Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-26-2011].doc
Bylos nr.: 3K-3-26/2011
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB statybinė komercinė įmonė „Alja“ 121323997 atsakovas
Notarė Valentina Tinfavičienė tretysis asmuo
Vilniaus miesto 16-ojo notarų biuras tretysis asmuo
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1.1. Bylos dėl pirkimo-pardavimo
2.1.1.5. dėl nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo
4. BYLOS, KYLANČIOS IŠ DAIKTINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ
4.1. Bylos dėl nuosavybės teisės gynimo
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.1. Bendrosios nuostatos
2.1.5. Ieškinio senatis:
2.1.5.1. Ieškinio senaties terminai
2.1.5.2. Ieškinio senaties termino pradžia ir ieškinio senaties termino pabaigos teisiniai padariniai
3. CIVILINIS PROCESAS
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.4. Įrodymai ir įrodinėjimas:
3.2.4.4. Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių
3.2.4.5. Įrodinėjimo dalykas

Civilinė byla Nr

                                                                                                  Civilinė byla Nr. 3K-3-26/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

24.1; 24.2; 114.4; 114.5 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. sausio 28 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovėms S. B., R. S., dalyvaujant tretiesiems asmenims D. B., Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarei Valentinai Tinfavičienei, Vilniaus miesto 16-ojo notarų biuro notarei Danutei Juknevičienei, dėl pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis bei nuosavybės teisių pripažinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė V. B. 2007 m. spalio 9 d. pareiškė ieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis 1998 m. gruodžio 12 d. keturių kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties ir 1996 m. rugsėjo 16 d. trijų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties dalis, kuriose nurodyta, kad butų pirkėja yra atsakovė S. B., ir nurodytų sutarčių šalimi (pirkėju) pripažinti A. B.; 2) pripažinti ieškovei V. B. ir jos mirusiam sutuoktiniui A. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į keturių kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir į negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini).

Ieškovė nurodė, kad, būdama santuokoje su A. B., 1996 m. rugpjūčio 30 d. sudarė rankpinigių sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo, tačiau pirkimo–pardavimo sutarties pasirašyti į notarų biurą nuvyko ieškovės sutuoktinis, jis taip pat pasirašė ir buto (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovės teigimu, tik po sutuoktinio mirties jai tapo žinoma, kad pirmiau nurodytų butų pirkimo–pardavimo sutartys buvo įformintos jos sutuoktinio motinos atsakovės S. B. vardu. Tai, kad iš tikrųjų butai buvo įgyti sutuoktinių, patvirtina aplinkybės, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), remonto ir įrengimo darbai buvo atliekami šeimos sąskaita, už komunalines paslaugas mokėjo ieškovė, baldai, buitinė technika bei namų apyvokos daiktai šiam butui įrengti buvo pirkti už šeimos lėšas, ieškovė jame gyveno nuo 2001 metų iki 2006 metų vasaros.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

            Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiomis 1998 m. gruodžio 12 d. keturių kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties ir 1996 m. rugsėjo 16 d. trijų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties dalis, kuriose nurodyta, kad butų pirkėja yra S. B., ir šių sutarčių šalimi (pirkėju) pripažino A. B., mirusį 2007 m. gegužės 3 d.; pripažino V. B. ir jos mirusiam sutuoktiniui A. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į keturių kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei į negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini); paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad po santuokos sudarymo ieškovė ir jos sutuoktinis A. B. iš pradžių gyveno jos vieno kambario bute (duomenys neskelbtini), kurį 1990 metais iškeitė į didesnį dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini), kurį 1992 m. balandžio 6 d. privatizavo ieškovės vardu, o 1995 m. spalio 24 d. pardavė už 36 000 Lt ir 1995 m. sausio 20 d. už 76 000 Lt ieškovės vardu nupirko keturių kambarių butą (duomenys neskelbtini); 1996 m. rugsėjo 16 d. įforminta trijų kambarių buto (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis atsakovės S. B. vardu už 80 000 Lt, o 1998 m. gruodžio 12 d. taip pat atsakovės S. B. vardu už 124 480 Lt įsigytas keturių kambarių butas ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini), nebaigtame statyti name (baigtumas 85 proc.). Atsakovė S. B. neneigė, kad jos sūnaus ir marčios (ieškovės) verslas sekėsi ir buvo labai pelningas, ji taip pat teigė, kad investavo savo lėšų į tą verslą ir jame dalyvavo, todėl turėjo pinigų ginčo turtui įsigyti; kita vertus, ji prašė teismo išreikalauti duomenis iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, kad įrodytų, iš kokių lėšų buvo įsigytas ginčo turtas. Iš šių brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijų teismas nustatė, kad atsakovė yra deklaravusi, jog keturių kambarių butą ji įsigijo už jos motinos A. T. dovanotas lėšas, kitą dalį lėšų skolinosi iš neįvardytų asmenų, trijų kambarių butą deklaravo pirkusi už dukters O. D. dovanotus pinigus ir 60 000 Lt pasiskolinusi iš A. ir I. D., kuriems skolą sakosi gražinusi, tačiau negalėjo paaiškinti, iš kokių šaltinių; be to, šalys ir jų artimieji yra įforminę keletą nekilnojamojo turto sandorių ir tiek ieškovė, tiek atsakovė S. B., įsigydamos nekilnojamąjį turtą, pateikdavo dovanojimo sutartis, skolos raštelius, nenurodydamos tikrojo lėšų šaltinio, todėl teismas laikė labiausiai tikėtina, kad nekilnojamasis turtas buvo įgytas už versle uždirbtas lėšas. Teismas nurodė, kad tokią šeimoje susiklosčiusią nekilnojamojo turto sandorių įforminimo ir deklaravimo praktiką patvirtina faktas, jog taip buvo įforminti ne tik ginčijamų butų, bet ir kiti šeimos narių sandoriai, kurie šioje byloje neginčijami. Teismas sprendė, kad visi nurodyti paskolų rašteliai, dovanojimo sutartys buvo sudaryti tik dėl akių, siekiant pateisinti turto įgijimą, ir yra niekiniai nuo jų sudarymo momento. Ieškovės nurodytus faktus, kad šį butą ji su vyru įsigijo siekdami pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas, kartu įrenginėjo už savo šeimos versle uždirbtas lėšas ir kad jame gyveno ieškovės šeima, patvirtina kaimynų bei bute statybos, santechnikos ir kitus darbus atlikusių liudytojų parodymai, taip pat ieškovės pateikti statybinių medžiagų ir kitų butui įrengti naudotų prekių įsigijimo dokumentai ieškovės vardu, namo butų savininkų bendrijos susirinkimų protokolai, apmokėjimo už komunalines paslaugas kvitai. Teismas taip pat nustatė, kad trijų kambarių butas (duomenys neskelbtini) buvo pirktas siekiant pritaikyti jį optikos parduotuvei, patalpos buvo pritaikytos verslo reikmėms ir jose įsikūrė viena iš ieškovei ir jos vyrui priklausiusių optikos parduotuvių, o kita dalis buvo nuomojama vaistinėms (to šalys neginčija). Teismas, vadovaudamasis įrodinėjimo taisyklėmis, sprendė, kad atsakovė S. B. buvo tik formali savininkė ir kad taip siekta apsaugoti verslą nuo rizikos. Teismas konstatavo, kad toks sutuoktinių subjektinių teisių įgyvendinimas, siekiant santuokoje įgytą turtą apsaugoti nuo galimos rizikos, vertintinas kaip nesąžiningas, tačiau sutuoktinių turtinės teisės, nors ir įgyvendintos priešingai teisei, turi būti ginamos sutuoktinių lygiateisiškumo pagrindu (CK 3.3 straipsnis). Spręsdamas ieškinio senaties termino klausimą, teismas atmetė kaip neįtikėtiną ieškovės versiją, kad ji nieko nežinojo apie ginčijamų patalpų ir buto įforminimą atsakovės S. B. vardu. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog ieškovė žinojo apie tokį šeimos nekilnojamojo turto įforminimą, sudarant apsimestinius sandorius, nes aktyviai dalyvavo tvarkant tiek šeimos, tiek verslo reikalus. Kita vertus, teismas konstatavo, kad ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido, nes jo eigos pradžia skaičiuotina nuo to momento, kai atsakovė S. B. po savo sūnaus A. B. mirties pareiškė nebepripažįstanti sandorių apsimestinumo. Teismas nurodė, kad tol, kol ieškovė turėjo pagrindą tikruoju ginčijamų butų savininku laikyti savo sutuoktinį ir šalys laikėsi tikrojo (apsimestiniu sandoriu pridengto) sandorio sąlygų, ieškovei nebuvo pagrindo manyti, kad jos teisės kaip nors pažeidžiamos.

 

            Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės S. B. apeliacinį skundą, 2010 m. birželio 21 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegijos nuomone, ieškinio senaties termino pradžia turi būti laikomi ginčijamų sandorių sudarymo momentai (1998 m. gruodžio 12 d. ir 1996 m. rugsėjo 16 d.). Ieškovė į teismą dėl pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis bei nuosavybės teisių pripažinimo kreipėsi 2007 m. spalio 9 d., t. y. praėjus daugiau kaip aštuoneriems metams nuo sutarčių sudarymo, 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą praleido be svarbių priežasčių ir nėra pagrindo jį atnaujinti. Teisėjų kolegija taikė ieškinio senatį ieškovės pareikštiems reikalavimams ir ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad įstatyme nenustatyta ieškovės nurodyto nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo pagrindo, t. y. remonto atlikimo ir pan. Įrodinėjant aplinkybes dėl nuosavybės įgijimo įstatymo nurodytais pagrindais, svarbu nustatyti, kokiomis ir kieno lėšomis nuosavybė buvo sukurta. Ieškovė nepateikė į bylą nė vieno įrodymo, patvirtinančio, jog ji turėjo lėšų ginčo turtui įsigyti. Teisėjų kolegija nustatė, kad liudytojai, apklausti pirmosios instancijos teisme, nurodė matę ieškovę gyvenant bute (duomenys neskelbtini), tačiau nė vienas iš jų nežinojo ir negalėjo įvardyti buto įsigijimo aplinkybių, o atsakovė pateikė įrodymus (brangaus turto įgijimo deklaracijas ir dovanojimo, paskolų sutartis) dėl lėšų turėjimo ir jų panaudojimo. Atsakovės ketinimą įsigyti turtą ir juo disponuoti papildomai patvirtina rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kad būtent atsakovė, kaip turto savininkė, sudarė patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, pati asmeniškai gaudavo pinigus už jų nuomą. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių nuosavybės teisės sukūrimą. Vien teiginys, kad ieškovė su vyru buvo įkūrę verslą, valdė savo įmonės akcijas ir visą laiką dirbo tose įmonėse, neįrodo lėšų butams pirkti turėjimo ir jų panaudojimo šiam tikslui, nes byloje nėra jokių įrodymų nei apie ieškovės pajamas iš darbinės veiklos, nei iš kitokio pajamų šaltinio. Priešingai, byloje nustatyta, kad ieškovė kitą nekilnojamąjį turtą įgijo būtent savo vardu – 1995 m. sausio 20 d. ji pirko keturių kambarių butą (duomenys neskelbtini), kuriame iki šiol yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą. Iš šio buto gautų lėšų ji negalėjo panaudoti ginčijamam turtui įsigyti, nes jį neatlygintinai padovanojo savo motinai, o ne pardavė. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė neįrodė nė vieno įstatyme nurodyto nuosavybės įsigijimo pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima pripažinti jai nuosavybės teisę į ginčo butus. Be to, ieškovė neįrodė ir ieškinyje nurodyto pagrindo – kad sandoriai yra apsimestiniai, t. y. sudaryti ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu (CK 1.87 straipsnis). Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, apsiribojęs konstatavimu, kad atsakovė, dirbdama švietimo įstaigoje ir epizodiškai dalyvaudama sūnaus versle, negalėjo turėti tikslo įsigyti ginčo butus, o ieškovė su sutuoktiniu turėjo tokį tikslą verslui plėtoti, neatsižvelgė į bylos aplinkybes. Atsakovė nurodė, kad butą (duomenys neskelbtini) ji įsigijo kaip papildomą prie pensijos pragyvenimo šaltinį. Tai patvirtina aplinkybės, kad ji išnuomojo patalpas vaistinei ir optikos salonui, iš to gavo nuomos pajamų, jų gauna iki šiol. Butą (duomenys neskelbtini), atsakovės teigimu, ji nusipirko siekdama investuoti dovanotus pinigus, jame leido gyventi sūnui su marčia, o ateityje ketino perleisti vaikaičiui (ieškovės sūnui), kad šis rūpintųsi ja iki senatvės. Toks siekis yra realus, atitinkantis tikrovę, dėl to nėra pagrindo atsakovę S. B. pripažinti ginčijamų sandorių statytine, o ne tikrąja šalimi. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės atsiradimo pagrindus, dėl to bylą išsprendė neteisingai.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, pareiškimai dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

 

            Kasaciniu skundu ieškovė V. B. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė ginčo dalyką. Teismas be jokio pagrindo sprendė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atsiradimo pagrindo. Ieškovė neginčijo nuosavybės teisių į turtą atsiradimo pagrindo (dviejų pirkimo–pardavimo sutarčių), tik prašė pripažinti apsimestinėmis šių sutarčių dalis dėl subjekto – pirkėjo.

2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią – nuo to momento, kai ieškovė sužinojo apie savo ir savo šeimos narių teisių pažeidimą, t. y. nuo to momento, kai atsakovė 2007 metais po savo sūnaus ir ieškovės sutuoktinio A. B. mirties pareiškė ieškovei, kad nesutinka atsakovės vardu įregistruotą ieškovės šeimos turtą įforminti savo vaikaičio D. B. vardu. Be to, net ir laikantis apeliacinės instancijos teismo pozicijos, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo ginčijamų sandorių sudarymo momento, vadovaujantis 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi bei CK 1.125 straipsnio 1 dalimi, darytina išvada, kad senaties termino pabaiga – 2008 m. gruodžio 12 d., o ieškinys šioje byloje buvo pareikštas 2007 m. spalio 9 d., taigi ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, be to, nepasisakė dėl ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino skaičiavimu.

            3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles (CPK 177, 178, 185 straipsniai): visiškai nevertino visų apklaustų liudytojų parodymų, ieškovės, atsakovės R. S. ir trečiojo asmens D. B. paaiškinimų, duotų pirmosios instancijos teisme, neišsamiai ir netinkamai vertino rašytinius įrodymus, be to, nepagrįstai rėmėsi bylos baigtimi suinteresuotų asmenų atsakovės S. B. ir jos dukters O. D. prieštaringais parodymais, taip pat deklaracijomis bei paskolos ir dovanojimo sutartimis, kurias tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jas niekinėmis, sudarytomis tik dėl akių.

            4. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamų sandorių apsimestinumo, rėmėsi ne pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, o prielaidomis, kad atsakovės siekis įsigyti ginčijamus butus jos nurodytiems tikslams yra realus. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad ieškovė bei jos sutuoktinis A. B. faktiškai derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo ir vykdė pirkėjo teises bei pareigas (faktiškai atsiskaitė su pardavėjais, faktiškai priėmė pirkimo–pardavimo sutarčių objektus, faktiškai juos valdė ir naudojo), o atsakovė S. B. buvo tik jos sūnaus A. B. statytinė, bet ne tikroji ginčijamų sandorių šalis. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas, grindžiamas ne faktinėmis bylos aplinkybėmis, bet prielaidomis ir abejotinos įrodomosios vertės rašytiniais įrodymais, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

 

            Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovė R. S. kasacinio skundo argumentams, susijusiems su buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo aplinkybėmis ir atsakovės R. S. paaiškinimais teismo posėdžio metu, pritaria ir prašo kasacinį skundą patenkinti.

            Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo trečiasis asmuo D. B. palaiko kasacinio skundo reikalavimus.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Dėl ieškinio senaties termino pradžios ir pabaigos nustatymo

 

            Kasatorės keliamas ieškinio senaties taikymo klausimas šioje byloje analizuotinas dviem aspektais. Pirma, dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo, ir, antra, dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, kai jo eiga prasidėjo galiojant 1964 m. CK, tačiau nepasibaigė iki 2000 m. CK įsigaliojimo. Kiekvienu iš šių aspektų kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako.

            Ieškinys byloje pareikštas dėl dviejų pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.87 straipsnio pagrindu, t. y. dėl jų apsimestinumo. Kasatorė teigia, kad 1996 m. rugsėjo 16 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties ir 1998 m. gruodžio 12 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties šalis (pirkėjas) iš tikrųjų buvo ne atsakovė S. B. (taip nurodyta sutartyse), bet kasatorės sutuoktinis A. B., taigi sandoriai pripažintini apsimestiniais dėl jų subjekto. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino šiems sandoriams ginčyti pradžią, siedamas ją su ginčijamų sandorių sudarymo momentu; pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad šiuo atveju ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo to momento, kai buvo pažeistos kasatorės teisės, t. y. kai atsakovė S. B. pareiškė, kad nesutinka ginčijamą turtą įforminti kasatorės sūnaus (savo vaikaičio) vardu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

            Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Šioje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorė jau ginčijamų sandorių sudarymo metu žinojo (negalėjo nežinoti) apie jų sudarymą atsakovės S. B. vardu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, teismai nustatytą aplinkybę skirtingai teisiškai kvalifikavo: pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijamų sandorių sudarymas savaime nereiškia kasatorės teisių pažeidimo (teismo vertinimu, jos teisės buvo pažeistos tuo metu, kai atsakovė atsisakė pripažinti sandorių apsimestinumą), o apeliacinės instancijos teismas – kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo sandorių sudarymo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nustačius, jog kasatorė žinojo apie ginčijamų sandorių sudarymą nuo jų sudarymo dienos, nuo to momento atitinkamai skaičiuotina ir ieškinio senaties kiekvienam iš šių sandorių ginčyti termino pradžia, nes savo subjektinių nuosavybės teisių pažeidimą kasatorė sieja būtent su šių sandorių sudarymu. Taigi apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią.

            Kita vertus, byloje buvo netinkamai taikytos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio normos, reglamentuojančios ieškinio senaties terminų skaičiavimą, kai jie prasidėjo iki įsigaliojant 2000 m. CK. Konstatavus, kad ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais pareikšti prasidėjo kiekvieno iš sandorių sudarymo dieną, visų pirma kyla tuo metu galiojusio 1964 m. CK taikymo klausimas, nes sandoriai sudaryti 1996 m. rugsėjo 16 d. ir 1998 m. gruodžio 12 d. Reikalavimui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais taikytinas 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Akivaizdu, kad 1996 m. rugsėjo 16 d. sandoriui ginčyti ieškinio senaties terminas pasibaigė dar iki įsigaliojant 2000 m. CK, t. y. 1999 m. rugsėjo 16 d., todėl apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad šis ieškinio reikalavimas pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą ir tai yra savarankiškas pagrindas ieškinio reikalavimui atmesti. Kita vertus, teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino 1998 m. gruodžio 12 d. sandoriui ginčyti eigą. 2001 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo 2000 m. CK, 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas šiam sandoriui ginčyti dar nebuvo pasibaigęs. Tokiu atveju taikytina CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies norma, pagal kurią tais atvejais, kai ieškinio senaties terminai, nustatyti galiojusiuose įstatymuose, nepasibaigė iki CK įsigaliojimo, taikomi CK nustatyti ieškinio senaties terminai; iki CK įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į CK nustatytą ieškinio senaties terminą. Reikalavimams dėl pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Taigi ieškinio senaties termino 1998 m. gruodžio 12 d. sandoriui ginčyti paskutinė diena buvo 2008 m. gruodžio 12 d., o ieškinys teisme pareikštas 2007 m. spalio 9 d. Tai reiškia, kad ieškinio senaties terminas šiam reikalavimui pareikšti nebuvo praleistas. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovė reikalavimą pripažinti negaliojančiu 1998 m. gruodžio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį pareiškė suėjus ieškinio senaties terminui, netinkamai taikė pirmiau nurodytas teisės normas.

           

            Dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo

 

            Nustačiusi, kad vienas iš ieškinio reikalavimų (pripažinti negaliojančia 1996 m. rugsėjo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį) šioje byloje pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą ir tai yra savarankiškas pagrindas atmesti šį reikalavimą, kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog byloje keliamas klausimas dėl dviejų sandorių pripažinimo negaliojančiais tuo pačiu pagrindu (dėl apsimestinumo), ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės nagrinėjo ieškinio reikalavimų dėl abiejų sandorių pagrįstumo klausimą, o kasaciniame skunde remiamasi netinkamu proceso teisės normų apeliaciniame teisme taikymu, pasisako dėl apeliacinės instancijos teismo argumentų pagrįstumo visa apimtimi, t. y. tiek dėl vieno, tiek dėl kito ginčijamo sandorio.

Kasatorė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, dėl to sprendimą priėmė remdamasis prielaidomis, neišsiaiškinęs visų bylos aplinkybių, nevertindamas surinktų įrodymų, patvirtinančių priešingas nei nustatytos aplinkybes. Tokiais argumentais keliamas klausimas dėl įrodinėjimo taisyklių (įrodinėjimo dalyko nustatymo, įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodymų tyrimo ir vertinimo ir kt.) taikymo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šį klausimą analizuoja, atsižvelgdama į įrodinėjimo ypatumus bylose dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip apsimestinio, be to, neperžengdama kasacinio bylos nagrinėjimo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

            Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje D. R. v. O. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1351/2001; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. F. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-571/2002; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-228/2009; kt.). Kita vertus, aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis (šiuo atveju – sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis), reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia. Sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, visų pirma svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Taigi šioje byloje esminė įrodinėtina aplinkybė yra tai, kas buvo faktinis pirkėjas pagal ginčijamas pirkimo–pardavimo sutartis, ar sutartyse kaip pirkėjas nurodytas asmuo sutampa su faktiškai turtą įsigijusiu ir už jį atsiskaičiusiu asmeniu.

            Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog tikroji ginčijamų sandorių šalis buvo ne atsakovė S. B., bet ieškovės sutuoktinis A. B. Teismas tokią išvadą grindė byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu nustatytomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis atsakovės ketinimą įgyti savo nuosavybėn nekilnojamąjį turtą pagal ginčijamas sutartis. Teismo vertinimu, kasatorės pateikti įrodymai šių aplinkybių nepaneigė. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 177, 178, 185 straipsnių reikalavimus, visiškai nevertino liudytojų parodymų, ieškovės, atsakovės R. S. ir trečiojo asmens D. B. paaiškinimų, neišsamiai ir netinkamai vertino rašytinius įrodymus, nepagrįstai rėmėsi bylos baigtimi suinteresuotų asmenų atsakovės S. B. ir jos dukters O. D. prieštaringais parodymais, deklaracijomis bei paskolos ir dovanojimo sutartimis. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasacinio skundo argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasatorės teiginiai, kad teismas nevertino liudytojų parodymų, neatitinka tikrovės. Teismas liudytojų parodymus įvertino kaip nepakankamus kasatorės nurodytoms aplinkybėms patvirtinti, nes liudytojai nežinojo ir negalėjo nurodyti ginčijamų butų įsigijimo aplinkybių. Tai, kad teismas nesirėmė liudytojų parodymais (argumentuodamas, dėl kokių priežasčių), nereiškia, jog liudytojų parodymai nebuvo įvertinti. Taip pat atmestini kasatorės teiginiai, kad teismas nepagrįstai rėmėsi bylos baigtimi suinteresuotų asmenų paaiškinimais. Šis argumentas neturi pagrindo, nes byloje dalyvaujančio asmens suinteresuotumas bylos baigtimi yra akivaizdus, tačiau tai nereiškia, jog teismas neturi vertinti byloje dalyvaujančių asmenų (šalių, trečiųjų asmenų) paaiškinimų.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais ir kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ne pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl sandorių apsimestinumo, bet prielaidomis, jog atsakovės S. B. siekis įsigyti ginčijamus butus jos nurodytiems tikslams yra realus. Apeliacinės instancijos teismas nėra įpareigotas remtis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, nes jis bylą nagrinėja visa apimtimi, t. y. sprendžia tiek fakto, tiek teisės klausimus ir, neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų (CPK 320 straipsnis), savarankiškai analizuoja ir vertina byloje surinktus įrodymus. Neturi pagrindo ir kasacinio skundo teiginys, kad teismas sprendimą grindė prielaidomis. Pirmiau konstatuota, kad, sprendžiant klausimą dėl sandorio apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, nurodytas sutartyje kaip jos šalis, iš tikrųjų sudarė sutartį ir įgijo iš jos kylančias teises ir pareigas. Pažymėtina, kad įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo, nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi atsakovės S. B. pateiktais duomenimis apie lėšas ginčijamiems butams įsigyti (brangaus turtą įsigijusio arba įsigyjančio gyventojo pajamų deklaracijomis, kurių duomenys nepaneigti), taip pat nustatytomis aplinkybėmis, kad atsakovė S. B., kaip turto savininkė, sudarė patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, pati asmeniškai gaudavo ir tebegauna pinigus už šių patalpų nuomą, ir tai patvirtina jos realų siekį įsigyti šį turtą nuosavybės teise ir naudojimąsi juo, o atsakovės teiginius, kad butą (duomenys neskelbtini), ji nusipirko siekdama investuoti dovanotus pinigus, jame leido gyventi sūnui su marčia (kasatore), teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybės, taip pat pripažino visiškai realiais. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad ne atsakovė S. B., bet kasatorė, prašydama pripažinti pirkimo–pardavimo sandorius apsimestiniais, turėjo įrodyti jų apsimestinumą patvirtinančias aplinkybes, tačiau to nepadarė. Duomenys apie tai, kad kasatorė iki 2006 metų naudojosi butu (duomenys neskelbtini), apeliacinės instancijos teismo teisingai buvo įvertinti kaip nepakankami šio buto pirkimo–pardavimo sandorio apsimestinumui patvirtinti. Kasatorė, tvirtindama, kad ginčijamų butų tikrasis pirkėjas buvo ne atsakovė S. B., bet jos sutuoktinis A. B., nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog ji (kasatorė) ar jos sutuoktinis turėjo lėšų ginčijamam turtui įsigyti. Šią aplinkybę taip pat tinkamai įvertino apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas ir į tai, kad 1995 m. sausio 20 d. įsigytą keturių kambarių butą (duomenys neskelbtini), kuriame iki šiol yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą, kasatorė neatlygintinai padovanojo savo motinai, o ne pardavė, taigi iš šio buto gautų lėšų taip pat negalėjo panaudoti ginčijamam turtui įsigyti. Ginčijant pirkimo–pardavimo sandorį kaip apsimestinį ir teigiant, kad iš tikrųjų sandorį kaip pirkėjas sudarė kitas asmuo, reikia įrodyti, kad šis asmuo (o ne tas, kuris sandoryje įvardytas kaip pirkėjas) faktiškai įgijo pirkėjo teises ir pareigas, iš kurių svarbiausia – atsiskaityti už perkamą daiktą, ir jas vykdė. Taigi viena iš pagrindinių įrodinėtinų aplinkybių yra tai, kad asmuo, nurodomas kaip faktinis pirkėjas, turėjo pakankamai lėšų turtui įsigyti. Kasatorė, teigdama, kad teismas neįvertino bylai svarbių įrodymų, kvestionuoja apeliacinės instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, tačiau niekuo nepaneigia apeliacinės instancijos teismo argumento, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad kasatorė ar jos sutuoktinis turėjo pakankamai lėšų ginčijamiems butams įsigyti. Be to, byloje taip pat nebuvo nustatyta priežasčių apsimestiniams sandoriams sudaryti, neįforminant jų tikrųjų pirkėjų vardu. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad kito nekilnojamojo turto įsigijimo sandoriai buvo sudaryti kasatorės vardu.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog kasatorė neįrodė, kad ginčijamose sutartyse kaip pirkėja nurodyta atsakovė S. B. iš tikrųjų neketino įsigyti nekilnojamojo turto savo nuosavybėn, o tikrasis pirkėjas pagal šias sutartis buvo kasatorės sutuoktinis A. B. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo argumentai, kad ginčijamo turto pagerinimas nesudaro nuosavybės teisės įgijimo pagrindo, kuriuos teismas išdėstė atsižvelgdamas į kasatorės nurodytas aplinkybes, jog ji investavo lėšas į buto (duomenys neskelbtini) remontą, pirko baldus ir pan., vertintini tik kaip papildomi ir nėra pagrindas teigti, jog teismas bylą išsprendė ne dėl to reikalavimo, kuris buvo pareikštas ieškinyje. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė nagrinėjamos bylos dalyką, nagrinėjo ir vertino kasatorės nurodytas aplinkybes, kuriomis ji rėmėsi kaip savo reikalavimų pripažinti sandorius apsimestiniais pagrindu, ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

 

Atmetus kasacinį skundą, valstybei iš kasatorės priteisiamas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 99,75 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės V. B. (duomenys neskelbtini) 99,75 Lt (devyniasdešimt devynis litus 75 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                               Sigitas Gurevičius

 

 

                                                                                                                           Česlovas Jokūbauskas

 

 

                                                                                                                           Vincas Verseckas