Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2020-04-22][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-133-823-2020].docx
Bylos nr.: e3K-3-133-823/2020
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
4.1. Bylos dėl nuosavybės teisės gynimo
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.4.2. Nuosavybės teisė
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
2.4.2.3. Nuosavybės teisės įgijimas
3. CIVILINIS PROCESAS
4. BYLOS, KYLANČIOS IŠ DAIKTINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ
2.4. Daiktinė teisė
3.2.4. Įrodymai ir įrodinėjimas
3.2.4.4. Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių
4.6. Bylos dėl valdymo gynimo
2.6. Prievolių teisė
3.2.6. Teismo sprendimas
3.2.4.11. Įrodymų vertinimas
2.6.37. Jungtinė veikla (partnerystė)

?PASTABA: D

Civilinė byla Nr. e3K-3-133-823/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11355-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.3; 2.6.37; 3.2.4.4; 3.2.4.11; 3.2.6.1 

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. balandžio 22 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Alės Bukavinienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas), 

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. Ž. (I. Ž.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. Ž. ieškinį atsakovei T. S. dėl buto priteisimo ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl dovanojimo sutarties pripažinimo sudaryta.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų turto teisinį statusą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė teismo priteisti jam trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo butas), kuris Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip atsakovės T. S. asmeninė nuosavybė.

3.       Ieškovas nurodė, kad su atsakove nuo 2005 metų nesusituokę gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, augino vaikus, taigi tarp šalių buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės). Nors ginčo butas Nekilnojamojo turto registre nurodytas kaip asmeninė atsakovės nuosavybė, jis buvo įgytas šalims vykdant jungtinę veiklą, todėl pripažintinas bendrąja daline jų nuosavybe. Už butą ieškovas sumokėjo visą jo kainą 120 000 Lt (34 754,40 Eur) asmeninėmis lėšomis, todėl ginčo butas priteistinas ieškovui. Dėl didesnių pirkinių įsigijimo tarp šalių buvo aiškus susitarimas – ieškovas nekilnojamąjį turtą pirko savo lėšomis ir savo asmeninėn nuosavybėn.  

4.       Atsakovė T. S. su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad tarp šalių buvo sudaryta 10 400 Lt (3012,05 Eur) dovanojimo sutartis. Nurodė, kad su ieškovu draugavo nuo 2003 m., 2005 m. pradžioje apsigyveno atsakovės nuomotame kambaryje. 2005 m. vasario 14 d. ieškovas gavo iš motinos dovanų 70 000 Lt (20 273,40 Eur), pasiūlė atsakovei sieti ateitį kartu, pasirūpinti būstu, žadėjo vesti ir kartu auginti vaikus. Šalys išsirinko butą (duomenys neskelbtini), kuris kainavo 110 000 Lt (31 858,20 Eur). Atsakovė turėjo santaupų, jas davė ieškovui butui įsigyti, be to, paprašė ieškovo patėvio paimti jiems 25 000 Lt (7240,50 Eur) paskolą, pastaroji turėjo būti išmokėta per 4 metus. Kadangi ieškovės pajamos buvo stabilios, susitarta, kad paskolą mokės ji, tą ji ir darė, atiduodama kas mėnesį po 600 Lt (173,77 Eur) ieškovui, kad šis perduotų patėviui. Atsakovė į butą investavo 34 000 Lt (9847,08 Eur), neskaitant remonto darbų. Į naujus namus šalys įsikėlė kartu, 2008 metais ėmė lauktis pirmojo vaiko, gimus dukteriai pora toliau gyveno kartu. Atsakovė 2009 m. vasario 27 d. iš motinos dovanų gavo 9100 Lt (2635,54 Eur), šiuos davė ieškovui automobiliui pirkti. 2010 m. lapkričio 12 d. ji pervedė D. J. 2500 Lt (724,05 Eur), o 2010 m. lapkričio 21 d. V. J. – 4000 Lt (1158,48 Eur) už kitą ieškovo pirktą automobilį. Vėliau šalys susitarė, kad antrasis butas bus perkamas atsakovės nuosavybėn, o ji nepretenduos į pirmąjį butą ir už jį pardavus gautus pinigus. Sudėjus atsakovės į ieškovo turtą investuotus pinigus susidarė 49 600 Lt (14 365,15 Eur) suma. Atsakovei nutarus pirkti butą, visi jos giminės susidėjo: atsakovės motina davė grynaisiais pinigais 20 000 Lt (5792,40 Eur), atsakovės sesers vyras pervedė į ieškovo sąskaitą 20 000 Lt (5792,40 Eur), dar 5000 Lt (1448,10 Eur) pervedė atsakovės sesuo, 10 000 Lt (2896,20 Eur) pervedė pati atsakovė. Pinigai į ieškovo sąskaitą buvo pervedami, nes didžioji dalis jų buvo ieškovo sąskaitoje (jis buvo gavęs palikimą ir iš šio, sumokėdamas už atsakovės nuosavybėn perkamą butą, turėjo grąžinti atsakovei jos indėlį į jo asmeninį turtą). Likusius trūkstamus butui įsigyti pinigus (10 400 Lt arba 3012,05 Eur) atsakovei padovanojo ieškovas, todėl atsakovė prašo pripažinti, kad tarp šalių buvo sudaryta 10 400 Lt (3012,05 Eur) dovanojimo sutartis.  

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. 

6.       Teismas nustatė, kad šalys niekada nebuvo sudariusios santuokos, tačiau nuo 2005 metų pradžios gyveno kartu kaip šeima, augino du bendrus vaikus, nepertraukiamai vedė bendrą ūkį, įdėdamos savo asmenines lėšas ir darbą. 2011 m. spalio 20 d. tarp I. Š. (pardavėjos) ir T. S. (pirkėjos) buvo sudaryta ginčo buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimopardavimo sutartis, kuria ginčo butas įgytas asmeninėn T. S. nuosavybėn už 120 000 Lt (34 754,40 Eur). 2005 m. kovo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovo asmeninėn nuosavybėn už 110 000 Lt (31 858,20 Eur) buvo įgytas dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), šį ieškovas 2013 m. gegužės 23 d. pardavė už 160 000 Lt (46 339,20 Eur), už butą gautos lėšos įskaitytos į ieškovo sąskaitą.

7.       Vadovaudamasis kasacinio teismo formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015, 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016) teismas nurodė, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu yra pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau sugyventinių turtui nėra taikomos teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto statusą, todėl sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti kiekvieną konkretų turto objektą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

8.       Teismas nurodė, kad nė viena iš šalių neteigia, jog ginčo butą pirko bendrai, šalių teigimu, smulkūs daiktai buvo bendri, didesnius pirkinius ieškovas ir atsakovė visuomet įgydavo atskirai, porai visuomet buvo aišku, kieno jie yra nuosavybė. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog didžioji pinigų dalis už ginčo butą buvo sumokėti iš ieškovo sąskaitos, savaime nereiškia, jog butas buvo įsigytas asmeninėn jo nuosavybėn, ši aplinkybė vertintina kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Šalys, gyvendamos kartu, bendrai rūpinosi vaikais ir buitimi, nuosekliai darė įvairaus dydžio piniginius pavedimus viena kitai, skolinosi pinigus iš abiejų šalių giminaičių, bendrai spręsdavo jų grąžinimo klausimus, yra gavusios dovanų iš savo motinų. Atsakovei įsigyjant ginčo butą ieškovo vardu kaip jo asmeninė nuosavybė buvo registruotas kitas butas (duomenys neskelbtini), kuriame šalys anksčiau pradėjo bendrą gyvenimą. Ieškovas turėjo patirties sudarant nekilnojamojo turto sandorius, registruojant nekilnojamąjį turtą, be to, buvo patyręs sprendžiant bendrosios nuosavybės klausimus su giminaičiais, todėl mažai tikėtinas jo argumentas, kad, ginčo butą pirkdamas sau, jis per neapdairumą jį įregistravo atsakovės vardu. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog šalys nebuvo sudariusios jungtinės veiklos susitarimo dėl ginčo buto įsigijimo bendrosios nuosavybės teise; butas įsigytas atsakovės asmeninėn nuosavybėn, nes tuo metu tarp šalių buvo susitarimas ir abiejų valia.

9.       Teismas pažymėjo, kad ieškinyje nėra prašoma pripažinti butą ar jo dalį ieškovo nuosavybe tuo pagrindu, kad jis iš esmės pagerintas už ieškovo lėšas, todėl ieškovo nurodyta aplinkybė, kad už 2013 metais parduotą butą gautus pinigus jis panaudojo ginčo buto remontui, nesudaro įrodinėjimo dalyko šioje byloje. Be to, ieškovas šiai savo nurodomai aplinkybei pagrįsti nepateikė jokių įrodymų.

10.       Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6.469 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu įstatymas nustatė, jog tarp fizinių asmenų sudaromi sandoriai, kurių vertė didesnė kaip 5000 Lt (1448,10 Eur), sudaromi raštu, toks pat reikalavimas nustatytas ir dovanojimo sandoriams. Teismas konstatavo, kad šalys rašytinės formos dovanojimo sutarties nebuvo sudariusios, įrodymų, kad ieškovas padovanojo atsakovei 10 400 Lt (3012,05 Eur), nepateikta, todėl atsakovės priešieškinį atmetė kaip neįrodytą.

11.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, 2019 m. spalio 24 d. nutartimi         Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12.       Ieškovo prašymą dėl naujų įrodymų, kuriais siekiama pagrįsti ginčo buto remonto aplinkybes, pateikimo (išreikalavimo) kolegija atmetė konstatavusi, kad jie neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje įtvirtintų naujų įrodymų leistinumo kriterijų, be to, ieškovas pateiktu prašymu siekia išplėsti ieškinio, kuris buvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, ribas.

13.       Kolegija atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad: ginčo butas turi priklausyti jam asmeninės nuosavybės teise, nes jis įsigytas ieškovo lėšomis sumokėjus 87 proc. šio turto kainos; pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.9696.971 straipsnių nuostatas, todėl netinkamai kvalifikavo šalių santykius ir vadovavosi netinkama teismų praktika; netinkamai vertino ieškovo indėlio į ginčo buto remontą faktą, atsakovės giminaičio paskolos butui įsigyti faktą, dėl to padarė nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą, kad tarp ieškovo ir atsakovės nebuvo susitarimo dėl ginčo buto įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kolegija pažymėjo, kad nors nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų nerašytinį susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti pagrįstą išvadą, kad šalys veikė bendros jungtinės veiklos sutarties pagrindu įgydamos ginčo butą. Kai sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016).

14.       Kolegija nurodė, kad bylos šalys teigia ginčo butą įsigijusios asmeninės nuosavybės teise, ieškovas taip pat neginčija aplinkybės, kad šalys, gyvendamos kartu, bendrai įsigydavo smulkius daiktus, tačiau didesnius pirkinius jos visuomet įgydavo atskirai ir joms visuomet buvo aišku, kieno tai yra nuosavybė. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, kad: atsakovė ginčo butą asmeninės nuosavybės teise įsigijo 2011 m. spalio 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, turtas įregistruotas asmenine atsakovės nuosavybe Nekilnojamojo turto registre; šalys bendro gyvenimo laikotarpiu nuolat viena kitai pervedinėjo įvairias pinigų sumas, nurodydamos įvairias, dažniausiai abstrakčias, paskirtis; ieškovas turėjo tiek nekilnojamojo turto sandorių sudarymo patirties, tiek ir patirties sprendžiant klausimus dėl turto dalinės nuosavybės nustatymo, kolegija sprendė, kad dalies ginčo buto įsigijimo kainos sumokėjimo iš ieškovo sąskaitos faktas, kai notariškai patvirtintoje sutartyje nurodoma, jog butas įgyjamas atsakovės asmeninės nuosavybės teise, nepatvirtina ieškovo teiginių dėl buto priklausymo jam asmeninės nuosavybės teise. 

15.       Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas turėjo patirties sudarant nekilnojamojo turto sandorius, sprendžiant turto dalinės nuosavybės nustatymo klausimus. Kolegija įvertino tai, kad: ieškovas įsigijo ir pardavė butą (duomenys neskelbtini); pirkimo–pardavimo sutartyse išspręsti ir nekilnojamojo turto nuosavybės priklausymo daline, asmenine ir bendrąja jungtine nuosavybe klausimai; nekilnojamojo turto sandoriai buvo sudaryti ieškovo tiesiogiai, ne per atstovą; kaip pats ieškovas teigė, jis aktyviai dalyvavo ieškant nekilnojamojo turto bei įsigyjant ginčo butą; be to, ieškovas inicijavo bylą Vilniaus apygardos teisme, siekdamas dalies nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nekilnojamojo turto perleidimo ir kompensacijos priteisimo iš su ieškovu giminystės santykiais susijusių asmenų (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-879-232/11).

16.       Kolegija nurodė, kad pagal CPK 312 straipsnio nuostatas draudžiama apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl nepasisakė dėl ieškovo apeliaciniame skunde suformuluoto reikalavimo priteisti atsakovei iš ieškovo 12 236,50 Eur piniginę kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę turto dalį, taip pat teisiškai nereikšmingais pripažino ieškovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo atliktų ginčo turto pagerinimų. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytų aplinkybių visumą pagal ieškiniu apibrėžtas ribas ir padarė pagrįstas išvadas; byloje nenustatyta, kad ieškovui būtų buvusi apribota galimybė įrodinėti aplinkybes, kurios naujai nurodytos apeliaciniame skunde, juolab kad ieškovas buvo atstovaujamas advokato.

17.       Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog, vadovaujantis ginčo buto įsigijimo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, fizinių asmenų sudaromoms dovanojimo sutartims, kurių vertė viršijo 5000 Lt (1448,10 Eur), buvo taikomas rašytinės formos reikalavimas; nenustatyta, kad šalys būtų raštu sudariusios tokią sutartį. Atsižvelgdama į tai, kad pagal nusistovėjusią praktiką šalys tarpusavio finansinius (piniginius) reikalus tvarkydavo banko pavedimais, kolegija sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad 10 400 Lt (3012,05 Eur) dovanojimo sandoris būtų buvęs sudarytas žodine forma. Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis), o byloje nesant kitų patikimų duomenų, patvirtinančių pinigų dovanojimo sandorio sudarymą, tokio sandorio sudarymas, kolegijos vertinimu, pagrįstai laikytas neįrodytu.   

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

18.       Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 24 d. nutartį bei         Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendro gyvenimo nesusituokus metu įgyto turto teisinį statusą (CK 6.9696.971 straipsniai). Byloje nustačius teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad šalys nuo 2005 m. nesusituokusios gyveno drauge, vedė bendrą ūkį, kūrė bendrą gyvenimą kooperuodamos savo asmenines lėšas ir darbą, buvo pagrindas spręsti, kad šalis siejo jungtinės veiklos (partnerystės) susitarimas sukuriant bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ginčo turtą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tokio susitarimo nebuvo, motyvuodamas tuo, jog ieškovas turėjo patirties sudarant nekilnojamojo turto sandorius, bei remdamasis iš esmės vien atsakovės paaiškinimais dėl didesnių pirkinių įgijimo asmeninėn nuosavybėn. Ieškovas įrodinėjo, kad ginčo turtas šalių buvo įsigytas bendrai. 

18.2.                      Teismas nepagrįstai konstatavo ieškovą turint pakankamos patirties ir jam, neturinčiam teisinio bei aukštojo išsilavinimo, pritaikė itin aukštus atidumo, rūpestingumo ir sąžiningumo standartus. Aplinkybė, kad ieškovas, turėjęs asmeninį butą, 2013 m. jį pardavęs dalį lėšų investavo į ginčo butą, patvirtina, jog ieškovas turėjo tikslą gyventi su atsakove viename bendrame šeimos būste. Ginčo butas viešame registre buvo įregistruotas vien atsakovės vardu kaip garantas, kad ieškovas grąžins atsakovės giminaičio paskolintus 20 000 Lt (5792,40 Eur) ginčo turtui įsigyti.     

18.3.                      Teismai netinkamai taikė tikimybių pusiausvyros principą, netinkamai įvertino įrodymų visetą, nepagrįstai ieškovui priskyrė neįrodomą naštą – įrodyti susitarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės faktą, kai buvo pakankamas pagrindas pripažinti tokį susitarimą buvus, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylose neturi būti pernelyg aukštai iškeltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018).

18.4.                      Teismai, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką turėdami pareigą įvertinti kiekvienos iš šalių individualų indėlį kuriant abiem šalims priklausantį turtą, tinkamai neįvertino esminės aplinkybės – ieškovo indėlio į ginčo turtą, nepagrįstai didesnę reikšmę suteikė teisinei turto registracijai ir sandorio sąlygai, pagal kurią turtas asmeniškai priklauso atsakovei (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-687/2016). Ieškovas finansavo 87 proc. ginčo turto įsigijimo kainos, šis ieškovo individualus indėlis teismo turėjo būti įvertintas.

18.5.                      Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, tinkamai nepagrindė procesinio sprendimo, taip pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teismas nepasisakė dėl ieškovo indėlio į ginčo turtą (atliktų mokėjimų, parduoto asmeninio turto ir gautų lėšų investavimo į ginčo turtą), nemotyvuota teismo nustatyta aplinkybė dėl ieškovo patirties sudarant nekilnojamojo turto sandorius, taip pat dėl šalių susitarimo didesnius pirkinius įsigyti asmeninėn nuosavybėn. Teismas apsiribojo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų pakartojimu.   

18.6.                      Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011, 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014, 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-687/2016). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu, kuris gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais, teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę; nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas; teismai tokio pobūdžio bylose privalo įvertinti kiekvienos šalies indėlį į kuriamą turtą.   

19.       Atsakovė atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai.

19.1.                      Pagal kasacinio teismo išaiškinimus visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime nepripažintinas bendrąja daline nuosavybe, būtina nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011, 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016). Priešingu atveju į dalytino turto balansą reikėtų įtraukti ir kitą turtą, kuris buvo įgytas šalims gyvenant kartu. Teismas pagrįstai nustatė, kad jungtinės veiklos susitarimo dėl ginčo buto šalys nebuvo sudariusios. Abi šalys teigė, kad ginčo butas buvo įsigytas jų asmeninės nuosavybės teise. Ieškovas iki kasacinio skundo pateikimo neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad šalys, gyvendamos kartu, didesnius pirkinius visuomet įsigydavo atskirai, buvo aišku, kam jie priklauso nuosavybės teise.

19.2.                      Teismai pagrįstai nustatė, kad ieškovas turėjo patirties sudarant nekilnojamojo turto sandorius, registruojant nekilnojamąjį turtą, buvo patyręs sprendžiant bendrosios nuosavybės klausimus su giminaičiais. Aplinkybę, kad šalys, gyvendamos kartu, didesnius pirkinius visuomet įsigydavo atskirai, buvo aišku, kam jie priklauso nuosavybės teise, pats ieškovas nurodė atsiliepime į priešieškinį, taip pat 2019 m. rugsėjo 13 d. teismo posėdžio metu. Savo poziciją šiuo klausimu ieškovas pakeitė tik kasaciniame skunde.

19.3.                      Ieškovas nepagrįstai teigia, kad už ginčo butą sumokėjo 87 proc. jo kainos. Didžioji dalis lėšų (104 600 Lt arba 30 294,25 Eur) ieškovo sąskaitoje priklausė atsakovei, likusią sumą (10 400 Lt arba 3012,05 Eur) ieškovas teigė padovanojęs atsakovei. Bylos aplinkybės (dėl atsakovės indėlio į kitą turtą, įgytą šalims gyvenant kartu) suponuoja logišką šalių sprendimą dėl ginčo buto įsigijimo atsakovės asmeninės nuosavybės teise. Ieškovo argumentavimas, kad ginčo butas atsakovės vardu įregistruotas siekiant užtikrinti ieškovui suteiktos 20 000 Lt paskolos grąžinimą, nelogiškas, atsižvelgiant į ginčo turto kainą.

19.4.                      Tai, kad teismai, įvertinę bylos duomenis, padarė ieškovui nepalankias išvadas, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančios teisės normos. Kai iš skirtingų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, šį prieštaravimą išsprendžia teismas.

19.5.                      Ieškovas nepagrįstai teigia, kad teismai neištyrė visų teisiškai reikšmingų aplinkybių – neįvertino, kad ieškovas sumokėjo didžiąją dalį ginčo buto kainos, pardavė sau asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą ir dalį lėšų panaudojo ginčo butui pagerinti. Šių aplinkybių ieškovas ieškinyje nebuvo nurodęs, atsakovė atsikirto į ieškinio pagrindą sudariusius teiginius. Ginčo butas buvo remontuojamas ne sudarant sandorį, o vėliau – jame šalims įsikūrus ir išviešinus atsakovės asmeninės nuosavybės faktą viešame registre. Teismai tinkamai ir visapusiškai išanalizavo bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad ieškiniu neprašoma pripažinti buto ar jo dalies ieškovo nuosavybe tuo pagrindu, kad jis iš esmės pagerintas iš ieškovo lėšų. Tokios aplinkybės nenurodytos ir bylos nagrinėjimo metu.

19.6.                      Neginčydamas notarine tvarka sudaryto ginčo buto pirkimopardavimo sandorio, aktyviai dalyvaudamas jį sudarant, žinodamas visas sandorio sudarymo aplinkybes, ieškovas reiškė nepagrįstą reikalavimą ginčo turtą pripažinti jo nuosavybe. Ieškovas neįrodė, kad ginčo turtą pirko savo asmeninėmis lėšomis ir kad dėl to šis turtas priklauso jam nuosavybės teise.

19.7.                      Kasaciniame skunde ieškovas nurodo kitokias aplinkybes (kad ginčo turtas pripažintinas kaip įgytas šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise), nei buvo įrodinėtos siekiant pagrįsti reikalavimą dėl ginčo turto priteisimo ieškovo asmeninėn nuosavybėn.       

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendro gyvenimo nesusituokus metu įgyto turto padalijimo klausimus, aiškinimo ir taikymo   

 

20.       Galiojančios CK trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Tai atitinka jungtinės veiklos sutartį, pagal kurios nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

21.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).

22.       Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).

23.       Kartu kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu. Netgi sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatymu įtvirtintas teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Todėl aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Todėl, sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). 

24.       Pasisakydamas dėl kiekvienam iš sugyventinių priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 18 punktas). Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

25.       Apibendrinant aptartą kasacinio teismo praktiką konstatuotina, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismo pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis). Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies, atsižvelgiant į šios nutarties 24 punkte išvardytus kriterijus. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėję teismai, nustatę, jog šalys nuo 2005 m. nesusituokusios gyveno drauge, vedė bendrą ūkį, kūrė bendrą gyvenimą kooperuodamos savo asmenines lėšas ir darbą, turėjo spręsti, kad šalis siejo jungtinės veiklos (partnerystės) susitarimas sukuriant bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ginčo butą, o spręsdami priešingai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Priešingai, aptarta kasacinio teismo praktika suponuoja, kad, net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta.

 

 

Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo

 

26.       CPK 353 straipsnio, reglamentuojančio kasacinės bylos nagrinėjimo ribas, 1 dalis nustato, kad kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinė funkcija yra vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis; kasacinis teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, jų nevertina ir nenustato kitokių, negu nustatė teismai, faktinių aplinkybių, tačiau kasacinis teismas teisės taikymo aspektu tikrina, ar teismai, spręsdami ginčą, tinkamai taikė proceso teisės normas.

27.       Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą).

28.       Įrodinėjimo proceso metu tiriami ir vertinami ne bet kokie šalių pateikti faktiniai duomenys, o tik tie, kurie sudaro įrodinėjimo dalyką byloje. Įrodinėjimo dalyką (byloje nustatytinus faktus) lemia ginčo šalių reikalavimų ir atsikirtimų į juos pagrindai. Tai reiškia, kad įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys, o teismas, spręsdamas bylą, vertina tik tuos šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (CPK 180 straipsnis).

29.       Ieškovas patikslintu ieškiniu nagrinėjamoje byloje pareiškė reikalavimą pripažinti ginčo butą šalių bendrąja daline nuosavybe, remdamasis šalių susitarimu dėl jungtinės veiklos (partnerystės) ir tuo, kad ginčo buto kainą (didesnę jos dalį) jis sumokėjo asmeninėmis lėšomis.

30.       Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad reikalavimas pripažinti ginčo butą ar jo dalį ieškovo nuosavybe tuo pagrindu, jog jis vėliau, jau po šio turto įgijimo atsakovės nuosavybėn, buvo iš esmės pagerintas už ieškovo lėšas, ieškiniu nebuvo reiškiamas, todėl ši aplinkybė nesudarė nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyko. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas nepasisakydami dėl ieškovo už jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį parduotą turtą gautų lėšų investavimo į ginčo turtą (ginčo buto remontą). Kadangi ši ieškovo nurodyta aplinkybė nesudarė įrodinėjimo dalyko byloje, bylą nagrinėję teismai pagrįstai šios aplinkybės nesiėmė nustatyti ir jos nevertino.

31.       Kaip jau minėta, sugyventinių susitarimas įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise (ar tokio susitarimo nebuvimas) gali būti įrodinėjamas visais leistinais įrodymais, tarp jų ir šalių paaiškinimais. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylos šalių paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis), tačiau juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis nustatant įrodinėjamą aplinkybę, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Vienas iš paaiškinimų patikimumo kriterijų yra tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su šalių paaiškinimais. Jų įrodomąją vertę teismas turi nustatyti juos įvertinęs kartu su byloje surinktų įrodymų visetu (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017, 51 punktas).

32.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovo paaiškinimai dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių bylos nagrinėjimo metu ne kartą buvo keičiami, reaguojant į atitinkamus jam nepalankius teismų procesinius sprendimus (kai kurios naujos faktinės aplinkybės, nenurodytos bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nurodomos ir ieškovo kasaciniame skunde): pradiniame ieškinyje nurodęs, jog ginčo butą įgijo asmeninėn nuosavybėn iš asmeninių lėšų sumokėjęs visą jo kainą, ginčo butą atsakovės vardu registravęs pasitikėdamas ja ar per klaidą, kad, nepaisant bendro ūkio vedimo fakto, tarp šalių buvo aiškus susitarimas dėl didesnių pirkinių įsigijimo asmeninėn nuosavybėn, vėliau, apeliacinio proceso metu, ieškovas poziciją keitė nurodydamas, kad asmeninėmis lėšomis sumokėjo 87 proc. ginčo buto kainos, o 13 proc. sumokėjo atsakovė, ginčo butas atsakovės vardu buvo registruotas kaip skolos atsakovės giminaičiui grąžinimo garantija, kasaciniame skunde, kitaip nei ieškinyje, teigiama, jog šalių susitarimo dėl didesnių pirkinių įsigijimo nebuvo, o priešingos bylą nagrinėjančių teismų išvados yra nemotyvuotos. Toks ieškovo pozicijos nenuoseklumas suponuoja prielaidą ieškovo duotų paaiškinimų nevertinti kaip patikimų.

33.       Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad tokios kategorijos bylose, atsižvelgiant į sugyventinių tarpusavio santykių pobūdį, įrodinėjimo standartas neturi būti pernelyg aukštas (kartu pažymėdama, jog kasaciniame skunde šiuo klausimu pateikiama nuoroda į kasacinio teismo nutartį, negalinčią būti precedentu nagrinėjamoje byloje). Tačiau ieškovas, teigdamas, jog jam buvo taikomas pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas, šio savo teiginio niekaip nepagrindė, apsiribodamas tvirtinimu, kad šalių bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo faktas pats savaime turėjo būti pakankamas spręsti dėl ginčo buto bendrosios nuosavybės. Kaip jau minėta, toks tvirtinimas neatitinka šios nutarties 23 punkte aptartos kasacinio teismo praktikos, pagal kurią šalių gyvenimo drauge, bendro ūkio vedimo faktas, nors ir yra reikšmingas sprendžiant dėl sugyventinių susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės), savaime nėra pakankamas spręsti buvus šalių susitarimą dėl konkretaus turto objekto (ginčo buto) bendrosios jungtinės nuosavybės, kitiems byloje surinktiems įrodymams liudijant priešingai, todėl teisėjų kolegijos pripažįstamas nepagrįstu.

34.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nors konkretaus bendro gyvenimo metu įgyto turto objekto nuosavybės forma, nurodyta šio turto įgijimo sandoryje ir Nekilnojamojo turto registre, nėra lemiama aplinkybė sprendžiant dėl sugyventinių bendro gyvenimo metu įgyto turto nuosavybės, ši aplinkybė yra reikšminga teismams sprendžiant dėl atitinkamo susitarimo tarp šalių turinio, ypač atsižvelgiant į tai, jog bylą nagrinėję teismai nustatė buvus šalių susitarimą dėl didesnių pirkinių įsigijimo būtent asmeninėn nuosavybėn. Nors kasaciniame skunde pastaroji teismų išvada kritikuojama kaip neargumentuota, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šios paties ieškovo teismui nurodytos aplinkybės nė viena šalių neginčijo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, todėl ji teismų pagrįstai buvo pripažinta nustatyta (CPK 187 straipsnis). Be to, spręsdami dėl atitinkamo šalių susitarimo (ne)buvimo, teismai pagrįstai įvertino ir tai, kad kitas šalims gyvenant kartu įgytas butas buvo įgytas asmeninėn ieškovo nuosavybėn, o lėšos, gautos šį turtą pardavus, buvo pervestos būtent ieškovui.

35.       Vertindama kasacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo ieškovą turint pakankamos patirties sudarant nekilnojamojo turto sandorius bei registruojant nekilnojamąjį turtą ir tuo pagrindu ieškovui pritaikė itin aukštus atidumo, rūpestingumo ir sąžiningumo standartus, teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad šis vertinimas pirmosios instancijos teismo buvo pateiktas pasisakant dėl ieškovo pirmosios instancijos teismui nurodytos aplinkybės, kad ginčo butas atsakovės vardu buvo registruotas dėl jo neapdairumo. Kadangi vėliau bylos nagrinėjimo metu pats ieškovas šią savo poziciją pakeitė, teigdamas, jog butas atsakovės vardu buvo registruotas sąmoningai, kaip skolos atsakovės giminaičiui grąžinimo garantija, t. y. nebeteigė, jog teisinę ginčo turto registraciją atsakovės vardu lėmė jo neapdairumas, aptariamos pirmosios instancijos teismo išvados nebeturėjo įtakos bylos nagrinėjimo rezultatui. Antra, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl atitinkamas pirmosios instancijos teismo išvadas laiko pagrįstomis, atkreipdamas dėmesį, be kita ko, ir į paties ieškovo pozicijos šiuo klausimu nenuoseklumą (apeliacinės instancijos teismo nutarties 21 punktas), – šios apeliacinės instancijos teismo išvados kasaciniu skundu argumentuotai nepaneigtos.

36.       Nors kiekvieno iš sugyventinių indėlis į ginčo turtą yra reikšmingas tiek vertinant susitarimo dėl konkretaus turto objekto bendrosios dalinės nuosavybės teisės egzistavimą, tiek sprendžiant dėl konkretaus sugyventinio dalies, įeinančios į bendrąją nuosavybę, dydžio, tačiau ši aplinkybė teismo taip pat turi būti vertinama pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visetą (CPK 185 straipsnis). Nors kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai didesnę reikšmę suteikė teisinei turto registracijai ir sandorio sąlygai, pagal kurią turtas asmeniškai priklauso atsakovei, ignoruodami faktą, jog ieškovas asmeninėmis lėšomis finansavo 87 proc. ginčo turto įsigijimo kainos, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pastaroji aplinkybė bylą nagrinėjusių teismų nebuvo nustatyta. Priešingai, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalys bendro gyvenimo laikotarpiu nuolat viena kitai pervedinėjo įvairias pinigų sumas, nurodydamos įvairias, dažniausiai abstrakčias, paskirtis, ir kad ta aplinkybė, jog didžioji pinigų ginčo buto kainos dalis buvo sumokėta iš ieškovo sąskaitos, savaime neleidžia spręsti, jog buvo mokama asmeninėmis ieškovo lėšomis. Atsižvelgdama į šios nutarties 32 punkte aptartą ieškovo pozicijos nenuoseklumą ir tą aplinkybę kad atsakovės paaiškinimai dėl ieškovo sąskaitoje esančių lėšų kilmės viso bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs ir ieškovo iš esmės nepaneigti, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad darydami tokią išvadą bylą nagrinėję teismai būtų pažeidę įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas.

37.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo spręsti, jog nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo padaryti įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimai, turėję įtakos nepagrįstų teismų procesinių sprendimų priėmimui.

 

Dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos motyvuoti priimamą procesinį sprendimą

 

38.       Kasaciniame skunde teigiama, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, kadangi neatsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus, apsiribota vien pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų pakartojimu. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

39.       Pasisakydamas dėl teismo pareigos motyvuoti procesinį sprendimą kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015, kt.).

40.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai). Aplinkybė, kad byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismų nurodytais motyvais, neteikia pagrindo spręsti, jog skundžiami teismų procesiniai sprendimai yra nemotyvuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-313/2020, 25 punktas).

41.       Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai pasisakyta dėl visų aspektų, kuriuos ieškovas kasaciniame skunde nurodo kaip neatsakytus: nutartyje tinkamai remiamasi kasacinio teismo praktika, pagal kurią, priešingai nei teigia ieškovas, bendro gyvenimo kartu ir bendro ūkio vedimo faktas savaime nėra pakankamas konstatuoti susitarimą dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės (apeliacinės instancijos teismo nutarties 22 punktas), pasisakoma dėl ieškovo argumentų, susijusių su jo įrodinėjama aplinkybe dėl jo asmeninio indėlio į ginčo turtą (apeliacinės instancijos teismo nutarties 23 punktas), taip pat pagrindžiama, kodėl teismo nėra analizuojamos ieškovo apeliaciniame skunde naujai nurodomos aplinkybės, susijusios ginčo turto pagerinimu (apeliacinės instancijos teismo nutarties 1516 punktai). Nutartyje taip pat įvertinti ieškovo argumentai, susiję su jo patirtimi, sudarant nekilnojamojo turto sandorius (apeliacinės instancijos teismo nutarties 21 punktas). Tai, kad atitinkamos apeliacinės instancijos teismo išvados netenkina ieškovo, nesudaro pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė jam nustatytą pareigą tinkamai motyvuoti priimamą procesinį sprendimą, juolab kad, kaip jau aptarta šioje nutartyje, šios išvados padarytos tinkamai aiškinant ir taikant įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir nenukrypstant nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos.

 

Dėl bylos procesinės baigties

 

42.       Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, nekonstatuoja CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų, sudarančių pagrindą ją panaikinti ar pakeisti. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o ieškovo kasacinis skundas atmetamas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

43.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

44.       Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos ieškovui neatlygintinos.

45.       Atsakovė nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į kasacinį skundą pateikimą, todėl šių išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas.

46.       Kasacinis teismas patyrė 5,97 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 14 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo I. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5,97 Eur (penkis Eur 97 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                                                Goda Ambrasaitė-Balynienė

    Alė Bukavinienė

                                                                                                                Andžej Maciejevski


Paminėta tekste:
  • 3K-3-181-969/2016
  • 3K-3-367-701/2016
  • CK
  • CPK
  • e3K-3-531-248/2018
  • CPK 331 str. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo
  • 3K-3-134/2011
  • 3K-3-84/2014
  • e3K-3-133-421/2019
  • CK6 6.970 str. Partnerių įnašai
  • 3K-3-72-686/2016
  • CPK 178 str. Įrodinėjimo pareiga
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CPK 180 str. Įrodymų ryšys su byla
  • CPK 187 str. Faktų pripažinimas
  • CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas
  • e3K-3-121-313/2020
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas