Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-184-2013].doc
Bylos nr.: 3K-3-184/2013
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
AB "SEB lizingas" 123051535 Ieškovas
"Maritransas" 148449632 tretysis asmuo
,,Vismora" 300583709 tretysis asmuo
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1.5. Bylos dėl nuomos
2.1.5.6. dėl finansinės nuomos (lizingas)
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.2. Prievolių įvykdymo užtikrinimas:
2.5.2.2. Laidavimas
2.5.6. Prievolių pabaiga:
2.5.6.3. Novacija
2.5.16. Nuoma:
2.5.16.10. Lizingas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.1. Apeliacinio proceso esmė, paskirtis ir tikslai
3.3.1.21. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr

                                                                                                                Civilinė byla Nr. 3K-3-184/2013

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-00392-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

36.2; 44.5.1 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. kovo 28 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Ž. D., G. D., A. K., G. M., R. M. ir R. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „SEB lizingas“ ieškinį atsakovams Ž. D., G. D., A. K., G. M., R. M. ir R. M., dalyvaujant tretiesiems asmenims UAB „Maritransas“ ir UAB „Vismora“, dėl skolos, delspinigių ir nuostolių priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

              Byloje sprendžiamas ginčas dėl laiduotojų prievolės atlyginti lizingo davėjo nuostolius, atsiradusius dėl to, kad lizingo gavėjas, už kurį buvo laiduota, pažeidė lizingo sutartį. Šiame kontekste nagrinėjamas teisės normų, reglamentuojančių laidavimo pasibaigimą bei kreditoriaus kaltę dėl dalies nuostolių atsiradimo, aiškinimas ir taikymas.

              Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų 3669,67 Lt skolos, 336 Lt delspinigių, 87 857,06 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 proc. metin procesin palūkanų nuo priteistos sumos.

              Ieškinys grindžiamas tokiomis aplinkybėmis. Ieškovas su atsakovais sudarė aštuonias laidavimo sutartis, kuriomis atsakovai neatlygintinai įsipareigojo kaip solidarieji skolininkai atsakyti ieškovui visu jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu, jei UAB „Vismora“ (lizingo gavėjas) laiku ir tinkamai neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal su ieškovu (lizingo davėju) sudarytas lizingo sutartis. UAB „Vismora“ savo įsipareigojimų neįvykdė.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 3669,67 Lt skolos, 336 Lt delspinigių, 87 857,06 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad ieškovas ir UAB „Vismora“ 2006 m. rugsėjo 25 d. sudarė dvi lizingo sutartis: Nr. E2006-090027 dėl vilkiko DAF FT XF95.480“ ir Nr. E2006-090028 dėl tentinės puspriekabės „Kel-Berg“. Ieškovas perdavė turtą UAB „Vismoravaldyti bei naudotis ir įsipareigojo, bendrovei įvykdžius lizingo sutarčių sąlygas, perleisti jį jos nuosavybėn. Ieškovas su atsakovais sudarė laidavimo sutartis, kuriomis atsakovai neatlygintinai įsipareigojo kaip solidarieji skolininkai atsakyti ieškovui visu jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu, jei UAB „Vismora“ laiku ir tinkamai neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal lizingo sutartis. Visi atsakovai sudarė su ieškovu po dvi laidavimo sutartis, tačiau abiem sutartimis laidavo už tuo pačiu numeriu pažymėtos lizingo sutarties tinkamą vykdymą. Lizingo sutarčių ir laidavimo sutarčių numeriai sutampa. Teismas sprendė, kad du kartus laiduoti už tos pačios sutarties vykdymą neracionalu, todėl, taikydamas sutarčių aiškinimo taisykles, konstatavo, jog visi atsakovai, sudarydami laidavimo sutartis Nr. E2006-090027 ir Nr. E2006-090028, laidavo atitinkamai už tokio paties numerio lizingo sutarties tinkamą įvykdymą. UAB „Vismora“ sutartinius įsipareigojimus vykdė netinkamai nuo 2008 m. gruodžio mėnesio lizingo įmokų nemokėjo; jų už atsakovą nesumokėjo ir laiduotojai. Kauno apygardos teismas 2009 m. sausio 9 d. nutartimi iškėlė UAB „Vismora“ bankroto bylą. Ieškovas, remdamasis lizingo sutarčių 18.1.5. punktu, 2009 m. liepos 30 d. raštu Nr. 02-3505 nutraukė lizingo sutartis su UAB „Vismora“ ir pareikalavo, kad atsakovai sumokėtų šių sutarčių kilusias skolas bei atlygintų nuostolius, kurių nepadengė susigrąžinto turto (lizingo dalyko) pardavimo kaina. 2011 m. birželio 22 d. UAB „Vismora“ buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Teismas nurodė, kad laiduotojų prievolės, pasibaigus pagrindiniam skolininkui, nepasibaigė, nes šalys laidavimo sutartyse susitarė, jog laidavimas galioja iki visiško ir galutinio prievolių pagal lizingo sutartį įvykdymo.

Lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 18.6.3 ir 18.6.4 punktuose nurodyta, kad UAB „Vismora“ per vieną savaitę nuo sutarčių nutraukimo dienos turi sumokėti visas įmokas, privalomas mokėti sutarties nutraukimo dieną, per tris darbo dienas grąžinti turtą lizingo davėjui ir atlyginti jo nuostolius taip, kad lizingo davėjas būtų sugrąžintas į tokią padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai vykdęs sutartį. Teismas nurodė, kad, UAB „Vismora laiku nesumokėjus lizingo įmokų (3669,67 Lt), kilo bendrovės ir jos laiduotojų (atsakovų) prievolė sumokėti šias įmokas ir delspinigius (lizingo sutarčių 3.7 ir 3.8 punktai), iš viso – 4005,67 Lt, todėl priteisė šią sumą ieškovui iš atsakovų solidariai (CK 6.6 straipsnio 1 dalis, 6.76 straipsnio 1 dalis, 6.567 straipsnio 1 dalis, laidavimo sutarčių 1.1 punktas).

Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas, pardavęs lizingo dalyku buvusį turtą, patyrė 87 857,06 Lt nuostolių (80 457 Lt pardavus vilkiką ir 7700,06 Lt pardavus puspriekabę), kuriuos pagal lizingo sutarčių 18.6.4 punktą ir laidavimo sutarčių 1.1 bei 1.2 punktus privalo solidariai atlyginti atsakovai (CK 6.81 straipsnio 3 dalis, 6.574 straipsnis). Teismas atmetė kaip neįrodytus atsakovų teiginius dėl ieškovo turėtos galimybės patirti mažesnius nuostolius bei abejones dėl turto pardavimo kainos pagrįstumo; nurodė, kad atsakovai galėjo ir turėjo suprasti, jog, UAB „Vismora“ nevykdant prievolių, jie turės jas įvykdyti ir imtis veiksmų, galinčių sumažinti lizingo davėjo nuostolius, susijusius su lizingo sutarčių nutraukimu. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad būtų suradę transporto priemonių pirkėjus ar patys siekę jas įsigyti. Teismas nurodė, kad tikroji daikto rinkos vertė yra ta, už kurią daiktas parduodamas. Vilkikas „DAF FT XF95.480“ parduotas už 55 244,80 Lt be PVM, o tentinė puspriekabė „Kel-Berg“ – už 7400,06 Lt be PVM; reiškia, tokia ir buvo šių daiktų vertė. Atsakovai neįrodė, kad daiktai parduoti už jų vertės neatitinkančią (mažesnę) kainą. Iš ieškovo pateiktų duomenų apie turto pardavimo eigą teismas nustatė, kad buvo siekta parduoti turtą už kuo didesnę kainą.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų teiginius, susijusius su lizingo dalyko subnuomos sutarties neigiama įtaka turto vertei. Byloje nenustatyta, kad subnuomininkas UAB „Maritransas“ būtų naudojęs turtą ne pagal paskirtį ar jį gadinęs. Teismas nurodė, kad atsakovai, manydami, jog subnuomininkas padarė nuostolių turtui daugiau, negu jų būtų padaręs lizingo gavėjas, turi galimybę pareikšti jam atgręžtinį reikalavimą (CK 6.83, 6.112 straipsniai).

Teismas taip pat nurodė, kad pagal CK 6.116 straipsnį skolininkas gali perkelti savo skolą kitam asmeniui tik tuo atveju, kai kreditorius sutinka. Ieškovas nesutiko, kad UAB „Maritransas“ pirmtakė – M. A. įmonė perimtų UAB „Vismora“ įsipareigojimus pagal lizingo sutartis. Atsakovai galėjo ir turėjo žinoti, kad bendrovės, už kurios prievolių įvykdymą jie laidavo, skolos nebus perkeltos M. A. įmonei (vėliau UAB „Maritransas“), todėl privalėjo imtis aktyvių veiksmų ieškovo nuostoliams sumažinti, tačiau to nedarė.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais, teismas sprendė, kad pagrindo mažinti nuostolius nėra, ir priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų visą ieškinyje nurodytą nuostolių atlyginimo sumą – 87 857,06 Lt.

 

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2012 m. birželio 25 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija atmetė atsakovų prašymą išreikalauti papildomus rašytinius įrodymus – AB „SEB lizingas“ patvirtiną Lizinguoto kilnojamojo turto priėmimo ir realizavimo tvarką, galiojusią iki 2010 m. sausio 1 d.; sprendė, kad prašymas nepagrįstas, nes buvo išspręstas pirmosios instancijos teisme atsisakant jį patenkinti, be to, šie dokumentai buvo pateikti atsakovams kitoje byloje tarp tų pačių šalių, taigi jie turėjo galimybę juos pateikti į šią bylą laiku.

Teisėjų kolegija pripažino nepagrįstais atsakovų teiginius, kad nebuvo pagrindo solidariai priteisti skolą iš visų atsakovų, nes laidavimo sutartys pasirašytos ne su visais; nurodė, jog iš bylos duomenų matyti, jog šalių ketinimas buvo sudaryti lizingo sutartis su UAB „Vismora“ esant visų jos akcininkų laidavimui.

Atsakovai taip pat teigė, kad laidavimo sutartimi Nr. E2006-090027 jie laidavo tik už UAB „Vismora“, bet ne už UAB „Maritransas“ prievolių įvykdymą, o turtas buvo perduotas naudoti UAB „Maritransas“, kuri tiesiogiai mokėjo lizingo įmokas ieškovui, remontavo turtą, jį draudė; atsakovai nebuvo apie tai informuoti, sutikimo nedavė, todėl jų prievolės pagal laidavimo sutartį laikytinos pasibaigusiomis. Teisėjų kolegija nustatė, kad UAB „Vismora“ prievolės pagal lizingo sutartis nebuvo perleistos trečiajam asmeniui UAB „Maritransas“, tik ieškovo sutikimu lizingo dalykas buvo jam subnuomotas 2008 m. gruodžio 19 d. subnuomos sutarties pagrindu. Teisėjų kolegija sprendė, kad laiduotojų atsakomybė nebuvo padidinta, todėl jų sutikimo nereikėjo; taip pat atmetė atsakovų argumentus dėl įvykusios novacijos, nes šalys nesudarė rašytinio susitarimo dėl sutarčių pakeitimo.

Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstą ir kitą atsakovų argumentą: kad UAB „Vismora“ prievolė sumokėti visas įmokas pagal lizingo sutartis, ieškovui jas nutraukus, atsirado 2009 m. rugpjūčio 7 d., o ieškovui per tris mėnesius nuo šios datos nesikreipus į atsakovus, laidavimo prievolė pasibaigė CK 6.88 straipsnio 1 dalies pagrindu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. P. B., D. B., bylos Nr. 3K-7-229/2009, išaiškino, kad šalių susitarimu nedraudžiama pakeisti CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nurodytus terminus, todėl tais atvejais, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamos bylos šalių laidavimo sutarčių 6.2 punkte nustatyta, jog sutartys galioja iki visiško prievolių pagal kreditavimo ir laidavimo sutartis įvykdymo, šios sąlygos atsakovai neginčija, taigi laidavimas galioja tol, kol bus įvykdyta visa juo užtikrinta prievolė. UAB „Vismora“ buvo pripažinta pasibaigusia ir likviduota Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimu; išregistruota 2011 m. birželio 22 d. Ieškovas ieškinį atsakovams pareiškė 2010 m. sausio 12 d., t. y. dar nepasibaigus pagrindiniam skolininkui.

Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovų pateiktas įrodymas – draudimo liudijimas Nr. 125717640 – nepatvirtina aplinkybės, jog turtas buvo parduotas už per mažą kainą, nes tai nėra turto vertinimo aktas, be to, jis surašytas daugiau kaip prieš metus iki turto pardavimo. Iš bylos duomenų matyti, kad turtas buvo siūlomas už didesnę kainą, tačiau neatsiradus pirkėjų kaina buvo sumažinta. Teisėjų kolegija nerado pagrindo konstatuoti ieškovo nesąžiningumą ar kaltę dėl nutraukus sutartis patirtų nuostolių dydžio.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

              Kasaciniu skundu atsakovai prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

              1. Teismai, konstatuodami, kad visi atsakovai laidavo pagal abi laidavimo sutartis, netinkamai taikė CK 6.78 straipsnio 1 dalį ir 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Pagal CK 6.78 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi turi būti pakankamai ir aiškiai apibūdinta prievolė, už kurią laiduojama, o esant ginčui dėl to, už kokią prievolę atsakovai laidavo, turėjo būti vadovaujamasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Atsakovų su ieškovu sudarytose laidavimo sutartyse aiškiai nustatyta, kad vieni atsakovai laiduoja pagal vieną lizingo sutartį, kiti – pagal kitą. Tai paneigia ieškovo teiginius, kad šalys susitarė, jog visi atsakovai laiduos už prievolių pagal visas lizingo sutartis įvykdymą.

              2. Teismas, aiškindamas laiduotojų atsakomybės pagal laidavimo sutartis pabaigą, pažeidė CK 6.87 straipsnio 4 dalies normą, kurioje nustatyta, kad tuo atveju, jei pagal lizingo sutartis padidėja laiduotojų atsakomybė ar atsiranda kiti laiduotojui nepalankūs padariniai, turi būti gautas laiduotojų sutikimas laiduoti šiomis sąlygomis, o tokio sutikimo nesant laidavimas baigiasi. Atsakovų sutikimas subnuomoti transporto priemones trečiajam asmeniui UAB „Maritransas“ nebuvo gautas, todėl laidavimo prievolės baigėsi. Teismas nepagrįstai sprendė, kad subnuomos sutarties sudarymas neturėjo įtakos atsakovų laidavimo prievolėms. Kadangi atsakovai laidavo už visų, o ne tik turtinių, UAB „Vismora“ prievolių tinkamą įvykdymą, tai, ieškovui sutikus ir UAB „Vismora“ perdavus transporto priemones subnuomos teise UAB „Maritransas“, kartu perduodant su turto naudojimu susijusias pareigas (tinkamai naudoti turtą, jį remontuoti, drausti), o atsakovams apie tokį lizingo sutarčių vykdymo sąlygų pakeitimą nepranešus ir jų sutikimo negavus, darytina išvada, jog atsirado CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sąlyga – laiduotojams nepalankios aplinkybės, kurioms esant nebuvo gautas jų sutikimas laiduoti pasikeitusiomis sąlygomis. UAB „Vismora“ ir UAB „Maritransas“ sudaryta subnuomos sutartis modifikavo ieškovo ir UAB „Vismora“ iš lizingo sutarčių kylančias teises ir pareigas; tai patvirtina tiek 2008 m. gruodžio 19 d. subnuomos sutartis, tiek kiti įrodymai, iš kurių matyti, kad UAB „Maritransas“ remontavo ir draudė transporto priemones, tiesiogiai mokėjo lizingo įmokas ieškovui, o šis tokį lizingo sutarčių sąlygų pakeitimą laikė tinkamu sutarčių vykdymu. Be to, subnuomos sutartimi UAB „Maritransas“ ir UAB „Vismora“ susitarė, kad UAB „Vismora“ teisės ir pareigos pagal lizingo sutartis bus perkeltos UAB „Maritransas“, kai ši sumokės UAB „Vismora“ skolas; UAB „Maritransas“ kreipėsi į ieškovą dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartis perkėlimo. Taigi subnuomos sutartimi šalys susitarė pakeisti lizingo sutarčių sąlygas, ieškovas su tuo sutiko, tačiau atsakovų sutikimo nebuvo gauta, jiems apie tai nepranešta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Avižienių projektai“ v. asociacija „Ekologinės statybos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-145/2011, išaiškino, kad susitarimo dėl laidavimo išsaugojimo esmė turi būti tai, jog laiduotojas žino ir sutinka su jo atsakomybės pagal laidavimo sutartį padidėjimu arba atsiradusiomis kitomis jam nepalankiomis aplinkybėmis (CK 6.87 straipsnio 4 dalis); atsakomybės pagal laidavimo sutartį padidėjimas arba atsiradę kiti laiduotojui nepalankūs padariniai gali būti susiję su kreditoriaus, skolininko ar prievolės objekto pasikeitimu. UAB „Vismora“ ir UAB „Maritransas“ laidavimo sutartimi buvo faktiškai susitarta dėl skolininko pakeitimo, todėl teismai, spręsdami, kad, esant pirmiau nurodytoms sąlygoms, neatsirado atsakovams nepalankių padarinių, netinkamai taikė ir aiškino CK 6.76 straipsnio 1 dalies, 6.78 straipsnio 1 dalies, 6.87 straipsnio 4 dalies, 6.567 straipsnio 1 dalies ir 6.571 straipsnio normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir nepagrįstai konstatavo, jog atsakovų atsakomybė pagal laidavimo sutartis nepasibaigė.

              3. Teismas, konstatuodamas, kad ieškovo atsisakymas sudaryti teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį perkėlimo sutartį negali būti laikomas rizikos prisiėmimu kaip civilinės atsakomybės netaikymo pagrindu, pažeidė CK 6.253 straipsnio 5 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. balandžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. Z. ir kt. v. VšĮ Marijampolės ligoninė, bylos Nr. 3K-7-255/2005, aiškindama CK 6.253 straipsnio 5 dalį, pabrėžė, kad rizikos prisiėmimas kaip civilinės atsakomybės netaikymo pagrindas yra tokie nukentėjusio asmens veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Kasatoriai byloje teigė, kad ieškovas savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ir taip prisiėmė jų riziką, nes: 1) transporto priemones atsiėmė tik 2009 m. rugpjūčio 24 d., nors bankroto byla UAB „Vismora“ buvo iškelta 2009 m. sausio 20 d.; 2) pardavė turtą už nepagrįstai mažą kainą; 3) nesutiko perkelti iš lizingo sutarčių kylančių įsipareigojimų UAB „Maritransas“, kuri būtų mokėjusi įmokas ir nuostolių apskritai nebūtų atsiradę. Teismai atmetė šiuos teiginius, nurodydami, kad kasatorių pateiktas draudimo liudijimas nepatvirtina turto vertės; nevertino jų argumentų, jog pagal lizingo sutarčių sąlygas transporto priemonės turėjo būti grąžintos per tris darbo dienas nuo lizingo sutarčių nutraukimo, o ieškovas daugiau kaip pusę metų jų nesusigrąžino, per tą laiką turto vertė krito. Teismai nepagrįstai atmetė kaip netinkamą turto vertės įrodymą atsakovų pateiktą draudimo liudijimą, iš kurio matyti, kad transporto priemonės rinkos vertė 2008 m. gruodžio 30 d. buvo 228 000 Lt, ir nepagrįstai sprendė, kad ieškovas, pardavęs turtą už 50 000 Lt, jį pardavė už rinkos kainą. Aplinkybė, kad ieškovas atsisakė perkelti iš lizingo sutarčių kylančias teises ir pareigas UAB „Maritransas“, taip pat patvirtina, kad jis pats savo kaltais veiksmais prisidėjo prie nuostolių padidėjimo. Ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Maritransas“ negalėjo tinkamai vykdyti iš lizingo sutarčių kylančių prievolių ieškovui, o šios bendrovės vadovas teismo posėdžio metu paliudijo, jog bendrovė sutiko įsigyti transporto priemones su visomis UAB „Vismora“ skolomis, be to, bylos įrodymai patvirtina, kad UAB „Maritransas“ sumokėjo visas UAB „Vismora“ skolas. Teismas, remdamasis aplinkybe, kad sutarčių laisvės principas neįpareigoja ieškovo sudaryti sutartį su UAB „Maritransas“, ir ieškovo atsisakymo perkelti įsipareigojimus pagal lizingo sutartis UAB „Maritransas“ nepripažindamas nuostolius padidinusiu veiksniu, netinkamai taikė bei aiškino CK 6.253 straipsnio 5 dalį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai lizingo gavėjas susiduria su mokumo sunkumais, lizingo davėjo atsisakymas duoti sutikimą perleisti teises pagal lizingo sutartį kitai bendrovei galėtų būti vertinamas tuo aspektu, ar jis atitinka gerą verslo praktiką ir nepažeidžia lizingo gavėjo teisių, kas sudarytų prielaidas civilinei atsakomybei kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „4 vėjai ir KO“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-99/2012).

              4. Teismas subnuomos sutarties sudarymo ir trečiojo asmens prievolės vykdymo ieškovui nepagrįstai nepripažino novacija (CK 6.87 straipsnio 5 dalis, 6.141 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. kovo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Avižienių projektai“ v. asociacija „Ekologinės statybos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-145/2011, išaiškino, kad novacija laikoma vieno ar kelių prievolės esminių elementų (prievolės šalies, dalyko, įvykdymo būdo) naujumas, dėl kurio visiškai ar iš dalies pasibaigia prievolė vienai ar visoms jos šalims; šalių susitarimas dėl novacijos gali būti išreiškiamas vienoje ar keliose sutartyse arba kitokiu būdu. UAB „Vismora“ ir UAB „Maritransas“ subnuomos sutartyje nustatyta, kad visas prievoles pagal lizingo sutartis perima UAB „Maritransas“, be to, ieškovo sutikimu šalys susitarė, kad po šešių mėnesių po subnuomos sutarčių pasirašymo visos teisės ir pareigos pagal lizingo sutartį bus perleistos UAB „Maritransas“. Bylos įrodymai patvirtina, kad UAB „Maritransas“ realiai perėmė UAB „Vismora“ įsipareigojimus ir juos vykdė. Taigi įvyko novacija dėl įvykdymo būdo ir šalių pasikeitimo (subnuomos sutarties pagrindu įsipareigojimus pagal lizingo sutartį pradėjo vykdyti UAB „Maritransas“, o ieškovas tokį lizingo sutarčių įvykdymo būdą priėmė). Šiuo atveju novacija buvo išreikšta subnuomos sutartyje ir ieškovo išduotame rašytiniame sutikime sudaryti tokią sutartį. Novacijos atveju visiškai ar iš dalies pasibaigia prievolė vienai iš šalių. Šiuo atveju UAB „Vismora“ prievolės ieškovui pasibaigė iš dalies, subnuomos sutartimi šalys susitarė, kad po šešių mėnesių UAB „Vismora“ prievolės baigsis visiškai. Atsakovai nedavė sutikimo ieškovui laiduoti už UAB „Maritransas“, todėl pagal CK 6.87 straipsnio 5 dalį nuo subnuomos sutarties pasirašymo dienos jų prievolės pagal laidavimo sutartis pasibaigė.

              5. Teismai, konstatuodami, kad visi atsakovai laidavo pagal abi lizingo sutartis, pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Teismai nepašalino prieštaravimų tarp esančių įrodymų dėl šalių ketinimo laiduoti pagal lizingo sutartis, o sprendimą priėmė remdamiesi prielaidomis, kad neracionalu laiduoti visiems atsakovams pagal atskiras lizingo sutartis. Įrodinėjimo taisyklės buvo pažeistos ir vertinant aplinkybes, susijusias su teisių bei pareigų pagal lizingo sutartį perkėlimu UAB „Maritransas“. Ieškovas, teigdamas, kad UAB „Maritransas“ buvo nepajėgi perimti šiuos įsipareigojimus, turėjo šią aplinkybę įrodyti, tačiau teismas tokių įrodymų nepareikalavo, todėl išvada, jog ieškovas pagrįstai atsisakė perkelti iš lizingo sutarčių kylančius įsipareigojimus UAB „Maritransas“, laikytina nepagrįsta įrodymais. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovų prašymą išreikalauti iš ieškovo jo patvirtintą Lizinguoto kilnojamojo turto priėmimo ir realizavimo tvarką, taip pažeisdamas CPK 302, 314 straipsnius, nes pirmosios instancijos teismo nepagrįstas atsisakymas išreikalauti įrodymus yra pagrindas prašyti juos išreikalauti apeliacinės instancijos teismo.

 

              Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AB „SEB lizingas“ prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti; nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

              1. Pirmuoju kasacinio skundo argumentu kasatoriai iš esmės įrodinėja tai, kad su ieškovu buvo sudarytos dvi skirtingos laidavimo sutartys Nr. E2006-090027 ir E2006-090028, kuriomis buvo laiduojama už tos pačios lizingo sutarties Nr. E2006-090027 tinkamą įvykdymą, tačiau akivaizdu, jog dviejų skirtingų numerių laidavimo sutarčių, kuriomis būtų užtikrinamas tos pačios lizingo sutarties vykdymas, sudarymas neturi loginio pagrindo. Be to, lizingo sutarčių Nr. E2006-090027 ir Nr. E2006-090028 dalykai (vilkikas ir tentinė puspriekabė) neatskiriamai susiję ir naudojami kaip vienas vienetas, todėl logiška, jog atsakovų buvo prašoma laiduoti už abi lizingo sutartis. Akivaizdu, kad sudarant laidavimo sutartis Nr. E2006-090028, buvo padaryta techninė klaida, t. y. sutarčių 1.1 punkte nepakeistas sutarties, už kurią laiduojama, numeris. Teismai pagrįstai šią aplinkybę įvertino būtent kaip klaidą ir sprendė, kad tai negali būti pagrindas atmesti ieškinį.

              2. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad jų laidavimas laikytinas pasibaigusiu CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. 2008 m. gruodžio 19 d. subnuomos sutartį su UAB „Maritransas“ UAB „Vismora“ vardu, kaip šios bendrovės direktorius, pasirašė kasatorius R. M., taigi jam buvo žinoma apie lizinguojamo turto subnuomą, todėl teiginys, kad apie sutarties sudarymą nepranešta, neatitinka tikrovės. Be to, kasatoriai nenurodo, kokios konkrečios jiems nepalankios aplinkybės atsirado dėl turto subnuomos. Kasatoriai klaidingai teigia, kad sudarant subnuomos sutartį faktiškai buvo susitarta dėl skolininko pakeitimo. 2008 m. gruodžio 19 d. AB „SEB lizingas“ rašte aiškiai nurodyta, kad ieškovas neprieštarauja tam, jog transporto priemonės būtų subnuomotos, su sąlyga, kad subnuomos sutartyse subnuomininkui būtų atskleista, jog, anksčiau termino nutrūkus UAB „SEB lizingas“ ir UAB „Vismora“ sudarytoms finansinio lizingo sutartims, tuo pat metu nutrūksta ir subnuomos sutartys. UAB „Maritransas“ ir UAB „Vismora“ subnuomos sutarties 6.2 ir 7 punktuose taip pat buvo nustatyta, kad subnuomininkas, praėjus šešiems mėnesiams po sutarties pasirašymo ir gavęs AB „SEB lizingas“ sutikimą, gali perimti visas subnuomotojo UAB „Vismora“ teises ir pareigas pagal lizingo sutartis. Šios aplinkybės patvirtina, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, sudarius subnuomos sutartį skolininkas nebuvo pakeistas, bet susitarta dėl lizinguojamo turto subnuomos su galimybe UAB „Maritransas“ ateityje perimti UAB „Vismora“ įsipareigojimus. Sudarius subnuomos sutartį lizingo gavėju liko UAB „Vismora“. Be to, turto subnuomos galimybė buvo numatyta ir lizingo sutartyse; atsakovai, sudarydami laidavimo sutartis, tam neprieštaravo. Visa tai patvirtina, kad dėl subnuomos sutarties laiduotojams neatsirado jokių nepalankių aplinkybių, todėl teismai pagrįstai atsisakė laidavimą pripažinti pasibaigusiu CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu.

              3. Kasatoriai neįrodė, kad transporto priemonių vertė per laiką nuo bankroto bylos iškėlimo iki tol, kol jas atsiėmė ieškovas, pasikeitė taip, jog turtą atsiėmus iš karto po bankroto bylos iškėlimo jis galėjo būti parduotas kur kas brangiau ir atsakovų atsakomybės mastas būtų buvęs mažesnis. Taip pat nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl per mažos turto pardavimo kainos. Kasatoriai nepateikė transporto priemonių vertinimo, todėl teismai pagrįstai konstatavo, jog jie neįrodė aplinkybės, kad transporto priemonės buvo parduotos už per mažą kainą. Kasatorių pateiktas draudimo liudijimas negali būti laikomas lizinguotų transporto priemonių vertinimu, nes neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 21 straipsnio 5 dalies, 23 straipsnio reikalavimų turto vertinimo ataskaitai, todėl teismai pagrįstai juo nesirėmė. Be to, šis dokumentas surašytas beveik prieš metus iki turto pardavimo, per tą laiką prasidėjo ekonominis nuosmukis ir tokio turto paklausa krito. Kasatorių teiginiai, kad ieškovas turėjo įrodyti, jog UAB „Maritransas“ negalėjo tinkamai įvykdyti iš lizingo sutarčių kylančių įsipareigojimų, o tokių įrodymų nesant ieškovo atsisakymas perkelti įsipareigojimus neatitinka geros verslo praktikos ir sudaro pagrindą laiduotojus atleisti nuo civilinės atsakomybės, nepagrįsti. Kasatoriai be jokio pagrindo siekia perkelti ieškovui įrodinėjimo pareigą. Kadangi atsakovai tvirtino, kad UAB „Maritransas“ buvo finansiškai pajėgus įvykdyti UAB „Vismora“ sutartis, tai jie ir turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus (CPK 178 straipsnis). Be to, pagal CK 6.116 straipsnio 1 dalį perkelti savo skolą kitam asmeniui skolininkas gali tik tuo atveju, kai kreditorius sutinka. Natūralu, kad kreditorius, spręsdamas dėl skolos perkėlimo, naujajam skolininkui gali nustatyti papildomas sąlygas, kurias įvykdžius bus duotas sutikimas įsipareigojimams perkelti. UAB „Vismora“ prašymas perkelti įsipareigojimus pagal lizingo sutartis UAB „Maritransas“ iš esmės reiškė, kad AB „SEB lizingas“ turi finansuoti nebe UAB „Vismora“, o UAB „Maritransas“, todėl jis turėjo įvertinti UAB „Maritransas“ galimybes įvykdyti sutartis ir tam galėjo pareikalauti papildomų perkeliamų prievolių užtikrinimo priemonių (Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 36 dalis, 31 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Ieškovas, turėdamas abejonių dėl UAB „Maritransas“ galimybių įvykdyti perkeliamus įsipareigojimus, kasatorių paprašė laiduoti už šią bendrovę, tačiau jie atsisakė tai padaryti. Taigi skolos perkėlimas neįvyko būtent dėl kasatorių kaltės, todėl jų teiginiai, kad ieškovo veiksmai neatitiko geros verslo praktikos ir tai yra pagrindas atleisti juos nuo atsakomybės, nepagrįsti.

              4. Kasacinio skundo argumentai dėl novacijos nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad kasatoriai remiasi prieštaringais argumentais: viena vertus, teigia, jog ieškovas kaltas dėl nuostolių atsiradimo, nes neperkėlė įsipareigojimų UAB „Maritransas“, kita vertus, įrodinėja, kad įsipareigojimų perkėlimas (novacija) įvyko. Pagal CK 6.141 straipsnio 2 dalį novacija nepreziumuojama, todėl ji turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai pareikšta. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas aiškiai sutiko su įsipareigojimų perkėlimu UAB „Maritransas“. Lizingo sutarčių 21.1 punktuose buvo įtvirtinta, kad visi sutarčių pakeitimai gali būti daromi tik rašytiniu abiejų šalių susitarimu. Rašytinio susitarimo, kuriuo ieškovas būtų sutikęs perkelti UAB „Vismora“ įsipareigojimus UAB „Maritransas“, nėra. Ieškovas tik išreiškė sutikimą, kad lizingo sutarčių galiojimo laikotarpiu turtas būtų subnuomotas UAB „Maritransas“ (tuo metu – M. A. įmonei), subnuomos sutartyse nurodant, jog, anksčiau termino nutrūkus ieškovo su UAB „Vismora“ sudarytoms lizingo sutartims, tuo pat metu nutrūksta ir subnuomos sutartys. Taigi akivaizdu, kad ieškovas sutiko ne su visų UAB „Vismora“ įsipareigojimų pagal lizingo sutartis perkėlimu UAB „Maritransas“, bet tik su turto subnuoma. Subnuomos sutartyje kalbama tik apie galimą įsipareigojimų perkėlimą ateityje.

              5. Atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamas ginčas iš esmės tarp tų pačių šalių, tik dėl kitų lizingo sutarčių (bylos Nr. 2-1264-232/2011). Šioje byloje ieškovas pateikė atsakovų nurodytą Lizinguoto kilnojamojo turto priėmimo ir realizavimo tvarką. Taigi rašytinis įrodymas, kurį apeliaciniame skunde prašė išreikalauti atsakovai, jiems buvo pateiktas dar tuo metu, kai ši byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, todėl atsakovai galėjo juo grįsti savo atsikirtimus. Tačiau nei nurodytoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1264-232/2011, nei nagrinėjamoje byloje atsakovai juo taip ir nepasinaudojo; tai paneigia jų teiginius dėl šio įrodymo būtinumo ir jų procesinių teisių pažeidimo.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

              Kasacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti net keletą laiduotojų teisių gynimo būdų ir atleisti juos nuo prievolės atsakyti kreditoriui už sutarties neįvykdžiusį skolininką, tačiau teismai nepagrįstai jų netaikė. Pagrindiniai kasatorių keliami klausimai susiję su laidavimo pabaigą reglamentuojančių teisės normų – CK 6.87 straipsnio 4, 5 dalių – aiškinimu bei taikymu, kreditoriaus kaltų veiksmų vertinimu kaip pagrindo atleisti skolininkus nuo atsakomybės (CK 6.253 straipsnio 5 dalis). Tai sudaro šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalyką (CPK 346 straipsnis).

 

              Dėl CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo ir aiškinimo

 

              Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, neatsižvelgdami į tai, jog kasatoriai laidavo ne tik už piniginių, bet ir kitų prievolių, susijusių su lizinguojamu turtu, įvykdymą, netinkamai taikė CK 6.87 straipsnio 4 dalį ir nepagrįstai konstatavo, kad subnuomos sutarties sudarymas neturėjo įtakos kasatorių laidavimo prievolėms.

              CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kiti laiduotojui nepalankūs padariniai, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Pažymėtina, kad ši norma reglamentuoja atvejus, kai prievolė modifikuojama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis prievolėje pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitos aplinkybės, lemiančios laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą. Tai gali būti aplinkybės, susijusios su kreditoriaus, skolininko ar prievolės objekto pasikeitimu, t. y. jo padidėjimu ar sumažėjimu, kainos ir atitinkamai skolos padidėjimu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avižienių projektai“ v. asociacija „Ekologinės statybos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-145/2011), taip pat aplinkybės, pasunkinančios prievolės vykdymo sąlygas ir atitinkamai padidinančios prievolės neįvykdymo tikimybę, padidinančios dėl skolininko netinkamo prievolės įvykdymo atsirandančius neigiamus padarinius ir pan., kai tokių aplinkybių sudarant laidavimo sutartį laiduotojas nenumatė ir jų galimų padarinių neprisiėmė. CK 6.87 straipsnio 4 dalies normai taikyti pirmiau nurodytų aplinkybių pasikeitimas turi būti esminis, t. y. jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai turi būti tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis. Nustačius tokias aplinkybes, dėl kurių laiduotojui atsiranda nepalankūs padariniai, galima konstatuoti, kad laiduotojas tokiomis sąlygomis nelaidavo ir nebūtų laidavęs, todėl jo prievolė pripažįstama pasibaigusia, nes neatitinka jo išreikštos valios sudaryti laidavimo sutartį.

              Ar aplinkybės, sudarančios pagrindą konstatuoti laidavimo pabaigą pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį, egzistuoja, yra fakto klausimas. Įstatyme neįtvirtinta konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis spręstina apie pasikeitusių aplinkybių esminę įtaką laiduotojo prievolės apimčiai, todėl ši aplinkybė nustatinėtina kiekvienu konkrečiu nagrinėjamu atveju. Taigi CK 6.87 straipsnio 4 daliai taikyti reikia nustatyti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti jų įtaką laiduotojo prievolei, nustatant jų mastą ir pobūdį.

              Byloje nustatyta, kad UAB „Vismora“ 2006 m. rugsėjo 25 d. su ieškovu AB „SEB lizingas“ (tuo metu – UAB SEB VB lizingas) sudarė dvi lizingo sutartis – Nr. E2006-090027 (dėl vilkiko) ir Nr. E2006-090028 (dėl puspriekabės); AB „SEB lizingas“ įsipareigojo perduoti transporto priemones valdyti ir naudotis UAB „Vismora“, o ši – sutartu grafiku mokėti lizingo įmokas su teise, tinkamai įvykdžius mokėjimo prievoles, įgyti turtą nuosavybėn; sutarties terminas – 60 mėnesių. Sutarčių 7.1.3 punktu šalys susitarė, kad UAB „Vismora“ turi teisę perduoti lizingo dalyką tretiesiems asmenims tik prieš tai gavęs rašytinį lizingo davėjo sutikimą, o perdavus turtą naudotis tretiesiems asmenims, lizingo gavėjas lieka atsakingas prieš lizingo davėją už turto būklę bei sutartyje nustatytų įmokų mokėjimą laiku. 2006 m. rugsėjo 26 d. kasatoriai su lizingo davėju AB „SEB lizingas“ pasirašė laidavimo sutartis, kuriomis įsipareigojo solidariai atsakyti už UAB „Vismora“ prievolių pagal lizingo sutartis tinkamą įvykdymą.

              Tokiomis aplinkybėmis sprendžiant, ar laiduotojų padėtis iš esmės pasunkėjo po laidavimo sutarčių sudarymo, turi būti išsiaiškinta, kokias prievoles jie prisiėmė laidavimo sutartimis ir ar vėliau atsiradusios aplinkybės šias prievoles iš esmės padidino. Laidavimo sutarčių 2.1 punkte nurodyta, kad jomis užtikrinama lizingo sutartis, su kurios sąlygomis laiduotojai yra susipažinę. Tai leidžia daryti išvadą, kad laiduotojams buvo žinoma lizingo sutarčių sąlyga, numatanti galimybę perduoti lizingo dalyką tretiesiems asmenims. 2008 m. gruodžio 19 d. UAB „Vismora“ su M. A. įmone (vėliau reorganizuota į UAB „Maritransas“) sudarė subnuomos sutartį, kuria perdavė laikinai valdyti ir naudotis lizinguojamą vilkiką ir sutarė, kad subnuomininkas tiesiogiai lizingo davėjui mokės lizingo įmokas, taip pat vykdys kitas su turtu susijusias pinigines prievoles, apdraus ir prižiūrės turtą; sutartyje nustatytos sankcijos už įsipareigojimų nevykdymą. AB „SEB lizingas“ davė sutikimą subnuomos sutarčiai sudaryti su sąlyga, kad joje subnuomininkui bus atskleista, jog, prieš terminą nutrūkus lizingo sutarčiai, pasibaigs ir subnuomos sutartis, ir kad subnuomos sutarties sąlygos neprieštaraus įstatymų reikalavimams bei lizingo sutarties sąlygoms. Taigi subnuomos sutarties sąlygos buvo naudingos UAB „Vismora“, nes subnuomininkas įsipareigojo vykdyti šios bendrovės prievoles lizingo davėjui, o lizingo sutarties šalis liko UAB „Vismora“, taip išsaugodama teisę pasibaigus lizingo sutarčiai įgyti vilkiką nuosavybėn. Tokiomis aplinkybėmis nėra pagrindo konstatuoti, kad subnuomos sutarties sudarymo faktas pasunkino kasatorių, kaip UAB „Vismora“ laiduotojų, padėtį, be to, minėta, kasatoriai, pasirašydami laidavimo sutartis, sutiko su jose nustatyta subnuomos galimybe. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ne dėl subnuomos sutarties sudarymo UAB „Vismora“ neįstengė vykdyti prievolių, kilusių iš lizingo sutarčių. Lizinguoto turto subnuoma – įprasta ūkinė–komercinė veikla, kurios atsakovai galėjo tikėtis iš lizingo gavėjo. Be to, byloje nustatytos aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, kad subnuomininkas nevykdė (netinkamai vykdė) savo pareigų pagal subnuomos sutartį, todėl buvo pablogintas subnuomotas turtas, pažeistos prievolės lizingo davėjui ar kitaip pabloginta lizingo gavėjo UAB „Vismora“ ir atitinkamai – už jo prievolių įvykdymą laidavusių kasatorių padėtis. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Pažymėtina, kad ir kasatoriai kasaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, jog subnuomos sutarties sudarymas pasunkino jų padėtį ir tai sudaro pagrindą taikyti CK 6.87 straipsnio 4 dalį bei pripažinti jų prievolę pasibaigusia. Hipotetinių svarstymų apie tam tikrų aplinkybių galimą neigiamą įtaką laiduotojų padėčiai nepakanka laidavimo sutarties pabaigai konstatuoti. CK 6.87 straipsnio 4 dalies normai taikyti, minėta, turi būti nustatytos konkrečios realiai egzistuojančios aplinkybės, darančios neigiamą įtaką laiduotojų prievolių apimčiai, o ši įtaka turi būti esminė. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta ir kasatoriai jų neįrodė (CPK 178 straipsnis). Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad subnuomos sutarties sudarymas pablogino kasatorių kaip laiduotojų padėtį, ir pripažinti kasatorių laidavimo prievoles pasibaigusiomis pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį.

 

              Dėl skolininko pakeitimo prievolėje

 

              Kasatoriai kaip vienu iš laidavimo sutarčių pabaigos pagrindų remiasi ir įvykusia novacija, t. y. skolininko prievolėje pasikeitimu, nes, jų teigimu, UAB „Maritransas“ realiai perėmė UAB „Vismora“ prievoles pagal lizingo sutartis ir jas vykdė, o ieškovas AB „SEB lizingas“ tokį įvykdymą priėmė, taigi faktiškai įvyko skolos pagal lizingo sutartį perkėlimas naujajam skolininkui, už kurį kasatoriai nelaidavo (CK 6.87 straipsnio 5 dalis). Šio argumento kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstu, nes jis neatitinka įstatymo nuostatų ir byloje nustatytų aplinkybių.

              Pagal CK 6.141 straipsnio 1 dalį novacija yra prievolės pasibaigimas, kai šalys vietoje esamos prievolės savo susitarimu sukuria pradinę prievolę pakeičiančią naują prievolę, turinčią skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą; novacija taip pat laikoma pradinio skolininko pakeitimas nauju, kai pradinį skolininką kreditorius atleidžia nuo prievolės įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Avižienių projektai“ v. asociacija „Ekologinės statybos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-145/2011, išaiškino, kad pagal CK 6.141 straipsnio 1 dalį pradinio skolininko pasikeitimas nauju yra novacija tais atvejais, kai kreditorius pradinį skolininką atleidžia nuo prievolės įvykdymo; jeigu šalių pasikeitimas sutartyje neatitinka šių reikalavimų, sutartiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip skolos perkėlimas, teisių ir pareigų perleidimas pagal šalių konkrečią sutartį. Laidavimo sutarties atveju skolininko pasikeitimo prievolėje atvejus ir jo padarinius reglamentuoja CK 6.87 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad laidavimas pasibaigia dėl skolininko, už kurį laiduotojas laidavo, pasikeitimo, jeigu laiduotojas nedavė sutikimo laiduoti už naująjį skolininką. Skolininko pakeitimas prievolėje (skolos perkėlimas) galimas dviem būdais: pirma, trečiasis asmuo gali pagal sutartį su kreditoriumi perimti skolininko pareigas ir teises (CK 6.115 straipsnis); antra, skolininkas gali sudaryti sutartį su kitu asmeniu (skolos perėmėju) ir perduoti jam savo skolą, bet tik tuo atveju, jeigu tokiam skolos perkėlimui raštu pritaria kreditorius (CK 6.116 straipsnio 1 dalis). Taigi abiem atvejais skolos perkėlimas galimas tik esant raštu išreikštai kreditoriaus valiai pritarti pradinio skolininko pakeitimui kitu skolininku. Imperatyvusis skolos perkėlimo santykių reglamentavimas yra pagrįstas, nes kreditoriui skolininko asmuo turi esminę reikšmę; sudarydamas sutartį su konkrečiu asmeniu jis įvertina savo kontrahento galimybes įvykdyti, taigi skolininko pakeitimas prieš kreditoriaus valią reikštų kreditoriaus teisių ir sutarties laisvės principo pažeidimą.

              Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad AB „SEB lizingas“ sutiko pakeisti skolininką iš lizingo sutarčių kylančiose prievolėse. Taip pat nenustatyta ir kitos aptariamam santykiui būtinos aplinktbės – kito asmens, kuris būtų prisiėmęs pirminio skolinimko pareigas prieš kreditorių tokiu būdu, kad pastarasis (pirminis skolininkas) taptų nuo prievolės vykdymo atleistas. Teismai nustatė, kad ieškovas neprieštaravo lizinguojamo vilkiko subnuomos sutarties sudarymui ir tam, jog subnuomininkas UAB „Maritransas“ tiesiogiai ieškovui vykdytų UAB „Vismora“ prievoles pagal lizingo sutartį, tačiau rašytinio šalių susitarimo dėl sutarčių pakeitimo nebuvo sudaryta, todėl nėra pagrindo teigti, kad UAB „Vismora“ buvo pakeista kitu skolininku (UAB „Maritransas“) ir kad dėl to kasatorių prievolės pasibaigė pagal CK 6.87 straipsnio 5 dalį. Tokia išvada prieštarautų imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, pagal kurias kreditoriaus valia dėl skolos perkėlimo privalo būti įforminta raštu, taip pat AB „SEB lizingas“ ir UAB „Vismora“ sudarytų lizingo sutarčių 21.1 punktui, kuriuo šalys susitarė, kad lizingo sutartis gali būti keičiama tik rašytiniu sutarties šalių susitarimu.

 

              Dėl kreditoriaus kaltės dėl nuostolių atsiradimo ar padidėjimo

 

              Kasatoriai atleidimą nuo prievolių pagal laidavimo sutartis vykdymo taip pat grindžia tuo, kad ieškovas, kaip kreditorius, elgėsi netinkamai, neapdairiai ir pats savo kaltais veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo; jų teigimu, ieškovo kaltė yra pagrindas atleisti juos nuo atsakomybės už kilusius nuostolius pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį. Kasacinis skundas motyvuojamas tuo, kad teismai netinkamai taikė CK 6.253 straipsnio 5 dalies normą; šis motyvas grindžiamas trejopo pobūdžio argumentais: pirma, tuo, jog ieškovas delsė susigrąžinti ir realizuoti transporto priemones, o per tą laikotarpį turto vertė krito; antra, transporto priemonės buvo parduotos už nepagrįstai mažą kainą; ir trečia, kasatorių teigimu, ieškovas, nesutikęs perkelti iš lizingo sutarčių kylančių teisių ir pareigų UAB „Maritransas“ ir taip išvengti galinčių atsirasti nuostolių, prisiėmė UAB „Vismora“ nemokumo riziką.

              Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad visos pirmiau nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas kasacinis skundas, yra faktinio pobūdžio, t. y. kasatoriai, teigdami, jog tam tikri ieškovo kalti veiksmai lėmė ar padidino žalos atsiradimą, turėjo tai įrodyti (CPK 178 straipsnis), tačiau byloje nepateikta tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

              Dėl turto realizavimo termino ir kainos. Bylos duomenys patvirtina, kad puspriekabę ieškovas susigrąžino 2009 m. kovo 9 d. surašyto priėmimo–perdavimo akto pagrindu, o vilkiką – 2009 m. rugpjūčio 24 d. priėmimo–perdavimo akto pagrindu; vilkikas buvo parduotas 2009 m. rugsėjo 29 d. už 55 245 Lt be PVM, o puspriekabė buvo parduota 2009 m. gruodžio 23 d. už 3452,80 Lt be PVM. Ieškovas nurodė, kad transporto priemonės buvo pardavinėjamos už didesnę kainą (vilkikas už 92 436,97 Lt, puspriekabė – už 9425 Lt), tačiau neatsiradus pirkėjų kaina buvo sumažinta. Šių aplinkybių kasatoriai nepaneigė. Pažymėtina, kad aplinkybėmis, jog transporto priemones parduoti buvo delsiama, o pardavimo kaina neatitiko (buvo gerokai žemesnė) jų rinkos vertės, rėmėsi kasatoriai (atsakovai), todėl jiems tenka šių aplinkybių įrodinėjimo našta (CPK 178 straipsnis), tačiau jie nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas nesistengė parduoti turto už kuo didesnę kainą ir kad turto pardavimo kaina neatitiko jo vertės pardavimo metu. Teismai taip pat nurodė, kad kasatoriai, būdami suinteresuoti turto pardavimu kuo didesne kaina ir kreditoriaus nuostolių sumažinimu, patys galėjo imtis priemonių turtui parduoti, tačiau to nedarė. Kasatoriai byloje rėmėsi tuo (šis argumentas nurodytas ir kasaciniame skunde), kad transporto priemonių rinkos vertę patvirtina jų draudimo liudijimuose nurodyta draudimo vertė, tačiau teismai pagrįstai atmetė šį argumentą kaip nepatvirtinantį nepagrįstai žemos transporto priemonių pardavimo kainos, nes draudimo liudijimas nėra transporto priemonės vertę patvirtinantis dokumentas.

              Dėl ieškovo atsisakymo UAB „Vismora“ teises ir pareigas pagal lizingo sutartis perkelti UAB „Maritransas“. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad šalys turėjo ketinimų UAB „Vismora“ teises ir pareigas pagal lizingo sutartis perkelti UAB „Maritransas“, ieškovas AB „SEB lizingas“ iš esmės tam neprieštaravo, tačiau pareikalavo, jog kasatoriai laiduotų už naująjį skolininką. Šiems atsisakius sudaryti laidavimo sutartis, UAB „Vismora“ teisės ir pareigos nebuvo perkeltos UAB „Maritransas“. Pirmiau minėta, kad kreditorius negali būti priverstas prieš savo valią sutikti su skolininko prievolėje pasikeitimu. Kita vertus, kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad tam tikromis aplinkybėmis kreditoriaus atsisakymas sudaryti pirminę sutartį pakeičiančią sutartį, kurios sudarymas leistų išvengti nuostolių ar juos sumažinti, gali būti pripažintas pagrindu konstatuoti kreditoriaus kaltę dėl nuostolių atsiradimo ar padidėjimo, bet tik tuo atveju, jeigu kreditoriaus elgesys yra nesąžiningas skolininko atžvilgiu ir pažeidžia sutarties šalių bendradarbiavimo pareigą. Tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovo AB „SEB lizingas“ nesąžiningumo nenustatyta. Ieškovas turėjo teisę, prieš sutikdamas su skolininko pagal lizingo sutartis pasikeitimu, pareikalauti tokio paties prievolės užtikrinimo, kokį jis turėjo sudarydamas sutartis su UAB „Vismora“. Toks kreditoriaus elgesys vertintinas kaip apdairus bei sąžiningas ir atitinkantis geros verslo praktikos standartus. O skolininkas, negalėdamas įvykdyti prievolės ir siekdamas perkelti ją kitam asmeniui, turi atsižvelgti ne tik į savo, bet ir į kreditoriaus interesus ir jų nepažeisti. To nagrinėjamoje byloje nesilaikyta, todėl, sutarties šalims nesusitarus dėl prievolių pagal sutartį perkėlimo, nėra pagrindo konstatuoti, kad kreditorius, nesutikęs jo padėtį bloginančiomis sąlygomis pakeisti skolininką, nelaikytinas atsakingu už pradinio skolininko negalėjimą įvykdyti prievolę.

              Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasatoriai, teigdami, jog ieškovas turėjo įrodyti UAB „Maritransas“ negalėjimą tinkamai vykdyti pareigas pagal lizingo sutartį, o to neįrodęs, pripažintinas nepagrįstai atsisakiusiu pakeisti lizingo gavėją, šių aplinkybių įrodinėjimo naštą neteisėtai perkelia ieškovui. Iš byloje nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad ieškovas turėjo pagrindą nesutikti, kad UAB „Vismora“ teises ir pareigas perimtų UAB „Maritransas“. Teigdami priešingai, kasatoriai turėjo tai įrodyti (CPK 178 straipsnis), tačiau tokių įrodymų byloje nėra.

 

              Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

 

              Dėl lizingo ir laidavimo sutarčių numerių. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu pirmąjį kasacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad atsakovai laidavo ne pagal abi, bet tik pagal vieną iš dviejų lizingo sutarčių. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, išnagrinėję sutarčių sudarymo aplinkybes ir sutarčių tekstą, padarė išvadą, kad šalys susitarė dėl laidavimo pagal abi lizingo sutartis; ši teismų išvada išsamiai motyvuota, o kasacinio skundo argumentai jos nepaneigia, taigi laidavimo sutartyse nurodyti tie patys lizingo sutarčių numeriai vertintini kaip techninė (rašybos) klaida. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų motyvus pripažindama išsamiais ir teisingais, išsamiau dėl to nepasisako, nes šiuo kasacinio skundo argumentu nekeliama teisės aiškinimo ar taikymo problemos, kuri sudarytų kasacijos pagrindą (CPK 346 straipsnis).

              Dėl įrodymų pateikimo apeliaciniame teisme. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 314 straipsnio nuostatas, nepagrįstai atsisakė patenkinti jų prašymą išreikalauti papildomą įrodymą – ieškovo patvirtintą Lizinguoto kilnojamojo turto priėmimo ir realizavimo tvarką. Šiam pažeidimui konstatuoti nėra pagrindo, nes apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovų prašomas išreikalauti įrodymas jiems buvo pateiktas kitoje tarp tų pačių šalių nagrinėjamoje byloje, todėl šie turėjo galimybę jį pateikti pirmosios instancijos teismui. Šių teismo konstatuotų aplinkybių kasatoriai kasaciniame skunde neginčija.

              Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Kasacinio skundo teiginiai, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimą bei teismo sprendimo išdėstymą ir motyvavimą reglamentuojančios CPK normos, iš esmės grindžiami tais pačiais argumentais, kuriais ginčijamos teismų išvados dėl šalių materialiųjų teisių ir pareigų vertinimo ir dėl kurių kasacinio teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje jau pasisakė, todėl pakartotinai dėl to pasisakyti nėra pagrindo.

 

              Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

              Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasaciniame teisme patirta 59,88 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovų kasacinio skundo, šios išlaidos valstybės naudai turėtų būti priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno po 9,98 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis). Tačiau CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10 litų. Dėl to, kadangi šioje byloje iš kiekvieno atsakovo išieškotina valstybės naudai bylinėjimosi išlaidų suma būtų mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, tai šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai iš atsakovų nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                                              Česlovas Jokūbauskas

 

                                                                                                                                            Zigmas Levickis

 

                                                                                                                                            Antanas Simniškis