Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2020-01-09][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-118-1075-2020].docx
Bylos nr.: e3K-3-118-1075/2020
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
3.1. Bendrosios nuostatos.
3.1.14.1. Ieškinio samprata, jo turinys, elementai (ieškinio dalykas ir pagrindas)
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.6.10.2. Civilinės atsakomybės sąlygos
2.6.10.2.2. Priežastinis ryšys
3.4.3.7.2. Kreditorių teisės bankroto proceso metu
3. CIVILINIS PROCESAS
3.4.3. Įmonių bankrotas
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
3.4. Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, fizinių asmenų ir įmonių bankrotas, restruktūrizavimas bei ypatingoji teisena
2.6. Prievolių teisė
3.4.3.7. Bankrutuojančios įmonės kreditoriai, jų teisės ir reikalavimų tvirtinimas bei tenkinimas
2.2.4.8. Kitos bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.6.10. Civilinė atsakomybė
3.4.3.11. Kiti su bankroto procesu susiję klausimai
3.1.14. Ieškinys

?PASTABA: D

Civilinė byla Nr. e3K-3-118-1075/2020

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-04039-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.2; 3.1.14.1; 3.4.3.7.2; 3.4.3.11

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. sausio 9 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. A. (J. A.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui J. A. dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus teisę reikšti tiesioginį ieškinį buvusiam bankrutavusios įmonės vadovui, ieškinių buvusiam įmonės vadovui, kurių vienas pareikštas bankroto administratoriaus bankroto byloje, o kitas  tiesiogiai kreditoriaus, tapatumą, priežastinį ryšį, kaip būtinąją bankrutavusios įmonės buvusio vadovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygą tyčinio bankroto atveju, aiškinimo ir taikymo.

2.       Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartimi UAB „Gabista“ iškelta bankroto byla; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi UAB „Gabista“ bankroto byloje patvirtintas ieškovo 9000 Eur finansinis reikalavimas.

3.       Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 nutartimi UAB „Gabista“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Ši nutartis palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartimi.

4.       Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 9000 Eur žalos atlyginimo. Ieškovas nurodė, kad BUAB Gabista“ bankroto byloje nustatyta, jog atsakovas nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2016 m. kovo 4 d. buvo įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas. Ieškovas ir UAB „Gabista 2015 m. kovo 9 d. sudarė statybos rangos sutartį, pagal kurią įmonė įsipareigojo savo jėgomis ir rizika iki 2015 m. spalio 9 d. atlikti statybos darbus objekte (duomenys neskelbtini). Sutarta galutinė sutarties (darbų) kaina  46 490 Eur; apmokėjimas atliekamas užsakovui (ieškovui) pasirašius darbų perdavimopriėmimo aktą, rangovo (UAB „Gabista“) pateiktą sąskaitą apmokant per 5 dienas nuo šio akto pasirašymo dienos.

5.       2016 m. sausio 12 d. UAB „Gabista“ pateikė 14 481 Eur sumos PVM sąskaitą faktūrą GAB Nr. 14-0019, tačiau nei vykdant sutartį, nei vėliau darbų perdavimopriėmimo aktas pasirašytas nebuvo, todėl jokių darbų UAB „Gabista“ ieškovui neperdavė, o ieškovas darbų nepriėmė. Atsakovo prašymu ieškovas trimis mokėjimais UAB „Gabista iš viso sumokėjo 23 481 Eur.

6.       Ieškovas teigia, kad atsakovas, kaip buvęs UAB „Gabista“ vadovas ir dalyvis (akcininkas), yra tiesiogiai atsakingas už ieškovui padarytą žalą. Atsakovo atsakomybė kyla tiek pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnį, tiek pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 7 dalį. Ieškovo nuomone, UAB „Gabista“ sudarė su juo statybos rangos sutartį būdama nemoki, nuslėpdama nuo jo savo nemokumo faktą. Atsakovo neteisėti ir nesąžiningi veiksmai ieškovo atžvilgiu pasireiškė informacijos apie faktinį UAB „Gabista“ nemokumą ir negebėjimą įvykdyti įsipareigojimų slėpimu. Ieškovo vertinimu, atsakovo veiksmų neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

7.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.

8.       Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo         2017 m. balandžio 10 d. nutartyje, kuria BUAB „Gabista“ bankrotas pripažintas tyčiniu, konstatuota, kad ilgalaikis UAB „Gabista“ vadovas ir vienintelis akcininkas J. A. netinkamai vykdė įstatymuose ir įmonės steigimo dokumentuose nustatytas pareigas, įmonei esant nemokiai jos apskaita buvo vykdoma netinkamai.  

9.       Įvertinęs ieškinį ir jame nurodytas faktines aplinkybes bei argumentus, teismas padarė išvadą, kad ieškovas šioje byloje pareikštą reikalavimą atsakovui grindžia dviem pagrindais: 1) CK 2.87 straipsniu, kaip įmonės vadovui, netinkamai vykdžiusiam įstatymuose nustatytas pareigas, ir ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalimi, kaip asmeniui, kaltam dėl tyčinio bankroto; 2) CK 6.263 straipsniu, t. y. atsakovo neteisėtais veiksmais, nukreiptais tiesiogiai prieš ieškovą, t. y. nesuteikus ieškovui informacijos apie faktinį įmonės nemokumą ir negebėjimą vykdyti įsipareigojimus sudarant 2015 m. kovo 9 d. sutartį.

10.       Teismas nustatė, kad Vilniaus regiono apylinkės teisme 2017 m. kovo 8 d. buvo iškelta civilinė byla Nr. e2-1926-892/2017 pagal ieškovo BUAB „Gabista“ bankroto administratoriaus ieškinį atsakovams J. A., A. K. (buvusiems įmonės vadovams) dėl 18 774,98 Eur žalos atlyginimo ir 2290 Eur administravimo išlaidų atlyginimo priteisimo. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartis tarp BUAB Gabistair atsakovo J. A. bei ši bylos dalis nutraukta.

11.       Įvertinęs minėtoje civilinėje byloje reikštą reikalavimą, grindžiamą ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalimi, teismas padarė išvadą, kad sutampa minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos vienas iš faktinių pagrindų. Teismo vertinimu, taip pat sutampa abiejų bylų dalykas – įmonės kreditoriams padaryta turtinė žala, ją sudaro ir ieškovo 9000 Eur dydžio finansinis reikalavimas. Kadangi bankrutuojančios įmonės bankroto administratorius kartu gina ir kreditorių visumos interesus, teismas padarė išvadą, kad taip pat sutampa abiejų bylų ieškovai. Aplinkybė, kad ankstesnėje byloje solidarusis atsakovas buvo ir kitas vadovas (A. K.), teismo vertinimu, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovai nebuvo tapatūs, nes abiejose bylose buvo reiškiamas reikalavimas J. A. dėl žalos atlyginimo pagal visą ieškovo turimą finansinį reikalavimą.

12.       Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad šioje byloje pareikštas reikalavimas atsakovui dėl 9000 Eur žalos atlyginimo, grindžiamas CK 2.87 straipsniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalimi, yra tapatus nagrinėtam civilinėje byloje Nr. e2-1926-892/2017 ir tai sudaro pagrindą nutraukti bylą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 3 punktas).

13.       Kadangi šioje byloje ieškovas ieškinį grindžia ir antru faktiniu pagrindu – konkrečiais prieš jį nukreiptais atsakovo neteisėtais veiksmais (informacijos apie faktinį nemokumą nuslėpimu sudarant sutartį, negebėjimu įvykdyti įsipareigojimų), teismas nagrinėjo ieškinio reikalavimo pagrįstumą pagal minėtas faktines aplinkybes.

14.       Remdamasis CK 6.248 straipsnio 1 dalimi, teismas nurodė, kad tam, jog būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama, todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją pareiga tenka bendrovės vadovui.

15.       Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojos (ieškovo dukters) parodymus, nustatė, kad darbai pagal ieškovo ir UAB Gabista sudarytą rangos sutartį buvo pradėti vykdyti, dalis jų atlikta, vėliau jie ėmė strigti, darbų perdavimo aktai nebuvo pasirašyti, todėl nėra aišku, kiek darbų atlikta, sutartis liko neįvykdyta. Teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai, patvirtinantys, jog UAB „Gabista“ pradėjo vykdyti rangos sutartį, dalį, t. y. 31 proc., sutartyje nustatytų darbų atliko, paneigia ieškovo argumentą, kad atsakovas žinojo apie savo vadovaujamos įmonės negalėjimą įvykdyti sutartį ir apie tai sąmoningai neinformavo ieškovo.

16.       Teismo vertinimu, byloje neįrodyta, kad apie įmonės nemokumą, dėl kurio nebuvo galima įvykdyti prievolių ieškovui sutarties sudarymo metu, buvo ar galėjo būti žinoma atsakovui, nes sutarties sudarymo metu (2015 m. kovo mėn.) nebuvo ir neturėjo būti parengta įmonės finansinės atskaitomybės ataskaita. Vien turimi įsipareigojimai, jų dydis, teismo nuomone, savaime nereiškia, kad įmonė bankrutuos ir įsipareigojimai nebus įvykdyti. Nepaisant to, kad dėl atsakovo kaltės buvo neišsaugoti įmonės veiklos dokumentai, sudarantys pagrindą nustatyti įmonės veiklą bei realią būklę, aplinkybė, kad bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų suma buvo daug mažesnė nei 2014 metų balanse nurodytos per vienerius metus mokėtinos skolos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai, ypač įvertinus tai, kad dalį (daugiau nei trečdalį) finansinių įsipareigojimų, patvirtintų bankroto byloje, sudaro įsipareigojimai Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Valstybiniam socialiniam draudimo fondui, teismo vertinimu, patvirtina, kad po 2015 m. kovo 9 d. UAB „Gabista“ vykdė įsipareigojimus.

17.       Teismas sprendė, kad bylos įrodymai, paties ieškovo ir liudytojos paaiškinimai paneigia ieškovo nurodytas aplinkybes, jog atsakovas, žinodamas apie įmonės negalėjimą įvykdyti prievol, sudarydamas su ieškovu sutartį, sąmoningai tokios informacijos neatskleidė ieškovui, todėl teismas byloje laikė neįrodytais ieškovo nurodomus atsakovo neteisėtus veiksmus ir tyčią.

18.       Teismas pažymėjo, kad nei ieškovas, nei liudytoja nenurodė aplinkybių (nepateikė įrodymų), kad ieškovas buvo priverstas sudaryti sutartį, jam buvo suteikta klaidinga informacija apie įmonės vykdomą veiklą ar būklę. Pagal sutartį ieškovas turėjo pareigą pervesti įmonei tik 14 481 Eur avansą, toliau už darbus turėjo sumokėti tik pasirašęs darbų perdavimopriėmimo aktą, tačiau jis įmonei pervedė papildomai 9000 Eur pastarajai neatlikus darbų ir nepasirašius darbų perdavimo–priėmimo akto. Teismo posėdyje liudytoja nurodė, kad tokie veiksmai atlikti prašant UAB „Gabista“ atstovams, siekiant turėti lėšų nupirkti medžiagoms, kurios ateityje gali pabrangti, darbų vykdymas suteikė pagrindą manyti, kad darbai ir toliau bus atliekami. Taigi, teismo vertinimu, prašomų priteisti 9000 Eur pervedimą lėmė ne atsakovo veiksmai (informacijos apie įmonės būklę nuslėpimas ir negalėjimas įvykdyti įsipareigojimus ar kiti), bet ieškovo valia, siekis išvengti ateityje nuostolių dėl medžiagų kainų pabrangimo, faktinėmis aplinkybėmis (sutarties vykdymu) pagrįstas ieškovo tikėjimas, kad sutartis ir toliau bus vykdoma. Teismas padarė išvadą, kad papildomus mokėjimus, neprivalomus pagal sutartį, kol nėra atlikti darbai, ieškovas atliko ne dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, bet savo iniciatyva, prisiimdamas riziką rangovo prievolės atlikti darbus neįvykdymo atveju.

19.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. birželio 13 d. sprendimu panaikino Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovo 9000 Eur žalos bei 1076 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

20.       Kolegija, vadovaudamasi kasacinio teismo praktika, formuojama tapataus ieškinio klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018), sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvados dėl ieškinių tapatumo, nes: 1) bylos šalys nesutampa; 2) ankstesnėje byloje ieškinys buvo pareikštas bankroto administratoriaus dėl įmonei vadovo veiksmais padarytos žalos atlyginimo, nagrinėjamu atveju pareikštas tiesioginis kreditoriaus ieškinys dėl jam padarytos žalos atlyginimo; 3) reikalavimas atlyginti įmonei padarytą žalą, taip netiesiogiai ginant kreditorių interesus, bei tiesioginis kreditoriaus reikalavimas atlyginti tik jam padarytą žalą negali būti laikomi tapačiais. Teismas pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas ir padarė atitinkamas išvadas dėl ieškinių tapatumo, tačiau procesinio sprendimo šiuo klausimu nepriėmė.

21.       Remdamasi CK 6.263 straipsniu ir kasacinio teismo formuojama praktika bendrovės kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2012; 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017; 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018), teisėjų kolegija nurodė, kad kreditoriaus tiesioginio ieškinio įmonės vadovui, pareikšto CK 6.263 straipsnio pagrindu, įrodinėtinos aplinkybės ir CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu kylanti juridinio asmens dalyvio subsidiarioji atsakomybė priklauso nuo to, ar įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu ir dėl to ieškinys reiškiamas taip pat ir ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies pagrindu. Tai lemia ir įrodinėjimo naštos paskirstymą. Kolegija pažymėjo, kad jei įmonės dalyvis atlieka veiksmus, dėl kurių įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, jis kartu atlieka nesąžiningus veiksmus, kurie CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu gali lemti jo civilinę atsakomybę, jei yra visos kitos šios normos taikymo sąlygos.

22.       Atsižvelgdama į tai, kad įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu tiek pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą, tiek pagal 5 punktą, kolegija padarė išvadą, kad, šiuo atveju bankrotą pripažinus tyčiniu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, nes tokiais atvejais nereikalaujama įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo. Nagrinėjamu atveju, kolegijos vertinimu, yra aiškus ir reikalaujamos atlyginti žalos dydis, nes įmonė yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro, o ieškovo bankroto procese nepadengtų reikalavimų dydis sudaro ieškiniu reikalaujamą priteisti žalos sumą.

23.       Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovo veiksmų teisėtumą lemia tai, jog sutartis buvo vykdoma, nes ieškovas ieškinį grindė ne daliniu sutarties įvykdymu, o tuo, kad, atsakovo prašymu papildomai pervedus 9000 Eur sumą, šios sumos apimtimi sutartis nebuvo vykdoma ir nebuvo ketinama jos vykdyti. Atsakovas, kolegijos vertinimu, nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą. Taip pat nepagrįsta kolegija pripažino teismo išvadą, kad ieškovo žalą lėmė jo paties siekis išvengti nuostolių dėl galimo medžiagų pabrangimo ir (ar) tikėjimas, kad sutartis bus vykdoma.

24.       Kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017 pateiktais išaiškinimais, nurodė, kad esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

25.       Kolegijos vertinimu, atsakovo nurodomos aplinkybės (2015 metais įmonė dar vykdė veiklą; 2014 metų balanso duomenys ir bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų suma patvirtina, kad įsipareigojimai buvo mažinami; sutarties sudarymo metu atsakovas nežinojo ir negalėjo žinoti apie įmonės nemokumo būseną ir jos nebuvo; sutartis buvo iš esmės įvykdyta; bankrotas pripažintas tyčiniu dėl vienintelės aplinkybės, jog atsakovas neišsaugojo ir neperdavė įmonės dokumentų bei turto, netinkamai tvarkė buhalterinės apskaitos duomenis, jų neperdavė ir neišsaugojo) nepaneigia minėtos priežastinio ryšio prezumpcijos.

26.       Kolegija pažymėjo, kad įmonė veiklą pradėjo vykdyti tik 2014 metų pradžioje, o metų pabaigoje buvo deklaruotas 80 000 Eur nuostolis, tačiau byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, kad atsakovas, būdamas įmonės vadovas, 2015 metais realiai ėmėsi priemonių įmonės padėčiai pagerinti, realiai ketino atlikti ar atliko darbus už ieškovo pervestus 9000 Eur. Kitokių išvadų, kolegijos vertinimu, nelemia ir atsakovo nurodytos aplinkybės dėl įmonės akcijų ir vadovavimo perleidimo, nes šios aplinkybės buvo įvertintos sprendžiant dėl atsakingo  tyčinį bankrotą asmens, ir buvo padaryta išvada, kad tyčinis bankrotas kilo būtent dėl atsakovo veiksmų.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

27.       Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1.                       Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad šioje byloje pareikštas ieškovo reikalavimas ir civilinėje byloje pagal bankroto administratoriaus ieškinį buvusiems įmonės vadovams pareikštas reikalavimas nėra tapatūs, netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias civilinės bylos nutraukimą pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą (teismui priėmus nagrinėti tapatų ieškinį). Nors pirmosios instancijos teismas šiuo pagrindu bylos nenutraukė, tačiau padarė pagrįstas išvadas dėl nurodytų ieškinių ir reikalavimų tapatumo. Vertinant priešingai, gali susidaryti situacija, kad bankrutuojančios įmonės kreditoriui iš buvusių įmonės vadovų gali būti priteistas dvigubas žalos atlyginimas, t. y. tiek pagal bankroto administratoriaus visų kreditorių vardu pareikštą ieškinį, tiek tiesiogiai tokį patį reikalavimą reiškiant kreditoriui asmeniškai tiesioginio ieškinio pagrindu. Nagrinėjamu atveju bankroto administratoriaus reikalavimas dėl 18 774,98 Eur žalos atlyginimo buvo reiškiamas visų BUAB „Gabista kreditorių vardu (įskaitant ir ieškovą) ir apėmė ieškovo šioje byloje pareikštą tiesioginį 9000 Eur reikalavimą. Taigi abiejų ieškinių dalykai yra tapatūs. Taip pat tapatūs yra ieškinių faktiniai pagrindai: tiek ieškovo, tiek bankroto administratoriaus ieškiniai yra grindžiami atsakovo veiksmais (neveikimu), vykdant įmonės vadovo pareigas. Abu ieškiniai galė būti tenkinami tik tuomet, jeigu būtų nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), priežastiniu ryšiu susiję su visiems BUAB „Gabista kreditoriams, kurių finansiniai reikalavimai bankroto procese nebuvo patenkinti, padaryta 18 774,98 Eur žala.

27.2.                       Teismas, padarydamas išvadą, kad atsakovas šiuo atveju nepaneigė priežastinio ryšio prezumpcijos, egzistuojančios tyčinio bankroto atveju, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.247 straipsnį, reglamentuojantį priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygą. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartyje pripažinti BUAB Gabista bankrotą tyčiniu konstatuota, kad atsakovas, būdamas UAB „Gabista vadovas, netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas  neišsaugojo ir bankroto administratorei neperdavė įmonės dokumentų bei turto, netinkamai tvarkė buhalterinės apskaitos duomenis, jų neperdavė ir neišsaugojo. Šios išvados neleidžia teigti, kad įmonė būtų buvusi pajėgi atsiskaityti su ieškovu ir grąžinti jam 9000 Eur sumą iki bankroto bylos UAB „Gabista iškėlimo (arba ši suma būtų buvusi skirta ieškovui, likvidavus įmonę dėl bankroto) tuo atveju, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs minėtas pareigas, susijusias su UAB „Gabistavaldymu. Be to, ieškovui žala atsirado tiesiogiai dėl UAB „Gabista nemokumo, kuris nebuvo sukeltas sąmoningais atsakovo veiksmais (neveikimu), o atsirado dėl nesusiklosčiusio verslo statybos srityje. Taigi atsakovas įrodė, kad tiesioginio priežastinio ryšio tarp Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartyje pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu konstatuotų neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) ir po bankrutavusios įmonės likvidavimo ieškovui atsiradusios 9000 Eur žalos dėl finansinio reikalavimo netenkinimo nėra.

27.3.                       Ginčijamas sprendimas priimtas teismui nesivadovaujant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota aiškinant ir taikant priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygą, reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 6.247 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017). Nors atsakovas byloje įrodinėjo, kad net ir tuo atveju, jeigu įmonės bankrotas nebūtų pripažintas tyčiniu, vis tiek įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su ieškovu, teismas šių argumentų nepagrįstai, nukrypdamas nuo minėtos kasacinio teismo praktikos, nepripažino kaip paneigiančių priežastinio ryšio prezumpciją. Kaip nustatė teismas, ankstesniais prejudicinę reikšmę turinčiais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad UAB „Gabista“ jau 2014 metais, t. y. prieš rangos sutarties su ieškovu sudarymą, buvo nemoki. Taigi įmonės negalėjimą atsiskaityti su ieškovu, kaip su savo kreditoriumi (taip pat ir su visais kitais kreditoriais), lėmė įmonės nemokumas (bloga finansinė padėtis), o ne atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas), kurių pagrindu BUAB „Gabista bankrotas pripažintas tyčiniu.

28.       Ieškovas atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

28.1.                       Apeliacinės instancijos teismas padarė teisiškai pagrįstas išvadas dėl šioje byloje pareikšto ir bankroto administratoriaus reikšto ieškinių netapatumo. Kasacinio skundo argumentai nepaneigia šių teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, abiejų ieškinių faktiniai pagrindai nėra tapatūs, nes ieškovas pareiškė tiesioginį kreditoriaus ieškinį tik dėl jam asmeniškai padarytos žalos atlyginimo, o BUAB Gabista“, atstovaujama bankroto administratoriaus, gindama visų kreditorių interesus, reiškė ieškinį dėl jai padarytos žalos atlyginimo.

28.2.                       Atsakovas byloje nepaneigė priežastinio ryšio tarp jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir ieškovui atsiradusios žalos prezumpcijos. Priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, atsakovas byloje įrodinėjo, kad įmonė tiek 2014, tiek 2015 metais vykdė veiklą, planavo iš šios veiklos gauti pajamų bei uždirbti pelno, todėl atsakovui nebuvo pagrindo nei 2014, nei 2015 metais kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo bei stabdyti UAB Gabista veiklą. Taigi atsakovas nuolat tvirtino apie gerą savo vadovaujamos įmonės būklę ir apskritai neįrodinėjo, kad BUAB Gabista nebūtų pajėgi atsiskaityti su ieškovu net atsakovui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių šios bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

28.3.                       Buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvimas nesudaro pagrindo paneigti priežastinio ryšio prezumpciją tarp tyčinio bankroto ir kreditoriaus žalos, atvirkščiai, netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas lemia ne tik netinkamą vadovo pareigų vykdymą, bet ir negalimumą nustatyti įmonės reikalų realios padėties.

28.4.                       Priešingai negu teigia kasaciniame skunde atsakovas, žala ieškovui atsirado ne dėl nesusiklosčiusio verslo, o dėl atsakovo veiksmų, kuriais bendrovė privesta prie bankroto ir kurie buvo pagrindas konstatuoti bendrovės bankrotą kaip tyčinį.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl ieškinių buvusiam bankrutavusios įmonės vadovui, pareikštų bankroto administratoriaus bankroto byloje ir tiesiogiai kreditoriaus atskiroje civilinėje byloje, tapatumo ir dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį buvusiam bankrutavusios įmonės vadovui

 

29.       Nagrinėjamu atveju bankrutavusios ir likviduotos bei iš Juridinių asmenų registro jau išregistruotos įmonės kreditorius (ieškovas) kreipėsi į teismą su tiesioginiu ieškiniu buvusiam įmonės vadovui, taip pat buvusiam vieninteliam akcininkui (atsakovui), kai įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Savo reikalavimą atsakovui ieškovas grindė: 1) CK 2.87 straipsniu, kaip įmonės vadovui, netinkamai vykdžiusiam įstatymuose nustatytas pareigas, ir ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalimi, kaip asmeniui, kaltam dėl tyčinio bankroto; 2) CK 6.263 straipsniu, t. y. atsakovo neteisėtais veiksmais, nukreiptais tiesiogiai prieš ieškovą.

30.       Aktualioje kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką) pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis).

31.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad         kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017, 24 punktas). Kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Kai atsakovui bendrovės vadovui pareiškia tiesioginį ieškinį kreditorius, jis turi pareigą įrodyti, kad atsakovas jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi specifinis tiesioginio kreditoriaus ieškinio pagrindas yra individuali jam padaryta žala, kurią sudaro bankroto byloje neišieškotas finansinis reikalavimas.

32.       Tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 39 punktas).

33.       Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad tyčinio bankroto pripažinimas paprastai turėtų reikšti tai, kad jei nebūtų atlikti veiksmai, privedę prie tyčinio bankroto, tai įmonė apskritai nebūtų bankrutavusi. Nesant tyčinio bankroto, įmonė būtų moki, todėl su kreditoriais būtų atsiskaityta. Veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 42 punktas).

34.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad kai bankrutuojantis juridinis asmuo dar egzistuoja (nėra likviduotas ir išregistruotas iš Juridinių asmenų registro) kaip civilinių santykių subjektas, tokiu atveju visų kreditorių interesus gina bankroto administratorius. Tuo tarpu pasibaigus juridiniam asmeniui, kuris buvo skolingas savo kreditoriui bankroto byloje neišieškotą finansinio reikalavimo sumą, pasibaigia ir bankroto byla, kurioje teikiamas prioritetas visų to juridinio asmens kreditorių lygiateisiškumui. Nuo to momento kiekvienas dėl tyčinio bankroto likviduotos bendrovės kreditorius, kurio finansiniai reikalavimai (jų dalis) nebuvo patenkinti bankroto byloje, turi teisę individualiai reikšti tiesioginius reikalavimus dėl žalos (skolininkės bankroto byloje neišieškotos finansinio reikalavimo sumos) atlyginimo atsakingam dėl tyčinio bankroto asmeniui. Tai neprieštarauja kasacinio teismo išaiškinimui, kad tiesioginio ieškinio pateikimo bankroto byloje momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo. Atsakingo dėl tyčinio bankroto asmens neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydis gali būti aiškus bei akivaizdus ir iki bendrovės likvidavimo, išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, ir juo labiau po to. Todėl ieškinio dėl žalos atlyginimo pateikimo momentas šiuo atveju sietinas ne su konkrečia bankroto stadija, bet su priteistinos žalos dydžio aiškumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 43 punktas).

35.        Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio pagrįstumo, padarė išvadą, kad ieškinio dalis, grindžiama CK 2.87 straipsniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalimi, yra tapati ieškiniui, kurį bankroto procese, gindamas įmonės ir jos kreditorių interesus, buvusiems įmonės vadovams buvo pareiškęs bankroto administratorius. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą – nagrinėjamas ieškovo ieškinys (jo dalis) ir bankroto administratoriaus ieškinys nėra tapatūs; ieškovas, kaip bankrutavusios įmonės, kuri prie bankroto privesta tyčia, kreditorius, turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį dėl jam padarytos žalos atlyginimo buvusiam įmonės vadovui.

36.       Atsakovas kasaciniu skundu su nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinka. Jis teigia, kad šioje byloje pareikštas ieškinys ir jam ieškovo keliami reikalavimai yra tapatūs reikalavimams, kurie buvo pareikšti pagal bankroto administratoriaus ieškinį, nes sutampa bylos šalys, nagrinėjimo dalykas ir yra reikalavimai, kurių faktinis pagrindas toks pats, – atsakovo veiksmai (neveikimas), vykdant įmonės vadovo pareigas. Dėl šios priežasties, ieškovo manymu, remiantis CPK 293 straipsnio 3 punktu, civilinė byla turėjo būti nutraukta.

37.       Byloje nustatyta, kad BUAB „Gabista“, atstovaujama bankroto administratoriaus, įmonės bankroto procese pareiškė ieškinį atsakovams J. A. ir A. K., kaip buvusiems įmonės vadovams, dėl 21 064,98 Eur žalos atlyginimo ir administravimo išlaidų atlyginimo priteisimo. Nurodytoje byloje ieškinys atsakovams buvo grindžiamas CK 2.87 straipsniu, ĮBĮ 8 straipsnio 1, 4 dalimis (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas), 10 straipsnio 4 dalies 6 punktu, 7 dalies 1 punktu (aplaidus ir (arba) netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas, pareigos perduoti įmonės turtą ir finansinės atskaitomybės dokumentus bankroto administratoriui pažeidimas).

38.       Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi patvirtino BUAB Gabista, atstovaujamos bankroto administratoriaus, ir atsakovo J. A. sudarytą taikos sutartį ir nutraukė nurodytos bylos dalį dėl reikalavimų, pareikštų J. A.. Pagal teismo patvirtintą taikos sutartį atsakovas, be kita ko, įsipareigojo atlyginti įmonei padarytą 6000 Eur žalą taikos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Minėta nutartis yra įsiteisėjusi. 

39.       Kasacinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (galutinis teismo sprendimas) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019, 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

40.       Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas; įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialiųjų teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-823/2019, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

41.       Kasacinis teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką tapataus ieškinio aiškinimo ir taikymo klausimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3-3K-602/2013; 2014 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2014; kt.) ir tokias pagrindines taisykles: pirma, šiuo pagrindu civilinė byla gali būti nutraukta tik konstatavus ieškinių tapatumą; antra, ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Kasacinio teismo praktikoje išsamiai pasisakyta dėl tapataus ieškinio konstatavimo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2010; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2010; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013; 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3-3K-187/2014; kt.).

42.       Nurodytoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai.

43.       Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas. CPK nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą.

44.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Ginčo dalyko lingvistinės formuluotės bei atskirų ieškinio pagrindo elementų formalus tapatumas ne visada reiškia tapataus ieškinio buvimą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti bylos nagrinėjimo dalyko, kuris apima ir konkrečių faktų bei teisinių santykių nustatymą, visumą. Taigi ir priešingai, skirtingos lingvistinės ginčo dalyko ar pagrindo elementų formuluotės ne visada reiškia ieškinių netapatumą, nes šis klausimas turi būti sprendžiamas vertinant pareikšto ieškinio esmę, turinį bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

45.       Teisėjų kolegija, spręsdama dėl nagrinėjamos bylos ir bylos pagal įmonės, atstovaujamos bankroto administratoriaus, pareikštą ieškinį šalių tapatumo, kaip kriterijaus ieškinių tapatumui nustatyti, pažymi, kad bankroto procese bankroto administratorius, reikšdamas ieškinį dėl tyčinio bankroto kaltam buvusiam vadovui (vadovams) ir (ar) dalyviui (dalyviams), atstovauja tiek pačios įmonės, tiek jos kreditorių interesams, taigi šiuo atveju – ir ieškovo interesams. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tokiu atveju negalima pripažinti, kad sutampa abiejų ieškinių (bylų) šalys, t. y. ieškovas. Nors bankroto administratorius ir atstovauja (atstovavo) ieškovui, kaip bankrutuojančios įmonės kreditoriui, vis dėlto jo (bankroto administratoriaus) interesas reiškiant ieškinį dėl tyčinio bankroto kaltam asmeniui yra ne vieno konkretaus kreditoriaus, o pačios įmonės ir visų jos kreditorių (kreditorių visumos) teisių ir interesų gynimas. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nesutampa bylų šalys, t. y. ieškovas. Be to, ieškovo šioje byloje pareikštas ieškinys yra grindžiamas, be kita ko, CK 6.263 straipsniu, t. y. atsakovo neteisėtais veiksmais, nukreiptais tiesiogiai prieš ieškovą (informacijos apie faktinį UAB „Gabista“ nemokumą ir negebėjimą įvykdyti įsipareigojimų slėpimu sudarant 2015 m. kovo 9 d. statybos rangos sutartį). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės nesudarė bankroto administratoriaus ieškinio, pareikšto bankroto procese, faktinio pagrindo. Taigi nesutampa nagrinėjamos bylos ir bylos pagal bankroto administratoriaus ieškinį faktinis pagrindas. Nesutampant abiejų ieškinių šalims (ieškovui) ir faktiniam pagrindui, t. y. dviem būtiniems ieškinių tapatumo kriterijams, apeliacinės instancijos teismas padarė teisiškai pagrįstą išvadą dėl nagrinėjamo ir įmonės, atstovaujamos bankroto administratoriaus, ieškinių netapatumo. Priešingi kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti. 

 

Dėl priežastinio ryšio, kaip buvusio įmonės vadovo, atsakingo už tyčinį įmonės bankrotą, civilinės atsakomybės taikymo sąlygos

 

46.       Minėta, individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, tarp jų – priežastinis buvusio įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir kreditoriui atsiradusios žalos ryšys.

47.       CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

48.       Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimą, kai reikalaujama žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, išaiškinta, kad, taikant bendrąsias juridinio asmens dalyvio arba vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, iš tiesų turi būti įrodyta, kuriais konkrečiai neteisėtais veiksmais ir kokio dydžio žala buvo padaryta bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama. Tačiau, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi ar dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 47 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

49.       Išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 (48 punktas) suformulavo tokią teisės taikymo taisyklę: esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

50.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju, kai nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, dėl kurių BUAB „Gabistabuvo tyčia privesta prie bankroto, ir ieškovo, kaip BUAB „Gabistakreditoriaus, žala (likviduotos ir Juridinių asmenų registro išregistruotos BUAB „Gabistabankroto byloje patvirtinto ieškovo reikalavimo suma (9000 Eur), neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir ieškovo žalos yra preziumuojamas. Pareigą paneigti šią prezumpciją turėjo atsakovas.

51.       Kasaciniame skunde atsakovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog atsakovas šiuo atveju nepaneigė priežastinio ryšio prezumpcijos, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.247 straipsnį. Kaip teigia atsakovas, nutartyje, kuria BUAB „Gabista“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nustatyti neteisėti jo veiksmai – kad jis, būdamas įmonės vadovas, netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, t. y. neišsaugojo ir bankroto administratorei neperdavė įmonės dokumentų bei turto, netinkamai tvarkė buhalterinės apskaitos duomenis, jų neperdavė ir neišsaugojo, neleidžia teigti, kad įmonė būtų buvusi pajėgi atsiskaityti su ieškovu iki bankroto bylos jai iškėlimo (arba ši suma būtų buvusi skirta ieškovui, likvidavus įmonę dėl bankroto) tuo atveju, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs minėtas pareigas, susijusias su UAB „Gabista“ valdymu. Atsakovo manymu, ieškovui žala atsirado tiesiogiai dėl įmonės nemokumo, kurį sukėlė ne sąmoningi atsakovo veiksmai (neveikimas), o nesėkmingai susiklostęs verslas.

52.       Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su nurodytais kasacinio skundo argumentais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu įrodinėjo, kad, priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, įmonė tiek 2014, tiek 2015 metais vykdė veiklą, planavo iš šios veiklos gauti pajamų bei uždirbti pelno, todėl atsakovui nebuvo pagrindo nei 2014, nei 2015 metais kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir stabdyti UAB „Gabista“ veiklą. Taigi atsakovas nuolat tvirtino apie gerą savo vadovaujamos įmonės veiklą ir apskritai neįrodinėjo, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su ieškovu net atsakovui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu. Tačiau nurodyti atsakovo argumentai, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, prieštarauja įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais padarytoms išvadoms – tiek iškeliant UAB „Gabista“ bankroto bylą, tiek šios įmonės bankrotą pripažįstant tyčiniu konstatuota, kad įmonė buvo nemoki 2014 metais.

53.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovo žala būtų kilusi ir jei nebūtų buvę jo neteisėtų veiksmų (privedimo prie bankroto tyčia). Taigi atsakovas nepaneigė šios nutarties 49 punkte nurodytos prezumpcijos ir apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas yra atsakingas ieškovui tiek pagal ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalį, tiek pagal CK 6.263 straipsnį.

54.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei nenukrypo nuo kasaciniame skunde nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti atsakovo kasacinį skundą (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

55.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Netenkinus kasacinio skundo, ieškovui iš atsakovo priteistinas ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

56.       Ieškovas prašo priteisti 400 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į atsakovo kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio. Dėl šios priežasties ieškovui iš atsakovo priteistina visa prašomų atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma – 400 Eur.

57.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 30 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 2,78 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei turėtų būti priteisiamas iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai). Tačiau šiuo atveju atlyginimas valstybei nepriteistinas, nes nurodyta suma (2,78 Eur) yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su finansų ministru 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą – 3 Eur.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo J. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 400 (keturis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai        Danguolė Bublienė 

 

 

        Algis Norkūnas

 

 

        Sigita Rudėnaitė


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK6 6.263 str. Pareiga atlyginti padarytą žalą
  • CK2 2.87 str. Juridinio asmens organų narių pareigos
  • CPK
  • CK6 6.248 str. Kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga
  • e3K-3-353-690/2018
  • 3K-3-342/2012
  • 3K-3-211-469/2017
  • e3K-3-540-469/2018
  • CK2 2.50 str. Juridinių asmenų atsakomybė pagal savo prievoles
  • CPK 293 str. Bylos nutraukimo pagrindai
  • CK6 6.247 str. Priežastinis ryšys
  • 3K-3-389/2014
  • e3K-7-115-915/2017
  • CPK 279 str. Sprendimo įsiteisėjimas
  • 3K-3-293-823/2019
  • 3K-3-284/2012
  • 3K-3-146/2014
  • 3K-3-494/2010
  • 3K-3-123/2011
  • 3K-3-137/2013
  • CPK 111 str. Dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų forma ir turinys
  • e3K-3-317-421/2019
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CPK 88 str. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos