Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2019-11-14][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-343-916-2019].docx
Bylos nr.: e3K-3-343-916/2019
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB ,,All Time Group" 302480145 atsakovas
LKW Walter Internationale Transportorganisation AG FN 35799X Ieškovas
Kategorijos:
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3. CIVILINIS PROCESAS
2.6.8.5. Sutarčių sudarymas (oferta, akceptas)
2.6. Prievolių teisė
2.6.8. Sutarčių teisė
3.2.9. Pareiškimo palikimas nenagrinėto
3.2.9.9. Pareiškimo palikimas nenagrinėto, kai šalys yra sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti arbitražui
2.1.14. Bylos dėl vežimo

?PASTABA: D

Civilinė byla Nr. e3K-3-343-916/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20032-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.8.5; 3.2.9.9

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės (pranešėja) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „All Time group kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutarties  peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Austrijos bendrovės LKW WALTER Internationale Transportorganisation AG ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „All Time group“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl arbitražo pirmenybės prieš valstybės teismus pasisakyti dėl savo kompetencijai priskirtų klausimų (kompetencijos-kompetencijos doktrinos), arbitražiniam susitarimui keliamų turinio ir formos reikalavimų, sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo konstatuojant arbitražinio susitarimo (ne)egzistavimą šalių standartinių sutarties sąlygų kolizijos atveju .

2.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 26 105 Eur skolos, 8 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. 

3.       Ieškovė nurodė, kad ji suteikė atsakovei tarptautinio vežimo paslaugas, tačiau ši neatsiskaitė pagal 2016 m. rugsėjo mėn. – 2017 m. sausio mėn. išrašytas sąskaitas faktūras ir liko skolinga 26 105 Eur. Atsakovė neteikė pretenzijų dėl vežėjos įsipareigojimų netinkamo vykdymo.

4.       Atsakovė atsiliepime nurodė, kad ginčas yra teismingas Lietuvos arbitražo teismui, nes šalys, sudarydamos krovinio pervežimo sutartis, susitarė dėl arbitražinės išlygos, jog bet koks ginčas, kylantis iš krovinio pervežimo sutarčių, turėtų būti nagrinėjamas Lietuvos arbitražo teisme (sutarčių 10 punktas). Atsakovė nurodė ir tai, kad ji neturi pareigos atsiskaityti su ieškove, nes ieškovei mokėtinas sumas yra įskaičiusi į atsakovei mokėtinas baudas pagal ginčo sutartis.

5.       Ieškovė rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad ji niekada nepatvirtino ir nepripažino atsakovės siųstos arbitražinės išlygos. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė būtų sutikusi spręsti ginčus arbitraže, kad šalys derino tokio susitarimo sąlygą. Esami dokumentai patvirtina, kad ieškovė priėmė tik tas kitos šalies sąlygas, kurios neprieštarauja pateiktam užsakymui (vežimo sąlygoms).

6.       Atsakovė papildomai paaiškino, kad šalys aptarė visas esmines krovinio pervežimo sąlygas, jas patvirtino savo parašais. Ieškovė neigia akivaizdžius ir rašytiniais įrodymais patvirtintus faktus, kad tarp šalių buvo pasirašytos Krovinio pervežimo sutartys, kiekvienoje iš jų įtvirtinant arbitražines išlygas bei susitarimus dėl nekonkuravimo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 16 d. sprendimu tenkino ieškinį, priteisė ieškovei iš atsakovės 26 105 Eur skolos, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos (2017 m. gegužės 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 7043,72 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

8.       Teismas nurodė, kad šalys nebuvo sudariusios atskiros rašytinės sutarties dėl pervežimų (sutartis, apimanti bendro pobūdžio susitarimus dėl tęstinio šalių bendradarbiavimo) ir dėl kiekvieno vežimo tarėsi atskirai. Abi šalys patvirtino, kad individualiai neaptarė ir nederino atsakovės standartinių sutarties sąlygų dėl ginčų sprendimo arbitraže. Teismas nustatė, kad ieškovė pasirašė 32 krovinių pervežimo sutartis („atsakovės užsakymus“), tačiau ieškovės atstovas 29-iose iš šių sutarčių padarė ranka įrašą „Taip, kaip numatyta mūsų užsakymo patvirtinime“ (angl. „According to our order confirmation“). Teismo vertinimu, atsakovės pateiktas šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu patvirtina, kad „užsakymo patvirtinimai“ buvo siųsti atsakovei. Šių rašytinių įrodymų pagrindu teismas padarė išvadą, kad ieškovė nepriėmė atsakovės parengto standartinio sutarties teksto be jokių išlygų (tarp jų ir sąlygos dėl ginčų sprendimo arbitraže).

9.       Teismas pažymėjo, kad atsakovė remiasi tuo, jog ieškovė tylėjimu priėmė atsakovės standartinę sąlygą dėl ginčų sprendimo arbitraže, nes aktyviai neprieštaravo tokiam ginčų sprendimui. Tokia atsakovės pozicija netiesiogiai patvirtina, kad byloje nėra rašytinio įrodymo, patvirtinančio aiškų ir nedviprasmį ieškovės pritarimą (sutikimą) visus tarpusavio ginčus spręsti arbitraže. Ieškovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad niekada nesusitarė su atsakove dėl ginčų sprendimo arbitraže, nes tai iš esmės neatitinka jos ilgametės verslo praktikos. Be to, atsakovė neįrodė šalių susitarimo, kad ieškovė savo valią gali išreikšti tylėjimu. Teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė susitarimo su ieškove ginčus spręsti arbitraže, todėl nagrinėjamas ginčas priskirtinas teismo kompetencijai.

10.       Teismas, remdamasis byloje surinkta medžiaga, padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovė buvo sutikusi su atsakovės parengtos sutarties 7 punktu dėl nekonkuravimo įsipareigojimo ir baudos už tokio įsipareigojimo nevykdymą; kad ieškovė tokią sąlygą pažeidė, kad tokio dydžio bauda atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog turėjo priešpriešinį vienarūšį reikalavimą ieškovei, todėl pripažino, jog atliktas įskaitymas nėra tinkamas prievolės pasibaigimo pagrindas, o ieškovės reikalavimo teisė yra galiojanti. Atsakovės pateiktas 2017 m. vasario 27 d. pranešimas apie įskaitymą taip pat patvirtina, kad atsakovė neginčija savo skolos dydžio, todėl teismas ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo pripažino pagrįstu.

11.       Teismas nevertino atsakovės procesinio elgesio (prašymų dėl ieškinio palikimo nenagrinėto, atskirojo skundo, pareiškimo dėl teisėjo nušalinimo teikimo) kaip sąmoningo bylos vilkinimo ir atmetė ieškovės prašymą skirti atsakovei baudą.

12.       Vadovaudamasis CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl iš vežėjo priteistinų procesinių palūkanų, teismas priteisė iš atsakovės, kuri santykiuose su ieškove yra susitariančioji vežėja, 5 proc. procesines palūkanas. Teismas  iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 587 Eur žyminio mokesčio, 1956,72 Eur vertimo išlaidų, 4500 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

13.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. gegužės 30 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 16 d. sprendimą paliko nepakeistą. 

14.       Kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-488-469/2018, 2017 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017 pateiktais išaiškinimais, nurodė, kad teismai gali ir turi išsiaiškinti, ar šalys yra sudariusios susitarimą ginčą spręsti arbitraže, įvertinti, ar nėra aplinkybių, kurios ginčo šalių nukreipimą į arbitražą daro negalimą.  

15.       Tiek pagal Lietuvos Respublikos teisę, tiek pagal visuotinai įprastus tarptautinio komercinio arbitražo standartus pripažįstama, kad arbitražinis susitarimas yra sutartis. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė neįrodė, jog buvo susitarta su ieškove ginčus spręsti arbitraže. Teismas pagrįstai vertino tiek sutarčių sudarymo aplinkybes, jose esančius įrašus bei jų reikšmę šalių susitarimo turiniui.  Sutarties sąlygos šalims taikomos jos vykdymo, bet ne jos sudarymo metu. Būtent pasirašydama atsakovės atsiųstas standartines sąlygas ieškovė padarė prierašą, todėl teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad ieškovė pasirašė atsakovės siųstą sutartį su išlyga.

16.       Atsakovė, remdamasi antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, teigė, kad iš tikrųjų ieškovė, savo elektroniniuose laiškuose kalbėdama apie „Confirmation of order“ („Užsakymo patvirtinimą“), turėjo omenyje būtent sutartį su arbitražine išlyga, todėl atsakovė negalėjo prierašo suprasti niekaip kitaip kaip tik ieškovės papildomo sutarties patvirtinimo. Kolegija atmetė šiuos argumentus, pažymėdama, kad tokia atsakovės pozicija nepagrįsta nei lingvistiškai aiškinant išlygos tekstą, nei racionaliai vertinant jos prasmę. Pasiektam šalių susitarimui patvirtinti pakaktų įgaliotų asmenų parašų ir antspaudų, todėl papildomas prierašas, ypač atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų, pagrindžiančių ieškovės verslo praktiką, sudarytus užsakymų patvirtinimus, šalių paaiškinimus, jog sąlygos dėl ginčų sprendimo arbitraže nederino ir kt., visumą, patvirtina teismo išvados teisingumą.

17.       Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl arbitražinio susitarimo nebuvimo ir ginčo priskyrimo teismo kompetencijai padarė remdamasis byloje nustatytais faktais, ištirtais įrodymais, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką. Nenustačius šal arbitražinio susitarimo, nereikšmingais ginčo nagrinėjimui kolegija pripažino argumentus dėl sutartinių santykių išsaugojimo, prioriteto sutarties vykdymui (lot. in favor contractus) principo pažeidimo.

18.       Kolegija byloje nustatytomis laikė šias aplinkybes: atsakovė 2016 m. gruodžio 2 d. pareiškė pretenziją ieškovei dėl 50 000 Eur baudos už ginčo sutarčių 7 punkte nustatyto nekonkuravimo pažeidimą sumokėjimo; 2017 m. vasario 23 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. ATG1700437 dėl baudos, o 2017 m. vasario 27 d. surašė pranešimą apie įskaitymą, kuriame nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pagal ieškinį reikalaujama skola pagal 32 sąskaitas faktūras yra įskaitoma į atsakovei mokėtiną 50 000 Eur baudą.         Kolegija neatitinkančiais tikrovės pripažino atsakovės teiginius, kad argumentus dėl įskaitymo neteisėtumo ieškovė pateikė tik baigiamojoje kalboje. Vien pareikštas ieškinys reiškia nesutikimą su atliktu įskaitymu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pateiktus įrodymus, tikrino, ar buvo pagrindas atlikti tokį įskaitymą. Be to, dar pradiniame ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovė bandė taikyti įskaitymą dėl nepagrįsto reikalavimo, ir pažymėjo, kad šalys nėra pasirašiusios susitarimo dėl nekonkuravimo, ieškovė neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų sukelti neteisėtą konkuravimą. Be to, ieškovei nesutikus su sutarties sąlyga dėl baudos už nekonkuravimo įsipareigojimo pažeidimą, iš jos kildinamas atsakovės reikalavimas įskaityti negali būti laikomas galiojančiu ir pagrįstu, t. y. neegzistuoja viena iš įskaitymo sąlygų. Vertindamas, ar buvo pagrindas atlikti įskaitymą ir kokio dydžio sumos galėjo būti įskaitytos, teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovės padarytus pažeidimus dėl nekonkuravimo.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

19.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 16 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį palikti nenagrinėtą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1.                      Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – ir KAĮ) 19 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamą kompetencijos-kompetencijos doktriną, nukrypo nuo teismų praktikos. KAĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta arbitražo teismo teisė pačiam priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą; jeigu arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį, teismas ieškinį dėl klausimo, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, palieka nenagrinėtą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Visuotinai pripažinta kompetencijos-kompetencijos doktrina lemia tai, kad arbitražas įgyja pirmenybę pasisakyti dėl jo kompetencijai priskirtų klausimų prieš valstybės teismus. Šis principas reiškia, kad arbitražo kompetencijos klausimą pirmiausia išsprendžia pats arbitražas, tačiau vėliau tokią peržiūrą gali atlikti ir teismas. 2016 m. ieškovė (vežėja) ir atsakovė (užsakovė) sudarė 32 krovinių vežimo sutartis, kiekvienoje jų nustatydamos arbitražinę išlygą, pagal kurią visi šalių ginčai turi būti sprendžiami Lietuvos arbitražo teisme. Ieškovė, teikdama ieškinį, nuslėpė šią aplinkybę, tačiau vėliau atsakovė pateikė teismui visas minėtas sutartis bei prašė palikti ieškinį nenagrinėtą. Tačiau teismai nepagrįstai sprendė dėl kompetencijos ir konstatavo, kad šalys nėra sudariusios arbitražinio susitarimo (arbitražinė išlyga negalioja), bei nagrinėjo bylą iš esmės. Tokie teismo veiksmai pažeidžia kompetencijos-kompetencijos doktriną.

19.2.                      Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad teismas gali ir turi išsiaiškinti, ar šalys yra sudariusios susitarimą ginčą spręsti arbitraže, netinkamai rėmėsi teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-488-469/2018 pateiktais išaiškinimais). Minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl arbitražinės išlygos galiojimo ir galimybės šalims pakartotinai spręsti ginčą arbitraže po to, kai arbitražo teismas vieną kartą iš esmės jau išnagrinėjo bylą, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas panaikino arbitražo teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju arbitražo teismas ne tik nenagrinėjo šalių ginčo iš esmės, bet net nepasisakė dėl savo kompetencijos spręsti šį ginčą, nes ieškovė nesikreipė į arbitražo teismą. Be to, teismas gali spręsti šalių ginčą tik jei nustato, kad arbitražinė išlyga yra akivaizdžiai negaliojanti, o niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis akivaizdus. Tokia taisyklė negali būti aiškinama pernelyg plačiai, juo labiau paneigiant kompetencijos-kompetencijos doktriną. Sutarčių 10 punkte nurodyta arbitražinė išlyga nėra akivaizdžiai negaliojanti, tai patvirtina ir bylos medžiaga, be to, ieškinys byloje pareikštas dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir nepareikšta reikalavimo dėl arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia, todėl teismai nepagrįstai nusprendė, kad arbitražinė išlyga negalioja.

19.3.                      Teismai netinkamai aiškino ir taikė KAĮ 10 straipsnio 1 ir 2 dalių normas. KAĮ 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kada raštu sudarytas arbitražinis susitarimas laikomas galiojančiu. Nei KAĮ, nei teismų praktikoje arbitražinio susitarimo (arbitražinės išlygos) galiojimas nesiejamas su reikalavimu individualiai aptarti (suderinti) šią sąlygą (individualiai suderinti arbitražinę išlygą); nedraudžiama įtraukti arbitražinę išlygą į standartinės sutarties sąlygas. Teismai sutarčių 10 punkte nustatytą arbitražinę išlygą laikė negaliojančia, nes ji neva įtraukta į atsakovės parengtų sutarčių standartines sąlygas ir nebuvo individualiai šalių suderinta, t. y. arbitražinės išlygos galiojimo būtinąja sąlyga laikė reikalavimą individualiai suderinti arbitražinę išlygą. Pažymima, kad nors atsakovė parengė sutarčių sąlygas, tačiau jos negali būti vertinamos kaip standartinės, nes neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.185 straipsnyje įtvirtintų kriterijų. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė negalėjo derėtis dėl šių sąlygų turinio. Be to, šalių sutartys yra labai trumpos (vieno lapo apimties), jas sudaro 11 punktų, todėl ieškovė neabejotinai pastebėjo (turėjo ir galėjo), kad sutarties 10 punkte yra arbitražinė išlyga, juolab kad pasirašė net 32 analogiškas sutartis. Ieškovė yra verslininkė – viena didžiausių transporto bendrovių pasaulyje, turinti beveik du tūkstančius darbuotojų ir milžinišką patirtį ne tik transporto srityje, bet ir sudarant verslo sandorius apskritai. Dėl to teismų atliktas arbitražinės išlygos galiojimo sąlygų aiškinimas reiškia teisės taikymą contra legem (prieš įstatymą).

19.4.                      Teismai pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis). Šalių ginčas kilo tik dėl 29-iose iš 32-iesutarčių ieškovės vienašališkai ranka įrašyto prierašo „According to our order confirmation“ („Pagal mūsų užsakymo patvirtinimą“) reikšmės ir jo įtakos sutartiniams teisiniams santykiams. Teismai sprendė, kad ieškovės prierašas reiškia, jog ji pasirašė atsakovės rengtas sutartis su išlyga, kad ji nesutinka su dviem konkrečiais punktais (sutarčių 10 ir 7 punktais). Ieškovės prieraše nėra nurodyta nei tai, kad ji nesutinka su arbitražine išlyga, nei tai, kad ji nesutinka su nekonkuravimo įsipareigojimu ir bauda už jo pažeidimą (prieraše apskritai nėra žodžių, galinčių reikšti ieškovės nesutikimą su kuria nors sąlyga arba sutartimi apskritai). Taigi teismai prierašą aiškino nesąžiningai vienos iš šalių atžvilgiu, pažeisdami CK 6.193 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Teismai konstatavo, kad ieškovės prierašas reiškia ne tai, kad sutartys apskritai nesudarytos (negalioja), bet tai, kad ieškovė nesutiko su dviem sąlygomis. Toks aiškinimas padarytas sistemiškai nevertinant visų sutarties nuostatų. Pažymėta, kad sutarčių 11 punkte įtvirtinta, jog „bet kokie vienašaliai šios sutarties pakeitimai ir pataisymai negalioja“. Pripažinus, kad šis punktas galioja, darytina išvada, kad teismai pažeidė CK 6.193 straipsnio 2 dalies taisyklę. Be to, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu patvirtinta, kad ieškovė atsakovei siųsdavo tik pasirašytas sutartis su arbitražine išlyga ir prie šio laiško nepridėdavo jokių papildomų dokumentų (tarp jų ir vadinamojo užsakymo patvirtinimo (angl. „Order confirmation“) ir frazę „Confirmation of order“ („Užsakymo patvirtinimas“) vartojo būtent kalbėdama apie sutartis su arbitražine išlyga. Dėl to atsakovė ieškovės prierašo negalėjo ir neturėjo suprasti kaip keičiančio sutarčių sąlygas ir darančio atitinkamas sąlygas negaliojančias. Teismai, aiškindami ieškovės prierašą, neatsižvelgė į sutarčių sudarymo aplinkybes, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, o didesnę įrodomąją reikšmę nepagrįstai suteikė ieškovės žodiniams ir rašytiniams paaiškinimams, vidinėms taisyklėms ir pan.

19.5.                      Teismai pažeidė in favor contractus principą. Sutarčių 10 punkte įtvirtinta arbitražinė išlyga yra aiški, neturinti netikslumų. Abi šalys, pasirašiusios sutartis, yra ilgametę patirtį turinčios verslininkės (juridiniai asmenys). Identiška arbitražinė išlyga nustatyta 32 sutartyse. Ieškovė nereiškė reikalavimo pripažinti sutarties arbitražinę išlygą negaliojančia. Dėl to teismai, išaiškindami ieškovės prierašą kaip neva reiškiantį, jog ji nesutiko su dviem konkrečiomis sąlygomis (kartu ir arbitražine išlyga), pažeidė in favor contractus principą, įpareigojantį pirmenybę teikti tokiam aiškinimui, kuris leistų išsaugoti arbitražinio susitarimo efektyvumą. Be to, tik 29-iose sutartyse yra ieškovės prierašas, tačiau teismai sprendė, kad absoliučiai visų 32-iejų sutarčių sąlygos dėl arbitražinės išlygos ir nekonkuravimo susitarimo yra negaliojančios. Tokie teismų sprendimai pažeidžia ne tik minėtas sutarčių aiškinimo taisykles, bet ir pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą.

20.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

20.1.                      Teismai tinkamai aiškino ir taikė kompetencijos-kompetencijos doktriną, tinkamai nustatė, kad šalys dėl arbitražinės išlygos nesitarė ir nediskutavo. Nė vienas atsakovės siųstas užsakymas negali būti laikomas šalis saistančia sutartimi, nes ieškovė niekada nesutiko teikti paslaugų tik pagal atsiųstą standartizuotą dokumentą, t. y. ieškovė dėl kiekvieno pervežimo siųsdavo sąlygas, šiuos dokumentus atsakovė priimdavo. Taigi svarbus abiejų šalių dokumentų turinys nustatant šalių susitarimą. Iš šių dokumentų akivaizdu, kad nebuvo šalių susitarimo dėl arbitražinio ginčų nagrinėjimo. Teismas atsakingai tyrė ir vertino, ar ieškinio pagrindu iškelta byla tikrai priskirtina jo kompetencijai, ar vis dėlto egzistuoja arbitražinis susitarimas. Pažymėta, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė teismo posėdžio metu patvirtino, jog jos individualiai neaptarė ir nederino sutartinės sąlygos dėl ginčų nagrinėjimo arbitraže. Teismas nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, nenukrypdamas nuo teisinio reglamentavimo, teismų praktikos ir doktrinos, padarė išvadą, kad šalys nėra sudariusios arbitražinio susitarimo, todėl ginčas priskirtinas būtent teismo kompetencijai.

20.2.                      Pirmosios instancijos teismas, gavęs ieškinį, pagrįstai pats analizavo situaciją, vertino ir sprendė, ar buvo šalių sudarytas ir galioja arbitražinis susitarimas. Teismas kompetencijos-kompetencijos doktriną taikė nenukrypdamas nuo teismų praktikos. Pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2012 konstatuota, kad bendrosios kompetencijos teismui nustačius, jog šalys nebuvo sudariusios arbitražinio susitarimo dėl sutartinių santykių, iš kurių kildinamas ieškinyje pareiškiamas reikalavimas, ginčas turi būti nagrinėjamas teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-686/2017 nurodyta, kad teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turi išsiaiškinti, ar ginčo šalių sudarytas arbitražinis susitarimas galioja; spręsdamas dėl šalių nukreipimo spręsti ginčą jų pasirinktu būdu, teismas turi išsiaiškinti, ar tarp šalių yra sudarytas toks susitarimas, jei taip, ar susitarimas dėl ginčų sprendimo būdo nėra akivaizdžiai negaliojantis. Iš esmės tokia pati pozicija akcentuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017.

20.3.                      Atsakovė nepagrįstai ir nesąžiningai sutartimis vadina vienašalius savo rengtus dokumentus (vežimo paslaugų užsakymus). Tai yra standartiniai pasiūlymai (ofertos), jie negali būti laikomi šalis saistančiomis sutartimis, nes ieškovė nėra jų besąlygiškai priėmusi. Atsakovės pateiktų užsakymų dokumentų sutartimis nelaikė ir patys atsakovės darbuotojai (vartojo išimtinai žodį „order“ („užsakymas“). Siekiant kvalifikuoti teisinius santykius, atitinkamo dokumento pobūdį ir pan., negalima remtis gramatiniu lingvistiniu pavadinimo aiškinimu, o būtina aiškintis turinį, esmę, šalių ketinimus, įprastą praktiką ir kitas svarbias aplinkybes, kurios aktualios taikant sutarčių aiškinimo principus. Teismai, aiškindami šalių susitarimą, tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles. Atsakovė nepagrįstai ignoruoja faktą, kad oferta priimta su sąlyga, jog galioja bendrosios ieškovės parengtos pirkimopardavimo sąlygos, kuriose aiškiai aptartas ginčų sprendimo būdas, taip pat kad negalioja jokios kitos sąlygos, kuriomis nukrypstama nuo tipinių ieškovės parengtų sąlygų. Šalys individualiai ir aiškiai nesitarė dėl tokios netipinės sąlygos, nederino tokios sąlygos įtraukimo į susitarimus, jos taikymo. Užsakymų patvirtinimuose buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta „Pervežimo užsakymo sąlygos galioja tik tokia apimtimi, kiek jos yra aiškiai patvirtintos užsakymo patvirtinime. Ypač tai taikytina užsakymo sąlygoms, kurios skiriasi nuo mūsų pasiūlymo, yra netipinės arba nepalankios vienai iš šalių (pvz., baudos, klientų apsaugos susitarimai ir atsakomybės sąlygos, viršijančios CMR sąlygas)“.

20.4.                      Atsakovė neteisingai teigia, kad teismai netinkamai aiškino KAĮ 10 straipsnio 1 ir 2 dalių normas. Teismai arbitražinio susitarimo buvimą ar nebuvimą aiškino per šalių valios nebuvimą, t. y. kad šalys individualiai neaptarė šios sąlygos, jos nesuderino, o šalių valia dėl sąlygų išsiskyrė, susitarimas sudarytas tik pagal sutampančias sąlygas. Arbitražinės išlygos galiojimas ar negaliojimas nepriklauso nuo to, ar ji yra standartinėse sąlygose. Tiek atsakovės užsakyme, tiek ieškovės užsakymo patvirtinime buvo įrašytos sutartinės kiekvieno krovinio pervežimo sąlygos. Visos ieškovės sąlygos, tarp jų ir bendrosios paslaugų teikimo sąlygos, atsakovei buvo arba turėjo būti žinomos. Ieškovės išlyga akivaizdi tiek iš atsakovės į bylą su paaiškinimais pateiktų užsakymo dokumentų pabaigos rekvizitų, tiek iš užsakymų patvirtinimų teksto. Sutartis negali būti laikoma sudaryta pagal ofertą, jeigu akceptas nebuvo absoliutus, pilnutinis ir besąlygiškas (CK 6.178 straipsnis). Atsakovei gavus ir priėmus priešpriešinę ofertą (užsakymo patvirtinimą), susitarimai galiojo, vežimai buvo leidžiami vykdyti ir atitinkamai vykdomi. Teismai, remdamiesi CK 6.179 straipsniu, pagrįstai vertino šalių susitarimų turinį pagal sutampančias standartinių dokumentų sąlygas.

20.5.                      Teismai tinkamai aiškino ir taikė sutarčių aiškinimo taisykles, vertino sutarčių sudarymo aplinkybes, sutartyse esančius įrašus, jų reikšmę šalių susitarimo turiniui. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad atsakovė neįrodė šalių arbitražinio susitarimo, padarė įvertinęs šalių paaiškinimus, tai, kad nebuvo individualiai vertinta ši sąlyga; kad 29-iose sutartyse yra ieškovės prierašas „Taip, kaip numatyta mūsų užsakymo patvirtinime“ (angl. According to our order confirmation“), t. y. kad ieškovė atsakovės standartinio sutarties teksto nepriėmė be jokių išlygų. Nei gramatiškai aiškinant sutarties tekstą, nei racionaliai vertinant jos prasmę negalima daryti išvadų, kad atsakovė negalėjo suprasti ieškovės prierašo kaip išlygos dėl sutarčių sąlygų. Svarbu ir tai, kad ieškovė nuosekliai laikėsi pozicijos, jog niekada nesitarė dėl ginčų sprendimo arbitraže, nes tai neatitinka jos ilgametės verslo logikos. Atsakovės elgesys patvirtina, kad ji pati nepripažino šios sąlygos, nes nesikreipė į arbitražą dėl ginčo sprendimo.

20.6.                      Šioje byloje nagrinėta situacija nesuponavo in favor contractus principo taikymo, nes šalys apskritai nebuvo sudariusios arbitražinio susitarimo ir atsakovės vienašališkai parengtos arbitražinės išlygos turinio aiškinimo klausimas negalėjo kilti. Teismai byloje ištirtų ir įvertintų faktinių aplinkybių pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad galiojantis arbitražinis susitarimas neegzistuoja. Todėl nebuvo pagrindo nenagrinėti bylos, nukreipti šalis į arbitražą.

20.7.                      Atsakovė kelia naują argumentą dėl to, kad teismai nepasisakė dėl 3 iš 32 užsakymų. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovės atstovas aiškiai patvirtino, jog visi užsakymai, tarp jų ir tie 3, kuriuose nėra ieškovės parašo, turėtų būti vertinamai lygiai taip, kaip ir kiti užsakymai. Akivaizdu, kad šalys šias sutartis vienodai suprato ir visas vienodai vertino kaip sudarytas tokiomis pačiomis sąlygomis.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl kompetencijos-kompetencijos doktrinos taikymo, kai teisme keliamas klausimas dėl arbitražinės išlygos egzistavimo

 

21.       Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčo dalykų ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015).

22.       Arbitražinio susitarimo reikšmė ir teisinės pasekmės, kylančios, kai tokio susitarimo šalis kreipiasi su ieškiniu ne į arbitražą, o į teismą, reglamentuojamos KAĮ 11 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas, gavęs ieškinį dėl klausimo, dėl kurio šalys yra sudariusios šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytos formos arbitražinį susitarimą, atsisako jį priimti; jeigu arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį, teismas ieškinį dėl klausimo, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, palieka nenagrinėtą. Savo turiniu analogiškos nuostatos įtvirtintos CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte.

23.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad arbitražinio susitarimo faktas neturi absoliučios galios, prieš atsisakydamas bylos teismas turi įvertinti, ar nėra aplinkybių, kurios ginčo šalių nukreipimą į arbitražą daro negalimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-488-469/2018, 17 punktas). Spręsdamas dėl jurisdikcijos atsisakymo ir šalių nukreipimo spręsti ginčą jų pasirinktu būdu, teismas turi išsiaiškinti, ar tarp šalių yra sudarytas toks susitarimas; jei taip, ar susitarimas dėl ginčų sprendimo būdo nėra akivaizdžiai negaliojantis, ar nėra akivaizdžių priežasčių, lemiančių tokio susitarimo įgyvendinimo negalimumą (pvz., susitarta dėl nearbitruotino ginčo perdavimo arbitražui; pažeidžiamos išimtinio teismingumo taisyklės ir kt.). Nustatęs, kad toks susitarimas yra sudarytas ir nėra akivaizdžiai negaliojantis ar negalintis būti įvykdytas, teismas turi aiškintis, kokios yra susitarimo dėl ginčų sprendimo būdo ribos (kokius ginčus apima toks susitarimas), ar atitinkamas ginčas patenka į susitarimo dėl ginčų sprendimo būdo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017, 27 punktas).

24.       Teismas, spręsdamas klausimą dėl jurisdikcijos atsisakymo ir šalių nukreipimo į arbitražą, vadovaudamasis kooperacijos, šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principais (CPK 8, 12, 17 straipsniai), turi suteikti šalims galimybę pateikti savo paaiškinimus ir aiškiai išreikšti poziciją dėl arbitražinio susitarimo egzistavimo, galiojimo bei taikymo, siekdamas užtikrinti proceso šalių teisę į tinkamą teismo procesą ir išvengti siurprizinio (šalims netikėto) teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-255-1075/2019, 25 punktas).

25.       Ieškovei pareiškus nagrinėjamoje byloje ieškinį dėl skolos priteisimo, atsakovė atsiliepime į jį nurodė, jog šalys buvo susitarusios dėl arbitražinės išlygos, todėl ginčas spręstinas arbitraže. Kadangi ieškovė neigė arbitražinio susitarimo išlygos egzistavimą, tai bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino, ar šalys apskritai yra sudariusios arbitražinį susitarimą, kieno kompetencijai teismo ar arbitražo byla priskirtina. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys nebuvo sudariusios arbitražinio susitarimo, dėl to bylą nagrinėjo iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą.

26.       Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad teismas pažeidė kompetencijos-kompetencijos doktriną, nes teismas gali spręsti šalių ginčą tik jei nustato, kad arbitražinė išlyga yra akivaizdžiai negaliojanti, o niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis akivaizdus. Nagrinėjamu atveju reikalavimas pripažinti arbitražinę išlygą negaliojančia nepareikštas. Jei kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ar jo galiojimo, tai pirmenybę pasisakyti šiuo klausimu įgyja arbitražas. Atsakovės teigimu, vertindami arbitražinės sąlygos egzistavimo klausimą, teismai pažeidė KAĮ 19 straipsnio 1 dalies nuostatą, netinkamai taikė CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

27.       Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Jei arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį, teismas ieškinį dėl klausimo, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, palieka nenagrinėtą (KAĮ 11 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl teismo ir arbitražo kompetencijos pasiskirstymo tais atvejais, kai inicijuojamas teismo procesas ir jame kyla ginčas dėl arbitražinės išlygos egzistavimo, KAĮ 19 straipsnio normos turi būti sistemiškai aiškinamos su teismo procesinius veiksmus reglamentuojančiomis CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto bei KAĮ 11 straipsnio 1 dalies normomis. 

28.       Sisteminis šių nuostatų aiškinimas leidžia prieiti prie išvados, kad tuo atveju, kai kreipimosi į teismą metu yra pradėtas arbitražo procesas, teismas, remdamasis KAĮ 19 straipsnyje įtvirtintu arbitražo kompetencijos-kompetencijos principu, užtikrina galimybę pačiam arbitražui priimti sprendimą dėl kompetencijos nagrinėti bylą, todėl šio klausimo nenagrinėja iki tol, kol dėl jo nenuspręs arbitražas. Arbitražo priimtą šiuo klausimu sprendimą vėliau gali peržiūrėti kompetentingas valstybės teismas. Tuo atveju, kai reikalavimas pareiškiamas tik teisme, teismas turi pareigą CPK nustatyta tvarka išspręsti ieškinio priėmimo klausimą, kartu spręsti, ar jis turi pareigą šalis nukreipti į arbitražą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Šiam klausimui išspręsti, būtina nustatyti, ar egzistuoja arbitražinė išlyga. Dėl to ginčas dėl arbitražinės išlygos egzistavimo, šalims nepasinaudojus teise pradėti arbitražo procesą, savaime nepašalina teismo pareigos nuspręsti dėl savo jurisdikcijos nagrinėti bylą, o tai yra neatsiejamai susiję su tuo, kad teismas turi vertinti arbitražinį susitarimą. 

29.       Remdamasi nutarties 28 punkte nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad KAĮ 19 straipsnis negali būti aiškinamas taip, jog teismas turi nukreipti šalis į arbitražą išspręsti arbitražinio susitarimo egzistavimo klausimo, jei arbitražo procesas nėra pradėtas, o asmens inicijuotame teismo procese kyla klausimas dėl arbitražinės išlygos egzistavimo. Toks aiškinimas lemtų neproporcingą teisės kreiptis į teismą ribojimą ir nereikalingų išlaidų tokiame arbitražo procese atsiradimo tikimybę. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė neperduoti klausimo dėl jurisdikcijos spręsti arbitražui ir patys vertino arbitražinio susitarimo egzistavimo bei jo galiojimo sąlygas.

 

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių ir sutarties sudarymą reglamentuojančių teisės normų taikymo sprendžiant dėl šalių arbitražinio susitarimo egzistavimo ir galiojimo

 

30.       Arbitražinis susitarimas – dviejų ar daugiau šalių susitarimas perduoti arbitražo teismui spręsti visus ar tam tikrus ginčus, kilusius ar galinčius kilti tarp jų dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, kurie gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas (KAĮ 3 straipsnio 5 dalis).

31.       Tam, kad arbitražinis susitarimas būtų sudarytas, jis turi atitikti turinio ir formos reikalavimus. Arbitražinio susitarimo formos reikalavimai reglamentuojami K 10 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad arbitražinis susitarimas gali būti įformintas kaip arbitražinė išlyga, įrašyta sutartyje, arba kaip šalių sudaryta atskira sutartis. Arbitražinis susitarimas sudaromas raštu ir laikomas galiojančiu, jeigu: 1) įformintas bendru šalių pasirašytu dokumentu arba 2) sudarytas šalims apsikeičiant raštais (kurie gali būti siunčiami elektroninių ryšių galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrintas perduodamos informacijos vientisumas ir autentiškumas) ar kitais dokumentais, kuriuose fiksuojamas tokio susitarimo sudarymo faktas; arba 3) sudarytas naudojantis elektroninių ryšių galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrintas perduodamos informacijos vientisumas ir autentiškumas ir juose esanti informacija yra prieinama toliau naudoti; arba 4) šalys apsikeičia ieškiniu ir atsiliepimu į ieškinį, kuriuose viena šalis tvirtina, o kita šalis neneigia, kad jos sudarė arbitražinį susitarimą; arba 5) yra kitokių rašytinių įrodymų, kad šalys yra sudariusios ar pripažįsta arbitražinį susitarimą (šio straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad vertinant, ar buvo sudarytas arbitražinis susitarimas ir ar jis yra galiojantis, vadovautinasi sutarčių sudarymo ir jų aiškinimo taisyklėmis.

32.       Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 6.192 straipsnio 2 dalis). Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra sutarties šalių valios išreiškimas raštu, rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys. Pagal CK 6.162 straipsnio 1 dalį sutartis yra sudaroma pateikiant pasiūlymą (ofertą) ir priimant pasiūlymą (akceptą) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Sutarties sudarymui ir galiojimui iš esmės pakanka, kad šalys susitartų dėl esminių sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Jeigu abi šalys sudaro sutartį apsikeisdamos standartinėmis sutarties sąlygomis, tai sutartis laikoma sudaryta pagal iš esmės sutampančias standartines sutarties sąlygas, išskyrus atvejus, kai viena šalis iš anksto aiškiai nurodo, jog ji nesutinka su kitos šalies pasiūlytomis standartinėmis sąlygomis, arba apie tokį nesutikimą nedelsdama praneša tas sąlygas gavusi (CK 6.179 straipsnis).

33.       Teismų praktikoje išaiškinta, kad sutarčių laisvės principas apima šalių teisę neperžengiant įstatymo ribų pasirinkti sudaromos sutarties formą. Šalys yra laisvos savo sutarties sąlygas išdėstyti viename ar keliuose fiziniuose ar elektroniniuose dokumentuose. Tai taikoma ir susitarimams dėl ginčų sprendimo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-686/2017, 29 punktas).

34.       Esminė sąlyga konstatuoti arbitražinio susitarimo egzistavimą yra užfiksuota šalių valia perduoti ginčus spręsti arbitražui. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagrindinis reikalavimas arbitražinio susitarimo turiniui – jame turi būti išreikšta šalių valia spręsti ginčus ne kokiu nors kitu būdu (valstybės teisme, mediacijos būdu, kt.), o būtent arbitraže (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-686/2017, 21 punktas). Jeigu tokios suderintos šalių valios nėra, tuomet nėra ir pagrindo laikyti, kad yra sudarytas arbitražinis susitarimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-73-421/2017, 27 punktas). 

35.       Kiekvieno arbitražinio susitarimo atveju būtina nustatyti, kokia buvo šalių valia jį sudarant. Kilus ginčui dėl sudaryto arbitražinio susitarimo turinio teismas turi susitarimą išaiškinti pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, ir suformuotą kasacinio teismo praktiką sutarčių aiškinimo klausimu, būtent: sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013).

36.       Nagrinėjamos bylos duomenimis, ieškovė ir atsakovė nebuvo sudariusios vienos bendros rašytinės krovinių pervežimo sutarties, šalys buvo sudariusios 32 rašytines krovinių pervežimo sutartis. Dėl kiekvienos atskiros paslaugos šalys susitardavo apsikeisdamos dokumentais: dėl kiekvieno atskiro pervežimo atsakovė pateikdavo ieškovei standartinį „užsakymą“ (ofertą), o ieškovė savo standartinį „užsakymo patvirtinimą“ (priešpriešinę ofertą), taip pat 29-iuose užsakymuose padarė prierašą. Taigi šalių sutartimi dėl pervežimo laikytini abu dokumentai, kurie reikšmingi nustatant šalių valią, jų tarpusavio susitarimo esmę ir turinį. 

37.       Atsakovė teigė, kad ieškovė negalėjo nematyti jos standartinių užsakymo sąlygų (ginčų sprendimo arbitraže, nekonkuravimo, draudimo keisti sutarties sąlygas), todėl pasirašydama dokumentus iš esmės jas priėmė, t. y. pritarė arbitražinei išlygai. Kiekvieno atsakovės pateikto užsakymo 10 punkte buvo nustatyta sąlyga dėl ginčo sprendimo arbitraže. Atsakovė pagrįstai kasaciniame skunde nurodo, kad arbitražinė išlyga gali būti įtraukiama į standartines sutarties sąlygas. Tai reglamentuojama KAĮ 10 straipsnio normoje, pagal kurią arbitražinis susitarimas gali būti įforminamas sutartyje arba sudaromas kaip atskiras šalių susitarimas. Tačiau tuo atveju, kai šalių sutartinių santykių sąlygos išdėstomos keliuose dokumentuose, šalių valia dėl tokios sąlygos pripažįstama suderinta tik tuomet, kai kita sutarties šalis pritaria tokiai pasiūlytai sutarties sąlygai. Nagrinėjamu atveju ieškovės atstovas 29-iose iš šių sutarčių ranka įrašė „Taip, kaip numatyta mūsų užsakymo patvirtinime“ (angl. „According to our order confirmation“).

38.       Ieškovės atsakovei atsiųstuose užsakymo patvirtinimuose (angl. „Order confirmation“) buvo nurodytos patvirtinamos (ieškovės priimamos) užsakymo sąlygos (pvz., pakrovimo, pristatymo vieta, nustatyta paėmimo data, kaina ir kitos krovinio vežimo detalės); taip pat nurodoma, jog užsakymo sąlygos galioja tik tokia apimtimi, kiek jos aiškiai patvirtintos užsakymo patvirtinime; ypač tai taikytina užsakymo sąlygoms, kurios skiriasi nuo ieškovės pasiūlymo, yra netipinės ar nepalankios vienai iš šalių. Teismų nustatyti tikrieji sutarties dalyvių ketinimai, sutarties sąlygų tarpusavio ryšys, sutarties sudarymo aplinkybės ir šalių elgesys po sutarties sudarymo neleidžia pripažinti pagrįstu atsakovės teiginio, kad priimdama ir vykdydama užsakymą ieškovė pritarė visoms atsakovės sąlygoms. Ieškovė, pateikdama užsakymo patvirtinimą, aiškiai nurodė priešpriešines sąlygas. 

39.       Standartinių sąlygų kolizijos teisiniai padariniai reglamentuojami CK 6.179 straipsnyje. Šioje normoje įtvirtinta vadinamoji nokauto taisyklė (angl. knockout rule) į CK nuostatas perkelta iš 1994 m. UNIDROIT 2.22 straipsnio (2004, 2010 ir 2016 m. UNIDROIT 2.1.22 straipsnis). Analogiška nuostata įtvirtinta DCFR II.-4:209 straipsnyje. Kadangi atsakovės parengtas standartinis užsakymų tekstas (standartinės sutarties sąlygos) nebuvo besąlygiškai priimtas (pateikdama standartizuotą užsakymo patvirtinimą, ieškovė nurodydavo sąlygas, kurioms esant laiko sutartį sudaryta, o atsakovė aiškiai nenurodė, jog nesutinka su kitos šalies pasiūlytomis užsakymo patvirtinimo sąlygomis), tai laikytina, kad šalių sutartinių santykių turinį sudarė sutampančios susitarimų sąlygos (CK 6.179 straipsnis). Sutampančios ieškovės ir atsakovės standartinės sutarties sąlygos neleidžia prieiti prie išvados, kad šalys susitarė dėl arbitražinio ginčų nagrinėjimo, nes nėra atitinkamos sąlygos sutapties. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų aiškų ir nedviprasmiš ieškovės pritarimą (sutikimą) visus tarpusavio ginčus spręsti arbitraže.

40.       Pažymėtina ir tai, kad pagal CK 6.162 straipsnio 2 dalį sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų, o susitarimas dėl antraeilių sąlygų gali būti pasiektas vėliau. Savo prigimtimi tokio pobūdžio sąlygos, kurios nustato ginčo nagrinėjimo tvarką (pavyzdžiui, arbitražinė išlyga) paprastai priskiriamos antraeilėms sutarties sąlygoms. Tai patvirtina CK 6.221 straipsnis, reglamentuojantis sutarties nutraukimo padarinius, kurio 3 dalyje nustatyta, kad sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. 

41.       KAĮ 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta arbitražinio susitarimo atskirumo doktrina (angl. doctrine of separability), pagal kurią arbitražinė išlyga, kuri yra sutarties dalis, turi būti vertinama kaip atskiras susitarimas, nepriklausantis nuo kitų sutarties sąlygų. Arbitražo teismo sprendimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia savaime nereiškia arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia. Arbitražinio susitarimo atskirumo doktrina lemia tai, kad šalių sutartinių santykių pasibaigimas savaime nereiškia ir arbitražinio susitarimo pasibaigimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2016 22 punktą).

42.       Šios nutarties 40 ir 41 punkte nurodyti argumentai lemia, kad arbitražinis susitarimas gali egzistuoti nepriklausomai nuo sutarties, kurioje jis įtvirtintas, ir atvirkščiai. Todėl arbitražinis susitarimas nėra esminė sutarties sąlyga. Tai leidžia pripažinti, kad net ir nesuderinus šalims valios dėl ginčo nagrinėjimo tvarkos, t. y. ginčo sprendimo arbitraže, sutartis laikoma sudaryta be tokios sąlygos.

43.       Nepagrįstu laikytinas atsakovės argumentas, kad ieškovė aktyviai nereiškė prieštaravimų dėl atsakovės standartinės sąlygos ginčus spręsti arbitraže. Nors arbitražinė išlyga iš tiesų gali būti nustatyta kartu su standartinėmis sutarties sąlygomis, kaip minėta, reikalinga valios dėl tokios sąlygos sutaptis. Atsakovei byloje neįrodžius, kad su ieškove buvo susitarta dėl ginčų sprendimo arbitraže, teismai turėjo pagrindą konstatuoti, jog tarp ginčo šalių nebuvo sudarytas arbitražinis susitarimas, ir prieiti prie išvados, kad nagrinėjamas ginčas yra priskirtinas teismo kompetencijai.

44.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl arbitražinio susitarimo egzistavimo, šalių sutartinių santykių turinį aiškino vadovaudamiesi sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), tinkamai taikydami KAĮ 10 straipsnio ir CK 6.179 straipsnio normas, teismų išvada byloje atitinka kasacinio teismo praktiką. Be to, teismai, spręsdami dėl jurisdikcijos, tinkamai rėmėsi kompetencijos-kompetencijos doktrina, aiškino ir taikė KAĮ 19 straipsnio, CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas. Dėl to atsakovės kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, todėl šis paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45.       Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo ir neturi reikšmės sprendžiant ginčą.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

46.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

47.       Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos atsakovei neatlygintinos.

48.       Pagal pateiktus duomenis ieškovė patyrė 2673 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti, prašo priteisti iš atsakovės šių išlaidų atlyginimą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės prašoma priteisti suma viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį, ieškovės prašymas tenkintinas iš dalies ir iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 2146,59 Eur šių išlaidų atlyginimo.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „All Time group“ (j. a. k. 302480145) ieškovės LKW WALTER Internationale Trasportorganisation AG (j. a. k. FN-35799x) naudai 2146,59 Eur (du tūkstančius vieną šimtą keturiasdešimt šešis Eur 59 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai        Algirdas Taminskas 

 

 

        Dalia Vasarienė

 

 

        Vincas Verseckas


Paminėta tekste:
  • e3K-3-488-469/2018
  • e3K-3-34-219/2017
  • CPK
  • CK
  • 3K-3-199/2012
  • e3K-3-238-686/2017
  • 3K-3-363/2014
  • 3K-3-320-611/2015
  • CPK 137 str. Ieškinio priėmimas
  • e3K-3-255-1075/2019
  • CPK 296 str. Pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindai
  • CK1 1.73 str. Rašytinė sandorių forma
  • CK6 6.162 str. Sutarties sudarymo tvarka
  • CK6 6.179 str. Standartinių sąlygų kolizija
  • 3K-7-181/2013
  • CK6 6.221 str. Sutarties nutraukimo teisinės pasekmės
  • 3K-3-428-690/2016
  • CK6 6.193 str. Sutarčių aiškinimo taisyklės
  • CPK 359 str. Kasacinio teismo teisės
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas