Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-05-09][nuasmenintas nuosprendis byloje][1A-41-175-2016].docx
Bylos nr.: 1A-41-175/2016
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Kauno apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kauno miesto savivaldybės administracija vaiko teisių apsaugos skyrius 188764867 vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistas
Kategorijos:
5. Nusikaltimai, pavojingi žmogaus sveikatai ir gyvybei (BK XIX skyrius)
5.4. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas (BK 145 str.)
1. BAUDŽIAMOJI TEISĖ
1.1. Bendroji dalis
1.1.7. Bausmė (BK VII skyrius)
1.1.7.2. Bausmių rūšys fiziniams asmenims (BK 42 str., 44-51 str.)
1.1.7.2.7. Terminuotas laisvės atėmimas (BK 50 str.)
1.1.8. Bausmės skyrimas (BK VIII skyrius)
1.1.8.6. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 str.)
1.1.8.6.3. Kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.)
1.1.10. Bausmės vykdymo atidėjimas ir atleidimas nuo bausmės (BK X skyrius)
1.1.10.1. Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.)
1.2. Specialioji dalis
1.2.5. Nusikaltimai, pavojingi žmogaus sveikatai ir gyvybei (BK XIX skyrius)
1.2.5.4. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas (BK 145 str.)
2 BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
2 BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
2 BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
2.1. Baudžiamojo proceso bendrosios nuostatos
2.1. Baudžiamojo proceso bendrosios nuostatos
2.1.10. Procesiniai dokumentai
2.1.10.1. Nuosprendis, nutartis (BPK 29, 31, 41 str. ir kt. str.)
2.1.10.3. Protokolas
2.1.10.3.2. Teismo posėdžių protokolai (BPK 36, 261 str.ir kt. str.)
2.1.16. Procesinės prievartos priemonės
2.1.16.1. Kardomosios priemonės
2.1.16.1.8. Rašytinis pasižadėjimas neišvykti ( BPK 136 str.)
2.1.16.3. Kiti su procesinių prievartos priemonių taikymu susiję klausimai
2.3. Bylų procesas pirmosios instancijos teisme
2.3.2.2. Bendrosios nagrinėjimo teisme nuostatos (BPK XIX skyrius)
2.3.2.2.2. Nagrinėjimo teisme pertrauka ( BPK 243 str.)
2.4. Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme (BPK VI dalis)
2.4.2. Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos (BPK 320 str.)
2.4.6. Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys ir pagrindai
2.4.6.4. Nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo pagrindai
2.4.6.4.1. Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
2.4.7. Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Pranešėjas Algerdas Urbšys                                         Baudžiamoji byla Nr. 1A-41-175/2016;

Teisėjas Birutė Drozdienė                                           Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00842-2014-3;

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                                                                                      2.4.; 2.4.2.; 2.4.6.; 2.4.6.4.1.; 2.4.7.

 


HERBAS


 

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

 

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. gegužės 6 d.

Kaunas

 

 

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Jūratė Jakubonienės, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, nuteistajam B. B., nuteistojo gynėjams advokatams Mindaugui Bliuvui, Egidijui Baranauskui, nukentėjusiajai P. A., jos atstovams pagal įstatymą J. A., V. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. B. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio, kuriuo B. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 75 str. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant nuteistąjį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

 

n u s t a t ė:

 

B. B. nuteistas už tai, kad 2014-09-18, apie 13.30 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, kabinete, kurio numeris (duomenys neskelbtini), būdamas kasmetinėse atostogose nuo 2014-09-18 iki 2014-09-26, siekdamas sukelti baimę, stresą ir nerimą šios gimnazijos (duomenys neskelbtini) klasės moksleivei, nepilnametei nukentėjusiajai, P. A., kad ši savo noru paliktų gimnaziją, susitikimo su ja metu, prieš tai jai pasirašius 2014-09-18 VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl J. P. ir P. A. braukimo iš moksleivių sąrašų“, parengtą direktoriaus pavaduotojo L. N. vardu be parašo, kuris nuo 2014-09-18 iki 2014-09-26 pagal 2014-09-08 VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) laikinai ėjo direktoriaus pareigas, sakydamas jai: „nekelk jokių bangų ir jeigu bandysi savo įrodinėti, tada sužlugdysiu tavo gyvenimą, imsiuos visų priemonių, paskelbsiu tave nepakaltinama ir tu liksi neatestuota“;

be to, tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2014-09-26, 14.00 val., (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), savo kabinete, kurio numeris (duomenys neskelbtini), siekdamas sukelti baimę, stresą ir nerimą nepilnametei P. A., suvokdamas ir tikėdamasis, kad nepilnametės nukentėjusiosios P. A. tėvai V. A. ir J. A. perpasakos savo nepilnametei dukrai P. A. jo išsakytus žodžius, susitikimo su P. A. atstovais pagal įstatymą – tėvais, V. A. ir J. A. metu, sakė jiems: „aš pasakysiu, kad P. sėdi klasėje todėl, kad ji yra nepakaltinama, neturėkit iliuzijų kitaip nepasakysiu ir ji sėdės kol baigs gimnaziją, bet ji bus įvardinta kaip nepakaltinama.“ (...) „bet jeigu ji, jūs visi užsispirsite, kad čia ji norės grįžti, tai aš jus įspėju čia ir dabar viešumas yra galingiausias ginklas. Aš tai padarysiu viešai ir visur ir jokių išimčių. Neturėkit jokių iliuzijų aš visada pasakysiu - taip mes palikom todėl, kad ji yra nepakaltinama, o tai yra baisus nuosprendis.“ (...) „bus žiauru, žiauru, bus be galo sunku, blokada bus mirtina.“ (...) „Todėl, kad vaikas nepakaltinamas tai reikia pagalvoti, nu žinot, mūsų dalykais, bet aš nesiūlau to daryti nes baisesnio nuosprendžio turbūt nėra“, bei duodamas nurodymą nepilnametės nukentėjusiosios P. A. tėvams paklausti savo dukters ar ji nori, kad „visas (duomenys neskelbtini) žinotų, kad (duomenys neskelbtini) gimnazijoje mokosi nepakaltinamas žmogus“;

be to, tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2014-09-29, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, adresu (duomenys neskelbtini), pakvietęs nukentėjusiąją nepilnametę P. A. į kabinetą Nr. (duomenys neskelbtini), ją baugino, sakydamas jai: „arba mes tave pripažįstame nepakaltinama, išversiu psichišką - psichinę negalią turinčiu žmogumi“ (...) „reiškia tik du variantai arba tu psichiškai nesveika, arba tu išeini iš čia viskas, kitaip nebus“, (...) „Jeigu tu nesutiksi, taip žinodami, kad tu esi nepakaltinama, turi psichinių problemų, mes, skirtingai negu kai kurie, mes tau antrankių tau neuždėsim, neišvesim iš čia, bet tu nebūsi atestuota, nei už ką“ (...) „bet P., tu suprask, šiandieną yra paskutinė diena, reiškia jeigu tave tėvai myli, jeigu tu supranti pati nors kažką supranti, tu išeik pati, nes  rytoj aš įjungsiu, aš tėvus įspėjau, aš įjungsiu tokį variklį, kad tave sutriuškins, iš tavęs nieko neliks. Juk aš sakiau, aš paskelbsiu visuose įmanomuose žiniatinklio kanaluose viešai, iškviesiu žurnalistus, kad tave fotografuotų, pripažintų neįgalia, nepakaltinama. Visur įspėsiu visus tėvus, visus moksleivius, iškart e-dienyne, iškart parašau P. A. yra nepakaltinama, mes turim tai žinoti, ji neišeina iš mokyklos. Išvesdinti mes jos negalim, nes tėvai aiškina, kad ji yra ant nervų krizės ribos, bet ji yra nepakaltinama, būkit atsargūs, žinokite visi. Visus įspėsiu, visus moksleivius, visus tėvus, visus mokytojus įspėsiu, tavęs atestuoti negalima, tavęs klausinėti negalima, nu galima klausinėti, gali leisti tau kontrolinius rašyti, bet tas nieko nekeičia, mes tavęs jokiu būdu neatestuosim, nu nepakaltinami žmonės negali būti atestuojami kaip normalūs žmonės“ (...) „Bet tu, tėvams, pasakiau kas bus jeigu tu pasiliksi ir neišeisi, ar jie tikrai nori, kad tu būtum pripažinta, pripažinta nepakaltinama, o tai reiškia turinčią psichinę negalią. Taigi tau visas gyvenimas sužlugdytas, tu pagalvok, tu išeisi ir tu kur tu bebūtum, visi vis tiek aš pasieksiu, visi sužinos, kad tu esi psichiškai nepakaltinama, tu nesuvoki savo veiksmų padarinių, tėvai tave pridengia, bet aš tai nepridengsiu“ (...) „tu nori sužlugdyt savo gyvenimą, tu nori, kad aš pirmą kartą per 25 metus pripažinčiau nepakaltinama, bet aš neturiu kitos išeities“ (...) „aš iššausiu paskutinę salvę, kaip sakau, per visą žiniasklaidą, kas mane nušalino nuo direktorių, ir tada tavo gyvenimas bus labai kreivas, bet tas, kuris ateis vietoj manęs, labai daug šansų, kad tave paliks, nu pritaikys, nežinau, amnestiją, kad, bet tada tau galas, tu visą gyvenimą žinosi, kad tu nu, kad tu kreivai baigei mokyklą“;

be to, tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2014-09-30, apie 09.00 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini) gimnazijos kabinete Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame tuo metu (duomenys neskelbtini) klasės mokiniams vyko etikos pamoka, girdint (duomenys neskelbtini) klasės mokiniams bei etikos mokytojai D. S., baugino nukentėjusiąją nepilnametę P. A., sakydamas jai: „Aš galėčiau dabar kreiptis į teismą ir pasakyti, kad P. tėvai šantažuoja mane, kad aš gavau kyšį, juridiškai tik taip galima interpretuoti, nes nu aš neturiu jokio paaiškinimo, kaip galima nepašalinti ir nieko negalėt padaryt.“, tokiu būdu B. B., sistemingai sakydamas bauginančio pobūdžio frazes, naudojo psichinę prievartą nepilnametės nukentėjusiosios P. A. atžvilgiu ir sukėlė jai baimę, stresą ir nerimą, t. y. sistemingai naudodamas psichinę prievartą baugino nukentėjusiąją nepilnametę P. A..

Apeliaciniame skunde nuteistojo B. B. gynėjas prašo Kauno apylinkės teismo 2015-08-21 nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Advokato nuomone, teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas, priimdamas nuosprendį, buvo šališkas, padarė išvadas, neatitinkančias byloje ištirtų įrodymų visumos, padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir turi būti priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Skunde pabrėžiama, kad kaltinamasis ir jo gynėjas turi teisę teikti įrodymus, šia teise pasinaudojo ir 2015-06-18 teismo posėdžio metu pateikė teismui prašymą prie bylos, kaip įrodymą, pridėti 2015-01-22 kreipimąsi į VšĮ Nepriklausomą teismo psichiatrijos tarnybą su prašymu atlikti psichiatrinį tyrimą bei 2015-03-22 teismo psichiatro specialisto išvadą. Nors buvo išsakyti aiškūs ir pagrįsti argumentai, kodėl ši specialisto išvada yra itin reikšmingas įrodymas, teismas šio prašymo netenkino, minėtos išvados netyrė, prie bylos neprijungė ir taip akivaizdžiai sukliudė kaltinamajam įgyvendinti BPK 7 str. įtvirtintą rungimosi principą. Nemotyvuotai atsisakius tokį dokumentą prijungti prie bylos ir jį tirti, yra suvaržoma įstatymo garantuojama asmens teisė į gynybą. Teismas, turėdamas pareigą užtikrinti asmeniui galimybę įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo kaltinimų, nepriimdamas gynybos gautos specialisto išvados ir nenurodydamas jokių aiškių motyvų, kodėl atsisako priimti šią išvadą, kaip įrodymą, suvaržė gynėjo teisę savarankiškai rinkti gynybai reikalingus duomenis ir kartu suvaržė B. B. teisę į gynybą, įtvirtintą BPK 10 str. 1 d. Šių normų pažeidimas, pagal teismų praktiką, yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kadangi taip yra suvaržomos įstatymo garantuotos įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo teisės. Paminėti pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, kadangi nepridėjus prie bylos specialisto išvados ir jos netyrus, teisingai ir objektyviai įvertinti visų nusikalstamos veikos požymių teismas negalėjo.

Advokato nuomone, teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, byloje surinktus įrodymus vertino atskirai vienas nuo kito, o kai kuriuos įrodymus iš viso atsisakė priimti ir vertinti. Visa tai sąlygojo, kad buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis. Teismas, pasisakydamas dėl pirmojo 2014-09-18 epizodo, padarė išvadas, neatitinkančias įrodymų visumos. Atkreipiamas dėmesys, kad pirmas inkriminuojamas 2014-09-18 pokalbis vyko tarp dviejų asmenų – B. B. ir P. A. ir jis nebuvo užfiksuotas jokiomis garsą įrašančiomis priemonėmis, t. y. patį pokalbio turinį gali patvirtinti tik du asmenys, dalyvavę jame. Todėl vertinant, ar buvo kaltinamojo pasakyti kaltinime pirmojo pokalbio metu jam inkriminuojami konkretūs žodžiai, labai svarbu nustatyti, ką konkrečiai parodė kiekvienas iš pokalbyje nurodytų asmenų, duodamas parodymus apie konkretų pokalbį. Pažymima, kad B. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai teigė, jog pirmas pokalbis tarp jo ir P. A. vyko ramiai, jie atsisveikindami paspaudė vienas kitam ranką, jis P. A. nesakė jokių bauginamojo ar grasinamojo pobūdžio frazių, nes nebuvo reikalo to daryti. Be to, B. B. kategoriškai nurodė, kad pirmojo pokalbio metu jis tikrai nesakė žodžių „nekelk bangų, o jei bandys įrodinėti jis sužlugdys nepilnametei gyvenimą, imsis priemonių“. Tuo tarpu P. A. parodymai dėl pirmojo pokalbio metu išsakytų žodžių nebuvo nuoseklūs, ji teismo posėdžio metu negalėjo individualizuoti konkretaus pokalbio metu išsakytų žodžių, o uždavus klausimą, ar pirmojo pokalbio metu B. B. jai sakė žodžius „nekelk jokių bangų“, ji to negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti. Nurodė, kad konkrečių išsakytų žodžių neprisimena, kad maišo pirmo ir antro pokalbio detales, negali tiksliai pasakyti, ar B. B. pirmojo pokalbio metu akcentavo, kad ji nepakaltinama, pirmojo pokalbio metu išsakytų konkrečių frazių prisiminti negali. Taigi teismas, padarydamas išvadą, kad pirmojo pokalbio metu B. B. P. liepė nekelti bangų, o jei bandys įrodinėti, jis sužlugdys nepilnametei gyvenimą, imsis visų priemonių, nepaisė BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, kadangi tokios išvados nepagrindžia jokie teismo posėdžio metu ištirti įrodymai. Priešingai, teismo posėdžio metu ištirti įrodymai akivaizdžiai paneigia tokią nepagrįstą teismo išvadą. Teismo posėdžio metu apklaustas J. P. patvirtino B. B. žodžius, kad pirmojo pokalbio su P. metu B. B. kalbėjo ramiai, jam nebuvo jokio tikslo sakyti kokius nors grasinamo pobūdžio žodžius. Liudytojo J. P. parodymai paneigia ir kitą teismo nepagrįstą teiginį, jog J. P. ir P. A. buvo verčiami pasirašyti įsakymą. Liudytojas parodė, kad B. B. davė pasirašyti prašymą išeiti iš mokyklos, nes sulaužė taisykles. Tuo tarpu nukentėjusioji teisme aiškiai parodė, kad ji ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos metu maišė pirmojo ir antrojo pokalbių detales, pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad B. B. pirmojo pokalbio metu pasakė žodžius „nekelk jokių bangų“, „nepakaltinama“ bei nurodė, kad pirmojo pokalbio metu išsakytų tikslių konkrečių žodžių iš viso pasakyti negali. Atkreiptinas dėmesys, jog apklausta kaip liudytoja nukentėjusiosios mama J. A. davė parodymus, kad „dukra sakė, kad buvo pasakyta, jog kitaip nebus, vis tiek turės pasirašyti, sakė, kad rytoj ji gali atnešti knygas ir teigė, kad jei nepasirašys, tai direktorius sugadins gyvenimą“. Apklaustas liudytoju nepilnametės tėvas V. A. davė parodymus, kad „motina atvykusi pas dukrą, rado ją verkiančią, išsigandusią. Dukra pradėjo aiškinti, kad ją pašalino iš gimnazijos, po to jai pasidarė silpna ir ji apalpo“. Pabrėžtina, jog šie liudytojai dar kartą patvirtino byloje nustatytas aplinkybes, jog dukra jiems nesakė, kad direktorius dukros atžvilgiu pirmojo pokalbio metu sakė kokius nors grasinančius ar bauginančius žodžius. Šioje vietoje būtina paminėti ir liudytojos D. S. parodymus, jog tą pačią dieną vakare ji kalbėjosi telefonu su P. mama, kuri jos prašė, kad ji pakalbėtų su (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriumi dėl P., kad paaiškintų jam, kad mergina yra jauna, labai stengiasi, labai pergyvena dėl savo poelgio, taip pat pasakė, kad mergaitė yra ligoninėje“. Iš šios liudytojos duotų parodymų akivaizdu, jog 2014-09-18 dienos vakare ji kalbėjo su P. mama, tačiau ji nenurodė, kad direktorius kokiu nors būdu grasino ar baugino jos dukrą. Priešingai, ji prašė klasės auklėtojos, kad ji pakalbėtų su direktoriumi. Šios liudytojos parodymai dar kartą patvirtina faktą, jog pirmojo pokalbio metu P. direktorius nepasakė jokių grasinančio ar bauginančio pobūdžio žodžių.

Nors teismas tik abstrakčiai ir dviprasmiškai nurodė, jog po stresinės situacijos gimnazijoje jos sveikata sutriko, to pasekmėje ji buvo gydoma vaikų klinikos stacionare ir to nesieja su konkrečiais B. B. inkriminuojamais veiksmais, tačiau verta pabrėžti, jog byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad P. A. 2014-09-18 patyrė stresą ir buvo paguldyta į ligoninę ne dėl B. B. veiksmų, kadangi 2014-09-18 bendravimo metu B. B. neišsakė jokių bauginančio pobūdžio žodžių. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, P. A. sveikata sutriko dėl streso patirto dėl to, jog tėvai sužinojo apie jos rūkymą, bei dėl to, kad buvo pažeistos gimnazijos taisyklės, kas reiškė, jog jai reikės išeiti iš gimnazijos. Liudytojas J. P. patvirtino, kad, iš karto po pokalbio su direktoriumi, bendravo su P. P. buvo sukrėsta, apsiverkusi, ji sakė, kad prieš tėvus gėda. Byloje akivaizdžiai nustatyta, jog P. patirto streso aiški priežastis - gėda prieš tėvus ir nė menkiausios užuominos apie bet kokio pobūdžio grasinimusB. B. pusės. Be to, tai patvirtina ir 2015-03-12 VšĮ Nepriklausoma teismo psichiatrijos tarnybos teismo psichiatro specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad direktoriaus ketinimas pašalinti ją iš gimnazijos negalėjo būti jai netikėtas ir šokiruojantis, tačiau jis turėjo situacinį psichotraumuojantį poveikį, nes toks sprendimas reiškė, kad ji turi pasitraukti iš prestižinės mokymo įstaigos, keisti aplinką, pereiti į kitą mokyklą ir joje prisitaikyti, o tai kėlė nerimą, įtampą, veikė trikdančiai. Negalima atmesti ir to, kad moksleivės būseną įtakojo ir baimė pranešti tėvams apie tai, kad ji turi išeiti iš gimnazijos už rūkymą.

Skunde pažymima, kad minėta 2015-03-12 VšĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos teismo psichiatro specialisto išvada patvirtina ir tai, jog pirmojo pokalbio (2014-09-18) metu nebuvo išsakyti ir negalėjo būti išsakyti kaltinime B. B. inkriminuojami žodžiai. Šioje specialisto išvadoje nurodyta, kad atsižvelgiant į pateiktus duomenis, kyla pagrįstų abejonių, ar moksleivė, apibūdindama pirmąjį pokalbį su direktoriumi, teisingai nurodė pokalbio turinį (būtent, galimai grasinančius ar kitaip ją bauginančius direktoriaus žodžius), juolab, kad ji pati savo parodymuose teigia, kad „po to, kai padavė lapą, ji buvo šoko būsenoj, sunku atsiminti, ką jis sakė“, „sunku tiksliau įvardinti direktoriaus žodžius“, „Jis jai pasakojo istorijas apie ankstesnį gyvenimą kitame jos pokalbyje“. Be to, duodama parodymus apie direktoriaus kalbą klasėje (2014-09-30), ji nurodė, kad „jis sakė, kad ji yra išmesta iš gimnazijos, vis tiek eina į pamokas, nepaiso, yra kaip nepakaltinama“, tačiau pateiktame garso įraše (trečiame) jokių pasisakymų apie nepakaltinamumą neužfiksuota.

Teismas nuosprendžiu nustatęs, kad pasitvirtino visi kaltinime B. B. inkriminuoti neva jo išsakyti žodžiai, dalies jų apskritai neaptarė ir nevertino. Nors teismas nuosprendyje ir nurodė, jog pasitvirtino 2014-09-18 epizode inkriminuoti B. B. žodžiai „paskelbsiu tave nepakaltinama ir tu liksi neatestuota“, tačiau dėl šių pirmojo pokalbio metu inkriminuotų frazių teismas nepadarė jokių išvadų bei neanalizavo jokių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių šią kaltinimo dalį. Taigi, teismas dėl pirmojo (2014-09-18) inkriminuojamo nusikalstamos veikos epizodo padarė išvadas, neatitinkančias byloje ištirtų įrodymų visumos. Byloje surinkti ir skunde aptarti įrodymai neginčijamai paneigia minėtas teismo išvadas.

B. B. inkriminuojamos nusikalstamos veikos esmė - būtent nepilnametės P. A. bauginimas. Tačiau net ir iš kaltinimo matyti, jog aprašant antrąjį B. B. inkriminuojamą veikimą (2014-09-26), kaltinime nėra nurodyta, jog jis baugino nepilnametę. Priešingai, kaltinime, o tuo pačiu ir skundžiamame nuosprendyje, nurodyta, kad bauginamojo pobūdžio žodžius B. B. pasakė ne nepilnametei, o jos tėvams. Teismas, nagrinėdamas kaltinimą, neįsigilino į šias aplinkybes ir nepagrįstai konstatavo, jog pokalbis su nepilnametės tėvais gali būti vertinamas kaip vienas iš nusikalstamos veikos epizodų. Tokiu būdu teismas, neįsigilinęs į kaltinimą, dėl 2014-09-26 epizodo, padarė išvadas, patvirtinančias faktą, jog B. B. nepadarė nusikalstamos veikos nepilnametės atžvilgiu. Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė:„2014-09-26 jis P. A. tėvams, J. A. ir V. A., pasakodamas monologu įvairias istorijas apie išėjusius iš gimnazijos moksleivius, grasino, kad jų dukra privalo išeiti iš gimnazijos...“. Iš teismo argumentų akivaizdu, jog nors teismas šią išvadą pateikė kaip, neva, kaltinimą pagrindžiančią, tačiau akivaizdu, jog net ir pats teismas pripažįstąs, jog tariamas grasinimas buvo vykdomas tėvų, o ne nepilnametės dukros atžvilgiu. Tokiu būdu ydingas kaltinimas, teismui jo neištaisius ir neįsigilinus į jį, leido padaryti išvadas, kurios, nors, teismo nuomone, patvirtina kaltinimą, tačiau akivaizdu, jog jį paneigia.

Prokuroro nepagrįsto kaltinimo tąsos „...duodamas nurodymą nepilnametės nukentėjusiosios P. A. tėvams paklausti savo dukters ar ji nori, kad visas (duomenys neskelbtini) žinotų, kad (duomenys neskelbtini) gimnazijoje mokosi nepakaltinamas žmogus“, teismas nuosprendyje visiškai neanalizavo ir neaptarė, o tik padarė įrodymų visumai prieštaraujančią ir jokiais įrodymais nepagrįstą išvadą, jog „B. B. liepė tėvams paklausti P. A. ar ji nori, kad visas (duomenys neskelbtini) sužinotų, jog gimnazijoje mokosi nepakaltinamas žmogus. Šias aplinkybes patvirtino J. A., V. A., pats kaltinamasis bei garso įrašas“.

Kaltinime inkriminuotas „nurodymo davimas“ yra vienas iš alternatyvių veiksmų, kuriais gali pasireikšti padėjėjo, kaip bendrininko, vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme. BK 24 str. 6 d. numatyta, jog „padėjėjas - asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones...“. Todėl kaltinimas, jog B. B. davė nurodymą nepilnametės nukentėjusiosios P. A. tėvams paklausti savo dukters yra visiškai nelogiškas, prieštaraujantis įstatymo nuostatoms bei bylos faktinėms aplinkybėms. Priešingu atveju turėjo būti sprendžiamas ir P. A. tėvų baudžiamosios atsakomybės klausimas, kurie tariamai vykdė B. B. nurodymą ir bendrininkų grupėje su B. B. veikė kaip vykdytojai.

Nors teismas nurodė, kad nuosprendyje padarytas išvadas patvirtino J. A., V. A., pats kaltinamasis bei garso įrašas, tačiau ši teismo išvada prieštarauja byloje ištirtų įrodymų visumai.

Pažymėtina, jog apklausta nukentėjusioji P. A. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu neminėjo, jog po pokalbio su direktoriumi jos tėvai jai perdavė kokius nors konkrečius žodžius, norėdami perduoti jai tariamą direktoriaus bauginimą. Tai patvirtina ir nepilnametės tėvų parodymai. 2015-03-16 teismo posėdžio metu apklausta liudytoja J. A. parodė: „direktorius sakė, kad perduotumėme P., kad ji pagalvotų kas jai bus“. „Dukrai pasakėme, kad jei direktorius kviesis, tai daryk įrašą“. Liudytojas V. A. parodė: „grįžę namo pasakė dukrai, kad pokalbis nebuvo malonus, tačiau smulkmenų jai neaiškino“. Iš tėvų parodymų akivaizdu, jog po pokalbio su direktoriumi, jie jokių pokalbio detalių ar tariamai grasinančio pobūdžio žodžių dukrai nepasakojo, tik nurodė įrašinėti pokalbius su direktoriumi.

Priešingai, nei nurodoma skundžiamame teismo nuosprendyje, B. B. parodymai nepatvirtina teismo nepagrįstų išvadų, nes jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu nurodė, jog jokiu būdu nesiekė bauginti nepilnametės nukentėjusiosios. Dar daugiau, kalbėdamas su tėvais jis neprašė tėvų perduoti dukrai tariamų jo grasinimų.

Skundžiamame teismo nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad minėtas teismo išvadas patvirtina ir garso įrašas. Priešingai, nei teigia teismas, iš garso įrašo aiškiai girdėti, jog B. B. žodžiai, ar jie nori, kad visas (duomenys neskelbtini) žinotų, kad (duomenys neskelbtini) gimnazijoje mokosi nepakaltinamas žmogus, yra klausiamojo ir retorinio pobūdžio, tačiau jokiu būdu ne nurodomojo ar liepiamojo. Kad pokalbis su tėvais negali būti vertinamas kaip nepilnametės bauginimas, patvirtina ir 2014-03-12 VšĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos teismo psichiatro specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra objektyvaus pagrindo teigti apie direktoriaus daromą psichologinį poveikį moksleivei pokalbio su moksleivės tėvais metu. Iš moksleivės parodymų aišku, jog ji žinojo, kad tėvai kalbėjosi su direktoriumi. Įtarime dėl šio pokalbio pateikti teiginiai yra absurdiški, kadangi rūpestingi ir atsakingi tėvai, numatydami, kaip direktoriaus žodžių persakymas dukrai gali paveikti jos būseną, saugodami jos sveikatą, patys turėjo nuspręsti, kaip ir ką papasakoti savo vaikui, kad tai nepakenktų jai, kad tai neturėtų neigiamos įtakos ar žalos jos sveikatai. Pažymėtina, kad moksleivės tėvai neprivalėjo vykdyti direktoriaus nurodymų (kaip parašyta kaltinamajame akte). Atsižvelgiant į tai, galima daryti prielaidą, kad teiginiais apie moksleivės „nepakaltinamumą“ direktorius stengiasi, visų pirma, pats sau paaiškinti ir gimnazijos bendruomenei bei visuomenei pasiteisinti, kodėl moksleivė, pažeidusi taisykles, nesilaiko įsipareigojimo ir neišeina iš gimnazijos bei, kodėl jis nesiima jokių priemonių prieš taisykles pažeidusią moksleivę: „mes pašnekėjome ir aš sakau viskas... P. lieka gimnazijoje. Jūs nieko neįtikintumėte..., kad jūs man nedavėt... kyšio“, „sakys, palauk, direktoriau, užsičiaupk, o P., o kaip, gavai pusę milijono ar kiek, ar kaip, ar jau sutižai visai“. Pažymėtina, kad pokalbio metu tėvai neišreiškė jokio aktyvaus pasipiktinimo ar prieštaravimo direktoriaus teiginiams apie jų dukros „nepakaltinamumą“, išskyrus repliką „čia ne tas atvejis“, ir tik išėję konstatavo, jog „pažiūrėk, kaip jis grasina susidorot atvirai“, „žinai ką, jis man papasakos, kad visiems pasakys, kad ji nepakaltinama tu tik pabandyk pasakyt garsiai“ (panašu į grasinantį toną).

Atsižvelgiant į išdėstytą, kaltinimas dėl 2014-09-26 epizodo pagal jo aprašymą apskritai negali būti vertinamas, kaip nepilnametės bauginimas, nes jame aprašyta veika faktiškai atitinka tik tariamą tėvų bauginimą, nes jame nėra jokių faktinių duomenų dėl nepilnametės tariamo bauginimo. Dar daugiau, nepilnametės nukentėjusiosios bei jos tėvų parodymai patvirtina faktą, jog jokie konkretūs pokalbio tarp direktoriaus ir tėvų žodžiai, kaip bauginantys ar grasinantys, P. A. nebuvo persakyti.

Advokato nuomone, dėl 2014-09-29 epizodo skundžiamame teismo nuosprendyje teismas padarė išvadas, kurios neatitinka faktinių duomenų. Teismas nurodė, kad „...darė neigiamą psichologinį poveikį nukentėjusiajai, siekdamas sudaryti įspūdį, kad grasinimas bus įvykdytas. Šias aplinkybes patvirtino nukentėjusioji P. A., liudytoja J. N., patvirtinusi, kad ji perdavė P. A. eiti pas direktorių jo kvietimu, tai patvirtina garso įrašas, pokalbio esmės neneigė ir kaltinamasis B. B.“. J. N. apklausta parodė tik tai, jog ji perdavė P. A. eiti pas direktorių, todėl jos parodymai negali nei patvirtinti, nei paneigti kaltinimo dėl tariamo bauginimo naudojant psichinę privartą. Teismas neobjektyviai nurodo, kad trečiojo pokalbio esmės neneigė kaltinamasis. Priešingai, B. B. teigė, jog neneigia išsakytų žodžių, tačiau šių žodžių esmė, jų sakymo tikslas ir kontekstas yra visiškai kitokie, nei teigiama skundžiamame teismo nuosprendyje. B. B. pabrėžė, jog trečiojo pokalbio metu jis siekė, jog P. pati prisiimtų atsakomybę dėl padaryto mokyklos taisyklių pažeidimo, o jo vartoti žodžiai buvo pasakyti ne tiesiogine jų prasme, o siekiant apibūdinti situaciją, jog jis negali daryti išimčių mokiniui pažeidusiam taisykles, t. y. siekiant parodyti, kad taisyklės visiems mokiniams turi būti taikomos vienodai, niekam nedarant išimčių. Teismas padarė išvadą, jog trečiojo pokalbio metu B. B. neva „...darė neigiamą psichologinį poveikį nukentėjusiajai“. Iš BK 145 str. 2 d. dispozicijos akivaizdu, jog pagal šį straipsnį atsako tas, kas sistemingai baugino žmogų, naudodamas psichinę prievartą. Akivaizdu, jog sąvokos psichologinis poveikis ir psichinė prievarta nėra tapačios. Nors teismas, atmesdamas advokato prašymą prijungti prie bylos teismo psichiatro pateiktą 2014-03-12 specialisto išvadą nurodė, kad teismas ir be specialistų pagalbos gali tinkamai įvertinti „bauginimo ir psichinės prievartos“ sąvokas, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, jog teismas tinkamai neįvertino šių sąvokų turinio ir padarė nepagrįstas išvadas, kurios iš esmės nepatvirtina byloje nagrinėto kaltinimo. Teismas savo išvadose pasisakė tik dėl psichologinės prievartos, tačiau kalbant apie 2014-09-29 pokalbį, nepateikė jokių argumentų ar išvadų dėl psichinės prievartos. Atkreipiamas dėmesys, jog 2015-03-12 VšĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos teismo psichiatro specialisto išvadoje nurodyta, jog psichologinis poveikis ir psichinė prievarta yra skirtingos sąvokos.

Psichologinis poveikis - tai sąmoninga veikla, kurios tikslas nukreipti kito žmogaus elgesį reikiama linkme. Neabejotina, jog bet koks žmonių bendravimas (taip pat ir perduodant informaciją) gali daryti vienokį ar kitokį psichologinį poveikį.

Psichologiniam poveikiui pasiekti dažniausiai taikomi įtikinimo metodas, pamėgdžiojimo impulso sužadinimas, privertimas, manipuliacija ir kritika. Psichinė prievarta - tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti (bauginant), kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Psichinis bauginantis poveikis gali būti išreikštas įvairiai (žodžiu, raštu, tam tikru elgesiu). Psichinė prievarta pasireiškia kaip įvairaus turinio grasinimai. Psichinės prievartos tikslas - neatsakingais, neetiškais santykiais kelti kam nors nuolatinį stresą ilgesnį laiką (bent 6 mėnesius), sukeliantis psichikos, socialinius, psichosomatinius sutrikimus.

Specialisto išvadoje nurodoma, jog iš nustatytų aplinkybių galima teigti, kad direktoriaus pasisakymai paskelbti apie moksleivės „nepakaltinamumą“ yra nerealūs ir nepavojingi, tačiau 2014-09-29 direktoriaus pokalbis su moksleive turi psichinės prievartos moksleivės atžvilgiu požymių. Iš išdėstytų duomenų akivaizdu, jog 2014-09-29 B. B. ir P. A. pokalbio metu direktoriaus išsakyti žodžiai turi tam tikrų psichinės prievartos moksleivės atžvilgiu požymių, tačiau jie neatitinka grasinimo realumo ir pavojingumo požymių, todėl priešingai, nei skundžiamame nuosprendyje nurodė teismas, negali būti vertinami kaip nusikalstami.

Dėl 2014-09-30 epizodo teismas nepadarė jokių konkrečių išvadų dėl kaltinimo inkriminuojamų frazių. Teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadas, neatitinkančias byloje ištirtų įrodymų visumos, jog B. B., siekdamas nusikalstamo tikslo, sukelti baimę, kad jo bauginimai bus realizuoti, 2014-09-30, nuėjęs į klasę, papasakojo moksleiviams ir mokytojai, kad P. A. neišėjus iš gimnazijos, jis ignoruos šią klasę ir daugiau į ją neužeis. Teismas nuosprendyje visiškai nepagrįstai nurodė, jog „nukentėjusioji B. B. kalbą suprato kaip bauginimo rezultatą, tai yra, kad jis pradėjo realizuoti savo grasinimus“. „Tai įrodo nukentėjusiosios P. A. parodymai, liudytojai M. N., D. S., kaltinamasis B. B. ir įrašai“. Teismo išvados prieštarauja byloje ištirtų įrodymų visumai, kadangi teismas savo nepagrįstas išvadas padarė jų neargumentuodamas jokiais konkrečiais duomenimis, konkrečiais liudytojų parodymais. Priešingai, teismo nurodyti liudytojai ne patvirtino inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymius, tačiau akivaizdžiai paneigė kaltinimo teiginius dėl galimo bauginimo naudojant psichinę prievartą. Teismo nuosprendyje netiksliai ir neobjektyviai nurodyti liudytojos D. S. parodymai, jog „2014-09-30 jos dėstomos etikos pamokos metu, kurioje dalyvavo jos auklėtiniai ir P., į klasę užėjo (duomenys neskelbtini) direktorius B. B.. Ji išsigando. Atsimena, kad direktorius pasakė, kad daugiau į šitą klasę niekada neužeis...“. „Daugiau, ką tiksliai jis šnekėjo, ji neatsimena“. 2015-04-08 teismo posėdžio protokole užfiksuota, jog liudytoja D. S. parodė, jog išsigando visai ne B. B. žodžių. Ji parodė kad „...aš išsigandau dėl savęs, galvojau, kad man reikės vesti viešą pamoką, kas man yra neįprasta“. Liudytoja taip pat parodė, kad direktoriaus kalba buvo visai klasei. „Direktorius atėjo pakalbėti apie įvykį ir susidariusią situaciją“. Iš šių liudytojos parodymų akivaizdu, jog priešingai, nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, liudytoja nevertina B. B. atėjimo į klasę, kaip bauginimo. Liudytoja nepatvirtino kaltinimo, jog B. B. galimai išsakė jos nuomone kokius nors bauginančius žodžius.

Liudytojas M. N. parodė, kad: „...į klasę užėjo direktorius ir jų visų klausė, kodėl jis neturėtų iš gimnazijos išmesti P., prašė visų argumentuoti“, „sakė, kad savo sprendimo nekeis ir, kad tai būtų neteisinga kitų gimnazistų atžvilgiu", „paaiškino, kad P. pažeidė taisykles ir kad nebepriklauso gimnazijai“, „direktorius bendravo su visa klase“, „pažeidęs taisykles gimnazistas turi pats išeiti iš gimnazijos“. Iš šių liudytojo parodymų akivaizdu, jog B. B. kalbos klasėje jis nevertina kaip grasinančio ar bauginančio pobūdžio. Priešingai, liudytojas nurodė, kad direktoriaus kalba klasėje buvo rami, jis bendravo su visa klase stengdamasis paaiškinti, jog gimnazijos taisykles pažeidęs asmuo pats turi išeiti iš gimnazijos.

Priešingai, nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, B. B. aiškiai paaiškino savo atėjimo į klasę tikslą ir jo išsakytų žodžių reikšmę, kas atitinka ir užfiksuotą garso įrašą. Tai jokiu būdu ne patvirtina kaltinimą, o jį paneigia. B. B. atėjimo į klasę akivaizdus tikslas buvo pakalbėti ne su P., o su visais klasės mokiniais apie susidariusią situaciją, kai taisykles pažeidęs mokinys toliau mokosi gimnazijoje ir jis, kaip direktorius, nieko dėl to negali padaryti. Dar daugiau, baigdamas pokalbį direktorius pasako, jog jis atsitraukia nuo šios situacijos ir daugiau apie ją nenori kalbėti. Tai, kad P. A. 2014-09-30 klasėje išsakytų B. B. žodžių nevertino kaip grasinančių ar bauginančių, patvirtina jos užfiksuoti parodymai „B. sakė kaip pajuokavimą, kad mane išmestų, bet nepakelia“. Tai, kad P. nevertino B. B. pasakytų žodžių, kaip grasinimo ar bauginimo, patvirtina ir juokas, girdimas garso įrašo pabaigoje. Nors teismo posėdžio metu ji nei patvirtino, nei paneigė, kad užfiksuotas juokas yra jos, tačiau vertinant tai, kad B. B. žodžius įrašinėjo būtent P. A., ji buvo arčiausiai garsą įrašančio įrenginio, darytina išvada, kad juokas yra būtent P. A..

Skunde pabrėžiama, kad 2015-03-12 VšĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos teismo psichiatro specialisto išvadoje nurodyta, kad iš nustatytų aplinkybių galima teigti, jog 2014-09-30, kalbėdamas klasėje, direktorius nedarė moksleivei bauginančio poveikio, naudojant psichinę prievartą. Visi šie, aukščiau išdėstyti įrodymai, akivaizdžiai paneigia teismo nepagrįstas išvadas ir patvirtina faktą, jog B. B. neatliko jokių nusikalstamų grasinančio ar bauginančio pobūdžio veiksmų 2014-09-30 kalbėdamas klasėje. Atkreiptinas dėmesys, jog 2015-03-12 VšĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos teismo psichiatro specialisto išvadoje, išanalizavus visus B. B. inkriminuojamus keturis veikimus, nurodyta tokia bendra išvada: remiantis pateikta medžiaga, galima teigti, kad direktoriaus psichologinis poveikis moksleivei buvo daromas informacijos perdavimo pagrindu (t. y. pateikiant tam tikrą informaciją, kuria siekiama vienaip ar kitaip paveikti individą ar jų grupę, daryti įtaką žmogaus elgesiui, jausmams, nuotaikoms, sprendimams), taikant įtikinimą (kurio esmė yra ta, kad žmogus ar jų grupė sutiktų su įtikinančiojo pateikiama informacija ir jos pagrindu priimtų įtikinančiajam naudingus sprendimus, vadovautųsi ja savo poelgiuose bei veiksmuose), kritikos, autoriteto bei teigiamo pavyzdžio, pamėgdžiojimo impulso sužadinimo (įtikinti kitus pamėgdžioti individą ar jų grupę, tuo patraukiant į savo pusę) būdus, įspėjant apie galimas negatyvias pasekmes, nesutikus pakeisti savo sprendimo ir informuojant apie galimybę imtis konkrečių veiksmų. Ekspertas nurodė, jog mano, kad psichologinis poveikis neturėjo psichinės prievartos, išskyrus 2014-09-29 (pokalbio su moksleive metu), ar sistemingo bauginimo ir terorizavimo požymių.

Dėl bendro pobūdžio teismo išvadų nepagrįstumo nuosprendžio 15 lape, kur nurodyta, jog moksleivių taisyklės surašytos 10 punktų. Gale jų pastraipa, kurioje nurodyta, kad visiems gimnazijos bendruomenės nariams diegiama samprata, kad niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas - nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją. Taisyklių 4 punkte nurodyta - „Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų“. Teismas, vertindamas šias taisykles, padarė visiškai nepagrįstą, nelogišką ir kitiems baudžiamojoje byloje ištirtiems įrodymams prieštaraujančią išvadą, jog taisyklės nepasirašytos, surašytos ant balto lapo, nežinia kokiai mokslo įstaigai jos priklauso, kas jas patvirtino, kada jos priimtos ir nuo kada galiojančios. Pažymėtina, jog visi be išimties teismo posėdžio metu apklausti liudytojai - mokiniai, mokytojai, direktoriaus pavaduotojas, P. A. ir jos tėvai patvirtino, jog jiems buvo žinomos šios, būtent (duomenys neskelbtini) gimnazijos, taisyklės, visi mokiniai privalo jų laikytis, visi mokiniai su šiomis taisyklėmis buvo supažindinami. Akivaizdu, jog teismo padarytos išvados prieštarauja byloje ištirtiems įrodymams ir dar daugiau, teismo padarytos išvados, išeina už kaltinimo ribų, kadangi teismas šiuo atveju neturi teisės ir pareigos nagrinėti administracinio pobūdžio klausimų, kurie neturi jokio tiesioginio ryšio su byloje nagrinėjamais kaltinimais. Galiausiai, teismas kitoje nuosprendžio dalyje padaro išvadą, prieštaraujančią savo ankstesnei pozicijai, pripažindamas, jog P. A. pažeidė taisykles ir nurodydamas, jog „...nukentėjusios P. A. rūkymas viešoje vietoje, kas šiuo metu, pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus, vertinamas administraciniu pažeidimu (ATPK 1856 str.), siekė ją pašalinti iš gimnazijos, už gimnazijos taisyklių 4 punkto pažeidimą“. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė norminius aktus: LR švietimo įstatymą, LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją ir atskiras šių teisės aktų nuostatas. Atkreiptinas dėmesys, jog teismas, nurodęs šiuos teisės aktus, niekaip nemotyvavo, kuo šios nuostatos yra reikšmingos nagrinėjamos bylos kontekste ir ar jos pagrindžia, ar paneigia inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybes. Dar daugiau, teismas, vertindamas įrodymus, nenurodė ir negalėjo nurodyti, kokios ir kokiu būdu buvo pažeistos šių teisės aktų nuostatos, nes kaltinime neinkriminuojami nurodytų teisės aktų nuostatų pažeidimai. Priešingai, teismo pacituotas LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 44 str. įpareigoja ugdyti vaikų nuostatą prieš rūkymą ir alkoholinių gėrimų vartojimą ir 48 str. nuostata, jog vaikas turi būti ugdomas atlikti pareigas ir pats atsakyti už savo poelgius mokymo įstaigose, patvirtina B. B. veiksmų teisėtumą. B. B. aiškiai nurodė, kad jis nepašalino P. A. iš gimnazijos, tik siekė, jog ji, suprasdama padarytą gimnazijos taisyklių pažeidimą (ką pripažino ir pati nukentėjusioji), atsakytų už savo poelgį - priimtų sprendimą išeiti iš gimnazijos ir susirastų kitą mokymo įstaigą.

Skunde advokatas dėsto argumentus ir dėl teismo šališkumo. Nurodo, kad teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą bei priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, buvo šališkas, kadangi viso šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo juntamas akivaizdus teismo priešiškumas nuteistajam bei palankumas kaltinimą palaikančiai šaliai. Kad bylos nagrinėjimo metu teismas buvo šališkas ir iš anksto nusistatęs prieš nuteistąjį, parodė teisėjos intonacija bei balso tonas teisiamųjų posėdžių metu bendraujant su kaltinamuoju ir jo gynėjais; tokios teisiamųjų posėdžių metu teisėjos išsakytos frazės kaip: „Advokate, teismas ir pats nėra garantuotas, kad jūs neinformavęs teismo nedarote įrašo proceso metu“, „Teismas jau padarė savo protokolinę nutartį, priėmė tai, ką aš išsakiau žodžiu, o dėl įrodymų tyrimo ir prašymų atmetimo tokios nutartys nėra skundžiamos“, „Sėskitės advokatai. Ar suvokiat, kiek jūs dabar sutrukdėte laiko? Aš jau pasakiau, sėskitės, nes teismas atmetė prašymą“, „Teismas jums, pripažindamas kaltu, nori pabrėžti, kad sankcijoje numatyta nėra jokios kitos alternatyvios bausmės, tik laisvės atėmimas. Jeigu jūsų metodais taikant, teismas turėjo taikyti realų laisvės atėmimą“; tai, jog teismas nepagrįstai ir visiškai nemotyvuotai atsisakė prijungti prie bylos gynybos surinktus įrodymus; tai, jog teismas, net nenagrinėjęs, atmetė visus gynybos prašymus; tai, jog buvo nepagrįstai šalinami gynybos pateikiami klausimai proceso dalyviams; bei tai, jog teismas nepaisė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų atliekant nukentėjusiosios apklausą. Atkreiptinas dėmesys, jog nors gynyba teisiamųjų posėdžių metu, apklausiant liudytojus, užduodavo tikslingus, su byla susijusius bei gynybos pozicijai pagrįsti reikšmingus klausimus, tokius kaip: „Ar jūsų darbas susijęs su procesinių prievartos priemonių taikymu?“, „Ar jūs nemanėte, kad B. B. veiksmai nusikalstami, kuomet jūsų dukra gulėjo ligoninėje?“, „Ar P. buvo žinoma gimnazijoje diegiama samprata, jog žmogus, padaręs taisyklių pažeidimą, turi prisiimti atsakomybę?“, tačiau teisėja nuolat nurodydavo, jog „Teismas šalina klausimą“, tokį savo sprendimą motyvuodama tik tuo, jog tai yra gynybos nuomonė, o klausimai niekaip nėra susiję su nagrinėjama baudžiamąja byla. Pažymėtina, kad teismas šalindavo tik nuteistojo ir gynybos klausimus, nereaguodavo į gynybos pastabas dėl prokuroro užduodamų klausimų ir prokuroro klausimų teisiamųjų posėdžių metu nešalindavo. Atsižvelgiant į tai, yra pagrįstas pagrindas manyti, jog gynybos klausimai buvo šalinami tendencingai, tikslu parodyti palankumą kaltinimą palaikančiai šaliai.

BPK 48 str. 1 d. 6 p. yra nurodyta, jog gynėjas turi teisę savarankiškai rinkti gynybai reikalingus duomenis, kuriuos gynėjas gali gauti nesinaudodamas procesinėmis prievartos priemonėmis. To paties straipsnio antroje dalyje numatyta, jog gynėjas privalo panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę, ir teikti ginamajam reikiamą teisinę pagalbą. Pažymėtina, jog nusikalstama veika, už kurios padarymą buvo nuteistas apeliantas, susijusi su sistemingu bauginimu naudojant psichinę prievartą, todėl iš šią nusikalstamą veiką įtvirtinančios normos dispozicijos aiškiai matyti, jog esminiai žodžiai yra bauginimas ir psichinės prievartos naudojimas. Šios sąvokos, akivaizdu, yra psichologinio, psichiatrinio pobūdžio, todėl jas išsamiai paaiškinti gali tik asmuo, turintis specialių psichiatrinių žinių. Atsižvelgdama į tai bei įgyvendindama BPK 48 str. numatytas teises, gynyba 2015-01-22 kreipėsi į VšĮ Nepriklausomą teismo psichiatrijos tarnybą su prašymu ištirti byloje esančius garso įrašus ir atlikti psichiatrinį tyrimą (ekspertizę) bei pateikti specialisto išvadą. 2015-03-22 buvo gauta teismo psichiatro dr. K. D. specialisto išvada.

Pabrėžtina, jog BPK neriboja kaltinamojo ir jo gynėjo teisės teikti įrodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme. Remiantis šia teise, gynyba 2015-06-18 teisiamojo posėdžio metu pateikė minėtą specialisto išvadą, kaip įrodymą, turintį reikšmės bylai nagrinėti, tačiau teismas šių įrodymų netyrė ir neprijungė prie baudžiamosios bylos, nors pateikta specialisto išvada akivaizdžiai atitiko įrodymams keliamus reikalavimus, numatytus BPK 20 str., t. y. pateikta teismui specialisto išvada buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka (atitiko įrodymų leistinumo reikalavimą), kadangi ji gauta remiantis gynėjo teise rinkti gynybai reikalingus duomenis bei gynėjui kreipiantis į asmenį, įrašytą į teismo ekspertų sąrašą. Be kita ko, ši specialisto išvada atitiko ir įrodymų sąsajumo reikalavimą, kadangi eksperto pateikta išvada akivaizdžiai yra reikšminga bylai išspręsti teisingai, nes tik ekspertas, turintis specialių žinių, gali įvertinti bauginimo ar psichinės prievartos reikšmę. Pirmosios instancijos teismo visiškai nemotyvuotas atsisakymas prijungti gynybos pateiktus įrodymus prie bylos patvirtina teismo šališkumą. Teismo šališkumą parodo ir tai, jog teismas teisiamųjų posėdžių metu nemotyvuotai atmetė gynybos pateiktus prašymus.

Kilus pagrįstų abejonių dėl byloje esančių garso įrašų darymo aplinkybių (t. y. dėl to, kokia garso įrašymo aparatūra buvo padaryti garso įrašai) ir siekiant efektyviai realizuoti kaltinamojo teisę į gynybą bei objektyviai nustatyti tiesą šioje byloje, vadovaujantis minėtu BPK 48 str., 2015-01-28 buvo kreiptasi į Lietuvos teismo ekspertizės centrą su prašymu atlikti byloje esančių garso įrašų fonoskopinį tyrimą - ekspertizę, kad būtų nustatytos techninės priemonės/priemonė, kuriomis/kuria šie garso įrašai buvo padaryti. Be kita ko, gynyba, atsižvelgdama į tai, jog pirminiai garso įrašymo šaltiniai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo analizuoti, 2015-04-15 teisiamojo posėdžio metu pateikė teismui motyvuotą prašymą išreikalauti iš nukentėjusiosios atstovų pirminius garso įrašymo šaltinius ir taip pat paskirti jų fonoskopinį tyrimą, kad ekspertai pasakytų, kokiais garso  įrašymo šaltiniais, buvo padaryti garso įrašai, tačiau teismas ir šį prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, jog prašymas yra nesavalaikis. Kadangi 2015-04-15 teisiamojo posėdžio metu gynybos prašymas dėl pirminių garso įrašymo šaltinių išreikalavimo ir byloje esančių garso įrašų fonoskopinio tyrimo buvo atmestas, kaip nesavalaikis, gynyba su tokiu pat prašymu kreipėsi į teismą ir 2015-06-18 teisiamojo posėdžio metu, tačiau teismas ir vėl atmetė prašymą, argumentuodamas tuo, jog B. B. pats pripažino, kad tokie pokalbiai buvo, todėl teismas tokių įrašų nebuvimu ar klastojimu abejoti negali. Atkreiptinas dėmesys, jog gynyba, pateikdama prašymą, neginčijo byloje esančių įrašų buvimo ir juose užfiksuotų pokalbių egzistavimo fakto, o prašė ištirti, kokiais iš tiesų įrenginiais buvo padaryti garso įrašai bei atlikti jų fonoskopinį tyrimą. Pabrėžtina, jog vien tai, kad nuteistasis pripažino buvus tokius pokalbius, dar nereiškia, kad įrašai, kuriuose buvo užfiksuoti šie pokalbiai, buvo padaryti teisėtai. Pažymėtina, jog šių garso įrašų tyrimas yra susijęs ne su pokalbių buvimo fakto nustatymu, o su įrašų teisėtumu, kadangi byloje nustatyta, jog nukentėjusiosios atstovai yra teisėsaugos pareigūnai ir todėl kyla pagrįstų abejonių, ar tikrai garso įrašai buvo daryti taip, kaip yra teigiama, t. y. ar tikrai garso įrašai buvo daryti mobiliaisiais telefonais. Pabrėžtina, kad jei garso įrašai padaryti galimai neteisėtai, tai jie negali būti laikomi įrodymu ir todėl tokiais, galimai neteisėtai gautais, garso įrašais apskritai negalima remtis teisme. Tiriant įrodymus būtina nustatyti, kad tie įrašai gauti teisėtai, todėl ir yra būtina išreikalauti pirminius garso įrašų šaltinius bei atlikti garso įrašų fonoskopinį tyrimą. Taip pat pažymėtina, jog teismas apklausiant nepilnametę 2015-04-17 teismo posėdžio metu sąmoningai, siekdamas padėti nukentėjusiajai, kad nereikėtų pačiai nepilnametei visų aplinkybių pasakoti teismo posėdžio metu, nepaisė įstatymo reikalavimų ir pažeidė BPK 279 str. 2 d., 283 str. 6 d. reikalavimus. BPK 283 str. 6 d. numato, jog tik nusprendus nukentėjusiojo neapklausti teismo posėdžio metu, turi būti balsu perskaitomi parodymai, nukentėjusiojo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, arba paskelbiamas ikiteisminio tyrimo metu padarytas garso ir vaizdo įrašas. Tuo tarpu nusprendus asmenį - liudytoją ar nukentėjusįjį apklausti teismo posėdžio metu, įstatyme (BPK 279 str. 2-3 d.) aiškiai įtvirtinta, jog apklausa pradedama pasiūlymu liudytojui pranešti teismui visa, kas jam žinoma dėl bylos aplinkybių, o ne tokio asmens parodymų perskaitymu. Dar daugiau, teismas 2014-04-17 teismo posėdžio metu, dar prieš nepilnametės nukentėjusiosios P. A. apklausą, perklausant byloje esančius garso įrašus, leido nuotoliniu būdu tai girdėti nepilnametei, nors įstatymas neleidžia to daryti. Nuotoliniu būdu gali būti tik apklausiamas nepilnametis asmuo, tačiau jokiu būdu negali būti leidžiama prieš jo apklausą jam nuotoliniu būdu dalyvauti kitų įrodymų tyrime teismo posėdžio metu. Toks sąmoningas baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimas tik dar kartą patvirtina, jog teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus rodydamas šališkumą - išskirtinį nuolankumą kaltinimą palaikančiai ir nukentėjusiajai pusėms bei nepaisydamas įstatymų reikalavimų. Kadangi teismas nepagrįstai šalino gynybos užduodamus klausimus, nepriėmė kaip   įrodymo, gynybos pateiktos eksperto išvados, atmetė prašymą dėl pirminių garso įrašymo šaltinių išreikalavimo ir fonoskopinio tyrimo atlikimo, nepatikrino minėtų garso įrašų teisėtumo ir priimdamas nuosprendį rėmėsi tik kaltinimą palaikančios šalies pateiktais įrodymais, tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad Kauno apylinkės teismas šioje baudžiamojoje byloje buvo šališkas.

Skunde advokatas taip pat tvirtina, kad baudžiamojoje byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu B. B. nuteistas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 2 d., t. y. už sistemingą žmogaus bauginimą naudojant psichinę prievartą. Tam, kad būtų galima kvalifikuoti asmens veiką pagal BK 145 str. 2 d., būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmuose yra visi šios nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Nesant bent vieno iš jų, šios nusikalstamos veikos kaltininkui inkriminuoti negalima. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas B. B. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 2 d., ir įvertindamas jo veiksmus, kaip turinčius visus šios nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš baudžiamojoje byloje surinktų ir teisme išnagrinėtų įrodymų visumos matyti, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 2 d., sudėties požymių B. B. veiksmuose nėra. Pabrėžiama, kad tiek bauginimas, tiek psichologinis poveikis, tiek psichinė prievarta yra sudėtingos sąvokos, kurių vertinimui yra reikalingos specialios žinios. Tik asmuo, turintis atitinkamų specialių žinių gali nustatyti, ar tam tikri veiksmai bei žodžiai gali būti laikomi psichine prievarta. Kaip jau buvo minėta, gynyba kreipėsi į VšĮ Nepriklausomą teismo psichiatrijos tarnybą tam, kad būtų nustatyta, ar B. B. išsakytos frazės turėjo psichinės prievartos ir bauginimo požymių. Gautoje specialisto išvadoje nurodyta, kad B. B. veiksmai vertintini tik kaip psichologinis poveikis, kuris neturėjo psichinės prievartos ir bauginimo požymių. Todėl teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad B. B. veiksmuose yra jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai, t. y. psichinė prievarta bei asmens bauginimas. Kaip minėta, tik realūs (ne tariami) grasinimai turi teisinę reikšmę. Šiuo atveju, B. B. inkriminuotų žodžių, tokių kaip „nepakaltinama“, „tave sutriuškins“ ir pan., reikšmė negali būti nagrinėjama atsietai nuo konteksto, kuriame jie buvo pavartoti. Šių žodžių ne tik kad negalima traktuoti, kaip bauginančio pobūdžio, tačiau jie neatitinka ir realumo kriterijaus. Grasinimai yra realūs tuomet, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jie gali būti realizuoti. Nei objektyviai esanti situacija, nei tuometiniai tarpusavio santykiai tarp direktoriaus ir moksleivės nesudarė pagrindo manyti, kad B. B. vartojami žodžiai dėl moksleivės nepakaltinamumo gali būti realizuoti pagal jų tiesioginę reikšmę, nes B. B. neturi nei kompetencijos, nei įgaliojimų veikti pagal šių žodžių prigimtinę paskirtį. Pabrėžtina ir tai, kad pati moksleivė apklausos metu parodė, jog supranta, kad nepakaltinamas yra psichiškai nesveikas žmogus, kad apie žmogaus nepakaltinamumą gali nuspręsti tik medikai ar tam tikri specialistai. Tai parodo, kad moksleivei nebuvo pakankamo pagrindo bijoti dėl tokių direktoriaus žodžių, manyti, kad jie gali būti realizuoti, kadangi pati moksleivė, akivaizdu, suprato, kad tokie pasisakymai negali būti direktoriaus įgyvendinti. Tuo tarpu pats B. B. tokius žodžius paaiškino ne kaip turinčius tiesioginę reikšmę, o kaip atspindinčius moksleivės, suprantančios taisyklių pažeidimo faktą, neveikimą bei atsakomybės neprisiėmimą šioje susidariusioje situacijoje. Taip pat, vertinant grasinimo realumą būtina nustatyti, kad B. B. elgesys buvo teisingai suprastas, kad šioje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų, kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusiąją. Įvertinus B. B. inkriminuotų žodžių turinį, jų kontekstą, aplinką, kurioje šie žodžiai buvo pasakyti, darytina išvada, kad tai buvo spontaniškai išsprūdę žodžiai, kurie pagal suformuotą teismų praktiką jokiu būdu negali būti vertinami kaip grasinimai. B. B. veiksmų - žodžių realumo kriterijus susijęs tik su siekiu įtikinti moksleivę ir jos tėvus priimti sprendimą pakeisti mokymosi įstaigą, tačiau jokiu būdu nesusijęs su grasinimo realumu. Akcentuotina, kad B. B. veiksmuose nėra nei grasinimo požymių, nei grasinimui būtino realumo kriterijaus.

Kauno apylinkės teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusioji turėjo realų pagrindą manyti, jog kaltinamasis gali įgyvendinti savo grasinimus, kadangi byloje surinkti duomenys rodo priešingai. Kaip jau minėta, pati moksleivė apklausos metu parodė, jog supranta, kad nepakaltinamas yra psichiškai nesveikas žmogus, kad apie žmogaus nepakaltinamumą gali nuspręsti tik medikai ar tam tikri specialistai. Tai parodo, kad moksleivei nebuvo pakankamo pagrindo bijoti dėl B. B. išsakytų žodžių, manyti, kad jie gali būti realizuoti.

Kitas būtinas B. B. inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis - sistemiškumas bei asmens bauginimas taip pat nėra nustatytas. Nors B. B. nuteistas už tai, kad jo išsakyti žodžiai sukėlė nukentėjusiajai P. A. baimę, nerimą ir stresą, tačiau šie teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, nes kiekvienas toks teiginys turi būti apibūdintas ir aiškiai nustatytas. Be to, vien tas faktas, kad moksleivė buvo pagauta rūkanti ir šio fakto paviešinimas tiek prieš tėvus, tiek prieš mokyklos bendruomenę, pats savaime neabejotinai sukėlė stresą nukentėjusiajai. B. B. inkriminuotų pokalbių konteksto esmė ta, jog jis, matydamas tiek moksleivės, tiek tėvų neveikimą ir vengimą prisiimti atsakomybę, žinodamas gimnazijoje susiklosčiusią praktiką, kai mokiniai atstumia tuos, kuriems taikomos išimtys bei tuos, kurie negerbia ir nesilaiko gimnazijos taisyklių, žinodamas gimnazijos mokinių ir jų tėvų poziciją dėl privalomo taisyklių laikymosi, norėjo apsaugoti mergaitę nuo neigiamos reakcijos į ją ir į jos veiksmus, jeigu ji neprisiims atsakomybės, ir todėl skatino, bandė įtikinti tiek pačią P. A., tiek jos tėvus priimti jai geriausią sprendimą - pereiti į kitą mokyklą. Pažymėtina, kad B. B. veikė ne be pagrindo ir ne savo asmeniniais interesais, o kaip mokyklos direktorius, kurio pareiga yra užtikrinti (duomenys neskelbtini) gimnazijos taisyklių laikymąsi bei kartu užtikrinti kitų trijų šimtų gimnazijos mokinių interesus. Atkreiptinas dėmesys, kad pasak apklaustų liudytojų (L. N., J. P., J. N.) šiuo metu gimnazijoje vyrauja nuomonė, jog P. privalo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, dauguma piktinasi, jog P. ir toliau lanko gimnaziją. Todėl yra visiškai pagrįsti teiginiai, kad B. B. ne be pagrindo siekė įtikinti tiek moksleivę, tiek jos tėvus savo noru palikti gimnaziją, o atsižvelgdamas į galimą mergaitės atstūmimą gimnazijoje, siekė ją nuo to apsaugoti. Be to, pasakodamas pavyzdžius ir istorijas direktorius ne grasino ar, kaip teigia nukentėjusiosios tėvai, demonstravo savo galybę, o įspėjo kaip gali atsitikti, kaip buvo atsitikę kitiems. Todėl B. B. išsakytus žodžius teismas turėjo vertinti ne kaip pavojingus baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančius veiksmus, o kaip motyvuotą, pedagogišką patarimą, įspėjant apie galimas negatyvias pasekmes, kadangi inkriminuojami žodžiai tiek turiniu, tiek pateikimo forma bei kontekstu rodo, kad jie buvo naudojami ne siekiant įbauginti, bet siekiant įtikinti moksleivę ir jos tėvus priimti jai geriausią ir palankiausią sprendimą.

Kauno apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad yra nustatyti keturi veikimo atvejai, kurių metu B. B., neva, naudojo psichinę prievartą prieš nukentėjusiąją P. A. taip sistemingai ją baugindamas. Tačiau kaip jau buvo minėta šiame skunde, tokią išvadą teismas padarė pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. įtvirtintus įrodymų vertinimo reikalavimus, kas laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Vertinant įrodymų visumą, griežtai laikantis BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, akivaizdu, jog keturių B. B. inkriminuojamų veikimo atvejų nebuvo, kas reiškia, kad nebuvo ir būtino minėtos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymio - bauginimo sistemiškumo. Teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog jau pirmojo pokalbio metu B. B. baugino P. A. ir liepė jai nekelti bangų, o jei bandys savo įrodinėti, jis sužlugdys nepilnametei gyvenimą, imsis visų priemonių. Byloje nustatyta, kad pirmasis pokalbis (kuris nebuvo įrašytas) tarp B. B. ir P. A. vyko „už uždarų durų“, direktoriaus kabinete, kuriame daugiau nieko nebuvo, todėl akivaizdu, kad niekas, išskyrus pačią P. A., negalėjo patvirtinti deklaruojamo fakto, kad šio pokalbio metu B. B. jos atžvilgiu sakė grasinančio turinio žodžius. Atkreiptinas dėmesys, kad B. B. visų vykusių apklausų metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, nekeitė savo parodymų, laikėsi vieningos ir nuoseklios pozicijos, kad jokių neigiamų ar kaltinime jam inkriminuojamų žodžių nukentėjusiosios atžvilgiu nesakė, o priešingai - kad pirmasis jų bendravimas vyko visiškai ramiai ir draugiškai. Tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiosios parodymai šiuo klausimu nebuvo nuoseklūs, o apklausta teisme ji taip ir nepatvirtino, kad pirmojo pokalbio metu direktorius išsakė būtent tokias minėtas frazes ir teigė, jog iš viso negali tiksliai atsiminti ką šio pokalbio metu B. B. jai sakęs. Nuteistojo B. B. parodymus netiesiogiai patvirtina ir liudytojo J. P. parodymai. Minėtas liudytojas praktiškai tuo pačiu metu kaip ir nukentėjusioji taip pat buvo iškviestas pas direktorių į kabinetą dėl to paties pažeidimo. Šio liudytojo parodymais nustatyta, kad direktorius B. B. pokalbio metu buvęs ramus, jokio psichologinio spaudimo ar bauginimų jo atžvilgiu nenaudojo. Be to, liudytojas J. P. parodė, kad iš karto po pokalbio su direktoriumi bendravo su P. P. buvo sukrėsta, apsiverkusi, sakė, kad gėda prieš tėvus. Kaip matyti, nukentėjusioji iš karto po pirmojo pokalbio su direktoriumi apie jokius grasinimus ar kitokią psichinę prievartą neužsiminė, o pergyveno, nes buvo gėda prieš tėvus. Atsižvelgiant į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamųjų posėdžių metu nepasitvirtino versija, jog pirmojo pokalbio metu buvo išsakytos kaltinime įrašytos frazės, teismas negalėjo šio pokalbio vertinti kaip nukentėjusiosios bauginimo ar psichinio poveikio naudojimo prieš ją bei privalėjo visus iškilusius prieštaravimus ir abejones vertinti kaltinamojo naudai.

Antrasis inkriminuojamas veikimas vyko apskritai mokinei nedalyvaujant, todėl nepagrįstas ir teismo teiginys, jog B. B. po pirmojo pokalbio su nukentėjusiąją toliau tęsė savo grasinimus. Akivaizdu, kad pokalbis su nukentėjusiosios tėvais negali būti inkriminuotas kaip nepilnametės bauginimas, nes pokalbis vyko ne su pačia P. A., o su jos tėvais, t. y. jis nebuvo nukreiptas konkrečiai į P. A.. Tai patvirtina ir šio pokalbio metu padarytas garso įrašas, iš kurio turinio akivaizdu, kad jeigu direktorius ir pasakė galimai netinkamus žodžius, tai jie buvo pasakyti tik tėvams, bet ne nukreipti tiesiogiai į moksleivę. Kadangi nėra objektyvaus pagrindo teigti apie šio pokalbio tiesioginį poveikį pačiai nukentėjusiajai, šis pokalbis taip pat nepagrįstai teismo įvertintas kaip nepilnametės bauginimas. Trečiojo pokalbio metu, priešingai nei nuosprendyje nurodė teismas, B. B. nesiekė sudaryti įspūdžio, kad grasinimai bus įvykdyti, jo tikslas apskritai buvo ne grasinti mergaitei, bauginti ar naudoti prieš ją psichinę prievartą, o sulaukti mokinės reakcijos į padarytą pažeidimą, kad ji suvoktų savo atsakomybę ir ją prisiimtų. Iš garso įrašo matyti, jog direktorius su moksleive kalba ilgai, ramiai, be pykčio, kartais kiek emocionaliai, yra susijaudinęs, tuo pačiu ir suglumęs, pasipiktinęs moksleivės ir jos tėvų vienašališku sprendimu, prieštaraujančiu gimnazijoje nustatytai tvarkai, neišeiti iš gimnazijos. Galbūt dėl savo emocinės būklės šio pokalbio metu direktorius ir parenka netinkamus ar nepedagogiškus kai kuriuos žodžius ir kalbos manierą, tačiau tokių žodžių tikrai negalima laikyti grasinančiais ar bauginančiais.

Ketvirtąjį pokalbį, vykusį klasėje, teismas taip pat nepagrįstai vertino kaip B. B. siekį įbauginti nukentėjusiąją bei nepagrįstai nurodė, kad liudytojai M. N. ir D. S. tai patvirtino. Priešingai, minėti liudytojai patvirtino, jog B. B. išsakyti žodžiai buvo nukreipti ne konkrečiai į P. A., bet į klasėje esančius visus mokinius ir auklėtoją, tikslu informuoti moksleivius apie susidariusią padėtį, pamokyti nesielgti taip, kaip elgiasi tie, kurie negerbia ir pažeidžia mokyklos taisykles. Iš garso įrašo taip pat akivaizdžiai matyti, jog B. B. nesiekė nei sukelti baimę, nei grasinti mergaitei, kadangi jo žodžiuose nėra nė mažiausios užuominos apie tai, Akivaizdu, jog B. B. veiksmuose nebuvo būtino nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymio - bauginimo sistemiškumo.

Nors teismas nuosprendyje nurodė, jog B. B. suprato savo veiksmų esmę, kad jis baugina nepilnametę, naudoja jos atžvilgiu psichinę prievartą ir to siekė, tačiau iš byloje esančių duomenų bei teisiamųjų posėdžių metu nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog B. B., išsakydamas tam tikrus žodžius mokinei ir jos tėvams, tikrai nesuprato, kad šiuos žodžius šie asmenys priima ir vertina kaip moksleivės bauginimą ar psichinės prievartos naudojimą prieš moksleivę, nesiekė sukelti stresą ar nerimą mergaitei, o juo labiau nesiekė jos įbauginti ir to nenorėjo. Akivaizdu, kad B. B. išsakytos frazės buvo priimtos kaip grasinančio pobūdžio neadekvačiai įvertinus susiklosčiusią situaciją, kadangi kiekvienas vidutinis protingas asmuo tokioje situacijoje suprastų, kad tokie ketinimai, išsakyti užplūdus emocijoms, susijaudinus dėl esamos situacijos, negali būti įgyvendinti ir niekuomet nebus įgyvendinti. Teismas, pripažindamas B. B. kaltu pagal BK 145 str. 2 d., akivaizdžiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nukentėjusiosios P. A. atstovė pagal įstatymą J. A. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo B. B. gynėjo skundą atmesti. Atsiliepime teigiama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus ir nuosprendį surašė laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Nors apeliantas skunde tvirtina, kad teismas buvo šališkas, jokių konkrečių argumentų, kuo pasireiškė teismo šališkumas, nepateikė. Nepagrįsti ir skundo teiginiai, kad teismas gynybos teikiamus prašymus atmetė nemotyvuotai. Apelianto teiginiai, kad teismas akivaizdžiai sukliudė kaltinamajam įgyvendinti BPK 7 str. įtvirtintą rungimosi principą, yra deklaratyvūs. Niekuo nepagrįsti ir skundo teiginiai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliaciniame skunde bandoma sumenkinti nukentėjusiosios parodymus ir nukreipti juos nuteistajam palankia linkme. Atsiliepime pabrėžiama, kad nukentėjusiosios parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo aiškūs ir nuoseklūs. Tuo tarpu B. B. parodymai kintantys, keliantys abejones, melagingi ir prieštaringi, tendencingai nukreipti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nepagrįsti ir skundo argumentai dėl BK 145 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo B. B. veiksmuose. Nagrinėjamu atveju sprendžiant apelianto baudžiamosios atsakomybės klausimą, nepadaryta įrodymų vertinimo ir apeliantui įstatymų garantuotų teisių pažeidimo. Teismas tiesiogiai ištyrė visus bylos įrodymus ir motyvuotas išvadas grindė įvertinęs ne atskirus bylos duomenis, bet įvertinęs įrodymų visetą. Skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, B. B. veika kvalifikuota teisingai.

Teismo posėdyje nuteistasis B. B. ir jo gynėjai advokatai M. Bliuvas ir E. B. apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokuroras, nukentėjusiosios P. A. atstovai pagal įstatymą J. A. ir V. A. apeliacinį skundą prašė atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 str. 1 d. reikalavimus, tai yra jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 str. 5 d.). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas nesutikimu su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, dėl to padarė išvadas, neatitinkančias byloje ištirtų įrodymų visumos ir nepagrįstai B. B. pripažino kaltu dėl sistemingo nukentėjusiosios P. A. bauginimo naudojant psichinę prievartą.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir pati atlikusi įrodymų tyrimą apeliacinėje instancijoje, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai kruopščiai ištyrė įvykio situaciją, neįsigilino į faktines bylos aplinkybes, įrodymus vertino nesilaikydamas aukščiau paminėtų BPK reikalavimų, dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl BK 145 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimo B. B. veiksmuose.

Pagal BK 145 str. 2 d. atsako tas, kas <...> sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Žmogaus terorizavimas yra tęstinė veika, t. y. tam tikrą laiką besitęsiančios kaltininko veikos, kurių tikslas yra įbauginti žmogų ar žmones. Psichinė prievarta terorizuojant kitą žmogų paprastai pasireiškia įvairaus pobūdžio grasinimais, kuriuos vertinant, be kita ko, taikomas ir jų realumo kriterijus. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.), kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-341/2010 ir kt.). Šių aplinkybių kontekste svarbu paminėti, kad BK 145 str. 2 d. reikalauja veiksmų sistemiškumo, tie veiksmai turi būti atlikti per palyginti trumpą laiką, vėlesni veiksmai turi būti susiję su ankstesniaisiais, o ne atsitiktiniai veiksmai. Sistemingu asmens bauginimu laikytinas pavojingas psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinimais, pasikartojančiais ne mažiau kaip tris kartus, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Be to, sistemingas bauginimas visuomet bus nukreiptas į konkretų asmenį (konkrečius asmenis), siekiant jam (jiems) sukelti psichologinį diskomfortą.

Atsižvelgiant į komentuojamos nusikalstamos veikos požymių analizę, neabejotina, jog tokio pobūdžio nusikaltimuose ypatinga reikšmė suteikiama nukentėjusiųjų parodymams bei jų analizei. Tik tinkamai įvertinus šiuos įrodymus, galima konstatuoti, jog tam tikri baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai, atliekami nukentėjusiems asmenims, sukėlė jiems įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, privertė bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Tačiau, bet kuriuo atveju, vertinant įrodymus turi būti paisoma reikalavimo, kad nei vienam iš byloje esančių įrodymų, nepaisant iš kokio įrodymų šaltinio jie gauti, negali būti suteikiama išskirtinė, prioritetinė reikšmė. Visi duomenys, byloje pripažinti įrodymais, turi vienodą įrodomąją galią ir visi jie vertinami pagal tas pačias įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles. 

Nagrinėjamoje byloje B. B. kaltinimai buvo pareikšti ir jis buvo nuteistas dėl sistemingo nepilnametės nukentėjusiosios P. A. bauginimo naudojant psichinę prievartą, pasireiškusio pokalbių su nukentėjusiąja P. A., jos tėvais J. A. ir V. A. metu, taip pat B. B. pasisakymais pamokos, kurioje dalyvavo ir P. A., metu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad jų pakanka B. B. kaltei padarius BK 145 str. 2 d. numatytą nusikaltimą pagrįsti. Taip pat nurodė, kad nukentėjusiosios P. A. paaiškinimais, liudytojų parodymais, pokalbių įrašais neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusioji P. A. P. B. pasisakymus vertino kaip realius, dėl to jautė baimę, nerimą, o P. B. paaiškinimai, kad jis tokios nukentėjusiosios būsenos nesiekė, laikytini gynybine pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apygardos teismo teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis nesutinka.

Nukentėjusioji P. A., apklausiama pirmosios instancijos teisme, tvirtino, kad gimnazijos direktoriaus B. B. kategoriška nuostata, kad ji, pažeidusi ketvirtąją taisyklę, yra šalinama iš gimnazijos, kad jei ji bandys įrodinėti, kelti bangas, jis viską paviešins, padarys ją nepakaltinama, kėlė jai stresą, nerimą dėl ateities, baimę, kad tokie grasinimai gali būti įvykdyti realiai. Apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nukentėjusioji patvirtino savo pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad B. B. pasisakymai ir grasinimai jai kėlė baimę, nerimą. Paaiškino, kad, jos manymu, realiai grasinimai galėjo pakenkti tuo, kad būtų nuteikta visa gimnazijos bendruomenė ir draugai prieš ją. Kadangi istorija taptų vieša, tai atsilieptų jos ateičiai mokantis kitoje mokykloje ar universitete. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiosios parodymus, konstatavo, kad jais netikėti nėra pagrindo, nukentėjusiosios atžvilgiu buvo naudojama psichinė prievarta, dėl B. B. grasinimų ji jautė baimę, nerimą ir byloje nustatytomis aplinkybėmis turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai, jai neišėjus iš gimnazijos, bus įvykdyti.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad psichinė prievarta – pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Sprendžiant apie psichinės prievartos realumą, yra atsižvelgiama į tai, kaip realumą suprato asmuo, kuriam jis adresuotas, kokiomis aplinkybėmis buvo išsakyti tam tikri teiginiai, turintys psichinės prievartos požymių, kokie santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo ir kitos aplinkybės, iš kurių galima spręsti apie tai, ar nukentėjusysis jo atžvilgiu išsakytus grasinimus vertino kaip realius ir, ar buvo pakankamas pagrindas tokiam vertinimui. Be to, iš BK 145 str. 2 d. dispozicijos, taip pat teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, spręstina, kad darant išvadas apie bauginimo naudojant psichinę prievartą realumą atsižvelgtina ir į tai, kaip situaciją suprato ir ją vertino kaltininkas, t. y. ar jis sąmoningai siekė sukelti nukentėjusiajam baimę, nerimą, nesaugumo jausmą.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose nuteistasis B. B. nurodė neneigiantis, kad pokalbiai su nukentėjusiąja P. A. ir jos tėvais iš tikrųjų vyko, tačiau kategoriškai tvirtino, kad jokio nusikaltimo nepadarė ir negalėjo padaryti, nes neturėjo jokio motyvo. Paaiškino, kad jam, dirbančiam gimnazijos direktoriumi, jokiu būdu nebuvo naudinga kaip nors suerzinti, pakenkti, kam nors negero padaryti. Nereikalavo, nevertė daryti nieko amoralaus, neleistino, prieštaraujančio žmogaus prigimčiai. Visi pokalbiai buvo nukreipti vienu tikslu –norėjo išgelbėti tą mergaitę, sumažinti jos kaltes, stresą, baimę, nerimą dėl to, ką ji padarė. Tada nežinojo, kas nukentėjusiosios tėvai, kad jie mano, kad taisyklės, sutartys yra tik prasčiokams. Jeigu būtų padaryta išimtis, gimnazija būtų praradusi pamatus, praradusi viską, ką buvo sukūrę. Pirmas pokalbis buvo ramus ir trumpas, draugiškas. Neaišku, kodėl prokuroras kaltinime parašė, kad jis nukentėjusiajai sakė „nekelk bangų“. Jokio įrašo nėra. Antras epizodas yra absurdas. Jam paskambino P. mama, paklausė, koks nesusipratimas su dukra. Jis paaiškino, kad jokio nesusipratimo nėra, tai standartinis atvejis, mergaitė pažeidė ketvirtąją taisyklę, pažeidė sutartį ir turi pakeisti mokyklą. Mama pasakė, kad atvažiuos, ir viską sutars. Prokuroro teiginiai, kad tėvus kabinete priėmė siekdamas sukelti nukentėjusiajai baimę, nerimą, stresą, yra nepagrįsti. Tėvai turėjo priimti sprendimą, ar P. išeis iš mokyklos, ar ne. Tėvams papasakojo daug istorijų, kaip atsitiko tiems, kurie bandė nepripažinti taisyklių. Trečias pokalbis su P. buvo dėl to, kad ji, nors ir buvo prašyta priimti sprendimą dėl to kas įvyko ir apie tai informuoti, ir toliau ėjo į pamokas. Pokalbio metu norėjo P. pavyzdžiais parodyti, kad turi ginti ne tik ją, bet ir kitas šeimas, kurių vaikai mokosi gimnazijoje ir kurie yra pasirašę taisykles. Sakė, kad darys viską, kad tas šeimas išgelbėtų nuo gėdos, kurią bando padaryti vienas žmogus. Jokio grasinimo nebuvo. Buvo tik įspėjimas, kas bus, jei ji neišeis. Tą jis privalėjo daryti kaip direktorius. Prašė P. ateiti kitą dieną ir pasakyti sprendimą. Ji neatėjo, todėl jis nuėjo į klasę. Kalbėjo visai klasei. Pasakė, kad P. lieka.

Nors nuteistasis B. B., pasakodamas apie pokalbių su nukentėjusiąja ir jos tėvais aplinkybes, taip pat apie savo pasisakymus pamokos, kurioje buvo ir P. A., metu, buvo nuoseklus, visą laiką kategoriškai neigė bauginęs nukentėjusiąją naudojant psichinę prievartą, pateikė paaiškinimus, kodėl pokalbių metu buvo pateikiami atitinkami pavydžiai apie taisykles pažeidusius ir iš gimnazijos pašalintus, arba priešingai – savo noru neišėjusius – mokinius, pirmosios instancijos teismas nuteistojo paaiškinimus vertino kaip jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės konstatuodamas, kad pokalbių įrašai, kuriuose B. B. išsakyti grasinimai nukentėjusiajai yra užfiksuoti aiškiai, paneigia versiją dėl nuteistojo deklaruojamo siekio nukentėjusiajai P. A. padėti, ją apsaugoti nuo galimų neigiamų išgyvenimų.

Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra skubota, padaryta neatlikus išsamios byloje esančiuose įrašuose fiksuotų pokalbių analizės, neįvertinus minėtų pokalbių turinio, iš pokalbių konteksto išėmus atskiras B. B. pasakytas frazes, teiginius, juos įvertinus atsietai tiek nuo pokalbių konteksto, tiek nuo kitais byloje esančiais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių visumos. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išanalizavus byloje esančias pokalbių stenogramas, išklausius pokalbių garso įrašus vienareikšmiškai konstatuoti, kad šie įrodymų šaltiniai neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas dėl sistemingo nukentėjusiosios bauginimo naudojant psichinę prievartą 2014-09-18, 2014-09-26, 2014-09-29 ir 2014-09-30 nėra pagrindo. Iš kaltinamajame akte nurodytų ir pirmosios instancijos teismo įrodytomis pripažintų inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių akivaizdu, kad kaltinimas dėl sistemingo nukentėjusiosios bauginimo naudojant psichinę prievartą pagrįstas atskiromis B. B. išsakytomis frazėmis, kurios, vertinant jas atsietai, formaliai atitiktų BK 145 str. 2 d. dispozicijoje apibrėžtos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Tačiau vertinant visų pokalbių kontekstą, turinį, situaciją, kuri susiklostė po to, kai nukentėjusioji P. A., pažeidusi gimnazijos taisyklę, savo noru iš gimnazijos neišėjo, gimnazijos direktoriaus požiūrį į taisykles, gimnazijoje ugdomas vertybes, darytina išvada, kad B. B. pasisakymai neturėjo sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą požymių.

Analizuojant B. B. ir nukentėjusiosios P. A. tėvų pokalbio, vykusio 2014-09-26, turinį matyti, kad pokalbio pradžioje B. B. primena tėvams, kad stojant į gimnaziją buvo pasirašyta sutartis, P. pasirašė, visos taisyklės buvo žinomos, tačiau ji išėjo į vidurį miesto, užsirūkė. Ji žinojo pasekmes. Nukentėjusiosios tėvams bandant pateisinti dukrą lyginant jos poelgį su kartu rūkiusio mokinio, kuris buvo pasirašęs papildomą įsipareigojimą nerūkyti, poelgiu, B. B. akcentavo, kad taisyklės buvo žinomos stojant į gimnaziją ir tokias taisykles pažeidę vaikai čia mokytis negali. Pokalbyje fiksuota B. B. frazė „<...> kokios problemos, ką jūs čia dramatizuojat, panašu, kad problema yra jūsų šeimoje, kad jūs sukūrėte nepakeliamas sąlygas P., tipo jeigu tu ne (duomenys neskelbtini) gimnazijoje tai tada viskas gyvenimas žlunga“ rodo, kad B. B. buvo nesuprantama, kodėl nukentėjusiosios tėvai nenori priimti sprendimo perkelti dukrą į kitą mokyklą. Tėvams nenusileidžiant ir toliau bandant pateisinti dukros poelgį, B. B. papasakojo istorijas apie tai, kaip tam tikri asmenys į gimnaziją pateko nesilaikant nustatytų taisyklių ir procedūrų ir kokios buvo to pasekmės. Pokalbio metu buvo akcentuota, kad visi, besimokantys gimnazijoje, privalo laikytis taisyklių ir gimnazijoje nepakenčiama, kai vieniems taisyklės yra taikomos, kitiems ne. Pažeidus taisykles iš gimnazijos išeiti privalai. Iš pokalbio pradžios, B. B. ir nukentėjusiosios tėvų užimtos pozicijos dėl padaryto pažeidimo, taisyklių privalomumo visiems ir pasekmių pažeidus šias taisykles akivaizdu, kad nuosprendyje nurodytos frazės, pasak teismo, atitinkančios sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą, požymius: „aš pasakysiu, kad P. sėdi klasėje todėl, kad ji yra nepakaltinama, neturėkit iliuzijų kitaip nepasakysiu ir ji sėdės kol baigs gimnaziją, bet ji bus įvardinta kaip nepakaltinama.“ (...) „bet jeigu ji, jūs visi užsispirsite, kad čia ji norės grįžti, tai aš jus įspėju čia ir dabar viešumas yra galingiausias ginklas. Aš tai padarysiu viešai ir visur ir jokių išimčių. Neturėkit jokių iliuzijų aš visada pasakysiu - taip mes palikom todėl, kad ji yra nepakaltinama, o tai yra baisus nuosprendis.“ (...) „bus žiauru, žiauru, bus be galo sunku, blokada bus mirtina.“ (...) „Todėl, kad vaikas nepakaltinamas tai reikia pagalvoti, nu žinot, mūsų dalykais, bet aš nesiūlau to daryti nes baisesnio nuosprendžio turbūt nėra“ yra išimtos iš pokalbio konteksto, kai B. B., nesuprasdamas nukentėjusiosios tėvų ir pačios nukentėjusiosios nenoro prisiimti atsakomybės ir išeiti iš gimnazijos, siekė paaiškinti, kaip jis, būdamas gimnazijos direktoriumi, turės pasiteisinti prieš kitus mokinius, jų tėvus. Skundžiamame nuosprendyje detali šio pokalbio analizė nėra pateikta, nėra atliktas šio pokalbio turinio vertinimas. Tuo tarpu analizuojant minėtą pokalbį visumoje, o ne atskiras iš jo išimtas frazes, matyti, kad B. B. savo emocingais pasisakymais, pateikiamais pavyzdžiais, siekė nukentėjusiosios tėvus įtikinti, kad gimnazijoje nustatytos taisyklės galioja visiems, šių taisyklių turi laikytis visi gimnazijoje besimokantys nepriklausomai nuo jų padėties visuomenėje, imamų pareigų ar kitų aplinkybių ir, pažeidus šias taisykles, yra galimas tik vienas sprendimas – išeiti iš gimnazijos ir jokių išimčių negali būti. Jeigu tokia išimtis P. būtų taikoma, tiek gimnazijos mokiniams, tiek jų tėvams, tiek visuomenei reikėtų paaiškinti, kodėl tokia išimtis buvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šį pokalbį, kaip psichinį poveikį nukentėjusiajai, rėmėsi nukentėjusiosios tėvų pateiktu šio pokalbio turinio supratimu ir vertinimu, tačiau pažymima, kad nukentėjusiosios atstovų samprotavimai, kad pokalbyje B. B. demonstravo savo galybę, ką jis padarys, jeigu P. savo noru neišeis iš gimnazijos (pripažins nepakaltinama) neatitinka byloje esančiais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių. Kaip minėta, analizuojant pokalbį visumoje, o ne vertinant tik iš konteksto išimtas atskiras frazes, matyti, kad B. B. pateikiamais pavyzdžiais siekė ne demonstruoti savo galias, o tėvams paaiškinti, kad gimnazijoje nustatytos taisyklės, kurios buvo žinomos tiek nukentėjusiajai, tiek jos tėvams, galioja visiems. Taip pat pateikiamais pavyzdžiais buvo bandoma parodyti, ką tenka išgyventi mokiniui, kuris neprisiima atsakomybės ir taisykles ignoruoja, bet iš gimnazijos už tai nėra pašalinamas. Atkreipiamas dėmesys ir  į tai, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas šį B. B. ir nukentėjusiosios P. A. tėvų pokalbį vienu iš nukentėjusiosios bauginimo naudojant psichinę prievartą epizodų, visiškai nepasisakė ir nevertino, kodėl mano, kad šis pokalbis su nukentėjusiosios tėvais vertintinas kaip nukentėjusiosios, o ne jos tėvų, bauginimas naudojant psichinę prievartą. Pagal teismų praktiką, sistemingas bauginimas visuomet nukreiptas į konkretų asmenį, siekiant būtent jam sukelti psichologinį diskomfortą. Tai reiškia, kad psichinės prievartos požymių turintys pasisakymai turi būti išsakyti konkrečiai pačiam nukentėjusiajam. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji P. A. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme neminėjo, kad tėvai po pokalbio su direktoriumi jai perdavė konkrečius žodžius ar detaliai perpasakojo vykusį pokalbį. Tai patvirtino ir nukentėjusiosios tėvai J. A. ir V. A.. J. A. apklausiama nurodė, kad po pokalbio su direktoriumi dukrai pasakė, kad jei direktorius kviesis, ji darytų įrašą. V. A. nurodė, kad dukrai pasakė, kad pokalbis buvo nemalonus, tačiau smulkmenų neaiškino. Iš paminėto akivaizdu, kad tėvų pokalbio su direktoriumi turinys nukentėjusiajai nebuvo žinomas, taigi pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad 2014-09-26 vykęs pokalbis turi nukentėjusiosios bauginimo naudojant psichinę prievartą  požymių, yra nepagrįsta, neatitinkanti byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Kolegijos vertinimu, 2014-09-26 pokalbis neatitinka bauginimo naudojant psichinę prievartą sudėties, kadangi šis pokalbis vyko ne su nukentėjusiąją, o šiai pokalbio turinys nebuvo žinomas, todėl jokio tiesioginio poveikio jai neturėjo.

Sistemingu bauginimu naudojant psichinę prievartą 2014-09-29 pirmosios instancijos teismo buvo pripažinti tokie nuteistojo B. B. pasisakymai pokalbio su nukentėjusiąja P. A. metu: „arba mes tave pripažįstame nepakaltinama, išversiu psichišką - psichinę negalią turinčiu žmogumi“ (...) „reiškia tik du variantai arba tu psichiškai nesveika, arba tu išeini iš čia viskas, kitaip nebus“, (...) „Jeigu tu nesutiksi, taip žinodami, kad tu esi nepakaltinama, turi psichinių problemų, mes, skirtingai negu kai kurie, mes tau antrankių tau neuždėsim, neišvesim iš čia, bet tu nebūsi atestuota, nei už ką“ (...) „bet P., tu suprask, šiandieną yra paskutinė diena, reiškia jeigu tave tėvai myli, jeigu tu supranti pati nors kažką supranti, tu išeik pati, nes rytoj aš įjungsiu, aš tėvus įspėjau, aš įjungsiu tokį variklį, kad tave sutriuškins, iš tavęs nieko neliks. Juk aš sakiau, aš paskelbsiu visuose įmanomuose žiniatinklio kanaluose viešai, iškviesiu žurnalistus, kad tave fotografuotų, pripažintų neįgalia, nepakaltinama. Visur įspėsiu visus tėvus, visus moksleivius, iškart e-dienyne, iškart parašau P. A. yra nepakaltinama, mes turim tai žinoti, ji neišeina iš mokyklos. Išvesdinti mes jos negalim, nes tėvai aiškina, kad ji yra ant nervų krizės ribos, bet ji yra nepakaltinama, būkit atsargūs, žinokite visi. Visus įspėsiu, visus moksleivius, visus tėvus, visus mokytojus įspėsiu, tavęs atestuoti negalima, tavęs klausinėti negalima, nu galima klausinėti, gali leisti tau kontrolinius rašyti, bet tas nieko nekeičia, mes tavęs jokiu būdu neatestuosim, nu nepakaltinami žmonės negali būti atestuojami kaip normalūs žmonės“ (...) „Bet tu, tėvam, pasakiau kas bus jeigu tu pasiliksi ir neišeisi, ar jie tikrai nori, kad tu būtum pripažinta, pripažinta nepakaltinama, o tai reiškia turinčią psichinę negalią. Taigi tau visas gyvenimas sužlugdytas, tu pagalvok, tu išeisi ir tu kur tu bebūtum, visi vis kiek aš pasieksiu, visi sužinos, kad tu esi psichiškai nepakaltinama, tu nesuvoki savo veiksmų padarinių, tėvai tave pridengia, bet aš tai nepridengsiu“ (...) „tu nori sužlugdyt savo gyvenimą, tu nori, kad aš pirmą kartą per 25 metus pripažinčiau nepakaltinama, bet aš neturiu kitos išeities“ (...) „aš iššausiu paskutinę salvę, kaip sakau, per visą žiniasklaidą, kas mane nušalino nuo direktorių, ir tada tavo gyvenimas bus labai kreivas, bet tas, kuris ateis vietoj manęs, labai daug šansų, kad tave paliks, nu pritaikys, nežinau, amnestiją, kad, bet tada tau galas, tu visą gyvenimą žinosi, kad tu nu, kad tu kreivai baigei mokyklą“. Tačiau ir šiuo atveju, kaip ir dėl 2014-09-26 pokalbio su nukentėjusiosios tėvais, išvadas apie sistemingą bauginimą naudojant psichinę prievartą pirmosios instancijos teismas padarė B. B. pasisakymus vertindamas atsietai nuo viso pokalbio turinio ir konteksto, neatsižvelgęs ir neįvertinęs situacijos, sąlygojusios šį pokalbį. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014-09-29 pokalbis tarp B. B. ir P. A. įvyko po to, kai B. B., pasikalbėjęs su P. A. tėvais ir būdamas tikras, kad tėvai priėmė atitinkamą sprendimą ir P. A. gimnazijoje nebesimokys, sužinojo, kad ji ir toliau lanko pamokas. Pokalbio pradžioje B. B. išsakyti žodžiai „<...> Tai P. tu gali man išversti į lietuvių kalbą kas čia vyksta ar nelabai? <...> Nu ta prasme, tu žinai, kad penktadienį buvo tavo tėvai čia? <...> Nu ir jūs pašnekėjot ir namuose nutarėt kaip?“ rodo, kad B. B. buvo netikėta, kad tėvai ir pati nukentėjusioji nepriėmė sprendimo išeiti iš gimnazijos. P. A. pasakius, kad ji nusprendė, kad nori mokytis čia ir tėvai tokiam sprendimui pritarė, B. B. emocingai išreiškė savo pasipiktinimą, nesupratimą, kuo P. A. yra išskirtinė, kodėl visiems taisyklės galioja, o jai ne. Iš pokalbio turinio taip pat matyti, kad B. B. P. A. ir jos tėvų nenorą prisiimti atsakomybę ir išeiti iš gimnazijos, vertina kaip pasityčiojimą iš gimnazijos, visos švietimo sistemos, jam nesuprantama, kaip vienas žmogus gali pakeisti visą gimnaziją. P. A. dar kartą nurodžius, kad ji nenori išeiti iš gimnazijos, B. B. jai pasakė, kad iš gimnazijos nei vienas, padaręs pažeidimą ir buvęs išmestas, neišėjo norėdamas. Taip pat P. A. bandė paaiškinti, kad jai neprisiėmus atsakomybės ir neišėjus iš gimnazijos savo noru, pasekmės bus skaudžios (situacija bus paviešinta, nukentėjusioji bus priversta išgyventi neigiamą aplinkinių reakciją į jai taikytą išimtį, kad už pažeistą taisyklę ji nebuvo pašalinta iš gimnazijos), kad noras likti gimnazijoje negali būti priežastimi taikyti išimtis, kad joks susitarimas šioje situacijoje nėra galimas, kad visi gimnazijoje laukia, kaip bus išspręsta šita situacija. Pokalbyje B. B. taip pat samprotavo apie tai, kaip jam reikės pasiteisinti prieš kitus, jei P. liks, kad negalės įrodyti, kad P. tėvai jam nedavė kyšio, kadangi bus akivaizdu, jog taisyklė yra, tačiau ji neveikia. Kolegija sutinka, kad gimnazijos direktorius pokalbio su mokine metu pasirinko netinkamą kalbėjimo manierą, toną, kai kuriuos žodžius, tačiau tai, įvertinus tuometinę situaciją, kuri neigiamas emocijas kėlė tiek nukentėjusiajai P. A., tiek pačiam nuteistajam, negali būti vertinami nukentėjusiosios bauginimu naudojant psichinę prievartą BK 145 str. 2 d. prasme.

Bauginimu naudojant psichinę prievartą kolegija nelaiko ir 2014-09-30 B. B. pasisakymo etikos pamokos, kurioje dalyvavo ir P. A., metu. Skundžiamame teismo nuosprendyje konstatuota, kad bauginimas naudojant psichinę prievartą pasireiškė B. B. išsakytais žodžiais: „Aš galėčiau dabar kreiptis į teismą ir pasakyti, kad P. tėvai šantažuoja mane, kad aš gavau kyšį, juridiškai tik taip galima interpretuoti, nes nu aš neturiu jokio paaiškinimo, kaip galima nepašalinti ir nieko negalėt padaryt.“ B. B. atėjimas į pamoką 2014-09-30 buvo sąlygotas aplinkybės, kad P. A., 2014-09-29 pokalbio su B. B. metu paprašyta dar kartą pagalvoti ir, kitą dieną pasakyti sprendimą, pas direktorių neužėjo, toliau lankė pamokas. B. B. pokalbio, iš esmės dėstomo monologo forma, turinys iš esmės parodo B. B. požiūrį į susidariusią situaciją, o nuosprendyje nurodyta frazė, teismo įvertinta kaip turinti sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą požymių, vertintina kaip B. B. bandymas paaiškinti (tiek sau pačiam, tiek kitiems), kaip už taisyklių pažeidimą galima nepašalinti iš mokyklos ir nieko nepadaryti. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad kaltinamajame akte, kuriuo apibrėžiamos bylos nagrinėjimo teisme ribos, B. B. inkriminuota frazė, išsakyta 2014-09-30 vykusios pamokos metu, turi sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą požymių, nenurodė jokių konkrečių įrodymų, kuriais remdamasis daro tokias išvadas, nepateikė tokias išvadas patvirtinančių įrodymų analizės. Nuosprendyje formaliai konstatuota, kad tokia išvada grindžiama nukentėjusiosios, liudytojų M. N., D. S., B. B. parodymais, garso įrašu. Tačiau tokia išvada dėl kaltinime inkriminuotos frazės neatitinka byloje ištirtų įrodymų, kadangi, priešingai, nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, įrodymų visuma iš esmės paneigia B. B. inkriminuotos frazės, kaip sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą, vertinimą. 

Kolegija, įvertinusi B. B. inkriminuotų žodžių (pasisakymų) turinį visų pokalbių kontekste, faktinę situaciją, aplinką, kurioje šie žodžiai buvo išsakyti, pokalbiuose dalyvavusių asmenų balso toną, kalbėjimo manierą, priešingai, negu konstatuota skundžiamame nuosprendyje, sprendžia, kad tai buvo spontaniškai pasakyti žodžiai, kurie, vertinant atsietai nuo kitų įrodymų, galėtų būti pripažinti turinčiais sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą požymių, tačiau šioje konkrečioje byloje tiriamų įvykių ir faktinių aplinkybių kontekste, taip pat atsižvelgiant į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, negali būti vertinami kaip nusikalstami ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 145 str. 2 d. Tokios išvados nepaneigia ir nukentėjusiosios P. A. parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas laikė vienu iš pagrindinių įrodymų šaltiniu darydamas išvadas dėl B. B. kaltės sistemingai bauginant nukentėjusiąją P. A..

Iš nukentėjusiosios parodymų visumos matyti, kad nukentėjusiajai nerimą, neigiamas emocijas iš esmės kėlė tai, kad dėl 4 taisyklės pažeidimo (rūkymo) ji turės išeiti iš gimnazijos, tai atitinkamai paveiks jos ateities planus, apie tai sužinos jos tėvai. Tokia reakcija leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusioji P. A. taisyklių, su kuriomis buvo supažindinta sutarties pasirašymo metu, rimtai nevertino, tikėjosi, kad bus apsiribota pokalbiu ir tuo viskas baigsis. Tai patvirtina ir nukentėjusiosios elgesys, kad ji, turėdama galimybę apie tai, kad yra kviečiama pas direktorių dėl vienos iš taisyklių pažeidimo informuoti savo tėvus, to nepadarė ir į pokalbį nuėjo viena. Jos manymui nepasitvirtinus, t. y. gimnazijos direktoriui  B. B. laikantis pozicijos, kad už taisyklių pažeidimą mokinys turi prisiimti atsakomybę ir išeiti iš gimnazijos, P. A. suprato, kad neigiamos pasekmės dėl jos nusižengimo yra realios ir neabejotina, kad tai jai sukėlė neigiamus jausmus tiek dėl pačių pasekmių griežtumo bei neišvengiamumo, tiek dėl galimos tėvų  reakcijos. Tačiau, priešingai, negu konstatuota skundžiamame nuosprendyje, iš nukentėjusiosios parodymų visumos negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad neigiami nukentėjusiosios P. A. išgyvenimai, baimė dėl ateities, stresas atsirado dėl gimnazijos direktoriaus B. B. neteisėtų veiksmų, t. y. jo sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą. Iš nuosprendžio turinio, dėstomų motyvų matyti, kad išskirtinė reikšmė sprendžiant dėl sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą prieš nukentėjusiąją P. A. teikiama B. B. pokalbių metu išsakytiems žodžiams „nepakaltinama“, „psichiškai nesveika“, „tave sutriuškins“, „iš tavęs nieko neliks“, tačiau šie žodžiai, kaip minėta, negali būti nagrinėjami atsietai nuo konteksto, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nors teismas nuosprendyje nurodė, jog B. B. suprato savo veiksmų esmę, kad jis baugina nepilnametę, naudoja jos atžvilgiu psichinę prievartą ir to siekė, tačiau iš byloje esančių duomenų bei teisiamųjų posėdžių metu nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog B. B., išsakydamas tam tikrus žodžius mokinei ir jos tėvams, tikrai nesuprato, kad šiuos žodžius šie asmenys priima ir vertina kaip moksleivės bauginimą ar psichinės prievartos naudojimą prieš moksleivę, nesiekė sukelti stresą ar nerimą mergaitei, o juo labiau nesiekė jos įbauginti ir to nenorėjo, t. y. B. B. veiksmuose nenustatytas vienas iš būtinųjų BK 145 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymių – tiesioginė kaltininko tyčia. Kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju nei objektyviai egzistavusi situacija, tarpusavio santykiai tarp direktoriaus ir nukentėjusiosios P. A. nesudarė pagrindo nukentėjusiajai manyti, kad B. B. vartojami žodžiai dėl jos nepakaltinamumo, jos gyvenimo sužlugdymo gali būti realizuoti pagal jų tiesioginę reikšmę. Tokią išvadą patvirtina nukentėjusiosios parodymų analizė, iš kurios, kaip jau minėta, akivaizdu, kad nukentėjusiosios patiriami neigiami išgyvenimai, stresas, buvo sąlygoti jos padaryto taisyklių pažeidimo, suvokimo, kad pažeidęs taisykles mokinys privalo išeiti iš gimnazijos, supratimo, kad direktorius jokių išimčių dėl to, kad taisykles nukentėjusioji pažeidė pirmą kartą, nedarys. Šiame kontekste pažymima ir tai, kad pati nukentėjusioji paaiškino suprantanti, kad nepakaltinamas yra psichiškai nesveikas žmogus, kad apie žmogaus nepakaltinamumą gali nuspręsti tik medikai ar tam tikri specialistai. Tai tik patvirtina, kad jai nebuvo pakankamo pagrindo bijoti dėl tokių direktoriaus žodžių, manyti, kad jie gali būti realizuoti, kadangi pati moksleivė, akivaizdu, suprato, kad tokie pasisakymai negali būti direktoriaus įgyvendinti.

Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl B. B. kaltės padarius BK 145 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką taip pat grindė nukentėjusiosios P. A. tėvų J. A., V. A. parodymais, liudytojų M. N., D. S., J. P., L. N., J. N., I. V. parodymais, tačiau šių asmenų parodymai nagrinėjamų faktinių aplinkybių kontekste nelaikytini įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą požymių buvimą B. B. veiksmuose. J. A. ir V. A. parodymuose iš esmės yra perteikiamas pokalbių su B. B. kontekstas, pateikiamas subjektyvus B. B. pasisakymų, kaip grasinančių, vertinimas, nurodomos aplinkybės dėl taikos sutarties pasirašymo, pokalbio įrašų darymo ir jų perkėlimo.  Nors nukentėjusiosios P. A. tėvai ir nurodė, kad būtent dėl B. B. išsakytų grasinimų padaryti ją nepakaltinama, sužlugdyti jos gyvenimą, P. A. jautė baimę, nerimą, įtampą, tokius žodžius tiek jie, tiek dukra suprato kaip realius grasinimus, šių paaiškinimų laikyti objektyviu ir patikimu įrodymų šaltiniu, neabejotinai įrodančiu nuteistojo kaltę, nėra pagrindo. Kaip jau minėta, B. B. viso proceso metu nuosekliai dėstomais parodymais, pokalbių garso įrašais (analizuojant juos visumoje tiek tarpusavyje, tiek su kitais bylos įrodymais), iš dalies ir pačios nukentėjusiosios P. A. paaiškinimais nustatyta, kad B. B. nesiekė savo pasisakymais sistemingai bauginti nukentėjusiąją, nenaudojo psichinės prievartos, jo pasisakymai, nors ir ne visais atvejais etiški pedagoginiu požiūriu, buvo nukreipti įtikinti nukentėjusiąją, taip pat ir jos tėvus, kad taisykles pažeidęs asmuo turi prisiimti atsakomybę, išeiti iš gimnazijos ir jokios išimtys negali būti taikomos, nes išimčių taikymas reikštų neigiamus išgyvenimus taisykles ignoravusiam mokiniui, o nukentėjusioji P. A. neturėjo objektyvaus pagrindo B. B. pasisakymus vertinti kaip realius ir tikėti, kad jie iš tikrųjų bus įgyvendinti.

Liudytojas M. N. patvirtino tik tai, kad su P. A. mokosi vienoje klasėje, kad jam buvo žinoma apie tai, kad P. A. pažeidė ketvirtą taisyklę (rūkė). Taip pat patvirtino, kad B. B. buvo atėjęs per etikos pamoką, kalbėjo apie gimnazijos taisykles, apie P. Nurodė, kad, jo supratimu, pažeidęs taisykles gimnazistas pats turi išeiti iš gimnazijos. Aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad direktoriaus atėjimą į klasę liudytojas vertino kaip tikslingą veiksmą turint tikslą sukelti nukentėjusiajai neigiamus jausmus, ją įbauginti, taip pat aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad P. A. dėl direktoriaus atėjimo į klasę būtent taip ir sureagavo, liudytojas nenurodė. Parodymuose užfiksuota aplinkybė, kad P. jautėsi nepatogiai, nes suprato, kad kalbama apie ją, tiriamų įvykių ir faktinių aplinkybių kontekste laikytina adekvačia nukentėjusiosios reakcija.

Liudytoja D. S. taip pat nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, kad gimnazijos direktorius nukentėjusiosios atžvilgiu naudojo psichinę prievartą. Liudytoja D. S. paaiškino, kad direktoriaus atėjimas į klasę jai sukėlė baimę dėl savęs, galvojo, kad reikės vesti viešą pamoką. Nurodė, kad direktoriaus kalba buvo skirta visai klasei, direktorius kalbėjo apie įvykį, apie susidariusią situaciją. Taip pat paaiškino, kad direktorius apie gimnazijoje galiojančias taisykles kalba ir per priėmimo komisiją ir vaikai pasirašo. Po taisyklėmis pasirašę vaikai turi suprasti, kad reikės išeiti iš mokyklos už taisyklių pažeidimą. Įstoti į gimnaziją yra dideli reikalavimai ir (duomenys neskelbtini) gimnazija yra kitokia, nei kitos mokyklos. Liudytoja taip pat nurodė, kad P. reakcijos į direktoriaus kalbą ji nematė, po pamokos P. prie jos priėjusi nebuvo, nieko jai nesakė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad savo išvadas dėl B. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, grindžia ir šios liudytojos parodymais, tačiau konkrečiai nenurodė, kuria parodymų dalimi teismas remiasi spręsdamas dėl sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą. Apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja D. S. patvirtino, kad pagal įvykio metu galiojančias taisykles nusižengęs moksleivis pats turi palikti gimnaziją savo noru. Su taisyklėmis moksleiviai supažindinami pasirašant sutartį, taisyklės pridedamos prie sutarties. Liudytoja taip pat paaiškino, kad būtent ji kitą dieną po išvykos vaikams pranešė, kad jie pažeidė taisyklę ir turi pasitraukti iš mokyklos, kad turi prisiimti atsakomybę. Duodama paaiškinimus apie direktoriaus kalbą klasėje liudytoja nurodė, kad, jos įsitikinimu, direktorius tikslo įbauginti neturėjo, tai buvo viena iš direktoriaus kalbų, kurias jis mokiniams laikas nuo laiko sakydavo, norėdamas jiems kažką paaiškinti, tačiau tai nebuvo pirmoji direktoriaus klasėje pasakyta kalba. Jokio psichologinio teroro įžvelgti nebuvo galima. Matė vaikų reakciją į direktorių, kai direktorius išėjo, nei vieno nebuvo išsigandusio, susikausčiusio. Kai direktorius atėjo, P. nebuvo išsigandusi. Taigi, liudytoja D. S. nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje nepatvirtino, kad B. B. kalba klasėje objektyviai galėjo būti suprasta, kaip bauginanti, turinti psichinės prievartos požymių, kadangi tokios direktoriaus kalbos gimnazijoje buvo įprastos.

Liudytojas J. P. patvirtino aplinkybes, kad dėl rūkymo jis ir P. buvo pakviesti pas direktorių. Buvo pasakyta atvykti su tėvais. Direktorius jam pasakė, kad pagal susitarimą ir taisykles jis turi išeiti iš gimnazijos, nurodė, kad jam gaila, kad J. P. pats kaltas. Direktorius kalbėjo ramiai, bet buvo nusivylęs. Iš karto po pokalbio su direktoriumi, bendravo su P. Ši buvo apsiverkusi, sukrėsta, sakė, kad gėda prieš tėvus. Šio liudytojo parodymai patvirtina tik tai, kad gimnazijos taisyklės ir pasekmės jas pažeidus visiems mokiniams buvo žinomos. Taip pat patvirtino, kad nukentėjusiosios neigiami išgyvenimai buvo susiję su jos padaryto pažeidimo išaiškinimu ir suvokimu, kad apie tai reikės pasakyti tėvams.

Liudytojas L. N. savo parodymuose nurodė aplinkybes dėl gimnazijos direktoriaus B. B. pavadavimo, įsakymo surašymo aplinkybes, nurodė, kad jam buvo žinoma apie tai, kad du gimnazijos mokiniai rūkė, dėl to buvo iškviesti pas direktorių, jiems buvo pasiūlyta išeiti iš gimnazijos. Taip pat patvirtino, kad taisyklių turi laikytis visi. Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje L. N. nurodė, kad gimnazijoje yra diegiamos aukštos moralinės vertybės, apie jas yra kalbama. Tokie dalykai, kai kažkam galima būti nenubaustam, kažkam negalima, su tuo kertasi. Taip pat nurodė, kad sprendimus pašalinti mokinius iš gimnazijos priima direktorius. Kokia iš tikrųjų yra mokinio pašalinimo iš gimnazijos tvarka, ar gali pašalinti direktorius, ar turi būti sudaroma komisija, liudytojas tiksliai nurodyti negalėjo. Taip pat nurodė, kad direktorius „aštriai“ kalbėdavo tiek su mokiniais, tiek su mokytojais ir kokiais atvejais tai laikyti bauginimu, o kokiais – tiesiog griežtu pokalbiu, sunku pasakyti. Jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, sprendžiant dėl nukentėjusiosios sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą šis liudytojas nenurodė ir nepatvirtino. Tokių aplinkybių nenurodė ir liudytoja I. V.. Ji tik paaiškino, kad įsakymo projektą dėl mokinių pašalinimo už taisyklių pažeidimą parengė B. B. nurodymu, įsakymas buvo nepasirašytas, todėl buvo negaliojantis.

Išrašas iš medicininių dokumentų, kuriame nurodyta, kad P. A. nuo 2014-09-18 iki 2014-09-22 buvo gydoma (duomenys neskelbtini) klinikoje, diagnozė – somatoforminė autonominė disfunkcija, širdies ir kraujagyslių sistema taip pat neįrodo, kad B. B. nukentėjusiosios atžvilgiu naudojo psichinę prievartą, kas galėjo lemti jos sveikatos pablogėjimą. Šis išrašas iš medicininių dokumentų teismo nuosprendyje yra laikomas vienu iš įrodymų, netiesiogiai patvirtinančių psichinės prievartos nukentėjusiosios atžvilgiu naudojimą 2014-09-18 pokalbio metu. Taip pat iš nuosprendžio motyvų galima spręsti, kad pagrindiniu įrodymu dėl šio epizodo teismas laiko nukentėjusiosios P. A. parodymus apie tai, kad šio pokalbio metu B. B. jai sakė: „nekelk jokių bangų ir jeigu bandysi savo įrodinėti, tada sužlugdysiu tavo gyvenimą, imsiuos visų priemonių, paskelbsiu tave nepakaltinama ir tu liksi neatestuota“, šiuos pasisakymus nukentėjusioji suprato kaip realius grasinimus ir bijojo, kad jie bus įvykdyti. Nuteistasis B. B. kategoriškai neigė, kad pirmojo pokalbio metu buvo išsakyti tokie teiginiai. Nurodė, kad pirmas pokalbis su P. A. buvo ramus, trumpas, draugiškas, be jokio streso. P. nesigynė, sakė, kad nori būti gydytoja. Be B. B. ir nukentėjusiosios P. A. pokalbyje daugiau niekas nedalyvavo, pokalbio turinio negirdėjo. Tokiu atveju nukentėjusiosios parodymai apie tai, kaip ji suvokė situaciją, kaip vertino pokalbį, kokie žodžiai buvo išsakyti įgyja itin svarbią reikšmę. Grindžiant išvadas dėl asmens kaltės tik nukentėjusiojo asmens parodymais, šie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tikslūs, nekeliantys jokių pagrįstų abejonių. Analizuojant nukentėjusiosios parodymus apie 2014-09-18 pokalbį su B. B., matyti, kad apklausiama teismo posėdyje nukentėjusioji nurodė ikiteisminio tyrimo metu maišiusi pirmojo ir antro pokalbio detales. Kad ji nepakaltinama buvo akcentuojama antrame pokalbyje. Nurodė, kad pirmo pokalbio metu išsakytų konkrečių frazių negali prisiminti, bet pokalbis ir kontekstas sukėlė neigiamų emocijų. Taip pat nurodė neprisimenanti, ar pirmo pokalbio metu buvo pasakyta „nekelk jokių bangų“. Konkrečių žodžių negali prisiminti. Apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje jokių naujų esminių aplinkybių dėl 2014-09-18 epizodo nukentėjusioji nenurodė. Esant nenuosekliems nukentėjusiosios parodymams ir nesant jokių kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų B. B. pareikštame kaltinime (2014-09-18 pokalbis su P. A.) nurodytas aplinkybes, kolegija neturi pakankamo pagrindo sutikti su nuosprendyje padaryta išvada, kad šis nusikalstamos veikos epizodas abejonių nekelia ir yra neginčijamai įrodytas.

Remiantis nekaltumo prezumpcija visos abejonės, kurių byloje negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. ir BPK 44 str. 6 d. nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 str. 3 d. nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Be to, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (indubio pro reo) (Barber?, MesseguéandJabardo v. Spain, no. judgmentof 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgementof 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgementof 31 March 2009). Pažymėtina ir tai, kad šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-251/2010, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-363/2013, Nr. 2K-476/2013, Nr. 2K-529/2013).

Apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtas nuostatas, taip pat į aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl bauginimo naudojant psichinę prievartą 2014-09-18 pokalbio su nukentėjusiąja metu padarė nesant byloje objektyvių  ir neginčijamų įrodymų, nuosprendyje nenurodė, kokie dar įrodymai patvirtina nukentėjusiosios P. A. teiginius, kad gimnazijos direktorius, duodamas pasirašyti įsakymą dėl išbraukimo iš moksleivių sąrašų, naudojo psichinę prievartą. Apeliacinės instancijos teismui dar kartą ištyrus ir įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus darytina išvada, kad nukentėjusiosios sveikatos pablogėjimą sąlygojo ne kaltinime nurodyti B. B. žodžiai, dėl kurių abejonės teisminio bylos nagrinėjimo metu pašalintos nebuvo, bet nukentėjusiosios suvokimas, kad ji, pažeidusi taisykles, privalo palikti gimnaziją, kad nebus apsiribota tik pokalbiu su auklėtoja ir tėvais, kad viskas yra rimta ir apie tai sužinos tėvai. Tokią išvadą patvirtina ir jau minėti liudytojo J. P. parodymai, kad jis iš karto po pokalbio su direktoriumi bendravo su P., ši buvo sukrėsta, apsiverkusi, sakė, kad gėda prieš tėvus. Aptariamų aplinkybių kontekste pastebėtina ir tai, kad situacijos, kaip sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą, vertinimas nukentėjusiosios tėvams atsirado tik po to, kai, iš dukros sužinojus apie taisyklių pažeidimą (rūkymą), pakalbėjus su klasės auklėtoja D. S. ir paprašius pakalbėti su direktoriumi dėl P., kad paaiškintų, jog ši yra jauna, pergyvena dėl savo poelgio, pokalbio su gimnazijos direktoriumi metu suprato, kad jokios išimtys jų dukros atžvilgiu nebus taikomos ir ji, kaip ir bet kuris kitas mokinys, pažeidęs gimnazijos taisykles, su kuriomis mokiniai ir jų tėvai yra supažindinami prieš pasirašant sutartį, turi išeiti iš gimnazijos. Tokią išvadą galima daryti ir vertinant J. A. ir V. A. paaiškinimus apeliacinės instancijos teismo posėdyje. J. A. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad konflikto su B. B. priežastis buvo skirtingas mokyklos taisyklių interpretavimas. Jų supratimu, dukros nebuvo galima atleisti iš mokyklos, o B. B. nuomone, tai buvo sąlyga ją atleisti iš mokyklos. Jei pirmo pokalbio metu su direktoriumi būtų sutarta, kad P. būtų suteiktas šansas įsipareigoti nerūkyti, jie nebūtų kreipęsi į teisėsaugą. V. A. taip pat nurodė, kad jis, nors ir suprasdamas, kad taisyklės ir sutartis buvo pažeisti, mano, kad galėjo būti padaryta išimtis. Prieš einant į pokalbį su direktoriumi manė, kad direktorius leis atsiprašyti dukrai, pasirašyti specialų pasižadėjimą. Paminėtos aplinkybės, nors ir netiesiogiai, patvirtina išvadą, kad 2014-09-18 pokalbis, nors ir nemalonus, sukeliantis neigiamus išgyvenimus, nei nukentėjusiosios, nei jos tėvų, kuriems nukentėjusioji pranešė apie tai, kad už taisyklių pažeidimą yra pašalinta iš gimnazijos, nebuvo vertinamas kaip bauginantis, turintis psichinės prievartos požymių tol, kol gimnazijos direktorius neišreiškė aiškios pozicijos dėl gimnazijos taisykles pažeidusio mokinio tokioje situacijoje galimo priimti vienintelio sprendimo – išeiti iš gimnazijos.

Nukentėjusiosios P. A. atstovų pagal įstatymą J. A. ir V. A. parodymuose, taip pat ir teismo nuosprendyje akcentuojama aplinkybė, kad gimnazijos direktorius B. B. nurodymą parašyti įsakymą dėl gimnazijos taisyklę pažeidusių mokinių išbraukimo iš sąrašų davė neturėdamas tam teisės, savo atostogų metu, kad įsakymas nebuvo pasirašytas direktorių pavaduojančio L. N., šią aplinkybę siejant su nukentėjusiosios bauginimu naudojant psichinę prievartą. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, įsakymo surašymo ir jo pasirašymo aplinkybės gali turėti reikšmės sprendžiant apie gimnazijoje nustatytas taisykles pažeidusių asmenų šalinimo iš gimnazijos tvarkos atitikimą nustatytiems reikalavimams ir procedūroms, tačiau neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant dėl BK 145 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymių konstatavimo B. B. veiksmuose. Byloje esančiais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad gimnazijos taisyklės, tame tarpe ir draudimas rūkyti, buvo žinomos visiems į gimnaziją stojantiems mokiniams ir jų tėvams, šios taisyklės nuolat būdavo primenamos. Taip pat visiems besimokantiems buvo žinoma, kad pažeidus taisykles mokinys pats turi išeiti iš gimnazijos. Šios aplinkybės buvo žinomos ir P. A., ir jos tėvams. Todėl pats įsakymo, kuriame nurodyta, kad nukentėjusioji yra šalinama iš gimnazijos už 4 taisyklės pažeidimą, pateikimo faktas, kai apie tokias galimas pasekmes kiekvienas stojantis mokinys yra informuojamas pasirašant sutartį, pats savaime, negali būti laikomas psichinės prievartos naudojimu. Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad, nors ir netiesiogiai, nuosprendyje, taip pat ir nukentėjusiosios atstovų pagal įstatymą paaiškinimuose, viena iš aplinkybių, neva patvirtinančių B. B. sąmoningą tyčinį veikimą jau pirmojo pokalbio su P. A. metu, buvo akcentuojama tai, kad pirmasis pokalbis su nukentėjusiąja vyko nedalyvaujant jos tėvams. Kolegija pažymi, kad toks vertinimas yra neteisingas, neatitinkantis faktinių aplinkybių. Liudytojos D. S., liudytojo J. P. parodymais nustatyta, kad tiek P. A., tiek kartu rūkiusiam J. P. buvo pasakyta į pokalbį su direktoriumi ateiti su tėvais. Tai, kad P. A., būdama apie tai informuota, turėdama galimybę apie kvietimą pas direktorių pranešti savo tėvams, to nepadarė ir į pokalbį nuėjo viena, tik patvirtina, kad P. A. didžiausią baimę ir nerimą sukėlė ne pokalbis su direktoriumi, o reali grėsmė būti pašalintai iš gimnazijos, žinojimas, kad apie tai sužinos ir jos tėvai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimą, gynyba pateikė VšĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos specialisto išvadą, kaip vieną iš įrodymų, patvirtinančių apeliacinio skundo argumentus dėl  psichinės prievartos nebuvimo. Ši išvada buvo teikiama ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau teismo buvo įvertinta, kaip nesusijusi su byla ir prie bylos medžiagos nepridėta, kartu su kitais įrodymais nevertinta.

Ekspertizės aktas (specialisto išvada) BPK 20 str. prasme gali būti priskirtas prie įrodymų, nustatant asmens kaltę, tačiau tai yra tik vieni iš įrodymų baudžiamojoje byloje, jie neturi didesnės įrodomosios galios ir turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Minėta specialisto išvada šios konkrečios bylos kontekste svarbi tuo, kad joje pateikiama ne tik psichinės prievartos samprata, kuri atskleista ir teismų praktikoje, bet ir psichologinio poveikio samprata. Psichologinis poveikis – tai sąmoninga veikla, kurios tikslas nukreipti kito žmogaus elgesį reikiama linkme. Psichologiniam poveikiui pasiekti dažniausiai taikomi įtikinimo metodas, pamėgdžiojimo impulso sužadinimas, privertimas, manipuliacija ir kt. Nors ši išvada, pati savaime, nelaikytina neginčijamu įrodymu, vienareikšmiškai paneigiančiu pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ar patvirtinančia apeliaciniame skunde dėstomus argumentus, tačiau ją vertinant kartu su kitais byloje esančiais įrodymais galima daryti išvadą, kad B. B. pokalbių su P. A. ir jos tėvais, taip pat pamokos metu išsakyti žodžiai, frazės, pateikiami pavyzdžiai vertintini ne kaip psichinė prievarta, užtraukianti baudžiamąją atsakomybę, o kaip psichologinis poveikis siekiant nukentėjusiąją ir jos tėvus įtikinti, kad gimnazijoje nustatytos taisyklės galioja visiems, jokios išimtys nėra galimos, o išimčių taikymas atitinkamai sąlygoja neigiamas pasekmes asmeniui, kurio atžvilgiu tokia išimtis buvo padaryta. Tokia išvada neprieštarauja aukščiau paminėtų įrodymų visumai ir jų pagrindu nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Kolegija pažymi, kad šioje konkrečioje byloje sprendžiant apie bauginimų naudojant psichinę prievartą realumą, apie tai, kaip bauginančio pobūdžio pasisakymus suprato ir vertino nukentėjusioji, ar ji tikrai turėjo pagrindą manyti, kad grasinimai yra realūs ir gali būti įvykdyti, ypatingai svarbu yra tai, kokios priežastys lėmė įvykusius pokalbius, kaip situaciją iš subjektyvios pusės vertino visos konflikte vienaip ar kitaip dalyvavusios pusės: nukentėjusioji, jos tėvai, direktorius. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 145 str. 2 d. numato tik vienos rūšies laisvės atėmimo bausmę, kurios maksimalus terminas siekia ketverius metus. Nors už apysunkius nusikaltimus įstatymų leidėjas paprastai numato kelių rūšių bausmes, už šį nusikaltimą numatyta tik viena - laisvės atėmimo bausmė. Taigi, įstatymų leidėjas šį nusikaltimą laiko pakankamai rimtu nusikaltimu, kuris kelia realų pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai. Baudžiamoji teisė negali būti naudojama kaip įrankis bet kokių santykių aiškinimuisi. Tokiose bylose, kai tarp nukentėjusiųjų ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų yra susiklostę įtempti, konfliktiniai santykiai, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Konfliktinėse situacijose susijaudinę asmenys kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams ir nepasitenkinimui išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, pasiduoda emocijoms. Tačiau tai nereiškia, kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti kilusius ginčus ir aiškintis tarpusavio santykius. Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atkurti. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad tarp šalių susiklostė įtempti santykiai, kurie, įvertinus šiuos santykius sąlygojusias priežastis (mokinė, pažeidusi gimnazijos taisyklę, neprisiėmė atsakomybės ir savo noru iš gimnazijos neišėjo, gimnazijos direktorius tokio moksleivės ir jos tėvų apsisprendimo nepateisino), neigiamas emocijas ir išgyvenimus kėlė tiek nukentėjusiajai, tiek nuteistajam. Nors pokalbių metu kai kurie nuteistojo pasisakymai buvo pernelyg emocingi, ne visai suderinami su jo, kaip pedagogo, statusu, tačiau, įvertinus faktinę situaciją, duomenis apie nuteistąjį ir nukentėjusiąją, jų tarpusavio santykius, pokalbių, kurių metu buvo išsakytos atitinkamos frazės, turinį, jie šiuo konkrečiu atveju negali būti laikomi kaip nukentėjusiosios sistemingas bauginimas naudojant psichinę prievartą.

Kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta pakankamai neginčijamų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, kad nukentėjusioji turėjo pagrindo bijoti, kad grasinimai bus įvykdyti realiai ir to bijojo, o B. B. sąmoningai tokios nukentėjusiosios būsenos siekė, t. y. suprato, jog savo veiksmais sukelia nukentėjusiajai baimę, nerimą, nesaugumo jausmą, ir norėjo tokių rezultatų – veikė tiesiogine tyčia. Nuteistasis B. B. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jis nukentėjusiosios nebaugino, neturėjo jokio tikslo tai daryti, jo išsakyti žodžiai buvo pasakyti ne kaip turintys tiesioginę reikšmę, o kaip atspindintys moksleivės ir jos tėvų, suprantančių taisyklės pažeidimo faktą, neveikimą ir atsakomybės neprisiėmimą. Ši nuteistojo B. B. pozicija apeliacinės instancijos teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais nebuvo paneigta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d., 305 str. nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį – teismas nepagrįstai pripažino B. B. kaltu pagal BK 145 str. 2 d. sistemingai bauginus nukentėjusiąją P. A., todėl apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo B. B. dėl šios nusikalstamos veikos išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 145 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.).

Apeliaciniame skunde taip pat keliamos abejonės pirmosios instancijos teismo nešališkumu ir ši aplinkybė, pasak apelianto, vertintina kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, sudarantis pagrindą skundžiamą nuosprendį panaikinti. Apygardos teismo teisėjų kolegija su skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo galimo šališkumo nesutinka. Pažymėtina, kad šališkumas yra susijęs būtent su išankstinės nuomonės turėjimu ar nusistatymu proceso dalyvių atžvilgiu, tačiau aplinkybių, objektyviai pagrindžiančių teismo išankstinį nusistatymą, apeliantas  skunde nenurodė. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 str. straipsnyje išvardytų aplinkybių. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jų konstatavimas neturi būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu (netinkamu vertinimu) ar kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir kt., paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai (EŽTT sprendimas Boldea prieš Rumuniją (Boldea c. Roumanie, no 19997/02, arr?t du 15 février 2007; Rupa c. Roumanie (no1), no 58478/00, arr?t du 16 décembre 2008). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jei yra abejojama dėl teismo šališkumo, įstatymas suteikia tiek kaltinamajam (nuteistajam), tiek gynėjams teisę pareikšti nušalinimą teismui (BPK 59 str.), tačiau šia teise nei B. B., nei jo gynėjai nepasinaudojo. Be to, vertinant objektyviuosius teismo nešališkumo principo aspektus, faktai, kad teismas ne visus gynybos pareikštus prašymus tenkino, ką apeliantas vertina teisės į gynybą pažeidimu, šalino kai kuriuos gynybos užduodamus klausimus, reiškė gynybai pastabas, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme tiek kaltinančiai, tiek nukentėjusiajai pusei BPK numatyta teisė teikti įrodymus, reikšti prašymus nebuvo neleistinai ribojama ar varžoma, nuteistąjį viso proceso metu gynė advokatai, todėl pripažinti, kad teisė į gynybą buvo pažeista, nėra pagrindo. Kaip minėta, vien tai, kad gynybos teikiamų įrodymų teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonės, nepriėmė, negali būti pagrindu konstatuoti, kad teisė į gynybą buvo pažeista, o teismas, netenkindamas prašymų, buvo šališkas. Abejoti teismo nešališkumu, pati savaime, neduoda ir ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji teismo posėdyje buvo apklausta nesilaikant BPK nustatytos tvarkos (pirmiausia išklausius nukentėjusiosios parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, įrašą ir tik po to išklausant nukentėjusiosios paaiškinimus, užduodant klausimus). Ši aplinkybė nuosprendyje padarytoms išvadoms esminės įtakos neturėjo, todėl nelaikytina esminiu procesiniu pažeidimu, nulėmusiu nuosprendyje padarytų išvadų neatitikimą faktinėms aplinkybėms taip pat rodančiu akivaizdų teismo išankstinį nusistatymą. Atsižvelgiant į tai, apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, yra nepagrįsti ir atmestini.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

B. B. dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 2 d., išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

B. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: kompaktinius diskus su nukentėjusiosios P. A. apklausa teisme (7 vnt.), liudytojų J. P. (1 vnt.) ir M. N. (1 vnt.) apklausa, kompaktinius diskus su pokalbių garso įrašais (3 vnt.), D. S. ir J. A. pokalbio įrašą (1 vnt.) palikti saugoti prie bylos.

 

 

 

Pirmininkaujantis teisėjas                                                                                     Algerdas Urbšys

 

 

Teisėjai                                                                                                                  Jūratė Jakubonienė

 

 

                                                                                                                               Arūnas Paštuolis

 


Paminėta tekste:
  • BK
  • BK 75 str. Bausmės vykdymo atidėjimas
  • BPK 7 str. Bylų nagrinėjimas laikantis rungimosi principo
  • BPK 10 str. Įtariamojo, kaltinamojo ir nuteistojo teisės į gynybą užtikrinimas
  • BPK 20 str. Įrodymai
  • BK 24 str. Bendrininkavimas ir bendrininkų rūšys
  • BK 145 str. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas
  • ATPK
  • BPK 48 str. Gynėjo teisės ir pareigos
  • BPK
  • BPK 279 str. Liudytojo apklausos tvarka
  • BPK 283 str. Nukentėjusiojo apklausos tvarka
  • BPK 1 str. Baudžiamojo proceso paskirtis
  • BPK 305 str. Aprašomoji nuosprendžio dalis
  • 2K-403/2006
  • 2K-251/2010
  • 2K-532/2012
  • 2K-363/2013
  • 2K-476/2013
  • 2K-529/2013
  • BPK 303 str. Nuosprendžių rūšys
  • BPK 58 str. Nušalinimo pagrindas
  • BPK 59 str. Nušalinimas teisme