Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2019-05-08][nuasmenintas sprendimas byloje][eA-1744-556-2019].docx
Bylos nr.: eA-1744-556/2019
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybinė mokesčių inspekcija 188659752 atsakovas
"Bene Factum" 300081770 pareiškėjas
Kategorijos:
12.16.1. Akcizų objektas
12.16.1. Akcizų objektas
12.16.1.1. Etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai
12.16.1.1. Etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai
52.1. Bylos nagrinėjimo sustabdymo pagrindai
12.16.4. Kiti su akcizais susiję klausimai
12.16.4. Kiti su akcizais susiję klausimai
9. Mokestiniai teisiniai santykiai
52.1.9. Kai teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją
12. Mokesčiai, įmokos ir kiti privalomieji mokėjimai
12. Mokesčiai, įmokos ir kiti privalomieji mokėjimai
12.16. Akcizai
12.16. Akcizai
52. Bylos nagrinėjimo sustabdymas ir atnaujinimas
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.5. Mokesčių bylos

?

Administracinė byla Nr. eA-1744-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04747-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.16.1.1; 12.16.4 

 (S)

 

img1 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. gegužės 8 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bene Factum“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bene Factum“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Bene Factum“(toliau – ir UAB „Bene Factum“, pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. birželio 12 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (24.6-31-5)-FR0682-369 bei jį patvirtinusį Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, MGK) 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. S-160(7-156/2015).

2.        Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė), vykdydama Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pavedimą nustatyti konkrečią akcizo lengvatos įgyvendinimo tvarką, 2002 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 902 „Dėl denatūruoto alkoholio, kuriam netaikomi akcizai“ patvirtino 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/83/EEB dėl akcizų, taikomų alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams, struktūrų suderinimo 27 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo Lietuvos Respublikoje taisykles (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 2 punktas įpareigoja pradėti procedūrą kreipiantis į Vyriausybės 2002 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 829 sudarytą Komisiją valstybės ekonominės bei finansinės kontrolės ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimui koordinuoti, kuri įpareigota svarstyti klausimą dėl pasiūlymo Vyriausybei priimti nutarimą atsisakyti pagal konkrečią kitos valstybės narės formulę denatūruotą etilo alkoholį atleisti nuo akcizų pagal Taisyklių 3.3 punktą, pateikimo tikslingumo. Pareiškėjas manė, jog nurodytos procedūros buvo išvengta bei atsisakyta neteisėtai ir nepagrįstai, o jos taikymo atveju nebuvo galimybės skaičiuoti mokesčius atgal, t. y. toks pakeitimas, neturėtų grįžtamosios galios, kaip tai numatyta atitinkamose direktyvose ir galiotų tik į ateitį.

3.       Teigė, kad nei Inspekcija nei Mokestinių ginčų komisija nenori įvertinti ir pripažinti fakto, jog pareiškėjos platinama produkcija atleista nuo akcizo Lenkijoje kur yra gaminama. Akcentavo, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos Nr. 92/83/EEB dėl akcizų, taikomų alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams, struktūrų suderinimo (toliau – ir Direktyva 92/83) 27 straipsnio 1 dalyje numatytas atleidimas nuo mokesčio yra bendras principas, o atsisakymas atleisti – išimtis (2007 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Profisa, C-63/06, 18 p.). Šioje nuostatoje valstybėms narėms suteikta teisė nustatyti sąlygas, siekiant užtikrinti, kad tais atleidimais būtų galima teisingai ir tiesiogiai pasinaudoti ir išvengti bet kokių išsisukinėjimų, vengimo ar piktnaudžiavimo, negali paneigti besąlyginio šioje nuostatoje numatytos pareigos atleisti nuo mokesčio pobūdžio (2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Repertoire Culinaire, C-163/09, 50, 52 p.). Taigi atsisakymas atleisti kaip išimtis turi būti aiškiai apibrėžtas ir sureguliuotas, bet jokiu būdu nepaneigiamas individualiu teisės taikymo aktu priimamu ES narės mokesčio administratoriaus.

4.       Pažymėjo, kad valstybės narės, nepaisant išimčių, susijusių su efektyvios fiskalinės kontrolės užtikrinimu bei mokesčių vengimo prevencija, iš esmės privalo pripažinti kitos valstybės narės alkoholio atleidimą nuo suderinto akcizo, kai yra tenkinamos Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytos sąlygos. Tokia išvada grindžiama abipusiškumo principu. Pareiškėjo platinami produktai pagal Direktyvos 92/83 20 straipsnį yra priskirti prie etilo alkoholio produktų, kurie turėtų būti apmokestinti akcizo mokesčiu. Direktyvos 92/83 27 ir 28 straipsnyje yra nustatyti atleidimų nuo mokesčio atvejai, taigi yra nustatytos išimtys iš bendros taisyklės dėl pareigos mokėti akcizo mokestį dėl visų tam tikros grupės produktų jų ūkinės apyvartos metu, todėl, kaip ir pažymima Teisingumo Teismo praktikoje, taisyklių išimtis nustatantys atvejai turi būti aiškinami siaurai. Akcizų įstatymo ir Taisyklių nuostatos, kuriuose yra įgyvendinti Direktyvos 92/83 reikalavimai, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į minėtus 92/83 tikslus, į joje įtvirtintų normų prasmę.

5.       Atkreipė dėmesį į tai, kad Muitinės laboratorija atliko visų patikrinimo akte nurodytų produktų tyrimus, kurių metu buvo nustatyti Kombinuotos nomenklatūros (KN) produktų kodai. Taip pat buvo nustatyta, kad kosmetinis spiritas klasifikuojamas KN 3304 pozicijoje, burnos skalavimo skystis klasifikuojamas KN 3306 pozicijoje, kas įrodo nemaistinę produktų paskirtį. Lenkijos Respublikos akcizo mokesčių administratorius taip pat atleido nuo akcizo kosmetinį spiritą bei burnos skalavimo skysčius BF kaip ne maistui skirtus produktus - kosmetikos gaminius. Skundžiamuose sprendimuose visiškai nepagrįstai neatsižvelgta ir nepasisakyta dėl Muitinės laboratorijos tyrimų rezultatų, kurie prieštarauja skundžiamiems sprendimams.

6.       Teigė, kad pareiškėjo platinamos produkcijos ne maisto paskirtį įrodo šie faktai: a) produkcijos gamintojo deklaruota paskirtis arba panaudojimo būdas produktų etiketėse, įformintose sąskaitose faktūrose bei sertifikatuose; b) laboratorinių tyrimų dėl gaminių saugos bei efektingumo rezultatai; c) Lenkijos mokesčių administratoriaus (muitinės) suteiktas atleidimas nuo akcizo kaip ne maisto skirtiems produktams; d) Lietuvos muitinės laboratorijos išvados dėl KN kodo.

7.       Manė, kad mokesčių administratorius, pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto turinio viršenybės prieš formą principo taikymo pagrindų, neteisingai ir iškreiptai įvertino pareiškėją, kaip ginčo produkcijos pardavėją, nors jis tėra platintojas ir galutiniam vartotojui faktiškai šios prekės neparduoda, tuo labiau negali prisiimti atsakomybės dėl produkcijos vartojimo ne pagal paskirtį. Pareiškėjo vykdomos veiklos tiek forma tiek turinys sutampa. Bendrovės veiklos deklaruojama forma – kvepalų ir kosmetikos priemonių didmeninė prekyba. Pareiškėjas neturi ir neturėjo tikslo realizuoti kosmetikos gaminius kaip apsvaigimą sukeliančius gėrimus.

8.        Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, centrinis mokesčių administratorius) teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti.

9.       Paaiškino, kad operatyvių patikrinimų metu kioskų ir paviljonų pardavėjai paaiškindavo, kad dažniausiai burnos skalavimo skystį perka asocialūs, dažnai išgeriantys asmenys. Kioskuose, kuriuose prekiaujama būtent pareiškėjo platinamais įvairių pavadinimų burnos skalavimo skysčiais ir kosmetiniu spiritu, paprastai prekiaujama maisto produktais ir neprekiaujama kitomis burnos higienos priemonėmis (pvz., dantų pasta, dantų šepetėliais ir pan.), kitų gamintojų burnos skalavimo skysčiais. Pagal pareiškėjo pateiktas Lenkijos įmonės CANEXPOL išrašytas prekių pardavimo sąskaitas 95 proc. visos pareiškėjo įsigytos produkcijos sudaro įvairių pavadinimų burnos skalavimo skystis ir kosmetinis spiritas, 4 proc. visos pareiškėjo įsigytos produkcijos sudaro „Trojnoj“, „Krasnaja Moskva“, „Szipr“, „Sasha“, „Meška“ pavadinimų tualetinis vanduo. Likusį apie 1 proc. produkcijos sudaro mažais kiekiais įsigyti kiti kosmetikos gaminiai. Pareiškėjo prekiaujamo kosmetinio spirito pakuotės išvaizda ir pateikimas, akcentuojant jame esančio alkoholio koncentraciją, burnos skalavimo skysčio pavadinime naudojant maisto prekių ženklinimui būdingą ženklą „Light“, pačią pakuotę užsukant kamšteliais, kokie yra naudojami uždarant gaiviuosius gėrimus, patvirtina, kad kosmetinio spirito ir burnos skalavimo skysčio rinkodara vykdoma ne kaip odos priežiūrai ar burnos skalavimui, o maistui (gėrimui) skirtų produktų.

10.       Pažymėjo, kad pareiškėjas žinojo (turėjo ir galėjo žinoti), kad jo platinami burnos skalavimo skysčiai ir kosmetinis spiritas yra vartojami kaip apsvaiginimą sukeliantys alkoholiniai gėrimai, todėl neapskaičiuodamas ir nemokėdamas akcizų, nesąžiningai įgijo konkurencinį pranašumą alkoholinių gėrimų rinkoje. Pareiškėjo atgabenti etilo alkoholio turintys produktai (įvairių pavadinimų burnos skalavimo skystis ir kosmetinis spiritas) neatitinka esminės akcizų lengvatos taikymo sąlygos, todėl yra pagrindas juos apmokestinti akcizu. Pabrėžė, jog Inspekcija nekvestionavo Lenkijos denatūravimo taisyklių, tačiau sistemiškai vertino faktines aplinkybes, kurios reikšmingos nustatant akcizo mokesčio bazę, t. y. visą minėtos produkcijos realizavimo kontekstą, tame tarpe ir denatūravimo taisyklių įtaką bendrovės pasirinktai ūkinės veiklos strategijai.

11.       Nurodė, kad Inspekcija taikydama turinio viršenybės prieš formą principą, priėmė individualų teisės aktą, kuris sukelia teisines pasekmes konkrečiai bendrovei, todėl nesutiko, kad mokesčių administratorius pažeidė teisėtų lūkesčių principą. Vyriausybės imperatyviai nustatyta, akcizas netaikomas etilo alkoholiui, kai jis yra ne maisto produktuose. Mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtino, kad burnos skalavimo skystis ir kosmetinis spiritas pagal pareiškėjos užsakymą Lenkijoje buvo pagaminti taip, kad jų skonio savybės bei prekinė išvaizda būtų tinkami vartoti ir vartojami kaip apsvaiginimą sukeliantys alkoholiniai gėrimai, o ne pareiškėjo deklaruojamais kosmetiniais, higienos tikslais. Jie faktiškai vartojami kaip alkoholiniai gėrimai, todėl konstatuota, jog minėtos prekės buvo ne maistui skirti produktai. Pareiškėjas turėjo ir galėjo suprasti, kad į Lietuvos Respubliką atgabendamas ir platindamas etilo alkoholio turinčias įvairių pavadinimų minėtas prekes, už juos neapskaičiuodamas ir nemokėdamas akcizų, jis pažeidžia Akcizų įstatymo nuostatas, todėl nesutiko su pareiškėju, jog mokesčių administratorius pažeidė Direktyvos 92/83 nuostatas.

 

II.

 

12.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13.       Teismas pažymėjo, kad Akcizų įstatymo bei Taisyklių nuostatos dėl etilo alkoholio laikomu netenkinančiu teisės aktuose nustatytos išlygos, kuriai esant etilo alkoholiui akcizas netaikomas, būtent - kai jis yra maistui skirtuose produktuose, priimtos įgyvendinant Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punktą. Taigi viena iš esminių lengvatos iš kitos Sąjungos valstybės narės atgabentiems etilo alkoholio turintiems produktams taikymo sąlygų  etilo alkoholis turi būti ne maistui skirtuose produktuose. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius neginčijo, kad pareiškėjo atgabentuose ginčo produktuose esantis etilo alkoholis atitiko Lenkijos etilo alkoholio denatūravimo reikalavimus. Tačiau mokesčių administratorius aiškiai nustatė, kad pareiškėjo atgabenti paminėti produktai, pavadinti burnos skalavimo skysčiu ir kosmetiniu spiritu (kosmetikos (higienos) prekėmis), faktiškai buvo vartojami kaip alkoholiniai gėrimai. Surinkti įrodymai, nustatytos aplinkybės, patvirtino, jog buvo pakankamas pagrindas konstatuoti pareiškėjos sąmoningą, nesąžiningą veiką užsakant pagaminti bei platinti paminėtus produktus (burnos skalavimo skystį, kosmetinį spiritą), kad jie būtų paklausūs realizuoti ir vartoti kaip apsvaigimą sukeliantys gėrimai, t. y. pakankamas pagrindas konstatuoti pareiškėjo žinojimą (galėjimą žinoti), kad atgabendamas ir platindamas etilo alkoholio turintį įvairių pavadinimų burnos skalavimo skystį ir kosmetinį spiritą, už juos neapskaičiuodamas ir nemokėdamas akcizų, pažeidžia Akcizų įstatymo nuostatas.

14.       Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikoje yra taikomi griežtesni etilo alkoholio denatūravimo reikalavimai nei Lenkijos Respublikoje. Pagal Lenkijos Respublikos denatūravimo taisykles etilo alkoholį užtenka denatūruoti tik izopropilu, kai tuo tarpu pagal Lietuvoje nustatytas denatūravimo taisykles šalia izopropilo privalu įdėti bitrekso (kartumą suteikianti medžiaga). Pagal Lietuvoje galiojančias taisykles denatūruotą etilo alkoholį galima naudoti kosmetikos priemonių gamyboje su sąlyga, jei skysti gaminiai yra sufasuoti į mažmeninei prekybai skirtą pakuotę, iš kurios produktas gali būti išpilamas jį išpurškiant kaip aerozolį naudojant propelentą arba pakuotėje gamintojo įmontuotu purkštuku arba kitu įtaisu taip, kad nebūtų galimybės jo nuimti nesugadinant pakuotės. Tuo tarpu Lenkijoje tokio reikalavimo montuoti purkštukus ar kitus įtaisus nėra. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje yra susidariusi tokia situacija, kai burnos skalavimo skysčius ir kosmetinį spiritą tam tikra socialinė grupė (asocialūs asmenys) vartoja kaip apsvaigimą sukeliančius produktus, t. y. kaip alkoholį, jau galima įvardinti kaip visuotinai žinomą ir neįrodinėtiną aplinkybę. Mokesčių administratorius surinko pakankamai didelį kiekį informacijos apie šią aktualią problemą (teismų praktika administracinėse ir baudžiamosiose bylose, kuriose užfiksuoti burnos skalavimo skysčių ir kosmetinio spirito vartojimo kaip alkoholinių gėrimų faktai; gyventojų apklausų duomenys; žiniasklaidos priemonių pateikiama informacija; televizijos reportažai; kituose leidiniuose pateikiam informacija; Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikti tyrimai) ir, ją išanalizavęs, nustatė, kad pareiškėjas yra vienintelė žiniasklaidos priemonėse minimų etilo alkoholio turinčių burnos skalavimo skysčio ir kosmetinio spirito tiekėja Lietuvoje. Nors pareiškėjas teigė, kad jo vykdoma veikla yra kvepalų ir kosmetikos priemonių didmeninė prekyba, tačiau ginčo produkciją išskyrė iš kitų bendrovės CANEXPOL įsigytų kosmetikos produktų. Be to, tą pačią dieną iš bendrovės CANEXPOL įsigytoms įvairioms kosmetikos prekėms buvo atskirai išrašomos PVM sąskaitos faktūros, t. y. kitoms, nei ginčo produkcija, išrašoma viena sąskaita, burnos skalavimo skysčiui ir kosmetiniam spiritui - kita PVM sąskaita faktūra. Pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje kitos kosmetikos prekės buvo apskaitomos atskirame skyriuje „kosmetika“, o ginčo burnos skalavimo skystis ir kosmetinis spiritas apskaitomi atitinkamais prekių pavadinimais atskirai. Pareiškėjo 95 proc. visos iš CANEXPOL įsigytos produkcijos sudaro būtent ginčo prekės, 20 proc. alkoholio koncentracijos produktų „Classic 500 ml“ ir „Crystal 500 ml“ pavadinimuose yra naudojamas žodis „light“ (lengvas), kuris paprastai naudojamas ženklinant maistui skirtus produktus. Jo platinamas kosmetinis spiritas (iki Valstybinė ne maisto produktų inspekcija nustatydavo pareiškėjo padarytus pažeidimus dėl kosmetikos gaminių ženklinimo, saugos reikalavimų) buvo vadinamas įvairių uogų/vaisių pavadinimais, o etiketėse nurodomi atitinkamus vaisius/uogas vaizduojantys paveikslėliai, taigi, tokiu būdu imituojant maisto produktus - gėrimus. Inspekcijai 2012 m. rugsėjo 31 d. uždraudus „Avietė“ ir „Juodųjų serbentų“ pavadinimų kosmetinį spiritą tiekti į Lietuvos rinką, pareiškėjas jau nuo 2012 m. rugsėjo realizuojamos produkcijos asortimentą papildė iš bendrovės CANEXPOL įsigyjamu kosmetiniu spiritu įvairių spalvų pavadinimais: „Red 195 ml“, „Brown 195 ml“, „Yellow 195 ml“ ir pan., vietoj anksčiau vaisių pavadinimais pavadinto kosmetinio spirito: „Avietė“, „Persikas“, „Citrusas“ ir pan. Mokesčių administratorius pagrįstai padarė išvadą, kad tokiu būdu pareiškėjas sudarė įspūdį potencialiems pirkėjams (vartotojams), kad jų perkama prekė savo savybėmis po 2012 m. rugsėjo mėnesio nepasikeitė (MGK byla Nr. 6.11-04(7-156/2015), t. I, b. l. 145-147, 16-20, 23-37, t. 4, b. l. 136-137). Teismas palaikė išvadą, kad pareiškėjo veiksmai pakeičiant etiketes, taip pat ant burnos skalavimo skysčio etikečių pasirodęs užrašas smulkiomis raidėmis „nenuryti“ arba ant kosmetinio spirito etikečių užrašas „naudoti tik pagal paskirtį“ vertintini kaip formalūs, bet ne kaip veiksmai, kuriais siekiama, kad produktas nebūtų vartojamas kaip apsvaigimą sukeliantis gėrimas. Odontologų rūmai informavo, kad medžiagų, galimų naudoti burnos ligų prevencijai, burnos skalavimo skysčio „BF 250 ml“ sudėtyje nėra. Šios aplinkybės, kartu įvertinus mokesčių administratoriaus surinktus duomenis, kad pareiškėjo atgabenti ginčo produktai kioskuose ir paviljonuose dažnai yra eksponuojami šalia maisto produktų, energetinių gėrimų, alaus ir tabako gaminių, rodė, jog minėtos prekės yra vartojamos ne kaip kosmetika ar higienos prekės, bet vartotojų sąmonėje labiau siejamos su maistu ir žalingų įpročių laikymusi arba gali būti lengvai painiojamos su gaiviaisiais ar alkoholiniais gėrimais. Paviljonų ir kioskų pardavėjai paaiškino, kad ginčo produktus pirkėjai (asocialūs asmenys) įsigydavo iš karto po kelis buteliukus.

15.       Teismo vertinimu, mokesčių administratorius, pilnai ir objektyviai įvertinęs bylai reikšmingas aplinkybes, nenukrypdamas nuo teismų praktikoje suformuoto Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies aiškinimo, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo vykdyti sandoriai įsigyjant, atgabenant ir realizuojant ginčo produktus  įvairių pavadinimų burnos skalavimo skystį ir kosmetinį spiritą tik formaliai atitiko sąlygas, nustatytas atitinkamą mokestį (akcizą) nustatančiuose teisės aktuose, o faktiškai buvo vartojami kaip apsvaiginimą sukeliantys alkoholiniai gėrimai. Todėl pareiškėjas, neapskaičiuodamas ir nemokėdamas akcizų, nesąžiningai įgijo konkurencinį pranašumą alkoholinių gėrimų rinkoje, t. y. siekė mokestinės naudos.

 

III.

 

16.       Pareiškėjas UAB „Bene Factum“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                       Pareiškėjas teigia, kad skundžiamame teismo sprendime klausimas dėl ES teisės aktų galiojimo ir aiškinimo bei Akcizo įstatymo normų taikymo, išspręstas iš esmės pažeidžiant abipusiškumo principą, kuris užtikrina Direktyvos 92/83 tikslo dėl tinkamo Bendrijos vidaus rinkos veikimo bei Direktyvos 92/83 tikslo nustatyti, kad nuo mokesčio atleidžiamos tos prekės, kurios yra pervežamos iš vienos valstybės narės į kitą, įgyvendinimą.

16.2.                      Europos Sąjungos teisės aktais grindžiamas teisinis reguliavimas patvirtina, jog bendrovės UAB „Bene Factum“ atgabenti į Lietuvą produktai (burnos skalavimo skystis, kosmetinis spiritas) atitiko sąlygas, kurių pagrindu atleidžiami nuo akcizo mokesčio. Tačiau teismas šiuo atveju nepagrįstai palaikė ir vadovavosi mokesčių administratoriaus padaryta subjektyvia išvada, grindžiama MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, jog bendrovės produktai kai kuriais atvejais vartojami kaip apsvaigimą sukeliantys gėrimai, todėl tai įrodo produktų maistinę paskirtį. Teismo sprendimas iš esmės grindžiamas viena esmine išvada, jog pareiškėjos platinami produktai yra skirti maistui, todėl ES teisės aktų pagrindu grindžiamas atleidimas nuo akcizų netaikomas. Be to teismas pažymėjo, kad pareiškėjas žinojo (turėjo ir galėjo žinoti), kad jo platinami burnos skalavimo skysčiai ir kosmetinis spiritas yra vartojami kaip apsvaiginimą sukeliantys alkoholiniai gėrimai, pareiškėjo atgabenti iš Lenkijos bendrovės CANEXPOL etilo alkoholio turintys produktai (įvairių pavadinimų burnos skalavimo skystis ir kosmetinis spiritas) neatitinka esminės akcizų lengvatos taikymo sąlygos, todėl yra pagrindas juos apmokestinti akcizu. Pareiškėjo nuomone, šios teismo išvados yra nepagrįstos ir neteisėtos, kadangi teismo sprendimu paliktas galioti mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo priskaičiuotas akcizas už kosmetikos gaminius, kurie pripažinti maistui skirtais gaminiais nepaisant kitų teisės aktų prieštaravimų. Taigi, akcizas priskaičiuotas už produkciją kaip maistui skirtą, nors teisės aktai griežtai draudžia tokią produkciją pripažinti ir leisti vartoti kaip maistui skirtą.

16.3.                      Valstybės narės, nepaisant išimčių, susijusių su efektyvios fiskalinės kontrolės užtikrinimu bei mokesčių vengimo prevencija, iš esmės privalo pripažinti kitos valstybės narės alkoholio atleidimą nuo suderinto akcizo, kai yra tenkinamos Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytos sąlygos. Tokia išvada grindžiama abipusiškumo principu. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, jog bendrovės platinamą produkciją, pagamintą Lenkijos įmonės kaip kosmetikos gaminį, denatūruotą pagal Lenkijos denatūravimo taisykles, Lenkijos Respublikos akcizo mokesčių administratorius taip pat atleido nuo akcizo kosmetinį spiritą bei burnos skalavimo skysčius BF kaip ne maistui skirtus produktus - kosmetikos gaminius. Todėl, pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas prieštarauja bei pažeidžia abipusiškumo principą.

16.4.                      Pažymi, kad mokesčių administratorius nepagrįstai taiko turinio viršenybės prieš formą principą, nes Muitinės laboratorija nustatė, kad etilo alkoholis buvo denatūruotas pagal Lenkijos taisykles, mokesčių administratorius bando paneigti teisinį reglamentavimą, kuris palankus Pareiškėjui, jo vykdoma veikla - kvepalų ir kosmetikos priemonių didmeninė prekyba, jis neužsakinėjo ir neprašė gamintojo pagaminti produktus pagal jo pateiktą receptūrą, jis atsisakė visų netinkamai paženklintų bei pavojingų prekių, pareiškėjas rinko informaciją apie produktų saugos lygį bei vartojimą ne pagal paskirtį, jis neįtakoja savo klientų pardavimo kainų, todėl pareiškėjo veiklos turinys neapima prekybos alkoholiniais gėrimais, kosmetikos gaminių vartojimo ne pagal paskirtį bei tokios veiklos skatinimo.

16.5.                      Prašo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimo. Savo rašymą pareiškėjas grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė arba netinkamai aiškino Europos Sąjungos teisės aktus.

17.       Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Savo atsiliepimą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos išdėstė pirmosios instancijos teismui.

 

IV.

 

18.        Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu, šioje byloje priimta nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipęsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais bylai aktualiais klausimais:

1. Ar Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad ši nuostata taikoma bet kokiems ne žmonių vartojimui skirtiems produktams pagal pagrindinę (tiesioginę) jų naudojimo (vartojimo) paskirtį, nepriklausomai nuo to, kad kai kurie asmenys tokius, kaip nagrinėjamoje byloje, ginčo kosmetikos ir higienos produktus svaiginimosi tikslais vartoja kaip alkoholinius gėrimus?

2. Ar atsakymui į pirmą klausimą yra reikšminga aplinkybė, jog ginčo produktus iš vienos valstybės narės įvežęs asmuo žinojo, kad jo užsakymu pagaminti ir Lietuvoje kitų asmenų galutiniams vartotojams tiekiami (parduodami) denatūruoto etilo alkoholio turintys produktai yra tam tikrų asmenų vartojami kaip alkoholiniai gėrimai, todėl jis šiuos produktus gamino bei ženklino atsižvelgdamas į šią aplinkybę turėdamas tikslą parduoti kuo daugiau?

19.       Atsakydamas į šį prašymą, 2019 m. vasario 28 d. sprendimu byloje Bene Factum (C567/17) Teisingumo Teismas išaiškino, kad:

1. Direktyvos 92/83/EEB 27 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas pagal valstybės narės reikalavimus denatūruotam etilo alkoholiui, esančiam kosmetikos ar burnos higienos produktuose, kurie, nors tiesiogiai nėra skirti žmonėms vartoti, kai kurių asmenų vartojami kaip alkoholiniai gėrimai.

2. Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas pagal valstybės narės reikalavimus denatūruotam etilo alkoholiui, esančiam kosmetikos ar burnos higienos produktuose, kurie, nors tiesiogiai nėra skirti žmonėms vartoti, kai kurių asmenų vartojami kaip alkoholiniai gėrimai, jeigu asmuo, importuojantis juos iš vienos valstybės narės tam, kad kiti asmenys paskirties valstybėje narėje juos platintų galutiniams vartotojams, žinodamas apie jų vartojimą taip pat kaip alkoholinių gėrimų, užsako juos pagaminti ir paženklinti etiketėmis atsižvelgdamas į šią aplinkybę, kad padidėtų jų pardavimas.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

V.

 

20.       Pagal pareiškėjo apeliacinį skundą byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d.

21.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo (centrinio mokesčių administratoriaus) 2015 m. birželio 12 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (24.6-31-5)-FR0682-369, kuriuo parekėjui papildomai apskaičiuota 13 343 649,35 Eur akcizo ir 4 585 984,17 Eur akcizo delspinigių bei skirta 1 334 365 Eur (10 proc.) akcizo bauda už per laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. į Lietuvos Respubliką įvežtą etilo alkoholį.

22.       Šiuo klausimu byloje nustatyta, kad pareiškėjas (Lietuvoje įsteigta bendrovė, be kita ko, užsiimanti kosmetikos ir higienos priemonių gamyba ir prekyba) ginčo laikotarpiu (2009–2014 m.) į Lietuvos Respublikos teritoriją komerciniais tikslais įvežė iš Lenkijos Respublikos bendrovės įsigytą įvairių pavadinimų dantų skalavimo skystį ir kosmetinį spiritą.

23.       Ginčo prekėse esantis etilo alkoholis jų išleidimo į laisvą apyvartą Lenkijos Respublikoje metu buvo denatūruotas pagal šios valstybės narės nustatytus reikalavimus (denatūravimui buvo naudojama nuodinga medžiaga izopropilo alkoholis); ginčo tarp šalių dėl šios aplinkybės nėra, tai patvirtina ir byloje surinkti įrodymai. Atitinkamai pareiškėjas, remdamasis nacionalinės teisės aktų nuostatomis, šių prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką nedeklaravo ir akcizo už jose esantį (pagal Lenkijos Respublikos reikalavimus denatūruotą) etilo alkoholį nemokėjo.

24.       Centrinis mokesčių administratorius atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą už ginčo laikotarpį, kurio rezultatai buvo įforminti 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-229. Šiame akte, be kita ko, nurodyta, jog pareiškėjo įvežtais ir tiekiamais ginčo produktais prekiavo įvairios didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonės, įskaitant kioskus (paviljonus). Šiuose kioskuose (paviljonuose) ginčo prekėmis iš esmės buvo prekiaujama, turint tikslą juos parduoti kaip svaiginančius alkoholinius gėrimus. Susipažinus su bylos medžiaga, teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl to, jog pareiškėjas žinojo (akivaizdžiai turėjo žinoti), kad jo užsakymu gaminti ir įvežti ginčo produktai (jų dalis) buvo (yra) tam tikrų asmenų vartojami kaip alkoholiniai gėrimai.

25.       Įvertinęs mokestinio patikrinimo metu nustatytas ir minėtame patikrinimo akte užfiksuotas aplinkybes, atsakovas, inter alia remdamasis turinio viršenybės prieš formą principu, sprendė, kad pareiškėjo į Lietuvos Respubliką 2009–2014 metais įvežti ginčo produktai buvo skirti asmenims vartoti kaip maistą (alkoholinius gėrimus), todėl etilo alkoholis juose buvo apmokestinamas akcizu. Atitinkamai ginčijamu sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo pareiškėjui apskaičiuota ir nurodyta sumokėti akcizą ir susijusias sumas.

26.       Mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundus nagrinėję Mokestinių ginčų komisija ir Vilniaus apygardos administracinis teismas patvirtino centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą, o pareiškėjo skundus atmetė kaip nepagrįstus.

 

VI.

 

27.       Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punktas (toliau tekste remiamasi 2010 m. balandžio 1 d. įstatymo Nr. XI-722 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) nustato, kad nuo akcizo atleidžiamas „etilo alkoholis, pripažintas denatūruotu etilo alkoholiu, kuriam netaikomi akcizai“. Vadovaujantis šio įstatymo 28 straipsnio 1 punktu, akcizai netaikomi denatūruotam pagal atitinkamos valstybės narės reikalavimus ir panaudotam ne maistui skirtų produktų gamybai etilo alkoholiui, kuriam akcizai turi būti netaikomi pagal 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/83/EEB dėl akcizų už alkoholį ir alkoholinius gėrimus struktūrų suderinimo (toliau – ir Direktyva 92/83) 27 straipsnio 1 dalies b punktą. Iš esmės identiškus nuostatos buvo įtvirtintos iki 2010 m. balandžio 20 d. galiojusio Akcizų įstatymo 26 straipsnio 1 punkte (2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. IX-1987 redakcija).

28.        Minėtas Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punktas, kurį, be kita ko, įgyvendina cituotos nacionalinio įstatymo nuostatos, nustato, kad valstybės narės atleidžia nuo mokesčių produktus, kuriems taikoma ši direktyva, nuo suderintų akcizų tokiomis sąlygomis, kurias jos nustato, siekdamos užtikrinti, kad tais atleidimais būtų galima teisingai ir tiesiogiai pasinaudoti ir išvengti bet kokių išsisukinėjimų, vengimo ar piktnaudžiavimo, kai jie yra denatūruoti pagal bet kurios valstybės narės reikalavimus ir vartojami bet kokio ne žmonių vartojimui skirto produkto gamybai. Šis atleidimas nuo mokesčio yra bendras principas, o atsisakymas atleisti – išimtis (Teisingumo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Profisa, C-63/06, 18 p.).

29.       Pabrėžtina ir tai, kad šioje direktyvos nuostatoje valstybėms narėms suteikta teisė nustatyti sąlygas, siekiant „užtikrinti, kad tais atleidimais būtų galima teisingai ir tiesiogiai pasinaudoti ir išvengti bet kokių išsisukinėjimų, vengimo ar piktnaudžiavimo“, negali paneigti besąlyginio šioje nuostatoje numatytos pareigos atleisti nuo mokesčio pobūdžio (žr. Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Repertoire Culinaire, C-163/09, 50, 52 p.; 2000 m. gruodžio 7 d. sprendimo byloje Italija prieš Komisiją, C-482/98, 50 p.). Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies tikslas – neutralizuoti akcizų poveikį alkoholiui būtent kaip tarpiniam produktui, esančiam kitų komercinių ar pramoninių produktų sudėtyje (Teisingumo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Profisa, C-63/06, 17 p.), o šios dalies a ir b punktuose, susijusiuose su pagal valstybės narės reikalavimus visiškai denatūruotu alkoholiu ir taip denatūruotu alkoholiu, naudotu ne žmonių vartojimui skirtų produktų gamybai, alkoholis atleidžiamas nuo suderinto akcizo, net jei jis nebuvo naudojamas kaip tarpinis produktas, esantis kitų produktų sudėtyje (Teisingumo Teismo  2015 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Biovet, C-306/14, 22 p.).

30.       Nagrinėjamu atveju nustatyta ir proceso šalys to nekvestionuoja, kad ginčo produktuose buvęs etilo alkoholis buvo denatūruoti pagal Lenkijos Respublikos nustatytus reikalavimus (taisykles). Byloje surinkti duomenys taip pat neleidžia abejoti, kad šie produktai buvo išleisti į laisvą apyvartą Lenkijoje netaikant jiems akcizo ir įvežti į Lietuvą netaikant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo. Nagrinėjamu atveju nėra jokių prielaidų vertinti (pagrįstai manyti), jog asmenys, kurie ginčo produktus įsigijo (įsigyja) turėdami tikslą juos vartoti kaip alkoholinius gėrimus, nežinojo (nežino), kad įsigijo (įsigyja) burnos skalavimo skystį ar kosmetinį spiritą, t. y. ginčo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pirkėjai ir (ar) galutiniai produkto vartotojai nežinojo (negalėjo žinoti), jog įsigyja (vartoja) kosmetikos ir higienos produktus, o ne alkoholinius gėrimus. Pabrėžtina ir tai, kad ginčo produktuose buvęs etilo alkoholis buvo denatūruotas naudojant nuodingą ir žmonių sveikatai kenksmingas (pavojingas) medžiagas, kas taip pat leidžia pripažinti, kad šios kosmetikos ir higienos priemonės akivaizdžiai nebuvo skirti (tinkami) vartoti kaip alkoholiniai gėrimai. Primintina, kad denatūravimas – tai, kai tyčia įdedama tam tikrų medžiagų tam, kad alkoholis taptų toks nuodingas, kad jo būtų nebeįmanoma vėl padaryti tinkamo naudoti maistui (žr. Teisingumo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje Evroetil, C-503/10, 60 p.).

31.       Teisėjų kolegija, viena vertus, sutinka su mokesčių administratorius vertinimu, kad inter alia pareiškėjo pasirinktas etikečių ženklinimas (pvz., alkoholio koncentracijos procentais nurodymas), kvapų (skonių) suteikimas ginčo produktams (kvapiųjų medžiagų naudojimas), vengimas denatūruoti ginčo etilo alkoholį pagal Lietuvoje nustatytus teisės aktus (minėta, jog produktai gaminti pagal pareiškėjo užsakymą ir iš esmės buvo skirti realizuoti Lietuvoje), taikyta nedidelė kaina ir kitos nustatytos aplinkybės gali būti vertinami kaip faktoriai, prisidedantys prie ginčo produktų kaip alkoholinių gėrimų vartojimo. Tačiau, antra vertus, kaip matyti iš bylos medžiagos, tai nagrinėjamu atveju nepaneigė, kad šie produktai nebuvo skirti žmonėms vartoti aptariamų Direktyvos 92/83 ir Akcizo įstatymo nuostatų taikymo prasme (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2019 m. vasario 28 d. sprendimo byloje Bene Factum, C-567/17, 28–30 p.).

32.       Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas minėto sprendimo byloje Bene Factum 23 punkte, produktai, pristatomi kaip kosmetikos ar burnos higienos produktai, kuriuose yra etilo alkoholio, denatūruoto pagal valstybės narės reikalavimus, būdami žmonėms vartoti neskirti produktai, negali būti neatleisti nuo akcizo, kaip numatyta Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punkte, motyvuojant tuo, kad kai kurie asmenys juos vartoja kaip alkoholinius gėrimus. Tai reiškia, kad nuo akcizo, be kita ko, turi būti atleidžiamas Akcizų įstatymo 28 straipsnio 1 punkte nurodytas denatūruotas etilo alkoholis, net jei žmonėms vartoti neskirtus produktus, kuriuose yra šis alkoholis, kai kurie asmenys vartoja kaip alkoholinius gėrimus.

33.       Galiausiai svarbu paminėti, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, t. y. mokesčių administratorius, kuriam pirmiausia tenka pareiga pagrįsti naujai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 d.), priimdamas ginčijamą sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, nesivadovavo Direktyvos 92/83 27 straipsnio 5 dalimi; nėra ginčo ir dėl to, kad nebuvo atliktos šioje direktyvos nuostatoje ir, be kita ko, ją įgyvendinančiame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 13 d. nutarime Nr. 902 „Dėl denatūruoto etilo alkoholio, kuriam netaikomi akcizai“ nustatytos procedūros.

34.       Šiomis aplinkybėmis, taip pat atsižvelgus į minėtame Teisingumo Teismo sprendime byloje Bene Factum pateiktą Sąjungos teisės aiškinimą, nagrinėjamu atveju pripažintina, kad ginčo produktuose buvęs (pagal Lenkijos Respublikos teisės aktus denatūruotas) etilo alkoholis atitiko jo (denatūruoto etilo alkoholio) atleidimo nuo akcizo sąlygas, numatytas Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punkte bei atitinkamose Akcizų įstatymo nuostatose.

35.       Šio vertinimo, skirtingai nei sprendė mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, negali paneigti atsakovo argumentai, susiję su vienu iš apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principu – turinio viršenybės prieš formą (Mokesčių administravimo įstatymo 6 ir 10 str.).

36.       Iš tiesų, kaip jau yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikant turinio viršenybės prieš formą principą, iš esmės yra atliekamas konkretaus mokestinio teisinio santykio dalyvio veiklos, kaip ji suprantama Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje, turinio vertinimas. Šis veiklos vertinimas atliekamas siekiant ne sukurti, pakeisti ar panaikinti mokestinius teisinius santykius, t. y. santykius, kurie yra reguliuojami mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų, bet siekiant tinkamai kvalifikuoti nustatytas tikrąsias teisiškai reikšmingas aplinkybes, tokiu būdu atskleidžiant realiai atsiradusius ir egzistuojančius mokestinius teisinius santykius. Tai reiškia, jog taikant aptariamą principą yra atliekamas tokios mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos vertinimas, pirmenybę teikiant ne šios veiklos formaliai išraiškai, bet jos turiniui, kuri ne tik betarpiškai yra susijusi su konkrečiais mokestiniais teisiniais santykiais, bet ir kuri lemia (lėmė) šių santykių ar jų dalies atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnis pats savaime (savarankiškai) negali tiesiogiai paveikti aptariamų santykių dalyvių teisių ir pareigų apimties ar sukurti naujas mokestinių prievolių atsiradimo ir priskyrimo atitinkamam asmeniui taisykles, bet sudaro prielaidas atitinkamus santykius kvalifikuoti pagal kitas mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatas, nei tas, kurios būtų taikomos atsižvelgiant į formalią mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos išraišką (žr. 2013 m. balandžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-724/2013; 2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556715/2013; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1744-556/2017; 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-598-575/2019 ir kt.). Todėl nagrinėjamoje byloje nustačius, kad ginčo produktai objektyviai (realiai) atitiko visas mokesčio įstatyme nustatytas neapmokestinimo akcizu sąlygas, šiose produktuose esantis denatūruotas etilo alkoholis, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, negalėjo būti apmokestintas, nepriklausomai nuo atsakovo nurodytų veiksmų ir ketinimų.

37.       Pirmosios instancijos teismas, palikdamas tikrinamus atsakovo ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimus galioti, netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti ginčijamus sprendimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d. 2 p.).

 

VII.

 

38.       Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateiktu prašymu (I t., b. l. 70) bei apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

39.       Šie prašymai tenkintini, kadangi sprendimas šioje byloje priimtas pareiškėjo naudai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d.).

40.       Pirmiausia iš atsakovo pareiškėjui priteistinas teikiant skundą pirmosios instancijos teismui ir apeliacinį skundą atitinkamai sumokėtas 22,00 Eur (I t., b. l. 14) ir 11 Eur (I t., b. l. 107) žyminis mokestis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 2 d.).

41.       Byloje taip pat nustatyta, kad 2016 m. sausio 25 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktu prašymu (kartu pateikta 2015 m. rugsėjo 30 d. sąskaita faktūra Nr. 15/0906 bei mokėjimą patvirtinantis dokumentas; I t., b. l. 7072) pareiškėjas prašė priteisti 1 600 Eur jo faktiškai patirtų atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų. Kitų nei žyminio mokesčio sumokėjimą bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme patvirtinančių dokumentų pareiškėjas nepateikė.

42.       Kadangi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 6 d.), įvertinusi pareiškėjo prašomas priteisti sumas ir jas pagrindžiančius dokumentus, atsižvelgdama į aktualiais laikotarpiais galiojusių Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 1450 Eur atstovavimo pirmosios instancijų teisme išlaidų.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1, 2 ir 6 dalimis, 88 straipsnio 2 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bene Factum“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bene Factum“ skundą tenkinti.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. S-160(7-156/2015) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. birželio 12 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (24.6-31-5)-FR0682-369.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Bene Factum“ iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1 483 Eur (vienas tūkstantis keturi šimtai aštuoniasdešimt trys eurai) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

 

 

Teisėjai                 Veslava Ruskan

 

                                                Ramutė Ruškytė

 

 

                Arūnas Sutkevičius

 


Paminėta tekste:
  • eA-1744-556/2017
  • A-598-575/2019