Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-224-2014].docx
Bylos nr.: 3K-3-224/2014
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Šiaulių rajono savivaldybė 111105174 atsakovas
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 188704927 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.2. Asmenys
2.2.3. Atstovavimas:
2.2.3.1. Atstovavimas (jame dalyvaujantys asmenys, jų įgalinimai, įgalinimų atsiradimo pagrindai, atstovavimo rūšys ir kt.)
2.3. Daiktinė teisė
2.3.2 Nuosavybės teisė:
2.3.2.11. Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.14. Ieškinys:
3.1.14.4. Ieškinio priėmimas
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.21. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. 3K-3-224/2014

Teisminio proceso Nr. 2-07-3-04896-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 30.11 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. balandžio 18 d.

Vilnius

 

             

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Gedimino Sagačio,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. A. ir V. A. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. A. ir V. A. ieškinį atsakovui Šiaulių rajono savivaldybei dėl įpareigojimo paimti visuomenės poreikiams gatves ir žemės sklypus, trečiasis asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovai pateiktu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovą Šiaulių rajono savivaldybę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos su prašymu paimti ieškovei priklausančius 0,8598 ha ir 0,6165 ha žemės sklypus, esančius Šiaulių r. sav., Šiaulių kaimiškoji sen., Aukštelkės k., visuomenės poreikiams, bei atlikti visus kitus būtinus šių sklypų paėmimui visuomenės poreikiams veiksmus; taip pat inicijuoti ieškovui priklausančių gatvių (Pilies, Gerdo gatv, gatvėsįvažiavimo) išpirkimą iš ieškovo.

Ieškovai nurodė, kad 2005 m. birželio 21 d. ieškovas kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybę dėl jam nuosavybės teise priklausančio 8,4622 ha žemės sklypo paskirties pakeitimo iš Aukštelkės bendrajame plane numatyto daugiaaukščių gyvenamųjų namų kvartalo į individualių namų statybos kvartalą. Šiaulių rajono savivaldybės taryba 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T-313 patenkino ieškovo prašymą pakeisti žemės sklypo paskirtį ir nustatė, kad detalųjį planą, inžinerinės infrastruktūros (elektros tiekimo, vandens, nuotekų tinklų, paviršinio vandens nuvedimo sistemos, gatvių ir privažiavimų planai) specialiuosius planus, techninius projektus bei šių objektų statybą turi finansuoti planuojamo sklypo savininkas. 8,4622 ha sklypas buvo padalytas į 65 sklypus mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai, be to, buvo suformuoti du atskiri 0,8598 ha ir 0,6165 ha sklypai skirti susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams. Ieškovų nuomone, 0,8598 ha ir 0,6165 ha žemės sklypai ir gatvės paimtini visuomenės poreikiams, nes šis ieškovams nuosavybės teise priklausantis turtas naudojamas  visuomenės poreikiams tenkinti.

             

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

              Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino: įpareigojo atsakovą Šiaulių rajono savivaldybę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos su prašymu paimti ieškovei priklausančius 0,8598 ha žemės sklypą; 0,6165 ha žemės sklypą, esančius Šiaulių r. sav., Šiaulių kaimiškoji sen., Aukštelkės k., visuomenės poreikiams bei atlikti visus kitus būtinus šių sklypų paėmimui visuomenės poreikiams veiksmus; įpareigojo atsakovą Šiaulių rajono savivaldybę teisės aktų (nustatyta tvarka) inicijuoti ieškovui  priklausančių gatvių – Pilies, Gerdo gatv, gatvėsįvažiavimo, esančių Šiaulių r. sav., Šiaulių kaimiškoji sen., Aukštelkės k., paėmimą visuomenės poreikiams bei atlikti visus kitus būtinus šių  gatvių paėmimui visuomenės poreikiams veiksmus.

              Teismas nustatė, kad 2005 m. lapkričio 24 d. Šiaulių rajono savivaldybės taryba priėmė nutarimą, kuriuo buvo pritarta ieškovui priklausančio žemės ūkio paskirties sklypo paskirties keitimui leidžiant statyti individualių gyvenamųjų namų kvartalą, bei nustatyta, kad detalųjį planą, inžinerinės infrastruktūros (elektros tiekimo, vandentiekio ir nuotekų tinklų, paviršinio vandens nuvedimo sistemos, gatvių ir privažiavimų planai) specialiuosius planus, techninius projektus bei šių objektų statybą finansuoja planuojamo sklypo savininkas. Ieškovui priklausančiame sklype buvo planuojama įrengti individualių gyvenamųjų namų kvartalą, kuriame gyventų 228 gyventojų, ir šis būtų integruotas  į Aukštelkės gyvenvietę. Atlikus nurodytus veiksmus, asmeninės nuosavybės teise ieškovei priklauso inžinerinės infrastruktūros teritorijos susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriai, ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso gatvėįvažiavimas, Gerdo, Pilies gatvės. Pavadinimai gatvėms suteikti Šiaulių rajono savivaldybės sprendimu. Šiuo metu dalis sklypų yra parduota. Jau nuo 2010 metų ieškovas ne kartą kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybę prašydamas įsigyti jam ir jo dukteriai priklausančius objektus, tačiau atsakovas netenkino šio prašymo, nurodydamas, kad tam pagrindo ir lėšų nėra. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19, 30, 32 punktus vienos iš savarankiškų savivaldybių funkcijų yra teritorijų planavimas, savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas; geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas bei savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas.  Byloje nustatyta, kad žemės sklype, kurį asmeninės nuosavybės teise valdė  ieškovas, buvo numatyta statyti individualius gyvenamuosius namus, suformuojant jų kvartalą, šis privalėjo būti integruotas į jau esančią Aukštelkės gyvenvietę, kurioje atsakovas Šiaulių rajono savivaldybė jau vykdė jai priskirtas funkcijas, tokias kaip geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas bei savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Ieškovas ir atsakovas 2005 m. gruodžio 14 d. sudarė detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį, kurioje nebuvo spręsta dėl to, ar inžineriniai tinklai bus atskiri, paruošti neplėtojant Šiaulių rajono savivaldybei priklausančių inžinerinių tinklų, ar planuojami inžineriniai tinklai bus integruoti į jau esančius inžinerinius tinklus. Statybos įstatymo 20 straipsnis 7 dalyje nustatyta, kad projektavimo sąlygose draudžiama nustatyti reikalavimą, kad statytojas (užsakovas) atliktų esamų inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų remonto ar rekonstravimo darbus, šiuos darbus privalo atlikti tų tinklų ar komunikacijų savininkai ar naudotojai, o jei dėl suprojektuoto statinio būtina išplėsti esamus ar nutiesti naujus inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas, sudaroma inžinerinių tinklų savininko ar naudotojo ir statytojo (užsakovo) sutartis, joje nurodoma inžinerinių tinklų, susisiekimo komunikacijų statybos finansavimo ir naudojimo tvarka bei nuosavybės teisės (užbaigus statybą), ir sutartis pridedama prie statinio projektavimo sąlygų sąvado. Teismas nurodė, kad nepateikta duomenų, jog tokia sutartis buvo sudaryta. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad jei elektros tiekimo, vandentiekio ir nuotekų tinklai, paviršinio vandens nuvedimo sistemos gali būti tiek juridinių asmenų, tiek fizinių asmenų nuosavybė, tai gatvės, vadovaujantis Kelių įstatymu, gali būti tik savivaldybės nuosavybė. Teismo nuomone, vykdant Šiaulių rajono savivaldybės nutarimą dėl infrastruktūros tinklų statybos bei esant sutarčiai dėl šių tinklų detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, žinant įstatymo reikalavimus, jog dalis šių tinklų (gatvės) privalės būti būtent savivaldybės nuosavybė, ieškovas turėjo teisėtą lūkestį tikėtis, jog atsakovai imsis priemonių perimti inžinerinius tinklus savo nuosavybėn, nors tai ir nebuvo aptarta ar detalizuota detaliojo plano parengimo stadijoje. Teismas nurodė, kad inžineriniai tinklai ir gatvės suprojektuoti ir pastatyti ieškovo lėšomis ne jo paties, o integruoto į Aukštelkės miestelį kvartalo gyventojų poreikiams tenkinti. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas negali perkelti ieškovams jam priskirtų funkcijų, tokių kaip geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas bei savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Teismo nuomone, iš esmės tarp šalių yra kilęs ginčas dėl tolesnių šių funkcijų užtikrinimo, tai yra visuomeninis poreikis, kurį būtina išspręsti. Teismas konstatavo, kad, nesant kito pasiūlyto būdo užtikrinti visuomenės poreikio, nesant ieškovams pareigos šiuos poreikius ateityje užtikrinti, bei šiuo metu iš esmės naudojant privačią nuosavybę savivaldybės funkcijų įgyvendinimui, ieškinys tenkintinas.

              Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės apeliacinį skundą, 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimu panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, ieškinį atme.

              Teisėjų kolegija nurodė, kad detaliojo planavimo užsakovas buvo pats ieškovas. Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T-313 buvo nustatyta, kad detalųjį planą, inžinerinės infrastruktūros (elektros tiekimo, vandens, nuotekų tinklų, paviršinio vandens nuvedimo sistemos, gatvių ir privažiavimo planai) specialiuosius planus, techninius projektus bei šių objektų statybą turi finansuoti planuojamo sklypo savininkas, šio sprendimo 3 punktu Architektūros ir urbanistikos skyrius buvo įpareigotas projektavimo sąlygų sąvadus pastatų statybai planuotuose sklypuose išduoti tik tada, kai bus įrengti inžineriniai tinklai ir gatvės. Tuo metu Gyvenamųjų namų kvartalo detaliojo plano rengimo tvarką reglamentavo ne Statybos įstatymas, o Teritorijų planavimo įstatymas (nuo 2004 m. gegužės 1 d.  galiojusi redakcija), kurio 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, detaliuoju planu nustatant teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą miestuose, miesteliuose ir jų įtakos zonose, planavimo sąlygose nurodomi reikalavimai inžineriniams tinklams prisijungti prie savivaldybės infrastruktūros; jeigu prisijungti prie esamų komunalinių inžinerinių tinklų ekologiniu, ekonominiu ir techniniu požiūriu netikslinga, rengiant detalųjį planą nagrinėjamos vietinių tinklų įrengimo galimybės. Šio straipsnio 3 punkte nustatyta, kad inžineriškai neparengtose teritorijose, kuriose numatoma statyti komunalinius inžinerinius tinklus, detalieji planai pastatų ir statinių statybai rengiami tais atvejais, jeigu jų planavimo tikslams įgyvendinti yra parengti būtinos inžinerinės infrastruktūros plėtros planai; kad jei šie planai neparengti, jie gali būti rengiami vienu metu su detaliaisiais planais. Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2005 m. lapkričio 24 d.  sprendimu Nr. T-313 buvo aptartos inžinerinės infrastruktūros įrengimo ir sutvarkymo sąlygos, su kuriomis užsakovas (ieškovas) sutiko. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje P. G. v.  Kauno rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-396/2010, kurios faktinės aplinkybės iš esmės sutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, pažymėjo, kad įstatymuose nenustatyta tokio teisinio reglamentavimo, kuris imperatyviosiomis teisės normomis nustatytų savivaldybės pareigą sudaryti su ieškovu jo reikalaujamas sutartis, t. y. dėl žemės sklypų su juose įrengta infrastruktūra paėmimo visuomenės poreikiams (CK 6.156 straipsnio 2 dalis). Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19, 30 ir 32 punktuose nustatytos savarankiškos savivaldybių funkcijos nesuponuoja savivaldybei pareigos nuosavybės teise priklausančiame kvartale įrengti teritorijos inžinerinę infrastruktūrą (vandentiekio, nuotekų tinklus, gatvių apšvietimą, gatvių dangą ir šaligatvius), nepaisant kitų savivaldybės gyventojų, kurių gynimo prioritetus, įgyvendinimo etapus, apimtis pagal turimas savivaldybės finansines galimybes ir kitus išteklius formuoja savivaldybės gyventojų išrinkta taryba ir netiesiogiai išrinktas meras, interesų. Teisėjų kolegija, remdamasi kasacinio teismo išaiškinimu, nurodė, kad privačių žemių savininkams nesuteikta teisė reikalauti, nesant tam pagrįsto įstatyminio pagrindo, inicijuoti jų žemės sklypų paėmimo procedūras visuomenės poreikiams. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tai, kad Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės  priklauso savivaldybėms, nereiškia, kad minėtos gatvės CK 4.100 straipsnio nustatyta tvarka besąlygiškai turi būti paimtos visuomenės poreikiams. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nebuvo nustatytos teisės normose reglamentuotos sąlygos, kurių pagrindu buvo galima įpareigoti atsakovą inicijuoti privačios nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams. Teisėjų kolegija nurodė, kad norminiuose aktuose dėl detaliojo teritorijos planavimo ir užsakovo teisių perdavimo ieškovui  nebuvo nustatyta, kad, suplanavus teritoriją ir detaliojo planavimo užsakovui įrengus jam nuosavybės teisėmis priklausančiuose žemės sklypuose inžinerinę infrastruktūrą, savivaldybė, sudarydama atitinkamas sutartis įstatymo nustatyta tvarka, žemės sklypus kartu su jų teritorijoje esančia infrastruktūra priims savo nuosavybėn savivaldybės funkcijoms vykdyti (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19, 30, 32 punktai). Keisdamas žemės sklypų naudojimo paskirtį žemės planavimo dokumentuose ieškovas  nusprendė savo lėšomis ir iniciatyva sukurti gyvenamąjį kvartalą ir šio kvartalo gyventojų reikmėms reikalingą inžinerinę infrastruktūrą. Kadangi projektas siekiamų tikslų prasme buvo komercinis, t. y. suformuoti sklypai gyvenamųjų namų statybai, sukurta tinkama gyventi aplinka įrengiant inžinerinę infrastruktūrą, dalis sklypų buvo parduoti kitiems asmenims, tai, būdamas projekto plėtotojas, ieškovas turėjo numatyti ir įrengtos bendros kvartalo naudojimo reikmėms infrastruktūros teisinį statusą, nes, savivaldybei perduodant detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, žemės sklypo savininkui jų tarpusavyje nebuvo susitarta, kad žemės sklypus su juose įrengta infrastruktūra atitinkamų sutarčių pagrindu savivaldybė perims savo nuosavybėn. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, nesusitarus ir nekonstatavus savivaldybės savanoriško įsipareigojimo sudaryti sutartis dėl infrastruktūros (šioje byloje – gatvių) ir žemės sklypų perėmimo savivaldybės nuosavybėn, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimas žemės sklypų savininkui nelemia tokios savivaldybės pareigos, ir šiuo pagrindu įpareigoti savivaldybę sudaryti atitinkamą sutartį taip pat nėra teisinio pagrindo (CK 6.156 straipsnio 2 dalis), kaip ir nėra pagrindo ieškovui turėti teisėtus lūkesčius. Atsakovas pripažino, kad jis niekada neprieštaravo paimti gatves neatlygintinai arba už simbolinę vieno lito kainą, tačiau toks pasiūlymas ieškovo netenkindavo, o kitomis sąlygomis paimti ieškovams nuosavybės teise priklausantį turtą atsakovas nepažadėjo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs, jog šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis, tačiau draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį numato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6. 156 straipsnio 1, 2 dalys). Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad atsakovas savanoriškai buvo įsipareigojęs paimti ieškovo detaliajame plane suformuotus žemės sklypus, skirtus susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams, bei šiuose sklypuose įrengtas gatves visuomenės poreikiams, o ateityje juos išpirkti iš ieškovų.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

              Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą  ir palikti galioti  Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

              1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 42 straipsnio 1 dalies ir 320 straipsnio 2 dalies nuostatas, dėl ko buvo pažeista kasatorių teisė būti išklausytiems. Apeliaciniame skunde nurodytas faktinis bei teisinis pagrindas nulemia kitos proceso šalies pateiktų argumentų bei samprotavimų apimtį bei tolimesnę apeliacinio proceso eigą (CPK 306 straipsnio 1 daleis 4 punktas, 318 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismui nusprendus peržengti apeliacinio skundo ribas, apie tai turi būti pranešta byloje dalyvaujantiems asmenims (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Įgyvendindamas teisę peržengti apeliacinio proceso ribas bei turėdamas pareigą apie tai pranešti proceso dalyviams, apeliacinės instancijos teismas  turi užtikrinti ir tinkamą proceso šalių teisių, nurodytų CPK 42 straipsnio 1 dalyje, įgyvendinimą, tarp jų ir šalies teisės duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais. Tais atvejais, kai apeliacinis teismas, peržengdamas apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, ketina savo procesinį spendimą pagrįsti visiškai naujomis faktinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos apeliaciniame skunde ir kurios netgi nebuvo tiriamos bei nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas turėjo arba suteikti galimybę proceso šalims pateikti atsiliepimus dėl apeliacinės instancijos teismo ketinamų taikyti naujų faktinių bei teisinių aplinkybių, arba pasinaudoti CPK 322 straipsnio išimtimi ir apeliacinį skundą išnagrinėti žodinio proceso tvarka. Kaip matyti iš atsakovo apeliacinio skundo, jis buvo grindžiamas tuo, kad kasatoriai nepasinaudojo ikiteisminio ginčo sprendimo tvarka, kad ieškovai buvo nesąžiningi, jų reikalavimai nepagrįstai dideli, kad meras neturėjo teisės veikti savivaldybės vardu nesant atitinkamo savivaldybės tarybos sprendimo, kad Aukštelkės seniūnija neegzistuoja. Vadovaujantis CPK 318 straipsnio 1 dalimi, tik dėl šių apeliaciniame skunde nurodytų faktinių bei teisinių aplinkybių kasatoriai ir išreiškė savo nuomonę. Neabejotina, kad viešasis interesas egzistuoja ir apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas kasatorių teisės būti išklausytiems, turėjo teisę išeiti už apeliacinio skundo ribų, tačiau to savo sprendime nekonstatavo.

              2. Sutarties laisvės principas nėra absoliutus, šio principo taikymo išimtis gali nustatyti įstatymai (CK 6.156 straipsnio 2 dalis). Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19 ir 32 punktus, 8 straipsnio 1 ir 5 punktus vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra ir viešojo intereso tenkinimas, kurį privalo užtikrinti Šiaulių rajono savivaldybė. Pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės, prie kurių priskirtinos ir kasatoriui priklausančios gatvės, nuosavybės teise gali priklausyti tik savivaldybėms. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalį komunikacinis koridorius nuosavybės ar patikėjimo teise savivaldybės valdoma žemės juosta tarp gatvių raudonų linijų, kelių apsaugos arba žaliojoje zonoje, skirta požeminių ir antžeminių inžinerinės infrastruktūros objektų (komunalinių inžinerinių tinklų ir įrenginių) statybai ir eksploatacijai. Taigi įvertinus šias imperatyviąsias įstatymų nuostatas, tai, kad aptariamos savivaldybės funkcijos yra viešosios, apeliacinės instancijos teismas privalėjo nukrypti nuo sutarties laisvės principo, priešingu atveju įstatymų reikalavimai lieka neįgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. mokslinė–gamybinė AB „Precizika“, bylos Nr. 3K-3-90/2012, 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avelana“ v. UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. 3K-3-135/2012).

                            3.  Atsakovo 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. T-313 pagrindu ieškovai tapo savininkais tokio turto, kuris yra skirtas išimtinai visuomenės poreikiams tenkinti bei pagal galiojančius įstatymus nuosavybės teise gali priklausyti tik savivaldybei (Kelių įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 4 straipsnio 3 dalis, Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 7, 11 dalys). Kasatoriai (kai galiojantys įstatymai nenumatė galimybės privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise turėti gatves ir komunikacinius koridorius) pagrįstai tikėjosi, kad atsakovas imsis priemonių paimti iš ieškovų šios viešosios paskirties inžinerinės infrastruktūros objektus visuomenės poreikiams. Vertinant kasatorių lūkesčių teisėtumą atsižvelgtina ir į tai, kad atsakovo 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. T-313 bei vėlesnių veiksmų (atsisakymu išpirkti) pagrindu susiklostė situacija, kai kasatoriai savo asmeninėmis lėšomis privalo rūpintis turtu, kuris naudojamas ne jų asmeniniams, o visuomenės poreikiams tenkinti, atsakyti prieš trečiuosius asmenis, jei dėl gatvių nepriežiūros jie patirs žalą, mokėti nekilnojamojo turto mokesčius, t. y. kasatoriai savo asmeninėmis lėšomis privalo užtikrinti šių viešosios paskirties objektų prieinamumą visuomenei. Tačiau tokia Šiaulių rajono savivaldybės pozicija prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktui, 8 straipsnio 1, 5 punktams, kad savivaldybė privalo rūpintis kelių ir gatvių priežiūra, tiesimu, taisymu ir saugaus eismo organizavimu iš gaunamų šioms funkcijoms vykdyti lėšų. Taigi esant tokiam teisiniam reguliavimui, kai savivaldybė savo viešosioms funkcijoms vykdyti gauna finansavimą, kai imperatyviosios Kelių ir Teritorijų planavimo įstatymų nuostatos draudžia privatiems fiziniams asmenims nuosavybės teisę turėti gatves bei žemės sklypus komunikacinius koridorius, kasatoriai pagrįstai tikėjosi, jog Šiaulių rajono savivaldybė  Žemės įstatymo nustatyta tvarka imsis priemonių paimti iš ieškovų šios viešosios paskirties inžinerinės infrastruktūros objektus visuomenės poreikiams.

              4. Kasatoriai kaip gatvių bei žemės sklypų savininkai turi teisę savo nuožiūrą naudoti šiuos viešosios paskirties infrastruktūros objektus ir nulemti jų likimą bet kuriuo būdu, taip pat ir keičiant jų naudojimo paskirtį iš viešosios  į asmeninio naudojimo bei uždraudžiant šiuo turtu naudotis visiems asmenims, taip pat ir Aukštelkės bendruomenės nariams (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Tačiau taip būtų pažeistas viešasis interesas. Taigi kasatoriai yra priversti jiems nuosavybės teise priklausančius objektus naudoti ne savo, o visuomenės poreikiams tenkinti. Kasatorių nuosavybės teisės yra apribotos, nes negali jomis naudotis visa apimtimi. Kasatorių privatūs interesai buvo supriešinti su viešuoju interesu. Situacija, kai kasatoriai gatvių bei žemės sklypų negali naudoti savo poreikiams tenkinti, kai jie savo asmeninėmis lėšomis turi užtikrinti šių visuomeninės paskirties objektų prieinamumą visuomenei, turi būti išspręsta, užtikrinant abejų šalių interesų teisingą pusiausvyrą. Tačiau skundžiamas teismo sprendimas teisingos pusiausvyros neužtikrino, nes, atmetus ieškinį, kasatorių ir Šiaulių rajono savivaldybės interesų supriešinimas išspręstas nebuvo.

              5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje P. G. v. Kauno rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-396/2010, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Nurodytoje kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje ieškovai savo noru įrengė visą gyvenamųjų namų kvartalui reikalingą infrastruktūrą, o nagrinėjamu atveju inžinerinė infrastruktūra buvo įrengta vykdant atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimą. Kasatorius savo lėšomis įrengė būtent inžinerinius statinius gatves, kurios nuosavybės teise gali priklausyti tik savivaldybei, visiškai integruotos į Aukštelkės gyvenvietę ir yra visos Šiaulių rajono susisiekimo sistemos dalis, o nurodytoje kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje tokių aplinkybių nustatyta nebuvo. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Avelana“ v. UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. 3K-3-135/2012, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas, kilęs tarp privataus juridinio asmens, savo lėšomis įrengusio geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, ir savivaldybės dėl Vietos savivaldos įstatyme savivaldybei priskirtų viešųjų funkcijų vykdymo, konstatavo, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo šalinimo specifika, būtinybė užtikrinti tinkamą vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą gyventojams lemia ir infrastruktūros naudojimo santykių tarp savivaldybės, vandens tiekėjo ir kitų subjektų reguliavimo ypatumus, kuriais nukrypstama nuo sutarčių sudarymo laisvės principo. Taigi šioje vėliau priimtoje nutartyje pripažįstama, kad, kilus ginčui dėl Vietos savivaldos įstatyme savivaldybei priskirtų viešųjų funkcijų vykdymo, kai šios viešosios funkcijos vykdomos naudojantis privatiems asmenims nuosavybės teise priklausančia viešosios paskirties infrastruktūra bei privatiems asmenims savo lėšomis užtikrinant šios infrastruktūros tinkamą funkcionavimą, sutarčių sudarymo laisvės principas netaikomas bei privatiems asmenims už jiems priklausančios infrastruktūros naudojimą turi būti atlyginta.

              Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Šiaulių rajono savivaldybė prašo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

              1. Ieškovas keisdamas žemės sklypų naudojimo paskirtį žemės planavimo dokumentuose nusprendė savo lėšomis ir iniciatyva sukurti gyvenamąjį kvartalą ir jo gyventojų reikmėms reikalingą inžinerinę infrastruktūrą. Pirkėjai už žemės sklypus su infrastruktūra, įskaitant ir kelius, mokėjo brangiau. Šiaulių rajono savivaldybė nėra atsakinga už rinkos svyravimus, dėl ko ieškovai patyrė nuostolių. Šiaulių rajono savivaldybė būtų neprieštaravusi, jeigu ieškovas būtų pasiūlęs perduoti kiekvieną nekilnojamą turtą savivaldybei už simbolinį 1 lito mokestį. Šiaulių rajono savivaldybė akivaizdžiai matydama, kad nėra viešojo intereso, o tik asmeninis verslininko komercinis interesas, taip pat nebūdama įsipareigojusi ieškovui, atsisakė paimti jo turtą savo nuosavybėn tomis sąlygomis, kuriomis siūlė ieškovas.

              2. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad jo nuosavybė yra pažeidžiama. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal pirkimopardavimo sutartis pirkėjai įsipareigojo gatvių priežiūrai kietos gatvių dangos atstatymui įnešti ne mažiau kaip 5000 Lt; sugadinus kvartalo inžinerinius statinius, komunikacijas, pirkėjas įsipareigoja pašalinti gedimus nedelsiant. Taigi pareigą rūpintis komunikacijomis ir kelio danga ieškovas yra perkėlęs pirkėjams ir  už šios pareigos nevykdymą turi teisę reikalauti mokėti 1000 Lt baudą.

              3. Ieškovas bando patenkinti savo komercinius interesus, o ne viešąjį interesą. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19, 30 ir 32 punktuose nustatytos savarankiškosios savivaldybių funkcijos nesuponuoja savivaldybei pareigos ieškovui nuosavybės teise priklausančiame kvartale įrengti teritorijos inžinerinę infrastruktūrą (vandentiekio, nuotekų tinklus, gatvių apšvietimą, gatvių dangą ir šaligatvius), nepaisant kitų savivaldybės gyventojų interesų, kurių gynimo prioritetus, įgyvendinimo etapus, apimtis pagal turimas savivaldybės finansines galimybes ir kitus išteklius formuoja savivaldybės gyventojų išrinkta taryba ir netiesiogiai išrinktas meras. Įgyvendindamos savarankiškąsias funkcijas savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo, įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Įstatyme nėra įsakmiai nurodyta, kad Šiaulių rajono savivaldybė privalo inicijuoti žemės paėmimą visuomenės poreikiams iš privataus savininko, jeigu nemano, kad tai yra reikalinga. Nei atsakovui, nei trečiajam asmeniui nenustatyta pareigos išpirkti iš ieškovo žemę.

              Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

              Su atsakovu ieškovas nebuvo aptaręs ir nesudaręs jokios sutarties, pagal kurią Šiaulių rajono savivaldybė būtų įsipareigojusi finansuoti ieškovo planuojamos inžinerinės infostruktūros įrengimą ir kurioje būtų aptarta naudojimosi šia infrastruktūra tvarka bei nuosavybės teisės klausimai. Priešingai, jau Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2005 m. lapkričio 24 d. sprendime Nr. T-313 buvo aiškiai nuspręsta, kad detaliojo plano, techninių projektų bei inžinerinės infrastruktūros statybos išlaidas turi finansuoti planuojamo sklypo savininkas. Savivaldybei perduodant detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas žemės sklypo savininkui jų tarpusavyje nebuvo susitarta, kad žemės sklypai su juose įrengta infrastruktūra bus perimti visuomenės poreikiams atitinkamų sutarčių pagrindu ir už juos savivaldybė savo biudžeto lėšomis kompensuos ieškovams. Nesusitarus ir nesudarius sutarties dėl savivaldybės savanoriško įsipareigojimo apmokėti už visuomenės poreikiams paimamus infrastruktūrą ir žemės sklypus, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimas žemės sklypų savininkui nelemia tokios savivaldybės pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. G. v. Kauno rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-396/2010). Būtent patys ieškovai vykdė projektą, kuris siekiamų tikslų prasme buvo komercinis, t. y. ieškovų buvo suformuoti žemės sklypai gyvenamųjų namų statybai, sukurta tinkama gyventi aplinka, įrengiant inžinerinę infrastruktūrą, ir šie objektai yra parduodami kitiems asmenims. Ieškovas siekia, kad visuomenės poreikiams būtų paimtas nekilnojamasis turtas (sklypai su juose esančia inžinerine infrastruktūra, gatvės), kuriuo jis pasinaudojo savo privačiam verslui skatinti bei padaryti perkamą nekilnojamąjį turtą mažaaukščių gyvenamųjų namų žemės sklypus patrauklesnius pirkėjui. Ieškovas, kreipdamasis į atsakovą dėl jam priklausančio 8,4622 ha žemės sklypo paskirties keitimo iš Aukštelkės bendrajame plane numatyto daugiaaukščių gyvenamųjų namų kvartalo į individualių namų kvartalo statybą, suprato ir numatė galimas išlaidas inžinerinės infrastruktūros įrengimui (elektros tiekimo, vandens nuotekų tinklų, paviršinio vandens nuvedimo sistemų, gatvių ir privažiavimų) bei prisiėmė su šiuo verslu susijusias išlaidas ir riziką.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl atsisakymo paimti turtą visuomenės poreikiams teisėtumo

 

Nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia faktinė situacija, kai, kasatoriui G. A. nuosavybės teise  priklausančiame žemės sklype vystant individualių gyvenamųjų namų kvartalo statybos projektą, privačiomis  lėšomis sukurti ir kasatorių nuosavybe esantys infrastruktūros objektai yra naudojami gyventojų poreikiams tenkinti.  Kasatoriai teigia, kad toks jų turto naudojimas pažeidžia jų nuosavybės teises, kurios turi būti apgintos teismui įpareigojant savivaldybės institucijas inicijuoti žemės  paėmimą visuomenės poreikiams. Taigi, byloje keliamas nuosavybės teisės apribojimo teisėtumo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluoti nuosavybės teisių apribojimo teisėtumo kriterijai suponuoja, kad toks ribojimas pateisinamas, jeigu jis yra teisėtas (aiškiai išplaukia iš nacionalinės teisės nuostatų ir ją aiškinančios teismų praktikos), turi teisėtą tikslą (apribojimu siekiama bendro, viešojo intereso tikslų), yra proporcingas (skundžiamas ribojimas neturi savininkui  uždėti neproporcingos ir pernelyg didelės naštos) (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimą,  Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Diaconescu v. Romania, no. 38353/05, decision of 17 September 2013 ir kt.).

Vertinant tokią situaciją (kai privati inžinerinė infrastruktūra naudojama bendriems gyventojų poreikiams) teisėtumo aspektu, visų pirma analizuotina infrastruktūros objektų statybos situacija. Byloje konstatuotos aplinkybės, kad kasatorius G. A. kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės tarybą dėl individualių gyvenamųjų namų kvartalo statybos projekto jam priklausančiame žemės sklype plėtojimo. 2005 m. lapkričio 24 d. Šiaulių rajono savivaldybė priėmė sprendimą Nr. T-313 „Dėl gyvenamųjų namų kvartalo detaliojo plano rengimo“, kuriuo nustatė, kad detalųjį planą, inžinerinės infrastruktūros (elektros tiekimo, vandens, nuotekų tinklų, paviršinio vandens nuvedimo sistemos, gatvių ir privažiavimų) specialiuosius planus, techninius projektus bei šių objektų statybą turi finansuoti planuojamo sklypo savininkas“, Architektūros ir urbanistikos skyrius buvo įpareigotas projektavimo sąlygų sąvadus pastatų statybai planuotuose sklypuose išduoti tik tada, kai bus įrengti inžineriniai tinklai ir gatvės. Inžinerinių tinklų perėmimas iš kasatoriaus, jų nuosavybės perleidimas ir  naudojimo tvarka Šiaulių rajono savivaldybės sprendime aptarti nebuvo. Kasatorius su tokiomis inžinerinės infrastruktūros įrengimo ir sutvarkymo sąlygomis sutiko, šio sprendimo įstatymo nustatyta tvarka neskundė, gyvenamųjų namų kvartalo statybą vykdė. Tuo metu galioję teritorijų planavimą ir statybas reglamentavę įstatymai nustatė būtinybę rengiant detaliuosius planus pastatų ir statinių statybai parengti jų funkcionavimui būtinos inžinerinės infrastruktūros plėtros planus (Teritorijų planavimo įstatymo (nuo 2004 m. gegužės 1 d.  galiojusi redakcija) 24 straipsnio 2, 3 dalys). Įstatyme nebuvo imperatyviai reglamentuota, kieno lėšomis turi būti statoma inžinerinė infrastruktūra ir kas gali būti jos savininku:  Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. sausio 1d.) 20 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad jei dėl suprojektuoto statinio būtina išplėsti esamus ar nutiesti naujus inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas, sudaroma inžinerinių tinklų savininko ar naudotojo ir statytojo (užsakovo) sutartis, kurioje nurodoma inžinerinių tinklų, susisiekimo komunikacijų statybos finansavimo ir naudojimo tvarka bei nuosavybės teisės (užbaigus statybą). Taigi, Šiaulių rajono savivaldybės  sprendimo Nr. T-313 „Dėl gyvenamųjų namų kvartalo detaliojo plano rengimo“ sąlyga, kad detalųjį planą, inžinerinės infrastruktūros (elektros tiekimo, vandens, nuotekų tinklų, paviršinio vandens nuvedimo sistemos, gatvių ir privažiavimų) specialiuosius planus, techninius projektus bei šių objektų statybą turi finansuoti planuojamo sklypo savininkas, neprieštaravo galiojusiam teisiniam reglamentavimui.  Galiojantis statybos santykių reglamentavimas aptariamu klausimu išliko iš esmės nepakitęs (Statybos įstatymo (redakcija įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 9 d.) 20 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad nauji inžineriniai tinklai ir susisiekimo komunikacijos tiesiami statytojo (užsakovo) ir inžinerinių tinklų ar susisiekimo komunikacijų savininko ar naudotojo sutarčių pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, jog ta aplinkybė, kad Šiaulių rajono savivaldybei priėmus sprendimą „Dėl gyvenamųjų namų kvartalo detaliojo plano rengimo“ nebuvo sudaryta sutartis (sutartys) su kasatoriumi dėl jo pastatytų inžinerinės infrastruktūros objektų nuosavybės ir naudojimo santykių sutvarkymo, vertintina kaip nurodytų įstatymo normų pažeidimas, tačiau savaime nelemia išvados, kad dėl to ginčo žemė turi būti paimta  visuomenės poreikiams. Analogiškai, kaip per se  nesuponuojantys žemės paėmimo visuomenės poreikiams situacijos, vertintini ir kasatorių argumentai dėl Kelių įstatymo nuostatų, reglamentuojančių viešųjų kelių nuosavybę.

              Vertinant, ar teisėtai Šiaulių rajono savivaldybė  atsisako inicijuoti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, pažymėtina ir tai, kad žemės paėmimas visuomenės poreikiams yra imperatyviai reglamentuotas galiojančiuose įstatymuose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje,  CK 4.100 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta principinė nuostata, kad paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka, teisingai kompensuojant. Žemės įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2004 m. vasario 21 d.) 45 straipsnio 1 dalyje atitinkamai nustatyta, kad žemė iš privačios žemės savininkų gali būti paimama tik išimtiniais atvejais ir tik šiame straipsnyje įtvirtintais viešojo intereso tenkinimo tikslais. Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žemės paėmimo visuomenės poreikiams išimtinumu pagrįsta taisyklė: valstybės ar savivaldybės institucija, pateikianti prašymą  paimti žemę visuomenės poreikiams, privalo pagrįsti, kad konkretus visuomenės poreikis objektyviai egzistuoja ir kad šis poreikis negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas konkretus žemės sklypas, taip pat nurodyti konkrečius tikslus, kuriems numatoma panaudoti paimamą visuomenės poreikiams žemę. Kaip konstatuota pirmiau, galioję ginčo objektų statybos metu ir galiojantys dabar įstatymai numatė kitus (be žemės paėmimo visuomenės  poreikiams), viešojo intereso užtikrinti gyvenamųjų namų teritorijos funkcionavimui būtinos inžinerinės infrastruktūros įrengimą patenkinimo būdus, be kitų – šių objektų statybą privataus statytojo lėšomis.

Vertinant kasatorių nuosavybės teisės ribojimą jo tikslo teisėtumo aspektu, pažymėtina, kad   kasatorius G. A. inicijavo individualių gyvenamųjų namų kvartalo statybą žemės sklype, kuriame nebuvo įrengta jo funkcionavimui būtina inžinerinė infrastruktūra. Įvertinusi šią aplinkybę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta detaliojo plano rengimo sąlyga, įpareigojanti kasatorių savo lėšomis įrengti inžinerinius tinklus bei susiekimo komunikacijas, buvo pagrįsta siekiu užtikrinti būtinus potencialių kvartalo gyventojų poreikius, sukurti normalias gyvenimo sąlygas, taigi ja buvo siekiama viešojo intereso patenkinimo;  nuosavybės ribojimo aspektu tai vertintina kaip teisėtas tokį ribojimą pateisinantis tikslas.

Vertinant kasatorių nuosavybės teisių ribojimo proporcingumą, aktualios tokios faktinės bylos aplinkybės.  Gyvenamųjų namų kvartalo statybą, lėmusią inžinerinės infrastruktūros poreikį,  inicijavo pats kasatorius, siekdamas versliškų, komercinių tikslų, taigi, infrastruktūros objektų statyba atitiko kasatoriaus privatų interesą. Kasatorius, sutikdamas su detaliojo plano rengimo sąlyga, kad infrastruktūros objektai turi būti įrengti jo lėšomis, neturėjo pagrindo susiformuoti teisėtam lūkesčiui, kad šis turtas bus paimtas visuomenės poreikiams ir kad savivaldybė ar valstybė prisiims pareigą kompensuoti  šias lėšas. Kasatorius pastatė ir įregistravo ginčo objektus kaip asmeninę nuosavybę,   suvokdamas galimus naudojimosi atitinkamu turtu suvaržymus (kad jis bus naudojamas bendroms gyventojų reikmėms tenkinti). Kasatoriai gali perleisti ginčo objektus Šiaulių rajono savivaldybė neatsisako perimti turto, taip suteikdama galimybę kasatoriams atsisakyti kelių priežiūros pareigos. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasatorių interesų apribojimas yra proporcingas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorių nuosavybės ribojimas yra teisėtas, byloje nenustatyta pagrindo įpareigoti Šiaulių rajono savivaldybę inicijuoti žemės paėmimą visuomenės poreikiams.

 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

 

              Kasatoriai skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas, įstatyme nustatyta tvarka apie tai neinformavęs ginčo šalių, procesinį sprendimą pagrindė teisės normomis ir aplinkybėmis, dėl kurių jie neturėjo galimybės pateikti savo argumentų. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad kasatoriai klaidingai teigia, jog apeliacinis skundas buvo grindžiamas tik tuo, kad kasatoriai nepasinaudojo ikiteisminio ginčo sprendimo tvarka, kad buvo nesąžiningi, jų reikalavimai nepagrįstai dideli, kad meras neturėjo teisės veikti Šiaulių rajono savivaldybės vardu nesant atitinkamo Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimo, kad Aukštelkės seniūnija neegzistuoja. Iš Šiaulių rajono savivaldybės apeliacinio skundo akivaizdu, kad jame buvo ir argumentai dėl kasatorių reikalavimo paimti žemę visuomenės poreikiams nepagrįstumo, grindžiami inter alia Žemės įstatymo 46, 48 straipsnių nuostatomis dėl būtinų žemės paėmimo visuomenės poreikiams sąlygų (nenustatytas objektyviai egzistuojantis visuomenės poreikis, nepagrįsta, kad to poreikio negalima patenkinti kitais būdais, neatlikta  sąnaudų ir naudos analizė,  ir kt.) nebuvimu, apeliaciniame skunde taip pat dėstomi ir argumentai dėl to, kad inžinerinės infrastruktūros statyba kasatoriaus lėšomis atitiko jo privatų interesą, nes suteikė komercinės naudos parduodant nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims. Taigi, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (apeliacinio skundo teisinį ir faktinį pagrindą) sudarė žemės paėmimą visuomenės poreikiams reglamentuojantys įstatymai bei kasatorių reikalavimo pagrįstumo įvertinimui aktualios faktinės aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti argumentai dėl sutarties laisvės principą įtvirtinančių CK normų  nebuvo ginčo šalių naudojami kaip reikalavimų ar atsikirtimų teisinis pagrindas, todėl formaliai galėtų būti vertinami kaip apeliacinio skundo ribų viršijimas. Vis dėlto, įvertinusi aktualių ginčo sprendimui aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie argumentai buvo tik antraeiliai apeliacinės instancijos teismui priimant sprendimą dėl bylos esmės, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad kasatorių procesinės teisės buvo esmingai pažeistos ir dėl to priimtas neteisėtas sprendimas.

              Kiti kasacinio skundo argumentai nereikšmingi skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

              Dėl aptartų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamo procesinio teismo sprendimo.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

Kasaciniame teisme patirta 24,06 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, iš kiekvieno ieškovo valstybei priteistina 12,03 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės V. A. (duomenys neskelbtini) 12,03 Lt (dvylika Lt 3 ct) ir iš ieškovo G. A. (duomenys neskelbtini) 12,03 Lt (dvylika Lt 3 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, valstybės naudai. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

             

 

Teisėjai                                                                                                                Gintaras Kryževičius

 

 

                                                                                                                              Sigita Rudėnaitė

 

                                                                                                                             

                                                                                                                              Gediminas Sagatys                           

 


Paminėta tekste:
  • 3K-3-396/2010
  • CK6 6.156 str. Sutarties laisvės principas
  • CK4 4.100 str. Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams
  • CK
  • CPK 42 str. Šalių teisės ir pareigos
  • CPK 306 str. Apeliacinio skundo turinys
  • CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CPK 322 str. Apelianto teisė prašyti rašytinio proceso
  • CPK 318 str. Atsiliepimai į apeliacinį skundą
  • 3K-3-90/2012
  • 3K-3-135/2012
  • CK4 4.37 str. Nuosavybės teisės sąvoka