Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-215-2008].doc
Bylos nr.: 3K-3-215/2008
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr

          Civilinė byla Nr. 3K-3-215/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

44.5.2.5; 44.8; 114.8.2;

114.11; 121.21

(S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

 

2008 m. balandžio 7 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. U., G. U., D. U. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. U., G. U., D. U., A. U. ir A. U. ieškinius atsakovams D. N., Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato bei Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus, uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai PZU Lietuva“, uždarajai akcinei bendrovei „Martono taksi“, trečiasis asmuo A. Z., dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. kovo 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-5-16-2004 atsakovas D. N. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 6 dalyje, ir nuteistas už tai, kad 2001 m. spalio 28 d. apie 0 val. 20 min. Vilniuje, Gelvonų gatvėje, netoli namo Nr. 5, vairuodamas automobilį „Mazda 626“, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 2.4, 3.8, 14.1, 14.2, 14.3 punktų reikalavimus, nesuvaldė vairuojamos kelių transporto priemonės, partrenkė pėstįjį G. U. ir mirtinai jį sužalojo, atsitrenkė į važiuojantį atbuline eiga dešinio Gelvonų gatvės šaligatvio link automobilį „VW Passat variant GL“, priklausantį UAB Martonas, vairuojamą A. Z., sužalodamas šiame automobilyje važiavusius keleivius: E. J., padarydamas jai sunkų sveikatos sutrikdymą, A. U. ir A. U., padarydamas jiems nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuosprendžiu civiliniams ieškovams, tarp jų A. U., S. U. ir A. U., pastarojo ieškinį patenkinus tik dėl atlyginimo už advokato pagalbą, pripažinta teisė į ieškinių patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, 2004 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį: nustatė, kad dėl D. N. padarytų KET pažeidimų, nurodytų nuosprendžio aprašomojoje dalyje, žuvo E. J.

Žuvusysis G. U. – ieškovės S. U. sutuoktinis, ieškovų G. U. ir D. U. tėvas, ieškovų A. U. ir A. U. sūnus, žuvusioji E. J. – ieškovės A. U. motina.

Ieškovai nurodė, kad 2001 m. spalio 27 d. įvyko pirmasis eismo įvykis, dėl kurio buvo užtvertas pravažiavimas gatve. Policijos pareigūnai, atvykę į eismo įvykio vietą, nesiėmė veiksmų eismui reguliuoti, t. y. nukreipti automobilių srautus, todėl automobiliai, atvykę į pirmojo eismo įvykio vietą, patekdavo į transporto spūstį. Atvykus taksi automobiliui, kurio keleivis buvo ir G. U., pareigūnai davė ženklą važiuoti atbuline eiga arba apsisukti. Spūstyje apsisukimo manevrą taksi automobiliui atlikti bandė padėti G. U., tačiau į pirmojo eismo įvykio vietą atvažiavęs D. N. vairuojamas automobilis sukėlė antrąjį eismo įvykį, kurio metu žuvo G. U. ir buvo sužalota E. J., kuri vėliau mirė. Įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais nustatyta, kad dėl G. U. ir E. J. žūties kaltas D. N. (CK 6.263 straipsnio 2 dalis, 6.270 straipsnis). Be to, ieškovų teigimu, policijos pareigūnai, pagal teisės aktų nustatytą tvarką nesiėmę veiksmų eismui sureguliuoti, taip pat yra kalti dėl kilusių pasekmių. Už pareigūnų veiksmais ar neveikimu padarytą žalą atsako valstybė (CK 6.271 straipsnio 1 dalis, 6.250 straipsnio 2 dalis). Tarp atsakovo D. N. neteisėtų veiksmų ir pasekmių yra akivaizdus tiesioginis priežastinis ryšys. Policijos pareigūnai elgėsi nerūpestingai, neatidžiai, nesiėmė veiksmų, kurių privalėjo imtis, šis neveikimas sukėlė antrąjį eismo įvykį, todėl yra priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir antrojo eismo įvykio. Atsakovo D. N. kaltė nustatyta įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais, todėl neįrodinėtina. Kadangi pareigūnai neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti, tai jų veiksmai vertintini kaip neteisėtas neveikimas ir yra pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.248 straipsnis).

Ieškovai atsisakė reikalavimų atsakovams UAB „Martono taksi“ ir UAB DB „PZU Lietuva“ ir prašė padarytą žalą priteisti solidariai iš atsakovų D. N. ir Lietuvos valstybės: 1) turtinę žalą  D. U. ir G. U. po 26 279,63 Lt turtinės žalos už laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. bei išmokas kiekvieną mėnesį nuo 2005 m. liepos 1 d. po 566,28 Lt iki D. U. ir G. U. pilnametystės, o jeigu šie mokysis, – ir mokymosi laikotarpiui iki jiems sukaks 24 metai; S. U. 4129 Lt laidojimo išlaidų; 2) neturtinę žalą D. U. ir G. U. po 500 000 Lt, S. U. – 300 000 Lt; 3) A. U. 9010 Lt turtinę žalą ir 900 000 Lt neturtinę žalą; 4) A. U. 10 164,16 Lt turtinę žalą ir 150 000 Lt neturtinę žalą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinius tenkino iš dalies: 1) priteisė iš atsakovo D. N. ieškovės S. U. naudai 2669 Lt turtinei bei 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; ieškovo D. U. naudai 15 305,59 Lt turtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. bei išmokas kiekvieną mėnesį nuo 2005 m. liepos 1 d. po 316,87 Lt iki D. U. pilnametystės, o jeigu D. U. mokysis toliau, ir mokymosi laikotarpiui iki jam sukaks 24 metai; ieškovės G. U. naudai 15 305,59 Lt turtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. bei išmokas kiekvieną mėnesį nuo 2005 m. liepos 1 d. po 316,87 Lt iki G. U. pilnametystės, o jeigu G. U. mokysis toliau, ir mokymosi laikotarpiui iki jai sukaks 24 metai; ieškovų D. U. bei G. U. naudai po 100 000 Lt kiekvienam neturtinei žalai atlyginti; ieškovui A. U. 8 644,12 Lt turtinei ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; ieškovei A. U. 70 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 2) teismas priėmė ieškovų S. U., A. U. bei A. U. atsisakymą nuo ieškinio reikalavimų atsakovams UAB „Martono taksi“ bei UAB DK „PZU Lietuva“ ir šią bylos dalį nutraukė. Teismas nustatė, kad 2001 m. spalio 28 d. prieš vidurnaktį Vilniuje, Gelvonų gatvėje, apie 100 m nuo Gelvonų-Paberžės gatvių sankryžos, įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo visiškai užtvertas pravažiavimas Gelvonų gatve. Atvažiavę automobiliai turėdavo apsisukti važiuojamojoje dalyje, todėl susidarė automobilių spūstis. Prie avarijos vietos buvęs policininkas gestais rodė važiuoti atbuline eiga arba apsisukti. Privažiavęs eismo įvykio vietą A. Z. vairuojamas taksi automobilis, kurio keleiviais buvo G. U., A. U., A. U. bei E. J., pateko į eismo įvykį. Tuo metu, kai išlipęs iš automobilio G. U. gestais bandė padėti taksi vairuotojui, važiuojančiam atbuline eiga, apsisukti, į juos įsirėžė atsakovo D. N. vairuojamas automobilis. Dėl šio įvykio žuvo G. U., buvo sužaloti taksi automobilio keleiviai A. U., A. U. bei E. J., kuri vėliau dėl sužalojimų mirė. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. kovo 22 d. nuosprendžiu D. N. buvo pripažintas kaltu padarius veiką, numatytą BK 281 straipsnio 6 dalyje, ir nuteistas, konstatavus, kad jis, vairuodamas kelių transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (vidutinis girtumo laipsnis), viršijo leistiną greitį, nesugebėjo objektyviai vertinti situacijos bei pastebėjus kliūtį laiku sustabdyti automobilį, dėl to partrenkė ir mirtinai sužalojo pėsčiąjį G. U. bei atsitrenkė į taksi automobilį. Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo pakeistas, nustatant, kad dėl D. N. padarytų KET pažeidimų žuvo E. J. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad policija, dirbdama pirmojo eismo įvykio vietoje, ėmėsi tinkamų ir pakankamų atsargumo priemonių saugiam eismui užtikrinti, o G. U. ir A. Z., nors ir padarė KET pažeidimus, už atsiradusias pasekmes nėra atsakingi. Spręsdamas dėl Lietuvos valstybės atsakomybės, teismas pažymėjo, kad procesiniuose sprendimuose baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės laikytinos prejudicinę galią turinčiais faktais, kurie negali būti iš naujo įrodinėjami ir ginčijami šioje civilinėje byloje, be to, ieškinys kildinamas iš nusikaltimo fakto ir pareikštas baudžiamojoje byloje, tačiau nei Vilniaus miesto VPK policijos, nei VP Vilniaus AS pareigūnai nebuvo patraukti atsakomybėn. Remdamasis baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais – Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato atliktų tarnybinių patikrinimų išvadomis, tardymo eksperimento protokolu, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2002 m. lapkričio 28 d. nutarimu nutraukti baudžiamosios bylos dalį dėl policijos pareigūnų netinkamo pareigų atlikimo ir 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu atsisakyti patraukti Vilniaus miesto Vyriausiąjį policijos komisariatą atsakovu, bei pažymėjęs, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai konstatavo, jog pareigūnai ėmėsi tinkamų ir pakankamų veiksmų saugumui pirmojo eismo įvykio metu užtikrinti, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti policijos pareigūnų neteisėtus veiksmus, jiems reguliuojant eismo įvykį. Teismas konstatavo, kad neigiamos pasekmės, t. y. dviejų žmonių mirtis, atsirado dėl transporto priemonės, kurią vairavo D. N., poveikio, todėl žala nukentėjusiesiems priteistina iš atsakovo D. N. Teismo vertinimu, nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio tarp policijos pareigūnų veiksmų ir G. U. žūties. Teismas priteisė ieškovams įrodymais patvirtintą turtinę žalą. Spręsdamas dėl S. U., D. U. ir G. U. priteistinos neturtinės žalos, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovus ir žuvusįjį siejo glaudūs tarpusavio santykiai, todėl ieškovai patyrė itin didelę neturtinę žalą. Kadangi G. U. žūties dieną vaikai buvo mažamečiai, todėl sutriko jų raidos procesas, atsirado adaptacijos problemų. Teismas konstatavo, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį sveikatos sužalojimo ir gyvybės atėmimo atvejais, tačiau į šį kriterijų vis dėlto gi reikia atsižvelgti. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas D. N. atlieka laisvės atėmimo bausmę, neturi turto bei pragyvenimo šaltinio, kad teismų sprendimais baudžiamojoje byloje konstatuota, jog paties G. U. padaryti KET pažeidimai turėjo įtakos neigiamoms pasekmėms atsirasti, teismas, nurodęs, kad pagal CK 6.282 straipsnį nukentėjusiojo didelis neatsargumas yra pagrindas mažinti priteistinos žalos dydį, bei vadovaudamasis CK 1.5 straipsniu, sprendė, kad S. U. turi būti kompensuota 30 000 Lt neturtinė žala, o D. U. ir G. U. – po 100 000 Lt. Spręsdamas dėl ieškovui A. U. priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas patyrė didelę neturtinę žalą dėl neteisėto savo sūnaus gyvybės atėmimo bei atsakovo atliktos nusikalstamos veikos, taip pat atsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, reikšmingus neturtinės žalos nustatymo kriterijus ir teismų praktiką. Spręsdamas dėl ieškovei A. U. priteistinos neturtinės žalos, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė dėl neteisėtų veiksmų beveik tuo pačiu metu neteko dviejų brangiausių žmonių – motinos ir sūnaus. Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, reikšmingus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei teismų praktiką aptariamos kategorijos bylose, teismas ieškovės A. U. reikalavimą tenkinodalies, priteisdamas jai 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti už sūnaus ir 20 000 Lt už motinos netektį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų ir atsakovo D. N. apeliacinius skundus, 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą. Iš esmės sutikusi su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kolegija nurodė, kad ieškovų apeliaciniuose skunduose nurodoma aplinkybė, jog policijos pareigūnai gestais davė nurodymus ir juos vykdydamas G. U. buvo mirtinai sužalotas, prieštarauja faktinėms byloje nustatytoms aplinkybėms. Kolegija nurodė, kad G. U. taksi automobiliu važiavo kaip keleivis, tuo tarpu policijos pareigūnų gestais duoti nurodymai apsukti automobilius buvo skirti vairuotojams, o G. U., kaip keleiviui, policijos pareigūnai jokių nurodymų nedavė. Atkreipusi dėmesį į tai, kad teismo nuosprendyje nustatyta, jog pirmąjį eismo įvykį tyrę policijos pareigūnai dirbo įjungę mėlynos spalvos švyturėlius, automobilių šviesas, kolegija sprendė, kad tokių priemonių pakanka atkreipti eismo dalyvių dėmesiui į susidariusią sudėtingą eismui situaciją, todėl vairuotojai turėjo elgtis atsižvelgdami į konkrečias eismo aplinkybes. Kolegijos vertinimu, pirmąjį eismo įvykį tyrę pareigūnai negalėjo ir neturėjo numatyti, kad atsakovo D. N. vairuojamas automobilis atsitrenks į priekyje stovintį automobilį ir sužalos nukentėjusiuosius. Nagrinėdama atsakovo D. N. apeliacinio skundo argumentus, kolegija nurodė, kad G. U. padarytus KET pažeidimus teismas teisingai įvertino kaip nukentėjusiojo didelį neatsargumą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovai S. U., D. U. ir G. U. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir solidariai iš atsakovų D. N. ir Lietuvos Respublikos priteisti pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytą turtinę žalą, taip pat neturtinę žalą: D. U. – 500 000 Lt, G. U. – 500 000 Lt ir S. U. – 300 000 Lt. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad policijos pareigūnai nepadarė pažeidimų, nepagrįstai rėmėsi tik Vilniaus miesto VPK tarnybinio patikrinimo išvada, tarnybiniu patikrinimu, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2002 m. lapkričio 28 d., 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimais, suteikdamas nurodytuose aktuose nustatytoms aplinkybėms prejudicinę reikšmę. Anot kasatorių, aplinkybė, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra nematė galimybės įrodyti policijos pareigūnų kaltės baudžiamosios teisės prasme, nereiškia, jog pareigūnų kaltė savaime negali būti įrodyta ir civilinės teisės prasme. Kasatorių nuomone, pirmiau nurodyti dokumentai laikytini rašytiniais įrodymais (CPK 185 straipsnis). Be to, teismai nepagrįstai rėmėsi CPK 182 straipsnio 3 dalimi, nes faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, laikytini prejudiciniais tik dėl asmens, dėl kurio priimtas nuosprendis, tačiau tai nereiškia, kad civilinėje byloje neturi ir negali būti vertinamos aplinkybės, susijusios su kitų asmenų veiksmais. Bylą nagrinėję teismai neįvykdė CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos visapusiškai ir pilnutinai išnagrinėti byloje esančius įrodymus. Tuo tarpu, vadovaujantis įrodymų vertinimo bei įrodinėjimo civiliniame procese taisyklėmis, teismas gali konstatuoti tam tikrą faktą tik tada, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas reiškia, kad jie tarpusavyje vienas kitam neprieštarauja ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktų buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Gostevas v. L. Demiaškina ir kt., bylos Nr. 3K-3-244/2002).

2. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta netinkamai įvertinus įrodymus, netinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, reglamentuojančias priežastinio ryšio nustatymą, atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, klausimus. Kasaciniame skunde nurodoma, kad policijos pareigūnams tenka pareiga užtikrinti eismo saugumą keliuose, jie (policijos pareigūnai) privalo imtis visų įmanomų priemonių eismo saugumui užtikrinti atsitikus tam tikram ypatingam įvykiui kelyje, t. y. daugiau, negu imtųsi bet kuris protingas eismo dalyvis. Pagal Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punktą vienas pagrindinių policijos uždavinių yra užtikrinti saugaus eismo priežiūrą; pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punktą, vykdydama saugaus eismo priežiūrą, policija reguliuoja eismą, o Kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos instrukcijos 9, 98.1, 98.8 punktais policijos pareigūnai įpareigojami autoavarijos vietoje užtikrinti savo ir kitų žmonių saugumą bei autoavarijos vietos apsaugą, reguliuoti eismą ir organizuoti autoavarijos vietos apylanką. Kasatorių teigimu, pirmiau nurodytos teisės normos bei CK 6.246 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą, nagrinėjant civilinės atsakomybės klausimą, nustatyti asmenų pareigos atitinkamai elgtis konkrečioje situacijoje turinį, o nustačius tokių pareigų nevykdymą konstatuoti veiksmų ar neveikimo neteisėtumą. Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad policijos pareigūnų veiksmais pirmojo įvykio metu žala nepadaryta, nepagrįstai nesiaiškino Policijos veiklos įstatyme, Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme bei Kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos instrukcijoje nustatytos policijos pareigūnų pareigos užtikrinti eismo saugumą bei vykdyti saugaus eismo priežiūrą turinio. Kasatorių teigimu, ši pareiga neabejotinai reiškia policijos pareigūnų pareigą imtis aktyvių veiksmų, siekiant užkirsti kelią eismo įvykiams ir sušvelninti jų pasekmes (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 25 dalis).

3. Atkreipę dėmesį į tai, kad baudžiamojoje byloje konstatuota, jog automobilio, kurio keleivis buvo ir G. U., vairuotojas, atlikdamas manevrą, pažeidė KET, kasatoriai daro išvadą, kad KET pažeidinėjo visi eismo dalyviai, apsisukinėjantys prie pirmojo eismo įvykio, todėl policijos pareigūnai, matydami KET pažeidinėjančius asmenis, ne tik nesiėmė aktyvių veiksmų užkirsti kelią teisės pažeidimams, bet ir patys skatino eismo dalyvius pažeisti KET, taip pažeisdami tiesioginę teisės aktuose nustatytą pareigą užtikrinti eismo saugumą, ir tai tapo antrojo eismo įvykio, kuriame žuvo G. U., priežastis. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog, baudžiamosios bylos duomenimis, policijos pareigūnai turėjo galimybę nukreipti automobilius į Paberžės gatvę, nes pirmojo eismo įvykio vietoje ilgą laiką iki G. U. žūties buvo ne vienas policijos ekipažas, be to, vis dėlto buvo pradėta reguliuoti eismą ir automobilius nukreipinėti į Paberžės gatvę, tačiau tik po to, kai įvyko antrasis eismo įvykis. Kasatorių nuomone, policijos pareigūnai elgėsi nerūpestingai ir neatidžiai, nesiėmė protingai būtinų veiksmų, kurie būtų užtikrinę eismo saugumą ir kuriais automobilių eismas būtų nukreiptas į Paberžės gatvę; matydami, kad automobiliai važiuoja link pirmojo eismo įvykio vietos ir suprasdami, jog vien spec. tarnybų švyturėliai ant automobilių nesąlygoja eismo reguliavimo, policijos pareigūnai privalėjo imtis patys reguliuoti eismą organizuojant pirmojo eismo įvykio vietos apvažiavimą. Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad policijos švyturėlių bei šviesų įjungimas buvo pakankamas atkreipti eismo dalyvių dėmesiui į susidariusią sudėtingą eismo situaciją, todėl vairuotojai turėjo elgtis atsižvelgdami į konkrečias eismo aplinkybes, kasatorių manymu, prieštarauja pirmiau minėtoms policijos pareigūnų pareigoms bei pareigą užtikrinti eismo saugumą nepagrįstai perkelia paprastiems piliečiams. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismui neįvertinus pirmiau nurodytų teisės normų bei nepasisakius dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, buvo pažeista ir CPK 3 straipsnio 1 dalis.

4. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų dėl priežastinio ryšio bei priteistinos neturtinės žalos dydžių nustatymo. Anot kasatorių, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. balandžio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje B. Leskauskas ir kt. v. Vilniaus miesto 5-asis notarų biuras ir kt., bylos Nr. 3K-3-614/2002, nurodė, kad priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra sąsaja tarp neteisėto veikimo ir asmeniui atsiradusios turtinės ar neturtinės žalos bei nuostolių, kuri įrodo, kad žala yra neteisėto veikimo pasekmė. Civilinėje atsakomybėje pripažįstamas atsakomybės pagrindu ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijusi su žalingomis pasekmėmis. Svarstant, kokio laipsnio netiesioginis priežastinis ryšys yra svarbus civilinei atsakomybei, reikia vadovautis tuo, kad priežastinis ryšys yra civilinės atsakomybės sąlyga, jei nustatyta, kad žala yra neteisėtų veiksmų rezultatas; tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu sąlygojo žalos atsiradimą. Kasaciniame skunde pažymima, kad pagal CK 6.247 straipsnį nuostolių atsiradimas turi būti susijęs su neteisėtais veiksmais, nereikalaujama, kad atsakovo elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis. Kasatorių teigimu, pirmiau nurodyti policijos pareigūnų neteisėti veiksmai pakankamu laipsniu lėmė žalos atsiradimą, t. y. policijos pareigūnų nesugebėjimas užtikrinti saugaus eismo pirmojo eismo įvykio vietoje, prieštaraujančių teisės aktams nurodymų davimas vairuotojams buvo priežastis, lėmusi antrąjį eismo įvykį ir G. U. žūtį. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs policijos pareigūnų pareigų eismo įvykio metu (vienų iš civilinei atsakomybei būtinų sąlygų), negalėjo teisingai konstatuoti, jog jų veiksmai buvo teisėti, dėl to, pažeidžiant CK 6.247 straipsnį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, nepagrįstai konstatavo, kad tarp policijos pareigūnų veiksmų ir atsiradusios žalos nėra priežastinio ryšio.

5. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė CK 6.282 straipsnį, dėl to nepagrįstai sumažintas ieškovams priteistinos neturtinės žalos dydis. Anot kasatorių, nei baudžiamojoje, nei civilinėje byloje nebuvo objektyviai įrodyta ir konstatuota, kad žuvusiojo G. U. elgesys traktuotinas kaip didelis neatsargumas. Kelių eismo taisyklėse nedraudžiama eismo dalyviams, esant būtinybei būti važiuojamojoje kelio dalyje, jeigu jų elgesys negali sukliudyti kitiems eismo dalyviams. Kasatorių vertinimu, aptariamojoje situacijoje žuvusiojo G. U. elgesys buvo logiškas, pagrįstas ir pakankamai atsargus. Akivaizdu, kad G. U. veiksmai nebūtų sukėlę jokių neigiamų pasekmių, jeigu nebūtų buvusių atsakovo D. N. neteisėtų veiksmų, kurių G. U. niekaip negalėjo numatyti. Kasaciniame skunde pažymima, kad pirmiau minėtas policijos pareigūnų neveikimas taip pat rodo, jog civilinis asmuo neturėjo ir negalėjo numatyti tokios tragiškos įvykių sekos, be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. sausio 11 d. nutartyje konstatavo, jog baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nepadarė išvados, kad nuteistojo D. N. atsakomybę lengvintų G. U. elgesys, todėl nustatant atlygintinos žalos dydį negalėjo būti jokio pagrindo atsižvelgti į nukentėjusiojo elgesį antrojo eismo įvykio metu.

6. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį, o esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, sužalojus sveikatą, yra sužalojimo pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Žungailienė v. SP UAB „Vilniaus troleibusai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-371/2003; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Mileris ir kt. v. VšĮ Šiaulių rajono pirminės sveikatos priežiūros centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-511/2004). Kasatorių teigimu, civiline tvarka atlygintina žala nesusijusi ir negali būti mažinama dėl to, kad žalos atsiradimo kaltininkas jau nubaustas valstybės už bendrųjų visuomenės interesų pažeidimą. Dėl to, kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria sumažinant atlygintiną neturtinę žalą nepagrįstai atsižvelgta į atsakovo D. N. turtinę padėtį, prieštarauja pirmiau nurodytai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. balandžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. Zdanys ir kt. v. VšĮ Marijampolės ligoninė, bylos Nr. 3K-7-255/2005, nurodė, jog su sužalotu asmeniu susijusiems asmenims (tėvams, vaikams, sutuoktiniui) gali būti padaryta rimta neturtinė žala, pasireiškianti dideliu neigiamu poveikiu; pirmiausia tai pasakytina apie asmenis, kurie emociškai labai susiję su nukentėjusiuoju. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes ir kasatorių patirtus išgyvenimus, jų prašoma priteisti neturtinės žalos suma neprieštaravo sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai nustatant ir priteisiant neturtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Žungailienė v. SP UAB „Vilniaus troleibusai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-371/2003; 2005 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Mikaitis ir kt. v. AB „Kauno grūdai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-509/2005).

7. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas CPK reikalavimų (CPK 320 straipsnis), nesiaiškino daugumos faktinių aplinkybių, nenagrinėjo ieškovų apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, dėl jų nutartyje nepasisakė, nesiėmė priemonių visapusiškai ištirti ir įvertinti visus byloje surinktus įrodymus, t. y. apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo apeliacinio skundo faktinio pagrindo, netyrė ir nevertino įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių, pažeidė įrodinėjimo, faktų pakankamumo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas D. N. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Atsakovo teigimu, kasatorių prašoma priteisti neturtinė žala atsirado dėl G. U. didelio neatsargumo. Anot atsakovo, baudžiamosios bylos medžiaga, kurią analizavo bylą nagrinėję teismai, leidžia konstatuoti faktą, kad G. U. veiksmai prieštaravo KET 5.7-5.10 papunkčiams. Atsakovo vertinimu, eismo įvykio momentu G. U. važiuojamojoje kelio dalyje buvo ne verčiamas objektyvių aplinkybių, ne esant būtinumui padėti vairuotojui saugiai atlikti apsisukimo manevrą, o neturėdamas teisės ten būti ir be reikalo, kaip tai įvardijama KET 5.10 papunktyje.

2. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, autoavarijos priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-737).

3. Atsakovo nuomone, kasatorių diskusija apie CK 6.282 straipsnio taikymą nėra kasacijos pagrindas CPK 346 straipsnio prasme.

4. Apibendrintai įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją dėl panašiomis kaip nagrinėjamu atveju aplinkybėmis įvykusio eismo įvykio metu padarytos neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Jankaitienė v. V. Cimbaras, bylos Nr. 3K-7-159/2005; teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Vilkauskienė v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-174/2005; 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Albertavičiūtė v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-86/2005), atsakovas teigia, kad kasatorių prašomas neturtinės žalos dydis neatitinka Lietuvos teismų praktikos bei prieštarauja teisingumo ir protingumo principams. Be to, atsakovo manymu, vien tik neturtinės žalos dydžio klausimas taip pat nėra kasacijos dalykas, kaip jis apibrėžiamas CPK 346 straipsnyje.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus miesto VPK, prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Ieškinys kildinamas iš nusikaltimo fakto ir pareikštas baudžiamojoje byloje. Atsakovo nuomone, įsiteisėję Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 24 d. nuosprendis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 11 d. nutartis šiai civilinei bylai turi prejudicinę galią. Šiuose procesiniuose sprendimuose vertinant eismo įvykį, atsakovo D. N. kaltės klausimą, buvo išnagrinėtos G. U. mirtį ir E. J. sužalojimą ir vėlesnę mirtį lėmusios aplinkybės, tačiau apie policijos pareigūnų veikos įtaką įvykiui ir pasekmėms neužsimenama, todėl darytina išvada, jog visapusiškai šią bylą ištyrę teismai tokios aplinkybės nenustatė.

2. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad nagrinėdami baudžiamąją bylą teismai konstatavo, jog pareigūnai ėmėsi tinkamų ir pakankamų veiksmų saugumui pirmojo eismo įvykio metu užtikrinti. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 27 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu“ 11 punkte nustatyta, kad įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje dėl eismo įvykio nustatytos aplinkybės yra privalomos civilinę bylą dėl turtinės žalos atlyginimo nagrinėjančiam teismui.

3. Atsiliepime nurodoma, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių ir jų nenagrinėja, todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su faktinių aplinkybių vertinimu, atmestini.

4. Atsakovo nuomone, kasatorių pateikiami samprotavimai apie policijos pareigūnų taktiką bei nuomonė, jog atliekant tam tikrus veiksmus eismo įvykis nebūtų įvykęs, yra tik prielaidos, tuo tarpu teismo sprendimas negali remtis prielaidomis. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasatorių nurodoma Kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos instrukcija reglamentavo būtent Kelių policijos patrulinės tarnybos pareigūnų veiklą, tuo tarpu kelių patrulių rinktinės pareigūnų įvykio vietoje po pirmojo eismo įvykio nebuvo.

5. Atsiliepime pažymima, kad kasatoriai žalą kildina iš eismo įvykio, tuo tarpu valstybė ar jos institucijos nebuvo didesnio pavojaus šaltinio valdytojai, todėl kasatorių pateikiami argumentai dėl Lietuvos valstybės atsakomybės prieštarauja CK 6.270 straipsniui. Atsakovo nuomone, kasatoriai nepagrįstai išplečia teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Milevskaja v. Lietuvos Respublika ir kt., bylos Nr. 3K-3-539/2006); konstatuojant priežastinį ryšį, būtina nustatyti, jog veika buvo ne tik kilusių pasekmių sąlyga, bet ir šių pasekmių priežastis.

6. Anot atsakovo, policijos pareigūnai negalėjo ir neturėjo numatyti, jog atsiras vairuotojas, kuris neblaivus, nekreipdamas dėmesio į spec. tarnybų automobilių švyturėlius, viršydamas greitį ir nekreipdamas dėmesio į kelyje pasitaikančias kliūtis bei automobilių spūstį, sukels tokį eismo įvykį. Policijos pareigūnai negali būti atsakingi už nusikalstamą veiką įvykdžiusio atsakovo D. N. veiksmus bei jų sukeltas pasekmes.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasatoriai S. U., D.U. ir G. U. kasaciniu skundu prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį ir solidariai priteisti iš atsakovų D. N. ir Lietuvos valstybės turtinę žalą, nustatytą pirmosios instancijos teismo sprendimu, bei neturtinę žalą: D. U. ir G. U. – po 500 000 Lt, S. U. – 300 000 Lt. Ieškovai A. U. ir A. U. byloje priimtų teismų procesinių sprendimų neskundžia kasacine tvarka. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, tai teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi ir nagrinėjamoje byloje, nes pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnis). Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių. Kasacijos dalykas nagrinėjamoje byloje yra kasaciniame skunde ir atsiliepimuose į kasacinį skundą nurodyti teisiniai argumentai dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų vertinimą ir apeliacinės instancijos teismo funkcijas, taip pat materialinės teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę deliktinę atsakomybę bei neturtinės žalos atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista arba ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. CK 1.137 straipsnyje įtvirtinta asmens galimybė savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis bei nustatyti tam tikri naudojimosi jomis apribojimai. CK 1.138 straipsnyje nurodyta, kokiais galimas būdais civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos. Paprastai civilinių teisių gynimo būdai nustatyti teisės normų, reglamentuojančių konkretų teisinį santykį. Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Tokiu atveju civilinių teisinių santykių subjektai gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra. Teismas civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gali ginti išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ir neturtinę žalą (nuostolius), o įstatyme arba sutarties numatytais atvejais – netesybas (baudą, delspinigius), taip pat kitais įstatymų numatytais būdais (CK 1.138 straipsnis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismai, nagrinėdami reikalavimą atlyginti žalą, privalo nustatyti visus asmenų, sudariusių sąlygas žalai kilti ar prisidėjusių prie žalos atsiradimo ar jos padidėjimo, veiksmus. Jeigu dėl tokių veiksmų pagal įstatymą atsako keli subjektai, tai teismas privalo įtraukti į bylą visus atsakingus asmenis ir spręsti jų atsakomybės dydžio klausimus, priklausomai nuo atliktų veiksmų ir sukeltų pasekmių, nors žalą patyręs asmuo, reikšdamas ieškinio reikalavimą, būtų nurodęs ne visus žalą padariusius ir prie to prisidėjusius asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Levandauskas ir kt. v. Z. Sinkevičienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-764/2003; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. Šabūnienė v. VĮ Registrų centro Kauno filialas ir kt., bylos Nr. 3K-7-59/2008).

CPK 263 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidus ir tinkamai taikius materialinės ir proceso teisės normas, tuo tarpu pagrįstu sprendimas laikomas, jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas bylai reikšmingas aplinkybes. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Betarpiškumo principas reikalauja, kad teismas tiesiogiai ištirtų visus byloje esančius įrodymus (išskyrus CPK numatytus atvejus) ir sprendimą grįstų tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (CPK 14 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Tai reiškia, kad galutinai ir privalomai įvertinti įrodymus palikta teismo kompetencijai ir niekas teismui negali nurodyti, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Kita vertus, yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi. Aptariama prejudicinių faktų taisyklė netaikoma ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtiems sprendimams, nutarimams, tyrimo išvadoms ir pan. Šie, kaip ir teismo nuosprendžiai, kuriais nustatyti faktai civilinio ginčo teisiniame santykyje nėra prejudiciniai, vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles.

Nagrinėjamoje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys rodo, kad teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, teismų nuosprendžiais baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes nepagrįstai pripažino prejudiciniais faktais. Teismas nagrinėjamos bylos kontekste netyrė ir nenustatė policijos pareigūnų pareigų bei veiksmų turinio, nevertino jų veiksmų atitikties teisėtumo reikalavimams, nors pagal savo kompetenciją ir įgyvendinamą konstitucinę pareigą vykdyti teisingumą privalėjo tai padaryti. Baudžiamojoje byloje esančius rašytinius įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, privalėjo vertinti pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, kaip vienus iš įrodymų greta kitų įrodymų. Baudžiamojoje byloje priimti ikiteisminio tyrimo pareigūnų sprendimai nutraukti baudžiamąją bylą dėl policijos pareigūnų netinkamo pareigų atlikimo bei atsisakyti patraukti Vilniaus miesto Vyriausiąjį policijos komisariatą civiliniu atsakovu neturi prejudicinės galios ir neeliminuoja galimybės teismui, esant teisiniam pagrindui, nuspręsti dėl civilinės atsakomybės taikymo valstybei. Apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys įgalina pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų proceso teisės pažeidimų, nors privalėjo tai padaryti (CPK 320 straipsnis). Tai yra pagrindas pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles ir tai galėjo turėti įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktines, ir teisines bylos aplinkybes, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms aiškino ir taikė materialinės teisės normas. CPK 331 straipsnyje nustatyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo nutarties (sprendimo) turiniui. Apeliacinės instancijos teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje privalo glausta forma nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas apie nustatytas aplinkybes, įvertinimą, argumentus, dėl kurių atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus ir kitus teisės aktus bei kitus teisinius argumentus, kuriais vadovavosi darydamas išvadas (CPK 321 straipsnio 4 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendime (nutartyje) privalo pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Teismas turi teisę neanalizuoti tik tų apeliacinio skundo argumentų, kurie visiškai nesusiję su byla arba yra draudžiami, tačiau kiekvienu atveju atsisakymas analizuoti apeliacinio skundo argumentus turi būti motyvuotas. Motyvuota nutartimi galima pripažinti tik tokią apeliacinės instancijos teismo nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek ir teisiniai apeliacinio skundo argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Pankinas v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1114/2003; 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėj byloje V. Uspaskich v. UAB „Baltijos TV“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-1181/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „Lindra“ v. V. Baltakio individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-169/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Grabauskienė ir kt. v. J. Šlepikas ir kt., bylos Nr. 3K-3-429/2006).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, ieškovų apeliacinio skundo bei apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje neanalizavo visų ieškovų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų ir dėl jų nepasisakė, taip pažeisdamas CPK 331 straipsnio reikalavimus bei nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti proceso teisės normų pažeidimai yra pagrindas naikinti byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis išspręsti ieškovų S. U., D.U. ir G. U. reikalavimai, ir tą bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis). Kasacinis teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų, nes jiems pašalinti būtina tirti ir vertinti įrodymus bei nustatyti turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Aptartoje dalyje naikinant sprendimą ir nutartį, taip pat naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Kadangi bylos dalis, dėl kurios paduotas kasacinis skundas, perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, be kita ko, siekiant nustatyti faktines bylos aplinkybes, o materialinės teisės normos taikomos pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes, tai teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako. Pažymėtina, kad dėl materialinės teisės normų, dėl kurių pažeidimo nurodoma kasaciniame skunde, aiškinimo ir taikymo yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka priimtose nutartyse. Taip pat pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje, CPK 21 straipsnyje įtvirtintu teismų nepriklausomumo ir klausymo tik įstatymo principu, aukštesnės instancijos teismas, naikindamas žemesnės instancijos teismo sprendimą ir perduodamas bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, neturi teisės duoti žemesnės instancijos teismui nurodymų, kaip turi būti sprendžiamas vienas ar kitas reikalavimas ir koks konkrečiai sprendimas turi būti priimtas.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 13 d. nutarties dalį, kuriomis ieškovams A. U. ir A. U. priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, priimtas ieškovų atsisakymas nuo ieškinio reikalavimų atsakovams UAB „Martono taksi“ bei UAB DK „PZU Lietuva“ ir ši bylos dalis nutraukta, palikti nepakeistas.

Likusią Vilniaus apygardos teismas 2007 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 13 d. nutarties dalį panaikinti ir šią bylos dalį perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                              Janina Stripeikienė

 

 

 

Virgilijus Grabinskas

 

 

 

Antanas Simniškis