Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2020-08-26][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-225-969-2020].docx
Bylos nr.: e3K-3-225-969/2020
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB ,,Korpus“ 302656426 atsakovas
UAB „Armavista" 302434621 Ieškovas
Kategorijos:
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.6. Prievolių teisė
2.1.15. Bylos dėl krovinių ekspedicijos
2.6.26. Vežimas

?PASTABA: D

Civilinė byla Nr. e3K-3-225-969/2020

Teisminio proceso Nr. 2-34-3-00066-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.26

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gedimino Sagačio (pranešėjas), Donato Šerno ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),  

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Armavista“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Armavista“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Korpus“ dėl nuostolių atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atsakomybę už papildomas išlaidas, atsiradusias dėl papildomo krovinio transportavimo, kai krovinys buvo gabenamas nesilaikant eismo saugumo reikalavimų, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 2165,90 Eur skolos ir 17,80 Eur palūkanų; atmetus ieškinio reikalavimą dėl skolos už pervežimo paslaugas priteisimo, priteisti ieškovei iš atsakovės 1700 Eur nuostolių (patirtų išlaidų) atlyginimo; taip pat priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. 

3.       Ieškovė nurodė, kad 2018 m. spalio 12 d. ieškovė (vežėja) ir atsakovė (užsakovė) sudarė transporto paslaugų užsakymo sutartį (užsakymą) dėl krovinio pervežimo iš Prancūzijos į Lietuvą. Šia sutartimi ieškovė įsipareigojo pargabenti iš Prancūzijos į Lietuvą padangas, o atsakovė įsipareigojo sumokėti už krovinio parvežimą. Sutartimi taip pat buvo sutartas transporto priemonės tipas – tentas, krovinys – palaidos dėvėtos padangos, kraunamos eilute, priekabos šonai turi būti sutvirtinti lentomis. Pagal sutartį ieškovė nebuvo atsakinga už krovinio pakrovimą. Kroviniui pervežti ieškovė pasamdė faktinę vežėją – bendrovę P.H.U. HANDEL Barbara Wilinska, ši ir vykdė krovinio pervežimą. Krovinį pakrovė ir sutvirtino krovinio siuntėja. Akivaizdžių išorinių požymių, kurie galėtų kelti abejonių dėl krovinio tinkamo pakrovimo ir sutvirtinimo, vežėja nepastebėjo, todėl krovinys buvo priimtas vežti.

4.               2018 m. spalio 17 d. vežant krovinį per Vokietiją, transporto priemonė buvo sustabdyta policijos pareigūnų, faktinei vežėjai išrašyta 90 Eur bauda ir uždrausta tęsti krovinio pervežimą, nurodant draudimo priežastį – nepakankamas krovinio tvirtinimas. Norint tęsti pervežimą, krovinį reikėjo perkrauti į kietos konstrukcijos sunkvežimį. Apie susidariusią situaciją buvo informuota atsakovė (užsakovė), tačiau ji nepateikė jokio sprendimo būdo, todėl ieškovė priėmė sprendimą – krovinį perkrauti į kitą transporto priemonę ir tęsti krovinio pervežimą. Taip šalių konkliudentiniais veiksmais buvo sudarytas papildomas susitarimas dėl krovinio pervežimo paslaugų. 2018 m. spalio 19 d. krovinys buvo perkrautas ir dviem transporto priemonėmis išgabentas atsakovei į Lietuvą. Krovinys atsakovei buvo pristatytas ir atsakovės priimtas. Dėl krovinio pristatymo ar suteiktų pervežimo paslaugų iš atsakovės nebuvo gauta jokių pretenzijų. Faktinė krovinio vežėja bendrovė P.H.U. HANDEL Barbara Wilinska išrašė ieškovei, kaip pagrindinei vežėjai, sąskaitą už suteiktas papildomas pervežimo paslaugas, jų vertė 1700 Eur, ir šią sąskaitą ieškovė apmokėjo. Už atliktą pervežimą ieškovė 2018 m. spalio 24 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą (serija ARV, Nr. 00010118) dėl 4077,70 Eur sumos. Atsakovė ieškovei sumokėjo tik 1911,80 Eur, likusią sumą atsisakė sumokėti, nurodydama, kad ji nėra atsakinga už tai, kas įvyko kelionėje, ir dėl ieškovės patirtų papildomų krovinio vežimo išlaidų.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

5.       Alytaus apylinkės teismas 2019 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 1190 Eur nuostolių (patirtų išlaidų) atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 1190 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. vasario 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1162,77 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė atsakovei iš ieškovės 390 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

6.       Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovei, kaip krovinio gavėjai, faktiškai krovinį atvežė ieškovės pasamdyta vežėja bendrovė P.H.U. HANDEL Barbara Wilinska“; krovinį pakrovė jo siuntėja bendrovė Gommage, Avion, France (Prancūzija). Byloje kilo ginčas dėl to, kas yra atsakingas už krovinio sutvirtinimą, nes dėl netinkamo jo sutvirtinimo transporto priemonė Vokietijoje buvo sustabdyta ir vežėjai uždrausta tęsti krovinio pervežimą. Tik perkrovusi krovinį į kitas dvi transporto priemones, faktinė vežėja galėjo tęsti kelionę, dėl to ir buvo patirtos papildomos išlaidos.

7.       Remdamasis Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) (toliau – CMR konvencija, Konvencija) 1 straipsnio 1 punktu, atsižvelgdamas į tai, kad krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių ūkio subjektai (siuntėja – Prancūzijos, gavėja – Lietuvos, vežėja – Lietuvos, faktinė vežėja – Lenkijos), teismas padarė išvadą, kad CMR konvencijos nuostatos taikytinos sprendžiant ginčą tarp vežėjos – ieškovės, ir gavėjos – atsakovės.

8.       Įvertinęs CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punkto nuostatas, teismas padarė išvadą, kad vežėjas neturi pareigos tikrinti, ar krovinys pakraunamas teisingai. Konvencijos nuostata, kad vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti krovinio ir pakuotės išorinę būklę, teismo vertinimu, nereiškia jo pareigos patikrinti, ar tinkamai sudėtas ir sutvirtintas krovinys. Akivaizdu, kad krovinio siuntėjas žino vežamo krovinio specifiką, tačiau jos gali nežinoti vežėjas. Kita vertus, jeigu išoriškai yra akivaizdus netinkamas krovinio pakrovimas, vežėjas turėtų su siuntėju, pakraunančiu krovinį, derinti jo pakrovimą arba atsisakyti vežti krovinį.

9.       Teismas pažymėjo, kad CMR konvencija nereguliuoja krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų, todėl šalys dėl to gali susitarti. Nesant tokio susitarimo, krovinio pakrovimas yra siuntėjo reikalas. Vežėjas tokiu atveju nėra įpareigotas tikrinti bei prižiūrėti, ar krovinys yra kraunamas tinkamai, nes negali kontroliuoti pakrovimo proceso.

10.       Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad vairuotojas, kaip vežėjos atstovas, nedalyvavo pakraunant krovinį. Įvertinęs ieškovės užsakymo faktinei vežėjai bendrojo pervežimo sąlygų 3 punktą, teismas padarė išvadą, kad ieškovė susitarė su faktinės krovinio vežėjos atstovu (vairuotoju), kad šis privalo dalyvauti pakraunant. Todėl ieškovės paaiškinimas, kad vairuotojui neleista dalyvauti pakraunant, teismo vertinimu, nepaneigia vežėjos atsakomybės už krovą kaip procesą, be to, CMR važtaraštyje nėra jokių faktinės vežėjos atstovo, t. y. vairuotojo, pastabų.

11.       Teismas sprendė, kad pareigingas vežėjas, pastebėjęs netinkamą krovinio pakrovimą, keliančią grėsmę eismo saugumo reikalavimams, turėtų atsisakyti vežti krovinį arba padaryti atitinkamą žymą važtaraštyje. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad krovinio vežėja turėjo pareigą stebėti pakrovimo procesą, todėl vežėjos vairuotojas turėjo matyti, kad palaidos dėvėtos padangos (krovinys) turi būti kraunamos eglute, priekabos šonai sutvirtinti lentomis, nes toks susitarimas buvo užfiksuotas šalių sutartyje (transporto paslaugų užsakyme). Kadangi transporto priemonė buvo netinkamai pakrauta, ieškovė (vežėja) negali būti atleista nuo atsakomybės.

12.       Įvertinęs bylos duomenis, teismas sprendė, kad ir krovinio siuntėja nebuvo pakankamai rūpestinga, pateikdama vežėjui nepakankamai sutvirtintą krovinį, todėl krovinio siuntėjos veiksmai turėjo tiesioginę įtaką, kad krovinį gabenančiai transporto priemonei buvo uždrausta tęsti kelionę, dėl to krovinys buvo perkrautas į kitas transporto priemones.

13.       Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.815 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 32 straipsnio 1 dalimi, teismas sprendė, kad byloje nesant ginčo, jog siuntėja pakrovė krovinį, vežėja turėjo pareigą tikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas ir tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus. Vokietijos policijos pareigūnai nustatė nepakankamą krovinio tvirtinimą, kuris buvo akivaizdus, vežėjos vairuotojas pripažino pažeidimą, todėl teismas sprendė, kad ir vežėja padarė ne viską, ką padarytų protingas ir sąžiningas prekių vežėjas, vykdydamas sutartį. Teismas, atsižvelgdamas į krovinio siuntėjos kaltę, sprendė esant pagrindui riboti vežėjos (ieškovės) atsakomybę, t. y. taikyti dalinę atsakomybę. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasis protingumo ir sąžiningumo principais, teismas konstatavo, kad krovinio siuntėjos kaltės laipsnis yra didesnis ir sudaro 70 proc. kaltės, o vežėjos – 30 proc.

14.       Ieškovei neįrodžius, kad šalių konkliudentiniais veiksmais buvo pakeista transporto paslaugų sutartis, teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl 2165,90 Eur skolos ir palūkanų priteisimo.

15.       Teismas pagrįstomis pripažino dėl netinkamai pakrautų ir sutvirtintų padangų ieškovės patirtas papildomas 1700 Eur išlaidas. Atsižvelgdamas į šalių kaltės laipsnį dėl ieškovės patirtų papildomų išlaidų, teismas priteisė iš atsakovės dalį ieškovės patirtų išlaidų (70 proc.), t. y. 1190 Eur.

16.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. lapkričio 13 d. nutartimi panaikino Alytaus apylinkės teismo 2019 m. birželio 6 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei priteista iš atsakovės 1190 Eur nuostolių (patirtų išlaidų) atlyginimo, 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. vasario 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1162,77 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmetė; pakei sprendimo dalį, kuria atsakovei iš ieškovės priteista 390 Eur, ir priteisė atsakovei iš ieškovės 1300 Eur pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė atsakovei iš ieškovės 427 Eur apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. 

17.       Kolegija, įvertinusi šalių sudarytos transporto paslaugų sutarties (užsakymo) sąlygas dėl krovinio rūšies ir jo pakrovimo būdo, padarė išvadą, kad šia sutartimi šalys nustatė papildomus reikalavimus, susijusius su krovinio pakrovimo tvarka.

18.       Įvertinusi ieškovės ir faktinės krovinio vežėjos užsakymą (susitarimą), kolegija pažymėjo, kad ieškovė jame nenurodė, kaip konkrečiai turėjo būti pakrautos padangos, t. y. nenurodė krovinio pakrovimo sąlygų, dėl kurių ji buvo susitarusi su atsakove.

19.       Kolegija pažymėjo, kad CMR važtaraštyje nenurodyta jokių pastabų ir (ar) prierašų.

20.       Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal CMR konvencijos nuostatas šioje byloje siuntėja yra atsakovė, kuri siuntė vežėją, šiuo atveju ieškovę, parvežti iš Prancūzijos krovinio (palaidų dėvėtų padangų) į Lietuvą, ir juos siejo tarpusavio sutartiniai santykiai – transporto paslaugų užsakymas  sutartis.

21.       Remdamasi CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalimi, 9 straipsnio 2 dalimi, 10 straipsniu, CK 6.815 straipsnio 1 dalimi, Kelių transporto kodekso 32 straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593-687/2015), kolegija, atsižvelgdama į tai, kad CMR konvencija nereglamentuoja krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų, padarė išvadą, kad atsakomybė dėl užsakyme įtvirtintų pareigų įgyvendinimo vežėjai kyla ne CMR konvencijos (įstatymo) pagrindu, o vežimo sutarties (užsakymo) pagrindu. Šie vežėjos atsakomybės pagrindai yra skirtingi, jų taikymo sritys nagrinėjamoje byloje nekonkuruoja, todėl nekyla ir šių atsakomybės pagrindų konkurencija.

22.       Kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos situacija yra analogiška Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-593-687/2015 susiklosčiusiai situacijai, nes vežėja, pasirašydama užsakymą  sutartį, taip pat prisiėmė įsipareigojimus dėl padangų pakrovimo, t. y. padangos turėjo būti sukrautos eglute, o priekabos šonai turėjo būti sutvirtinti lentomis. Bylos įrodymai patvirtina, kad padangos pakrovimo metu nebuvo sudėtos, kaip nustatyta sutartyje, o priekaboje lentos sudėtos per retai, todėl krovinį pervežant padangos išlindo pro lentų tarpus, išpūsdamos priekabos tentą, tai ir buvo pagrindinė transporto priemonės sustabdymo ir vėliau nustatyto netinkamo krovinio vežimo priežastis.

23.       Kolegijos nuomone, šiuo atveju sutarties (užsakymo) sąlygos buvo aiškios ir tikslios, todėl ieškovė, pasirašydama sutartį, turėjo suprasti, kad ji prisiima joje nurodytas pareigas ne tik dėl krovinio pakrovimo stebėsenos, bet ir dėl tinkamo priekabos paruošimo bei krovinio išdėstymo (tvirtinimo) priekaboje, taip pat apsaugos pervežant krovinį.

24.       Kolegija pažymėjo, kad abi šalys yra verslo subjektai, joms krovinių gabenimas yra jų komercinės veiklos sritis. Šiuo atveju ieškovė, kuri pagal susitarimą su atsakove buvo vežėja, su Lenkijos įmone pasirašė krovinio pervežimo sutartį, tačiau faktinei vežėjai nenurodė prisiimto įsipareigojimo dėl konkrečios krovinio pakrovimo tvarkos ir tvirtinimo. Todėl tikėtina, kad faktinė krovinio vežėja jos galėjo ir nežinoti. Dėl šios priežasties kolegija sprendė, kad būtent ieškovė (vežėja) ir turi prisiimti visus su krovinio gabenimu susijusius nuostolius – turėtas papildomas transportavimo išlaidas.  

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

25.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1.                       Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.815 straipsnio 1 dalies ir Kelių transporto kodekso 32 straipsnio 1 dalies normas, nustatančias, kas yra atsakingas už tinkamą krovinio pakrovimą, taip pat nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2004; 2013 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2013; 2014 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2014; 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2019). Teismas, pripažinęs, kad pagal sutartį krovinį pakrauti turėjo siuntėja, vėliau nepagrįstai sprendė, kad vežėja (ieškovė), pasirašydama sutartį (užsakymą), prisiėmė įsipareigojimus dėl krovinio (padangų) pakrovimo ir tvirtinimo. Šalių sudarytoje sutartyje nenustatyta pareigos vežėjai nei pakrauti krovinį, nei jį sutvirtinti. Dėl šios priežasties, remiantis nurodytomis teisės normomis, už tinkamą krovinio pakrovimą ir sutvirtinimą buvo atsakinga atsakovė, kaip siuntėja, o vežėja yra atleidžiama nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punktą. Pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką, nesant aiškiai išreikšto šalių susitarimo dėl to, kad už krovinio pakrovimą, jo sutvirtinimą, sutvirtinimo kontrolę yra atsakingas vežėjas, siuntėjui tenka pareiga pateikiamą pervežti krovinį tinkamai ir saugiai pakrauti, sudėti, sutvirtinti taip, kad jį būtų galima saugiai gabenti viso pervežimo metu. Vežėjas gali būti laikomas ir pripažįstamas atsakingu už krovinio pakrovimą, jo sutvirtinimą, parengimą saugiai pervežti ir krovinio pakrovimo bei tvirtinimo kontrolę tik tuo atveju, jei šalys yra aiškiai ir nedviprasmiškai susitarusios dėl tokių vežėjo įsipareigojimų, vežėjas yra prisiėmęs tokius įsipareigojimus. Be to, nuostolių (išlaidų), dėl kurių atlyginimo byloje kilo ginčas, susidarymo priežastis buvo ne sutarties neatitinkantis krovinio pakrovimas, o netinkamas, nesaugus krovinio sutvirtinimas. O pagal kasacinio teismo praktiką, už krovinio sutvirtinimą taip, kad jį būtų galima saugiai gabenti viso pervežimo metu, yra atsakingas siuntėjas. Šiuo atveju vežėja sutartimi nebuvo prisiėmusi įsipareigojimo sutvirtinti krovinį ar kontroliuoti krovinio sutvirtinimo tinkamumą.  

25.2.                       Teismas nepagrįstai skundžiamą nutartį ir savo išvadas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-593-687/2015 pateiktais išaiškinimais. Nagrinėjamos ir minėtos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, faktinės aplinkybės yra kardinaliai priešingos. Pats teismas nagrinėjamoje byloje konstatavo, kad pagal sutartį krovinį (dėvėtas padangas) turėjo pakrauti ir pakrovė siuntėja. Tai patvirtina ir sutarties turinys, nes sutartyje vežėjai nebuvo nustatyta jokių įsipareigojimų dėl krovinio pakrovimo ar sutvirtinimo. Tinkamas, saugus krovinio pakrovimas ir sutvirtinimas buvo siuntėjos pareiga ir atsakomybė. Tuo tarpu minėtoje nutartyje, dar prieš pateikdamas konkrečius argumentus ir išaiškinimus, kasacinis teismas nurodė, kad pasisakoma dėl kai kurių CMR konvencijos nuostatų aiškinimo ir taikymo tais atvejais, kai vežimo sutartyje vežėjui yra nustatyta papildomų įsipareigojimų, susijusių su krovinio pakrovimu (iškrovimu) bei tvirtinimu, nes vežėjas sutartimi prisėmė atsakomybę už krovinio pakrovimą, iškrovimą ir sutvirtinimą.

25.3.                       Teismas pažeidė CK 6.193 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šių taisyklių aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010), nes nepagrįstai šalių sudarytos sutarties sąlygas aiškino neatsižvelgdamas į tikruosius sutarties šalių ketinimus. Taip nepagrįstai teismas išplėtė ieškovės, kaip vežėjos, sutartimi prisiimtų įsipareigojimų apimtį iki tokių pareigų, kurios vežėjai sutartyje nėra nustatytos. Teismas vežėjai, kuri pagal sutartį neturėjo nei pakrauti, nei sutvirtinti krovinio, nei kontroliuoti jo sutvirtinimo, perkėlė atsakomybę už neigiamas pasekmes, atsiradusias dėl to, kad krovinys buvo perduotas vežti jo tinkamai (pakankamai saugiai) nesutvirtinus. Šalių sudarytoje sutartyje yra įrašyta tik bendro pobūdžio informacija dėl transporto priemonės tipo ir krovinio. Sutartyje nėra įrašų dėl to, kad krovinį pakrauti sutartyje nurodyta tvarka, jį sutvirtinti turi vežėja. Sutartyje net nėra jokių vežėjos įsipareigojimų tikrinti ir kontroliuoti, ar krovinys kraunamas, tvirtinamas tinkamai. Sutartyje yra tik reikalavimai transporto priemonei. Tinkamas krovinio pakrovimas, jo parengimas saugiai pervežti tiek pagal sutartį, tiek faktiškai buvo siuntėjos atsakomybė. Be to, atsižvelgiant į sutarčių uždarumo principą, nuostatų apie padangų pakrovimą eglute ir kt. atskiras nenurodymas ieškovės su trečiuoju asmeniu (faktine vežėja) sudarytoje sutartyje nesudaro pagrindo perkelti ieškovei (vežėjai) atsakomybę už tai, kad siuntėja nevykdė pareigos tinkamai pakrauti ir sutvirtinti krovinį, paruošti jį saugiam pervežimui.

26.       Atsakovė atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad teismas nepadarė kasaciniame skunde nurodomų teisės normų pažeidimo; remiantis CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalimi, ieškovė atsako už faktinės vežėjos bendrovės „P.H.U. HANDEL Barbara Wilinska“ neteisėtus veiksmus, nes ieškovės pasamdyta vežėja neįvykdė Kelių transporto kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos – nepatikrino, ar pakrauto krovinio išdėstymas ir tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas krovinių vežimo sąlygas, todėl būtent ieškovė yra kalta dėl atsiradusių nuostolių.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl CMR konvencijos taikymo apimties tarptautinio pervežimo sutarčiai

 

27.       Vežimo sutartiniai teisiniai santykiai yra reglamentuoti CK šeštosios knygos IV dalies XL skyriaus normomis (CK 6.807–6.823 straipsniai). CK 6.808 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vežimo sutarties samprata  pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.

28.       Tais atvejais, kai krovinio vežimo teisiniams santykiams būdingi tokie požymiai, kad: 1) krovinys vežamas kelių transporto priemone už užmokestį; 2) krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose; 3) krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės, vežimo sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų, taip pat ir atsakomybės, klausimams spręsti taikytinas specialusis tarptautinės teisės aktas – CMR konvencija (Konvencijos 1 straipsnio 1 punktas).

29.       CMR konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, t. y. laikoma, kad klausimai, patenkantys į šios tarptautinės sutarties reglamentavimo sritį, be kita ko, vežimo sutarties šalių civilinė atsakomybė, yra išsamiai sureguliuoti ir nėra galimi jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo. Toks aptariamoje konvencijoje nustatyto teisinio reguliavimo pobūdis suponuoja nacionalinės teisės subsidiarumą klausimams, susijusiems su tarptautinio pervežimo teisiniais santykiais, spręsti – nacionalinės teisės normos taikomos tik tiek, kiek atitinkamas teisės klausimas nėra tiesiogiai sureguliuotas CMR konvencijos nuostatomis. Tokie šios konvencijos taikymo bendriausi ypatumai yra išskirti kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-611/2019, 22 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

30.       Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad tiek, kiek susiję su tarptautinio vežimo sutarties šalių civiline atsakomybe, išsamus teisinis reglamentavimas pasireiškia ir atsakomybės sąlygų, ir atsakomybės ribų požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008; 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-969/2019, 27 punktas).

31.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad vežėjo atsakomybė pagal CMR konvenciją prasideda nuo to momento, kai krovinys yra priimtas vežti, tačiau ne kitais tikslais (pvz., pateikus automobilį kroviniui pakuoti, saugoti prieš pervežant ir panašiai). CMR konvencijos nuostatos nereguliuoja visų iš vežimo sutarties kylančių teisinių santykių: pagrindiniai klausimai, reglamentuojami šia konvencija, yra susiję su transportavimo dokumentais ir vežėjo atsakomybe už krovinio praradimą ar nuostolio kroviniui sukėlimą, taip pat ir už pavėluotą krovinio pristatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-611/2019, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

32.       Taigi, jeigu krovinio vežimo sutartis atitinka šios nutarties 28 punkte nurodytas sąlygas, jai taikytina CMR konvencija, tačiau Konvencija taikoma tik joje tiesiogiai sureglamentuotiems vežimo teisinių santykių klausimams, o į CMR konvencijos tiesioginį reguliavimą nepatenkantiems klausimams taikytinos nacionalinės teisės normos. Tokiam CMR konvencijos taikymo aiškinimui neturi įtakos tarptautinio vežimo sutarties sudarymo momentas. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo išaiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-611/2019, 26 punktas).

33.       CMR konvencijos IV skyrius reglamentuoja vežėjo atsakomybės atvejus ir apimtį. Konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Pagal to paties straipsnio 4 dalies c punktą, vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas, jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu. Taigi, minėtos teisės normos nustato vežėjo atsakomybę už krovinio ar jo dalies praradimą ir (ar) jo sugadinimą, taip pat atvejus, kai vežėjas yra nuo šios atsakomybės atleidžiamas.

34.       Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 29–32 punktuose pateiktais išaiškinimais, atsižvelgdama į tai, kad CMR konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, ši Konvencija yra išsami ir negali būti aiškinama pernelyg plačiai, be to, negali būti pagal analogiją taikoma teisinėms situacijoms, tiesiogiai nenustatytoms Konvencijoje, sprendžia, kad CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies c punkto normos negali būti taikomos tuo atveju, kai vežėjas patyrė papildomų transportavimo (krovinio gabenimo) išlaidų, susijusių su kitos (papildomos, tinkamos kroviniui vežti) transporto priemonės pateikimu ir krovinio perkrovimu į šią transporto priemonę, kai krovinys nebuvo prarastas ar sugadintas.

35.       Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad krovinys (jo dalis) nebuvo prarastas ar sugadintas. Krovinys buvo pristatytas gavėjai (atsakovei), pretenzijų dėl krovinio ir jo kokybės, taip pat dėl pavėluoto krovinio pristatymo ieškovei pareikšta nebuvo. Papildomos transportavimo išlaidos atsirado dėl to, kad krovinį gabenanti transporto priemonė su tentine priekaba Vokietijoje buvo sustabdyta policijos pareigūnų ir jie dėl netinkamo krovinio tvirtinimo uždraudė tęsti pervežimą šia transporto priemone. Tęsti pervežimą buvo leista tik perkrovus krovinį į kietos konstrukcijos sunkvežimį. Taigi šiuo atveju ieškovės (vežėjos) patirti nuostoliai yra susiję su papildomomis krovinio gabenimo išlaidomis, atsiradusiomis dėl to, kad krovinys buvo gabenamas nesilaikant eismo saugumo reikalavimų, o ne dėl žalos kroviniui.

36.       Dėl šios priežasties, nepaisant to, kad šalių sudaryta 2018 m. spalio 12 d. krovinio pervežimo sutartis (užsakymas) atitinka CMR konvencijos 1 straipsnyje nurodytas sąlygas, pripažintina, jog, ieškovei (vežėjai) patyrus nuostolių, susijusių su papildomomis krovinio gabenimo išlaidomis, atsiradusiomis dėl to, kad krovinys buvo transportuojamas nesilaikant eismo saugumo reikalavimų, sprendžiant klausimą dėl atsakomybės už šiuos nuostolius CMR konvencija netaikytina. Šiam klausimui spręsti taikytinos CK civilinę atsakomybę ir vežimą reglamentuojančios, taip pat specialiosios krovinių vežimų organizavimą ir vykdymą reglamentuojančios teisės normos, įtvirtintos Kelių transporto kodekse (Kelių transporto kodekso 1 straipsnio 1 dalis). 

37.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisiškai nepagrįstais pripažįsta kasacinio skundo argumentus dėl ieškovės (vežėjos) atleidimo nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punktą.

 

Dėl atsakomybės už papildomas krovinio transportavimo išlaidas, kai krovinys buvo gabenamas nesilaikant eismo saugumo reikalavimų

 

38.       Minėta, nagrinėjamu atveju ieškovės (vežėjos) nuostoliai atsirado todėl, kad krovinys buvo gabenamas nesilaikant eismo saugumo reikalavimų, dėl to transporto priemonė buvo sustabdyta Vokietijos policijos pareigūnų, šie krovinio gabenimą leido tęsti tik krovinį perkrovus į kroviniui gabenti tinkamą transporto priemonę – vilkiką su kietos konstrukcijos priekaba. Aplinkybę, kad krovinys buvo gabenamas nesilaikant eismo saugumo reikalavimų, patvirtina Vokietijos policijos pareigūnų transporto priemonės vairuotojui 2018 m. spalio 17 d. paskirta bauda ir išduotas draudimas tęsti kelionę.

39.       Sprendžiant klausimą dėl nuostolių, susijusių su papildomomis krovinio gabenimo išlaidomis, atsiradusiomis dėl to, kad krovinys buvo gabenamas nesilaikant eismo saugumo reikalavimų, aktualios yra tiek teisės aktų, nustatančių eismo saugumo reikalavimus ir už juos atsakingus asmenis, nuostatos, tiek šalių sudarytos vežimo sutarties (užsakymo) sąlygos. 

40.       Teisėjų kolegija pažymi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2020 m. liepos 24 d. nutarime byloje Nr. 7/2019-10/2019 išaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, inter alia (be kita ko), konstitucinį teisinės valstybės principą, užtikrinti saugų eismą, inter alia, automobilių keliais, yra viešasis interesas. Todėl įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokius saugaus eismo reikalavimus, kurie yra būtini viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai užtikrinti, inter alia, atitinkamus reikalavimus eismo dalyviams.

41.       Eismo saugumas yra viešasis interesas ir, nepriklausomai nuo eismo saugumo sąvokų ir eismo saugumo reikalavimų reglamentavimo skirtingose valstybėse galimų skirtumų, jo pagrindinis tikslas yra tas pats – užtikrinti saugų eismą keliuose, išvengiant ar sumažinant eismo įvykių keliuose galimybes.

42.       Saugų eismą, be kita ko, užtikrina atitinkamų valstybės institucijų šiuo klausimu priimami sprendimai ir atliekami veiksmai organizuojant saugų eismą, naudojant inžinerines priemones tiesiant saugesnius kelius, kurie sumažintų eismo dalyvio neteisingo sprendimo tikimybę, o jam tokį priėmus ir įvykus eismo įvykiui, lemtų kuo švelnesnes eismo įvykio pasekmes.

43.       Tačiau eismo saugumas taip pat tiesiogiai priklauso ir nuo kitų jo pagrindinių elementų, t. y. nuo eismo dalyvių ir eisme dalyvaujančių transporto priemonių: eismo dalyviai (vairuotojai, keleiviai, pėstieji, dviratininkai ir pan.) patys asmeniškai privalo elgtis saugiai; eksploatuojamos transporto priemonės privalo būti saugios, padėti išvengti eismo įvykių ir apsaugoti eismo dalyvius jų metu.

44.       Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti, kad ieškovė, kaip vežėja (ieškovės pasitelktos faktinės vežėjos vairuotojas), buvo tiek eismo dalyvė, tiek atsakinga už tinkamos ir saugios, be kita ko, atitinkančios vežimo sutarties sąlygas, transporto priemonės kroviniui gabenti pateikimą.

45.       Kelių transporto kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei sutartyje nenurodyta kitaip, krovinį pakrauna siuntėjas, o iškrauna gavėjas; vežėjas privalo tikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas ir tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas krovinių vežimo sąlygas.

46.       Ši teisės norma imperatyviai įtvirtina vežėjo pareigą tikrinti krovinio išdėstymo ir tvirtinimo atitiktį eismo saugumo reikalavimams. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši vežėjo pareiga nepriklauso nuo to, kas pakrovė krovinį – siuntėjas ar vežėjas. Tai, be kita ko, yra susiję su tuo, kad eismo saugumas, minėta, yra viešasis interesas ir jį užtikrinti privalo kiekvienas eismo dalyvis. O vežėjas, kaip nurodyta šios nutarties 44 punkte, yra tiek eismo dalyvis, tiek už transporto priemonę atsakingas asmuo. Be to, būtent vežėjui, kaip krovinių gabenimo specialistui, turi būti žinomi atitinkamų krovinių saugaus transportavimo reikalavimai. 

47.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad eismo saugumas yra viešasis interesas, remdamasi Kelių eismo kodekso 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vežėjo pareiga tikrinti pakrauto krovinio išdėstymą ir tvirtinimą eismo saugumo reikalavimams, sprendžia, kad būtent vežėjas yra atsakingas už nuostolius, susijusius su papildomomis krovinio gabenimo išlaidomis, atsiradusiomis dėl to, kad krovinys buvo gabenamas nesilaikant eismo saugumo reikalavimų, išskyrus atvejus, kai jis objektyviai negalėjo suvokti, kad krovinio pakrovimas šių reikalavimų neatitinka. Šią aplinkybę – objektyvų negalėjimą suvokti, kad krovinio pakrovimas neatitinka eismo saugumo reikalavimų, privalo įrodyti vežėjas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).

48.       Pagal šalių sudarytos 2018 m. spalio 12 d. vežimo sutarties (užsakymo) sąlygas ieškovė įsipareigojo pargabenti iš Prancūzijos į Lietuvą dėvėtas padangas, o atsakovė įsipareigojo sumokėti už krovinio parvežimą. Sutartimi taip pat buvo sutartas transporto priemonės tipas – tentas, priekabos šonai turi būti sutvirtinti lentomis, bei krovinio išdėstymo transporto priemonėje būdas padangos kraunamos eglute. Pagal sutartį ieškovė nebuvo atsakinga už krovinio pakrovimą. Minėtam kroviniui gabenti ieškovė pasitelkė Lenkijos įmonę „P.H.U. HANDEL Barbara Wilinska“, ši įmonė ir buvo faktinė krovinio vežėja (UAB ,,Armavista“ užsakymas Nr. VE-18-10-115). Prie minėto užsakymo yra nurodytos bendrosios pervežimo sąlygos, jų 3 punkte nustatyta, kad vykdytojas pakrovimo metu turi: stebėti pakrovimo procesą, kreipdamas dėmesį į krovinio įpakavimą bei bendrą būklę; kontroliuoti kraunamo krovinio svorį ir jo atitikimą CMR bei užsakyme nurodytais parametrais; kontroliuoti paskirstymą ant puspriekabės ašių, o apie bet kokius neaiškumus pranešti užsakovui neišvažiuojant iš pasikrovimo vietos.

49.       Taigi, ieškovė, kaip vežėja, pagal šalių sudarytą vežimo sutartį privalėjo pateikti tinkamą transporto priemonę (vilkiką su priekaba), o pagal įstatymą         patikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas ir tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas krovinių vežimo sąlygas (Kelių transporto kodekso 32 straipsnio 1 dalis). Be to, viso krovinio vežimo metu būtent vežėjas yra atsakingas už atitinkamoje valstybėje galiojančių kelių eismo taisyklių laikymąsi.

50.       Byloje nustatyta, kad ieškovė atsakovės užsakymui įvykdyti pateikė transporto priemonę su tentine priekaba, jos šonai buvo sutvirtinti lentomis, tačiau nepakankamai. Šią aplinkybę patvirtina faktinės vežėjos vairuotojui Vokietijos policijos pareigūnui skirta bauda, byloje esančios fotonuotraukos, jose matyti, kad priekabos tentas dėl vežimo metu išsibarsčiusių padangų išsipūtė. Šios aplinkybės (vilkiko priekaba nebuvo tinkamai sutvirtinta lentomis) nagrinėjant bylą neginčijo ir ieškovė, priešingų aplinkybių ji taip pat nenurodo ir kasaciniame skunde.

51.       Teismų taip pat nustatyta, kad krovinį pakrovė siuntėja, padangos buvo pakrautos netinkamai (jos nebuvo sudėtos eglute), vežėja (faktinės vežėjos vairuotojas) CMR važtaraštyje jokių pastabų dėl krovinio išdėstymo ir jo tvirtinimo priekaboje nenurodė, apie netinkamą krovinio pakrovimą nei ieškovė, nei atsakovė informuotos nebuvo. Faktinė vežėja krovinį priėmė transportuoti. Byloje ieškovės nebuvo įrodyta, kad faktinei vežėjai (jos vairuotojui) nebuvo suteikta galimybės dalyvauti pakraunant krovinį.  

52.       Taigi šiuo atveju krovinio gabenimą pažeidžiant eismo saugumo reikalavimus nulėmė tai, kad ieškovė: 1) kroviniui gabenti pateikė netinkamą transporto priemonę (tentinė vilkiko priekaba buvo sutvirtinta nepakankamai); 2) priėmė krovinį vežti nepaisydama to, kad padangų pakrovimas neatitiko sutarties reikalavimų; 3) kroviniui pavojingai išsikišus pro tentą, tęsė kelionę. Tuo tarpu krovinio siuntėjos neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad krovinys buvo pakrautas nesilaikant sutarties reikalavimų – padangos nebuvo sukrautos eglute.

53.       Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybes, nurodytas šios nutarties 4852 punktuose, sprendžia, kad byloje teismų nustatytos aplinkybės dėl krovinio pakrovimo ir gabenimo nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovė, kaip vežėja, objektyviai negalėjo suvokti, kad krovinio pakrovimas, atsižvelgiant į sutarties sąlygų neatitinkančią transporto priemonę, kelia pavojų eismo saugumui. Dėl šios priežasties, remiantis šios nutarties 47 punkte nurodytu išaiškinimu, darytina išvada, kad šiuo atveju dėl nuostolių, susijusių su papildomomis krovinio gabenimo išlaidomis, atsiradusiomis dėl to, kad krovinys buvo gabenamas nesilaikant eismo saugumo reikalavimų, atsiradimo yra atsakinga ieškovė. Dėl to nėra teisinio pagrindo ieškovės patirtų papildomų krovinio transportavimo išlaidų atlyginimą priteisti iš atsakovės.  

54.       Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto teismo procesinio sprendimo teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

55.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą procesinį sprendimą, jį naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

56.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

57.       Kasacinio skundo netenkinus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos, todėl jos prašymas dėl 1897,66 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš atsakovės netenkintinas.

58.       Atsakovė prašo priteisti 500 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio. Dėl šios priežasties atsakovei iš ieškovės priteistina visa prašomų atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma – 500 Eur.

59.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 5,90 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas yra atmestas, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš kasacinį skundą padavusios ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Palikti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Korpus“ (j. a. k. 302656426) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Armavista“ (j. a. k. 302434621) 500 (penkis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Armavista“ (j. a. k. 302434621) valstybei 5,90 Eur (penkis Eur 90 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai        Gediminas Sagatys 

 

 

        Donatas Šernas

 

 

        Vincas Verseckas


Paminėta tekste:
  • CK
  • 3K-3-593-687/2015
  • CK6 6.815 str. Krovinių pakrovimas (iškrovimas)
  • 3K-3-34/2013
  • 3K-3-245/2014
  • 3K-3-245-611/2019
  • 3K-7-409/2010
  • CK6 6.808 str. Krovinio vežimo sutartis
  • 3K-3-296/2008
  • e3K-3-262-969/2019
  • e3K-3-377-611/2019
  • CPK
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CPK 88 str. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos