Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-552-486-14].docx
Bylos nr.: A-552-486-14
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 288600210 atsakovas
Šiaulių rajono savivaldybė, atstovaujama Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 188726051 atsakovas
Lietuvos valstybė atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM 188704927 atsakovas
Kategorijos:
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.2. Bylos dėl žemės teisinių santykių
1.10. Bylos dėl statybos ir teritorijų planavimo
1.11. Bylos dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
1. ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
1.4. Ginčai, kilę iš žemės teisinių santykių
1.14. Teritorijų planavimas
1.14.3. Detalusis planavimas
1.14.3.3. Kiti su detaliuoju teritorijų planavimu susiję klausimai
1.15. Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
3. ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
3.21. Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. A552-486/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00191-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3

(S)

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. balandžio 7 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei Daliai Andraitienei,

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovams Jurgitai Tomkutei ir Rimvydui Justinui Šileikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos,  apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. L. skundą atsakovams Šiaulių rajono savivaldybei, atstovaujamai Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. B. ir R. B. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

Pareiškėja V. L. skundu (b. l. 2-7, I t.) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. A-1055(8.1) ir 2011 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. S-519 (8.43) bei priteisti iš atsakovo 5 700 Lt materialinės žalos ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėja patikslintais skundais (b. l. 160–165, I t.; 9, II t.) prašė panaikinti Administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. S-519(8.43) ir įpareigoti Administraciją iš naujo nagrinėti advokato Ž. R. 2011 m. sausio 21 d. pareiškimą Nr. 156/2011. Pareiškėja patikslintu skundu (b. l. 94-99, II t.) teismo prašė pripažinti Administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. S-519 (8.43) neteisėtu ir jį panaikinti; priteisti iš atsakovų – Šiaulių rajono savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) solidariai turtinės žalos 5 700 Lt ir neturtinės žalos 2 000 Lt atlyginimą. Teismo posėdžio, vykusio 2012 m. rugsėjo 17 d., metu pareiškėjos atstovas pateikė pareiškimą (b. l. 189, II t.), kuriuo atsisakė reikalavimo pripažinti Administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. S-519 (8.43) (atsisakymą) neteisėtu ir jį panaikinti.

Pagrįsdama reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėja paaiškino, jog ji Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriui pateikė prašymą, kuriuo prašė nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Šiaulių r., leisti padalinti į dvi lygias dalis ir prie V. L. žemės sklypo dalies prijungti valstybinės žemės dalį. Pareiškėja 2008 m. birželio 25 d. pateikė prašymą sąlygoms detaliojo planavimo dokumentui rengti, nurodydama detaliojo planavimo tikslą – sklypo padalijimas ir padidinimas valstybinės žemės fondo sąskaita. Tuo pagrindu buvo parengtas detalusis planas, kuris, jo sprendinius suderinus su atitinkamomis institucijoms, tuometiniam Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui bei tuometiniam Šiaulių apskrities teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriui 2009 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo akte pateikus teigiamą išvadą, buvo patvirtintas Administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. A-1055(8.1) „Dėl detaliojo plano (duomenys neskelbtini) kaime tvirtinimo“. Tačiau Administracija 2009 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. S3-802(1.44) atsisakė parduoti detaliuoju planu suplanuotą valstybinės žemės sklypą, motyvuodama tuo, kad pardavimui detaliajame plane suprojektuota valstybinės žemės dalis neatitinka Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkte numatytų sąlygų, nes (duomenys neskelbtini) k., Šiaulių r., esančios įsiterpusios laisvos valstybinės žemės plotas viršija 0,04 ha, todėl patvirtintas detalusis planas negalėjo būti realizuotas. Tačiau dėl atsakovų neteisėtų veiksmų nebuvo nutrauktos detaliojo planavimo procedūros, parengtas detalusis planas buvo patvirtintas. Pareiškėjos teigimu, detaliojo planavimo procedūroje dalyvavusios institucijos neatliko jų kompetencijai priskirtų veiksmų, t. y. nenustatė rengiamo detaliojo plano neatitikimo teisės aktams. Pareiškėja pažymėjo, kad neišdavus planavimo sąlygų sąvado (toliau – ir Sąvadas), neatlikus kitų veiksmų, ji nebūtų rengusi detaliojo plano, atlikusi kadastrinių matavimų ir dariusi topografinės nuotraukos. Pareiškėjos teigimu, už šių darbų atlikimą ji sumokėjo 5 700 Lt, todėl tokio dydžio suma turėtų būti priteista. Pareiškėjos teigimu, ji taip pat patyrė neturtinę žalą, t. y. neapibrėžta situacija, kilusi dėl institucijų kaltės, pareiškėjai sukėlė nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, stresą, emocinę ir nervinę įtampą, todėl, jos manymu, yra pagrindas pripažinti, kad jai buvo padaryta 2 000 Lt neturtinė žala.

Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybė, atstovaujama Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą (b. l. 109–111, 194–196, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms – neteisėtiems veiksmams, žalai ir priežastiniam ryšiui. Neteisėtumui konstatuoti privalu nustatyti, jog valdžios institucijos neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Šiaulių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyrius surinko iš suinteresuotų institucijų sąlygas sąvadui. Ši institucija, rinkdama sąlygas sąvadui, neturėjo galimybės nustatyti, kad žemės sklypo padidinimas iki 4 arų valstybinės žemės fondo sąskaita negalimas, nes neturi prieigų prie dokumentų bei registrų dėl laisvos valstybės žemės fondo. Atsakovas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių rajono savivaldybės atsakingų darbuotojų neteisėtus veiksmus. Atsakovo manymu, pareiškėja ir pati turi prisiimti atsakomybę, kadangi ji samdė specialistą, kuris privalėjo ne vien formaliai tenkinti pareiškėjos norus, bet ir vadovautis teisės aktais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nuolatinėje statybos komisijoje suderintas projektas dar teikiamas Teritorijų planavimo priežiūros skyriui, iš kurio gauta teigiama išvada dėl detaliojo plano tvirtinimo. Teigiamos išvados gavimas reiškė, kad nėra kliūčių detaliajam planui patvirtinti. Atsakovo manymu, visos šios aplinkybės rodo, jog nėra surinkta įrodymų, kad savivaldybė atliko neteisėtus veiksmus, elgėsi neapdairiai ar neatidžiai, todėl nėra pagrindo žalos atlyginimą priteisti iš Šiaulių rajono savivaldybės. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog pareiškėja neįrodė neturtinės žalos atsiradimo, kadangi jos pateikti duomenys apie susirgimus neįrodo, jog pareiškėjos negalavimai susiję būtent su minima situacija dėl detaliojo plano tvirtinimo, be to, neturtinės žalos priteisimui būtina nustatyti, kad ją padarantys veiksmai ar veiksniai yra ar buvo pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atsiliepimuose į pareiškėjos skundą ir patikslintus skundus prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, jog parengtas ir patvirtintas detalusis planas, kuriuo buvo numatyta padalinus privatų žemės sklypą prijungti laisvos valstybinės žemės dalį, prieštarauja įstatymams, tokios konfigūracijos žemės sklypas negali būti parduodamas be aukciono, kadangi pagal teisės aktus valstybinės žemės sklypas parduodamas be aukciono, jei jis yra įsiterpęs tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Vyriausybės nustatytų dydžių. Nagrinėjamu atveju, detaliojo organizatoriaus teises ir pareigas perdavus pareiškėjai, pastaroji, gyvendama toje vietovėje, privalėjo suprasti, jog teritorija, esanti laisvos valstybinės žemės fondo žemėje, kurią ji ketino prisijungti, nelaikytina įsiterpusia tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių ar išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų). Pareiškėja siekė asmeninės naudos, todėl jos argumentas, jog patvirtinus detalųjį planą, ji patyrė nepatogumų, atsakovo manymu, laikytinas nepagrįstu. Atsakovo teigimu, pareiškėjos užsakymu detalųjį planą rengusi architektė, turėdama kvalifikacinį atestatą, turėjo pareigą tinkamai įgyvendinti teisės aktus ir paaiškinti užsakovei, kad įstatymų nustatyta tvarka tokio dydžio, konfigūracijos laisvos valstybinės žemės plotas neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos ir jis negali būti suprojektuotas detaliajame plane pareiškėjai. Atsakovas pažymėjo, jog pagal Vietos savivaldos įstatymą, teritorijų planavimas yra savarankiška savivaldybės funkcija, todėl darė išvadą, jog Administracijos kvalifikuoti specialistai, turėdami projektuojamos teritorijos planą ir žinodami teritorijų planavimą reglamentuojančius teisės aktus, negalėjo išduoti planavimo sąlygų sąvado, leidžiančio rengti detalųjį planą, siekiant padalinti žemės sklypą ir padidinti jo plotą valstybinės žemės sąskaita. Atsakovas taip pat nurodė, jog nagrinėjamu atveju buvo rengiamas ne tik pareiškėjai priklausančio žemės sklypo detalusis planas, tačiau taip pat ir ketinamos prisijungti laisvos valstybinės žemės sklypo detalusis planas, todėl, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, perduoti detaliojo planavimo organizatoriaus teisių asmeniui, kuris nei valdo, nei teisėtai naudoja už jo privataus žemės sklypo ribos esantį laisvos valstybinės žemės plotą, savivaldybė negalėjo, o turėjo pati būti šio sklypo planavimo organizatorė bei patirti išlaidas už detaliojo plano parengimą. Atsakovas vadovavosi Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalimi, pažymėjo, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) turėjo įvertinti pateikto detalaus plano sprendinių atitiktį teisės aktams, tačiau ji pateikė teigiamą šios teritorijos planavimo dokumento išvadą, kurios pagrindu buvo priimtas sprendimas patvirtinti detalųjį planą. Atsakovas darė išvadą, jog teisines pasekmes sukėlė būtent Šiaulių rajono savivaldybės ir Inspekcijos veiksmai ir žala galėjo atsirasti būtent dėl šių institucijų, o ne Tarnybos veiksmų. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjos nurodyta 5 700 Lt turtinės žalos dydžio suma nepagrįsta, kadangi kyla abejonių, kada buvo daryta nuotrauka, be to, ji nebuvo būtina pradėti teritorijų planavimo procedūrą. Atsakovo manymu, kadastrinių bylų rengimo išlaidos taip pat nėra pagrįstos tinkamais dokumentais. Atsakovo teigimu, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat turėtų būti atmestas, kadangi pareiškėja nenurodė, kokio pobūdžio neturtinę žalą ji patyrė, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog dėl Tarnybos veiksmų būtų patyrusi fizinį skausmą, būtų suprastėjusi jos sveikatos būklė ar pan.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. B. atsiliepimuose į skundą (b. l. 154-155, 181-182, I t.) prašė pareiškėjos skundą nagrinėti teismo nuožiūra, teigė, kad pagal parengtą detalųjį planą pareiškėjai turėjo būti leista išsipirkti valstybinę žemę.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atsiliepime į skundą nurodė, jog palieka teismui spręsti savo nuožiūra dėl žalos atlyginimo pareiškėjai. Atsakovas paaiškino, jog Inspekcija nekompetentinga vertinti, ar planuojamas žemės sklypas atitinka teisės aktų reikalavimus. Inspekcija paaiškino, jog iš žemėtvarkos skyriaus buvo gautas suderintas projektas, jokių pasiūlymų ar pastabų nebuvo, visos sąlygos pagal išduotą sąvadą buvo įvykdytos, pažeidimų nerasta, pats žemės sklypo detaliojo plano projektas atitiko sąvado reikalavimus, todėl Inspekcija pateikė teigiamą išvadą. Atsakovas pažymėjo, jog teritorijos planavimo procedūra pradedama planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimu, specialiųjų projektavimo sąlygų išdavimu ir sąvado sudarymu. Inspekcijos teigimu, būtent šioje stadijoje turėjo būti sustabdyta planavimo procedūra, kad būtų išvengta neigiamų pasekmių. Atsakovas nurodė, jog žemėtvarkos skyrius, prieš išduodamas sąvadą, privalėjo išnagrinėti, kurioje vietoje yra žemės sklypas, turėjo išsiaiškinti visą situaciją ir nuspręsti, ar galima išduoti atitinkamas planavimo sąlygas, ar ne. Be to, kaip numato teisės aktai, parengus detaliojo planavimo dokumentą, jis turi būti suderintas su visomis planavimo sąlygas išdavusiomis institucijomis, kurios patikrina, ar detalusis planas parengtas laikantis nustatytų sąlygų. Nagrinėjamu atveju, ginčo žemės sklypo planavimo sąlygas suderino visos šias sąlygas išdavusios institucijos (tame tarpe ir žemėtvarkos skyrius), visos institucijos pripažino planavimo sąlygas įvykdytomis pagal teisės aktų reikalavimus, o patikrinimo išvada, kurią pateikė Inspekcija, tėra tik tarpinis viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas, kuris suinteresuotiems asmenims teisinių pasekmių nesukelia.

 

II.

 

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino – panaikino Administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. S-519(8.43) „Dėl nuostolių atlyginimo“ ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjos V. L. atstovo advokato Ž. R. 2011 m. sausio 21 d. pareiškimą Nr. 156/2011 iš naujo Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Teismas iš atsakovo pareiškėjai taip pat priteisė 1 210 Lt teismo išlaidų.

Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybės administracija padavė apeliacinį skundą (b. l. 31–32, II t.), kuriuo prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 9 d. nutartimi atsakovo Administracijos apeliacinį skundą patenkino iš dalies, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos skunduose pareikštus reikalavimus ir pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu išspręstus, darė išvadą, kad teismo sprendimas buvo priimtas ne dėl visų pareikštų reikalavimų. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos reikalavimas dėl Administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. A-1055(8.1) „Dėl detaliojo plano (duomenys neskelbtini) kaime tvirtinimo“ panaikinimo nepriimtas nagrinėti teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartimi, nes jam pareikšti buvo praleistas terminas, tačiau reikalavimas dėl 5 700 Lt materialinės žalos ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo buvo priimtas nagrinėti, pareiškėja jo nėra atsisakiusi įstatyme numatytu būdu ir tvarka.

Teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 3 dalimi, 52 straipsniu, pažymėjo, kad pareiškėjos skundo dalies reikalavimų atsisakymui taikytinos tos pačios proceso įstatymo nuostatos, kurios taikomos ir pareiškėjui atsisakant skundo – asmens pareiškimas (valia) atsisakyti skundo dalies turi būti pateikta raštu (ABTĮ 23 str. 1 d.), administracinė byla dalyje, kurioje pareiškėjas atsisako skundo, turi būti nutraukiama, o pareiškėjui išaiškinamos atsisakymo pasekmės (ABTĮ 101, 102 str.). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad skundo (arba jo dalies atsisakymas) ir jo tikslinimas ar jo pagrindo ar dalyko pakeitimas yra kokybiškai skirtingi procesiniai veiksmai. Pareiškėjo skundo tikslinimas turėtų būti suprantamas kaip jo pagrindo papildymas naujais teisiškai reikšmingais argumentais, susijusiais tiek su naujų faktinių aplinkybių, tiek su papildomų teisinių pagrindų nurodymu. Gali būti tikslinamas ir skundo reikalavimas pasirenkant papildomą ar alternatyvų pažeistos teisės gynimo būdą. Skundo pagrindo arba reikalavimų pakeitimas reiškia arba tos pačios pažeistos gynimą grindžiant iš esmės kita teisiškai reikšmingų aplinkybių (faktinių ir teisinių) visuma, arba iš esmės naujo pažeistos teisės gynimo būdo pasirinkimą. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo vertinti, jog pareiškėja paskutiniu patikslintu skundu būtų pakeitusi savo ankstesnius pareikštus reikalavimus, ar dalies reikalavimų būtų atsisakiusi, ji tik dar kartą pakartojo dalį savo skundo reikalavimų, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo nenagrinėti pareikšto reikalavimo dėl 5 700 Lt materialinės žalos ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti ir dėl pirmosios instancijos teismo padarytų neteisingų išvadų dėl Administracijos atliktos administracinės procedūros neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnio 2 dalies, 31 straipsnio, 34 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

Teisėjų kolegija vadovavosi Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalimi, nustatė, kad Administracija 2011 m. vasario 23 d. raštu Nr. S-519 (8.43) „Dėl nuostolių atlyginimo“ nesutiko panaikinti administracinio sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas ginčo detalusis planas. Pareiškėja pradiniu skundu buvo pareiškusi reikalavimą panaikinti Administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. A-1055(8.1), tačiau teismas atsisakė jį priimti nagrinėti, nes buvo pareikštas praleidus terminą. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pareiškėja savo pažeistų teisių gynimo priemone aiškiai nurodė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, o tokie reikalavimai nagrinėtini betarpiškai teisme nepriklausomai nuo to, ar administraciniai aktai, kurie nurodomi kaip asmens nuostolių atsiradimo pagrindas, yra pripažinti neteisėtais ir panaikinti, t. y. aplinkybė, kad sprendimas dėl detaliojo plano patvirtinimo nėra nuginčytas, neužkerta kelio pareiškėjai kreiptis į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnis vienareikšmiai nurodo, jog žala, atsiradusi dėl neteisėtais veiksmais įgyvendinamų teritorijų planavimo dokumentų, taip pat už teritorijų planavimo dokumentų rengimo, tvirtinimo ar motyvuoto atsisakymo pateikimo vilkinimą, atlyginama Civilinio kodekso, Žemės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Ginčus dėl žalos atlyginimo sprendžia teismas. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad administracinė procedūra reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo neturi būti taikoma.

Teisėjų kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dar kartą įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjos atstovo 2011 m. sausio 21 d. kreipimąsi „Dėl nuostolių atlyginimo“ Nr. 156/2011 yra beprasmis, neatitinkantis nei administracinei procedūrai, nei bylų nagrinėjimo teisme procesui keliamų principinių efektyvumo reikalavimų.

Teisėjų kolegija rėmėsi ABTĮ 136 straipsniu ir konstatavo, kad netinkamų ABTĮ normų taikymas pirmosios instancijos teisme lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą, liko neišnagrinėtas pagrindinis pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo, nebuvo atkleista bylos esmė, todėl skundžiamą sprendimą panaikino ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

 

III.

 

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, bylą dalyje dėl reikalavimo pripažinti neteisėtu  ir panaikinti Administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. S-519 (8.43) nutraukė pareiškėjai atsisakius skundo šioje dalyje ir teismui atsisakymą priėmus. Teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovų Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos bei Inspekcijos, solidariai 5 700 Lt turtinės žalos ir 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos atstovo 2012 m. rugsėjo 17 d. raštu pateiktas pareiškimas, kuriuo atsisakyta reikalavimo pripažinti Administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. S-519 (8.43) (atsisakymą) neteisėtu ir jį panaikinti, jam žinomos atsisakymo nuo skundo teisinės pasekmės, neprieštarauja įstatymui, nepažeidžia kitų byloje dalyvaujančių asmenų teisių ir teisėtų interesų, teismui yra priimtinas, todėl bylą šioje dalyje nutraukė.

Teismas rėmėsi ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, Civilinio kodekso 6.271, 6.246-6.248 straipsniais, nustatė, kad pareiškėja žalos atsiradimą kildina iš neteisėtų Administracijos, Tarnybos ir Inspekcijos (tuometės Šiaulių apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjų) veiksmų detaliojo planavimo procedūroje, kadangi pareiškėja detalųjį planą rengė, visas įstatymų nustatytas procedūras derindama su šiomis institucijomis, detalusis planas buvo suderintas ir patvirtintas, todėl tikėjosi, kad atliko viską teisėtai ir kad jos ketinimas šio detaliojo plano pagrindu prisijungti valstybinį žemės sklypą bus įgyvendintas.

Teismas vadovavosi Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktu, Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punktu, nustatė, kad 2 440 kv. m. ploto žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) padalijamas į tris žemės sklypus – 1 108 kv. m. ploto žemės sklypą, 666 kv. m. ploto žemės sklypą ir prie trečiojo 666 kv. m. ploto žemės sklypo prijungus 392 kv. m. valstybinės žemės, suformuojamas 1 058 kv. m. žemės sklypas. Detaliuoju planu suformuoto 392 kv. m. valstybinės žemės sklypo trys kraštinės ribojasi su valstybine žeme, kurioje žemės sklypai nesuformuoti, todėl nurodytas valstybinės žemės plotas nebuvo ir nėra apribotas nei privačių, nei valstybinių žemės sklypų ribomis, nei keliais (gatvėmis). Teismas darė išvadą, kad teritorija, kurioje detaliuoju planu suformuotas 392 kv. m. žemės sklypas, neatitinka Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkte, Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punkte nustatytos sąlygos, negali būti laikomas įsiterpusiu tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) žemės sklypų, todėl be aukciono pareiškėjai negali būti parduotas.

Teismas rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalimi, 26 straipsnio 4 dalimi, 27 straipsniu, aplinkos ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. D1-473 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių 25, 28 punktais, aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 patvirtinto Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo 9, 14, 15 punktais, nustatė, kad pagal pareiškėjos detaliojo plano rengimo metu galiojusių Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 370 (Vyriausybės 2004 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 867 redakcija) 20 punktą valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija tikrina, ar planavimo sąlygos ir sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, ar teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai atitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimo reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, ar atliktos visos teritorijos planavimo dokumentų rengimo, svarstymo, derinimo procedūros, teikia teritorijų planavimo dokumentą tvirtinančiai institucijai motyvuotas išvadas  dėl teritorijų planavimo dokumento.

Teismas darė išvadą, kad teritorijų planavimo procedūroje dalyvavusios savivaldybės ir valstybės institucijos (tarp jų – savivaldybės administracija, tuometinės apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyrius bei Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas) detaliojo planavimo procedūros metu, pradedant planavimo sąlygų išdavimu, turėjo pareigą tikrinti ne tik planavimo procedūrų, jų metu parengtų dokumentų, bet ir detaliojo planavimo tikslų atitikimą įstatymams ar kitų teisės aktų reikalavimams. Teismas pabrėžė, kad jau pareiškėjos 2008 m. gegužės mėn. prašyme, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartyje bei prašymuose išduoti planavimo sąlygas buvo aiškiai įvardinta, kad detalųjį planą ketinama rengti siekiant padidinti turimą žemės sklypą valstybinės žemės fondo sąskaita. Toks tikslas (valstybinės žemės pareiškėjai pardavimas be aukciono) prieštarauja teisės aktų nuostatoms, todėl rengiamu detaliuoju planu siekiami tikslai kaip prieštaraujantys teisės aktams negalėjo būti įgyvendinti. Planavimo sąlygos tokiam detaliajam planui rengti iš viso neturėjo būti išduodamos, o jas išdavus – detaliojo plano sprendiniai negalėjo būti derinami, dėl detaliojo plano negalėjo būti teikiama teigiama išvada ir jis negalėjo būti tvirtinamas. Tačiau visos detaliojo planavimo procedūroje dalyvavusios institucijos, t. y. Administracija (išduodama sąvadą, derindama detaliojo plano sprendinius, patvirtindama parengtą detalųjį planą) bei tuometė Šiaulių apskrities viršininko administracija (Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyrius, išdavęs planavimo sąlygas, suderinęs detaliojo plano sprendinius, ir Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, parengęs teigiamą išvadą) nenustatė ir neužfiksavo jokių teisės aktų pažeidimų.

Teismas nepagrįstu laikė Tarnybos teiginį, kad išduodant planavimo sąlygas, tuometinis žemėtvarkos skyrius neturėjo parengto techninio projekto ir negalėjo nustatyti, kurioje vietoje bus planuojamas valstybinės žemės prijungimas. Teismas pažymėjo, kad tokiu atveju minėta institucija, išduodama planavimo sąlygas, pagal savo kompetenciją privalėjo jas detalizuoti, valstybinės žemės prijungimą rengiamu detaliuoju planu nurodant konkrečioje, įstatymais leidžiamoje vietoje. Be to, žemėtvarkos skyrius derino parengtus detaliojo plano sprendinius Nuolatinėje statybos komisijoje, pasirašydamas parengtame detaliojo plano brėžinyje, todėl negalėjo nematyti, kurioje vietoje planuojama įsigyti valstybinę žemę. Teismas taip pat laikė nepagrįstu Administracijos teiginį, kad valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai pateikus teigiamą išvadą, savivaldybės administracija neturi pasirinkimo ir privalo tvirtinti pateiktą detalųjį planą. Teismas pažymėjo, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalies nuostatas, savivaldybės administracija, gavusi teigiamą išvadą, gali atsisakyti ją tvirtinti, planavimo organizatoriui pateikdama motyvuotą atsakymą. Teismas darė išvadą, kad, net ir turėdama teigiamą patikrinimo aktą, savivaldybės administracija neprivalėjo patvirtinti detaliojo plano ir turėjo užtikrinti jo teisėtumą baigiamajame teritorijų planavimo etape.

Teismas konstatavo, kad Administracija, tuometinės Šiaulių apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyrius (jo teisių perėmėja – Tarnyba) bei Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas (jo teisių perėmėja – Inspekcija) pareiškėjos rengiamo detaliojo plano rengimo procese neveikė taip, kaip pagal teisės normų reikalavimus privalėjo veikti, jų veiksmai pripažįstami neteisėtais.

Teismas pripažino pagrįstais pareiškėjos ir jos atstovo argumentus, kad detalųjį planą suderino visos institucijos, todėl ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimai padarytus pažeidimus detaliojo planavimo procese ir dėl šios priežasties jai negali kilti neigiamos pasekmės dėl valstybės valdymo ir valdžios institucijų veiksmų.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos prašomos priteisti išlaidos yra pagrįstos byloje esančiais dokumentais. Tarnybos teiginius, jog neaišku, kam buvo reikalinga toponuotrauka ir kadastrinių matavimų byla, teismas atmetė kaip nepagrįstus, atkreipdamas dėmesį, kad Inspekcijos atstovas teismo posėdyje patvirtino, jog tiek kadastriniai matavimai, tiek toponuotrauka buvo privalomi rengiant tokį detalųjį planą, o vien toponuotraukos padarymo data (daryta daugiau kaip prieš metus) nebuvo esminis pažeidimas ir kliūtis teikti teigiamą išvadą bei tvirtinti detalųjį planą. Teismas nurodė, kad pareiškėja į inicijuotą teritorijų planavimo procesą investavo tam tikras lėšas, kurios nedavė lauktos grąžos. Tai teismas pripažino pareiškėjos patirta turtine žala. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja nebūtų nukentėjusi dėl planavimo dokumentų rengimo, jeigu juos rengiant, derinant, tikrinant ir teikiant tvirtinti atsakovų atstovai būtų laikęsi teisės aktų reikalavimų. Teismas konstatavo, kad atsakovų Lietuvos valstybės ir Šiaulių rajono savivaldybės atstovų veiksmai, neatitinkantys teisės aktų reikalavimų, pareiškėjos inicijuotame teritorijų planavimo procese buvo pakankama pareiškėjai kilusių neigiamų padarinių atsiradimo priežastis, todėl konstatavo ir priežastinį ryšį tarp institucijų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos patirtos turtinės žalos.

Teismas vadovavosi Civilinio kodekso 6.250 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, atsižvelgė į tai, kad detaliojo planavimo procesas vyko gana ilgą laiką, šiame procese privalėjo būti atlikta daug teisės aktais reglamentuotų procedūrų, derinimų su įvairiomis institucijomis, pareiškėja tam įdėjo daug pastangų, turėjo pagrįstą lūkestį išsipirkti valstybinės žemės plotą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja patyrė be įprastinių, pasitaikančių gyvenime, papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, kurių nebūtų patyrusi, jeigu savivaldybės ar valstybės įgaliotos kompetentingos institucijos būtų atlikę jų kompetencijai priskirtus veiksmus, užkirsdami kelią detaliojo planavimo procedūros pradžiai ar nutraukę jau pradėtą detaliojo planavimo procesą. Teismas nustatė, kad pareiškėja savo reikalavimui pagrįsti pateikė išrašą iš medicininių dokumentų, kuriame konstatuoti jos nusiskundimai dėl jautrumo, streso, silpnumo, nurodyta, jog pareiškėjai taikytas reabilitacinis gydymas. Nors pateiktas išrašas apibūdina pareiškėjos būseną, praėjus daugiau kaip pusei metų nuo Tarnybos atsisakymo parduoti jai žemę pagal parengtą detalųjį planą, teismas šį įrodymą pripažino tinkamu, nes tokia būsena gali būti ilgalaikė, ginčo atveju – stiprėjanti, kadangi pareiškėja dėl savo dvasinės būsenos pagalbos buvo priversta kreiptis į medicinos įstaigą. Teismas konstatavo, kad pareiškėja dėl institucijų veiksmų patyrė neturtinę žalą, atsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų pažeidimo mastą ir trukmę, vadovavosi teisingumo ir protingumo kriterijais ir sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašoma priteisti 2 000 Lt dydžio neturtinė žala yra adekvati jos teisių pažeidimui.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl subjekto, kuriam kyla pareiga atlyginti patirtą turtinę ir neturtinę žalą, nėra būtina nustatyti viešosios atsakomybės proporcijas, t. y. individualiai įvertinti kiekvieno iš atsakovų atsakomybės apimtis. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos patirta žala yra susijusi su detaliojo planavimo procesu – pagal savo pobūdį ir esmę vientisa procedūra, todėl remiantis CK 6.279 straipsnio 1 ir 4 dalimis, valstybės ir savivaldybės atsakomybė nagrinėjamu atveju laikytina solidaria. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

 

IV.

 

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 3-9, III t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnybos manymu, teismas nepagrįstai laikė, kad Administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius pažeidė pareiškėjos teises ir neveikė taip, kaip turėjo veikti, atliko neteisėtus veiksmus, nes rengiamu detaliuoju planu siekiami tikslai kaip prieštaraujantys teisės aktams negalėjo būti įgyvendinami. Atsakovo nuomone, teismas priėjo nepagrįstą išvadą, kad detaliojo plano sąlygos negalėjo būti išduodamos. Tarnyba paaiškina, kad žemėtvarkos skyrius, išduodamas planavimo sąlygas, pagal kompetenciją turėjo jas detalizuoti, valstybinės žemės prijungimą nurodant konkrečioje, įstatymais leidžiamoje vietoje. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad teismas nevertino Šiaulių rajono savivaldybės ir Tarnybos atstovų pasisakymų teismo posėdžio metu dėl buvusios galimybės suprojektuoti įsiterpusio valstybinės žemės sklypo sąvoką atitinkantį taisyklingo stačiakampio formos žemės sklypą vienintelėje vietoje: nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pusės iki V. L. ir V. B. priklausančio žemės sklypo. Tarnyba daro išvadą, kad žemėtvarkos skyriaus 2008 m. liepos 22 d. rašte Nr. S-1219-(1.9.) „Dėl sąlygų pateikimo“ buvo visos galimybės suprojektuoti įsiterpusį valstybinės žemės sklypą, kurį būtų galima parduoti vadovaujantis Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto ir Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punkto nuostatomis. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad teismas nevertino aplinkybių, jog pareiškėja 2008 m. gegužės mėn. prašyme Šiaulių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjai prašė leisti padalinti sklypą į dvi dalis, o faktiškai detaliajame plane sklypas padalintas į tris dalis. Atsakovo manymu, detalųjį planą rengęs asmuo turėjo visas galimybes suprojektuoti įsiterpusį žemės sklypą, tačiau to nepadarė, todėl daro išvadą, kad pasekmės kilo ne dėl žemėtvarkos skyriaus veiksmų, o dėl projekto autorės parengtų projektinių sprendinių dalyje dėl suprojektuoto prijungiamo 392 kv. m valstybinės žemės sklypo ir Šiaulių rajono savivaldybės veiksmų. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad teismas nevertino, jog Administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. A-1055(8.1) patvirtintas detalusis planas yra nepanaikintas ir sukelia teisines pasekmes – suteikia teisę bendraturčiams privatų žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Šiaulių rajone, padalinti į tris dalis ir suformuotus žemės sklypus įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir detaliojo plano organizatoriai gali iš dalies realizuoti detaliojo plano tikslus. Atsakovas nurodo, kad teismas nedetalizavo, kokios Tarnybos – Šiaulių apskrities viršininko teisių ir pareigų perėmėjos žemės tvarkymo ir administravimo srityje, veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė. Atsakovo manymu, teismas netinkamai išaiškino materialines teisės normas, nenustatydamas priežastinio ryšio, nepasisakė dėl būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nevertino projekto autorės atliktų veiksmų įtakos neteisingo detaliojo plano parengimui, pasisakydamas dėl kilusių pasekmių, nevertino aplinkybės ir atsakovų argumentų, kad teritorijų planavimo organizatoriaus teisės buvo perduotos 2008 m. birželio 25 d. sutartimi Nr. SRZ-653 sklypo bendrasavininkiams. Atsakovas pažymi, kad pagal Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-239, 65-66 punktų nuostatas detaliojo plano organizatorius ir rengėjas yra atsakingi už pasekmes, atsiradusias dėl jų kaltės detaliojo planavimo proceso ir procedūrų metu. Tarnyba remiasi Civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad atsakomybė dėl detaliojo plano sprendinių kyla ir pareiškėjai, todėl mano, kad žalos atlyginimas turėjo būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą atmestas. Tarnyba remiasi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 19 punktu ir pažymi, kad visas administracines procedūras, susijusias su detaliojo plano (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Šiaulių rajone, parengimu, vykdė Administracijos tarnautojai, todėl jie turėjo pareigą įsitikinti priimamų sprendimų teisėtumu. Atsakovas daro išvadą, kad tarp Tarnybos veiksmų ir pareiškėjos nurodomos patirtos žalos nėra priežastinio ryšio, todėl civilinė atsakomybė negalėjo atsirasti. Tarnybos manymu, teismas, nustatydamas turtinės žalos dydį, vadovavosi abejotinais išlaidas pagrindžiančiais dokumentais, kadangi pareiškėja nepateikė jokių sutarčių, užsakymo užduočių ar sąskaitų faktūrų. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad topografinė nuotrauka buvo padaryta 2007 m. lapkričio mėnesį, t. y. dar prieš kreipiantis į Administraciją ir sudarant 2008 m. birželio 25 d. detaliojo plano organizatoriaus teisių perdavimo sutartį Nr. SRZ-653. Tarnyba nurodo, kad Žemėtvarkos skyrius sąlygas išdavė 2008 m. liepos 22 d., savivaldybė sąlygų sąvadą išdavė 2008 m. liepos 30 d., jame pažymėta, kad sąvadas yra 2008 m. balandžio 8 d. planavimo sąlygų sąvado patikslinimas, pareiškėja 2008 m. gegužės mėn. prašyme nurodė, jog prašymas tėra papildymas planavimo sąlygų sąvadui. Tarnyba daro išvadą, kad Žemėtvarkos skyriaus veiksmai negalėjo turėti įtakos pareiškėjos patirtoms išlaidoms dėl 2007 m. lapkričio mėn. parengtos topografinės nuotraukos. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad kvitas Nr. 0987025 išrašytas praėjus daugiau kaip po dviejų metų nuo paslaugos suteikimo dienos. Atsakovas pabrėžia, kad teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nevertino, jog pareiškėjos sveikatos sutrikimams galėjo turėti įtakos jos amžius, kitos asmeninės savybės. Atsakovo manymu, teismas neteisingai vertino pareiškėjos teisėtus lūkesčius, nes ir pačios pareiškėjos elgesys buvo veiksnys, lėmęs skunde nurodytos žalos atsiradimą. Tarnybos teigimu, pareiškėja negalėjo turėti teisėtų ir pagrįstų lūkesčių įgyvendinti tokius detaliojo plano sprendinius, kurie prieštarauja įstatymo normoms.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 13-16, III t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad už toponuotrauką apmokėta praėjus trims metams nuo jos padarymo, nurodo aplinkos ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. D1-473 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių 42 punktą ir daro išvadą, kad išlaidos, apmokėtos už toponuotraukos rengimą, neturėtų būti pripažįstamos pagrįstomis ir priteisiamos kaip patirta turtinė žala. Atsakovas taip pat nepagrįstomis laikė išlaidas už geodezinius matavimus, kadangi nebuvo pateikta sąskaita. Inspekcijos manymu, teismas nepagrįstai taikė solidariąją civilinę atsakomybę, nes nėra priežastinio ryšio tarp Inspekcijos veiksmų ir turtinės žalos atsiradimo. Atsakovas pabrėžia, kad net jei Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas būtų tinkamai atlikęs savo funkcijas ir teritorijų planavimo dokumento patikrinimo išvada būtų buvusi neigiama, pareiškėja vis tiek būtų patyrusi turtinę žalą. Atsakovo manymu, Inspekcija galėtų solidariai su kitais atsakovais atsakyti tik už tą žalą, kuri atsirado po to, kai buvo išduotas patikrinimo aktas su teigiama patikrinimo išvada, po kurios buvo patvirtintas detalusis planas. Inspekcija remiasi aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-831/3D-868 patvirtintu Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros tvarkos aprašo 8.1 punktu ir daro išvadą, kad Inspekcija negalėjo žinoti, įtakoti detaliojo plano rengimo, todėl dėl išlaidų, patirtų rengiant detalųjį planą, nėra atsakinga. Inspekcija taip pat atkreipia dėmesį, kad rengiant detalųjį planą jokių skundų ar pasiūlymų viešo svarstymo metu, kuriuos nagrinėjant priežiūros institucija būtų galėjusi patikrinti planavimo sąlygų ir sąvado teisėtumą dar iki detalaus plano pateikimo patikrinimui, nebuvo.

Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybė, atstovaujama Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, apeliaciniu skundu (b. l. 19-20, III t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Atsakovas pažymi, kad vykstant nuolatinei teisės aktų kaitai gali atsitikti taip, jog pareiškėja pasikeitus teisės aktams galės realizuoti savo ketinimus – ne aukciono būdu prisijungti valstybinės žemės dalį prie savo sklypo, nes detalusis planas nėra panaikintas. Administracijos manymu, žalos priteisimas galimas tik tuo atveju, jei yra panaikinamas detalusis planas. Atsakovo teigimu, pareiškėjai priteista per didelė neturtinė žala, nes jos sveikatos negalavimai yra susiję su amžiumi, anksčiau buvusiomis ligomis, bet ne dėl nervinės įtakos, nerimo ir pan. Administracijos manymu, pareiškėja nepakankamai pateikė įrodymų neturtinei žalai įrodyti. Atsakovas pažymi, kad nepakanka pateikti tik kvitus, įrodant patirtas išlaidas, susijusias su detaliojo plano rengimu.

Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybė, atstovaujama Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, atsiliepimu į apeliacinius skundus (b. l. 26-27, III t.) prašo siekiant įgyvendinti ekonomiškumo principą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atsiliepimu į apeliacinius skundus (b. l. 32-33, 45-46, III t.) prašo bylą spręsti teismo nuožiūra.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepimu į apeliacinius skundus (b. l. 35-36, III t.) prašo apeliacinius skundus tenkinti.

Pareiškėja V. L. atsiliepimu į apeliacinius skundu (b. l. 37-44, III t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinius skundus atmesti.

Pareiškėja pabrėžia, kad net ir turėdama teigiamą patikrinimo aktą, Administracija neprivalėjo patvirtinti detaliojo plano ir turėjo užtikrinti jo teisėtumą baigiamajame teritorijų planavimo etape, todėl atsakomybė kyla Šiaulių rajono savivaldybei. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad detalusis planas yra rengiamas pagal kompetentingų institucijų išduotas planavimo sąlygas, kuriose nurodyti visi reikalavimai, kurių turi laikytis planavimo organizatorius, rengdamas detalųjį planą, todėl nėra detalųjį planą rengusios architektės atsakomybės. Be to, žemėtvarkos skyrius derino parengtus detaliojo plano sprendinius Nuolatinėje statybos komisijoje, todėl negalėjo nematyti, kurioje vietoje planuojama įsigyti valstybinę žemę ir privalėjo tokių detaliojo plano sprendinių nederinti. Pareiškėjos manymu, tai, kad ji nepateikė sutarties, patvirtinančios susitarimą dėl detaliojo plano rengimo, nepaneigia faktinės aplinkybės, kad jai buvo suteiktos atlygintinės paslaugos, už kurias detalųjį planą rengusiai architektei pareiškėjai du kartus sumokėjo po 2 000 Lt, pinigų mokėjimo faktą patvirtinant buhalterinės apskaitos dokumentais – kvitais. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu Inspekcijos atstovas patvirtino, jog tiek kadastriniai matavimai, tiek toponuotrauka buvo privalomi rengiant detalųjį planą, o toponuotraukos padarymo data nebuvo esminis pažeidimas ir kliūtis teikti teigiamą detaliojo plano sprendinių patikrinimo išvadą ir tvirtinti detalųjį planą. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A192-400/2012 ir pažymi, kad detalusis planas sukelia pasekmes ne pareiškėjai, bet institucijoms, kurios privalo inicijuoti procesą dėl viešojo intereso gynimo ir neteisėto administracinio akto, patvirtinusio detaliojo plano sprendinius, panaikinimo. Pareiškėjos manymu, teismas jos patirtą žalą pagrįstai susiejo su detaliojo planavimo procesu, nes pagal savo pobūdį ir esmę šis procesas yra vientisa procedūra.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

V.

 

Byloje kilo ginčas dėl valstybės ir savivaldybės institucijų neteisėtais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėja patikslintuose skunduose taip pat kėlė reikalavimą panaikinti Administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. S-519 (8.43), tačiau šio reikalavimo atsisakė ir pirmosios instancijos teismas administracinę bylą šioje dalyje nutraukė. Teisėjų kolegija, patikrinusi administracinę bylą ABTĮ 136 straipsnio prasme, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nutraukta administracinė byla dėl minėto pareiškėjos reikalavimo, teisėta ir pagrįsta.

Atsakovų Šiaulių rajono savivaldybės bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos  Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytaisšių atsakovų priteistinos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dydžiais bei jų kaltės paskirstymu, mano, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma dalinė, o ne solidarioji atsakovų atsakomybė. Be to, atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujanti Nacionalinė žemės tarnyba apeliaciniu skundu iš viso nesutinka, kad žala buvo padaryta šios institucijos darbuotojų neteisėtais veiksmais.

Vertinant žalos atlyginimo sąlygas pagal CK 6.271 straipsnį, būtina pažymėti, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius (CK 6.245 str. 1 d.). Vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str.), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, nurodyta CK 6.250 straipsnyje.

Teismas, spręsdamas reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1286/2006). Nesant vieno iš minėtų elementų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą negalima (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2960-12)

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), tačiau šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas, nes atsižvelgęs į bylos aplinkybes teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus.

CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Nustatant priežastinį ryšį, sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Be to, nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika. Be to, turi būti įvertinti ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes. Būtina pažymėti, kad tam, jog būtų konstatuotas priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas, būtina visapusiškai analizuoti atsakovų veiksmus ir bylos faktines aplinkybes, turi būti įvertinta deliktinės atsakomybės apimtis, kurią sudaro pirmiau nurodytos ir kitos konkrečioje situacijoje reikšmingos aplinkybės.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Taigi nagrinėjamoje byloje pareiškėjai tenka pareiga įrodyti, kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ji patyrė jos nurodomą turtinę ir neturtinę žalą, o teismas turi įvertinti įrodymus ir nustatyti, ar yra visos trys pirmiau nurodytos viešosios atsakomybės sąlygos (CK 6.246, 6.249, 6.250, 6.247 straipsniai), kurių pagrindu atsakovai turėtų pareiškėjai atlyginti žalą.

Tikrinamos administracinės bylos medžiaga nustatyta, kad 2008 metais pareiškėja kartu su trečiuoju suinteresuotu asmeniu V. B. pageidavo padalinti jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą  ir prijungti prie jo valstybinės žemės dalį, besiribojančia su tuo sklypu. Tuo tikslu pareiškėja gavo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti, sudarė sutartį su architekte R. B., šios parengto detaliojo plano sprendinius suderino su visomis reikalingomis institucijomis, tarp jų ir su tuometiniu Šiaulių apskrities viršininko administracijos Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriumi, gavo teigiamą Inspekcijos išvadą, o Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktorius įsakymu patvirtino detalųjį planą. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad Tarnyba atsisako parduoti detaliuoju planu suplanuotą valstybinės žemės dalį, besiribojančią su pareiškėjos žemės sklypu, nes ši žemės dalis nelaikytina įsiterpusia tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių ar išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų).

Įvertinusi teisės aktus, reglamentuojančius detaliojo plano rengimą, derinimą ir tvirtinimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nagrinėjamu atveju valstybės bei savivaldybių institucijos neveikė taip, kaip turėtų veikti pagal įstatymus: Šiaulių apskrities viršininko administracijos Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius išdavė nekonkrečias planavimo sąlygas ir suderino akivaizdžiai prieštaraujančius teisės aktams detaliojo plano sprendinius, Inspekcija parengė teigiamą detaliojo plano patikrinimo išvadą, o Šiaulių rajono savivaldybė patvirtino detalųjį planą, kurio sprendiniai iš dalies prieštaravo teisės aktų reikalavimams. Taigi teisėjo kolegija laiko nustatytais šioje byloje neteisėtus atsakovų, kurie veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, veiksmus.

Minėti atsakovų neteisėti veiksmai sukėlė žalingas pasekmes – pareiškėja, sumokėjusi už detaliojo plano parengimą, negalėjo prijungti prie savo sklypo valstybinės žemės  dalies ir ją išsipirkti, taip patyrė nuostolius. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja savo rizika pasirinko tolesniam derinimui ir tvirtinimui būtent tą iš parengtų detaliojo plano projektų, kurio sprendiniai prieštaravo teisės aktų reikalavimams. Architektė R. B. buvo parengusi ir tokį detaliojo plano variantą, kuriuo būtų padalintas pareiškėjos žemės sklypas bei prie jo prijungta valstybinės žemės dalis, esanti tarp to žemės sklypo ir (duomenys neskelbtini) gatvės. Toks detaliojo plano variantas būtų teisėtas ir būtų leidęs pasiekti pareiškėjos norimus tikslus, nekilus jokiems žalingiems padariniams. Dėl šios priežasties pareiškėja, kaip detaliojo plano organizatorė, turi prisiimti dalį kaltės dėl kilusių pasekmių. Be to, pareiškėja organizavo detaliojo plano rengimą ne tik dėl valstybinės žemės prijungimo ir išpirkimo, bet ir  dėl privataus žemės sklypo padalinimo, dalis šių tikslų pasiekti, detalusis planas yra galiojantis, todėl atsakovams teisinga būtų atlyginti pusę tiesioginių išlaidų, pareiškėjos turėtų rengiant detalųjį planą.

Pareiškėja jai padarytos 5700 Lt turtinės žalos dydį grindžia tuo, kad ji už detaliojo plano parengimą architektei R. B. per du kartus sumokėjo 4000 litų. Be to, A. B. įmonei 800 litų ji sumokėjo už sklypo toponuotraukos parengimą ir 900 litų - už geodezinius matavimus. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų apeliacinių skundų argumentais, jog atsižvelgus į mokėjimų už toponuotrauką bei geodezinius matavimus datas, šių išlaidų pagrįstumas ir sąsajumas su nagrinėjamu ginču kelia abejones ir jos nėra susijusios tiesioginiu priežastiniu ryšiu su neteisėtais atsakovų veiksmais. Šios išlaidos būtų neabejotinai patirtos ir rengiant teisėtą detalųjį planą, ar vien atliekant privataus žemės sklypo matavimus, planuojant jame statybas ir pan., todėl pareiškėjai nepriteistinos. Pareiškėjai kaip patirta turtinė žala atlygintina tik pusė jos sumokėtų lėšų už detaliojo plano rengimą – 2000 litų.

Nors CK 6.279 straipsnis numato, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai, tačiau šiuo atveju kiekvienas iš atsakovų atliko skirtingus veiksmus ir yra galimybė įvertinti kiekvieno iš jų įtaką žalos atsiradimui. Kaip jau minėta, Šiaulių apskrities viršininko administracijos Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius išdavė nekonkrečias planavimo sąlygas ir suderino akivaizdžiai prieštaraujančius teisės aktams detaliojo plano sprendinius. Būtent ši institucija ir privalėjo prižiūrėti, kad detaliojo plano sprendiniai valstybinės žemės aspektu atitiktų teisės aktų reikalavimams, jos veiksmai daugiausia prisidėjo prie neteisėtų aktų priėmimo, todėl tarnyba turėtų atlyginti pareiškėjai 1000 litų žalą. Inspekcija parengė teigiamą detaliojo plano patikrinimo išvadą, neatkreipusi dėmesio į detaliojo planavimo dokumento sprendinių prieštaravimus teisės aktams, todėl turėtų atlyginti pareiškėjai 500 litų. Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius ir Šiaulių kaimiškoji seniūnija suderino iš dalies teisės aktams prieštaraujantį detalųjį planą, o vėliau Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktorius jį  patvirtino. Šie neteisėti veiksmai vertintini taip pat 500 litų suma.

Pareiškėja teigia patyrusi neturtinę žalą, kurią vertina 2000 litų. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėja  dėl atsakovų veiksmų patyrė be įprastinių, pasitaikančių gyvenime, papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, kurių nebūtų patyrusi, jeigu savivaldybės ar valstybės įgaliotos kompetentingos institucijos būtų atlikę jų kompetencijai priskirtus veiksmus, nutraukdami jau pradėtą detaliojo planavimo procesą arba koreguodami  jį taip, kad detalusis planas atitiktų teisės aktų reikalavimus.

Kartu pažymėtina, kad pareiškėja turi prisiimti dalį atsakomybės ir dėl neturtinės žalos padarymo, nes ji pati pasirinko detaliojo plano variantą, kuris nepasiekė norimų tikslų. Taigi pareiškėjai iš atsakovų priteistina pusė reikalaujamos neturtinės žalos tokiomis pat proporcijomis kaip ir turtinė žala – iš Šiaulių rajono savivaldybės – 250 litų, o iš Lietuvos valstybės – 750 litų.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, bet nevisiškai tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir proceso dalyvių atsakomybę dėl kilusių neigiamų pasekmių, todėl teismo sprendimas keistinas.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Atsakovų Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos,  apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. sprendimo dalį, kuria nutraukta administracinės bylos dalis dėl reikalavimo pripažinti neteisėtu  ir panaikinti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. S-519 (8.43), palikti nepakeistą.

Kitą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. sprendimo dalį pakeisti  ir ją išdėstyti taip:

Pareiškėjos V. L. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti V. L. iš Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, 500 (penkis šimtus) litų turtinei žalai ir 250 ( du šimtus penkiasdešimt)  litų neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti V. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 1000 (vieną tūkstantį) litų turtinei žalai ir 500 (penkis šimtus) litų neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti V. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, 500 (penkis šimtus) litų turtinei žalai ir 250 (du šimtus penkiasdešimt) litų neturtinei žalai atlyginti.

Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

 

        Laimutis Alechnavičius

 

 

Ramūnas Gadliauskas

 

 

Ričardas Piličiauskas

         

 

 

 

 

 


Paminėta tekste:
  • CK6 6.279 str. Atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą
  • CK
  • CK6 6.245 str. Civilinės atsakomybės samprata ir rūšys