Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2015-11-20][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-601-686-2015].docx
Bylos nr.: e3K-3-601-686/2015
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB "Lavika" 147989294 atsakovas
BTA Insurance Company 300665654 Ieškovas
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.2.4.1. Bylos, susijusios su civilinės atsakomybės draudimu
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5. Prievolių teisė
2.5.39. Draudimas:
2.5.39. Draudimas:
2.5.39.2. Draudimo rūšys:
2.5.39.2. Draudimo rūšys:
2.5.39.2.5. Turto draudimas:
2.5.39.2.5.5. Transporto priemonių draudimas
2.5.39.2.6. Civilinės atsakomybės draudimas:
2.5.39.2.6.1. Transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.1. Pasirengimas teisminiam civilinės bylos nagrinėjimui:
3.2.1.3. Pasirengimas nagrinėti bylą teisme parengiamajame teismo posėdyje
3.2.3. Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje:
3.2.3.1. Žodinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
3.2.7. Pirmosios instancijos teismo nutartys ir rezoliucijos:
3.2.7.1. Klausimai, kuriuos pirmosios instancijos teismas gali spręsti nutartimi
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.21. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
3.3.1.22. Kiti su apeliacija susiję klausimai

Motyvų projektas

Civilinė byla Nr. e3K-3-601-686/2015

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05308-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.39.2.6.1 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lavika kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo BTA Insurance Company SE filialo Lietuvoje ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lavika“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių draudiko teisę reikalauti grąžinti išmokėtą draudimo išmoką iš atsakingo už žalos padarymą asmens, kai žala padaryta vairuojant transporto priemonę, kuriai neatlikta privalomoji techninė apžiūra, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 705,80 Lt (204,41 Eur) draudimo išmoką, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2013 m. gruodžio 10 d. sudarė įprastinę Transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria apdrausta atsakovei priklausančio automobilio Peugeot Partner“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. 2014 m. gegužės 27 d. Panevėžio r., Pavėšėčių k., įvyko eismo įvykis, kurio metu apgadintas A. U. priklausantis automobilis Volkswagen Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini); įvykio kaltininku pripažintas atsakovės automobilį Peugeot Partner“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavęs L. L. Ieškovas, vadovaudamasis žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, nukentėjusiajam A. U. išmokėjo 705,80 Lt (204,41 Eur) draudimo išmoką. Kadangi atsakovei priklausančiam automobiliui, kuriuo padaryta žala, nustatytu laiku nebuvo atlikta privalomoji techninė apžiūra, tai ieškovas, remdamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TVPCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kreipėsi į teismą dėl išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovui iš atsakovės 705,80 Lt (204,41 Eur) draudimo išmoką, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 54 Lt (15,64 Eur) žyminio mokesčio. Teismas nurodė, kad draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo tuomet, kai draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė įstatymuose ir kituose teisės aktuose transporto priemonės valdytojui nustatytas pareigas (CK 6.114 straipsnio 5 punktas, 6.988 straipsnio 3 dalis, TPVCAPDĮ 22 straipsnis). Teisės aktuose nustatyta, kad draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą išmoką, jei atsakingas asmuo padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 59, 59.3 punktai). Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose įtvirtinta, jog dalyvauti viešajame eisme Lietuvos Respublikoje leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms, kurioms atlikta ir galioja privalomoji techninė apžiūra (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) 25 straipsnio 2 dalis, Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomosios techninės apžiūros atlikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Techninės priežiūros atlikimo tvarkos aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 3-406, 3 punktas, Kelių eismo taisyklių (toliau – Kelių eismo taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 238 punktas). Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė pažeidė šias imperatyviąsias nuostatas. Transporto priemonės vairavimą be privalomosios techninės apžiūros teismas kvalifikavo kaip transporto priemonės vairavimą neturint tam teisėto pagrindo. Teismas atmetė atsakovės argumentus dėl pareigos nustatyti TPVCAPDĮ 22 straipsnio normų pažeidimo ir eismo įvykio priežastinį ryšį, kurio nekonstatavus, ieškovas neturėtų teisės reikalauti grąžinti sumokėtas išmokas. Teismo vertinimu, nors nėra transporto priemonės vairavimo be privalomosios techninės apžiūros ir eismo įvykio priežastinio ryšio, atsakovės elgesys suteikia ieškovui teisę atgręžtinio reikalavimo (regreso) tvarka reikalauti nukentėjusiajam trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos iš atsakingo už žalos padarymą asmens pagal įstatymą. Teismas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, konstatavo, kad draudžiama eksploatuoti transporto priemones be atliktos ir galiojančios privalomosios techninės apžiūros, todėl jų vairavimas laikytinas vairavimu be teisėto pagrindo (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas), suteikiančiu pagrindą draudikui reikalauti grąžinti draudimo išmoką.

 

Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. vasario 17 d. nutartimi paliko Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą nepakeistą. Teismas pažymėjo, kad pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 2 dalį dalyvauti viešajame eisme Lietuvos Respublikoje leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms, kurių privalomoji techninė apžiūra atlikta ir galioja. Kadangi atsakovės transporto priemonė dalyvavo eisme neturėdama galiojančios privalomosios techninės apžiūros ir ji šios aplinkybės neginčija, tai, teismo nuomone, ieškovas turi teisę regreso tvarka reikalauti, kad sumokėtą draudimo išmoką grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, t. y. atsakovė, nes ji padarė žalos neturėdama teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę. Teismas sutiko, kad kiekvienu atveju, įvykus eismo įvykiui, turi būti nustatomas TPVCAPDĮ 22 straipsnio normų pažeidimo ir eismo įvykio priežastinis ryšys. Atsakovės transporto priemonė be galiojančios privalomosios techninės apžiūros neturėjo teisės dalyvauti viešajame eisme, tačiau šis imperatyvus įstatymo reikalavimas buvo pažeistas ir tai tapo eismo įvykio priežastimi. Teismo vertinimu, tokio pažeidimo pakako draudėjo atsakomybei atsirasti (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo ir taikymo. Kasatorė įsitikinusi, kad teismai netinkamai aiškino nurodytą teisės normą, kurios įstatymų leidėjas nesieja su transporto priemonės galimybe dalyvauti viešajame eisme, kaip tai nustatyta Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje, o sieja išimtinai tik su asmens turima teise valdyti ir naudoti transporto priemonę taip, kaip tai įtvirtinta TPVCAPDĮ 2 straipsnio 17 dalyje. Kasatorės teigimu, lingvistiškai aiškinama sąvoka „teisėtas pagrindas vairuoti“ reiškia asmens galimybę transporto priemonę valdyti ir naudoti nuosavybės, nuomos, panaudos, patikėjimo ar kitais teisėtais pagrindais. Sistemiškai aiškindama TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, kasatorė daro išvadą, kad jos taikomos transporto priemonės valdytojui ir (ar) naudotojui, dėl kurio šioje normoje nurodytų valingų ir sąmoningų neteisėtų veiksmų atsirado žala. O Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnyje nustatyti teisiniai organizaciniai reikalavimai eisme dalyvaujančioms transporto priemonėms, šio straipsnio sąlygos nesusijusios su asmens turima teise valdyti ir (ar) naudoti transporto priemonę taip, kaip tai nustatyta TPVCAPDĮ, t. y. ja nepagrindžiama, nenustatoma asmens teisė valdyti transporto priemonę. Dėl to, anot kasatorės, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnis negali būti siejamas su TPVCAPDĮ; situacija, kai asmuo teisėtu pagrindu vairuoja transporto priemonę, kuriai neatlikta (negalioja) privalomoji techninė apžiūra, nepatenka į TPVCAPDĮ 22 straipsnio reglamentavimą. Kasatorės nuomone, draudikas turi teisę reikalauti išmokėtų sumų TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies pagrindu tik tada, kai atsakingas už žalą asmuo atliko valingus teisei priešingus veiksmus; tokią išvadą yra nurodęs ir kasacinis teismas, pažymėdamas, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnyje nurodyti atvejai iš esmės atitinka situacijas, kai draudžiamieji įvykiai nepasižymi tikėtinumo, atsitiktinumo kriterijais (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga, Teismų praktika Nr. 34). Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 2 dalies reikalavimai, pasak kasatorės, atitinka atsitiktinumo ir tikėtinumo kriterijus.
  2. Dėl praktikos formavimo. Kasatorės manymu, teismai, netinkamai aiškindami TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą, paneigė iš Konstitucijos 109 straipsnio kylančius teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą, neatliko konstitucinės teismo pareigos – vykdyti teisingumą, nukrypo nuo teisinės valstybės ir teisingumo principų. Teismai sukūrė teisės normos turinio ir tikslų neatitinkantį precedentą, kuris, remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, saisto žemesnės ir tos pačios instancijos teismus, kai šie sprendžia analogiškas bylas.
  3. Dėl priežastinio ryšio. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos priežastiniam ryšiui; šio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. G. B., bylos Nr. 3K-3-78/2010). Dėl to kasatorė mano, kad teismai, atmesdami jos argumentus dėl būtinybės nustatyti priežastinį ryšį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad kasatorė, pažeisdama imperatyviąsias teisės normas, dalyvavo viešajame eisme naudodama transporto priemonę be galiojančios privalomosios techninės apžiūros ir tai tapo eismo įvykio priežastimi, tačiau šios išvados nemotyvavo, nepateikė argumentų, kokią įtaką eismo įvykiui kilti turėjo aplinkybė, kad transporto priemonė neturėjo galiojančios techninės apžiūros (byloje nėra tokią įtaką patvirtinančių įrodymų), taip pažeisdama CPK 331 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktus. Šis pažeidimas, anot kasatorės, yra absoliutus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. A. ir kt. v. UAB „Baltic fish export, bylos Nr. 3K-3-206-916/2015; kt.). Apeliacinės instancijos teismas, nevertinęs apeliaciniame skunde nurodytų faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų, patvirtinančių, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių neatliktos techninės apžiūros ir kilusios žalos priežastinį ryšį, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į teisingą teismą.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo ir taikymo. Ieškovas atsiliepime nurodo, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinti du savarankiški teisiniai pagrindai, kuriems egzistuojant atsakingam už žalos padarymą asmeniui kyla prievolė grąžinti draudiko sumokėtas sumas: pirma, kai asmuo padaro žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę; antra, kai asmuo padaro žalos neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę. Ieškovas pažymi, kad atvejai, kai transporto priemonė turi galiojančią techninę apžiūrą, tačiau tampa techniškai netvarkinga ir asmuo, vairuodamas techniškai netvarkingą transporto priemonę, dėl šios priežasties sukelia eismo įvykį, reglamentuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte; šiais atvejais būtina įrodyti aplinkybę, kad transporto priemonė buvo techniškai netvarkinga ir kad dėl šios priežasties atsirado žala. Tais atvejais, kai transporto priemonė dalyvauja eisme neturėdama galiojančios techninės apžiūros, pasak ieškovo, taikomas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir teisės normos, draudžiančios dalyvauti eisme be galiojančios techninės apžiūros – Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 2 dalis, Techninės priežiūros atlikimo tvarkos aprašo 3 punktas, Kelių eismo taisyklių 226 punktas. Ieškovo teigimu, kasatorė nepagrįstai teisės vairuoti apibrėžimą pateikia lingvistiškai aiškindama šią sąvoką; tokia teisė apibrėžta Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 1, 3 dalyse, Kelių eismo taisyklių 14 punkte.
  2. Dėl priežastinio ryšio. Nesutikdamas su kasatorės pozicija, kad, nagrinėjant reikalavimą atlyginti žalą, būtina įrodyti priežastinį ryšį, ieškovas nurodo, jog TPVCAPDĮ nustatyti atvejai, kada to padaryti nereikia (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis, 12 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnio 1, 3, dalys); reikalavimas įrodyti priežastinį ryšį neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų. Kadangi ieškovas pareiškė reikalavimą TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (transporto priemonė naudojama be galiojančios techninės apžiūros, kai tokį naudojimą draudžia teisės aktai), tai jis neprivalėjo ir neįrodinėjo, kad transporto priemonė buvo techniškai netvarkinga; reikalavimas pateiktas ne TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo ir taikymo

 

Byloje sprendžiamas ginčas dėl draudiko teisės reikalauti grąžinti išmokėtą draudimo išmoką iš atsakingo už žalos padarymą asmens, kai šis vairavo transporto priemonę, kuriai neatlikta (pasibaigusi) privalomoji techninė apžiūra.

Kasatorė teigia, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kurio įstatymų leidėjas nesieja su transporto priemonės galimybe dalyvauti viešajame eisme, o sieja išimtinai tik su asmens turima teise valdyti ir naudoti transporto priemonę taip, kaip tai įtvirtinta TPVCAPDĮ 2 straipsnio 17 dalyje. Kasatorės nuomone, situacija, kai asmuo teisėtu pagrindu vairuoja transporto priemonę, kuriai neatlikta (pasibaigusi) privalomoji techninė apžiūra, nepatenka į pirmiau nurodytos teisės normos reglamentavimo sritį. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais iš esmės sutinka.

CPK 4 straipsnyje įtvirtinta, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jis formuoja vienodą teismų praktiką kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 33 straipsnio 2, 4 dalys). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo precedentas yra teisės šaltinis tiek vertikaliuoju, tiek horizontaliuoju aspektu, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, formuojama šios kategorijos bylose.

TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos sumokėtas sumas grąžintų už žalos padarymą atsakingas asmuo, jeigu jis padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę arba neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas nurodytą teisės normą, yra konstatavęs, kad vairuojant transporto priemonę be galiojančios techninės apžiūros pažeidžiamos Kelių eismo taisyklių 238 punkto nuostatos ir už tai gali būti taikoma administracinė atsakomybė (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 straipsnis), tačiau ši aplinkybė per se nėra pakankama civilinei atsakomybei taikyti. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos sąlygos, aiškinamos pažodžiui, yra susijusios su transporto priemonę vairuojančio subjekto ypatumais: jis arba yra neteisėtas transporto priemonės valdytojas (pvz., transporto priemonę naudoja be jos savininko žinios ir (ar) sutikimo), arba neturi reikiamos kvalifikacijos naudoti tam tikrą transporto priemonę. Šioje normoje objekto (transporto priemonės) ypatumai nėra įvardijami. Bendroji taisyklė, įtvirtinta CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje, nurodo, kad subrogacija netaikoma, inter alia, civilinės atsakomybės draudimo atvejais. Pagal CK 1.1018 straipsnio nuostatas, ši taisyklė taikoma įstatymų nustatytoms draudimo šakoms ir grupėms tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita. Taigi, TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kada draudikas gali reikalauti grąžinti sumokėtas išmokas, yra bendrosios taisyklės išimtys, t. y. TPVCAPDĮ 22 straipsnio normos yra lex specialis CK 6.1015 straipsnio atžvilgiu. Aiškinant specialiąją teisės normą, pirmenybė teiktina pažodiniam teisės aiškinimo metodui, t. y. specialiųjų teisės normų aiškinimo rezultatas turėtų būti adekvatus jų žodinei reikšmei. Taigi pirmenybė tokiais atvejais turi būti suteikiama specialiosios teisės normos teksto pažodinei reikšmei. Atitinkamai tokia norma neturi būti taikoma santykiams, kurių teisės normos tekstas neapima. Kadangi, kaip jau buvo nurodyta, TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtys, plečiamasis jų aiškinimas yra netaikomas, tai nėra pagrindo teigti, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos sąlygos apima ne tik subjekto (transporto priemonės valdytojo), bet ir objekto (transporto priemonės) savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „BTA Insurance Company SEv. E. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-82-916/2015; 2015 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „BTA Insurance Company SE“ v. M. K., bylos Nr. e3K-3-390-701/2015).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad automobilis, kuriuo sukeltas eismo įvykis, priklauso UAB „Lavika, jį vairavo UAB „Lavika“ direktorius L. L., kuris turėjo teisėtą pagrindą vairuoti šią transporto priemonę. Byloje taip pat nėra ginčo, kad L. L. turėjo teisę vairuoti šios rūšies transporto priemonę – turėjo vairuotojo pažymėjimą, patvirtinantį jo teisę vairuoti tokios kategorijos transporto priemonę, todėl, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą kasacinio teismo formuojamą praktiką, nagrinėjamu atveju susiklostę teisiniai santykiai nepatenka į TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto reguliavimo sritį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, jog transporto priemonės be galiojančios privalomosios techninės apžiūros (buvo pasibaigusi prieš 5 dienas) vairavimas atitinka vairavimą neturint teisėto pagrindo. Ieškovas, nurodydamas faktinį ieškinio pagrindą, nesirėmė aplinkybėmis, susijusiomis su automobilį vairavusio asmens – bendrovės direktoriaus – ypatumais, t y. kad pastarasis buvo neteisėtas transporto priemonės valdytojas, neturėjo teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonės, ar kitomis aplinkybėmis, kurias nustačius kiltų pagrindas byloje taikyti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Dėl to kolegija daro išvadą, kad teismai, tenkindami ieškinį, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą taikė nenustatę visų šiai normai taikyti reikšmingų aplinkybių (sąlygų). Kadangi teismai netinkamai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir ieškinį patenkino nesant tam teisinio pagrindo, tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą naikinti apskųstus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog ieškovas privalo nurodyti ieškinio dalyką ir aplinkybes, kuriomis grindžia pareikštą reikalavimą, o teisinis ginčo santykio kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. M. v. J. P., bylos Nr. 3K-3-438/2014, ir joje nurodytą praktiką). CPK 135 straipsnyje, reglamentuojančiame ieškinio turinį, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). CPK 42 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką. Tokia teisė, išskyrus CPK nustatytus atvejus, teismui nėra suteikta. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas, laisvai disponuodamas savo procesinėmis teisėmis, kaip ieškinio pagrindu nesirėmė aplinkybėmis, kad atsakovės transporto priemonė buvo techniškai netvarkinga ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties, neįrodinėjo aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktą, įtvirtinantį draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties. Priešingai, atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas nurodė, kad jis neprivalėjo ir neįrodinėjo, jog transporto priemonė buvo techniškai netvarkinga ir dėl to įvyko eismo įvykis, nes reikalavimą pareiškė ne TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto, o TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, aplinkybę, kad apskųsti teismų procesiniai sprendimai naikintini dėl netinkamo materialiosios teisės normų aiškinimo, konstatuoja, jog, juos panaikinus, priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

 

Teisėjų kolegijai nusprendus, kad skundžiami teismų procesiniai sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas, atitinkamai perskirstomos šalių byloje turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Kadangi priėmus naują sprendimą ieškinys atmestinas, tai ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad atsakovė, pateikdama apeliacinį skundą, sumokėjo 52 Lt (15,06 Eur), o pateikdama kasacinį skundą – 20,58 Eur žyminio mokesčio. Patenkinus kasacinį skundą, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartį.

Priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti UAB „Lavika“ (j. a. k. 147989294) „BTA Insurance Company SE filialo Lietuvoje (j. a. k. 300665654) 35,64 Eur (trisdešimt penkis Eur 64 ct) žyminio mokesčio.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                      Alė Bukavinienė

                                                                      Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė


Paminėta tekste:
  • CK
  • 3K-3-78/2010
  • CPK 331 str. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo
  • CPK
  • 3K-3-206-916/2015
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • CK6 6.1015 str. Draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui (subrogacija)
  • 3K-3-82-916/2015
  • e3K-3-390-701/2015
  • 3K-3-438/2014
  • CPK 42 str. Šalių teisės ir pareigos
  • CPK 359 str. Kasacinio teismo teisės
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas