Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2019-02-05][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-7-2-1075-2019].docx
Bylos nr.: e3K-7-2-1075/2019
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
AB Energijos skirstymo operatorius 304151376 atsakovas
Restruktūrizuojama AB SPAUDA 121008154 Ieškovas
Kategorijos:
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.4.4.1. Servitutas
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.1.9.3. kitos bylos dėl atlygintinų paslaugų teikimo
2.4. Daiktinė teisė
2.4.4. Teisės į svetimus daiktus
2.1.9. Bylos dėl atlygintinų paslaugų teikimo (paslaugų sutartis)

?PASTABA: D

Civilinė byla Nr. e3K-7-2-1075/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33833-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.4.1

(S)

 

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. vasario 5 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės, Andžej Maciejevski, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno, Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės restruktūrizuojamos akcinės bendrovės „Spauda“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ dėl nuostolių ir kompensacijos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto atlygintinumą ir vienkartinės kompensacijos už įstatymu nustatytą servitutą dydžio nustatymą, kai servitutas įstatymo pagrindu yra nustatytas patalpų savininkui.

2.       Ieškovė prašė priteisti 9558,74 Eur vienkartinę kompensaciją už naudojimąsi servitutu, 23 571,88 Eur nuostolių, susidariusių už naudojimąsi servitutu, bylinėjimosi išlaidas.

3.       Ieškovė nurodė, kad atsakovė daugiau kaip 10 metų naudojasi ieškovei nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis Vilniuje, Laisvės pr. 60: šiose patalpose laiko elektros prietaisus ir kitus daiktus, gamina žemos įtampos elektros energiją ir parduodama didesne kaina gauna naudą. Ieškovė negali šiomis patalpomis naudotis, gauti pajamų iš šios atsakovės užimtos patalpos nuomos, todėl ieškovė dėl tokio servituto patiria žalos.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 27 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 9558,74 Eur kompensaciją, 205,99 Eur žyminio mokesčio valstybei; kitą ieškinio dalį atmetė.

5.       Teismas nustatė, kad ieškovei priklauso patalpos Vilniuje, Laisvės pr. 60. Atsakovė servituto pagal įstatymą pagrindu naudojasi ieškovei priklausančių patalpų dalimi (53,87 kv. m). Teismo vertinimu, servitutas yra atlygintinis. Atsakovė elektros energiją tiekia ne tik ieškovei, bet ir kitiems asmenims, o servitutas nustatytas tik ieškovės patalpose, todėl būtų nesąžininga reikalauti, jog ieškovė sau prisiimtų dėl servituto nustatymo padarytus nuostolius, kai dėl servituto naudą gauna tiek atsakovė, tiek kiti asmenys.

6.       Ieškovė prašė priteisti 23 571,88 Eur nuostolių – negautų pajamų už 10 metų. Teismas sprendė, kad tik daliai tokio reikalavimo netaikytinas senaties terminas, t. y. už paskutinius trejus metus 8832,25 Eur (2303,21 Eur už 2016 m. 8,5 mėn. + 3684,71 Eur už 2015 m. + 2120,32 Eur už 2014 m. + 724,01 Eur už 2013 m. 3,5 mėn.). Dėl to teismas taikė ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti 14 739,63 Eur (23 571,88 Eur – 8832,25 Eur) nuostolių.

7.       Teismas pažymėjo, kad atsakovė neginčijo reikalavimo priteisti 8832,25 Eur nuostolių už paskutinius trejus metus dydžio, tačiau nurodė, jog ieškovė turi kitų patalpų, kurių nenuomoja, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad, nesant nustatyto servituto, ieškovė tikrai nuomotų patalpas ir gautų pajamų. Savininkas, reikalaudamas priteisti nuostolius, patirtus ir (ar) būsimus dėl servituto nustatymo, turi įrodyti jų dydį. Šiuo atveju ieškovė negalėjo pagrįstai tikėtis gauti ar numatyti gauti nuomos mokestį už šią patalpą, nes jau pirkdama pastatą žinojo apie pastatui taikomus suvaržymus. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog šios patalpos tikrai būtų išnuomotos, todėl jos įvardijamos pajamos buvo tik tikėtinos, bet ne realios. Dėl to teismas atmetė reikalavimą priteisti 8832,25 Eur negautų pajamų.

8.       Pasisakydamas dėl vienkartinės kompensacijos priteisimo, teismas pažymėjo, kad atsakovė patalpomis naudojosi ir naudosis neribotą laiką, todėl sprendė, kad servitutas neterminuotas. Ieškovė šia patalpa negali naudotis, ja išimtinai naudojasi atsakovė. Ieškovė patiria tam tikrų nuostolių (moka mokesčius), todėl teismas priteisė 9558,74 Eur vienkartinę kompensaciją. Teismo vertinimu, kompensacijos dydis atitinka šios patalpos rinkos kainą, yra adekvatus ir tinkamas.

9.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 10 d. papildomu sprendimu priteisė ieškovei 312,18 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

10.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2018 m. balandžio 17 d. nutartimi ieškovės apeliacinį skundą atmetė, atsakovės apeliacinį skundą tenkino iš dalies, pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą ir 2017 m. balandžio 10 d. papildomą sprendimą, sumažino iš atsakovės ieškovės naudai priteistą vienkartinę kompensaciją iki 4800 Eur, valstybei priteistą sumą iki 108 Eur; sumažino 2017 m. balandžio 10 d. papildomu sprendimu priteistą sumą iki 45,23 Eur; priteisė iš ieškovės atsakovės naudai 108 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

11.       Kolegija pripažino, kad ieškovės patalpose įrengtiems atsakovės elektros įrenginiams servitutas nustatytas įstatymo pagrindu. Kolegija nurodė, kad ieškovei nuosavybės teise priklausančiose negyvenamose (sandėlio) patalpose (patalpų indeksas 1-39, plotas 107,02 kv. m) 53,87 kvadratinio metro plote yra įrengti atsakovei nuosavybės teise priklausantys elektros įrenginiai; elektros skirstomajame punkte SP-88 įrengti 10 kV įtampos elektros įrenginiai, esantys narveliuose Nr. 106-111 ir Nr. 212-217; tose pačiose patalpose 53,15 kvadratinio metro plote yra įrengti ir ieškovei nuosavybės teise priklausantys 10 kV įtampos elektros įrenginiai, esantys narveliuose Nr. 1-5 ir Nr. 18-22; ieškovės ir atsakovės naudojamos patalpų dalys atskirtos metalinio tinklo pertvara.

12.       Kolegija nustatė ir tai, kad 1983 m. balandžio 18 d. Lietuvos KP CK leidykla pagrindinių priemonių perdavimo–priėmimo aktu VĮ „Vilniaus elektros tinklai“ (kurios teises ir pareigas perėmė AB Rytų skirstomieji tinklai, vėliau – AB Lesto“, šiuo metu – ieškovė) negrąžinamai perdavė skirstomąjį punktą ir kitus elektros įrenginius, sumontuotus šiuo metu ieškovei priklausančiose patalpose Vilniuje, Laisvės pr. 60. Nurodytas turtas į VĮ „Vilniaus elektros tinklai“ balansą buvo perduotas vadovaujantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1964 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 596, kuris įpareigojo ministerijas ir žinybas perduoti į Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo valdybos balansą elektros tiekimo linijas, išorinius žemo voltažo elektros tinklus ir transformatorines pastotes. Skirstomasis punktas pradėtas eksploatuoti 1983 m. balandžio 14 d. Įrengiant skirstomąjį punktą, patalpos priklausė valstybei. Negyvenamoji patalpa (sandėlis) baigta statyti 1984 m. Kadangi elektros įrenginiai buvo įrengti iki pastato statybos pabaigos, teismas sprendė, kad statytojas įrengė skirstomąjį punktą statomose patalpose siekdamas aprūpinti elektros energija visą pastatą.

13.       Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo Nr. 787 „Dėl valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių reorganizavimo į akcines bendroves ir uždarąsias akcine bendroves“ pagrindu Energetikos ministerija priėmė 1995 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 176 reorganizuoti VĮ „Lietuvos valstybinė energetikos sistema“ į AB „Lietuvos energija“. Todėl VĮ „Vilniaus elektros tinklai tapo AB „Lietuvos energija“ filialu, kuriam buvo suteikta nuosavybės teisė į elektros įrenginius. Atitinkamai  „Spauda“ nuo 1995 m. spalio 27 d. buvo reorganizuota į SP AB „Spauda“ ir jai patikėjimo teise perduotas valdyti valstybės turtas (taip pat ir patalpos bei įrenginiai). Nuo 2001 m. rugpjūčio 14 d. SP AB „Spauda“ reorganizuota į AB „Spauda“. Ieškovės nuosavybės teisės į negyvenamąją patalpą (sandėlio patalpas 1-39, 1-40, 1-41, 1-42, 1-43 Vilniuje, Laisvės pr. 60) įregistruotos viešajame registre AB „Spauda“ vardu nuo 2002 m. vasario 19 d. VĮ „Vilniaus elektros tinklai“ ir AB „Spauda“ 1995 m. lapkričio 27 d. pasirašė Elektros tinklų atsakomybės ribų aktą, kuriuo patvirtino, jog vartotojo (ieškovės) įrenginiai yra prijungti prie atsakovės įrenginių ir jais tiekiama elektros energija. Atsakovės elektros įrenginiais skirstoma ir tiekiama elektros energija ne tik ieškovei, bet ir kitiems buitiniams bei komerciniams vartotojams, esantiems Vilniuje, Laisvės pr. 60, taip pat ir kitu adresu (pvz., Laisvės pr. 58, 60A, Justiniškių g. 12, Pilaitės pr. 16, 20, A. P. Kavoliuko g. 2A, 4, Viršuliškių skg. 28), iš viso 233 vartotojams.

14.       Kolegija nepritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui priteisti 9558,74 Eur dydžio vienkartinę kompensaciją už servitutą. Kolegija pažymėjo, kad tokia kompensacija atitinka visą ieškovės patalpos rinkos vertę, tuo tarpu patalpos išliko ieškovės nuosavybe. Tokios kompensacijos priteisimas sudarė sąlygas ieškovei nepagrįstai praturtėti. Atsižvelgusi į tai, kad be atsakovės įrenginių nebūtų įmanoma ieškovei priklausančio pastato eksploatacija, atsakovės įrenginiai užima pusę patalpos, kolegija sumažino priteistą kompensaciją iki 4800 Eur (50 proc. patalpų vertės).       

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

15.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 17 d. nutarties dalį, kuria ieškovės naudai priteista 4800 Eur, panaikinti ir priimti naują sprendimą – šią ieškinio dalį atmesti, arba pripažinus, kad servitutas yra atlygintinis, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 17 d. nutartimi priteistą ieškovės naudai sumą sumažinti iki 478 Eur. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir EEĮ) 75 straipsnio 3 dalyje (2017 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. XIII-604 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. lapkričio 1 d.), be kitų sąlygų, nustatyta, kad tinklų operatoriai, sudarę sutartis su turto savininkais dėl servitutų nustatymo elektros tinklams įrengti, nekilnojamųjų daiktų savininkams išmoka vienkartines kompensacijas nuostoliams dėl servituto nustatymo atlyginti, o jų maksimalus dydis yra apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. 2017 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 16, 18, 31, 34, 39, 40, 41, 43, 44, 49, 51, 52, 58, 67, 70, 71, 72, 74, 75 straipsnių ir priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 391 straipsniu  įstatymo Nr. XIII-604 (toliau –  ir EEĮPPĮ, Elektros energetikos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas) 29 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad vienkartinės kompensacijos išmokamos ir žemės bei kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams bus kompensuojama ir už jau esamus pagal įstatymą nustatytus servitutus, jeigu už juos dar nebuvo atlyginta. Kasacinio skundo padavimo metu metodika dar nepatvirtinta, tačiau tokiu atveju teismas, spręsdamas dėl servitutų įstatymo pagrindu atlygintinumo, turėtų priteisti ne konkrečią kompensaciją, bet nurodyti, kad vienkartinė kompensacija turės būti apskaičiuojama pagal metodikos nuostatas. Panašios pozicijos laikomasi teismų praktikoje (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-600-345/2018; 2018 m. vasario 14 d. dalinis sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1122-580/2018). Apeliacinės instancijos teismui priimant procesinį sprendimą galiojo nauja EEĮ 75 straipsnio 3 dalies nuostata (pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu šis pakeitimas dar nebuvo priimtas). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl servituto atlygintinumo, turėjo šia nauja nuostata vadovautis.

15.2.                      Bylą nagrinėję teismai turėjo apskritai atmesti reikalavimą dėl vienkartinės kompensacijos už servitutą priteisimo remdamiesi analogiškais principais ir faktinėmis aplinkybėmis, kuriais buvo remiamasi atmetant reikalavimą dėl nuostolių už servitutą. Byloje nustatyta, kad nuostolių, nustačius servitutą, neatsirado; patalpos nuo jų pastatymo buvo naudojamos kaip techninės patalpos; šiose patalpose neįmanoma jokia kita veikla, todėl nenustatyta galimybė nuomoti tokias patalpas. Taigi ieškovė nepatiria ir nuostolių pagal EEĮ 75 straipsnio 3 dalį. Dėl to teismų išvada pripažinti įstatymu nustatytą servitutą atlygintiniu ir priteisti vienkartinę kompensaciją prieštarauja minėtoms teisės normoms. Byloje neegzistuoja ir faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų kitų pagrindų, būtinų pripažinti tokį servitutą atlygintiniu, egzistavimą, t. y. nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog suvaržomos tarnaujančio daikto savininko teisės, jis turi turtinius praradimus, pažeidžiamas teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir teisingumo principas. Pažymėta, kad be atsakovės įrenginių ieškovė apskritai negalėtų vykdyti veiklos, nes nei pati, nei subabonentai neturėtų elektros energijos.

15.3.                      Spręsdamas dėl kompensacijos už servitutą dydžio, teismas turi įvertinti abiejų susijusių nekilnojamojo turto objektų savininkų interesus bei teisingai juos derinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016); atlyginimas tarnaujančio daikto savininkui už nustatytą servitutą turi būti proporcingas jo patiriamiems praradimams ir dėl nustatytos vienkartinės ar periodinės kompensacijos viena iš šalių neturi nepagrįstai praturtėti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-916/2017). Šiuo atveju atsakovė, įgydama naudos, suteikė ekvivalentinę naudą ieškovei, nes ji su atsakovės pagalba gali užsiimti savo veikla (nuomoti patalpas ir gauti iš to pelno). Taip yra proporcingai suderinami abiejų šalių interesai. Dėl to servitutas turėtų būti pripažintas neatlygintiniu.

15.4.                      Apeliacinės instancijos teismas, nors ir sumažino vienkartinę kompensaciją, vis dėlto neteisingai nustatė priteistinos kompensacijos dydį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-611/2016 išaiškinta, kad, nustatant kompensacijos ar nuostolių dėl nustatyto servituto žemės sklypui dydį, turi būti atsižvelgiama į servituto nustatymo metu esančią žemės sklypo paskirtį ir naudojimo sąlygas. Elektros įrenginiai (tiek ieškovės, tiek atsakovės) yra įrengti iki pastato pastatymo, todėl ieškovės turto vertė, nustačius įstatymu servitutą, nepasikeitė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017 nurodyta, kad, apskaičiuojant kompensacijos dydį, turi būti individualiai vertinamas tarnaujantis daiktas. Ieškovei priklausančios patalpos, į kurias nustatytas servitutas, yra sandėlio paskirties. Prašydama priteisti vienkartinę kompensaciją, ieškovė jos vertę apskaičiavo procentiškai nuo visų 221,98 kv. m bendro ploto sandėlio patalpų rinkos vertės, nustatytos 2012 m. gruodžio 31 d. (39 388,32 Eur), nevertindama kitų likusių keturių patalpų faktinės naudojimo paskirties, galimybės jas laisvai išnuomoti ir kitų savybių, kurios didina šių patalpų vertę, lyginant jas su sandėlio patalpomis.

15.5.                      Spręsdami dėl kompensacijos dydžio, teismai turėjo vadovautis EEĮ 75 straipsnio 3 dalies ir EEĮPPĮ 29 straipsnio 4 dalies nuostata. Šiuose teisės aktuose nustatyti bendrieji nuostolių už įstatymo nustatytus kito nekilnojamojo daikto servitutus atlyginimo pagrindai ir jų mokėjimo tvarka. Vienkartinės kompensacijos nuostoliams dėl servituto atlyginimo metodikos projekte nėra nustatytos konkrečios formulės dėl maksimalaus kompensacijos dydžio apskaičiavimo, kai servitutas nustatytas kituose nekilnojamuosiuose daiktuose. Pažymėta, kad įstatymų leidėjas siekė sureguliuoti kompensacijų už žemės sklypą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, nes servitutas, esantis žemės sklype, praktiškai kiekvienu atveju sukelia žemės savininkui nuostolių, todėl metodikos projekte nustatė dvi formules, pagal kurias apskaičiuojamas maksimalus vienkartinės kompensacijos dydis už pagal įstatymą ir pagal sutartį nustatytą žemės servitutą. Dėl kompensacijos dydžio už servitutus kituose nekilnojamuosiuose daiktuose įstatymų leidėjas paliko spręsti individualiai pačioms šalims. Dėl to, kai šalys dėl kompensacijos dydžio nesusitaria, siekiant nustatyti teisingą vienkartinės kompensacijos dydį už pagal įstatymą nustatytą servitutą kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, turėtų būti taikoma analogija ir tokia kompensacija apskaičiuojama pagal formulę, nustatytą  už žemės servitutą pagal įstatymą. Pagal metodikos projekto 18 punktą kompensacijai žemės servitutą, nustatytą įstatymo pagrindu, taikomas 0,1 koeficientas. Todėl jį taikius kito nekilnojamojo daikto (patalpų) dalies, kuriai taikomas nustatytas servitutas, plotui ir patalpų rinkos vertei maksimali priteistina kompensacija būtų 955,87 Eur. Tačiau atsižvelgus į tai, kad be atsakovės įrenginių neįmanoma ieškovės pastato eksploatacija, atsakovė užima pusę patalpos, maksimali vienkartinė kompensacija mažintina iki 478 Eur sumos.

15.6.                      Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl vienkartinės kompensacijos už įstatymu nustatytą servitutą priteisimo, padarė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnio 1 dalies, 185 straipsnio 1 dalies, 265 straipsnio 1 dalies) pažeidimą, nes nepaaiškino, kodėl nesutinka su atsakovės argumentais, nepagrindė, kaip EEĮ 75 straipsnio 3 daliai prieštaraujantys sprendimai atitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principus.

16.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

16.1.                      Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas išsiaiškino visas bylai spręsti reikšmingas aplinkybes ir teisingai taikė tuo metu galiojančius teisės aktus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą, neturėjo pagrindo taikyti 2017 m. liepos 4 d. įstatymu priimtus EEĮ 75 straipsnio 3 dalies pakeitimus.

16.2.                       Atsakovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nekėlė klausimo dėl 2017 m. liepos 4 d. įstatymu priimtos EEĮ 75 straipsnio 3 dalies normos taikymo, nereiškė reikalavimo pagal analogiją apskaičiuoti vienkartinės kompensacijos dydį. CPK 347 straipsnio 2 dalies norma draudžia kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Taigi kasacija dėl šių klausimų negalima.

16.3.                      Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad net ir tuo atveju, kai servitutas yra atsiradęs iki 2004 m. liepos 10 d., turto savininkai nepraranda galimybės prašyti nuostolių ir kompensacijos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-219/2017). Dėl to atsakovės argumentai, kad patalpos nuo pat pastato pastatymo pradžios buvo naudojamos kaip techninės, kad servitutas netrukdo ieškovei ir toliau vykdyti savo veiklą, neturi įtakos sprendžiant dėl priteistinos kompensacijos. Pažymėta, kad atsakovė elektros energija aprūpina ne tik ieškovę, bet ir kitus vartotojus, todėl servitutas neturėtų būti pripažintas neatlygintiniu.

16.4.                      Ieškovė, prašydama kompensacijos už servitutą, rašytiniais įrodymais pagrindė bendro ploto patalpų rinkos kainą, o kompensacija buvo apskaičiuota pagal atsakovės faktiškai užimtą patalpų protą. Ieškovė buvo pateikusi duomenis tiek apie šių patalpų rinkos kainą 2014 m., tiek ir 2016 m. Apeliacinės instancijos teismo nustatytas dydis yra daug mažesnis nei de facto (faktiškai) ieškovės negaunamos pajamos dėl atsakovės užimtų patalpų.

16.5.                      Nors atsakovė įvardija proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimą, tačiau ir ji procese turi įrodinėjimo pareigą: atsakovė nepateikė įrodymų, kad jos naudojama patalpa tikrai negali būti naudojama kitai veiklai; nepaneigė Nekilnojamojo turto registro įrašo, kad patalpos paskirtis yra sandėliavimo; neįrodė, kad nėra galimybės naujai suprojektuoti ir perkelti elektros tinklus ir prietaisus.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl servituto, nustatyto įstatymo pagrindu patalpų savininkui, atlygintinumo

 

17.       Nagrinėjamoje byloje pirmiausiai turi būti įvertinta, ar yra pagrindas nekilnojamojo daikto servitutą, nustatytą įstatymo pagrindu, laikyti atlygintiniu, atsižvelgiant į tai, kad nekilnojamojo daikto suvaržymai atsirado sukuriant patį daiktą.

18.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu.

19.       Servituto santykiai grindžiami bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais (CK 1.2 straipsnis), kurie, be kito, reiškia, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyra; civiliniams teisiniams santykiams būdingas atlygintinumas, todėl nuosavybės teisės suvaržymas turi būti teisingai atlygintas; viena teisinio santykio šalis, gaudama naudos, turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai.

20.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą. Sprendžiant dėl servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimties būtina įvertinti viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį, nes tai lemia faktinius daikto naudojimo poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-415-695-2018, 34 punktas).

21.       Nuosavybės teisė yra savininko teisė valdyti daiktą, juo naudotis ir disponuoti. Naudotis daiktu reiškia pritaikyti daikto naudingąsias savybes ir tokiu būdu gauti naudos. Atitinkamai naudojimosi galimybių sumažinimas yra nuosavybės teisių ribojimas. Savininko galimybė naudotis daiktu gali sumažėti nustačius galimybę daiktu ar jo dalimi naudotis ir kitam asmeniui servituto pagrindu (pvz., nustačius kelio servitutą susisiekimui, panaudojus sklypo dalį svetimam pastatui pastatyti, dalyje patalpų įrengus kito asmens įrenginius), apribojus daikto savininko veiksmus (nustačius draudimus, sąlygas vykdyti veiklą ar atlikti tam tikrus veiksmus ir kt.). Tokiu atveju tarnaujančiojo daikto savininkas netenka galimybės visa apimtimi naudotis savo daiktu, jo vertingosiomis savybėmis. Galimybė naudotis daiktu gali būti sumažinta (sumažėti) taip, kad savininkas apskritai neturėtų galimybės naudotis visu savo daiktu (pavyzdžiui, dėl nustatyto servituto savininkas netektų galimybės naudoti visą žemės sklypą, patalpas, pastatą ir kt.) ar esmine dalimi savininko teisių. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia nustatyti, ar apribojimai tik sumažina naudojimosi daiktu galimybes, ar iš viso pašalina galimybę naudotis daikto vertingosiomis savybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-415-695-2018, 36 punktas).

22.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad civilinių teisinių santykių teisingumo, interesų derinimo, atlygintinumo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai. Įgydama naudos viena civilinių santykių šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011; kt.).

23.       Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis ne tik tais atvejais, kai jis nustatytas teismo sprendimu, bet ir tais atvejais, kai yra nustatytas administraciniu aktu. Taigi servitutas gali būti neatlygintinis tik išimtiniais atvejais, konstatavus tam konkretų pagrindą (pvz., atitinkamą šalių susitarimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-219/2017 21 ir 22 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

24.       Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.

25.       2004 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-2307, kuris įsigaliojo nuo 2004 m. liepos 10 d., 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriams priklausančių elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių kitų asmenų žemėje, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui bei naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. 2012 m. pakeitus Elektros energetikos įstatymą, ši nuostata buvo perkelta į Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalį (2012 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XI-1919 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. vasario 7 d.).

26.       2017 m. liepos 4 d. Elektros energetikos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu buvo pakeista E 75 straipsnio 3 dalis, nurodant, kad elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių elektros energetikos objektus ir įrenginius valdančiai elektros energetikos įmonei nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, techninei priežiūrai, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. Tinklų operatoriai tiesti perdavimo, skirstomuosius tinklus ar įrengti kitus elektros įrenginius tinklų operatoriui nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose turi teisę tik įstatymų nustatyta tvarka su žemės ar kito nekilnojamojo turto savininku išsprendę žemės ar kito nekilnojamojo turto naudojimo klausimą. Tinklų operatoriai, sudarę sutartis su žemės ar kito nekilnojamojo turto savininkais dėl žemės ar kito nekilnojamojo turto servitutų nustatymo elektros tinklams įrengti tinklų operatoriams nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, žemės ar kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams išmoka vienkartines kompensacijas nuostoliams dėl servituto nustatymo atlyginti, o jų maksimalus dydis yra apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. Žemės ar kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą, jo dalį ar kitą nekilnojamąjį turtą pagal pagrindinę žemės ar kito nekilnojamojo turto naudojimo paskirtį praradimo.

27.       2017 m. liepos 4 d. Elektros energetikos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl vienkartinių kompensacijų dydžio apskaičiavimo už servitutus, perdavimo sistemos ar skirstomųjų tinklų operatoriams tiesiant perdavimo, skirstomuosius tinklus ar įrengiant kitus elektros įrenginius tinklų operatoriui nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, taikomos ir atlyginant nuostolius dėl servitutų, nustatytų šiuo įstatymu iki šio įstatymo įsigaliojimo, skirtų elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių elektros energetikos objektus ir įrenginius valdančiai elektros energetikos įmonei nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, techninei priežiūrai, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti, jeigu šie nuostoliai nebuvo atlyginti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Vyriausybė, atsižvelgdama į preliminarų vienkartinių kompensacijų už nuostolius dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytų servitutų dydį ir nuomonę apie jo įtaką elektros energijos tarifams, kuriuos Vyriausybei po konsultacijų su perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriais pateikia Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, iki 2018 m. gegužės 1 d. nustato tvarką, pagal kurią bus išmokamos kompensacijos šioje straipsnio dalyje nurodytų žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams. Nurodytos vienkartinės kompensacijos pradedamos mokėti 2018 m. gegužės 1 d. ir žemės bei kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams išmokamos ne vėliau kaip per 2 metus nuo prašymo dėl vienkartinės kompensacijos ar dėl kompensacijos peržiūrėjimo (padidėjus teisės aktais nustatomoms elektros tinklų apsaugos zonoms) pateikimo perdavimo sistemos ir (arba) skirstomųjų tinklų operatoriams dienos.

28.       Išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama šios nutarties 2427 punktuose nurodytą teisinį reguliavimą, daro išvadą, kad 2004 m. liepos 1 d. Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. IX-2307 buvo nustatyta nekilnojamojo daikto savininkui taikomų suvaržymų energetikos objektus ir įrenginius valdančios elektros energetikos įmonės naudai teisinė prigimtis ir nustatytas šių suvaržymų teisinis pagrindas. 2017 m. liepos 4 d. EEĮPPĮ Nr. XIII-604 įstatymų leidėjas expressis verbis (aiškiais žodžiais) nustatė, kad servitutai, nustatyti iki šio įstatymo įsigaliojimo, savo prigimtimi yra atlygintiniai ir už juos turi būti atlyginta, jeigu šie nuostoliai nebuvo atlyginti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas nenustatė ir nenustato išimties atlygintinumo taisyklės dėl nuosavybės teisės suvaržymų, kurie atsirado iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.  

29.       Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovei nuosavybės teise priklausančiose negyvenamosiose patalpose – sandėlio patalpose, esančiose Vilniuje, Laisvės pr. 60, (patalpų plotas 107,02 kv. m) 53,87 kv. m plote įrengti atsakovei nuosavybės teise priklausantys elektros įrenginiai; tose pačiose patalpose 53,15 kv. m plote įrengti ir ieškovei nuosavybės teise priklausantys elektros įrenginiai. Šios patalpos buvo baigtos statyti 1984 m. Skirstomasis punktas perduotas eksploatuoti 1983 m. balandžio 14 d. ir 1983 m. balandžio 18 d. perdavimopriėmimo aktu negrąžinamai perduotas atsakovei VĮ „Vilniaus elektros tinklai“ (kurių teisių ir pareigų perėmėja buvo AB Rytų skirstomieji tinklai, vėliau – AB Lesto“, o šiuo metu – atsakovė). Įrengiant skirstomąjį punktą, patalpos priklausė valstybei. Tiek ieškovė, tiek atsakovė tuo metu buvo valstybiniai ūkio subjektai. Taigi elektros įrenginiai buvo įrengti iki pastato statybos pabaigos, įrengti skirstomąjį punktą statomose patalpose buvo statytojo sprendimas turint tikslą aprūpinti elektros energija visą pastatą. Atsakovės elektros įrenginiais elektros energija skirstoma bei tiekiama ne tik ieškovei, bet ir kitiems buitiniams bei komerciniams vartotojams (iš viso 233 vartotojams).

30.       Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju servitutas turi būti laikomas neatlygintiniu vien dėl to, kad jis buvo nustatytas nuosavybės – patalpų  sukūrimo metu, nekilnojamojo daikto savininkas žinojo apie šiuos nuosavybės teisės suvaržymus. Atsakovės vertinimu, ieškovei nuo 2004 m. liepos 10 d. nustačius servitutą įstatymo pagrindu, nuo šio momento  neatsirado kokių nors apribojimų ar ji nebuvo praradusi galimybės naudotis patalpomis. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su šiais atsakovės nurodytais argumentais.

31.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių (inter alia (be kita ko), 2006 m. kovo 14 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Tik savininkas, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojas, turi išimtinę teisę tą turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas). Iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga nuosavybės santykius reguliuoti taip, kad nuosavybės teisės būtų saugomos ir ginamos, kad būtų užtikrintas nuosavybės neliečiamumas (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2008 m. spalio 30 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, inter alia, reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (inter alia, 2006 m. kovo 14 d., 2013 m. gruodžio 20 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių apsaugą, turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyrą (2008 m. spalio 30 d. nutarimas).

32.       Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, kad vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų – teisingumas. Jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Konstitucijos preambulėje. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus (inter alia, Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimas; 2013 m. spalio 9 d. nutarimas).

33.       Per laikotarpį, kai atsirado nagrinėjamoje byloje aktualūs patalpų suvaržymai, susiję su energetikos įrenginių eksploatavimu, iš esmės pasikeitė nuosavybės teisinių santykių sistema. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, konstitucinėmis nuostatomis privačios nuosavybės teisė buvo grąžinta į nacionalinę teisės sistemą. Pasikeitus nuosavybės teisiniams santykiams, atsirado sąlygos tiek elektros įrenginių, tiek ir statinių, kuriuose tokie įrenginiai buvo įrengti, nuosavybės teisę transformuoti į privačios nuosavybės teisę. Atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, tokia privačios nuosavybės teisė jau automatiškai turėjo paveldėtus suvaržymus elektros įrenginius valdančios įmonės naudai. Tačiau vien tokia aplinkybė, kad nuosavybės teisės suvaržymai buvo nustatyti vyraujant valstybės nuosavybei ir net nesant objektyvių aplinkybių asmeniui išreikšti valios dėl suvaržymų atlygintinumo, negali būti pagrindas automatiškai laikyti suvaržymą neatlygintiniu asmens turto suvaržymu kito asmens naudai, jeigu nekilnojamojo daikto savininkas neišreiškė kitos valios. Kitoks aiškinimas reikštų, kad kai vienas asmuo neatlygintinai naudojasi kitam asmeniui priklausančiu nekilnojamuoju daiktu, jis įgyja teisę gauti naudą nekilnojamojo daikto savininko sąskaita. Taip aiškinant teisės normas vienos grupės asmens interesai būtų pripažįstami, o kitos paneigiami. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra tokių objektyvių aplinkybių, kurios lemtų poreikį iškelti vienų asmenų interesus aukščiau kitų asmenų interesų (CK 1.2 straipsnio 2 dalis).  

34.       Tokio aiškinimo yra laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant žemės servitutų atlygintinumo klausimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-219/2017 konstatavo, kad aplinkybė, jog ieškovas įgijo servitutu apsunkintą žemės sklypą iki kitokio (naujo) servituto atlygintinumo teisinio reglamentavimo, nereiškia, kad toks servitutas yra neatlygintinis ir žemės sklypui netaikomas naujas servituto teisinis reglamentavimas. Naujos normos taikomos ir jau galiojantiems servituto teisiniams santykiams. Šioje nutartyje kasacinis teismas pabrėžė, kad nors teismai nurodė, jog ieškovo žemės sklypo daliai, kurioje yra elektros įrenginių apsaugos zona, atitinkami sklypo apribojimai ir reikalavimai buvo taikomi dar iki to momento, kai jį įsigijo ieškovas, todėl, įstatymu nustačius servitutą, ieškovo, kaip žemės sklypo savininko, teisių bei pareigų (ribojimų) apimtis, lyginant ją su sklypo įsigijimo metu galiojusiais teisės aktais nustatytais ribojimais elektros apsaugos zonoje, iš esmės nepasikeitė, tačiau vien ta aplinkybė, kad ieškovas, įsigydamas žemės sklypą, turėjo matyti, jog žemės sklypas buvo apsunkintas servitutu, ir turėjo žinoti, jog pagal tuometinį teisinį reglamentavimą nustatytas servitutas nebuvo atlygintinis (buvo galima prašyti atlyginti tik įrodytus tiesioginius nuostolius), negali būti visa lemianti sprendžiant klausimą dėl servituto atlygintinumo. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui ir teisės aktuose nustačius atlygintinį servitutą po 2004 m. liepos 10 d. įrengtiems elektros energetikos objektams ir įrenginiams eksploatuoti ar naudoti naujiems objektams, iki 2004 m. liepos 10 d. žemės sklypą įsigijusio asmens teisės tampa labiau suvaržytos, palyginti su naujai įgyto žemės sklypo savininko teisėmis, o tokiu būdu būtų pažeistas civilinių teisinių santykių subjektų lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), nes žemės sklypų savininkai, iki Elektros energetikos įstatymo nuostatų pakeitimo įsigiję žemės sklypus, apsunkintus servitutu, prarastų teisę reikalauti už jų naudojimą atlyginimo, o kitoks teisės aktų aiškinimas prieštarautų teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-219/2017 29 punktas).

35.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas Elektros energetikos įstatymu ne nustatė naujus suvaržymus, bet tik teisiškai įformino jau egzistavusius – dar iki įstatymo įsigaliojimo  nuosavybės teisės suvaržymus. Todėl nepagrįsta būtų laikyti, kad esminis nagrinėjamoje byloje servituto atlygintinumą apibrėžiantis požymis turėtų būti nuosavybės teisės suvaržymų atsiradimas nuo 2004 m. liepos 10 d., kaip teigia atsakovė. Akivaizdu, kad objektyviai šie suvaržymai atsirado iki Elektros energetikos įstatymo įsigaliojimo, todėl ir negali būti nustatyta, jog būtent Elektros energetikos įstatymo pakeitimas nustatė nuosavybės teisės suvaržymus. Kitaip aiškinant, visi suvaržymai, kurie laikomi servitutu pagal įstatymą, turėtų būti laikomi neatlygintiniais, nes visi jie būtent nuo šios datos  nuo 2004 m. liepos 10 d.  nesukuria galimybės naudotis turtu praradimų, naudojimosi nepatogumų ar kitų apribojimų.

36.       Nors įstatymų leidėjas, įtvirtinęs suvaržymų teisinę prigimtį ir teisinį pagrindą, nenustatė kompensavimo mokėjimo tvarkos ir sąlygų už tokius suvaržymus, tokio reglamentavimo nebuvimas nepaneigia asmens teisės į kompensaciją už nustatytą servitutą, jei tokia kompensacija jam dar nebuvo išmokėta. Konstituciniai nuosavybės teisės imperatyvai užtikrina, kad tokio pobūdžio suvaržymai savo esme turi būti atlygintiniai. Tuo labiau kad ir įstatymų leidėjas 2017 m. liepos 4 d. Elektros energetikos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XIII-604 jau expressis verbis nurodė, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo atsiradę nekilnojamųjų daiktų suvaržymai elektros objektus ir įrenginius valdančių įmonių naudai laikomi atlygintiniais. 

37.        Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų ir atsakovė to neįrodinėja, kad ieškovė yra išreiškusi valią – sutikimą dėl neatlygintinio servituto valstybės nuosavybės pasikeitimo į privačią nuosavybę ar vėlesniu metu. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nutartyje nurodytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ginčo servitutą laikyti neatlygintiniu. 

38.       Pirmiau nurodytos išvados nekeičia ir atsakovės nurodomas argumentas, kad ieškovei taip pat yra tiekiama elektros energija, todėl ji gauna naudą dėl jos patalpose esančių atsakovės valdomų elektros įrenginių. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės, nes elektros energijos tiekimo santykiai yra atskiri, savarankiški sutartiniai teisiniai santykiai, atsakovė, kaip ir kiti vartotojai, turi mokėti už elektros energiją ir vykdyti kitus pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus. Byloje nėra duomenų ir atsakovė to neįrodinėja, kad ieškovei kaip elektros vartotojai vien dėl tos aplinkybės, jog jai nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam daiktui yra nustatytas servitutas atsakovės naudai, būtų teikiamos kokios nors privilegijos ar ji patirtų tik jai specialiai skirtą naudą. 

 

Dėl kompensacijos, mokėtinos patalpų savininkui įstatymo pagrindu nustatytą servitutą, dydžio nustatymo

 

39.       Išplėstinei teisėjų kolegijai išaiškinus, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas nekilnojamojo daikto servitutą laikyti atlygintiniu servitutu, spręstinas kompensacijos, kuri turi būti mokama patalpų savininkui už servitutą, dydžio nustatymo klausimas.

40.       Kaip nurodyta šios nutarties 27 punkte, įgyvendindama šiame punkte nurodytas įstatymo nuostatas Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2018 m. gegužės 1 d. turėjo nustatyti tvarką, pagal kurią bus išmokamos kompensacijos šioje straipsnio dalyje nurodytų žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 725 patvirtino Maksimalaus dydžio vienkartinės kompensacijų, mokamų už naudojimąsi įstatymu ar sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, nustatymo metodiką (toliau – Metodika). Šioje Metodikoje pateikiama tik kompensacijos už naudojimąsi žemės servitutu nustatymo tvarka, o kompensacijos, mokamos už naudojimąsi kitų nekilnojamųjų daiktų servitutu, nustatymo tvarka nebuvo įtvirtinta. Vyriausybė ir šiuo metu nėra priėmusi tokios metodikos.

41.       Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu būdu atsirado teisės spraga, kuri turi būti sprendžiama remiantis CK 1.8 straipsnio pagrindu.  

42.       Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad, nustatant kompensacijos už pastato servitutą dydį, turi būti vadovaujamasi įstatymo analogijos principu ir taikoma Vyriausybės 2018 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 725 patvirtintoje Maksimalaus dydžio vienkartinės kompensacijų, mokamų už naudojimąsi įstatymu ar sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, nustatymo metodikoje nustatyti žemės servituto nustatymo tvarka ir dydžiai.

43.       Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje situacijoje nėra teisinio pagrindo taikyti įstatymo analogijos. Žemė ir kiti nekilnojamieji daiktai kompensacijos už servitutą nustatymo atžvilgiu laikytini skirtingos rūšies, vien priskyrimas žemės nekilnojamųjų daiktų rūšiai nesudaro pagrindo žemei nustatytą reguliavimą taikyti ir kitiems nekilnojamiesiems daiktams. Tokį aiškinimą pagrindžia ir įstatymą įgyvendinančio teisės akto – Vyriausybės nutarimo – leidėjo Vyriausybės valia. Kaip minėta, Vyriausybė, patvirtinusi kompensacijos nustatymo žemės servituto atveju tvarką, nepatvirtino kompensacijos dėl kitų nekilnojamųjų daiktų servitutų nustatymo tvarkos. Be to, pati Vyriausybė nematė pagrindo kompensacijų už žemės servitutus nustatymo metodiką taikyti ir dėl kitų nekilnojamųjų daiktų.

44.       Nesant pagrindo taikyti įstatymo analogijos, kompensacijos už nekilnojamojo daikto servitutą dydis turi būti nustatomas remiantis bendrosiomis servitutų atlygintinumą reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 4.129 straipsnis), kurios taikomos ir nustatant servitutą elektros energetikos įrenginiams eksploatuoti.   

45.       Šioje nutartyje minėta, kad servituto santykiai grindžiami bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais, kurie, be kita ko, reiškia, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyra ir nuosavybės teisės suvaržymas turi būti teisingai atlygintas.

46.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nors servituto nustatymas yra teisėtas veiksmas, jis gali sukelti tarnaujančiojo daikto savininkui turtinių ir neturtinių netekimų, suvaržymų ar nepatogumų, kurie turi būti kompensuojami. Ekonomine prasme tai žala. Žalos piniginė išraiška – nuostoliai. Teisėtais veiksmais padaryti nuostoliai įstatymo nustatytais atvejais yra atlyginami (CK 6.246 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.129 straipsnį turi būti atlyginami konkretūs nuostoliai, kurie turi būti įrodyti, taip pat kiti netekimai, kurie atsiranda dėl servituto nustatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

47.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; kitas svarbias aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016).

48.       Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad žemės sklypo rinkos kaina pagal teismų praktiką gali būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017 35 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad galimi ir atvejai, kai teisinga ir adekvati kompensacija tarnaujančiojo daikto savininkui prilyginama viso sklypo rinkos vertei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017, 33, 36 punktai).

49.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė, prašydama priteisti atlygį už servitutą, rašytiniais įrodymais pagrindė 221,98 kv. m negyvenamųjų patalpų rinkos vertę 39 388,32 Eur; jos prašoma priteisti 9558,74 Eur vienkartinė kompensacija už naudojimąsi servitutu apskaičiuojama pagal atsakovės faktiškai užimtą patalpų plotą, t. y. 53,87 kv. m.

50.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos už servitutą dydį, atsižvelgė į tai, kad servitutas neterminuotas, t. y. atsakovė daiktu naudojosi ir naudosis neribotą laiką; ieškovė moka tam tikrus mokesčius, todėl sprendė, kad 9558,74 Eur vienkartinės kompensacijos dydis, atitinkantis ginčo patalpos rinkos kainą, yra adekvatus ir tinkamas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad patalpos ir toliau lieka ieškovės nuosavybe, be atsakovės įrenginių nebūtų įmanoma ieškovei priklausančio pastato eksploatacija, atsakovė užima pusę patalpos, pirmosios instancijos teismo priteistą kompensaciją sumažino iki 4800 Eur.  

51.       Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo nustatytas kompensacijos už servitutą dydis atitinka bendruosius teisės ir civilinės teisės principus ir yra tinkamai nustatytas atsižvelgiant į pirmiau nurodytus teismų praktikos suformuotus kompensacijos už servitutą dydžio nustatymo kriterijus.     

52.       Visų pirma, teismai spręsdami kompensacijos už servitutą dydžio klausimą rėmėsi tarnaujančiojo daikto rinkos kainos kriterijumi. Kaip nurodyta šioje nutartyje pirmiau, šis kriterijus yra vienas galimų kriterijų nustatant kompensacijos už servitutą dydį. Kaip galima suprasti iš atsakovės kasaciniame skunde pateiktų argumentų dėl būtinumo remtis Vyriausybės 2018 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 725 patvirtinta Metodika, kurioje, nustatant kompensaciją, taip pat remiamasi žemės rinkos kainos nustatymo principu, atsakovė neginčija paties principo ir sutinka, kad kompensacijos už servitutą dydis turėtų būti apskaičiuotas remiantis šiuo kriterijumi. Ieškovė rašytiniais įrodymais pagrindė 221,98 kv. m negyvenamųjų patalpų rinkos vertę 39 388,32 Eur, atsakovė šio rinkos vertės dydžio neginčijo ir dėl jo neteikė kokių nors įrodymų. Nors atsakovė kasaciniame skunde ir nurodė, kad teismai nevertino aplinkybės, kad ieškovė elektros įrenginiais užimtos patalpų dalies vertę apskaičiavo procentiškai nuo visų 221,98 kv. m bendro ploto sandėlio patalpų rinkos vertės, nustatytos 2012 m. gruodžio 31 d. (39 388,32 Eur), nevertindama kitų likusių keturių patalpų faktinės naudojimo paskirties, galimybės jas laisvai išnuomoti ir kitų savybių, kurios didina šių patalpų vertę, lyginant jas su sandėlio patalpomis, tačiau neteikė įrodymų, pagrindžiančių mažesnę šių patalpų dalies vertę. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė įrodė patalpų dalies rinkos vertės dydį, o atsakovė jo nepaneigė, todėl nėra pagrindo mažinti įrodytos patalpų rinkos kainos.

53.       Antra, kaip minėta pirmiau šioje nutartyje, nustatant kompensacijos už servitutą dydį turi būti įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; kitos svarbios aplinkybės. Teismai nagrinėjamoje byloje nustatė, kad servitutas nustatytas neterminuotai, atsakovei priklausantys elektros įrenginiai faktiškai užima 53,87 kv. m patalpų ploto, ši patalpų dalis yra visiškai užimta atsakovei priklausančiais įrenginiais ir ieškovė iš esmės negali naudotis šios patalpos dalies vertingomis savybėmis.

54.       Trečia, teismai, remdamiesi tarnaujančio daikto rinkos vertės kriterijumi, kaip pagrindu rėmėsi ne visos patalpos, kurioje yra atsakovei priklausantys įrenginiai, verte, bet tik tos dalies, kurią užima minėti elektros įrenginiai, verte, t. y. tik 53,87 kv. m patalpų ploto verte. Be to, apeliacinės instancijos teismas, papildomai įvertinęs aplinkybę, kad ieškovė išlaiko nuosavybės teisę į patalpas, kad įrenginiai užima ne visą, o dalį patalpos, kompensacijos už servitutą dydį sumažino beveik 50 procentų, t. y. iki 4800 Eur. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad ieškovė dėl jos patalpose esančių elektros įrenginių gauna naudos (jai tiekiama elektros energija), neturi teisinės reikšmės, nes, kaip nurodyta šios nutarties 38 punkte, ieškovė gauna tokią pačią naudą, kokią gauna visi elektros energijos vartotojai, kuriems yra tiekiama elektros energija, nors nuosavybės teisės suvaržymai tenka būtent ieškovei, o kiti elektros energijos vartotojai tokių suvaržymų nepatiria. Todėl tokia gaunama tarnaujančiojo daikto savininko nauda negali turėti reikšmės nustatant kompensacijos dydį.   

55.       Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytas kompensacijos už servitutą dydis yra teisingas ir proporcingas ir užtikrina teisingą tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyrą, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šį teismo nustatytą kompensacijos už servitutą dydį dar labiau mažinti. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 17 d. nutartį.

56.       CPK 268 straipsnio 9 dalies pagrindu prie bylos pridėta raštu išdėstyta teisėjo Algirdo Taminsko, nesutinkančio su daugumos išvadomis, atskiroji nuomonė (CPK 63 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

57.       Atmetus kasacinį skundą, iš atsakovės ieškovės naudai priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

58.       Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 936,54 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Ieškovės prašomų priteisti išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, todėl ji priteistina ieškovės naudai iš atsakovės.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (j. a. k. 304151376) restruktūrizuojamos akcinės bendrovės „Spauda“ (j. a. k. 121008154) naudai 936,54 Eur (devynis šimtus trisdešimt šešis Eur 54 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai        Danguolė Bublienė

 

        Birutė Janavičiūtė

 

         Andžej Maciejevski

 

        Rimvydas Norkus

 

        Algis Norkūnas

 

        Algirdas Taminskas

 

        Dalia Vasarienė 

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • 2A-600-345/2018
  • 3K-3-61-469/2016
  • e3K-3-190-916/2017
  • 3K-3-220-248/2017
  • CPK
  • CPK 347 str. Kasacinio skundo turinys
  • 3K-3-59-219/2017
  • CK1 1.2 str. Civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai
  • 3K-3-419/2011
  • CK4 4.124 str. Servituto nustatymo pagrindai ir momentas
  • CK1 1.5 str. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas
  • CK1 1.8 str. Įstatymo ir teisės analogija
  • CK4 4.129 str. Dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimas
  • CPK 268 str. Sprendimo priėmimo tvarka ir išdėstymas
  • CPK 63 str. Tvarka, kuria teismas sprendžia klausimus
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas