Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-12-29][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-546-469-2016].docx
Bylos nr.: e3K-3-546-469/2016
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
LIETUVOS AUTOMOBILIŲ KELIŲ DIREKCIJA PRIE SUSISIEKIMO MINISTERIJOS 188710638 atsakovas
UAB "Parama" 165108836 Ieškovas
SIA Limbažu Celi 46603000113 trečiasis asmuo
UAB "Alkesta" 249672710 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1.1. Bylos dėl pirkimo-pardavimo
2.1.1.3. dėl viešojo pirkimo-pardavimo
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.11. Pirkimas-pardavimas:
2.5.11.4. Viešasis pirkimas-pardavimas

Civilinė byla Nr. e3K-3-546-469/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00741-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.11.4

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Parama“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Parama“ ieškinį atsakovei Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl sprendimo atmesti pasiūlymą viešajame pirkime panaikinimo, tretieji asmenys – SIA „Limbažu ceļi“, uždaroji akcinė bendrovė „Alkesta“.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių užsienio tiekėjų atitikties reikalavimui turėti teisę verstis veikla, reikalinga sutarčiai įvykdyti, vertini, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė UAB „Parama“ (toliau – ir ieškovė, kasatorė) prašė teismo panaikinti: atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir atsakovė, perkančioji organizacija, LAKD) 2016 m. kovo 17 d. sprendimą atmesti ūkio subjektų grupės, susidedančios iš UAB „Paramair SIA Limbažu ceļi“, pasiūlymą; atsakovės 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą atmesti pretenziją; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškovė nurodė, kad LAKD nepagrįstai atmetė ir toliau nenagrinėjo ieškovės ir SIA „Limbažu ceļi 2016 m. sausio 15 d. pasiūlymo viešajame pirkime „Valstybinės reikšmės kelių asfalto dangų paprastojo remonto darbai VĮ „Marijampolės regiono keliai“ prižiūrimuose kelių ruožuose“ (toliau – Konkursas), motyvuodama tuo, kad SIA „Limbažu ceļi iki pasiūlymų pateikimo termino pabaigos neturėjo teisės būti ypatingo statinio statybos rangovu.
  4. Ieškovės teigimu, atsakovė neteisėtai ir nepagrįstai sprendė, kad teisė būti ypatingo statinio statybos rangovu atsiranda tik nuo teisės pripažinimo dokumento išdavimo dienos (Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 32 straipsnio 1 dalis). Kvalifikacijos pripažinimas nereiškia teisės suteikimo. SIA „Limbažu ceļi pasiūlymo pateikimo momentu turėjo teisę būti ypatingo statinio bendrųjų statybos darbų rangovu (egzistavo tiekėjo kvalifikaciją patvirtinantis faktas), taigi atitiko Konkurso sąlygų 11.6 punkte nustatytą kvalifikacijos reikalavimą, nors ši teisė Lietuvoje buvo pripažinta (faktą patvirtinantis dokumentas išduotas) po pasiūlymų pateikimo termino pabaigos. Atsakovė pasiūlymą atmetė formaliais pagrindais ir taip pažeidė turinio viršenybės prieš formą bei abipusio pripažinimo principus.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino – panaikino atsakovės sprendimą atmesti ūkio subjektų grupės, susidedančios iš UAB „Parama“ ir SIA „Limbažu ceļi, pasiūlymą, nurodytą 2016 m. kovo 17 d. rašte; panaikino 2013 m. kovo 22 d. sprendimą pripažinti laimėjusiu dalyvės UAB „Alkesta“ pasiūlymą; grąžino viešųjų pirkimų procedūrą į pasiūlymų vertinimo stadiją.
  2. Teismas sprendė, kad byloje nėra ginčo, jog trečiasis asmuo SIA „Limbažu ceļi, kurio kvalifikacija rėmėsi ieškovė, prieš pateikdamas bendrą pasiūlymą, turėjo teisę eiti ypatingo statinio statybos rangovo pareigas Latvijoje. Kartu su pasiūlymu buvo pateiktas 2016 m. sausio 7 d. prašymas valstybės įmonei Statybos produkcijos sertifikavimo centrui (toliau – Sertifikavimo centras) dėl teisės pripažinimo dokumento išdavimo, pareiškėjo kilmės valstybėje išduoti dokumentai, suteikiantys teisę vykdyti statybą, projektavimą ar ekspertizę (statybos techninio reglamento 1.02.07:2012 „Ypatingo statinio statybos rangovo, statinio projekto ekspertizės rangovo ir statinio ekspertizės kvalifikaciniai reikalavimai, atestavimo ir teisės pripažinimo tvarkos aprašas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. D1-549 (toliau – STR 1.02.07:2012), 30.1 punktas).
  3. Teismas konstatavo, kad tiekėjo kvalifikacija yra objektyvi kategorija, t. y. pasiūlymo pateikimo momentu trečiojo asmens kvalifikacija būti ypatingo statinio rangovu objektyviai buvo pakankama. Teismo manymu, svarbu, kad trečiasis asmuo SIA „Limbažu ceļi norminiame akte nustatyta tvarka inicijavo procedūrą dėl kvalifikacijos pripažinimo Lietuvoje nepasibaigus pasiūlymų pateikimo terminui. Teisės pripažinimo dokumentas trečiajam asmeniui buvo išduotas 2016 m. vasario 3 d., LAKD pateiktas iki termino patikslinti kvalifikaciją pabaigos (iki 2016 m. kovo 7 d.). Taigi tiekėjo kvalifikacija buvo pripažinta Lietuvoje ir duomenys apie pripažinimą pateikti kvalifikacijos patikslinimo procedūros metu
  4. Teismas nesutiko, kad buvo pažeistas abipusio pripažinimo principas, pažymėjo, jog pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką šio principo taikymas nepaneigia tiek valstybės narės siekio užtikrinti tinkamą su viešuoju interesu susijusių paslaugų teikimą, tiek perkančiosios organizacijos poreikio sklandžiai įvykdyti sutartį ir dėl šių priežasčių nustatyta procedūra pripažinimo dokumentams gauti neprieštarauja Europos Sąjungos principams
  5. Teismas taip pat nesutiko su ieškovės argumentu, kad atsakovės nustatytas pasiūlymo pateikimo terminas buvo per trumpas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovei iš anksto buvo žinoma, jog Konkurse ketina dalyvauti užsienio ūkio subjektas, todėl pasiūlymų pateikimo terminas turi būti derinamas su STR 1.02.07:2012 nustatytais teisės pripažinimo dokumentų išdavimo terminais. Viešųjų pirkimų tikslas – įsigyti perkančiajai organizacijai reikalingus darbus ar paslaugas naudingiausiomis sąlygomis, taigi pirkimo sąlygos siejamos visų pirma su perkančiosios organizacijos teisėtais interesais, operatyviu viešojo pirkimo procedūrų įvykdymu. Be to, byloje nėra duomenų, kad ieškovė bendradarbiavo su atsakove, prašė pratęsti pasiūlymo terminą, taigi nebuvo pakankamai aktyvi ir rūpestinga.
  6. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi trečiojo asmens UAB „Alkesta“ apeliacinį skundą, 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; trečiajam asmeniui UAB „Alkesta“ iš ieškovės priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  7. Teisėjų kolegija rėmėsi VPĮ 32 straipsnio 1 dalies, 3437 straipsnių, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 15 straipsnio 1, 2, 4 dalių, STR 1.02.07:2012 1.1, 4, 34, 42.2 punktais, kasacinio teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2012, 2015 m. gruodžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-661-469/2015 išaiškinimais.
  8. Įvertinusi bylos duomenis (kad ieškovė Konkurse dalyvavo kartu su partnere SIA „Limbažu ceļi, kurios kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą – Sertifikavimo centro išduotą teisės pripažinimo pažymėjimą pateikė atsakovei 2016 m. kovo 7 d. (pasibaigus pasiūlymų pateikimo terminui; pažymėjime nurodyta jo išdavimo data 2016 m. vasario 3 d.), teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė pernelyg didelę reikšmę tiekėjo faktiškam pajėgumui vykdyti šią veiklą teisės tokia veikla apskritai užsiimti atžvilgiu.
  9. Teisėjų kolegijos vertinimu, asmens teisė būti ypatingo statinio rangovu įgyjama tik pripažinus Europos Sąjungos valstybės narės juridinio asmens kilmės valstybėje turimą teisę užsiimti analogiška veikla, t. y. statybos įmonės veiklos dokumentų atitiktį įvertinus pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, priėmus atitinkamą sprendimą bei išdavus tai patvirtinantį dokumentą. Kreipimasis į kompetentingą instituciją dėl aptariamo dokumento išdavimo faktiškai nesuteikia asmeniui teisės vykdyti šią veiklą. Taigi SIA „Limbažu ceļi iki pasiūlymų pateikimo termino pabaigos neturėjo galimybės vykdyti veiklą.
  10. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Sertifikavimo centro užsienio tiekėjui išduodamas teisės pripažinimo dokumentas pirmiausia suteikia jam teisę vykdyti tam tikrą veiklą ir tik po to iš esmės patvirtina jo kvalifikaciją užsiimti šia veikla. Šis dokumentas patvirtina jo padėtį, egzistuojančią pažymėjimo išdavimo dieną, o ne dokumentų pateikimo kompetentingai institucijai dieną.    

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Parama“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Statybos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies ir šį įstatymą įgyvendinančių teisės aktų nuostatas; klaidingai sprendė, kad teisę būti ypatingo statinio statybos rangovu suteikia teisės pripažinimo dokumentas, neatsižvelgė į tai, jog šis dokumentas yra tiekėjo kilmės valstybėje įgytos ir turimos analogiškos kvalifikacijos formalus patvirtinimas, o ne tiekėjui kvalifikaciją suteikiantis dokumentas.
    2. Netikslus Statybos įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas lėmė tai, kad teismas priėmė iš esmės neteisingą sprendimą. Pateikti išaiškinimai gali reikšti, kad viešuosiuose pirkimuose bus ribojamos galimybės dalyvauti kompetentingiems ir pajėgiems tiekėjams, kurie tiesiog nespėja gauti teisės pripažinimo dokumento dėl pernelyg trumpo pasiūlymų pateikimo termino arba šio dokumento išdavimas užtrunka dėl nuo tiekėjo nepriklausančių priežasčių.
    3. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos aiškinant ir taikant turinio viršenybės prieš formą principą tiekėjų kvalifikacijos vertinimo metu, abipusio pripažinimo principą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2011; 2011 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2011), taip pat nuo Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimų, jog teisės pripažinimo dokumentas yra kvalifikacijos patvirtinimo, o ne jos suteikimo pagrindas (2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1153/2012).
    4. Teismas nepagrįstai ir formaliai suabsoliutino statybos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus ir griežtąjį tiekėjų kvalifikacijos vertinimą. Teisės pripažinimo dokumentas yra tik juridinio fakto (turimos kvalifikacijos) patvirtinimo šaltinis. Šis dokumentas patvirtina, kad užsienio tiekėjas, kuris savo kilmės Europos Sąjungos valstybėje turi teisę dirbti ypatingo statinio statybos rangovu, tokią kvalifikaciją turi ir ja gali naudotis kitoje Europos Sąjungos šalyje. Priešingas aiškinimas lemia pirmiau nurodytų principų pažeidimus ir yra nesuderinamas laisvu paslaugų judėjimu Europos Sąjungoje. Teismas dėl formalių priežasčių užkirto kelią Konkurse dalyvauti kompetentingiems ir pajėgiems užsienio tiekėjams ir taip užtikrinti racionalų lėšų panaudojimą.
  2. Trečiasis asmuo SIA „Limbažu ceļi pateikė pareiškimą, kuriuo prisideda prie kasacinio skundo. Prisidėjime prie kasacinio skundo nurodomi argumentai dėl abipusio pripažinimo principo, draudimo diskriminuoti kitų valstybių narių piliečius taikymo bei konkurencijos užtikrinimo. Trečiojo asmens nuomone, apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodytas imperatyviąsias teisės normas pažeidė.
  3. Trečiasis asmuo UAB „Alkesta“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Teisę būti ypatingų statinių statybos rangovu turi tik atestuotas rangovas arba rangovas, kurio kilmės valstybėje turima teisė užsiimti analogiškų statinių statybos veikla pripažinta teisės aktų nustatyta tvarka. Rangovų atestavimą ir teisės pripažinimą turi teisę atlikti ir atlieka tik Sertifikavimo centras, atsakovė negali spręsti, ar kilmės valstybėje dalyvio įgyti dokumentai suteikia jam teisę būti ypatingo statinio statybos rangovu. Taigi Sertifikavimo centro išduotas tiekėjo atestatas arba lygiavertis teisės pripažinimo dokumentas yra esminis atsakovei vertinant bet kurio konkurso dalyvio kvalifikaciją. Konkurso dalyviai, pagrįsdami savo kvalifikaciją, privalėjo pateikti vieną iš Statybos įstatyme nurodytų dokumentų.
    2. Remiantis Statybos įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, STR 1.02.07:2012 4 punktu, teisė būti ypatingų statinių statybos rangovu įgyjama po atestacijos arba kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo, t. y. subjekto atestacija arba kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimas yra ankstesnė aplinkybė nei teisės būti ypatingų statinių statybos rangovu įgijimas.
    3. Subjektui pateikus prašymą dėl teisės pripažinimo dokumento, Sertifikavimo centras patikrina pateiktus dokumentus, vėliau analizuoja jų turinį. Pagal atestavimo ekspertų parengtą išvadą gali būti priimti trys sprendimai: išduoti teisės pripažinimo dokumentą, jo neišduoti arba atidėti jo išdavimą. Taigi tik esant atestavimo ekspertų parengtai teigiamai išvadai gali būti priimamas sprendimas pripažinti pareiškėjo kilmės valstybėje turimą teisę (STR 1.02.07:2012 3133 punktai).
    4. Nors tiekėjų veiksmų ir perkančiosios organizacijos sprendimų turiningasis vertinimas, atsižvelgiant į viešųjų pirkimų principus ir tikslus, turi viršenybę prieš formalumus, tačiau turi ribas, todėl tai nepaneigia fakto, jog turi būti laikomasi VPĮ ir Konkurso sąlygose nustatytų procedūrų eiliškumo ir nuoseklumo. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad teismai negali konstatuoti perkančiosios organizacijos veiksmų, vertinant tiekėjo kvalifikaciją, teisėtumo, jei tiekėjo pateikti kvalifikaciją pagrindžiantys dokumentai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados dėl jo kvalifikacijos atitikties konkurso sąlygose nustatytiems reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2013). 
    5. Tam, kad tiekėjų kvalifikacija būtų įvertinta tinkamai, perkančioji organizacija turi atsižvelgti į tiekėjo kvalifikacijos įgijimo momentą. Tiekėjo kvalifikacijos atitiktis perkančiosios organizacijos iškeltiems reikalavimams gali būti vertinama tik tokiu atveju, jei tiekėjo kompetenciją, pajėgumą ar patikimumą liudijančios faktinės aplinkybės atsirado ne vėliau kaip galutinę pasiūlymų pateikimo dieną (įtvirtintą Konkurso dokumentuose), nors pats dokumentas kaip jų patvirtinimo šaltinis galėtų būti surašytas vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2011).
    6. Nepriklausomai nuo to, kada perkančioji organizacija kreipėsi į tiekėjus dėl kvalifikacijos duomenų patikslinimo, turi būti nustatyta, ar kvalifikacija buvo įgyta pasiūlymo pateikimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2011). Taigi vienintelis dokumentas, liudijantis trečiojo asmens kvalifikaciją (teisę būti ypatingo statinio statybos rangovu Lietuvos Respublikoje), kuriuo atsakovė privalėjo vadovautis, buvo teisės pripažinimo dokumentas, patvirtinantis, kad trečiasis asmuo teisę būti ypatingo statinio statybos rangovu įgijo po pasiūlymų pateikimo termino pabaigos.
  4. Atsakovė Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Konkurso dokumentuose buvo nustatyti minimalūs kvalifikacijos reikalavimai ir atitiktį jiems patvirtinantys reikalaujami dokumentai bei informacija – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotas įmonės kvalifikacijos atestatas arba teisės pripažinimo pažyma. Kasatorė nepateikė partnerei pirmiau nurodytos ministerijos išduoto atestato arba teisės pripažinimo pažymos, suteikiančios teisę būti ypatingo statinio statybos rangove Lietuvos Respublikoje. Trečiajam asmeniui SIA „Limbažu ceļi tokia teisė pripažinta 2016 m. vasario 3 d. Taigi tiekėjos kvalifikacijos duomenys neatitiko Konkurso sąlygų 11.6 punkto reikalavimo. 
    2. Teisė būti ypatingo statinio statybos rangovu įgyjama ne nuo prašymo Sertifikavimo centrui pateikimo dienos, o tik pripažinus Europos Sąjungos valstybės narės tiekėjo kilmės valstybėje turimą teisę užsiimti analogiška veikla, todėl 2016 m. vasario 3 d. išduotas teisės pripažinimo dokumentas nepatvirtina SIA „Limbažu ceļi padėties, egzistavusios 2016 m. sausio 7 d., kai tiekėjas kreipėsi į Sertifikavimo centrą, t. y. atitikties Konkurso sąlygų 11.6 punktui. Rangovų atestavimą ir teisės pripažinimą turi teisę atlikti ir atlieka tik Sertifikavimo centras, perkančioji organizacija negali spręsti ir pripažinti, kad kilmės valstybėje dalyvio įgyti dokumentai suteikia jam teisę būti ypatingo statinio statybos rangovu Lietuvoje.
    3. Bylą nagrinėję teismai nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos bei imperatyvių teisės aktų nuostatų, taip pat pagrįstai nesirėmė Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais 2012 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1153/2012, nes šios bylos tarpusavyje neturi esminio panašumo.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Šalių ginčui taikytinos teisės normos

 

  1. Be šalių ginčui aktualių VPĮ teisės normų, a fortiori (pirmiausia) VPĮ 32, 34 straipsnių nuostatų, byloje taikytini ir statybos teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai – Statybos įstatymas ir STR 1.02.07:2012) bei kitos teisės normos.
  2. Statybos įstatyme, inter alia (be kita ko), nustatyta, kad:
    1. būti rangovu Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę užsienio valstybėje įsteigtas juridinis asmuo ar kita užsienio organizacija, juridinio asmens ar kitos užsienio organizacijos padaliniai, kurie pagal šios valstybės teisės aktus turi teisę savo šalyje užsiimti statyba (15 straipsnio 1 dalies 2 punktas);
    2. būti ypatingų statinių statybos rangovu turi teisę šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti atestuoti juridiniai asmenys ir kitos užsienio organizacijos, juridinio asmens ar kitos užsienio organizacijos padaliniai. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti Europos Sąjungos valstybės narės, Šveicarijos Konfederacijos arba valstybės, pasirašiusios Europos ekonominės erdvės sutartį, juridiniai asmenys ar kitos užsienio organizacijos, juridinio asmens ar kitos užsienio organizacijos padaliniai turi teisę būti ypatingų statinių statybos rangovais, pripažinus jų kilmės valstybėje turimą teisę užsiimti analogiškų statinių statybos veikla (15 straipsnio 2 dalis);
    3. šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems juridiniams asmenims, kitoms užsienio organizacijoms ir jų padaliniams taikomus kvalifikacinius reikalavimus, kvalifikacijos atestatų ir kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo tvarką, išduoto teisės pripažinimo dokumento papildymo, patikslinimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir teisės pripažinimo dokumento panaikinimo tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija, laikydamasi šio įstatymo 181 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atestavimą ir teisės pripažinimą atlieka Sertifikavimo centras (15 straipsnio 4 dalis).
  3. STR 1.02.07:2012, inter alia, nustatyta, kad:
    1. Europos Sąjungos valstybės narės, Šveicarijos Konfederacijos arba valstybės, pasirašiusios Europos ekonominės erdvės sutartį, juridiniai asmenys ar kitos užsienio organizacijos, juridinio asmens ar kitos užsienio organizacijos padaliniai teisę būti ypatingo statinio projektuotoju, ypatingo statinio statybos rangovu, statinio projekto (projekto dalies) ekspertizės rangovu, statinio (statinio dalies) ekspertizės rangovu įgyja Reglamento V skyriuje nustatyta tvarka pripažinus jų kilmės valstybėje turimą teisę užsiimti analogiška veikla (4 punktas);
    2. reglamento V skyriaus nuostatos taikomos Europos Sąjungos valstybės narės, Šveicarijos Konfederacijos arba valstybės, pasirašiusios Europos ekonominės erdvės sutartį, juridiniams asmenims ar kitoms užsienio organizacijoms, juridinio asmens ar kitos užsienio organizacijos padaliniams (toliau – Pareiškėjas), jeigu jie pagal kilmės valstybės teisės aktus turi teisę užsiimti analogiškų statinių statyba, projektavimu ar ekspertize (27 punktas).
    3. jeigu pareiškėjas kilmės valstybėje turi teisę užsiimti statinių statyba, projektavimu ir ekspertize, tačiau šios valstybės teisės aktai nenumato dokumentų, suteikiančių teisę vykdyti statybą, projektavimą ir ekspertizę, išdavimo, tai šiuo atveju jis turi pateikti deklaraciją apie kilmės valstybėje taikomą tvarką ir patvirtinti turimą teisę vykdyti statybą, projektavimą ir ekspertizę pagal Sertifikavimo centro patvirtintą formą (28 punktas);
    4. Sertifikavimo centras, gavęs pareiškėjo prašymą ir Reglamento 30 punkte nurodytus dokumentus, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas juos patikrina ir, jei pateikti visi reikalingi dokumentai, įregistruoja prašymą ir apie įregistravimą raštu ar elektroniniu būdu informuoja Pareiškėją (31.1 punktas);
    5. Sertifikavimo centras per 15 darbo dienų nuo prašymo įregistravimo išnagrinėja pareiškėjo pateiktus dokumentus, parengia pasiūlymus dėl pripažinimo ir organizuoja Atestavimo komisijos posėdį (32 punktas);
    6. Sertifikavimo centras, vadovaudamasis Atestavimo komisijos parengta išvada dėl teisės pripažinimo dokumento išdavimo, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo posėdžio priima sprendimą išduoti teisės pripažinimo dokumentą ir ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo Pareiškėjo prašymo įregistravimo dienos išduoda teisės pripažinimo dokumentą (33 punktas).
  4. Lietuvos Respublikos paslaugų įstatyme, inter alia, nustatyta, kad:
    1. leidimas – licencija, liudijimas, pažymėjimas, sertifikatas, atestatas, diplomas, pažyma, teikimas, įgaliojimas, sprendimas ar kitas panašaus pobūdžio dokumentas, reikalingas pradedant ir vykdant paslaugų teikimo veiklą, įpareigojimas įsiregistruoti valstybės registre ar žinybiniame registre (toliau – registras) arba pateikti informaciją prieš pradedant teisėtai vykdyti paslaugų teikimo veiklą, taip pat kitoks leidimo vykdyti paslaugų teikimo veiklą suteikimas teikėjui ar leidimo gauti paslaugą suteikimas gavėjui (2 straipsnio 6 dalis);
    2. leidimų išdavimo tvarka – bet kokia procedūra, kuria faktiškai įgyvendinamas reikalavimas, kad teikėjas arba gavėjas imtųsi priemonių gauti formalų arba šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nurodytą Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos leidimą dėl teisės teikti paslaugas įgijimo ar paslaugų teikimo veiklos vykdymo (2 straipsnio 7 dalis);
    3. tais atvejais, kai prieš pradedant teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje reikalaujama gauti leidimą, negali būti reikalaujama pakartotinai įvykdyti tokius pat arba iš esmės panašius reikalavimus ir (arba) kontrolės priemones, kuriuos teikėjas jau yra įvykdęs kitoje valstybėje narėje arba Lietuvos Respublikoje siekdamas gauti kitą leidimą (6 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl apeliacinės instancijos teismo nukrypimo nuo savo ankstesnės praktikos

 

  1. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės UAB „Parama“ reikalavimus, be kita ko, atsižvelgdamas į ieškinyje nurodytą Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1153/2012. Apeliacinės instancijos teismas savo ankstesne praktika nesivadovavo, nurodė, kad pirmiau nurodyta 2012 m. nutartis priimta dėl kitokių faktinių aplinkybių. Kasaciniame procese ginčo šalys teikia priešpriešinius argumentus dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarties reikšmės nagrinėjamai bylai. Teisėjų kolegija, dėl šios dalies pripažindama pagrįstais kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino savo ankstesnę praktiką ir motyvavo, kodėl ji nagrinėjamoje byloje netaikytina.
  2. Kasacinio teismo ne kartą pabrėžiama teismų pareiga laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją). Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs.
  3. Kasacinis teismas konstatuoja, kad nagrinėjama ir pirmiau nurodyta 2012 m. vasario 27 d. tos pačios instancijos teismo išnagrinėtos bylos, nors ir nėra visiškai identiškos ginčo aplinkybėmis, tačiau nėra tiek skirtingos, kad būtų galima nesivadovauti ankstesne praktika, t. y. jos iš esmės panašios. Neginčytina tam tikra nagrinėjamos bylos ir ginčo, išspręsto Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartimi, faktinių aplinkybių nesutaptis: pastarojoje byloje nustatyta, kad teisės pripažinimo klausimą sprendusios komisijos posėdis buvo nukeltas, o jei ši aplinkybė nebūtų įvykusi, teisės pripažinimo dokumentas (pažyma) būtų buvęs išduotas iki galutinio pasiūlymų pateikimo termino.
  4. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pirma, tiek nagrinėjamoje byloje, tiek 2012 m. spręstame ginče susiklostė tapačios aplinkybės, kad užsienio tiekėjų teisės pripažinimo dokumentai buvo išduoti po galutinio pasiūlymų pateikimo termino; antra, abiem atvejais, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, teisės pripažinimo dokumentus (pažymas) išduodančios komisijos (ekspertų) posėdžio sušaukimas, atšaukimas ir pan. nepriklauso nuo tiekėjų valios; trečia, nors 2012 m. vasario 27 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą motyvavo nagrinėtoje byloje nustatytų aplinkybių pagrindu, tačiau teisinis vertinimas suformuluotas apibendrintai, o ne kaip išimtis iš bendros taisyklės.
  5. Taigi, nors komisijos, išduodančios teisės pripažinimo pažymą, posėdžio atšaukimas apeliacinės instancijos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartyje buvo vertintas kaip svarbi aplinkybė, kuria, inter alia, vadovautasi, bet iš nurodyto procesinio sprendimo motyvų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad tik dėl jos vienos priimtas sprendimas, kuriuo teismas konstatavo, jog po pasiūlymų pateikimo galutinio termino išduota ir specialisto pateikta teisės pripažinimo pažyma patvirtino faktą, kad minėtas ekspertas turėjo reikalaujamą kvalifikaciją pasiūlymų pateikimo dieną. Būtent dėl šios priežasties, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šiais Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 27 d. teisės išaiškinimais ir vadovavosi, o ginčijamame apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime, kaip nurodyta pirmiau, nepakankamai motyvuotas atsisakymas taikyti šią teisės taisyklę arba ją keisti.
  6. Kai apeliacinės instancijos teismas nukrypsta nuo savo sukurtų horizontaliųjų precedentų, kurie niekada nebuvo peržiūrėti kasacine tvarka, tai ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog tik dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis, nėra saistomas žemesnės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų kaip precedentų, jis gali formuoti kitokius precedentus, o šie privalomi visiems teismams (žr. pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2016).
  7. Šalių ginčą sprendžiant kasaciniame teisme naujai sukuriama teisės aiškinimo taisykle potencialiai gali būti patvirtintas vienas iš dviejų apeliacinės instancijos teismo precedentų – tiek senasis, tiek naujasis (kuris buvo suformuotas pažeidžiant konstitucinį teismų praktikos tęstinumo imperatyvą) – arba sukuriamas apskritai kokybiškai naujas teisės išaiškinimas.

 

Dėl užsienio tiekėjo kvalifikacijos – teisės verstis atitinkama veikla – įgijimo momento

 

  1. Pagrindinis šalių nesutarimo objektas, priešingai nei nurodo trečiasis asmuo SIA „Limbažu ceļi, yra ne ginčas, ar šis užsienio ūkio subjektas apskritai pajėgus pagal Konkurso sąlygas įvykdyti viešojo pirkimo sutartį, o tai, ar jis savo kvalifikaciją, nagrinėjamos bylos atveju – teisę verstis veikla, įgijo ne vėliau kaip galutinę pasiūlymų pateikimo dieną, atsižvelgiant į tai, kad Latvijos kompetentinga institucija teisę verstis veikla suteikiantį dokumentą išdavė prieš galutinį pasiūlymų pateikimo momentą, o Lietuvos kompetentinga institucija šią teisę patvirtinantį dokumentą  išdavė šiam momentui pasibaigus. Pažymėtina, kad dėl pristatytų faktinių aplinkybių, taip pat fakto, kad SIA „Limbažu ceļi į Sertifikavimo centrą kreipėsi prieš galutinį pasiūlymo pateikimo momentą, ginčo byloje nėra.
  2. Iš pristatyto ginčo šalių nesutarimo kyla teisės klausimas, dėl kurio kasacinis teismas pasisako šioje byloje: ar Sertifikavimo centro užsienio ūkio subjektui išduodamas dokumentas kvalifikuotinas kaip teisės suteikimo ar patvirtinimo aktas, t. y. ar kitos šalies tiekėjo pajėgumo įgijimo momentas siejamas su jo kilmės valstybės ar Lietuvos institucijų išduotais dokumentais. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai laikėsi skirtingų pozicijų dėl Sertifikavimo centro išduodamų dokumentų teisinės reikšmės ir atitinkamai užsienio tiekėjo teisės verstis veikla, reikalinga sutarčiai įvykdyti (VPĮ 34 straipsnis), įgijimo momento.
  3. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, labiau pagrįstu ir teisiškai motyvuotu pripažįsta pirmosios instancijos teismo vertinimą, kad SIA „Limbažu ceļi Konkurso sąlygų 11.6 punkte nurodytą pajėgumą įgijo iki galutinio pasiūlymų pateikimo momento. Kasacinio teismo išvada, kad Sertifikavimo centro išduodami dokumentai tik patvirtina užsienio tiekėjų anksčiau įgytą kvalifikaciją, o ne naujai ją suteikia, grindžiama toliau pateikiamais argumentais.
  4. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų skirtingos teisės išvados dėl Sertifikavimo centro užsienio ūkio subjektams išduodamų dokumentų reikšmės pirmiausia padarytos dėl STR 1.02.07:2012 4 punkto (šios nutarties 21.1 punktas) nuostatų aiškinimo ir taikymo. Kasacinis teismas sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai dėl pastarosios nuostatos netinkamai motyvavo procesinius sprendimus: pirmosios instancijos teismas, nors pacitavo STR 1.02.07:2012 4 punktą, tačiau jo iš esmės netaikė, o apeliacinės instancijos teismas – jį pernelyg formaliai aiškino ir nepagrįstai jam suteikė per didelę reikšmę.
  5. Neginčytina, kad STR 1.02.07:2012 4 punkte nurodyta, jog tam tikrų užsienio valstybių juridiniai asmenys teisę būti, be kita ko, ypatingo statinio rangovu įgyja šiame reglamente nustatyta tvarka pripažinus jų kilmės valstybėje turimą teisę užsiimti analogiška veikla. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, sąvokos „įgyti“ negalima aiškinti vien tik lingvistiškai, neatsižvelgiant į kitus teisės aiškinimo metodus ir kitas šio bei kitų teisės aktų nuostatas (dėl teisės aiškinimo veiklos, jos svarbos bei aiškinimo metodų žr. plačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  6. Šiame kontekste pažymėtina, kad, pirma, kitose STR 1.02.07:2012 ir šio teisės akto atžvilgiu aukštesnės galios Statybos įstatymo nuostatose sąvoka „teisė būti rangovu įgyjama“ iš esmės nevartojama, o vietoj jos įtvirtinta būti rangovu turi teisę. Nors STR 1.02.07:2012 1.1 punkte vartojama sąvoka „teisė įgyjama“, tačiau ji susieta su atestavimu, o ne su teisės pripažinimu („STR 1.02.07:2012 nustato atestavimo ir teisės pripažinimo tvarką, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikoje įgyjama ir pripažįstama teisė būti <...>“). Kaip teisingai pažymėta kasaciniame skunde, STR 1.02.07:2012 nuostatose aiškiai atskirtos atestavimo ir teisės pripažinimo veiklos, joms taikomos netapačios teisės normos.
  7. Antra, šios nutarties 20.1, 20.2, 21.1, 21.2 punktuose nurodytose STR 1.02.07:2012 ir Statybos įstatymo teisės normose, kaip teisingai pažymima kasaciniame skunde, įtvirtinti du svarbūs aspektai: a) užsienio tiekėjas savo kilmės valstybėje jau turi turėti teisę verstis statybos rangos veikla (būti rangovu, projektuotoju ir t. t.); b) ši statinių statybos veikla yra dėl analogiškų statinių. Taigi iš šių nuostatų akivaizdu, kad Lietuvoje užsienio tiekėjai privalo ne iš naujo įgyti, o patvirtinti jau turimą teisę. Jei užsienio teisės normose atskiros atestacijos nenustatyta, ūkio subjektas privalo tik deklaruoti apie turimą teisę, bet ne iš naujo ją įgyti Lietuvos Respublikoje (STR 1.02.07:2012 28 punktas).
  8. Trečia, teisėjų kolegijos manymu, užsienio subjektų pajėgumų vertinimo pagal VPĮ 34 straipsnio nuostatas aspektu atskirtinos kaip atskiros kategorijos tokių tiekėjų teisė verstis veikla, reikalinga sutarčiai įvykdyti, ir jų galimybė šia teise naudotis Lietuvoje. Vienintelė aplinkybė, kad užsienio ūkio subjektas turi teisę savo kilmės valstybėje verstis atitinkama statybos veikla ir tai gali įrodyti jam išduotų dokumentų pagrindu (atestatu, sertifikatu, pažymėjimu), savaime nereiškia, jog jis šią teisę besąlygiškai galės realizuoti Lietuvoje, nes jam bet kokiu atveju reikia inicijuoti teisės pripažinimo procedūrą, kuri jam potencialiai gali baigtis nepalankiai – teisės nepripažinimu. Dėl tokio teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo ginčo byloje nėra, t. y. visos šalys sutaria, kad be teisės pripažinimo dokumento užsienio rangovas negalės pradėti vykdyti viešojo pirkimo sutarties.
  9. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nei Statybos įstatymo, nei STR 1.02.07:2012 nuostatos nėra specialiosios teisės normos VPĮ atžvilgiu sprendžiant dėl užsienio tiekėjo teisės vykdyti statybos veiklą įgijimo momento. Šiuose teisės aktuose reguliuojami tik statybos teisiniai santykiai, inter alia, užsienio rangovų teisės ir pareigos, todėl juose vartojama sąvoka „būti statybos rangovu turi teisę“ iš esmės reiškia tik tai, kad be atitinkamo dokumento (teisės pripažinimo) ūkio subjektas tiek privataus, tiek viešo užsakovo naudai negali de jure (teisiškai) pradėti vykdyti statybos darbų.
  10. Pažymėtina, kad su tokia pozicija iš esmės koreliuoja Paslaugų įstatymo nuostatos, kuriose perkelta Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. gruodžio 12 d. direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL 2006 L 376, p. 36) (šios nutarties 22.1–22.3 punktai). Bet kokiu atveju iš Statybos įstatymo ir STR 1.02.07:2012 nuostatų, atsižvelgiant į šios nutarties 36 punktą, negalima spręsti, kad jomis, inter alia, reguliuojami užsienio tiekėjų pasiūlymų, pateiktų viešojo pirkimo konkursuose, atitikties iškeltiems reikalavimams vertinimo klausimai.
  11. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip teisingai akcentuojama prisidėjime prie kasacinio skundo, nacionalinės teisės aiškinimas, dėl kurio užsienio tiekėjų kvalifikacija, įgyta prieš galutinį pasiūlymų pateikimo momentą, bet Lietuvoje pripažinta šiam terminui suėjus, pažeistų tiekėjų lygiateisiškumo ir abipusio pripažinimo principus bei iš esmės reikštų kitų šalių ūkio subjektų diskriminaciją kilmės pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių imperatyvų pažeidimo grėsmė iš tiesų kyla, kai tiekėjų, Lietuvos ir užsienio, kurie reikalaujamą kvalifikaciją įgijo prieš pasiūlymų pateikimo terminą, pasiūlymai vertinami nevienodai tik dėl galiojančio teisinio reguliavimo, pagal kurį reikia atskirai patikrinti užsienio ūkio subjektų kvalifikacinius dokumentus, taikymo, ypač kai šiai procedūrai atlikti nepakanka perkančiosios organizacijos nustatyto pasiūlymų pateikimo termino.
  12. Lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principai reiškia pareigą tapačius reiškinius vertinti vienodai, bet nevertinti vienodai skirtingų situacijų, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) 2004 m. gruodžio 14 d. sprendimas byloje Arnold André, C-434/02). Skirtingas tiekėjų traktavimas savaime nereiškia diskriminacijos. Diskriminacijai pripažinti būtina nustatyti, ar galima atitinkamas situacijas lyginti. Teisingumo Teismas pripažįsta diskriminuojančias nacionalinės teisės priemones kitų valstybių narių tiekėjų atžvilgiu – atitinkamas teisės normas ar sprendimus – atsižvelgdamas į jų tiesioginę ir netiesioginę apraiškos formas (Teisingumo Teismo 2005 m. liepos 21 d. sprendimas byloje Coname, C-231/03).
  13. Pažymėtina, kad Europos Komisijos aiškinamajame komunikate dėl Bendrijos teisės, taikomos sudarant sutartis, kurioms netaikomos arba tik iš dalies taikomos viešųjų pirkimų direktyvos (OL C 179, 2006, p. 2), nurodyta, kad terminas kvietimui teikti paraišką ir pasiūlymus turėtų būti pakankamas, kad įmonės iš kitų valstybių narių spėtų įvertinti savo galimybes ir parengti pasiūlymą; kad, jei reikalaujama, kad pareiškėjai ar konkurso dalyviai pateiktų pažymėjimus, diplomus ar kitokio pobūdžio raštiškus įrodymus, kitų valstybių narių dokumentai, suteikiantys atitinkamo lygio garantiją, turi būti priimami laikantis abipusio diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialias kvalifikacijas įrodančių dokumentų pripažinimo principo.
  14. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2010 m. gegužės 20 d. sprendime byloje Vokietijos Federacinė Respublika prieš Europos Komisiją (T-258/06) sprendė, kad tokia Europos Komisijos pozicija pagrįsta, atitinka laisvo paslaugų teikimo, nediskriminavimo bei abipusio pripažinimo principus, be kita ko, išaiškintus Teisingumo Teismo praktikoje, reikalavimą vengti rizikos, kad perkančiosioms organizacijoms sudarant sutartis pirmenybė bus teikiama nacionaliniams dalyviams.
  15. Teisėjų kolegijos vertinimu, užsienio tiekėjų interesus labiau užtikrintų bei lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir abipusio pripažinimo principus labiau atitiktų, be kita ko, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką dėl kvalifikacijos duomenų tikslinimo (VPĮ 32 straipsnio 5 dalis), ne tokia tvarka, kai supaprastinto pirkimo, galimai turinčio tarptautinį suinteresuotumą, [pasiūlymų pateikimo] terminai būtų nustatyti ir, siekiant užtikrinti visų suinteresuotų dalyvių interesus, esant reikalui, pratęsiami, o šioje nutartyje pateiktas teisinis kvalifikavimas, kad tiek Lietuvos, tiek užsienio tiekėjų teisės verstis veikla (VPĮ 34 straipsnis) įgijimo momentas būtų siejamas su kilmės valstybės kompetentingų institucijų dokumentų išdavimo momentu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, perkančiosioms organizacijoms gali būti sunku nuspėti, kad jų organizuojamas pirkimas kelia tarptautinį interesą, nes jame ketina dalyvauti užsienio tiekėjai.
  16. Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: rangovų kvalifikacijos atitiktis viešojo pirkimo sąlygoms, atitinkančioms VPĮ 34 straipsnio nuostatas, įrodinėtina specialiaisiais teisę verstis atitinkama statybos veikla suteikiančiais dokumentais (jei pagal pirkimo paskelbimo metu galiojančius Lietuvos teisės aktus jie reikalingi), kurie kompetentingų Lietuvos ar užsienio institucijų privalo būti išduoti iki perkančiosios organizacijos nustatyto galutinio pasiūlymų pateikimo termino; tokiu būdu užsienio (Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės valstybės narių bei Šveicarijos Konfederacijos) tiekėjų įgyta kvalifikacija laikytina atitinkančia viešojo pirkimo sąlygas, nepriklausomai nuo to, kad šio pajėgumo patvirtinimo dokumentas Lietuvoje buvo išduotas po galutinės pasiūlymų pateikimo datos.

 

Dėl užsienio tiekėjų socialiai atsakingo elgesio ir jo reikšmės vertinant jo pasiūlymo atitiktį; dėl perkančiosios organizacijos intereso operatyviu viešojo pirkimo procedūrų vykdymu užtikrinimo

 

  1. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tiekėjai savo teisėmis, įskaitant teise į gynybą, turi naudotis neperžengdami socialiai atsakingo subjekto veiksmų ribų, nepažeisdami bendrųjų teisingumo ir sąžiningumo principų; tiekėjai tiek viešojo pirkimo, tiek peržiūros procedūrų metu privalo elgtis sąžiningai, savo veiksmais nepagrįstai nesukelti neigiamų padarinių kitiems asmenims ar visuomenei (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2011).
  2. Pristatyti teisės aiškinimai nagrinėjamos situacijos kontekste pirmiausia suponuoja užsienio tiekėjo pareigą po supaprastinto pirkimo paskelbimo kaip įmanoma greičiau per protingą laiką kreiptis į Sertifikavimo centrą su prašymu išduoti teisės pripažinimo dokumentą. Šių socialiai atsakingo ir sąžiningo elgesio pareigų tinkamas vykdymas, be kita ko, atsižvelgiant ir į kitas aplinkybes, perkančiosioms organizacijoms leidžia vertinti tokių užsienio tiekėjų pasiūlymų tinkamumą.
  3. Jei dėl neoperatyvaus užsienyje įgyto pajėgumo patvirtinimo procedūros inicijavimo Lietuvoje perkančiajai organizacijai tektų pratęsti tiekėjų kvalifikacijos vertinimo (pvz., pratęsti terminą teikti kvalifikacijos duomenų paaiškinimus, patikslinimus) ir (ar) visą pasiūlymų vertinimo procedūrą, ji, nustačiusi pirmiau nurodytas aplinkybes, galėtų atsisakyti tai padaryti.
  4. Kita vertus, tam tikrais išimtiniais atvejais, kai dėl pirkimo objekto svarbos perkančiajai organizacijai ir visuomenei būtų pateisinami ypač trumpi ir nepratęstini procedūrų vykdymo terminai, nepriklausomai nuo to, kad tiekėjas veikė operatyviai, ir (ar) nuo jo nepriklausančių aplinkybių, inter alia, ekspertų komisijos sprendimo atidėti teisės pripažinimo dokumento išdavimą, perkančioji organizacija gali atmesti tokio tiekėjo pasiūlymą, jei iki jos nurodyto termino toks ūkio subjektas, tikslindamas kvalifikacijos duomenis, šio dokumento nepateikė.
  5. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad SIA „Limbažu ceļi veikė socialiai neatsakingai ar nesąžiningai.
  6. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais motyvais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: kitų valstybių (Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės valstybės narių bei Šveicarijos Konfederacijos) tiekėjų (ar bendrus su Lietuvos ūkio subjektais) pasiūlymus dėl užsienio tiekėjų laiku įgytos kvalifikacijos (kaip tai išaiškinta šios nutarties 45 punkte) perkančiosios organizacijos privalo vertinti kaip atitinkančius pirkimo sąlygas, išskyrus atvejus, jei bus nustatytas aiškiai socialiai neatsakingas ar nesąžiningas tokių tiekėjų elgesys, darantis įtaką procedūrų operatyvumui, ar dėl pirkimo objekto svarbos ir terminų perkančioji organizacija objektyviai negalės laukti, kol užsienio rangovui bus pripažinta jo teisė veikti Lietuvoje.

 

Dėl procesinės bylos baigties

 

  1. Atsižvelgdama į prieš tai nurodytų argumentų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikinamas, o iš esmės teisingas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies keičiamas pagal toliau nurodomus motyvus.
  2. Šiame kontekste teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad šios nutarties motyvais keičiami pirmosios instancijos teismo argumentai, kad užsienio tiekėjas kvalifikaciją (teisę verstis veikla) įgyja nuo kreipimosi į Sertifikavimo centrą dienos, ankstesnės nei galutinis pasiūlymų pateikimo terminas. Šioje nutartyje ne kartą konstatuota, kad užsienio tiekėjo kvalifikacijos įgijimo momentas siejamas su pirminio teisę veikti suteikiančio dokumento išdavimu kilmės valstybėje, o ne su jo pripažinimo Lietuvoje momentu.
  3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad galimos situacijos, kai užsienio tiekėjui savo kilmės valstybėje teisę užsiimti atitinkama veikla suteikiantis dokumentas išduodamas prieš pat galutinę pasiūlymų pateikimo Lietuvoje paskelbto pirkimo datą, todėl tokiu atveju, laikantis pirmosios instancijos teismo pozicijos, toks užsienio ūkio subjektas objektyviai nespėtų patvirtinti savo turimos kvalifikacijos, nors ji savo kilmės valstybėje buvo įgyta tinkamu laiku.
  4. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškinio reikalavimas dėl ieškovės pretenzijos atmetimo nėra savarankiškas reikalavimas ir dėl to nepatenka į bylos nagrinėjimo dalyką. Kasacinio teismo šiuo aspektu jau ne kartą konstatuota, kad viešųjų pirkimų ginčuose teismui pripažinus ieškovo pagrindinio reikalavimo pagrįstumą ir tenkinus ieškinį ar jo dalį, perkančiosios organizacijos sprendimai, kuriais tiekėjo pretenzija (-os) buvo atmesta (-os), netenka teisinės reikšmės ir teismui nereikia dėl jų atskirai spręsti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2014).
  5. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į prieš tai nurodytą ikiteisminės ginčo stadijos svarbą teismo procesui, spręsta, kad bylos dalis dėl perkančiosios organizacijos sprendimo atmesti tiekėjo pretenziją nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-456-469/2016). Teisėjų kolegija vertina, kad šiuo aspektu būtina pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį.
  6. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pasisakė dėl neteisėtų atsakovės veiksmų padarinių; sprendė, kad viešųjų pirkimų procedūra grąžinama į pasiūlymų vertinimo stadiją. Pažymėtina, kad viešojo pirkimo procedūras teismas gali tik sustabdyti ar nutraukti, bet negali jų grąžinti, nes šios neperduotinas objektas. Pagal ankstesniąją kasacinio teismo praktiką, pasisakant dėl neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų padarinių, buvo sprendžiama ginčo šalis grąžinti į atitinkamą viešojo pirkimo procedūrų stadiją. Toks taip pat iš dalies teisiškai nekorektiškas nurodymas iš esmės reiškė perkančiųjų organizacijų įpareigojimą iš naujo atlikti atitinkamus pasiūlymų vertinimo veiksmus. Teisėjų kolegijos manymu, pagal pirmiau nurodytus argumentus reikėtų atitinkamai patikslinti pirmosios instancijos teismo rezoliucinę dalį, įpareigojant atsakovę vertinti ieškovės ir jos partnerės pasiūlymą siaurąja prasme ir iš naujo sudaryti laimėtojų eilę.
  7. Dėl kitų kasacinio skundo, prisidėjimo prie jo bei atsiliepimų į jį argumentų kaip teisiškai nereikšmingų teisingam bylos išnagrinėjimui teisėjų kolegija nepasisako.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

  1.  Patenkinus ieškovės kasacinį skundą ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, turi būti pakeistas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, trečiajam asmeniui UAB „Alkesta“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.
  2. Ieškovė pateikė įrodymus (PVM sąskaitą faktūrą ir mokėjimo nurodymo dokumentą), patvirtinančius, kad ji patyrė 1789,38 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Remiantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.; toliau – Rekomendacijos), 4, 7, 8.11 punktų nuostatomis, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą dydis – 972,40 Eur.
  3. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose. Atsižvelgiant į tai bei į Rekomendacijų 1, 4, 8 punktus, darytina išvada, kad ginčą laimėjusios šalies naudai negali būti priteistas didesnis nei maksimalus pagal Rekomendacijas apskaičiuotinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už advokato pagalbą teismo procese; taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad maksimalus patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis priteistinas tik tuomet (ir tai aiškiai motyvuojant), kai nustatomos tokį dydį pagrindžiančios aplinkybės (Rekomendacijų 2 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-313/2016).
  4. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme ieškovei atstovavo tos pačios advokatų kontoros „Valiūnas ir partneriai Ellex“ advokatai, atsiliepime į apeliacinį skundą pateikta iš esmės tokia pati teisinė pozicija (argumentai), kaip ir ieškinyje, nesant pagrindo spręsti, jog nagrinėjamu atveju ieškovei buvo būtina kelių advokatų teisinė pagalba, vadovaudamasi pirmiau nurodytomis Rekomendacijų nuostatomis, sprendžia, kad ieškovės reikalavimas tenkintinas iš dalies ir ieškovei priteistinas 700 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme atlyginimas.
  5. Ieškovė už kasacinį skundą sumokėjo 217 Eur žyminio mokesčio, šio atlyginimas kasatorei taip pat priteistinas. Ieškovė taip pat pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ji kasaciniame procese patyrė 2852,73 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pagal Rekomendacijų 8.12, 8.13 punktus rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio už kasacinį skundą dydis – 1698,18 Eur (771,90 Eur x 2,2). Atsižvelgdama į kasacinio skundo turinį, taip pat aplinkybę, kad tokio pobūdžio ginčas kasaciniame teisme nagrinėtas pirmą kartą, ir į šios nutarties 62 punktą, teisėjų kolegija sprendžia, jog kasatorės prašymas tenkintinas iš dalies, ieškovei priteistinas 1483,00 Eur išlaidų advokato pagalbai atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis, Rekomendacijų 8.12,8.13 punktai). 
  6. Kasacinio teismo viešųjų pirkimų ginčų praktikoje ne kartą spręsta, kad kai tiekėjas (ieškovas) savo interesus gina prieš du procesinius varžovus – perkančiąją organizaciją ir kitą tiekėją (dalyvį), nustačius šių šalių argumentų nepagrįstumą ir elgesį procese (nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog apeliacinį skundą padavė trečiasis asmuo UAB „Alkesta“), yra teisinga procesą laimėjusios šalies patirtas išlaidas lygiomis dalimis atlyginti iš pralaimėjusiųjų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-60-378/2015). Teisėjų kolegija vertina, kad ši teisės taisyklė taikytina ir nagrinėjamoje byloje, todėl ieškovės patirtos ir kasacinio teismo priteistinos bylinėjimosi išlaidos jai atlyginamos lygiomis dalimis iš LAKD ir trečiojo asmens UAB „Alkesta“.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartį.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimo dalį dėl ieškovės UAB „Parama“ ieškinio tenkinimo ir šią dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos 2016 m. kovo 17 d. sprendimą atmesti ūkio subjektų grupės, susidedančios iš UAB „Parama“ ir SIA Limbažu ceļi, pasiūlymą, 2016 m. kovo 22 d. sprendimą sudaryti laimėtojų eilę ir viešojo pirkimo laimėtoja pripažinti dalyvę UAB „Alkesta“.

Įpareigoti atsakovę Lietuvos automobilių kelių direkciją prie Susisiekimo ministerijos įvertinti ūkio subjektų grupės, susidedančios iš UAB „Parama“ ir SIA „Limbažu ceļi, pasiūlymo atitiktį viešojo pirkimo sąlygoms ir iš naujo sudaryti pasiūlymų eilę.

Bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo panaikinti atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą atmesti ieškovės 2016 m. kovo 30 d. pretenziją nutraukti.“

Kitas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Perskirstyti proceso šalims apeliacinės instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti ieškovei UAB „Parama“ (j. a. k. 165108836) iš atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (j. a. k. 188710638) 350 (tris šimtus penkiasdešimt) Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Priteisti ieškovei UAB „Parama“ (j. a. k. 165108836) iš trečiojo asmens UAB „Alkesta“ (j. a. k. 249672710) 350 (tris šimtus penkiasdešimt) Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Paskirstyti proceso šalių kasaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti ieškovei UAB „Parama“ (j. a. k. 165108836) iš atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (j. a. k. 188710638) 108,50 Eur (vieną šimtą aštuonis Eur 50 ct) žyminio mokesčio už kasacinio skundo pateikimą ir 741,50 Eur (septynis šimtus keturiasdešimt vieną Eur 50 ct) išlaidų advokato pagalbai kasacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo, iš viso – 850 (aštuonis šimtus penkiasdešimt) Eur.

Priteisti ieškovei UAB „Parama“ (j. a. k. 165108836) iš trečiojo asmens UAB „Alkesta“ (j. a. k. 249672710) 108,50 Eur (vieną šimtą aštuonis Eur 50 ct) žyminio mokesčio už kasacinio skundo pateikimą ir 741,50 Eur (septynis šimtus keturiasdešimt vieną Eur 50 ct) išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo, iš viso – 850 (aštuonis šimtus penkiasdešimt) Eur.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Egidijus Laužikas

 

Sigita Rudėnaitė

 

Gediminas Sagatys


Paminėta tekste:
  • 3K-3-43/2012
  • 3K-3-661-469/2015
  • 3K-3-231/2011
  • 3K-3-293/2011
  • 2A-1153/2012
  • 3K-3-495/2013
  • 3K-3-436/2011
  • 3K-3-183-248/2015
  • 3K-3-406/2011
  • CPK
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • 3K-3-479-313/2016
  • 3K-3-60-378/2015