Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2017-10-12][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-351-611-2017].docx
Bylos nr.: e3K-3-351-611/2017
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Uždaroji akcinė bendrovė "Lintera" 156609848 atsakovas
BUAB "PAGRINDINIS ĖJIMAS" 142011246 Ieškovas
Kategorijos:
2.1. Bendrosios nuostatos
2.1.2.4.1. Niekiniai sandoriai
2.1.2.4.1.1. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris
2.6.33.1. Atsiskaitymai mokėjimo pavedimais
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.1.2. Sandoriai
2.1.2.4. Negaliojantys sandoriai
2.6. Prievolių teisė
2.6.33. Atsiskaitymai
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.3. Kitos su prievolių teise susijusios bylos

Civilinė byla Nr. e3K-3-351-611/2017

Teisminio proceso Nr. 2-25-3-00469-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1.; 2.6.33.

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. spalio 12 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (pranešėjas), Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lintera kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pagrindinis ėjimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lintera“ dėl sandorų pripažinimo negaliojančiais.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento 2013 m. liepos 2 d., 2013 m. spalio 7 d., 2013 m. spalio 23 d., 2013 m. lapkričio 28 d. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) atliktus mokėjimo nurodymus, kuriais sumokėjo skolą už UAB „Danės baldai“ jos kreditorei UAB „Lintera, iš viso 3143,62 Eur, ir taikyti restituciją – priteisti ieškovei iš atsakovės 3143,62 Eur ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme pradžios iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  3. Ieškovė nurodė, kad Kretingos rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 26 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo ieškovės turtą, uždrausdamas jai ir UAB „Danės baldai“ šį turtą naudoti komercinei ūkinei veiklai, subnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip suvaržyti, siekiant užtikrinti AB SEB lizingas“ reikalavimus ir iš šio reikalavimo kylančias mokestines prievoles. Įregistravus turto arešto aktą Turto areštų registre ieškovė pagal UAB „Danės baldai“ prašymus įvykdė prievolę už UAB „Danės baldai“ ir pervedė į atsakovės sąskaitą 3143,62 Eur. Ginčijamų sandorių metu ieškovė turėjo nesumokėtų galiojančių įsipareigojimų AB SEB bankui – 12 968,14 Eur (44 776,38 Lt) skolos ir 46 585,45 Eur (160 850,24 Lt) delspinigių, ir galiojančių mokestinių prievolių valstybės biudžetui nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. kovo 31 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą. Atsakovė, gavusi mokėjimą už UAB „Danės baldai“, turėjo pasidomėti, ar ieškovė neturi kitų kreditorių, o toks atsakovės nerūpestingas elgesys įrodo jos nesąžiningumą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Kretingos rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nurodė, kad taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonės buvo užtikrintas neturtinio pobūdžio reikalavimas, t. y. iškeldinimas iš patalpų, o ieškovės lėšos, esančios bankuose ar kitose kredito įstaigose, areštuotos nebuvo; byloje nėra duomenų, kad ieškovės atžvilgiu būtų buvę priimtų kitų teismų sprendimų ar nutarčių, išduotų vykdomųjų raštų, kuriais būtų buvusios areštuotos ieškovės turimos lėšos.
  3. Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad jau nuo 2012 m. gruodžio 22 d. lizingo sutarčių nutraukimo tapo aišku, jog ieškovei kils prievolė mokėti pridėtinės vertės mokestį. Teismas nurodė, kad ilgą laiką vyko teisminiai ginčai tarp ieškovės ir AB SEB banko, ieškovė buvo pareiškusi priešieškinį, bylos baigtis nebuvo aiški, todėl negalėjo būti aišku dėl prievolės mokėti pridėtinės vertės mokestį atsiradimo ieškovei. Ši aplinkybė paaiškėjo tik praėjus dvejiems metams ir teismui priėmus sprendimą byloje.
  4. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamų mokėjimų atlikimo metu ieškovei nebuvo uždrausta disponuoti savo lėšomis atsiskaitant su kreditoriais, kad tuo laikotarpiu nebuvo kitų galiojančių dokumentų, apribojančių ieškovės teisę disponuoti savo lėšomis, teismas padarė išvadą, jog atlikti mokėjimai nepažeidė imperatyvių įstatymo normų ir neprieštaravo viešajai tvarkai.
  5. Teismas nustatė, kad ieškovė buvo faktiškai moki, banko sąskaitoje turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti tiek su AB SEB banku, tiek su Valstybine mokesčių inspekcija (toliau – VMI), bankroto byla ieškovei iškelta tik 2015 m. kovo 31 d., todėl sprendė, kad vykdydama atsiskaitymus su atsakove bei kitais kreditoriais ieškovė neprivalėjo laikytis CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo.
  6. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012 pateiktu išaiškinimu, kad sandoriai, kurie sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla, neprieštarauja įstatymo normoms; kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors yra suėję prievolių įvykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams.
  7. Teismas konstatavo, kad ginčijami sandoriai jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, todėl ieškovės reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pripažino nepagrįstu.
  8. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. vasario 9 d. nutartimi sprendimą pakeitė – ieškinį tenkino iš dalies; pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento 2013 m. spalio 7 d., 2013 m. spalio 23 d. ir 2013 m. lapkričio 28 d. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdytus mokėjimo nurodymus Nr. 21232, Nr. 21272, Nr. 21363, kuriais atsakovei pervesti 2304,75 Eur; taikė restituciją – priteisė ieškovei iš atsakovės 2304,75 Eur; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
  9. Kolegija nurodė, kad 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojo CK 6.930¹ straipsnis, nustatantis atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, todėl ginčijami pavedimai skirstytini į atliktus iki minėtos normos įsigaliojimo ir atliktus galiojant CK 6.930¹ straipsniui.
  10. Teisėjų kolegija konstatavo, kad 2013 m. liepos 2 d. pavedimas jo sudarymo metu nebuvo draudžiamas, atitiko įprastą verslo praktiką, todėl nenustatė pagrindo šį pavedimą pripažinti negaliojančiu.
  11. Spręsdama, ar ieškovė 2013 m. spalio 7, 23 ir lapkričio 28 dienomis įvykdytų mokėjimo pavedimų metu privalėjo laikytis 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusio CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, kolegija nurodė, kad reikia nustatyti, ar ieškovė atitiko privalomą CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą sąlygą, t. y. ar atlikdama ginčijamus pavedimus neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti.
  12. Kolegija, įvertinusi Klaipėdos apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-960-460/2015 nustatytas aplinkybes, kad 2012 m. atsakovės veikla buvo nuostolinga; kad metų pabaigoje atsakovė (šioje byloje ieškovė) turėjo tik 15 430,09 Eur (53 277 Lt) (kurių nebūtų užtekę net vieno mėnesio mokėjimui pagal visas sutartis atlikti); kad atsakovė tuo metu turėjo rimtų finansinių sunkumų ir jie buvo ne laikino pobūdžio; Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-260-157/2015, peržiūrint Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartį dėl atsisakymo UAB „Pagrindinis ėjimas“ kelti restruktūrizavimo bylą, nustatytus faktus, kad, atsakovės (šios bylos ieškovė) 2013 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, bendrovė turėjo 4 625 956 Lt (1 39 769,46 Eur) vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė  2 756 585 Lt (798 362,20 Eur), konstatavo, kad ieškovė, atlikdama 2013 m. spalio 7, 23 ir lapkričio 28 d. pavedimus, atitiko CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sąlygą, t. y. ginčijamų pavedimų atlikimo metu neturėjo pakankamai lėšų visiems anksčiau atsiradusiems kreditorių reikalavimams patenkinti, todėl privalėjo laikytis CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto eiliškumo, o jo nesilaikydama pažeidė 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvų reikalavimą dėl atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; teismui dėl procesinių kliūčių negalint priimti tokio sprendimo, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.9301 straipsnio nuostatas. Savo sprendimą teismas priėmė įvertinęs ir pritaikęs vienintelį CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą kriterijų – skolininko turimų lėšų pakankamumą, nepagrįstai susiaurino privalomų nustatyti ir įvertinti CK 6.9301 straipsnyje nurodytų kriterijų sąrašą, neatsižvelgė į įstatymų leidėjo poziciją dėl įstatymo normos taikymo, keliamų tikslų bei siekių. Analizuojant CK 6.9301 straipsnio taikymo bei aiškinimo ribas, svarbu nustatyti visus CK 6.9301 nurodytus kriterijus, kad galima būtų pagrįstai reikalauti iš skolininko laikytis šioje teisės normoje įtvirtinto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo: skolininko turimų lėšų pakankamumą; pirmesnės eilės kreditorių, turinčių galiojančią reikalavimo teisę į skolininką, egzistavimą; nesant pirmesnės eilės kreditorių, tos pačios eilės kreditorių interesų tinkamą įgyvendinimą. Priešingu atveju toks CK 6.9301 straipsnio taikymas ir aiškinimas, kai sandoriams pripažinti negaliojančiais užtenka nustatyti tik vieną iš kriterijų, neatitiktų įstatymų leidžiamosios valdžios tikslų priimant bei įgyvendinant šio straipsnio nuostatas. Prieš naikindamas teisėtai sudarytus sandorius, teismas privalo įsitikinti, kad būtent finansiniai sunkumai nulėmė neatsiskaitymą su konkrečiu kreditoriumi, kad buvo pažeistos pirmesnės eilės kreditorių teisės, kad tokie kreditoriai turėjo galiojančią reikalavimo teisę, kuriai turėjo būti taikomas pirmumas.
    2. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškovės turimų lėšų pakankamumo faktorių, rėmėsi vien tik ieškovės balanso duomenimis ir nepaisė įstatymų leidėjo valios priimant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.923 straipsnio pakeitimo ir Kodekso papildymo CK 6.9301 straipsniu įstatymą. Įstatymų leidėjas CK 6.9301 straipsnio įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodė, kad nuostatos dėl mokėjimo eiliškumo turėtų būti taikomos tik tuo atveju, kai skolininkas, įvertinus jo turimus grynuosius pinigus ir lėšas bankų sąskaitose (negrynuosius pinigus), neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Balansų duomenys negali būti laikomi pakankamais įrodymais, sprendžiant dėl ieškovės turimų lėšų pakankamumo. Balansas neatspindi ieškovės realios finansinės padėties, t. y. turimų grynųjų pinigų ir lėšų banko sąskaitose kiekio, ginčo mokėjimų atlikimo metu. Balansas tai įmonės sudaroma finansinė ataskaita, kurioje parodomas įmonės turtas, įsipareigojimai ir kapitalas metų pabaigoje. Ūkine komercine veikla užsiimančių ūkio subjektų veikloje kiekvieną dieną vyksta apyvartinių lėšų kaita, įplaukų ir išmokų santykis nuolatos keičiasi, todėl neteisinga vertinant lėšų pakankamumą remtis tik balanse užfiksuotais duomenimis.
    3. Spręsdamas dėl CK 6.9301 straipsnio pažeidimo, teismas turėjo išsiaiškinti, ar ginčo mokėjimo metu buvo kreditorių, kurių reikalavimai privalėjo būti tenkinti pirmiau, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad VMI nebuvo ieškovės kreditorė atliekant 2013 m. liepos 2 d. pavedimą, tačiau netyrė, ar ieškovė buvo VMI kreditorė atliekant kitus pavedimus. Byloje pateikti įrodymai, t. y. 2016 m. gegužės 10 d. VMI informacinis pranešimas Nr. (20.21-06) RMA-6780, patvirtina, kad ginčo metu ieškovė turėjo susidariusias VMI administruojamų mokesčių permokas, o ne įsiskolinimus. 2016 m. rugsėjo 5 d. VMI informaciniame pranešime Nr. (20.21-06) RMA-12610 nurodoma, kad įsiskolinimas biudžetui nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2016 m. birželio 1 d. apskaičiuotas pagal 2014 m. gegužės 29 d. ieškovės pateiktas pelno mokesčio deklaracijas. Ieškovės įsiskolinimas VMI atsirado ne ginčo mokėjimų metu, o gerokai vėliau.
    4. Nesant pirmesnės eilės kreditorių, sprendžiamas atsiskaitymo su tos pačios eilės kreditoriais tenkinimo klausimas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atlikdama ginčo mokėjimus atsakovei ieškovė aktyviai vykdė ūkinę komercinę veiklą, atsiskaitydavo su savo tiekėjais, partneriais, klientais, atliko mokėjimus UAB „Danės baldai“ kreditoriams. Klaipėdos apygardos teismas savo nutartyje pažymėjo, kad buvo vykdomi mokėjimai ir AB SEB lizingas bei VMI. Ginčijamų mokėjimų metu nebuvo aiški ginčo tarp ieškovės ir AB SEB lizingas baigtis, AB SEB lizingas minėtu laikotarpiu nereiškė ieškovei turtinio pobūdžio reikalavimo dėl įsiskolinimo priteisimo. Su AB SEB lizingas nebuvo atsiskaitoma ne dėl ieškovės turimų lėšų nepakankamumo. Byloje nenustatyta, kad ieškovė, turėdama finansinių sunkumų, atsiskaitydavo su pasirinktais kreditoriais.
  2. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. VMI reikalavimas, kuris buvo ginčo sandorių metu, nebuvo patenkintas iki ieškovei buvo iškelta bankroto byla, todėl nepakankamas lėšų kiekis ginčo sandorių metu lėmė, kad ieškovė neatsiskaitė su VMI.
    2. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ginčo metu ieškovė neturėjo mokestinės nepriemokos. Teismui pateiktas 2016 m. rugsėjo 5 d. VMI raštas Nr. (20.21-06) RMA-12610, kuriuo VMI patvirtina mokestinių nepriemokų buvimą ginčo sandorių metu. VMI apskaitos duomenys patvirtina, kad ieškovė nesumokėjo avansinio pelno mokesčio. Priklausančius mokėti mokesčius mokėtojas deklaruoja savarankiškai (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau MAĮ) 73 straipsnis). Mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo nustatytu terminu (MAĮ 81 straipsnis). Vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas (MAĮ 66 straipsnis). Ieškovė privalėjo sumokėti avansinį pelno mokestį, kuris turi būti sumokėtas ne vėliau kaip paskutinę kiekvieno mokestinių metų ketvirčio dieną, o už paskutinį mokestinio laikotarpio ketvirtį ne vėliau kaip iki šio ketvirčio paskutinio mėnesio 25 dienos. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ieškovės įsiskolinimas VMI atsirado gerokai vėliau, kad VMI neturėjo galiojančios reikalavimo teisės ginčo sandorių metu. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. spalio 1 d. ir 2016 m. gegužės 26 d. nutartimis patvirtino VMI 323 328,85 Eur reikalavimą, kurio nėra iš ko tenkinti.
    3. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ji buvo tos pačios eilės kreditorė kaip ir AB SEB bankas. Ieškovė nebuvo nei atsakovės, nei patronuojamosios įmonės UAB „Danės baldai“ skolininkė, todėl atsakovė neturėjo reikalavimo teisės ieškovei, atsakovės reikalavimas negali pretenduoti nė į vieną eilę CK 6.9301 straipsnyje išvardy mokėjimų.
    4. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad su AB SEB lizingas nebuvo atsiskaitoma ne dėl ieškovės turimų lėšų nepakankamumo, o dėl šalių tarpusavio nesutarimų dėl lizingo sutarčių sąlygų. Iki nutraukiant lizingo sutartis AB SEB lizingas turėjo ieškovei galiojantį reikalavimą sumokėti 12 968,14 Eur (44 776,38 Lt) skolą ir 46 585,45 Eur (160 850,24 Lt) delspinigių. Nuo 2012 m. gruodžio 22 d. nutraukus lizingo sutartis, tarp ieškovės ir AB SEB lizingas susiklostė restitucijos teisiniai santykiai ir iki pastatų perdavimo 2016 m. spalio 26 d. AB SEB lizingas turėjo galiojančią 1 820 217,52 Eur reikalavimo teisę. AB SEB bankas 1 820 217,52 Eur kreditoriaus reikalavimą pareiškė ieškovės bankroto byloje. Pastatai buvo grąžinti tik 2016 m. spalio 26 d.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymo eiliškumo taikymo sąlygų ir jo nesilaikymo teisinių pasekmių

 

  1. CK 6.9301 straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šioje normoje nurodyta eile. Pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 straipsnio 1 dalis). Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 straipsnio 2 dalis).
  2. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovės 2013 m. spalio 7, 23 ir lapkričio 28 dienomis atlikti mokėjimai atsakovei pažeidė CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą imperatyvų mokėjimų eiliškumo reikalavimą, nes ieškovė tuo metu neturėjo pakankamai lėšų visiems reikalavimams patenkinti, todėl, vadovaudamasis CK 1.80 straipsniu, šiuos atliktus mokėjimus pripažino negaliojančiais. Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto imperatyvo taikymo sąlygas, dėl to neteisingai išsprendė bylą.
  3. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvioji, pagal kasacinio teismo praktiką, lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015 ir joje nurodoma praktika). Ar reikalavimas yra imperatyvusis, sprendžiama pagal konkretaus reikalavimo paskirtį, pobūdį ir įstatyme nustatytus padarinius.
  4. Atsižvelgdama į šios nutarties 20 punkte aptartą kasacinio teismo praktiką, aiškinant teisės normos imperatyvųjį pobūdį, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinta asmens atsiskaitymo eiliškumo tvarka yra imperatyvi, nes CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje įsakmiai nurodoma, kokia eilės tvarka asmuo turi atlikti atsiskaitymus reikalavimus jam pareiškusiems asmenims.
  5. Tačiau kad atliktas mokėjimas būtų pripažįstamas prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymo normoms ir atitinkamai niekiniu pagal aptartą normą, turi būti nustatyta CK 6.9301 straipsnyje nurodytų sąlygų visuma.
  6. Pirma, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį.
  7. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas, esant šios nutarties 22 punkte aptartai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.9301 straipsnio reikalavimą ir atitinkamai negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu.
  8. Taigi, nagrinėjamoje byloje, spręsdamas dėl ieškovės 2013 m. spalio 7, 23 ir lapkričio 28 dienomis atliktų mokėjimų teisėtumo, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti ieškovės turimų lėšų kiekį bei jai pareikštų reikalavimų, atitinkančių CK 6.9301 straipsnio įtvirtintus reikalavimus, apimtį šių ginčijamų mokėjimų atlikimo metu ir tai, ar egzistavo minėto straipsnio 1 dalies 15 punktuose nurodyti reikalavimai, ar atliktas ginčijamas mokėjimas nepažeidžia CK 6.9301 straipsnio 2 dalyje nurodyto kalendorinio eiliškumo.
  9. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė ieškovės turimų lėšų pakankamumą visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti pagal 2012 m. gruodžio 31 d. ar 2013 m. gruodžio 31 d. sudarytų balansų duomenis, nes tokie duomenys yra nutolę nuo ginčo mokėjimų datų ir gali netinkamai ar nevisiškai atspindėti ieškovės finansinę situaciją aptartų ginčijamų mokėjimų metu. Akivaizdu, kad veiklą vykdančioje įmonėje turimų lėšų kiekis ir skolinių įsipareigojimų suma nuolat kinta, būtent dėl šios priežasties turi būti nustatomos aptartos faktinės aplinkybės ginčo mokėjimų dieną ar jai kuo artimiausiu laikotarpiu.
  10. Be to, apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nenustatė, ar ginčijamų mokėjimų atlikimo metu buvo pirmesnės eilės pareikštų reikalavimų, atitinkančių CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų sampratą, t. y. ar tuo metu buvo pateikti vykdyti vykdomieji dokumentai dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo, taip pat dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių, ar buvo suėję terminai sumokėti įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus, ar egzistavo tuo metu pateikti priverstiniam vykdymui vykdomieji dokumentai kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti, taip pat ar buvo kreditorių pareikšti reikalavimai ieškovei dėl kitokių atliktų mokėjimų ir ar buvo laikomasi jų kalendorinio eiliškumo.
  11. Apeliacinės instancijos teismas, netyręs ir nenustatęs visų reikšmingų CK 6.9301 straipsniui taikyti aplinkybių, pažeidė aptartą CK normą, todėl galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šios nutarties 2627 punktuose nurodytos būtinos nustatyti aplinkybės yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas nenustato (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalis). Dėl pirmiau nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 12 punktai, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turėtų nustatyti ir įvertinti šios nutarties 2627 punktuose nurodytas bylai reikšmingas aplinkybes.
  12. Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės bylos rezultatui, vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

  1. CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Kasaciniame teisme patirtos su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) nustatytą minimalią 3 Eur valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl į valstybės biudžetą nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
  2. Kasaciniam teismui nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, šalių kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 98 straipsniai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 9 d. nutarties dalį, kuria teismas pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento 2013 m. spalio 7 d., 2013 m. spalio 23 d. ir 2013 m. lapkričio 28 d. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdytus mokėjimo nurodymus Nr. 21232, Nr. 21272, Nr. 21363 ir taikė restituciją bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 9 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                            Andžej Maciejevski

Gediminas Sagatys

Dalia Vasarienė                           


Paminėta tekste:
  • CK
  • 3K-3-511/2012
  • 2A-960-460/2015
  • 2-260-157/2015
  • CK1 1.80 str. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas
  • CPK
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • CPK 96 str. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei