Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-60-2007].doc
Bylos nr.: 3K-3-60/2007
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 3K-3-60/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.1; 21.4.1.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2007 m. balandžio 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Prano Žeimio,

sekretoriaujant Nijolei Radevič,

dalyvaujant ieškovams A. P., G. J. ir G. K.,

ieškovės J. M. atstovui A. M.,

ieškovų A. P., G. J., G. K. ir J. M. atstovui advokatui Piotrui Orlovui,

atsakovo Tauragės apskrities viršininko administracijos atstovams Ritai Venckutei ir Raimundui Urbučiui,

atsakovo Tauragės rajono savivaldybės tarybos atstovei Lilijai Mockienei,

 

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. M., A. P., G. J. ir G. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. M., A. P., G. J. ir G. K. ieškinį atsakovams Tauragės apskrities viršininko administracijai ir Tauragės rajono savivaldybės tarybai dėl sprendimo, įsakymo pripažinimo negaliojančiais bei pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo galiojančiomis.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovai J. M., A. P., G. J., G. K. ieškiniais prašė: 1) pripažinti negaliojančiais Tauragės apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. įsakymą Nr. 1136 ir Tauragės rajono savivaldybės tarybos 2001 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 404 „Dėl Tauragės miesto tarybos sprendimų ir Tauragės rajono valdybos potvarkių pripažinimo netekusiais galios“ 9 punktą dėl Tauragės miesto tarybos 1992 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 9-128 „Dėl žemės sklypo skyrimo fiziniams asmenims parduotuvių statybai“; 2) pripažinti galiojančiomis: 507 kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą J. M. ir Tauragės apskrities viršininko administracijos; 507 kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą G. K. ir Tauragės apskrities viršininko administracijos; 507 kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą A. P. ir Tauragės apskrities viršininko administracijos; 475 kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą G. J. ir Tauragės apskrities viršininko administracijos. Ieškovai nurodė, kad Tauragės miesto tarybos 1992 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 9-128 ieškovams ir kitiems asmenims ne konkurso tvarka buvo paskirtas 6771 kv. m ploto žemės sklypas sublokuotoms parduotuvėms su patalpomis buitinėms paslaugoms pirmajame bei antrajame aukštuose ir gyvenamuoju plotu trečiajame aukšte statyti (duomenys neskelbtini). Iš šio ploto J. M. buvo skirta 507 kv. m, G. K. – 507 kv. m, A. P. – 507 kv. m, G. J. – 475 kv. m. Ieškovai kreipėsi į savivaldybę dėl suteiktų žemės sklypų išsipirkimo, buvo parengti žemės planai ir kiti dokumentai, nustatyta žemės sklypų kaina: J. M. – 19 494 talonai ir 250 talonų už dokumentų sutvarkymą, G. K. – atitinkamai 19 494 ir 900 talonų, A. P. – 19 494 ir 250 talonų, G. J. – 18 263 ir 900 talonų. Ieškovams už išperkamą žemę buvo leista sumokėti valstybės nustatytomis vienkartinėmis išmokomis. J. M. valstybės nustatytomis vienkartinėmis išmokomis, nurašant nuo nebalansinės sąskaitos, sumokėjo 10 021 tal., A. M. – 9 113 tal., G. K. – 19 494 tal., A. P. – 194,94 Lt, G. J. – 18 263 tal. J. M. ir G. K. buvo išduoti leidimai statyboms vykdyti. Tauragės apskrities viršininkas 1997 m. gruodžio 11 d. įsakymu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 967  17 punktu, sugrąžino už žemę sumokėtas valstybės vienkartines išmokas į ieškovų asmenines sąskaitas banke. Tauragės rajono savivaldybės taryba 2001 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. 404, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692  2.13, 2.17 punktais, pripažino netekusiu galios Tauragės miesto tarybos 1992 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 9-128 „Dėl žemės sklypo skyrimo fiziniams asmenims parduotuvių statybai“. Ieškovai teigė, kad jie pateikė visus dokumentus, kurių iš jų reikalavo savivaldybės darbuotojai, sumokėjo nurodytą žemės kainą valstybės nustatytomis vienkartinėmis išmokomis ir talonais, tačiau sklypų pirkimo-pardavimo sutartys notarine tvarka nebuvo sudarytos. Valstybės vienkartinės išmokos galiojo iki 1998 m. sausio 1 d., todėl ieškovai net nepastebėjo, kad 1997 metų pabaigoje išmokos jiems grąžintos į nebalansines sąskaitas. Apie 2001 m. balandžio 4 d. Tauragės miesto tarybos sprendimą Nr. 404 ieškovai sužinojo iš skelbimo rajoninio laikraščio „Tauragiškių balsas“  2001 m. balandžio 19 d. numeryje.

Atsakovai nurodė, kad Tauragės miesto tarybos 1992 m. vasario 27 d. sprendimas Nr.9-128 buvo priimtas pažeidžiant tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ reikalavimus, todėl teisėtai buvo panaikintas, be to, ieškovai praleido ieškinio senaties terminą.         

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Tauragės rajono apylinkės teismas 2006 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškovų J. M., A. P. ir G. J. ieškinius atmetė, o ieškovo G. K. ieškinį patenkino – Tauragės apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. 1136 ir Tauragės rajono savivaldybės tarybos 2001 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 404  9 punkto dalis dėl G. K. pripažino negaliojančiomis, taip pat pripažino, kad G. K. pagal žemės pirkimo-pardavimo sutartį nuosavybės teise įsigijo 507 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), paskirtą G. K. Tauragės miesto tarybos 1992 m. vasario 27 d. sprendimu. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2001), nurodė, kad pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (1964 m. CK  58 straipsnio 5 dalį), vienai iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdžius sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antrajai šaliai vengiant sandorį notariškai įforminti, teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę sandorį pripažinti galiojančiu. Sprendžiant klausimą, ar ieškovas turi teisę reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu, reikia išsiaiškinti, ar toks sandoris neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas, taip pat nustatyti aplinkybes, susijusias su sandorio vienpusiu įvykdymu ir gavusios įvykdymą šalies vengimu sandorį įforminti. Teismas nustatė, kad ieškovams žemės sklypai buvo skirti Tauragės miesto tarybos 1992 m. vasario 27 d. sprendimu, galiojant Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimui Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“, pagal kurio 10.6.1 punktą žemės sklypai rajonų miestuose ir kitose vietovėse ne konkurso tvarka galėjo būti suteikiami iki 1992 m. kovo 15 d. Šio nutarimo 7.3 punkte nurodyta, kad žemės sklypai parduodami už pinigus, išskyrus išimtis, nustatytas 7.12.1-7.12.5 punktuose (šiuose punktuose nurodyti asmenys turi teisę mokėti valstybės vienkartinėmis išmokomis). Ieškovai, išskyrus G. K., neatitiko Nutarimo 7.12.1-7.12.5 punktuose nurodytų sąlygų, todėl jie neturėjo teisės mokėti už žemės sklypus valstybės vienkartinėmis išmokomis. Pagal nurodyto Vyriausybės nutarimo 7.12.4 punktą G. K. galėjo už žemę atsiskaityti valstybės vienkartinėmis išmokomis. Analogiškai atsiskaitymas už perkamą žemę reglamentuotas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 967 „Dėl kompensavimo už valstybės išperkamą žemę ir mišką  bei atsiskaitymo su valstybe už perkamą žemę ir mišką  tvarkos patvirtinimo“ 2.5, 17 punktuose, kuriais vadovavosi Tauragės apskrities viršininkas, grąžindamas ieškovams valstybės vienkartines išmokas. Teismas taip pat nurodė, kad, nepaisant to, jog šioje byloje ginčijami administraciniai aktai, ginčas yra kilęs iš civilinių teisių ir pareigų, todėl visiems ieškovų reikalavimams taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas.

             Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų J. M., A. P. ir G. J. bei atsakovo Tauragės apskrities viršininko administracijos apeliacinius skundus, 2006 m. birželio 29 d. nutartimi ieškovų apeliacinį skundą atmetė, o atsakovo skundą patenkino ir Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimą pakeitė – panaikino sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovo G. K. ieškinys, ir jo ieškinį atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad šalių ginčas yra kilęs iš civilinių teisių ir pareigų, todėl vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-686/2004 ieškovų reikalavimams taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas. Ieškinio reikalavimui panaikinti Tauragės apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. įsakymą Nr. 1136, kuriuo ieškovams buvo sugrąžintos valstybės vienkartinės išmokos, pagal 1964 m. CK nuostatas taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Respublikos CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnis). Šis terminas pasibaigė dar iki 2000 m. CK įsigaliojimo, ieškovai neprašė jo atnaujinti, o atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį, todėl tai yra pakankamas pagrindas ieškovų reikalavimams dėl Tauragės apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. 1136 pripažinimo negaliojančiu atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad pagal Tauragės miesto tarybos 1992 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 9-128, kuriuo ieškovams buvo paskirti žemės sklypai, priėmimo metu galiojusį Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimą Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ žemės sklypai parduotuvėms statyti (t. y. ūkinei-komercinei veiklai) ieškovams galėjo būti skirti ir vėliau parduoti tik aukcione (5.2, 10.6 punktai). Leidimas išsipirkti žemės sklypą ieškovei J. M. buvo suteiktas Tauragės rajono valdybos 1992 m. lapkričio 26 d. potvarkiu Nr. 378, A. P. ir G. J. – 1993 m. kovo 15 d. potvarkiu Nr. 99, G. K. – 1993 m. balandžio 26 d. potvarkiu Nr. 154. Šiais potvarkiais išpirkimo tvarka nebuvo nustatyta, tačiau tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ 7.3 punkte buvo nurodyta, kad žemės sklypai parduodami už pinigus, išskyrus išimtis, įtvirtintas nutarimo 7.12.1-7.12.5 punktuose. Ieškovas G. K. pagal šio nutarimo 7.12.4 punktą turėjo teisę mokėti valstybės vienkartinėmis išmokomis, tačiau tik už žemės sklypą, skirtą privačiai namų valdai ar sodininkystės reikmėms, bet ne ūkinei-komercinei veiklai. Mokėjimo pranešimuose buvo nuoroda už perkamą žemę mokėti valstybės vienkartinėmis išmokomis, tačiau pagal norminių aktų nuostatas ieškovai tokios teisės neturėjo. Analogiškai mokėjimo už žemę klausimą reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“, kuriuo 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 buvo pripažintas netekusiu galios. Tauragės apskrities viršininkas 1997 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 1136 sugrąžino ieškovų sumokėtas vienkartines išmokas už žemę, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 967 „Dėl kompensavimo už valstybės išperkamą žemę ir mišką bei atsiskaitymo su valstybe už perkamą žemę ir mišką tvarkos patvirtinimo“ 17 punktu. Pagal šio punkto nuostatas piliečiai, perkantys žemės sklypą ne žemės ir miškų ūkio paskirčiai, moka pinigais, o valstybės vienkartinėmis išmokomis turi teisę atsiskaityti tik tais atvejais, jeigu miestų (rajonų) valdybos savo potvarkiais yra leidusios pirkti sklypus privačių namų valdoms ar sodininkystės reikmėms ne aukciono tvarka iki šio nutarimo įsigaliojimo dienos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad Tauragės apskrities viršininkas turėjo įstatyminį pagrindą ieškovų įmokoms sugrąžinti, be to, šiam įsakymui ginčyti yra suėjęs ieškinio senaties terminas, kurio ieškovai neprašo atnaujinti, o atsakovai reikalauja taikyti. Nustačius, kad žemės sklypai komercinės paskirties objektų statybai ieškovams buvo suteikti pažeidžiant norminių aktų nustatytą tvarką, Tauragės rajono savivaldybės tarybos 2001 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. 404, kuriuo buvo panaikintas Tauragės miesto tarybos 1992 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. 9-128 „Dėl žemės sklypo skyrimo fiziniams asmenims parduotuvių statybai“, pripažintinas teisėtu bei pagrįstu ne tik dėl kitų ieškovų, bet ir dėl G. K., todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovo G. K. ieškinys patenkintas, naikintina.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovai J. M., A. P., G. J. ir G. K. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinius patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            1. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas trejų metų ieškinio senaties terminą, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2001). Visiems ieškovų reikalavimams turėjo būti taikomas dešimties metų ieškinio senaties terminas.

            2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimą Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“. Konkursą žemės sklypams parduoti privalėjo organizuoti atsakovai, todėl atsakomybė už netinkamą jo vykdymą tenka atsakovams, o ne ieškovams.

            3. Teismai neturėjo pagrindo išvadai, kad Tauragės rajono valdyba nebuvo leidusi ieškovams už žemės sklypus atsiskaityti valstybės vienkartinėmis išmokomis. Atsakovo leidimą patvirtina byloje nustatytos aplinkybės (prašymuose parduoti žemės sklypus ieškovai nurodė pageidavimą mokėti valstybės vienkartinėmis išmokomis, atsakovai nepareiškė dėl to prieštaravimų, priešingai, buvo parengę dokumentus sklypams išpirkti, mokėjimo pranešimuose buvo nurodyta mokėti vienkartinėmis išmokomis, sklypai buvo skirti ne tik komercinės, bet ir gyvenamosios paskirties objektams statyti, buvo išduoti statybos leidimai). Darytina išvada, kad pagal Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89  7.12.6 punktą ieškovai buvo priskirti prie „kitų asmenų“, kuriems taikoma išimtis, leidžiant už perkamą žemę atsiskaityti valstybės vienkartinėmis išmokomis.

            4. Teismai neatsižvelgė į tai, kad Tauragės apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. įsakymas Nr. 1136, kuriuo ieškovams grąžintos jų sumokėtos valstybės vienkartinės išmokos, pažeidė ieškovų interesus, nes šios išmokos nustojo galioti nuo 1998 m. sausio 1 d., taigi buvo praktiškai atimta ieškovų teisė jas panaudoti.

            5. Teismai neįvertino aplinkybės, kad ieškovai už sklypus atsiskaitė ne tik valstybės vienkartinėmis išmokomis, bet ir grynaisiais pinigais, taigi sandorį įvykdė. Atsižvelgdami į tai, teismai turėjo pagrindą pripažinti žemės pirkimo-pardavimo sutartis galiojančiomis (CK 1.93 straipsnio 4 dalis). Atsakovai teigė, kad ieškovai grynaisiais pinigais mokėjo už komunikacijų įvedimą, tačiau byloje nepateikta jokių įrodymų apie sumokėtų pinigų panaudojimą komunikacijoms įvesti. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad ieškovų sumokėti grynieji pinigai nebuvo grąžinti.

            Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Tauragės apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie argumentai:

            1. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovai praleido 1964 m. CK nurodytą trejų metų ieškinio senaties terminą Tauragės apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. įsakymui ginčyti ir kad tai yra pakankamas pagrindas ieškovų reikalavimams atmesti.

            2. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė Vyriausybės 1992 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 89 nuostatas. Pagal šio nutarimo 7.3 punktą nustatytas atsiskaitymas už perkamus žemės sklypus pinigais. Išimtis, pagal kurią atskirų asmenų kategorijoms (nurodytoms Nutarimo 7.12.1-7.12.5 punktuose) leidžiama už žemę, skirtą privačių namų valdoms ar sodininkystės reikmėms, mokėti valstybės vienkartinėmis išmokomis, ieškovams netaikytina, nes jiems žemės sklypai buvo skirti ūkinei-komercinei veiklai. Be to, kasatoriai nepagrįstai remiasi šio nutarimo 7.12.6 punktu, nes jame nurodytiems asmenims jokios išimtys dėl mokėjimo už žemę pagal 7.3 punktą netaikytinos.

            Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Tauragės rajono savivaldybės taryba prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo iš esmės tokius pačius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

 

Tauragės miesto tarybos 1992 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 9-128 „Dėl žemės sklypo skyrimo fiziniams asmenims parduotuvių statybai“ ieškovams ir kitiems asmenims ne konkurso būdu buvo paskirtas 6771 kv. m ploto ūkinės-komercinės paskirties žemės sklypas Tauragėje blokuotoms parduotuvėms su patalpomis buitinėms paslaugoms pirmajame bei antrajame aukštuose ir gyvenamuoju plotu trečiajame aukšte statyti. Iš šio ploto ieškovei J. M. buvo skirta 507 kv. m, ieškovui G. K. – 507 kv. m, ieškovui A. P. – 507 kv. m, ieškovui G. J. – 475 kv. m dydžio žemės sklypai. Ieškovai kreipėsi į savivaldybę dėl žemės sklypų išpirkimo, žemės sklypai buvo įkainoti ir ieškovams išsiųsti mokėjimo pranešimai, kuriuose nurodytą sklypų kainą valstybės vienkartinėmis išmokomis ieškovai sumokėjo, tačiau žemės pirkimo-pardavimo sutartys nebuvo sudarytos. Tauragės apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 1136 ieškovų sumokėtos vienkartinių išmokų sumos jiems buvo grąžintos į sąskaitas bankuose. Tauragės rajono savivaldybės taryba 2001 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. 404 pripažino negaliojančiu Tauragės miesto tarybos 1992 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 9-128.

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Šios civilinės bylos svarbiausias teisės klausimas yra 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalies nuostatų aiškinimas ir taikymas.

            Pagal 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalį tais atvejais, kai viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorį po to notariškai įforminti nebereikia. Sprendžiant klausimą, ar ieškovai turi CK 58 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisę reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu, reikia išsiaiškinti, ar šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas. Be to, reikia išsiaiškinti, ar toks sandoris neprieštaravo tuo metu galiojusioms imperatyviosioms teisės normoms. Tuo atveju, jeigu šalių veiksmai atitinka sandorio šalių suderintą valią dėl teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ir panaikinimo (šioje byloje – dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ieškovų privatinėn nuosavybėn) ir tie veiksmai neprieštaravo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, sandoris pripažintinas sudarytu ir galiojančiu.

            Ieškovai pateikė teismui Tauragės miesto valdybos 1992 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 9-128, kuriuo ieškovams A. P., J. M., G. K. buvo paskirtas kiekvienam po 507 kv. m, o G. J. – 475 kv. m ploto žemės sklypai blokuotoms parduotuvėms su patalpomis buitinėms paslaugoms pirmame ir antrame aukšte ir gyvenamuoju plotu trečiame aukšte statyti (duomenys neskelbtini), taip pat žemės sklypų planus, įkainojimo aktus, mokėjimo pranešimus ir bankų dokumentus, patvirtinančius mokėjimų pranešimuose nurodytų investicinių čekių nurašymą iš nebalansinių sąskaitų, taip pat kitus rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad Tauragės miesto valdyba ir ieškovai pareiškė vieningą valią: ieškovai – pirkti, o Tauragės miesto valdyba – parduoti ginčijamus žemės sklypus.

            Atsakovų, Tauragės rajono apylinkės teismo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos argumentai, kad ieškovams ginčijami žemės sklypai galėjo būti parduoti tik už pinigus ir tik aukciono būdu, atmestini dėl 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo Nr. I-1607  8 straipsnio 3 dalies (1992 m. gegužės 7 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. I-1608 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo įsigaliojimo tvarkos“ 2 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 ir juo patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių netinkamo taikymo. Atsakovai ir teismai neatsižvelgė į tai, kad žemės sklypai ieškovams buvo suteikti teisėtai. 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo, įsigaliojusio 1991 m. rugsėjo 1 d., 8 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. I-1608 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo įsigaliojimo tvarkos“ 2 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, leidžianti Lietuvos Respublikos piliečiams žemę pirkti pirkėjo pasirinkimu pinigais arba valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis ir tikslinėmis kompensacijomis (išskyrus žemės ūkio įmonės išmokas) arba pinigais ir išmokomis bei kompensacijomis. Vyriausybė šių įstatymo nuostatų negalėjo pakeisti dėl įstatymo viršenybės.

            Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89  10.6.1 punkto nuostatas rajonų miestuose ir kitose vietovėse iki 1992 m. kovo 15 d. žemės sklypai individualiems gyvenamiesiems namams statyti bei kitai ne žemės ūkio veiklai vietos savivaldos institucijų sprendimu galėjo būti suteikiami naudotis ta tvarka, kuri galiojo iki šio nutarimo priėmimo dienos, t. y. nekonkurso tvarka ir už valstybės vienkartines išmokas. Iki 1992 m. vasario 19 d. (Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 buvo paskelbtas 1992 m. vasario 18 d. laikraštyje „Lietuvos Aidas“, taigi įsigaliojo tik 1992 m. vasario 19 d.) nebuvo žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai aukcionų nuostatų. Kita vertus, aukciono organizavimas yra ne pirkėjų, bet valstybės ir vietos savivaldos institucijų pareiga. Tokios aplinkybės ir nurodyti įstatymai sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovai įvykdė visus norminiuose aktuose nustatytus veiksmus, o atsakovai – ne visus, bet dėl to negalima pripažinti, kad šalių veiksmai prieštaravo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Be to, tai prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Teismai į tai neatsižvelgė, kaip ir į tai, kad dalis projektuojamų pastatų buvo skiriami gyvenamosioms patalpoms.

            Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai vietos savivaldos institucijų sprendimai sukuria prielaidas nuosavybės teisei atsirasti, kilus ginčui, savivaldos institucijų aktais negalima išspręsti šių aktų galiojimo klausimų. Ieškovų žemėvaldos teisė į ginčijamus žemės sklypus atsirado Tauragės miesto tarybos 1992 m. vasario 27 d. teisėto sprendimo pagrindu, todėl nebuvo galima šio sprendimo panaikinti Tauragės rajono savivaldybės tarybos 2001 m. balandžio 4 d. sprendimu. Dėl to šis sprendimas pripažintinas negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 45, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1996 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-576/1996, 2002 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-793/2002, 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2006 ir kt.).

            Pripažinus galiojančiomis ginčijamų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, Tauragės apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. įsakymas Nr. 1136 „Dėl valstybės vienkartinių išmokų grąžinimo“ pripažintinas negaliojančiu, nes žemės sklypų kainos sumokėjimas yra pirkimo-pardavimo sutarties esminė sąlyga. Kita vertus, nepanaudotos valstybės vienkartinės išmokos yra netekusios galios. Ieškovai jas teisėtai panaudojo. Toks Tauragės apskrities viršininko administracijos veiksmas pripažintinas niekiniu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 435  7 dalis). Niekinis aktas (sandoris) negalioja nuo jo sudarymo momento, todėl senaties termino taikymo klausimas dėl šio akto yra nereikšmingas (1964 m. CK 59 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis).

            Remdamasi išdėstytais argumentais, kasacinio teismo teisėjų kolegija ieškovų reikalavimą pripažinti galiojančiomis jiems teisėtai paskirtų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis tenkina ir šias sutartis pripažįsta (1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktais ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 29 d. nutartį panaikinti.

Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovo G. K. ieškinys, palikti galioti. Palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovų Tauragės apskrities viršininko administracijos ir Tauragės savivaldybės tarybos. Kitas Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimo dalis panaikinti.

            Pripažinti negaliojančia Tauragės rajono savivaldybės tarybos 2001 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 404  9 punkto „Dėl žemės sklypo skyrimo fiziniams asmenims parduotuvių statybai“ dalį dėl ieškovų J. M., A. P., G. J.

            Pripažinti negaliojančiomis Tauragės apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. 1136 dalis dėl valstybės vienkartinių išmokų grąžinimo J. M. ir A. M., A. P. ir G. J.

            Pripažinti galiojančiomis žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytas Tauragės apskrities viršininko administracijos ir ieškovų, dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), kuriomis J. M. ir A. P. nusipirko po 507 kv. m ploto žemės sklypus, G. J. – 475 kv. m ploto žemės sklypą, paskirtus Tauragės miesto tarybos 1992 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 9-128.

            Priteisti ieškovams J. M., A. P., G. J. ir G. K. 200 Lt žyminį mokestį iš atsakovų Tauragės rajono savivaldybės tarybos ir Tauragės apskrities viršininko administracijos (po 100 Lt iš kiekvieno).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                   Romualdas Čaika

 

                                                                                                                           Algis Norkūnas

 

                                                                                                                           Pranas Žeimys