Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-858-1033-14].docx
Bylos nr.: A-858-1033-14
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos 191351679 atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 191351679 atsakovas
AAS "Gjensidige Baltic" 500032104 pareiškėjas
AAS "Gjensidige Baltic" Lietuvos filialas 300633222 pareiškėjo atstovas
Kategorijos:
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.11. Bylos dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
1. ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
1.5. Sveikatos apsauga
1.15. Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
1.15.2. Civilinės atsakomybės sąlygos:
1.15.2.3. Žala:
1.15.2.3.1. Turtinė žala
3. ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
3.6. Teismo išlaidos
3.20. Pirmosios instancijos teismo nutartis
3.21. Teismo sprendimas
3.22. Teismo sprendimo klaidų ištaisymas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1033/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00972-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 5; 15.2.3.1. (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. gegužės 23 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ ir atsakovų Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ skundą atsakovams Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Valstybinė ligonių kasa, VLK, atsakovas) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos, 185 706,19 Lt akcinės draudimo bendrovės (toliau – ir ADB) „RESO Europa“ išmokėtą draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad 2008 m. sausio 31 d. tarp ADB „RESO Europa“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Litra“ (toliau – ir UAB „Litra“) buvo sudaryta kelionių draudimo sutartis KD Nr. 118370, kuria būtinųjų medicininės pagalbos išlaidų draudimu buvo apdraustas UAB „Litra“ darbuotojas A. K.. Sutartis galiojo nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2009 m. vasario 28 d. Apdraustąjį A. K. 2008 m. balandžio 2 d. Belgijoje ištiko insultas. ADB „RESO Europa“ pagal pateiktus būtinojo gydymo išlaidas patvirtinančius dokumentus išmokėjo 185 706,19 Lt sumą, kurią sudaro: 1) išlaidos už suteiktas medicinines paslaugas – 50 453,6 EUR (174 206,19 Lt); 2) ligonio transportavimo iš Belgijos ligoninės išlaidos – 11 500 Lt. 2009 m. kovo 2 d. ADB „RESO Europa“ kreipėsi į VLK ir prašė atlyginti dalį jo išmokėtos sumos, tačiau atsakovas 2009 m. kovo 18 d. raštu Nr. 4K-212-1656 atsisakė tai padaryti, motyvuodamas tuo, kad privačių draudimo bendrovių pateiktų sąskaitų VLK neapmoka.

Neteisėtais atsakovo veiksmais laikė faktą, kad atsakovo darbuotojai neįvykdė gero administravimo principo ir rūpestingumo pareigos, nes, tikrindami asmens draustumo privalomuoju sveikatos draudimu faktą, nenustatė tapatybės. Atkreipė dėmesį, kad, remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir Sveikatos draudimo įstatymas) 43 straipsnio       2 dalimi, būtinosios medicinos pagalbos išlaidos apmokamos ne iš savanoriškojo sveikatos draudimo draudiko lėšų, o iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Savanoriškojo sveikatos draudimo draudikas turi apmokėti tik tą išlaidų dalį, kurios nekompensuoja VLK. Taigi ADB „RESO Europa“ atsakomybė už A. K. suteiktas medicinines paslaugas buvo apribota tik ta suma, kurios pagal įstatymus neapmoka atsakovas. VLK tinkamai ir rūpestingai vykdant veiklą, apdraustajam A. K. suteiktos būtinosios medicininės paslaugos būtų apmokėtos ne iš pareiškėjo lėšų, bet iš atsakovo biudžeto, kuris skirtas tokioms išlaidoms kompensuoti. Manė, kad žala pareiškėjui laikytina visa jo išmokėta 185 706,19 Lt suma, kurią pagal įstatymus privalėjo, bet dėl aplaidumo neišmokėjo Valstybinė ligonių kasa. Visa išmokėta suma buvo skirta būtinosioms medicininėms paslaugoms apmokėti.

Priežastinį ryšį pareiškėjas grindė tuo, kad draudikas nesiruošė kompensuoti išlaidų, kurias privalo kompensuoti VLK, ir nebūtų mokėjęs draudimo išmokos, jeigu A. K. gydymas, kaip tą ir nustato įstatymai, būtų apmokėtas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. Tik po to, kai ADB „RESO Europa“ buvo informuota, jog VLK neapmokės A. K. gydymo išlaidų, buvo priimtas sprendimas išmokėti draudimo išmoką. Dėl atsakovo netinkamai įvykdytos rūpestingumo pareigos ADB „RESO Europa“, vadovaudamasi Sveikatos draudimo įstatymo 43 straipsnio 2 dalimi, turėjo išmokėti visas išlaidas, kurių neapmokėjo atsakovas.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas papildomai paaiškino, kad šalių susitarimu negali būti keičiamos įstatymo nuostatos, o būtent Sveikatos draudimo įstatymo     43 straipsnio 2 dalis. Prašė atsižvelgti į tai, kad atsakovas nevykdė teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. įpareigojimo ir nepateikė duomenų, kokias būtinąsias išlaidas būtų atlyginusi Belgijos valstybinė ligonių kasa, visas pareiškėjo turėtas išlaidas laikant būtinosiomis. Atkreipė dėmesį, kad po atsakovo nurodomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutarties byloje tarp „If draudimo“ ir VLK pasikeitė teismų praktika, analogiški klausimai 2013 m. gegužės 23 d. nutartimi byloje tarp „Lietuvos draudimo“ ir VLK buvo išspręsti skirtingai. Be to, prašė atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime išdėstytą teismo poziciją dėl subrogacijos galimumo draudimo teisiniuose santykiuose.

Atsakovai Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 78-82) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad įvykus draudžiamajam įvykiui 2008 m. balandžio 2 d. A. K. buvo pristatytas į Belgijos Jan Yperman Ziekenhuis ligoninę, kuri 2008 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į VLK dėl  šioje ligoninėje A. K. suteiktų paslaugų apmokėjimo. Jan Yperman Ziekenhuis darbuotojas elektroniniu laišku prašė patvirtinti, ar bus apmokėtos „A. K.“ gydymo Belgijos ligoninėje išlaidos. Belgijos sveikatos priežiūros atstovas dėl sąskaitų apmokėjimo pirmiausia kreipėsi į draudimo įmonių atstovą uždarąją akcinę bendrovę „Coris Vilnius“ (toliau – ir UAB „Coris Vilnius“) ir ši nukreipė į VLK. Išduodama sąskaitas gydymo įstaiga vadovavosi paciento pateiktu draudimo bendrovės UAB „Litra“ ir draudiko UADBB „MAI Lietuva“ KD kelionių draudimo polisu, kuriame nurodyti neteisingi duomenys. VLK specialistai patikrino Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registre ligoninės nurodytą asmenį „A. K.“. VKL dokumentų valdymo sistemoje yra užregistruotos iš Belgijos ligoninės gautos sąskaitos ir VLK atsakymas dėl šių sąskaitų. Ligoninės finansiniai dokumentai buvo išrašyti „A. K.“ vardu, nurodyta gydomo asmens gimimo data, tačiau asmens kodas nenurodytas.

Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartyje buvo konstatuota, jog VLK nėra saistoma iš 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (toliau – ir Reglamentas Nr. 1408/71)             36 straipsnio ir 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72, nustatančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas 574/72), 34 straipsnio kylančių pareigų, nes formali procedūra dėl atsiskaitymo tarp įstaigų ar suinteresuoto asmens prašymu nebuvo pradėta, todėl negalima konstatuoti veiksmų neteisėtumo. Pripažino, kad minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje konstatuotas rūpestingumo pareigos pažeidimas sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus VLK veiksmus. Pažymėjo, jog Sveikatos draudimo įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje atskirtos išlaidos, kurios kompensuotinos iš privalomojo, o kurios iš savanoriškojo sveikatos draudimo fondo. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo aiškinimu dėl gydymo išlaidų apmokėjimo pareigos paskirstymo ir teigė, kad išlaidas turėjo apmokėti pareiškėjas pagal kelionių draudimo sutartyje KD Nr. 118370 prisiimtus įsipareigojimus. Pažymėjo, kad            UAB „Litra“ sąmoningai pasirinko ir būtinųjų medicinos pagalbos išlaidų draudimą.

Atkreipė dėmesį į tai, kad VLK nepriėmė sprendimo nekompensuoti gydymo išlaidų, o tik informavo ligoninę, jog asmuo neapdraustas privalomuoju sveikatos draudimu Lietuvos Respublikoje, ir kad VLK tiesiogiai neapmoka užsienio gydymo įstaigų pateiktų sąskaitų bei pasiūlė kreiptis į Belgijos kompetentingą įstaigą, kad ši išduotų E 125 formą.

Atsakovai neneigė fakto, kad A. K. galėjo būti kompensuojamos būtinųjų sveikatos priežiūros paslaugų, suteiktų Belgijoje, išlaidos, jis galėjo pasinaudoti valstybine privalomojo sveikatos draudimo sistema, tačiau apdraustasis šia galimybe nepasinaudojo dėl Belgijos gydymo įstaigos klaidingų veiksmų – pateiktuose finansiniuose dokumentuose įrašytos klaidingos pavardės ir dėl to, kad ši ligoninė nesivadovavo standartine Europos Sąjungos teisės aktų nustatyta būtinųjų sveikatos priežiūros paslaugų, suteiktų kitoje Europos Sąjungos šalyje, kompensavimo procedūra.

2006 m. rugpjūčio 1 d. Būtinosios medicininės pagalbos užsienyje draudimo taisyklių        Nr. 012, kurios yra neatsiejama kelionių draudimo sutarties KD Nr. 118370 dalis, 7.1 punkte numatyta, kad draudėjai, turintys Lietuvos Respublikos įstatymais suteiktą teisę į būtinosios medicininės pagalbos išlaidų apmokėjimą Ligonių kasų ar kitų valstybinių institucijų lėšomis, gali pasirinkti draustis tik būtinosios repatriacijos draudimu. Sudarant kelionių draudimo sutartį, draudėjui buvo galimybė rinktis draustis tik būtinosios repatriacijos draudimu, tokiu atveju pagal Būtinosios medicininės pagalbos užsienyje draudimo taisyklių Nr. 012 7.2 punktą būtų apmokamos tik būtinosios repatriacijos išlaidos. Tačiau iš byloje pateiktų pareiškėjo dokumentų matyti, kad sutartis tarp ADB „RESO Europa“ ir UAB „Litra“ buvo sudaryta tiek dėl būtinųjų medicinos pagalbos paslaugų išlaidų, tiek dėl būtinųjų repatriacijos išlaidų.

Draudėjas laisva valia pasirinko, kad jo būtinųjų medicinos pagalbos paslaugų išlaidos būtų kompensuotos būtent pagal Kelionių draudimo sutartį KD Nr. 118370, o ne iš privalomojo sveikatos draudimo sistemos. Draudėjas sudarydamas kelionių draudimo sutartį laisva valia pirmenybę suteikė savanoriškojo draudimo sistemai.

Nurodė, kad VLK ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai VLK, pareiškėjo patirtos žalos faktas kelia abejonių. AAS „Gjensidige Baltic“ savo valia sudarė draudimo sutartį su draudėju, o įvykus draudžiamajam įvykiui, jam išmokėjo draudimo išmoką. Pareiškėjas išmokėdamas draudimo išmoką laikėsi sutartyje numatytų įsipareigojimų. AAS „Gjensidige Baltic“ sutartinių įsipareigojimų įvykdymas negali būti laikoma žala, patirta neteisėtais veiksmais. Pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ pareiga laikytis draudimo sutartyje numatytų įsipareigojimų, t. y. įvykus draudžiamajam įvykiui atlyginti asmeniui suteiktų gydymo paslaugų išlaidas, negali būti laikoma žala, patirta dėl VLK neteisėtų veiksmų. Tarp VLK veiksmų tvirtinant asmens draustumo privalomuoju sveikatos draudimu faktą ir pareiškėjo sutartinių įsipareigojimų įvykdymo priežastinio ryšio nėra. Nesvarbu, koks VLK atliktų veiksmų rezultatas, pareiškėjo pareiga, kylanti iš draudimo sutarties, vis tiek būtų buvusi ir įvykus draudžiamajam įvykiui pareiškėjas būtų privalėjęs atlyginti apdraustojo gydymo išlaidas. Pareiškėjas neįrodė žalos dydžio.

Tvirtino, kad nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, jog atsakovas VLK pažeidė rūpestingumo pareigą ir tai yra pagrindas konstatuoti jo neteisėtus veiksmus, visgi pareiškėjui padarytos žalos fakto bei tarp jam padarytos žalos ir valstybinės institucijos atliktų veiksmų nėra priežastinio ryšio, todėl valstybei nekyla pareiga atlyginti AAS „Gjensidige Baltic“ reikalaujamus nuostolius.

Manė, kad VLK neteisėti veiksmai – pažeista rūpestingumo pareiga ir tokiu būdu nenustatytas asmens draustumo privalomuoju sveikatos draudimu faktas nėra pareiškėjo patirtos žalos faktinė priežastis. Pareiškėjo įvardijama žala vis vien būtų kilusi – jis privalėtų išmokėti draudimo išmoką pagal sudarytą kelionių draudimo sutartį, jei atsakovas nebūtų veikęs neteisėtai.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 10 d. sprendimu (t. I,                   b. l. 91-106) skundą tenkino iš dalies, priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, pareiškėjui AAS „Gjensidige Baltic“ 187 706,19 Lt turtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 187 706,19 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjo prašymo priteisti 2 184,66 Lt išlaidų už dokumentų vertimą netenkino.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad 2008 m. sausio 31 d. tarp ADB „RESO Europa“ (nuo 2009 m. kovo 31 d. teisių ir pareigų perėmėjas – AAS „Gjensidige Baltic“) ir UAB „Litra“ buvo sudaryta kelionių draudimo sutartis, kuria būtinųjų medicinos pagalbos išlaidų draudimu buvo apdraustas UAB „Litra“ darbuotojas A. K.. Apdraustasis Belgijoje 2008 m. balandžio 2 d. ištikus insultui buvo gydomas Belgijos ligoninėje. Belgijos ligoninė kreipėsi į VLK klausdama, ar ši institucija apmokės A. K. gydymosi išlaidas. VLK 2009 m. sausio 30 d. raštu Nr. 4K-22-500 nurodė, kad A. K. nebuvo apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu Lietuvoje, nėra Lietuvos pilietis, todėl VLK už jo gydymą neapmokės. ADB „RESO Europa“ išmokėjo Belgijos ligoninei Jan Yperman Ziekenhuis bei uždarajai akcinei bendrovei „Sostinės greitoji“ (toliau – ir UAB „Sostinės greitoji“) 187 706,19 Lt (50 453,6 EUR + 11 500 Lt) sumą, į kurią įeina išlaidos už Belgijoje suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas ir ligonio transportavimas iš Belgijos ligoninės į Baltarusiją, Bresto miesto ligoninę. 2009 m. kovo 2 d. ADB „RESO Europa“ kreipėsi į VLK ir prašė išmokėti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 87 103,10 Lt. 2009 m. kovo 18 d. VLK raštu Nr. 4K-212-1656 nurodė, kad VLK privačių draudimo bendrovių pateiktų sąskaitų neapmoka, todėl negali apmokėti 25 226,80 EUR sumos už A. K. gydymą Belgijoje.

Teismas, spręsdamas viešosios atsakomybės atsiradimo klausimą, nurodė, kad šiame sprendime teismas neteisėtų veiksmų buvimo fakto atskirai nevertins, nagrinės tik kitas dvi atsakomybės atsiradimo sąlygas – žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 26 d. nutartyje nustatė vieną iš būtinųjų deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – neteisėtų veiksmų buvimą.

Teismas, vertindamas žalos dydį, nurodė, kad pareiškėjo turėtas išlaidas patvirtina Jan Yperman ligoninės 50 453,60 EUR sąskaitos, UAB „Sostinės greitoji“ 11 500 Lt PVM               sąskaita-faktūra SOS Nr. 00085, ADB „RESO Europa“ 2009 m. sausio 26 d. tarptautinis mokėjimo pavedimas Nr. 503 bei AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo 2008 m. liepos 1 d. mokėjimo nurodymas Nr. 018150. Tiek gydymo, tiek transportavimo išlaidos yra susijusios su A. K. gydymu. Pažymėjo, kad tokiu atveju atsakovas, siekdamas sumažinti jam galinčią tekti žalos atlyginimo naštą,  įgijo pareigą paneigti pareiškėjo pateiktus įrodymus ir savarankiškai įrodyti, jog pareiškėjo prašoma žala negali būti laikoma atitinkančia pažeidimo mastą, tikra ir konkreti, tačiau atsakovas nepateikė nei argumentų, nei dokumentų, kurie prieštarautų žalos dydžio priimtinumui. Esant tokiai situacijai teismas vadovavosi pareiškėjo nurodytu žalos dydžiu. 

Teismas darė išvadą, kad šioje byloje pareiškėjas gali pretenduoti į tą žalos dalį, kurią VLK būtų turėjusi pareigą atlyginti pagal Reglamentą Nr. 1408/71, jei būtų rūpestingai patikrinusi apdraustųjų registrą ir išsamiai paaiškinusi Belgijos ligoninei kreipimosi pagal šį reglamentą sąlygas. Taigi, aiškindamasis priežastinio ryšio buvimo klausimą, teismas analizavo, ar yra pagrindo laikyti VLK atsakinga už A. K. gydymo ir pervežimo į Baltarusiją išlaidų kompensavimą Sveikatos draudimo įstatymo, Reglamento Nr. 1408/71 bei kelionių draudimo sutarties KD Nr. 118370 plotmėje.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnį, pastebėjo, kad byloje ginčo dėl minėtame straipsnyje nurodytų sąlygų įvykdymo nėra, nes atsakovas argumentų dėl šio fakto nuginčijimo nepateikė ir neneigė, kad kurios nors A. K. suteiktos medicininės paslaugos buvo nebūtinos ar neatitiko jo sveikatos būklės. Pervežimo paslaugų netinkamumo atlyginti VLK neginčijo. Remdamasis Reglamento Nr. 1408/71 36 ir 98 straipsniu teismas darė išvadą, kad VLK būtų turėjusi pareigą atlyginti visą sumą pagal Belgijos ligoninės pateiktas sąskaitas.

Atkreipė dėmesį, jog tarp šalių kilo ginčas, ar savanoriškos sveikatos draudimo sutarties sudarymas panaikina VLK pareigą užmokėti už medicinines paslaugas, kurios jai kyla Sveikatos draudimo įstatymo pagrindu. Pažymėjo, kad Reglamento Nr. 1408/71 nustato tik konkurencijos tarp dviejų ar daugiau valstybių privalomojo ir savanoriškojo draudimo sistemų sprendimo būdą, o klausimą dėl tos pačios valstybės privalomojo ir savarankiškojo draudimo sistemų palieka nacionalinei teisei. Taigi Lietuvos Respublikoje ši kolizija spręstina taikant Sveikatos draudimo įstatymo 43 straipsnio 2 dalį, t. y. sveikatos priežiūros paslaugų bei kompensuojamų vaistų išlaidos, kurių neapmoka Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas, valstybės ar savivaldybių biudžetai, apmokamos papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo lėšomis. Tokią išvadą lemia tai, kad Sveikatos draudimo įstatyme nėra nustatyti privalomojo sveikatos draudimo prievolės pasibaigimo pagrindai, susiję su savanoriškojo sveikatos draudimo sutarties sudarymu. Vadinasi, pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus VLK prievolė vykdyti pareigas apdraustiesiems privalomuoju draudimu nei pasibaigia, nei pasikeičia.  

Atkreipė dėmesį, kad Būtinosios medicininės pagalbos užsienyje draudimo taisyklių               Nr. 012 13.1.2 punkte numatyta, jog draudėjo pareiga užtikrinti, kad įvykus draudžiamajam įvykiui apdraustasis pagal galimybę naudotųsi valstybinių medicinos įstaigų paslaugomis bei pasinaudotų teise į savo teritorinės ligonių kasos skiriamą būtinosios medicininės pagalbos išlaidų apmokėjimą. Tai, kad draudėjas vykdė šią pareigą ir ėmėsi priemonių, kad būtų pasinaudota VLK įsipareigota padengti dalimi, rodo Jan Yperman ligoninės 2008 m. gruodžio 11 d. kreipimasis. Pažmėjo, jog VLK 2009 m. sausio 30 d. rašte Nr. 4K-22-500 teigiama, kad VLK pakartotinai informuoja apie A. K. draustumą privalomuoju sveikatos draudimu. Tai rodo, jog kreipimaisi dėl apdraustojo buvo siunčiami ir anksčiau, tačiau jie nebuvo pateikti teismui. Kadangi šis susirašinėjimas teiktas vykdant teismo įpareigojimą tai už duomenų nepateikimą atsakingas įpareigojimą vykdęs atsakovas.

Sprendė, jog iš byloje esančios aptartos medžiagos nėra pagrindo daryti išvadą, kad kelionių draudimo sutartimi KD Nr. 118370 pareiškėjas siekė ir siūlė draudėjui padengti ir tas išlaidas, kurias pagal teisės aktus turėtų mokėti VLK. Draudimo sutartis tarp ADB „RESO Europa“ ir UAB „Litra“ buvo sudaryta dėl sutarties šalių teisių ir pareigų, o ne dėl VLK teisių ir pareigų draudimo. VLK jokių draudimo sutarčių dėl savo įsipareigojimų su draudimo bendrove nesudarė. Nurodė, kad trečiųjų asmenų sudaryta sutartis negali turėti įtakos VLK teisėms ir pareigoms.

Pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio 1 dalį, kuri nustato, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, subrogacija netaikoma draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, draudimo ligos atveju, civilinės atsakomybės draudimo atveju, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Taigi draudimo taikyti subrogaciją bylos atveju nėra, todėl pareiškėjas įgijo teisę gauti žalos atlyginimą už VLK veiksmus.

Darė išvadą, kad šie argumentai suponuoja tai, jog būtinosios medicinos pagalbos išlaidos turi būti apmokamos ne savanoriškojo sveikatos draudimo draudiko, o iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju turi apmokėti tik tą išlaidų dalį, kurios nekompensuoja VLK. Sprendė, kad dėl VLK netinkamai įvykdytos rūpestingumo pareigos ir, nepagrįstai nepatikrinus visų duomenų, konstatavus, kad A. K. nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, ADB „RESO Europa“ turėjo išmokėti visas išlaidas, kurių nepagrįstai neapmokėjo atsakovas. Teismas manė, jog šiuo atveju tarp teisei priešingų VLK veiksmų ir atsiradusios turtinės žalos (pirmoji ir antroji civilinės atsakomybės sąlygos) yra priežastinis ryšys.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą teismas darė išvadą, jog yra pagrindas skundą tenkinti ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VLK, AAS „Gjensidige Baltic“ naudai 187 706,19 Lt  turtinei žalai atlyginti.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, 6.210 straipsnio 1 dalį esant pareiškėjo prašymui ir  nustačius, kad dėl VLK veiksmų pareiškėjas patyrė 187 706,19 Lt  turtinę žalą, yra pagrindas priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. balandžio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo prašymą priteisti 100 Lt už sumokėtą žyminį mokestį. Teismas dėl prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas už dokumentų vertimą pažymėjo, kad iš 2011 m. gegužės 5 d. PVM sąskaitos faktūros ER Nr. 5053 matyti, kad AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas iš UAB „Ermara“ pirko iš olandų ir anglų kalbų skubaus vertimo paslaugas už 2 184,66 Lt, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas UAB „Ermara“ už paslaugas atsiskaitė, todėl jas atlyginti nėra teisinio pagrindo.

 

III.

 

Atsakovai Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 173-182) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde atsakovai nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartimi ir spręsdamas priežastinio ryšio buvimą ar nebuvimą, turėjo išsiaiškinti, ar pareiškėjo                          nurodoma galimai patirta žala, kurią jis patyrė draudėjui išmokėdamas draudimo išmoką, galėjo kilti dėl tų Valstybinės ligonių kasos neteisėtų veiksmų, kuriuos nustatė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas minėtoje nutartyje.

Pabrėžia, kad teismas laikėsi neteisingos prielaidos, jog VLK būtų turėjusi pareigą atlyginti išmokėtą sumą pagal Reglamentą Nr. 1408/71, jei būtų rūpestingai patikrinusi apdraustųjų registrą. Pažymi, jog rūpestingas asmens draustumo privalomuoju sveikatos draudimu patikrinimo faktas ir teisingas atsakymas Belgijos ligoninei, kad A. K. yra Lietuvos apdraustasis, savaime nebūtų sukūręs Valstybinei ligonių kasai pareigos kompensuoti sveikatos priežiūros paslaugų, suteiktų A. K. Belgijoje, išlaidas. Atsižvelgiant į tai, svarbu identifikuoti, kada Valstybinei ligonių kasai kyla pareiga kompensuoti sveikatos priežiūros paslaugų, suteiktų Lietuvos apdraustiesiems kitose ES šalyse, išlaidas, t. y. minėtos pareigos kilimo momentą.

Pastebi, kad teismas neteisingai sprendė priežastinio ryšio buvimo ar nebuvimo klausimą, susiedamas draudėjo bendrovės nurodytą galimai turėtą žalą su Valstybinės ligonių kasos pareiga kompensuoti Lietuvos apdraustųjų patirtas sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas.

Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. kovo 26 d. nutartyje, išnagrinėjusi bylos faktines aplinkybes, nustatė, kad Valstybinė ligonių kasa nebuvo saistoma konkrečių iš Reglamento Nr. 1408/71 36 straipsnio ir Reglamento Nr. 574Z72 34 straipsnio kylančių pareigų, jog formali procedūra, kuria kompensuojamos Lietuvos apdraustiesiems kitoje Europos Sąjungos šalyje suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos, nebuvo pradėta. Teisėjų kolegija konstatavo, kad valstybės deliktinės atsakomybės nustatymo kontekste nėra pagrindo konstatuoti Valstybinės ligonių kasos veiksmų neteisėtumą. Pažymi, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priežastinio ryšio klausimą, ėmėsi dar kartą nagrinėti šią aplinkybę.

Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas galimai padarytą pareiškėjui žalą kildino ne iš Valstybinės ligonių kasos neteisėtų veiksmų, kuriuos nustatė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o iš Valstybinės ligonių kasos įstatymų nustatytos pareigos kompensuoti kitose Europos Sąjungos šalyse suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas.

Pabrėžia, kad Valstybinė ligonių kasa niekada neneigė fakto, jog A. K. suteiktos Belgijoje sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos galėjo būti kompensuotos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, todėl svarbu išaiškinti Valstybinės ligonių kasos pareigos kompensuoti kitoje Europos Sąjungos šalyje patirtų sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas kilimo momentą. Nurodo, jog Lietuvos apdraustasis, esantis kitoje Europos Sąjungos šalyje, norėdamas, kad jam suteiktų būtinąsias medicinos pagalbos išlaidas, turi priežiūrą teikiančiam subjektui pateikti Europos sveikatos draudimo kortelę, patvirtinančią jo teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas. Kadangi nagrinėjamu atveju A. K. į Belgijos ligoninę buvo pristatytas be sąmonės, gilioje komoje, tai jam pačiam pateikti draustumą patvirtinantį dokumentą buvo neįmanoma. Kita vertus, pažymi, jog Valstybinės ligonių kasos duomenimis, šis asmuo niekada dėl minėtos Europos sveikatos draudimo kortelės išdavimo nesikreipė ir ji nė karto nebuvo išduota. Todėl vadovaujantis Reglamento Nr. 574/72 21 straipsnio 1 dalimi, priežiūrą teikiantis subjektas privalo kreiptis į buvimo vietos įstaigą, kuri paprašo kompetentingos įstaigos pažymos, patvirtinančios, kad atitinkamas asmuo turi teisę gauti išmokas natūra. Taigi Belgijos ligoninė turėjo kreiptis į buvimo vietos įstaigą, kad pastaroji paprašytų kompetentingos įstaigos pažymos, patvirtinančios teisę gauti išmokas natūra. Pažymi, kad remiantis Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio (p) dalimi, Belgijos ligoninė, suteikusi A. K. būtinąsias medicinos pagalbos paslaugas, turėjo teikti užklausą Belgijos valstybinį sveikatos draudimą administruojančiai įstaigai Rijksintitutvoor Ziekte-en Invaliditeitsverzekering (RIZIV), o jau pastaroji privalėjo kreiptis į Valstybinę ligonių kasą dėl Belgijoje gydomo asmens draustumo privalomuoju sveikatos draudimu patvirtinimo. Todėl Belgijos ligoninės kreipimasis tiesiogiai į Valstybinę ligonių kasą dėl A. K. draustumo privalomuoju sveikatos draudimu nustatymo neturi teisinio pagrindo socialinės apsaugos sistemas koordinuojančių reglamentuose nustatytoms išmokų mokėjimo procedūroms inicijuoti.

Taigi atsakovai teigia, kad Belgijos ligoninės kreipimasis tiesiogiai į Valstybinę ligonių kasą dėl A. K. draustumo privalomuoju sveikatos draudimu nustatymo, neįpareigoja Valstybinės ligonių kasos nei kompensuoti A. K. Belgijoje suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų, nei kokiu kitu būdu inicijuoti minėtą standartizuotą kompensavimo procedūrą.

Pabrėžia, jog draudiminio įvykio faktas nustatomas pagal tos šalies, kurioje buvo suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos, nacionalinius teisės aktus. Todėl A. K. gydymo Belgijoje atveju, draudiminio įvykio faktas turėjo būti nustatytas pagal Belgijos nacionalinius teisės aktus.

Pasisakydami dėl žalos dydžio atsakovai atkreipia dėmesį, kad Reglamento Nr. 1408/71                      36 straipsnyje, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, mokėtų išmokų natūra išlaidos fiksuotais dydžiais kompensuojamos tik pensininkams ir dirbančiojo šeimos nariams, gyvenantiems kitose ES šalyse. Nurodo, kad, vadovaujantis Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 (a) ir Reglamento Nr. 574/1972 93 straipsnio nuostatomis, būtinoji medicinos pagalba suteikiama pagal toje šalyje nustatytas būtinosios medicinos pagalbos apimtis pagal tos šalies nacionalinius teisės aktus, jų nustatytą tvarką ir įkainius, taip pat teikiama tik tose gydymo įstaigose, kurios dalyvauja tos šalies valstybinėje sveikatos sistemoje, o Valstybinė ligonių kasa kompensuoja tą sumą, kurią jai pateikia tos šalies, kurioje buvo teiktos būtinosios medicinos pagalbos paslaugos, kompetentinga institucija. Iš to daro išvadą, kad Valstybinė ligonių kasa kompensuoja ne už visas suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Valstybinė ligonių kasa pati nevertina nei kompensuojamos sumos dydžio, nei teikiamų būtinųjų medicinos pagalbos paslaugų būtinumo pagal asmens sveikatos būklę.

Teigia, kad A. K. transportavimo iš Belgijos į Baltarusiją paslaugos išlaidų apmokėjimas, nepaisant to, kad asmuo pervežtas ne į namus, o ligoninę, niekaip nesusijęs su apdraustojo teise gauti Europos Sąjungos šalyse suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų kompensaciją. Transportavimo už valstybės narės sienų paslaugos išlaidos nedengiamos valstybių narių valstybinio sveikatos draudimo lėšomis.

Pažymi, jog Valstybinė ligonių kasa kompensuoja Lietuvos apdraustiesiems kitoje Europos Sąjungos šalyje suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas tokia apimtimi, kokią kompensuojamą būtinųjų medicinos pagalbos paslaugų apimtį nustato tos šalies, kurioje buvo suteiktos Lietuvos apdraustajam sveikatos priežiūros paslaugos, kompetentinga institucija, administruojanti valstybinį sveikatos draudimą, nustatytą Tarybos reglamento Nr. 574/72 10 priede.

Informuoja, kad Valstybinė ligonių kasa kreipėsi į Belgijos valstybinį sveikatos draudimą administruojančią įstaigą – Rijksintitutvoor Ziekte-en Invaliditeitsverzekering (RIZIV) su paklausimu, kokią būtinųjų medicinos pagalbos paslaugų išlaidų sumą būtų reikėję kompensuoti Valstybinei ligonių kasai, jei Belgijos ligoninė Europos Sąjungos teisės aktų nustatyta tvarka būtų inicijavusi sveikatos paslaugų kompensavimo procedūrą pagal reglamentų nuostatas, tačiau atsakymo iš Belgijos kompetentingos institucijos negavo.

Dėl draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui, pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nenagrinėjo Valstybinės ligonių kasos argumento, jog draudikas, sudaręs draudimo sutartį ir tuo prisiimdamas draudimo riziką, įvykus draudžiamajam įvykiui, turi pareigą išmokėti draudėjui draudimo išmoką.

Pastebi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pats sau prieštarauja, pradžioje teigdamas, kad draudimo sutartis tarp ADB „RESO Europa“ ir UAB „Litra buvo sudaryta dėl sutarties šalių teisių ir pareigų, o vėliau darydamas išvadą, kad draudimo bendrovės atsakomybė už A. K. suteiktas medicinines paslaugas buvo apribota ta suma, kurios pagal Sveikatos draudimo įstatymo 43 straipsnio 2 dalį nepamoka Valstybinė ligonių kasa. Todėl daro išvadą, kad pareiškėjo siekis vengti numatytų sutartinių įsipareigojimų negali būti laikomas teisėtu.

Mano, jog draudimo sutartyje nustatytas būtinųjų medicinos pagalbos paslaugų išlaidų kompensavimas yra tas draudimo objektas, kuris turi būti aiškinamas atsižvelgiant į sutarčių laisvės principą, suteikiantį šalims galimybę tarpusavio susitarimu nustatyti teises ir pareigas, jų apribojimus, jei tokios sutarties nuostatos neprieštarauja įstatymams. Pažymi, kad joks teisės aktas nedraudžia nusistatyti ir kitas draudimo sąlygas, pagal kurias draudimo bendrovė įsipareigotų kompensuoti ne tik papildomas, bet ir išlaidas, kurios paprastai gali būti atlyginamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.

Atsakovai, pasisakydami dėl privalomojo sveikatos draudimo ir savanoriškojo draudimo santykio, nurodo, jog šių dviejų draudimo sistemų kolizija spręstina pagal Sveikatos draudimo įstatymo 43 straipsnio 2 dalį. Pabrėžia, kad šiuo atveju nėra teisinės kolizijos ir nurodo, jog privalomojo sveikatos draudimo teisiniai santykiai ir savanoriškojo draudimo teisiniai santykiai nėra tapatūs, tai pagrindžia šių teisinių santykių skirtingi subjektai ir objektas. Esminis šių draudimo sistemų skirtumas tas, jog privalomasis sveikatos draudimas yra viešosios teisės institutas, o savanoriškasis draudimas privatinės.

Atsakovai mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo padaryta išvada, jog Sveikatos draudimo įstatyme nėra nustatyti privalomojo sveikatos draudimo prievolės pasibaigimo pagrindai, susi su savanoriškojo sveikatos draudimo sutarties sudarymu, yra neteisinga ir nepagrįsta. Tokia teismo išvada suabsoliutina valstybės pareigą kompensuoti būtinųjų medicinos pagalbos paslaugų išlaidas, nepaisant to, kad šios paslaugos buvo jau kompensuotos savanoriškojo draudimo lėšomis.

Pabrėžia, kad draudėjas UAB „Litra, sudarydamas kelionių draudimo sutartį ir turėdamas laisvę rinktis draudimo objektą pagal 2006 m. rugpjūčio 1 d. Būtinosios medicininės pagalbos užsienyje draudimo taisyklių Nr. 012 7.1 punktą, t. y. draustis tik dėl repatriacijos paslaugų kompensavimo, aiškiai išreiškė savo valią, kad pagal šią sutartį būtų kompensuotos ne tik repatriacijos, bet ir būtinosios medicinos pagalbos išlaidos.

Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą (t. III, b. l. 3-7) prašo atmesti atsakovų apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurią skundžia atsakovai, palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog, jeigu Valstybinė ligonių kasa būtų rūpestingai patikrinusi asmens draustumo privalomuoju sveikatos draudimu faktą Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registre ir Belgijos ligoninei būtų pateikusi teisėtą ir pagrįstą atsakymą, žala vis tiek būtų atsiradusi. Paaiškina, kad jei VLK Belgijos ligoninei būtų pranešusi tikrovę atitinkančią informaciją apie A. K. draustumą privalomuoju sveikatos draudimu, akivaizdu, jog pastaroji įstaiga inicijuotų oficialią standartizuotą kompensavimo procedūrą, o apdraustojo A. K. gydymo paslaugos būtų apmokėtos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo. Pažymi, kad Belgijos ligoninė į atsakovą kreipėsi turėdama aiškų tikslą – gauti informaciją, ar nukentėjusysis asmuo A. K. buvo draustas privalomuoju sveikatos draudimu, taip pat ar Valstybinė ligonių kasa apmokės jo gydymo išlaidas.

Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovai pripažįsta, jog įvyko Sveikatos draudimo įstatyme apibrėžtas draudžiamasis įvykis, dėl kurio kilo VLK prievolė kompensuoti A. K. medicininės pagalbos išlaidas. Pareiškėjo nuomone, atsakovai nepagrįstai tapatina draudžiamojo įvykio faktą (kaip teisinį pagrindą atsirasti VLK prievolei) su standartizuota administracine procedūra, kuria yra tik realizuojama teisė į sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimą. Pažymi, jog standartizuotos E 125 formos nepateikimas atsakovui (ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad ji nebuvo pateikta dėl pačios VLK neteisėtų veiksmų) nereiškia, jog neįvyko ir draudžiamasis įvykis, dėl kurio turi būti mokama išmoka natūra.

Pastebi, kad tam, jog būtų konstatuota valstybės deliktinė atsakomybė, nebūtina nustatyti atsakovų nurodomos aplinkybės (rūpestingumo pareigos pažeidimas tik gavus E 125 formą iš Belgijos ligonių kasos gali būti pagrindas taikyti civilinę atsakomybę valstybei), o užtenka konstatuoti aplinkybę, kad VLK neteisėti veiksmai sudarė sąlygas žalai atsirasti ar jai padidėti.

Pareiškėjas, pasisakydamas dėl žalos dydžio, nurodo, jog sutinka su atsakovų teiginiu, kad šioje byloje nustatant VLK atsakomybės apimtį, turi būti vadovaujamasi Belgijos sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimą reglamentuojančiais teisės aktais. Tačiau atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovai viso teismo proceso metu nekėlė ginčo dėl to, jog kuri nors iš A. K. suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų pagal Belgijos teisės aktus neturėtų būtų kompensuojama iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.

Pareiškėjo nuomone, šioje byloje turėtų būti taikoma taip pat ir teismų praktikoje pripažįstama contra spoliatorem prezumpcija, pagal kurią šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti bylai reikšmingus įrodymus ar aplinkybes, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis c.b. 3K-3-176/2010). Atsižvelgiant į aplinkybę, kad VLK piktybiškai nevykdė teismo įpareigojimo, taip pat į tai, jog apeliaciniame skunde atsakovai prieštarauja tik dėl transportavimo išlaidų įtraukimo į kompensuotiną sumą, pareiškėjas mano, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog žalos dydis yra mažesnis nei nurodyta pareiškėjo prašyme dėl žalos atlyginimo.

AAS „Gjensidige Baltic“ nesutinka ir su apeliaciniame skunde išsakytu argumentu, kad iš atsakovų neturėtų būti priteistos išlaidos už ligonio transportavimą iš Belgijos į Baltarusijos ligoninę. Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai nurodė, kad A. K. buvo pervežtas ne į namus, o į Bresto ligoninę, todėl tokios išlaidos yra priskirtos asmens sveikatos priežiūrai, todėl turi būti atlyginamos pagal Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalis. Atkreipia dėmesį, kad deliktinės civilinės atsakomybės prasme ligonio pervežimo į Baltarusijos ligoninę išlaidos laikytinos žalos dydį mažinančiomis išlaidomis. Pastebi, jog ligonį palikus ir toliau gydytis Belgijos Jan Yperman Ziekenhuis ligoninėje, jam būtų suteikta sveikatos priežiūros paslaugų už žymiai didesnę sumą.

Dėl privalomojo sveikatos draudimo ir savanoriškojo draudimo santykio pareiškėjas pabrėžia, kad savanoriškasis draudimas yra tik papildomas draudimas, kuris nepakeičia privalomojo. Pareiškėjo įsitikinimu, UAB „Litra, sudarydama savanoriškojo sveikatos draudimo sutartį su ADB „RESO Europa“, siekė ne atsisakyti privalomosios valstybės sveikatos draudimo sistemos, bet už sumokėtą draudimo įmoką įsigyti papildomą draudimo apsaugą, kurios negarantuoja valstybinis privalomasis draudimas. Taigi sudaryta Kelionių draudimo sutartimi UAB „Litra įsigijo papildomą, o ne alternatyvią draudimo apsaugą.

Papildomai pažymi, kad atsakovų teiginys, neva abi draudimo sistemos yra alternatyvios, yra nepagrįstas dar ir dėl to, jog tai reikštų, kad savanoriškojo draudimo sutarties sudarymas draudėjui reikštų privalomosios sveikatos draudimo apsaugos praradimą.

Pastebi, kad, be kita ko, pagal sudarytą savanoriškojo draudimo sutartį pareiškėjas iš draudėjo UAB „Litra“ perėmė taip pat ir visą administracinę naštą reikalaujant iš atsakovų prievolės įvykdymo.

Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 160) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą, panaikinant jo dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl 2 184,66 Lt bylinėjimo išlaidų priteisimo, bei šį pareiškėjo reikalavimą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad viso proceso metu atsakovai neginčijo aplinkybės, jog pareiškėjas galimai nėra atsiskaitęs su vertimų paslaugas atlikusia įmone, šis klausimas nebuvo keliamas ir teisėjų kolegijos. Atsižvelgiant į tai, kad kartu su PVM sąskaita-faktūra mokėjimo pavedimo teismui pateikti nebuvo galimybės (dėl teismo nustatytų terminų dokumentų vertimai į bylą turėjo būti pateikti anksčiau nei buvo atliktas mokėjimo pavedimas), kad apmokėjimo už paslaugas klausimas byloje net nebuvo ginčijamas, prašo prijungti prie bylos papildomą įrodymą, patvirtinantį atsiskaitymą už suteiktas paslaugas (2011 m. gegužės 9 d. mokėjimo nurodymas Nr. E2246).

Atsakovai Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. III, b. l. 2) prašo netenkinti AAS „Gjensidige Baltic“ reikalavimo atlyginti dokumentų vertimo į lietuvių kalbą išlaidas tol, kol nebus šis ginčas išnagrinėtas aukštesnės instancijos teisme.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos, apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies. Atsakovo Valstybinės ligonių kasos apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos priteisimo, t. y. dėl pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ prašomos priteisti iš Valstybinės ligonių kasos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos, 185 706,19 Lt ADB „RESO Europa“ išmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kurie susidarė jam apmokėjus privalomuoju sveikatos draudimo drausto asmens gydymo išlaidas užsienyje.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 10 d. sprendimu priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos, pareiškėjui 187 706,19 Lt turtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 187 706,19 Lt sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas pareiškėjo prašymo priteisti 2 184,66 Lt išlaidų už dokumentų vertimą netenkino.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ir atsakovai pateikė apeliacinius skundus, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Valstybinės ligonių kasos, priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija tuo aspektu, kad teismas, netinkamai aiškindamas ginčo teisiniams santykiams taikytinus aktus, nepagrįstai nustatė deliktinės atsakomybės sąlygas ir šiuo pagrindu priteisė pareiškėjo prašytą žalos atlyginimą. Tuo tarpu pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl išlaidų už dokumentų vertinimą neatlyginimu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčas tarp proceso šalių kilo dėl deliktinės atsakomybės buvimo, vertina, kad pirmiausiai yra tikslinga aptarti deliktinės atsakomybės sąlygas.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Kita vertus, pastebėtina, jog saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Juk ir Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Šiame kontekste svarbu įvertinti ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, jog viešosios civilinės atsakomybės specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Būtent įvardinto atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas lemia griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo prašoma priteisti turtinė žala yra kildinama iš delikto, siekiant aiškumo atskirai pasisakytina dėl sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, buvimo ir spręstina, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui prašomą žalos atlyginimą.

 

Dėl neteisėtų veiksmų buvimo

 

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas prašomą priteisti žalą sieja su Valstybinės ligonių kasos pareigų, kylančių iš ginčo laikotarpiu galiojusių Reglamento Nr. 1408/71 ir Reglamento Nr. 574/72 nuostatų, deramo nevykdymo, su Valstybinės ligonių kasos aplaidumu tikrinant asmens draustumo privalomuoju sveikatos draudimu faktą, kuris yra lemiamas iš reglamentų kylančios pareigos atsiskaityti su kitos valstybės narės įstaiga taikymo kriterijus. Pareiškėjas tvirtina, kad Valstybinė ligonių kasa, patikrinusi draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registro duomenis tik pagal asmens vardą ir pavardę, nepakankamai rūpestingai vykdė jai priskirtas funkcijas.

Kiek tai susiję su neteisėtų veiksmų buvimu, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės institucijų neteisėtais veiksmais taip pat pripažįstami ne tik aiškiai priešingi teisės nuostatoms veiksmai, atitinkami materialiųjų arba procedūrinių normų pažeidimai, bet ir nepateisinamai aplaidus, paviršutiniškas elgesys, bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-34/2012, 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1950/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje A756-708/2013, nagrinėdama šią bylą pirmą kartą, nurodė, jog neplanuoto gydymo kitoje valstybėje narėje suteikimo ir išlaidų už jį apmokėjimo klausimus ginčo laikotarpiu reguliavo 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 592/2008 ir 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72, nustatančio Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką, su pakeitimais, padarytais 2008 m. vasario 4 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 101/2008, nuostatos. Priminė, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 2 dalį reglamentai taikomi visuotinai. Jie yra privalomi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse, nereikalaujant jokių nacionalinių jų įgyvendinimo nuostatų. Be to, ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog Lietuvos teismai ir viešojo administravimo subjektai privalo tiesiogiai taikyti reglamentus, neieškodami jų nuostatas perkeliančių nacionalinių teisės aktų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I143-18/2009).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į taikytiną teisinį reguliavimą, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, sutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje A756-708/2013, nagrinėjant šią bylą pirmą kartą, padarytomis išvadoms, kad nagrinėjamu atveju Valstybinė ligonių kasa nebuvo saistoma konkrečių iš Reglamento Nr. 1408/71 36 straipsnio kylančių pareigų, nes formali procedūra dėl atsiskaitymo tarp įstaigų nebuvo pradėta. Valstybės deliktinės atsakomybės nustatymo kontekste tai reiškia, kad nėra pagrindo konstatuoti Valstybinės ligonių kasos veiksmų, susijusių su Reglamento Nr. 1408/71 36 straipsnio ir Reglamento Nr. 574/72 93 straipsnio nustatyta atsiskaitymo tvarka, neteisėtumą. Analogiška išvada darytina dėl Valstybinės ligonių kasos veiksmų, susijusių su Reglamento Nr. 574/72 34 straipsnyje nustatyta pareiga kompensuoti gydymo išlaidas suinteresuoto asmens prašymu. Sutiktina su tuo, kad administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad Valstybinė ligonių kasa būtų gavusi asmens prašymą, pateiktą Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2006 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 1K-57 patvirtinto E 126 formos pažymų pildymo ir išdavimo bei apdraustųjų išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka.

Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje A756-708/2013 padarytomis išvadomis, kad laikantis rūpestingumo pareigos Valstybinė ligonių kasa, nustačiusi, kad kreipimesi dėl gydymosi išlaidų kompensavimo nepakanka informacijos arba pateikta informacija yra netiksli, turėjo kreiptis į Belgijos įstaigą, kad ši patikslintų kreipimąsi. Pažymėtina, jog pagal nacionalinį teisinį reguliavimą asmens draustumo privalomuoju sveikatos draudimu faktas paprastai tikrinamas pagal išsamius asmens duomenis ir tik gavus asmens tapatybę patvirtinančius duomenis. Tik toks rūpestingumo pareigos aiškinimas sudaro realias galimybes realizuoti Europos Sąjungos teisės aktuose pabrėžiamą institucijų pareigą bendradarbiauti, užtikrinti teisingą reglamentų nuostatų įgyvendinimą bei palengvinti socialiniu draudimu apdraustų asmenų laisvą judėjimą. Taigi teisėjų kolegija sutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-708/2013 išsamiai nustatytais ir atskleistais neteisėtais Valstybinės ligonių kasos veiksmais ir jų detaliai nekartoja.

Papildomai teisėjų kolegija pastebi, jog Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią), pagerinti žmogaus, visuomenės gebėjimą įveikti kilusį pavojų sveikatai, susirgus užtikrinti medicininių paslaugų prieinamumą (žr. Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimus). Taigi valstybė privalo sudaryti teisines ir organizacines prielaidas veikti tokiai sveikatos apsaugos sistemai, kuri užtikrintų kokybišką ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą (ne tik expressis verbis laiduojamą medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, inter alia nemokamą medicinos pagalbą piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose, bet ir kitas asmens bei visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas), taip pat kitą sveikatinimo veiklą (kaip antai farmacinę), būtiną tam, kad būtų galima realiai, veiksmingai įgyvendinti prigimtinę žmogaus teisę į kuo geresnę sveikatą (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą). Atitinkamai, manytina, jog šioje srityje valstybės institucijom priskirtų pareigų, inter alia rūpestingumo pareigos vykdymas, yra itin svarbus.

Taigi šiuo atveju Valstybinė ligonių kasa, tikrindama asmens draustumo privalomuoju sveikatos draudimo faktą, pirma nenustačiusi šio asmens tikrosios tapatybės, neveikė taip rūpestingai kaip reikalaujama. Valstybinė ligonių kasa pažeidė rūpestingumo pareigą, kurią ji turėjo ir galėjo įvykdyti, atsižvelgiant į jai suteiktus įgaliojimus, inter alia susirašinėjimo su kitomis įstaigomis teises, žinias ir gebėjimus. Ši išvada yra pakankamas pagrindas konstatuoti Valstybinės ligonių kasos neteisėtus veiksmus, o nustačius kitas būtinąsias sąlygas, pripažinti valstybės deliktinę atsakomybę.

Kita vertus, pastebėtina, jog, nors kaip minėta, nukentėjusio asmens patirti nuostoliai atlyginami, remiantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėjantis bylą, priteis bet kokio dydžio žalos atlyginimą. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pastebėtina, jog šioje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje tarp šalių ginčas iš esmės ir kyla dėl priežastinio ryšio ir žalos buvimo sąlygų, todėl toliau šios sąlygos atskirai ir aptariamos.

 

Dėl žalos buvimo ir papildomų dokumentų pateikimo

 

Kiek tai susiję su prašoma priteisti turtine žala, pažymėtina, jog CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Taikant civilinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję priežastiniu ryšiu su tam tikrais žalą padariusio asmens veiksmais (CK 6.247 str.). Tiesioginė žala paprastai yra neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas, kuris atsiranda tiesiogiai veikiant tam tikrą objektą. Tokiais atvejais nukentėjusįjį būtina grąžinti į padėtį, buvusią iki žalos padarymo.

Šiuo aspektu įvertintina, kad teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, jog sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja kito asmens sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009, 2012 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012).

Taigi turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Kitaip tariant, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kuo tikslesnė patirta turtinė žala (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-548/2010).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje susiklosčiusią situaciją, pažymi, jog maksimali priteistina suma dėl neteisėtų veiksmų buvimo galėtų būti suma, kurią Valstybinė ligonių kasa būtų turėjusi mokėti, jeigu ji būti tinkamai atlikusi jai pavestas funkcijas ir nebūtų neteisėto neveikimo konstatavimo šioje nutartyje. Tuo tarpu ADB „RESO Europa“ atsakomybė už A. K. suteiktas medicinines paslaugas apribota ta suma, kurios pagal įstatymus neapmoka Valstybinės ligonių kasos ir kurių kompensavimą jis prisiėmė savo sudaryta draudimo sutartimi.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog Reglamentas Nr. 1408/71 nustatė, kokiomis socialinės apsaugos garantijomis gali naudotis suinteresuoti asmenys valstybių narių teritorijoje. Remiantis Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčiu, pagal darbo sutartį dirbantis asmuo <...>, įvykdęs kompetentingos valstybės teisės aktais nustatytas sąlygas teisei į išmoką, prireikus atsižvelgiant į 18 straipsnio nuostatas, ir pagal kurio būklę reikia mokėti išmokas natūra, kurios tampa būtinos dėl sveikatos priežasčių jo buvimo kitoje valstybėje narėje metu, atsižvelgiant į išmokų pobūdį ir numatytą buvimo trukmę, gauna išmokas natūra, kurias kompetentingos įstaigos sąskaita teikia buvimo įstaiga pagal jos administruojamų teisės aktų nuostatas, tartum šioje įstaigoje jis būtų apdraustas; tačiau išmokų teikimo trukmė nustatoma pagal kompetentingos valstybės teisės aktus. Kitaip tariant, Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktis taikomas, kai Lietuvoje privalomuoju sveikatos draudimu draustam asmeniui buvimo kitoje valstybėje narėje metu reikalingas neplanuotas gydymas. Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies a punkte numatytas neplanuoto gydymo atvejis apima neapibrėžtą skaičių situacijų, kai dėl apdraustojo sveikatos būklės jam laikinai būnant kitoje valstybėje narėje kyla gydymosi ligoninėje poreikis, pavyzdžiui, dėl gydymo skubos, sunkios ligos ar sunkaus nelaimingo atsitikimo, ar kai dėl sveikatos priežasčių asmuo negali grįžti į draudimo valstybę narę, kurioms esant objektyviai nelieka jokios kitos alternatyvos, kaip gydyti atitinkamą asmenį buvimo valstybės narės ligoninėje (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. birželio 15 d. sprendimą Komisija prieš Ispaniją, C-211/08). Šiame kontekste svarbu atsižvelgti ir į tai, kad Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnis palengvina socialiniu draudimu apdraustų asmenų laisvą judėjimą ir taip pat užtikrina laisvą medicininių paslaugų teikimą tarp valstybių narių (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2001 m. liepos 12 d. sprendimą Vanbraekel ir kt. C-368/98, Rink. p. I5363, 32 p., 2003 m. spalio 23 d. sprendimą Inizan, C-56/01, Rink. p. I12403, 21 p.).

Buvimo valstybėje narėje metu suteiktas neplanuoto gydymo paslaugas galiausiai apmoka draudimo valstybė. Bendra Europos sveikatos apsaugos priežiūros sistema grindžiama išlaidų už išmokas natūra kompensacijos principu, įtvirtintu, be kita ko, Reglamento Nr. 1408/71 36 straipsnyje. Pagal Reglamento Nr. 1408/72 36 straipsnio 1 dalį išlaidos už išmokas natūra, kurias teikia vienos valstybės narės įstaiga kitos valstybės narės įstaigos sąskaita, turi būti visiškai kompensuotos. Taigi asmuo, priklausantis socialinio draudimo sistemai, prireikus, turi teisę pasinaudoti kitos valstybės narės sveikatos priežiūros institucijų paslaugomis. Tačiau kitoje valstybėje narėje draustam asmeniui neplanuotą gydymą suteikusios valstybės išlaidas galiausiai turi kompensuoti draudimo valstybė. Šios taisyklės taikymas, kaip minėta, pagrįstas visišku rizikos kompensavimu. Taigi Reglamentų nuostatomis gali būti grindžiama Lietuvos kompetentingos institucijos Valstybinės ligonių kasos pareiga Belgijai kompensuoti išlaidas už šios valstybės sveikatos priežiūros įstaigoje Lietuvos apdraustajam suteiktas tam tikras gydymo paslaugas.

Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju proceso šalys sutinka, kad administracinėje byloje nustatant Valstybinės ligonių kasų atsakomybės apimtį turi būti vadovaujamasi Belgijos sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimą reglamentuojančiais aktais, be to, atsakovas neginčija to, kad buvo teikiama būtinoji medicininė pagalba. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas įrodinėdamas patirtos 185 706,19 Lt turtinės žalos dydį pateikė Belgijos Jan Yperman ligoninės sąskaitas 50 453,60 EUR sumai (t. I, b. l. 33-50, 54-71), Sostinės greitoji, UAB 11 500 Lt PVM sąskaitąfaktūrą SOS Nr. 00085 (t. I, b. l. 11) bei ADB „RESO Europa“ 2009 m. sausio 26 d. tarptautinį mokėjimo pavedimą Nr. 503 (t. I, b. l. 9) bei AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo 2008 m. liepos 1 d. mokėjimo nurodymą Nr. 018150 (t. I, b. l. 10). Tuo tarpu Valstybinė ligonių kasa, atstovaujanti ir atsakovą Lietuvos valstybę, ginčydama pareiškėjo prašomą priteisti turtinės žalos dydį, tik apeliacinės instancijos teismui pateikė 2013 m. birželio 28 d. Belgijos valstybinį sveikatos draudimą administruojančios įstaigos – Rijksintitutvoor Ziekte-en Invaliditeitsverzekering (RIZIV) – atsakymą į jos pateiktą paklausimą, kuriame nurodoma, jog pagal šiai įstaigai pateiktus dokumentus suma, kurią sumokėjo Belgijos socialinio draudimo įstaiga, yra 39 513,27 EUR (t. III, b. l. 16).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad tik apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas šis naujas dokumentas, pažymi, jog ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis aiškiai numato, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog apeliacinės instancijos teismui paprašius paaiškinti šių naujų dokumentų pateikimą Valstybinės ligonių kasos nepagrindė ir nenurodė pagrįstų priežasčių, kodėl šie dokumentai negalėjo būti anksčiau pateikti į administracinę bylą (t. III, b. l. 71-75). Priešingai, iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad atsakovams buvo suteikta galimybė pateikti tokius įrodymus anksčiau, teismas buvo numatęs tokius įpareigojimus. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. posėdyje Valstybinė ligonių kasa, atstovaujanti ir atsakovą Lietuvos valstybę, buvo įpareigota nusiųsti paklausimą Belgijos valstybinėms ligonių kasoms teiraujantis, kokia suma esant byloje nagrinėjamam draudžiamajam įvykiui būtų pripažinta apmokėtina (t. I, b. l. 99), tačiau ji šios pareigos neįvykdė (t. I, b. l. 102-110). Pakartotinai Valstybinė ligonių kasa buvo paprašyta pateikti žalos dydį patvirtinančius įrodymus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. raštu (t. II, b. l. 109), tačiau iki pirmosios instancijos teismui priimant šioje byloje skundžiamą sprendimą nurodyti įpareigojimai nebuvo įvykdyti. Be to, pažymėtina, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas dar kartą paprašė, kad teismas įpareigotų Valstybines ligonių kasas nusiųsti nurodytą paklausimą Belgijos valstybinį sveikatos draudimą administruojančiai įstaigai, tačiau jos atstovas nesutiko to padaryti, manė, kad šis prašymas yra nepagrįstas, net ir atsižvelgęs į tai, kad teisėjų kolegija posėdžio metu išaiškino galimas pasekmes dėl žalos dydžio įrodinėjimo (t. II, b. l. 149, žr. priedą prie šios administracinės bylos tomo, l. 4). Byloje pateikta medžiaga liudija, kad Valstybinės ligonių kasos vis dėlto paklausimą Belgijos valstybinį sveikatos draudimą administruojančiai įstaigai Rijksintitutvoor Ziekte-en Invaliditeitsverzekering (RIZIV) pateikė tik po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (t. III, b. l. 76-78) ir atitinkamai gautas atsakymas buvo pateiktas tik apeliacinės instancijos teismui (t. III, b. l. 16), nors, kaip jau buvo nurodyta, keletą kartų Valstybinė ligonių kasa buvo įpareigota tai padaryti pirmosios instancijos teismo. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesivadovauja atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Valstybinės ligonių kasos apeliacinės instancijos teismui pateiktais dokumentais dėl galimo žalos dydžio, kadangi nustatė, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti ir anksčiau ir tik dėl Valstybių ligonių kasos neveikimo nebuvo pateikti, net ir keletą kartų paprašius juos pateikti (ABTĮ 138 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju, priešingas situacijos vertinimas leistų Lietuvos valstybę atstovaujančiai Valstybinei ligonių kasai piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, pačiu administraciniu procesu, be to, toks sprendimas būtų neteisingas pareiškėjo atžvilgiu.

 

Dėl priežastinio ryšio buvimo tarp žalos ir neteisėtų veiksmų

 

Kiek tai susiję su kitos sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti – priežastinio ryšio – nustatymu, pažymėtina, jog teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko, būtina pagrįsti, kad neteisėtų veiksmų buvimas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei tektų atsakomybė.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymo byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005, 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad prašoma priteisti turtinė žala iš esmės yra siejama su A. K. gydymo išlaidomis Belgijos ligoninėje ir jo pervežimo išlaidomis iš Belgijos ligoninės į Baltarusijos ligoninę, pažymi, jog šiuo atveju yra tikslinga skirtingai aptarti priežastinio ryšio buvimą siejant jį su byloje nustatytais neteisėtais veiksmais ir prašoma priteisti žala.

Kiek tai susiję su prašomomis priteisti A. K. gydymo išlaidomis, teisėjų kolegija pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinė ligonių kasa apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl savarankiškojo ir privalomojo draudimo santykio, pažymėdamas, kad A. K. gydymo išlaidos turėjo būti atlyginamos pagal savanoriškojo sveikatos draudimo sutartį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, teisinį reguliavimą, su tokiais argumentais nesutinka.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog ginčui aktualus Sveikatos draudimo įstatymo 3 straipsnis numato sveikatos draudimo rūšis – privalomąjį sveikatos draudimą ir papildomą (savanoriškąjį) sveikatos draudimą. Šiame kontekste privalomasis sveikatos draudimas yra apibrėžiamas kaip valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir ekonominių priemonių sistema, šio įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis garantuojanti privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims, įvykus draudiminiam įvykiui, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei išlaidų už suteiktas paslaugas, vaistus ir medicinos pagalbos priemones kompensavimą (Sveikatos draudimo įstatymo 2 str. 5 d.). Tuo tarpu papildomasis (savanoriškasis) sveikatos draudimas yra suvokiamas kaip papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo sutartyse nustatytos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, atlyginamos pagal šias sutartis po papildomojo sveikatos draudimo draudiminio įvykio (Sveikatos draudimo įstatymo 2 str. 6 d.).

Pažymėtina, jog Sveikatos draudimo įstatymo turinio matyti, kad papildomasis sveikatos draudimas nėra visiškai tapatus privalomajam sveikatos draudimui. Atsižvelgus į Sveikatos draudimo įstatymą galima išskirti keletą esminių skirtumų. Šiuo atveju papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo institucijos yra draudimo įmonės, teisės aktų nustatyta tvarka gavusios leidimą (licenciją) šiai sveikatos draudimo veiklai (Sveikatos draudimo įstatymo 42 str.), be to, šis draudimas yra grindžiamas draudėjo ir draudiko sutartimis, kurių sudarymo ir vykdymo taisykles nustato Vyriausybė. Draudėju gali būti juridinis arba fizinis asmuo (Sveikatos draudimo įstatymo 44 str.). Be to, papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo draudiminiai įvykiai yra apdraustojo kreipimasis į sveikatos priežiūros įstaigą dėl papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo sutartyse numatytų ir gydytojo diagnozuotų sveikatos sutrikimų ir (ar) sveikatos būklių, sudarančių pagrindą teikti apdraustiesiems šiose sutartyse numatytų rūšių ir masto asmens sveikatos priežiūros paslaugas bei patarnavimus. Šių paslaugų ir patarnavimų išlaidas papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo sutartyse nustatytomis sąlygomis apmoka draudikas (Sveikatos draudimo įstatymo 43 str. 1 d.). Papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo lėšomis apmokamos sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos, taip pat išlaidos kompensuojamiesiems vaistams, kurių neapmoka Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas, valstybės ar savivaldybių biudžetai. Papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo lėšomis gali būti apmokama ir ta sveikatos priežiūros paslaugų ar išlaidų kompensuojamiesiems vaistams dalis, kuri neapmokama Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšomis (Sveikatos draudimo įstatymo 43 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą, į nurodytus apeliaciniame skunde keliamus klausimus, pažymi, jog šiuo atveju yra aktualus draudimo sutarties, kuria buvo apdraustas A. K., turinys ir tokio draudimo apimtis.

Kiek tai susiję su nurodytu aspektu pažymėtina, jog 2008 m. sausio 31 d. tarp ADB „RESO Europa“ ir UAB „Litra“ buvo sudaryta kelionių draudimo sutartis KD Nr. 118370, kuria būtinųjų medicininės pagalbos išlaidų draudimu buvo apdraustas UAB „Litra“ darbuotojas A. K.. Nagrinėjamos bylos atveju sudarydamas draudimo sutartį draudėjas prisijungė prie draudiko patvirtintų standartinių šios rūšies draudimo taisyklių. 2006 m. rugpjūčio 1 d. Būtinosios medicininės pagalbos užsienyje draudimo taisyklių Nr. 012 7.1 punkte numatyta, kad draudėjai, turintys Lietuvos Respublikos įstatymais suteiktą teisę į būtinosios medicininės pagalbos išlaidų apmokėjimą Ligonių kasų ar kitų valstybinių institucijų lėšomis, gali pasirinkti draustis tik būtinosios repatriacijos draudimu. Tačiau, kita vertus, pagal 2006 m. rugpjūčio 1 d. Būtinosios medicininės pagalbos užsienyje draudimo taisyklių Nr. 012 13.1.2 punktą draudėjas privalo užtikrinti, kad atsitikus draudiminiam įvykiui apdraustasis pagal galimybę naudotųsi valstybinių medicinos įstaigų paslaugomis bei pasinaudotų teise į savo teritorinės ligonių kasos skiriamą būtinosios medicininės pagalbos išlaidų apmokėjimą (t. I, b. l. 4-8).

Šiame kontekste primintina, kad pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, o CK 6.193 straipsnio 2 dalis numato visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad pagal sisteminio sutarties aiškinimo principą (CK 6.193 str. 2 d., UNIDROIT principų 5:105 str.) bet kuri sutarties sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą; negali likti neaptarta ir neįvertinta nė viena sutarties dalis, priedas ar kita sudedamoji dalis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Taigi negalima atsižvelgti vien tik į vieną tam tikrą sutarties nuostatą ir vien tik į ją žvelgiant aiškinti ir vertinti šalių pareigas, kylančias iš sudarytos sutarties. Taigi šiuo atveju atsižvelgtina į sutarties turinį, joje įtvirtintas nuostatas. Teisėjų kolegija, įvertinusi 2006 m. rugpjūčio 1 d. Būtinosios medicininės pagalbos užsienyje draudimo taisyklių Nr. 012 turinį, atsižvelgdama į nurodytas nuostatas, pritaria pareiškėjo teiginiams, kad UAB Litra” sudarydamas savarankiškojo sveikatos draudimo sutartį su ADB „RESO Europa“ siekė už sumokėtą draudimo įmoką įgyti papildomą draudimo apsaugą, kurios negarantuoja valstybinis privalomasis draudimas, arba užtikrinti sveikatos apsaugą, jeigu dėl tam tikrų priežasčių, aplinkybių apsauga pagal privalomąjį draudimą UAB „Litra“ darbuotojui A. K. nebūtų suteikta, t. y. sudaryta sutartis įtvirtino, kad pirmiausiai turi būti naudojamasi privalomąja sveikatos draudimo sistema.

Pažymėtina, jog atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinė ligonių kasa teigdamas priešingai, kad savarankiškuoju draudimu buvo siekiama įsipareigoti padengti ir gydymą, kompensuojamą pagal privalomąjį sveikatos draudimą, iš esmės remiasi vien tik 2006 m. rugpjūčio 1 d. Būtinosios medicininės pagalbos užsienyje draudimo taisyklių Nr. 012 7.1 punktu, neatsižvelgdamas ir įvertindamas 13.1.2 punkte numatyto reguliavimo ir nepasisakydamas iš esmės apie nurodytos nuostatos buvimą.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors apeliaciniame skunde yra remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-490/2010 pateiktais išaiškinimais, kad draudikui nėra draudžiama pasitvirtinti tokias standartines sąlygas, pagal kurias jis įsipareigotų kompensuoti ne tik papildomas išlaidas, šiuo atveju nurodyti išaiškinimai nėra aktualūs, atsižvelgus į šioje teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, susijusius su 2008 m. sausio 31 d. tarp ADB „RESO Europa“ ir UAB „Litra“ kelionių draudimo sutartimi KD Nr. 118370, įskaitant 2006 m. rugpjūčio 1 d. Būtinosios medicininės pagalbos užsienyje draudimo taisyklėse Nr. 012 numatytu savanoriškuoju draudimu ir jo apimtimi.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Belgijos Jan Yperman ligoninės 2008 m. gruodžio 11 d. kreipimesi Valstybinės ligonių kasų, UAB Reso Vilnius” buvo teiraujamasi, kas apmokės A. K. gydymo paslaugas (t. I, b. l. 112). Tai, kad pareiškėjas neketino pats apmokėti gydymo išlaidų sąskaitų, o kreipėsi į Valstybinę ligonių kasą, rodo byloje pateiktas elektroninis susirašinėjimas (t. I, b. l. 121-123). Tuo tarpu Valstybinė ligonių kasa atsisakinėjo apmokėti nurodytas išlaidas, pažymėdama, kad duomenų apie A. K. draustumą privalomuoju sveikatos draudimu nėra (t. I, b. l. 102-110, 115-116). Taigi iš byloje esančios aptartos medžiagos nėra pagrindo daryti išvadą, kad kelionių draudimo sutartimi KD Nr. 118370 pareiškėjas pats siekė ir siūlė padengti ir tas išlaidas, kurias pagal teisės aktus turėtų mokėti Valstybinė ligonių kasa. Priešingai, byloje pateikta medžiaga liudija, kad pareiškėjas stengėsi, kad Valstybinė ligonių kasa padengtų šias išlaidas, tuo tarpu ji atsisakinėjo tai daryti, nurodydama, kad A. K. nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu ir atitinkamai ji neprivalo pateikiamų gydymo sąskaitų apmokėti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo veiksmai vis dėlto atlyginant A. K. gydymo lėšas Belgijos ligoninei, kurias pagal teisės aktus turėjo kompensuoti, bet nekompensavo Valstybinės ligonių kasos, atsižvelgiant į tai, kad sumokama buvo už būtinąsias medicinines paslaugas, laikyti tinkamais, pagrįstais. Tai, kad pareiškėjas, apsvarstęs klausimą dėl tam tikrų išlaidų nekompensavimo (t. I, b. l. 121), galiausiai šias išlaidas apmokėjo, iš esmės yra grindžiama sudarytos draudimo sutarties (draudimo taisyklių) nuostatomis ir nepagrįstu Valstybinės ligonių kasos kategorišku atsisakymu šias lėšas kompensuoti, teigiant, kad A. K. nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu. Taigi tokie pareiškėjo veiksmai yra protingi, pagrįsti, atsižvelgus į susiklosčiusią situaciją, t. y. kad buvo apmokama už kritinės būklės asmens gydymą Belgijos ligoninėje.

Valstybinė ligonių kasa, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytu priežastiniu ryšiu, taip pat nurodo, jog Belgijos ligoninė turėjo kreiptis į buvimo vietos įstaigą, kad pastaroji paprašytų kompetentingos įstaigos pažymos, patvirtinančios teisę gauti išmokas natūra. Lietuvos valstybės atstovo vertinimu, remiantis Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio (p) dalimi, Belgijos ligoninė, suteikusi A. K. būtinąsias medicinos pagalbos paslaugas, turėjo teikti užklausą Belgijos valstybinį sveikatos draudimą administruojančiai įstaigai Rijksintitutvoor Ziekte-en Invaliditeitsverzekering (RIZIV), o jau pastaroji privalėjo kreiptis į Valstybinę ligonių kasą dėl Belgijoje gydomo asmens draustumo privalomuoju sveikatos draudimu patvirtinimo. Valstybinės ligonių kasos teigimu, Belgijos ligonei neatlikus šių veiksmų nėra teisinio pagrindo nustatyti priežastinį ryšį.

Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo teiginiais nesutinka.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog 2009 m. sausio 13 d. išaiškinime, skirtame Jan Yperman Ziekenhuis ligoninei, nurodoma, kad A. K. Lietuvoje nebuvo apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu gydymosi Belgijoje metu. Be to, nurodoma, kad pagal įstatymus Valstybinės ligonių kasos negali ligoninėms mokėti tiesiogiai. Pagal Tarybos reglamento (EBB) Nr. 1408/71 36 straipsnį ir pagal Tarybos reglamento (EBB) Nr. 574/72 93 straipsnį mokėjimai apdraustam asmeniui už faktinės jo sveiktos priežiūros išlaidas jam laikinai esant kitoje Europos Sąjungos šalyje atliekami tik tarp kompetentingų institucijų pagal E 125 formą. Atitinkamai, buvo nurodyta, kad A. K. gydymo išlaidos negali būti atlygintos (t. II, b. l. 184). Taigi, kaip jau buvo nustatyta, šiuo atveju laikantis rūpestingumo pareigos Valstybinė ligonių kasa, nustačiusi, kad kreipimesi dėl gydymosi išlaidų kompensavimo nepakanka informacijos arba pateikta informacija yra netiksli, turėjo kreiptis į Belgijos įstaigą, kad ši patikslintų kreipimąsi ir būtų suteikta išsami ir tiksli informacija apie asmens draustumą privalomuoju sveikatos draudimu. Šiuo atveju pagal nacionalinį teisinį reguliavimą asmens draustumo privalomuoju sveikatos draudimu faktas paprastai tikrinamas pagal išsamius asmens duomenis ir tik gavus asmens tapatybę patvirtinančius duomenis ir būtų sudaręs realias galimybes realizuoti Europos Sąjungos teisės aktuose pabrėžiamą institucijų pareigą bendradarbiauti, užtikrinti teisingą reglamentų nuostatų įgyvendinimą bei palengvinti socialiniu draudimu apdraustų asmenų laisvą judėjimą ir atitinkamai kompensavimo pagal Europos Sąjungos aktus iniciavimą. Byloje nėra pateikta duomenų, kad, jeigu Valstybinė ligonių kasa būtų pateikusi tikslią informaciją nebūtų buvusi inicijuota oficiali standartizuota kompensavimo procedūra per Belgijos ligonių kasas, o preziumuoti atitinkamų pareigų nevykdymo šiuo atveju nėra pagrindo. Manytina, kad Belgijos ligoninė, gavusi iš Valstybinės ligonių kasos informaciją, kad A. K. nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, šiuo pagrindu ir neiniciavo oficialios standartizuotos išlaidų kompensavimo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo procedūros. Šiuo atveju, nesant pateiktų įtikinamų argumentų, įrodymų, leidžiančių vertinti priešingai, teigtina, kad šioje byloje nustatyti Valstybinės ligonių kasos neteisėti veiksmai prisidėjo prie to, kad nebuvo pradėta oficiali standartizuota kompensavimo procedūra. 

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos faktinės administracinės bylos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad dėl Valstybinės ligonių kasos netinkamai įvykdytos rūpestingumo pareigos ir, nepagrįstai nepatikrinus visų duomenų, konstatavus, kad A. K. nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, ADB „RESO Europa“ turėjo apmokėti gydymo išlaidas, kurių nepagrįstai neapmokėjo Valstybinė ligonių kasa. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju pagrįstai pirmosios instancijos teismas tarp teisei priešingų Valstybinės ligonių kasos veiksmų ir atsiradusios turtinės žalos (pirmoji ir antroji civilinės atsakomybės sąlygos) nustatė priežastinį ryšį. Taigi Valstybinės ligonių kasos tinkamas rūpestingumo pareigos nevykdymas yra susijęs priežastiniu ryšiu su pareiškėjo patirta žala ir atsiradę padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėtų veiksmų. Atsižvelgusi į nurodytas argumentus, į tai, kad yra nustatytos visos sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti kiek tai susiję su pareiškėjo prašomomis priteisti apmokėtomis 174 206,19 Lt (50 453,60 EUR x 3,4528) išlaidomis už suteiktas medicinines paslaugas (A. K. gydymą Belgijos ligoninėje), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 174 206,19 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Kiek tai susiję su A. K. pervežimo išlaidomis iš Belgijos ligoninės į Baltarusijos ligoninę, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės ligonių kasos, pateiktame apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo priteistas 11 500 Lt išlaidas už A. K. transportavimą iš Belgijos į Bresto ligoninę, Baltarusijoje, teigdama, kad šios išlaidos nebūtų apmokamos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo. Tuo tarpu pareiškėjo teigimu, šios išlaidos turi būti apmokamos remiantis Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3, 4 dalimis kaip išlaidos skirtos asmens sveikatos priežiūrai, be to, šios išlaidos, jo nuomone, gali būti priskiriamos prie žalos dydį mažinančių išlaidų (CK 6.249 str. 4 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo teiginiais nesutinka.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog šiuo atveju nėra pagrindo prašomą 11 500 Lt sumą priteisti atsižvelgiant į Reglamente Nr. 1408/71 numatytą reguliavimą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Europos Sąjungoje, 22 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio ir c punkto i papunkčio bei 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72, nustatančio Reglamento Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką, 22 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatos, pakeistoje ir atnaujintoje 1983 m. birželio 2 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2001/83 redakcijoje, turi būti aiškinamos taip, kad kompetentinga įstaiga, kuri išduodama E 111 arba E 112 formos pažymą, sutinka, kad jos socialiniu draudimu apdraustas asmuo gautų gydymo paslaugas kitoje valstybėje narėje, privalo pripažinti buvimo vietos valstybės narės įstaigų gydytojų šios pažymos galiojimo metu nustatytą diagnozę dėl gydymo būtinybės kritinės būklės atveju, bei minėtų gydytojų sprendimą, priimtą tuo pačiu laikotarpiu, atsižvelgiant į nustatytą diagnozę ir to meto medicinos mokslo žinias, pervežti suinteresuotąjį asmenį į kitoje valstybėje, įskaitant trečiąją valstybę, esančią ligoninę. Tačiau esant tokiai situacijai pagal Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį ir c punkto i papunktį apdrausto asmens teisės į išmokų natūrą suteikimui kompetentingos įstaigos sąskaita taikoma sąlyga, kad pagal buvimo vietos valstybės narės įstaigos taikomus teisės aktus ši įstaiga teiktų joje apdraustam asmeniui jo sveikatos būklę atitinkančias išmokas natūra. Tokiomis aplinkybėmis kompetentinga įstaiga neturi teisės reikalauti, kad suinteresuotas asmuo sugrįžtų į kompetentingą valstybę narę medicininei apžiūrai nei apžiūrėti šio asmens buvimo vietos valstybėje narėje, nei nustatyti reikalavimo, kad nurodyta diagnozė ir sprendimai būtų teikiami jai patvirtinti. Tuo atveju, kai buvimo vietos valstybės narės įstaigos gydytojai kritinės būklės atveju bei atsižvelgę į to meto medicinos mokslo žinias pasirinko apdraustąjį asmenį pervežti į trečiojoje šalyje esančią ligoninę, Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį ir c punkto i papunktį reikia aiškinti taip, kad pastarojoje šalyje patirtas gydymo išlaidas padengtų buvimo vietos valstybės narės įstaiga pagal jos taikomus teisės aktus tokiomis pačiomis sąlygomis, kuriomis naudojasi socialiniu draudimu apdraustieji asmenys, kuriems šie aktai yra taikomi. Dėl kompetentingos valstybės narės teisės aktuose numatyto gydymo darytina išvada, kad kompetentinga įstaiga vėliau padengia suteiktų paslaugų išlaidas, kompensuodama jas buvimo vietos valstybės narės įstaigai pagal Reglamento Nr. 1408/71 36 straipsnio sąlygas (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. balandžio 12 d. sprendimą byloje Heirs of Annette Keller v Instituto Nacional de la Seguridad Social (INSS) and Instituto Nacional de Gestión Sanitaria (Ingesa), formerly Instituto Nacional de Salud (Insalud), C-145/03). Atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus pažymėtina, jog nagrinėjamoje situacijoje A. K. buvo pervežtas į Bresto ligoninę ir šias išlaidas pareiškėjas apmokėjo Sostinės greitoji, UAB (t. I, b. l. 10-11). Taigi šios išlaidos nebuvo apmokėtos Belgijos kompetentingų institucijų. Byloje nėra pateikta duomenų, kad sprendimą pervežti A. K. priėmė Belgijos įstaigos, atsižvelgusios su nurodyto asmens sveikatos būklę. Priešingai, kaip jau buvo nurodyta, iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad tokios išlaidos buvo apmokėtos pareiškėjo A. K. pervežančiai Sostinės greitoji, UAB. Be to, iš pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad šias išlaidas pareiškėjas siejo ne tiek su būtinumu suteikti medicines paslaugas, bet iš esmės su siekiu sumažinti patiriamas išlaidas (t. III, b. l. 3-7).

Vertindama pareiškėjo nurodytų Sveikatos draudimo įstatymo nuostatų taikymą teisėjų kolegija pažymi, jog Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalis numato, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokama: 1) pirminės, antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos; 2) galūnių, sąnarių ir organų protezavimo bei protezų įsigijimo išlaidų kompensacijos; 3) šio Įstatymo nustatytos draudžiamųjų išlaidų vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensacijos; 4) valstybės parama ortopedijos technikos priemonėms įsigyti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Tuo tarpu pagal nurodyto straipsnio 4 dalį iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokama medicininė reabilitacija, slauga, socialinės paslaugos bei patarnavimai, priskirti asmens sveikatos priežiūrai, apima: 1) slaugos ir socialines paslaugas bei patarnavimus, palaikomojo gydymo paslaugas slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka ir terminais, bet ne ilgiau kaip 120 dienų per kalendorinius metus; 2) šio įstatymo 11 straipsnyje numatytą medicininę reabilitaciją ir sanatorinį gydymą.

Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 6 dalis numato, jog iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos išvardijamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąraše. Šį sąrašą tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija, įvertinusi Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones.

Remiantis Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 6 dalimi buvo priimtas Greitosios medicinos pagalbos paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. V-329 (toliau – ir Aprašas). Aprašas (2008 m. gegužės 14 d. redakcija) numato, kad greitosios medicinos pagalbos (toliau – ir GMP) paslaugos – tai asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurias teikia GMP paslaugų teikėjai. Šias paslaugas savo teritorijoje organizuoja savivaldybės institucijos. Aprašo 1.1 punktas numato, kad GMP paslaugoms, apmokamoms iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, priskiriama: 1.1.1 GMP teikėjų paslaugos teikiamos pacientų namuose ar kitose jų buvimo vietose. GMP paslaugos, suteiktos asmens sveikatos priežiūros įstaigose (toliau – ir ASPĮ), priskiriamos apmokamoms iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų paslaugoms tik tuo atveju, jei pacientui būtina sveikatos priežiūra viršija tų įstaigų kompetenciją (išskyrus atvejus, kai būtinoji sveikatos priežiūra, įvertinus jos sudėtingumą ir apimtis, priskiriama skubiai konsultacinei pagalbai); 1.1.2 pacientų pervežimas iš vienos stacionarinės ASPĮ į kitą stacionarinę ASPĮ, jei GMP paslaugų teikėjui atvežus pacientą į pirmosios ASPĮ priėmimo skyrių paaiškėja, kad ši įstaiga pagal savo kompetenciją negali suteikti reikalingų sveikatos priežiūros paslaugų; 1.1.3 pacientų, kurie gali būti transportuojami tik specialiuoju transportu, pervežimas iš stacionarinės ASPĮ priėmimo skyriaus į namus po to, kai GMP paslaugų teikėjo atvežtam pacientui buvo suteiktos būtinos sveikatos priežiūros paslaugos; 1.1.4 pacientų pervežimas iš vienos stacionarinės slaugos paslaugas teikiančios ASPĮ į kitą ASPĮ toliau tirti ir gydyti; 1.1.5 pacienčių transportavimas iš namų į ASPĮ ir iš vienos ASPĮ į kitą ASPĮ dėl normalaus ar gręsiančio priešlaikinio gimdymo bei pogimdyminio laikotarpio patologijos. Tuo tarpu Aprašo 1.2 punktas numato atitinkamas paslaugas, kurias be paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, GMP teikėjai teikia. Aprašo 1.3 punktas reglamentuoja tokių paslaugų apmokėjimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Aprašas expresis verbis nenumato, kad greitosios medicinos pagalbos paslaugos gali būti atlyginamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų siejant suteiktas paslaugas išimtinai su Lietuvos Respublikos teritorija. Atitinkamai, šis aktas, jo nuostatos turi būti aiškinamos su Europos Sąjungos teise suderinamu būdu.

Šiame kontekste pabrėžtina, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, iš esmės pasisakydamas apie Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 22 straipsnio taikymą, yra nurodęs, kad remiantis Reglamento Nr. 1408/71 22 ir 36 straipsniais kompetentingai įstaigai nustatyta pareiga apima vien išlaidas, susijusias su šio paciento gautu gydymu apsistojimo valstybėje narėje, t. y. stacionarinio gydymo atveju, medicinos paslaugų siaurąja prasme kainą bei su gydymu neatskiriamai susijusias atitinkamo asmens apsistojimo ligoninėje išlaidas (139 p.). Nereglamentuodamas klausimo dėl paciento, iš kompetentingos įstaigos gavusio leidimą vykti į kitą valstybę narę, kad joje gautų jo sveikatos būklę atitinkantį gydymą, patirtų papildomų išlaidų, kaip antai kelionės ir galimo apsigyvenimo ne ligoninėje išlaidos, Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnis neįpareigoja, bet taip pat ir nedraudžia apmokėti tokių išlaidų. Kita vertus, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nagrinėja, ar šis įpareigojimas apmokėti gali kilti iš ginčui aktualaus EB 49 straipsnio (žr. pagal analogiją, minėto sprendimo Vanbraekel ir kt., 37 p.). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, jog EB 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pacientas, kuriam išduotas leidimas vykti į kitą valstybę narę, kad joje galėtų gydytis ligoninėje, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą, tačiau vėliau įrodytas šio atsisakymo nepagrįstumas, turi teisę iš kompetentingos įstaigos reikalauti apmokėti papildomas su kelione į užsienį gydymosi tikslais susijusias išlaidas tik tuo atveju, kai kompetentingos valstybės narės teisės aktai įpareigoja nacionalinę sistemą apmokėti atitinkamas išlaidas teikiant gydymą šiai sistemai priklausančioje vietos ligoninėje (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 16 d. sprendimą byloje Yvonne Watts prieš Bedford Primary Care Trust, Secretary of State for Health, 143 p.). Manytina, jog šis aiškinimas mutatis mutandis taikytinas ir šiuo atveju.

Taigi šiuo atveju pareiga apmokėti pervežimo paslaugas pagal Sveikatos draudimo įstatymo pareiškėjo nurodytas nuostatas tenka Valstybinei ligonių kasai (žr. Aprašo 1.1.4 p.), tačiau šiuo atveju byloje nėra nustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl šių paslaugų organizavimo ar apmokėjimo iš Valstybės ligonių kasos. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas atskirai būtų siekęs, kad Valstybinė ligonių kasa vykdytų jai priklausančią pareigą, t. y. organizuotų ir padengtų A. K. pervežimą. Atitinkamai, šiuo aspektu pareiškėjas neteisėtų Valstybinės ligonių kasos veiksmų negrindė ir jų nėra nustatyta. Priešingai, byloje pateikti įrodymai liudija, kad nurodytų išlaidų apmokėjimą savo iniciatyva prisiėmė pareiškėjas, pats aiškiai nurodė, kad jis organizuos A. K. repatriaciją bei apmokėjo už šias paslaugas (t. I, b. l. 121). Taigi galima teigti, kad pats pareiškėjas prisiėmė šių išlaidų atlyginimą, inter alia atsižvelgus į 2008 m. sausio 31 d. sudarytą draudimo sutartį. Be to, pastebėtina, jog savaime ši prašoma priteisti žala nėra susijusi priežastiniu ryšiu su šioje byloje jau konstatuotais neteisėtais veiksmais, t. y. byloje konstatuotu Valstybinių ligonių kasų tinkamos rūpestingumo pareigos pažeidimu. Atitinkamai, dėl nurodytų argumentų šiuo aspektu nėra pagrindo remiantis nurodytomis Sveikatos draudimo įstatymo nuostatomis pareiškėjui priteisti 11 500 Lt žalos atlyginimo.

Vertindama CK 6.249 straipsnio 4 dalies 1 punkto taikymo galimybę teisėjų kolegija pažymi, jog šioje normoje įtvirtinta nuostata numato, kad, be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos ir protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pervežimo išlaidų A. K. pervežant iš Belgijos ligoninės į Baltarusijos ligoninę) negalima laikyti išlaidomis, skirtomis žalos sumažinimui. Byloje nėra pateikta duomenų, kad toks pervežimas iš esmės realiai prisidėjo prie žalos sumažinimo, pareiškėjo teiginiai, kad ligonį palikus ir toliau gydytis Belgijos Jan Yperman Ziekenhuis ligoninėje jam būtų suteikta sveikatos priežiūros paslaugų už žymiai didesnę sumą (t. I, b. l. 5-6), laikytini nepagrįstais, byloje nėra pateikta įrodymų, pagrįstų argumentų, patvirtinančių šių teiginių pagrįstumą. Taigi šiuo atveju vadovautis CK 6.249 straipsnio 4 dalies 1 punktu nėra faktinio pagrindo priteisti 11 500 Lt transportavimo išlaidų.

Taigi atsižvelgus į nurodytus argumentus, nesant konstatuotų būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, spręstina, jog šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti 11 500 Lt turtinės žalos atlyginimo.

 

Dėl CK 6.282 straipsnio taikymo

 

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su Lietuvos valstybės atstovo Valstybinės ligonių kasos teiginiais, kad šiuo atveju sprendžiant dėl prašomos priteisti žalos turi būti vadovaujamasi CK 6.282 straipsniu.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad, vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo atsirasti žalai arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį), žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Taigi CK 6.282 straipsnio 1 dalies normos taikymo būtina sąlyga – nukentėjusio asmens kaltė. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 3 d.). Nukentėjusiojo kaltė nėra preziumuojama, taigi ją privalo įrodyti žalą padaręs asmuo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-119/2005, 2005 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-664/2005). Asmuo elgdamasis nerūpestingai ar aplaidžiai asmuo iš dalies prisiima negatyvių padarinių riziką, o, sprendžiant klausimą, ar pats nukentėjusysis savo veiksmais neprisidėjo prie žalos atsiradimo ar jos padidinimo, būtina nustatyti šių veiksmų tiesioginį ar netiesioginį ryšį su žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010, 2013 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šioje teismo nurodytus išaiškinimus, šią konkrečioje byloje susiklosčiusią situaciją, nėra pagrindo pareiškėjui priteistinos žalos mažinti. Pastebėtina, jog administracinėje byloje nebuvo pateikta iš esmės pagrįstų argumentų, pagrindžių CK 6.282 straipsnio 1 dalies normoje nurodytų sąlygų buvimą.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį valstybės institucijų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytą žalą atlygina valstybė. Nuostolių atsiradimo faktas šioje byloje kildinamas iš neteisėtų Valstybinės ligonių kasos, kuri yra valstybinė įstaiga, veiksmų, todėl atsakomybės dėl žalos atlyginimo subjektas yra ne Valstybinė ligonių kasa, o Lietuvos valstybė ir atitinkamai pirmosios instancijos teismas tenkindamas pareiškėjo skundą pagrįstai priteisė turtinę žalą, bylinėjimosi išlaidas ir procesines palūkanas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos. Kita vertus, teisėjų kolegija pastebi, jog pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje aiškiai nenurodė, kad pareiškėjo skundas atsakovo Valstybinės ligonių kasos atžvilgiu atmestinas kaip nepagrįstas. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas rezoliucinėje dalyje nurodant, kad pareiškėjo skundas atsakovo Valstybinės ligonių kasos atžvilgiu atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat atsižvelgus į šioje teismo nutartyje nurodytus argumentus atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir keičiamas pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas turtinės žalos dydis, nurodant, kad pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligoninių kasos, priteistina 174 206,19 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas priteisdamas pareiškėjui procesines palūkanas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė teisinį reguliavimą. Šiuo aspektu visų pirma pabrėžtina, jog administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010). Toks aiškinimas iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant procesines palūkanas reglamentuojančias CK nuostatas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007). Taigi iš nurodytų išaiškinimų matyti, kad procesinės palūkanos yra skaičiuojamos ne nuo skundo pateikimo, o nuo bylos iškėlimo momento. Šiuo atveju iš administracinės bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ieškinį teismui pateikė 2011 m. balandžio 4 d. (t. I, b. l. 19), tuo tarpu jis buvo priimtas tik 2011 m. gegužės 9 d. (t. I, b. l. 28), taigi pareiškėjui, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi ir 6.37 straipsnio 2 dalimi, priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 174 206,19 Lt sumos būtent nuo bylos iškėlimo teisme (t. y. 2011 m. gegužės 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog administracinėje byloje apeliacinį skundą yra pateikęs ir atsakovas Valstybinė ligonių kasa, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 26 d. nutartimi (t. II, b. l. 91-106) administracinėje byloje Nr. A756-708/2013 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo AAS ,,Gjensidige Baltic“ reikalavimas panaikinti Valstybinės ligonių kasos 2009 m. kovo 18 d. raštą Nr. 4K-212-1656, panaikino ir šią bylos dalį nutraukė, o, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas turtinę žalą ir procesines palūkanas priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos. Atsižvelgus į tai, kad atsakovas Valstybinės ligonių kasos pateiktame apeliaciniame skunde nenurodo, kokiu aspektu priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas jo netenkina, atsižvelgus į nurodytas faktines aplinkybes, susijusias su jo savarankiškais interesais, ginamo objekto (intereso) neįvardijimu, tai, kad šiuo atveju nėra nustatyto pagrindo, kuo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia savarankiško, atskiro atsakovo Valstybinės ligonių kasos teises ir pareigas, be to, nėra nustatyta pagrindo šiam subjektui atskirai ginti kito atsakovo – Lietuvos valstybės – teises, jo pateiktas apeliacinis skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas. Šiuo atveju nėra nustatyta Valstybinės ligonių kasos savarankiško materialinio suinteresuotumo apeliaciniame procese.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

 

Vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nepriteisė jo prašomų išlaidų, susijusių su dokumentų vertinimu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas (ABTĮ 44 str. 2 d.).

Pažymėtina, jog ABTĮ 9 straipsnio 1 dalis numato, kad administracinių bylų procesas vyksta, sprendimai priimami ir skelbiami lietuvių kalba. Dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti (ABTĮ 9 str. 2 d.). Atitinkamai, ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, taip pat atitinkamais atvejais priskiria ir dokumentų vertimo į lietuvių kalbą išlaidas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-283/2009, 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-191/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2009 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-134/2009).

Iš 2011 m. gegužės 5 d. PVM sąskaitos faktūros ER Nr. 5053 matyti, kad AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas iš UAB „Ermara“ pirko iš olandų ir anglų kalbų skubaus vertimo paslaugas už 2 184,66 Lt (t. I, b. l. 73). Byloje pateiktas mokėjimo nurodymas Nr. E2246 liudija, kad pareiškėjas už suteiktas vertimo paslaugas atsiskaitė su UAB „Ermara“ (t. II, b. l. 161). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepasiūlė pareiškėjui pateikti įrodymus dėl patirtų išlaidų (ABTĮ 10 str.), o apeliacinės instancijos teismui šie įrodymai buvo pateikti, vadovaudamasi proceso efektyvumo, koncentracijos principais, įvertinusi tai, kad išvesti dokumentai buvo susiję su nagrinėjama administracine byla (ABTĮ 9 str. 2 d.), iš esmės svarsto šių bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas administracinėje byloje buvo pateikęs reikalavimus 1) panaikinti Valstybinės ligonių kasos 2009 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 4K-212-1656; 2) priteisti 185 706,19 Lt ADB „RESO Europa“ išmokėtą draudimo išmoką; 3) priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 26 d. nutartimi (t. II, b. l. 91-106) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo AAS ,,Gjensidige Baltic“ reikalavimai atlyginti nuostolius ir priteisti procesines palūkanas iš atsakovo Valstybinės ligonių kasos, panaikino ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo dalį,  kuria atmestas pareiškėjo AAS ,,Gjensidige Baltic“ reikalavimas panaikinti Valstybinės ligonių kasos 2009 m. kovo 18 d. raštą Nr. 4K-212-1656, panaikino ir šią bylos dalį nutraukė. Nurodytoje dalyje išnagrinėjus administracinę bylą iš naujo yra priimamas sprendimas priteisti pareiškėjui 174 206,19 Lt turtinės žalos ir procesines palūkanas.

Pažymėtina, jog pagal susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką paprastai reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, dėl kurių galbūt ir kilo žala, panaikinimo, todėl klausimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti sprendžiamas atskirai ir, esant nustatytoms sąlygoms deliktinei atsakomybei atsirasti, turi būti sprendžiama dėl turtinės žalos atlyginimo būdo ir/ar dydžio (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-827/2011, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-11/2013, 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-314/2013, 2013 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-889/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kontekste pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos priteisimo buvo iš esmės savarankiškas, pakankamai atsietas nuo pareiškėjo byloje pateikto reikalavimo panaikinti Valstybinės ligonių kasos 2009 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 4K-212-1656, atsižvelgus į tai, kad buvo patenkinta apie 94 proc. pateikto turtinės žalos reikalavimo, o šiuo atveju patirtos vertimo išlaidos iš esmės yra susietos su prašoma priteisti turtine žala, todėl, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, pareiškėjui priteistina 2 053,58 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su pareiškėjui suteiktomis vertimo paslaugomis. Iš esmės toks vertinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS858-501/2013 pateiktus išaiškinimus. Kita vertus, pažymėtina, jog atsižvelgus į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį (t. I, 154-155, t. II, b. l. 1-3), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, pareiškėjui taip pat priteistina 100 Lt žyminio mokesčio, sumokėto pirmosios instancijos teisme.

Kiek tai susiję su bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimu, matyti, kad pareiškėjas taip pat yra sumokėjęs 50 Lt žyminio mokesčio už 2012 m. kovo 26 d. apeliacinio skundo pateikimą (t. II, b. l. 164). Šių išlaidų patyrimas yra patvirtintas byloje pateiktais įrodymais (t. II, b. l. 40-43, 44, 165). Atsižvelgus į pareiškėjo interesų tenkinimą, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, pareiškėjui priteistina taip pat 50 Lt žyminio mokesčio, patirto apeliacinės instancijos teisme.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 1 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą pakeisti, jį išdėstant taip:

pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ naudai 174 206,19 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 174 206,19 Lt sumos nuo administracinės bylos iškėlimo teisme, t. y. 2011 m. gegužės 9 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ skundą atsakovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ naudai 2 153,58 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme“.

Priteisti Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ naudai 50 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

 

 

                                                                      Irmantas Jarukaitis

 

 

                                                                      Dainius Raižys


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK6 6.37 str. Palūkanos pagal prievoles
  • CK6 6.271 str. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
  • 3K-3-215/2012
  • 3K-3-556/2005
  • 3K-7-345/2007
  • CK6 6.156 str. Sutarties laisvės principas
  • CK6 6.193 str. Sutarčių aiškinimo taisyklės
  • 3K-7-409/2010
  • CK6 6.249 str. Žala ir nuostoliai
  • 3K-3-664/2005
  • 3K-3-219/2010
  • 3K-3-478/2013