Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2020-11-11][nuasmeninta nutartis byloje][P-10-575-2020].docx
Bylos nr.: P-10-575/2020
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
LR Vidaus reikalų ministerija 188601464 atsakovas
Valstybinės sienos apsaugos tarnyba prie VRM 188608252 atsakovas
Kategorijos:
60.3.1. Sprendimo prieštaravimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems protokolams
60.3. Proceso atnaujinimo pagrindai
18. Valstybės tarnautojo statuso įgijimas, pasikeitimas, praradimas ir atsakomybė
60. Proceso atnaujinimas administracinėje byloje

?

dministracinė byla Nr. P-10-575/2020

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.1

 (S)

 

img1 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo G. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 pagal pareiškėjo G. J. ir atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir kompensacijos priteisimo,

 

n u s t a t ė :

 

 

1.       Pareiškėjas G. J. su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1V-395 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1V-395), Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) vado 2006 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. TE-390 „Dėl G. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas Nr. TE-390), grąžinti jį į ankstesnes pareigas bei priteisti iš Tarnybos 36 137,79 Lt kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką.

2.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

3.       Pareiškėjas G. J. apeliaciniame skunde prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Įsakymo Nr. 1V-395 dalį, kuria panaikintas G. J. išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, ir Įsakymą Nr. TE-390; grąžinti jį į ankstesnes pareigas; priteisti iš Tarnybos kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006 m. spalio 20 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

4.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo bylą iš naujo ir 2009 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Įsakymą Nr. 1V-395 ir Įsakymą Nr. TE-390, grąžino G. J. į (duomenys neskelbtini) pareigas bei priteisė G. J. iš Tarnybos 118 446,53 Lt už priverstinės pravaikštos laiką.

6.       Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniame skunde prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – G. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7.       Pareiškėjas G. J. apeliaciniame skunde prašė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti G. J. iš Tarnybos 118 446,53 Lt už priverstinės pravaikštos laiką, panaikinti ir priteisti G. J. iš Tarnybos kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006 m. spalio 20 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, o kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

 

II.

 

8.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 pareiškėjo G. J. apeliacinį skundą atmetė, atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkino: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo G. J. skundą atmesti.

9.       Teisėjų kolegija nustatė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2006 m. rugpjūčio 11 d. gavo Lietuvos Respublikos Seimo nario 2006 m. rugpjūčio 8 d. raštą Nr. 104–S „Dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado sprendimų“, kuriame buvo prašoma išnagrinėti, ar Tarnybos turimi operatyviniai duomenys apie pareiškėją leidžia šiam pareigūnui užimti itin atsakingą (duomenys neskelbtini) postą. Atliekant tyrimą operatyvinės veiklos subjektams – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui prie Krašto apsaugos ministerijos, Muitinės kriminalinei tarnybai, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnybai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos – buvo išsiųsti paklausimai su prašymu informuoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, ar šios institucijos disponuoja informacija apie su G. J. susijusias aplinkybes, nurodytas Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į pakartotinio tikrinimo metu surinktą informaciją, klausimas dėl leidimo G. J. dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo tikslingumo pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinei specialiajai ekspertų komisijai (toliau – ir Komisija). Komisija, įvertinusi minėtą pakartotinio tikrinimo metu surinktą informaciją, pritarė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis, pareiškėjui išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turi būti panaikintas.

10.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX–1908 redakcija) 2 straipsnio 1–3 dalis įslaptinta informacija – tai paprastai informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali sukelti grėsmę Lietuvos Respublikos suverenitetui, teritorijos vientisumui, gynybinei galiai, padaryti žalos valstybės interesams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei, arba informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės ar jos institucijų interesams arba sudaryti prielaidas neteisėtam valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui, sukelti pavojų žmogaus sveikatai. Teismas padarė išvadą, kad įslaptinta informacija yra svarbi ir reikšminga informacija, todėl su ja susipažinti ir dirbti gali tik visapusiškai patikimi asmenys, atitinkantys įstatymo reikalavimus. Tai leidžia užtikrinti šios svarbios informacijos saugumą. Todėl kompetentingos institucijos, nagrinėjančios galimybę išduoti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, turi teisę imtis teisėtų, protingų ir adekvačių priemonių tam, kad būtų nustatyta, ar tikrinamas asmuo atitinka įstatymo reikalavimus.

11.       Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime nurodė, jog ginčijamas Įsakymas neatitinka bendrųjų reikalavimų, keliamų individualiems teisės aktams. Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymas Nr. 1V–395 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ buvo priimtas remiantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 1V–145, 6.4 punktu ir Komisijos 2006 m. rugsėjo 7 d. posėdžio protokoliniu sprendimu. Minėtos Komisijos posėdžio protokole Nr. 1–8RN–4KF pateiktas ginčijamo įsakymo faktinis ir nuodugnus juridinis pagrindimas. Šiame protokole konstatuota, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija pareiškėjui panaikinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir šio straipsnio 2 dalimi. Lietuvos Respublikos valstybės ir paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto norma yra nukreipiančioji, t. y. nukreipianti į to paties teisės akto kito straipsnio dalį, kurioje išdėstytos sąlygos, kai leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija asmeniui neišduodamas. Pirmosios instancijos teismui pateiktame Komisijos 2006 m. rugsėjo 7 d. protokole Nr. 1–8RN–4KF leidimo panaikinimo juridinis pagrindas nedetalizuotas, t. y. nenurodytas konkretus Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies punktas, kuriuo vadovaujantis pareiškėjui yra panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2010 m. birželio 29 d. raštu Nr. 1D–5187 „Dėl dokumentų išslaptinimo“ pateikė neįslaptintą posėdžio protokolą, kuriame nurodytas aiškus leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija juridinis pagrindas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Komisijos priimtas protokolinis sprendimas, kaip savarankiškas administracinis sprendimas, pareiškėjo galėjo būti apskųstas teismui, pasinaudojus tokiam apskundimui privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, tačiau pareiškėjas tokia galimybe nepasinaudojo.

12.       Nors analizuojamame Įsakyme nebuvo nurodytas išsamus juridinis pagrindas, tačiau, atsižvelgdama į nagrinėjamo klausimo specifiką, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad padarytas procedūrinis pažeidimas nėra esminis, sudarantis pagrindą naikinti ginčijamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1V–395 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“. Faktinės aplinkybės ir detalus juridinis pagrindas yra nurodytas Komisijos posėdžio protokole.

13.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pažymėjo, jog ypač svarbi yra šios dalies formuluotė „paprastai“. Šioje dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus dokumentus, duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamojoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime taip pat konstatavo, kad iš ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) negalima daryti išvados, jog kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą.

14.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 2 d. raštu Nr. A662–788/2010 kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją ir 2006 m. birželio 16 d. raštu Nr. A662–788/2010 į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl dokumentų, kurių pagrindu buvo priimtas Komisijos protokolinis sprendimas, išslaptinimo. Tiek Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, tiek Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė atitinkamus išslaptintus dokumentus. Neįslaptintame Komisijos posėdžio protokole tiesiogiai nurodytas juridinis pagrindas, kuriuo remiantis pasiūlyta G. J. panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

15.       Aptariamoje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teismui susipažinti ir įvertinti taip pat buvo pateikta įslaptinta medžiaga, iš kurios teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjo veikla nesuderinama su valstybės tarnyba, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatų laikymusi. Tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, negalėtų lemti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo, tačiau teisėjų kolegija darė išvadą, kad šiuo atveju taip nėra. Tiek įslaptintų, tiek neslaptų įrodymų visuma, bylojanti ne pareiškėjo naudai, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą dar kartą konstatuoti, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikintas pagrįstai.

16.       Iš skundžiamo atsakovo Tarnybos 2006 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. TE–390 „Dėl G. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindu. Aiškindama nurodytą materialinės teisės normą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad jos taikymas yra siejamas su kito specialaus norminio teisės akto normų (kuriose yra nustatyti atitinkamų specialių teisių atėmimo pagrindai bei tokio atėmimo vykdymo procedūra) taikymu. Nagrinėjamu atveju toks specialus teisės aktas yra Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, o teisiniais pagrindais, kurie buvo pritaikyti panaikinant (atimant) pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, laikytini šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas (yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas) bei 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas (leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje).

17.       Tarnybos vado 2006 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 4–172 patvirtintame Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo 6.3 punkte buvo nustatyta, jog valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi turėti teisę dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „slaptai“ ir asmens patikimumo pažymėjimą. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, panaikinus leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, G. J. teisėtai ir pagrįstai atleistas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei vertino įrodymus.

 

III.

 

18.       Pareiškėjas G. J. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2010 m. gruodžio 14 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 ABTĮ (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktų pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P261-82/2011 atsisakė procesą atnaujinti, nenustatęs proceso atnaujinimo pagrindų.

19.       Pareiškėjas G. J. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. rugsėjo 29 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 ABTĮ (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 11 punktų pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P492-245/2011 atmetė pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo ir nutarė proceso administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 neatnaujinti konstatavęs, jog pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

20.       Pareiškėjas G. J. 2012 m. gruodžio 31 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 ABTĮ (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P520-85/2013 atmetė šį pareiškėjo prašymą ir proceso neatnaujino vėlgi konstatavęs, kad prašymas yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

21.       Pareiškėjas G. J. 2015 m. spalio 5 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 ABTĮ (2014 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XII-1507 redakcija) 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-2-552/2016 atsisakė atnaujinti procesą minėtoje administracinėje byloje konstatavęs, jog pareiškėjas nepagrindė administracinės bylos proceso atnaujinimo sąlygų.

 

IV.

 

22.       Pareiškėjas G. J. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. spalio 29 d. padavė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010, kuriame prašo: 1) atnaujinti procesą minėtoje byloje, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punktu; 2) jei teismas padarytų išvadą, kad ABTĮ 156 straipsnio nuostatos teismo neįgalina atnaujinti proceso, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu įvertinti, ar ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nenumačius galimybės atnaujinti procesą po to, kai Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas (toliau – ir Komitetas) konstatuoja Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – ir Paktas) pažeidimą, neprieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio 3 daliai.

23.       Pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu atmetė jo apeliacinį skundą ir patenkino atsakovo Tarnybos apeliacinį skundą pripažinęs, kad teisė dirbti su įslaptinta informacija iš pareiškėjo atimta pagrįstai, nes, kaip paaiškėjo proceso metu, dėl pareiškėjo buvo vykdomas operatyvinis sekimas, o pagal tuo metu galiojusį Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą to pakako, kad būtų panaikinta pareiškėjo teisė dirbti su įslaptinta informacija. Kadangi (duomenys neskelbtini) pareigoms teisė dirbti su įslaptinta informacija buvo būtina, praradęs šią teisę, pareiškėjas nebegalėjo tęsti tarnybos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas pagrįstai ir teisėtai. Tuo tarpu Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas, išnagrinėjęs jo skundą, pripažino, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas neatitiko protingumo kriterijų ir nebuvo apsaugotas nuo savavališko taikymo, ir konstatavo, kad Lietuvos Respublika pažeidė savo įsipareigojimus pagal Pakto 25 straipsnio c punktą, t. y. pareiškėjo teisę bendromis lygybės sąlygomis stoti į valstybės tarnybą. Pareiškėjas tvirtina, jog procesą byloje būtina atnaujinti, kad Lietuvos Respublika galėtų įgyvendinti savo pareigą suteikti pareiškėjui, kaip nukentėjusiam nuo Pakto pažeidimo asmeniui, visišką reparaciją ir taip įvykdyti išvadą.

24.       Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu – kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems protokolams. Pareiškėjas paaiškina, kad Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai pagal Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją teisiniu požiūriu yra analogiški įsipareigojimams pagal Paktą. Lietuvos Respublikai Paktas įsigaliojo 1992 m. vasario 20 d., tad tapdama Pakto ir jo fakultatyviųjų protokolų šalimi, Lietuvos Respublika pripažino Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto kompetenciją nustatyti, ar Paktas pažeistas, ar ne, ir pagal Pakto 2 straipsnį įsipareigojo visiems jos teritorijoje esantiems ir jos jurisdikcijai pavaldiems asmenims užtikrinti Pakte įtvirtintas teises ir veiksmingas teisines gynybos priemones.

25.       Pareiškėjas pažymi, jog Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Seimo ratifikuotos Lietuvos Respublikos sutartys yra sudėtinė Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kilus kolizijai tarp ratifikuotos tarptautinės sutarties ir Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos. Pripažįstama, kad įstatymo galią turi ir Lietuvos Respublikos sutartys, prie kurių prisijungta dar iki Konstitucijos įsigaliojimo. Tai reiškia, kad Lietuvoje įstatymo galią turi ir Paktas (kartu su fakultatyviaisiais protokolais), o kilus kolizijai tarp Pakto ir nacionalinių teisės aktų, turi būti taikomos Pakto nuostatos. Pareiškėjo teigimu, ABTĮ 156 straipsnyje nenumačius galimybės atnaujinti procesą administracinėje byloje po Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto išvados gavimo, yra palikta teisinio reglamentavimo spraga, kurią turi užpildyti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ex officio. Pareiškėjas nurodo, jog tuo atveju, jeigu teismas padarytų išvadą, kad jis negali remtis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir atnaujinti procesą byloje, prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu įvertinti, ar ABTĮ 156 straipsnyje nenumačius galimybės atnaujinti teismo procesą, kai Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pripažįsta, kad Lietuvos Respublika pažeidė savo įsipareigojimus pagal Paktą ir jo papildomus protokolus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalies nuostatai.

26.       Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą prašo prašymo netenkinti. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad prašymo atnaujinti procesą pateikimo metu ABTĮ 156 straipsnio 2dalyje nebuvo numatyta galimybė atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis Komiteto priimta išvada. Atsakovo manymu, įgyvendinti Komiteto išvadą būtų galima vadovaujantis Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymu, neatnaujinant proceso administracinėje byloje.

 

V.

 

27.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-94-575/2019 pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą tenkino ir kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2332 redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta galimybė inicijuoti proceso atnaujinimą, kai Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pripažįsta, kad valstybė, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto šalis, padarė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto pažeidimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai bei konstituciniam pacta sunt servanda principui. Prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 priėmimo klausimo nagrinėjimą sustabdė iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės pateiktą prašymą.

28.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-10-575/2020 atnaujino prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 priėmimo klausimo nagrinėjimą, atšaukė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pateiktą prašymą ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2332 redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta galimybė inicijuoti proceso atnaujinimą, kai Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pripažįsta, kad valstybė, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto šalis, padarė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto pažeidimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai bei konstituciniam pacta sunt servanda principui, ir sustabdė prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 priėmimo klausimo nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas užbaigs bylos nagrinėjimą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pateiktą prašymą ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2332 redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta galimybė inicijuoti proceso atnaujinimą, kai Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pripažįsta, kad valstybė, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto šalis, padarė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto pažeidimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai bei konstituciniam pacta sunt servanda principui.

29.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-10-575/2020 atnaujino prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2020 priėmimo klausimo nagrinėjimą ir priėmė pareiškėjo G. J. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-788/2020.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

VI.

 

30.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas G. J. prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu. Pareiškėjas nurodo, kad Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto išvadoje, pateiktoje pagal Pakto fakultatyvaus protokolo 5 straipsnio 4 dalį dėl pranešimo Nr. 2670/2015 (toliau – ir Išvada) konstatuota, jog Lietuvos valstybė pažeidė Pakto 25 straipsnio c punktą – autoriaus teisę bendromis lygybės sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, nes autorius atleistas iš pareigų pagal įstatymą, kuris neužtikrino apsaugos nuo savavališko jo taikymo, ir neužtikrinus autoriui realios galimybės ginčyti jo atleidimo pagrindo, kas negali būti laikoma pateisinama ir todėl protinga priemone siekiamo teisėto tikslo ir proporcingumo reikalavimo požiūriu (Išvados 8.5 p., 9 p.).

31.       ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija) ir jos papildomiems protokolams, arba kai Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimu pažeista Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte nustatyta asmens teisė.

32.       Kaip teisingai atkreipia dėmesį atsakovas atsiliepime į pareiškėjo prašymą, pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą padavimo metu ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkte nebuvo įtvirtinta proceso atnaujinimo galimybė Komitetui pripažinus, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimu pažeista Pakte nustatyta asmens teisė, tačiau teisėjų kolegija pastebi, jog dėl atsakovo atsiliepime į prašymą išdėstytų argumentų, susijusių su ABTĮ neįtvirtintu pagrindu atnaujinti procesą pareiškėjo prašymo padavimo teismui metu, jau buvo pasisakyta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui sprendžiant prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-94-575/2019 pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą tenkino ir kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2332 redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta galimybė inicijuoti proceso atnaujinimą, kai Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pripažįsta, kad valstybė, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto šalis, padarė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto pažeidimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai bei konstituciniam pacta sunt servanda principui.

33.       Lietuvos Respublikos Seimas 2020 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XIII-3221 prašomą ištirti įstatymą pakeitė, papildydamas galimybe inicijuoti proceso atnaujinimą, kai Komitetas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimu pažeista Pakte nustatyta asmens teisė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P-10-575/2020, atšaukdamas Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pateiktą minėtą prašymą, pažymėjo, kad, vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 5 dalies nuostata, nagrinėjant pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą ir šio prašymo priėmimo klausimą, turi būti taikoma prašymo nagrinėjimo metu galiojanti ABTĮ redakcija. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo argumentai dėl ABTĮ neįtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą pateikimo metu nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje.

34.       Nors, kaip matyti iš ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkto, EŽTT sprendimas, kuriuo konstatuotas Konvencijos pažeidimas, taip pat Komiteto sprendimas, kuriuo konstatuotas Pakto pažeidimas, pats savaime nėra absoliutus (savarankiškas) bylos atnaujinimo ir priimto teismo sprendimo panaikinimo pagrindas, administracinės bylos atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu paskirtis yra užtikrinti galimybę pašalinti Konvencijos ar Pakto pažeidimų padarinius, išlikusius atitinkamai po EŽTT ar Komiteto sprendimų priėmimo. Administracinės bylos atnaujinimu siekiama, kad nebūtų paliktas galioti galimai neteisingas ir nepagrįstas teismo sprendimas, priimtas pažeidžiant atitinkamai Konvenciją ar Paktą. Teisėjų kolegija negali Komiteto išvadų kvestionuoti, nesutikti su jomis ar jomis nesiremti, tačiau turi nuspręsti, ar Komiteto nurodyti pažeidimai kelia pagrįstų abejonių dėl administracinėje byloje priimto sprendimo teisėtumo.

35.       Komitetas nagrinėjo G. J. pranešimą tiek, kiek tai susiję su klausimais pagal Pakto 25 straipsnio c punktą (Išvados 7.5 p.), t. y. vertino, ar autoriaus atleidimas iš tarnybos dėl to, kad jo atžvilgiu buvo vykdomas operatyvinis sekimas, laikytinas Pakto pažeidimu. Komitetas Išvados 8.4 punkte pažymėjo, kad net jei jis manytų, jog Valstybės tarnybos ir paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas, numatantis ginčijamą ribojimą dėl vykdomo operatyvinio sekimo, buvo objektyvus kriterijus, nes jis be išlygų taikomas visiems, atsidūrusiems panašioje situacijoje, tikrasis klausimas, į kurį turi atsakyti komitetas, yra tai, ar minėta nuostata atitinka protingumo kriterijų ir ar ji pakankamai apsaugota nuo savavališko taikymo. Komiteto manymu, itin svarbu, jog ginčijama nuostata nesuteikia valdžios institucijoms jokios diskrecijos įvertinti reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes, tokias kaip pažeidimo sunkumas, arba galimybę tokius įtarimus galiausiai įrodyti teisme.

36.       Nors Komitetas Išvadoje (8.4 p.) neginčijo, kad net ir neužtraukiantis baudžiamosios atsakomybės operatyvinis sekimas pats savaime gali sukelti abejonių dėl asmens patikimumo, tačiau jam susirūpinimą kėlė tai, kad įstatymas neleidžia valdžios institucijoms individualiai vertinti, ar abejonės dėl asmens patikimumo yra pagrįstos konkrečioje situacijoje, t. y. tokią išvadą automatiškai sąlygoja vien tai, kad prieš asmenį pradėtas operatyvinis sekimas. Be to, nustačius, kad asmens atžvilgiu vykdomas operatyvinis sekimas, ginčijama nuostata neleidžia taikyti alternatyvių atleidimui iš tarnybos priemonių, tad byla nėra individualiai įvertinama. Taip pat, įstatymas neleidžia pakeisti priimto sprendimo, jei operatyvinio sekimo metu nebūtų nustatyta jokių pažeidimų ar veiklos, kuri iš tiesų būtų galėjusi pateisinti atitinkamo asmens sekimą. Komitetas Išvados 8.5 punkte konstatavo, kad autoriaus atleidimas iš pareigų pagal įstatymą, kuris neužtikrino apsaugos nuo savavališko jo taikymo, ir neužtikrinus autoriui realios galimybės ginčyti jo atleidimo pagrindo, negali būti laikoma pateisinama ir todėl protinga priemone siekiamo teisėto tikslo ir proporcingumo reikalavimo požiūriu.

37.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad Išvadoje konstatuotas Pakto 25 straipsnio c punkto pažeidimas, o administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 nebuvo vertintos Komiteto Išvadoje nurodytos aplinkybės, t. y., pareiškėjo teisė bendromis lygybės sąlygomis stoti į valstybės tarnybą (Pakto 25 str. c p.) ir šiuo aspektu nebuvo nustatyta, ar sprendimas atleisti pareiškėją iš tarnybos buvo proporcingas valstybės siekiamam teisėtam tikslui, daro išvadą, kad šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, bylą perduodant iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 3 dalimi ir 163 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo G. J. prašymą atnaujinti procesą tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 pagal pareiškėjo G. J. ir atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir kompensacijos priteisimo.

Administracinę bylą perduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                         Ričardas Piličiauskas

 

 

Veslava Ruskan

 

 

Arūnas Sutkevičius

 

 


Paminėta tekste:
  • P-2-552/2016