplinkybes, ne tik į subjektyviųjų, bet ir objektyviųjų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018, 51 punktas). Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka nurodytą individualaus vertinimo reikalavimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi grąžindama šią bylą nagrinėti iš naujo, ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą apeliacinės instancijos teismui pavedė spręsti būtent pagal bankroto administratoriaus, ginančio kitų skolininko kreditorių interesus, prašymą, o kasacinio teismo išaiškinimai teismui, nagrinėjančiam bylą iš naujo, yra privalomi (CPK 362 straipsnio 2 dalis).

 

Dėl netesybų mažinimo

 

60.       Suinteresuotas asmuo UAB „Eds invest 2“ taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu sumažinti kredito sutartyse nustatytų delspinigių dydį nuo 0,1 proc. iki 0,02 proc. Suinteresuoto asmens vertinimu, apeliacinės instancijos teismas apskritai negalėjo iš naujo spręsti delspinigių mažinimo klausimo, kadangi šis klausimas jau buvo galutinai išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi, be to, teismas delspinigius sumažino nenustatęs CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų netesybų mažinimo teisinių pagrindų. Išplėstinė teisėjų kolegija šiuos suinteresuoto asmens argumentus taip pat pripažįsta nepagrįstais.

61.       Res judicata principas, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje, reiškia draudimą proceso šalims, kitiems byloje dalyvavusiems asmenims ir jų teisių perėmėjams pareikšti reikalavimą, kuris yra tapatus reikalavimui, jau išspręstam įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, taip pat kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi) nustatytus faktus bei teisinius santykius. Taigi, šio principo taikymui būtina nustatyti, jog atitinkamas reikalavimas jau yra išspręstas (arba atitinkami faktai ir teisiniai santykiai nustatyti) įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. 

62.       Šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi reikalavimą sumažinti kredito sutartimi nustatytų delspinigių dydį atmetė. Šis sprendimas neįsiteisėjo, nes buvo suinteresuotų asmenų apskųstas apeliacine tvarka (CPK 279 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas 2018 m. spalio 25 d. nutartimi aptariamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį paliko nepakeistą, tačiau šis apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019 buvo panaikintas, o suinteresuoto asmens UAB „Eds invest 2“ kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimas visa apimtimi grąžintas iš naujo spręsti apeliacinės instancijos teismui. Taigi, apeliacinės instancijos teismui priimant kasaciniu skundu skundžiamą nutartį nebuvo įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuriuo byloje pareikštas reikalavimas sumažinti kredito sutartimis nustatytų delspinigių dydį būtų atmestas.

63.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, aukštesnės instancijos teismui grąžinus bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šis teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias proceso taisykles, t. y. turi pasisakyti dėl visų byloje pareikštų reikalavimų vadovaudamasis bendrosiomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis. Vienintelis įpareigojimas bylą iš naujo nagrinėjančiam teismui įtvirtintas CPK 362 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią bylą iš naujo nagrinėjantis teismas yra saistomas kasacinio teismo nutartyje, kuria byla grąžinta nagrinėti iš naujo, išdėstytų išaiškinimų. Ši nuostata, atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintą kasacinio teismo kompetenciją (CPK 353 straipsnio 1 dalis), aiškintina taip, kad bylą iš naujo nagrinėjantis teismas yra saistomas kasacinio teismo nutartyje pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių. Kasacinis teismas, tikrindamas bylą tik teisės taikymo aspektu, nenustato bylos faktų ir neteikia žemesnės instancijos teismui privalomų išaiškinimų dėl to, kokie bylos faktai turi būti laikomi nustatytais ir kaip jie teismo turėtų būti įvertinti. Faktų nustatymas ir vertinimas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliekamas savarankiškai.

64.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tai, koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-866/2002). Atsižvelgiant į tai bei į šios nutarties 63 punkte pateiktus išaiškinimus, nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi buvo pateikti apeliacinės instancijos teismui privalomi vykdyti išaiškinimai, susiję su ginčo kredito sutartyse nustatyto delspinigių dydžio pagrįstumu ir draudimu juos mažinti. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, iš naujo spręsdamas dėl byloje pareikšto reikalavimo sumažinti netesybas, veikė pagal jam įstatymų priskirtos kompetencijos ribas ir nepažeisdamas proceso teisės normų reikalavimų.  

65.       Kasaciniame skunde pagrįstai pažymima, kad šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia, dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.). Taigi, nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012; kt.). 

66.       Įstatyme įtvirtinti tik du netesybų mažinimo pagrindai: mažinamos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) netesybos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netesybas sumažino vadovaudamasis pirmuoju netesybų mažinimo pagrindu (aiškiai per didelės netesybos); dėl netesybų mažinimo tuo pagrindu, kad skolininkas yra iš dalies įvykdęs prievolę, sprendžiama nebuvo, todėl su pastaruoju netesybų mažinimo pagrindu susiję kasacinio skundo argumentai išplėstinės teisėjų kolegijos pripažįstami teisiškai nereikšmingais nagrinėjamam ginčui ir dėl jų plačiau nepasisakoma.

67.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013; 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-378/2017, 19 punktas). Pareiga įrodyti, kad netesybos yra aiškiai per didelės, tenka netesybas mažinti prašančiai šaliai. 

68.       Aiškiai per didelėmis netesybos pripažįstamos tada, kai jos neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas, nustatydamas, ar netesybos nėra akivaizdžiai per didelės, ir jas mažindamas turi taikyti esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016, 30 punktas). 

69.       Kaip minėta, tai, koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, todėl kasacinis teismas teismo procesinio sprendimo dalį dėl netesybų mažinimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrina tik tuo aspektu, ar sprendžiant dėl netesybų mažinimo nebuvo pažeisti įstatyme ir teismų praktikoje įtvirtinti netesybų mažinimo pagrindai ir kriterijai.

70.       Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kredito sutartyse nustatytų delspinigių dydžio, konstatavo esant nenustatyta, jog bankrutuojančio asmens prievolės neįvykdymas būtų lėmęs tokio dydžio (atitinkamai 151 047,72 Eur ir 146 523,61 Eur) nuostolių kreditoriui atsiradimą (skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties 72 punktas). Ši apeliacinės instancijos teismo išvada kasaciniu skundu neginčijama. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendė, kad kreditoriaus nuostoliai kredito sutarčių galiojimo laikotarpiu galimai buvo dengiami papildomais susitarimais dėl kredito terminų atidėjimo žymiai padidinant palūkanų normą. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pastaroji apeliacinės instancijos teismo išvada siejama su mokėjimo palūkanų normos didinimu, o ne kredito sutartyse nustatyta skolininko pareiga sutarčių pažeidimo atveju mokėti 1 proc. padidintas palūkanas, todėl kasacinio skundo argumentai dėl padidintų palūkanų neįtraukimo į kreditoriaus reikalavimą nurodytos išvados nepaneigia. Kita vertus, kaip pagrįstai nurodoma atsiliepimuose į kasacinį skundą, padidintos palūkanos už laikotarpį iki hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo į suinteresuoto asmens UAB „Eds invest 2“ patvirtintą reikalavimą yra įtrauktos (skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties 7576 punktai). Galiausiai, spręsdamas dėl netesybų dydžio, apeliacinės instancijos teismas įvertino ir tai, kad kreditoriaus pagal kredito sutartis priskaičiuota delspinigių suma vienu atveju sudarė daugiau nei pusę, kitu – net 88,46 proc. negrąžinto kredito, o tai, nesant byloje duomenų, pagrindžiančių atitinkamo dydžio kreditoriaus nuostolius, leidžia netesybas vertinti kaip nepagrįstai dideles.

71.       Pasisakant dėl kasacinio skundo argumento, kad į patvirtintą suinteresuoto asmens UAB „Eds invest 2“ finansinį reikalavimą nebuvo įtrauktos nei mokėjimo (pelno), nei sutartyje nustatytos padidintos palūkanos už laikotarpį po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad suinteresuoto asmens nuostolius padengė padidintos mokėjimo palūkanos, stokoja pagrįstumo, visų pirma pažymėtina, jog suinteresuotas asmuo UAB „Eds invest 2“ šioje byloje reikalavimo dėl sutartyje nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų priteisimo už laikotarpį po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo nereiškė (už šį laikotarpį greta kredito sutartyse nustatytų mokėjimo (pelno) palūkanų buvo reikalaujama priteisti įstatyme nurodyto dydžio procesines palūkanas, kurios skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo įtrauktos į patvirtintą kreditoriaus reikalavimą).

72.       Antra, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai pagrindė, dėl kokios priežasties jis nesivadovauja kreditorės pateiktais palūkanų dydžio skaičiavimais: kredito sutartimis buvo nustatyta kintama palūkanų norma, tuo tarpu pagal kreditorės pateiktus skaičiavimus kreditorė nuo 2011 m. skaičiuoja stabilų, atitinkamai 7,79 proc. ir 7,685 proc., palūkanų dydį, nepaisydama to, jog nuo 2015 m. fiksuojama neigiama (tiek LIBOR, teik EURIBOR) tarpbankinių palūkanų norma (skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties 62 punktas). Kasaciniame skunde jokie argumentai, paneigiantys šią apeliacinės instancijos teismo išvadą, nepateikiami. Kadangi procesinė pareiga įrodyti patirtos žalos dydį tenka būtent suinteresuotam asmeniui UAB „Eds invest 2“, jai įstatymų nustatyta tvarka neįrodžius didesnio žalos dydžio, apeliacinės instancijos teismas, už laikotarpį po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo priteisdamas suinteresuotam asmeniui tik CK 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas kaip minimalių nuostolių atlyginimą teisės normų reikalavimų ir suinteresuoto asmens teisių bei teisėtų interesų nepažeidė.

73.       Apibendrindama išdėstytus argumentus išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, jog apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl netesybų dydžio mažinimo, netinkamai aiškino ir taikė netesybų mažinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ar nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos, todėl skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl delspinigių sumažinimo pripažįstama teisėta ir pagrįsta.

 

Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvavimo

 

74.       Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pripažįsta nepagrįstu suinteresuoto asmens UAB „Eds invest 2“ argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė procesinę pareigą tinkamai motyvuoti priimtą procesinį sprendimą, nepateikdamas aiškių motyvų, dėl kokios priežasties, tvirtindamas suinteresuoto asmens UAB „Eds invest 2“ kreditoriaus reikalavimą, nusprendė vadovautis skolininko, o ne suinteresuoto asmens UAB „Eds invest 2“ pateiktais skolos dydžio apskaičiavimais.

75.       Pirma, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti aiškūs ir išsamūs tokio procesinio veiksmo motyvai (skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties 62, 74 punktai) – fiksuoto dydžio palūkanų skaičiavimas nepaisant kredito sutartyse nustatyto kintamo palūkanų dydžio, mokėjimo (pelno) ir kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimas kartu. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad vien ta aplinkybė, jog byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismų nurodytais motyvais, neteikia pagrindo spręsti, jog skundžiami teismų procesiniai sprendimai yra nemotyvuoti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-313/2020 25 punktą).

76.       Antra, tiek suinteresuoto asmens UAB „Eds invest 2“, tiek skolininko teismui pateikti skolos dydžio skaičiavimai remiasi į bylą pateiktais skolos dydį patvirtinančiais dokumentais, todėl pagal savo prigimtį tėra tik skolos dydį patvirtinančių įrodymų apibendrinimas, o ne savarankiškas įrodymas. Kaip matyti iš bylos duomenų, skolininko skolos apskaičiavimas, kuriuo rėmėsi bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, parengtas remiantis UAB Medicinos banko skolos apskaičiavimais, pateiktais hipotekos bylose, o skola už vėlesnį laikotarpį skaičiuota taikant 5 proc. kompensuojamųjų palūkanų normą ir atsižvelgiant į sumas, sumokėtas kreditoriui realizavus hipoteka įkeistą turtą (mokėjimo (pelno) palūkanos ir delspinigiai neskaičiuoti). Atsižvelgiant į tai, kad tiek aptariamuose skaičiavimuose naudotas kompensuojamųjų palūkanų dydis, tiek atsisakymas skaičiuoti mokėjimo (pelno) palūkanas po kredito sutarčių nutraukimo šioje nutartyje jau buvo pripažintas pagrįstu, o kasaciniame skunde nepateikiama argumentų, jog pradinis skolos dydis, skolininko nurodytas pagal UAB Medicinos banko hipotekos bylose pateiktus skaičiavimus, yra neteisingas, darytina išvada, jog suinteresuotas asmuo nepagrindė, kad apeliacinės instancijos teismas, tvirtindamas jo kreditoriaus reikalavimą pagal skolininko pateiktus apskaičiavimus, būtų priėmęs nepagrįstą procesinį sprendimą.

 

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

 

77.       Išplėstinė teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, nekonstatavo CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų, sudarančių pagrindą ją panaikinti ar pakeisti. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o suinteresuoto asmens UAB Eds invest 2 kasacinis skundas atmetamas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

78.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

79.       Suinteresuotas asmuo R. S. pateikė duomenis, kad turėjo 700 Eur išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio, todėl suinteresuotam asmeniui R. S. suinteresuoto asmens UAB „Eds invest 2 priteistinas 700 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

80.       Suinteresuotas asmuo A. I. ir bankroto administratorius Saulius Grigaravičius duomenų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų kasaciniame procese nepateikė.

81.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 18 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 25,85 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš suinteresuoto asmens UAB „Eds invest 2 (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuotam asmeniui R. S. (gim. 1950 m. lapkričio 16 d.) suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės Eds invest 2 (j. a.  k. 302583330) 700 (septynis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės Eds invest 2 (j.  a.  k. 302583330) 25,85 Eur (dvidešimt penkis Eur 85 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                         Goda Ambrasaitė-Balynienė

 

Danguolė Bublienė

 

Alė Bukavinienė

 

Virgilijus Grabinskas

 

Sigita Rudėnaitė

 

Antanas Simniškis

 

Donatas Šernas

 

 

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK1 1.125 str. Ieškinio senaties terminai
  • e3K-3-29-248/2016
  • CK6 6.872 str. Palūkanos
  • CK6 6.874 str. Paskolos gavėjo sutarties pažeidimo pasekmės
  • e3K-3-138-684/2018
  • CPK
  • CK6 6.73 str. Netesybos ir realus prievolės įvykdymas
  • 3K-P-537/2011
  • 3K-7-144/2014
  • 3K-3-275-248/2015
  • 3K-3-509/2010
  • CPK 48 str. Procesinis teisių perėmimas
  • 2A-375-464/2015
  • 3K-3-255/2009
  • CK6 6.221 str. Sutarties nutraukimo teisinės pasekmės
  • e3K-3-197-916/2019
  • 3K-3-381/2014
  • CK6 6.870 str. Paskolos sutarties samprata
  • CPK 361 str. Teismo nutarties (nutarimo) turinys
  • CPK 362 str. Kasacinio teismo nutarties įsiteisėjimas ir privalomumas
  • CPK 279 str. Sprendimo įsiteisėjimas
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • 3K-3-562/2013
  • e3K-3-17-378/2017
  • 3K-3-234-248/2016
  • CK6 6.37 str. Palūkanos pagal prievoles
  • e3K-3-121-313/2020
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos