Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-455-2011].doc
Bylos nr.: 3K-3-455/2011
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

                                                                                       

        Civilinė byla Nr. 3K-3-455/2011

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-05-3-04447-2009-0

                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                                                                                          22.3.2, 22.3.4, 35.4

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos ieškinį viešajam interesui ginti reikalaujant atsakovus L. L., R. L., BUAB „Nordic investicija“, E. L., P. J. pateikti privalomą pasiūlymą supirkti akcijas, byloje dalyvaujant tretiesiems asmenims Vytautui J. L., A. Ž., Joanai A. K., M. S., R. K., A. K., V. J., AB  „Linas“.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

I. Ginčo esmė

 

 

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl privalomo oficialaus pasiūlymo priverstinio įgyvendinimo.

Ieškovas  prašė įpareigoti atsakovus L. L., R. L., E. L., BUAB „Nordic investicija“, P. J. pateikti privalomą oficialų siūlymą supirkti AB „Linas“ akcijas už teisės aktų reikalaujama tvarka nustatytą teisingą 0,78 Lt kainą už vieną paprastąją vardinę AB „Linas“ akciją. Jis nurodė, kad pagal Vertybinių popierių įstatymo 31 straipsnio 1 dalį, asmuo veikdamas savarankiškai ar kartu su kitais sutartinai veikiančiais asmenimis, įgijęs akcijų, kurios suteikia daugiau kaip 40 procentų balsų emitento visuotiniame akcininkų susirinkime, privalo perleisti akcijas, viršijančias šią ribą, arba teikti privalomą oficialų siūlymą supirkti likusias balsavimo teisę suteikiančias akcijas. Oficialus siūlymas turi būti teikiamas dėl visų įstatyme nustatytos ribos peržengimo dieną likusių akcijų, kurios nepriklausė sutartinai veikiantiems asmenims. 2006 m. liepos 11 d. P. J. ir L. L. sudarius AB „Linas“ akcijų perleidimo sutartį, sutartinai veikiantiems asmenims priklausė 14 222 163 AB „Linas“ akcijos (59,16 proc. balsų AB „Linas“ visuotiniame akcininkų susirinkime) – L. L. priklausė 9 469 918 akcijos (39,39 proc. balsų), P. J. priklausė 556 371 akcija (2,31 proc. balsų), R. L. priklausė 39 289 akcijos (0,16 proc. balsų), UAB „Nordic investicija“ – 4 156 585 akcijos (17,29 proc. balsų).

2007 m. balandžio 6 d. Vertybinių popierių komisija (toliau – VPK) gavo L. L., kuri 2007 m. kovo 27 d. Vilniaus vertybinių popierių biržoje įsigijo 30 000 vnt. AB „Linas“ paprastųjų vardinių akcijų ir tiesiogiai peržengė įstatymo 31 straipsnyje nustatytą 40 proc.  turimų balsų ribą, prašymą patvirtinti privalomo nekonkurencinio oficialaus pasiūlymo cirkuliarą siekiant supirkti likusias akcijas. 2007 m. gegužės 31 d. VPK nusprendė netvirtinti L. L. pateikto privalomojo nekonkurencinio oficialaus siūlymo cirkuliaro supirkti likusias AB „Linas“ akcijas mokant už vieną akciją 0,28 Lt, pažymint, kad pareiga pateikti ir įgyvendinti privalomąjį oficialų siūlymą L. L. neišnyksta, tačiau oficialus siūlymas turėtų būti teikiamas kitomis sąlygomis, atsižvelgiant į tikslinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir pateiktas išvadas. VPK patikrinimo metu nustatyta, kad L. L. nėra savarankiškai veikiantis asmuo. Sutartinai su ja veikė ar veikia P. J., R. L., jo kontroliuojama UAB „Nordic investicija“ ir E. L.. Ieškovas pažymėjo, kad pareiga pateikti ir įgyvendinti oficialų siūlymą L. L. ir su ja sutartinai veikiantiems asmenims atsirado 2006 m. liepos 11 d., kai buvo peržengta įstatyme įtvirtinta 40 proc. turimų balsų bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime. Įstatyme įtvirtinta teisingos privalomojo oficialaus siūlymo kainos nustatymo taisyklė, pagal kurią prekybos priežiūros specialistai apskaičiavo vidutinę svertinę rinkos kainą. Vidutinė svertinė rinkos kaina per 6 mėnesius iki ribos peržengimo dienos buvo 0,68 Lt. Vienas iš sutartinai veikiančių asmenų – R. L. per 12 mėnesių iki šios ribos peržengimo dienos įsigijo AB „Linas“ akcijų už vieną mokėdamas 0,78 Lt. Kadangi pastaroji kaina yra didesnė nei vidutinė svertinė rinkos kaina, oficialus siūlymas, vadovaujantis teisingos kainos nustatymo taisykle, turi būti teikiamas už vieną paprastąją vardinę akciją mokant po 0,78 Lt. Atsakovams nepateikus privalomo oficialaus pasiūlymo įstatymo nustatyta tvarka VPK kreipėsi į teismą dėl šio pasiūlymo priverstinio pateikimo.

              

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad 2007 m. gegužės 31 d. VPK sprendime, kurį Vilniaus apygardos administracinis teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti, nurodoma, jog teikti privalomą oficialų pasiūlymą turėtų L. ir R. L. bei UAB „Nordic investicija“, nes iš ieškovo sprendime nurodytų sutartinai veikiančių asmenų nuo 2006 m. liepos 11 d. iki VPK sprendimo dienos tik jie buvo AB „Linas“ akcininkai. Teismo nuomone, tai rodo, kad ieškovas pats pripažįsta, jog kitą nei ieškovo ieškinyje reikalaujamą prievolę pasirinkęs ir akcijų nebeturintis asmuo neturi pareigos teikti privalomą oficialų pasiūlymą supirkti akcijas, todėl ieškinio reikalavimą teikti oficialų siūlymą supirkti AB „Linas“ akcijas atsakovų E. L. ir P. J. atžvilgiu laikė nepagrįstu. Taip pat teismas nustatė, kad UAB „Nordic investicija“ neteko visų savo akcijų 2008 m. gegužės 21 d., t. y. dar iki ieškovui pareiškiant šį ieškinį teisme, atsakovai L. bei E. L. savo turimas akcijas pardavė šios bylos nagrinėjimo metu – 2010 m. gegužės 26 d., o atsakovas R. L. bei jo nepilnamečiai vaikai E. ir N. L., 2010 m. birželio 28 d. duomenimis, bendrai turi 29,62 proc. AB „Linas“ akcijų. Pareiga teikti privalomą oficialų siūlymą siejama su sąlyga – 1/3 (iki 2010 m. birželio 22 d. buvo 40 proc.) bendrovės akcijų paketo turėjimu, o šiai sąlygai išnykus, pareigos nebelieka (CPK 185 straipsnis). Kadangi iki sprendimo šioje byloje priėmimo atsakovai L. bei E. L. pasinaudojo alternatyva ir perleido savo turimas AB „Linas“ akcijas, tai įpareigoti juos teikti oficialų siūlymą supirkti AB „Linas“ akcijas nebėra teisinio pagrindo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo  apeliacinį skundą 2011 m. kovo 8 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 22d. sprendimą paliko nepakeistą. Kadangi atsakovai E. L. ir P. J. nebuvo AB „Linas“ akcininkais, tai, anot teismo, reikalavimas šiems atsakovams teikti oficialų siūlymą supirkti AB „Linas“ akcijas yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija pritarė apylinkės teismo padarytai išvadai, kad atsakovams išnyko ir nėra pareigos pagal galiojusias ir galiojančias Vertybinių popierių rinkos įstatymo nuostatas teikti oficialų siūlymą supirkti AB „Linas“ akcijas. Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo P. J. argumentu, kad jam nebūnant AB „Linas“ akcininku įpareigojimas teikti oficialų siūlymą prieštarautų oficialaus siūlymo tikslui. Oficialaus siūlymo cirkuliaro rengimo, tvirtinimo ir oficialaus siūlymo įgyvendinimo taisyklių 15 punktas numato oficialaus pasiūlymo įgyvendinimo tvarką dėl akcijų, dėl kurių teikiamas oficialus pasiūlymas. Šio punkto 15.1 punkte nurodoma, kad privalomo oficialaus siūlymo atveju sutartinai veikiantys asmenys solidariai atsako už prievolės teikti ir įgyvendinti privalomą oficialų pasiūlymo įvykdymą. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, aiškinant šią teisės nuostatą negalima suprasti, kad ir asmenims, neturintiems bendrovės akcijų, kartu su asmenimis, turinčiais bendrovės akcijų, yra bendra pareiga teikti privalomą oficialų pasiūlymą dėl akcijų supirkimo; kartu nesutiktina su apelianto apeliacinio skundo argumentu, kad asmenys, peržengę įstatyme nustatytą balsų ribą bei praleidę įstatyme nustatytą terminą apsispręsti, ar perleisti vertybinius popierius, viršijančius nustatytą balsų ribą, ar teikti privalomą oficialų siūlymą, turi tik vieną galimybę – teikti privalomą oficialų siūlymą supirkti likusias balsavimo teisę suteikiančias bendrovės akcijas. Teisiškai nepagrįstas ir dėl to atmestinas apelianto argumentas, kad asmenims visais atvejais lieka solidarioji pareiga pateikti ir įgyvendinti privalomą oficialų siūlymą supirkti likusias balso teisę turinčias akcijas ir ji galioja iki bus įgyvendinta. Privalomąjį oficialų siūlymą supirkti akcijas teikiančiam asmeniui neturint lėšų sumokėti už akcijas, jam tenka sumokėti baudą, kuri neturi tiesioginės įtakos smulkiojo akcininko teisėms (Vertybinių popierių įstatymo 47 straipsnis). Vertybinių popierių įstatymo nuostatos už įstatymo nuostatų nesilaikymą numato tam tikras sankcijas, kurios panaudojamos smulkiųjų akcininkų teisėms apginti nuo pažeidimų. Dėl to nesutiktina su apelianto apeliacinio skundo argumentais, kad priimtu teismo sprendimu bus varžomos smulkiųjų akcininkų teisės.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

 

1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė VPĮ 31 straipsnio nuostatas. Tiek akcijų nuosavybės ribos peržengimo metu galiojusio Vertybinių popierių rinkos įstatymo 19 straipsnyje, tiek Komisijos 2007 m. gegužės 31 d. sprendimo priėmimo metu galiojusio VPĮ 31 straipsnyje, tiek ir šiuo metu galiojančio VPĮ 31 straipsnyje nustatyta, kad pareiga teikti privalomą oficialų siūlymą kyla tiek savarankiškai veikiančiam asmeniui, peržengusiam įstatyme nustatytą balsų ribą, tiek ir kartu veikiančių asmenų grupei. Pareiga pateikti privalomą oficialų siūlymą yra solidarioji (Oficialaus siūlymo cirkuliaro rengimo, tvirtinimo ir oficialaus siūlymo įgyvendinimo taisyklių 15.1 punktas), ją turi įvykdyti visa kartu veikiančių asmenų grupė. Toks reglamentavimas riboja sutartinai veikiančių asmenų galimybes vengti privalomo oficialaus siūlymo pareigos vykdymo perleidžiant turimas bendrovės akcijas vis kitiems kartu veikiantiems asmenims.

2. Asmeniui arba kartu veikiančių asmenų grupei peržengus nustatytą balsų ribą, šie asmenys turi alternatyvią pareigą perleisti viršijančius nustatytą balsų ribą vertybinius popierius arba teikti privalomą oficialų siūlymą supirkti likusius balsavimo teisę suteikiančius vertybinius popierius. Praleidę įstatyme nustatytą terminą apsispręsti, ar perleisti vertybinius popierius, viršijančius nustatytą balsų ribą, ar teikti privalomą oficialų siūlymą, asmenys turi tik vieną galimybę teikti privalomą oficialų siūlymą supirkti likusias balsavimo teisę suteikiančias bendrovės akcijas. Aiškinant priešingai neapginamos smulkiųjų akcininkų teisės, o kartu veikiantys asmenys po ginčo išnagrinėjimo vėl gali įgyti teisminio proceso metu perleistas akcijas ir taip susigrąžinti bendrovės kontrolę, išvengdami atsakomybės dėl privalomo oficialaus siūlymo nepateikimo. Pažymėtina, kad 2004 m. balandžio 21 d. Direktyvoje 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo pasiūlymų alternatyvos šiai pareigai nenustatyta.

3. Teismai nepagrįstai nurodė, kad bauda už pareigos pateikti pasiūlymą nevykdymą yra alternatyva nustatytai pareigai. Bauda yra administracinio pobūdžio, bet ne kompensacinė priemonė ir negali kompensuoti smulkiųjų akcininkų praradimų.

4. Teismai pažeidė CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nes neatsižvelgė į tai, kad byloje yra įrodymų, jog pareiga pateikti oficialų siūlymą yra atsiradusi ir nuo pat jos atsiradimo dienos yra daromas tęstinis pažeidimas, kuris pasibaigs tik pateikus siūlymą. Ši pareiga tyčia buvo nevykdoma ir jos įgyvendinimas vilkinamas.

 

Atsiliepimus į kasacinį skundą pateikė atsakovai R. L., BUAB „Nordic investicija“, E. L., P. J.. Atsiliepimuose iš esmės palaikomi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentai.

 

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.

 

Dėl oficialaus pasiūlymo pateikimo privalomumo ir nepateikimo teisinių padarinių

 

Finansų priemonių rinkų teisinio reglamentavimo paskirtis – reguliuoti visuomeninius santykius siekiant užtikrinti sąžiningą, atvirą ir efektyvų finansinių priemonių rinkų veikimą, investuotojų interesų apsaugą bei sisteminės rizikos ribojimą (Finansinių priemonių rinkų įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Šie tikslai būdingi tiek pirminės, tiek antrinės finansinių priemonių rinkos teisiniam reguliavimui. Viena iš finansinių priemonių rūšių – akcijos, kurių viešą apyvartą šiuo metu inter alia reglamentuoja VPĮ, o iki šio įstatymo įsigaliojimo – Vertybinių popierių rinkos įstatymas (VPRĮ). Šiais įstatymais įgyvendinama Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyva 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo pasiūlymų, kurios 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinama privalomo oficialaus pasiūlymo pareiga (angl. mandatory bid) nurodant, kad kai fizinis ar juridinis asmuo pats arba kartu su kitais sutartinai veikiančiais asmenimis įsigyja ir dėl to turi bendrovės vertybinius popierius, kurie kartu su jo turimu tokių vertybinių popierių paketu arba kartu su kitų sutartinai veikiančių asmenų vertybinių popierių paketu tiesiogiai arba netiesiogiai suteikia jam nustatytą balsavimo teisių toje bendrovėje procentą, kuris suteikia jam tos bendrovės kontrolę, valstybės narės užtikrina, kad toks asmuo privalėtų padaryti pasiūlymą, kuris būtų tos bendrovės smulkiųjų akcininkų apsaugos priemonė. Ši direktyvos nuostata buvo įgyvendinta VPRĮ 19 straipsnio 1 dalyje, nurodant, kad, jeigu asmuo, veikdamas savarankiškai ar kartu su kitais asmenimis, įgyja daugiau kaip 40 procentų balsų Lietuvos Respublikoje įsteigto atskaitingo emitento akcininkų susirinkime, jis per 30 dienų privalo perleisti vertybinius popierius, viršijančius šią ribą, arba pateikti oficialų pasiūlymą supirkti likusius atskaitingo emitento vertybinius popierius, suteikiančius balsavimo teisę, ir vertybinius popierius, patvirtinančius teisę įsigyti balsavimo teisę suteikiančius vertybinius popierius. Šiuo metu pareiga pateikti privalomą oficialų pasiūlymą reglamentuojama VPĮ 31 straipsnio 1 dalyje.

Konstitucinis Teismas 2005 m. gruodžio 12 d. nutarime byloje Nr. 20/02 ir 2006 m. sausio 17 d. nutarime byloje Nr. 25/04, įvertindamas Vertybinių popierių rinkos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytą privalomo oficialaus pasiūlymo teisinio reglamentavimo konstitucingumą, išaiškino, kad šio įstatymo normos dėl privalomo oficialaus pasiūlymo atitinka Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, skirtas įstatyme įtvirtintai nuosavybės teisių apsaugai garantuoti. Šiuose nutarimuose konstatuota, kad įstatyme įtvirtintu privalomo oficialaus pasiūlymo institutu siekiama apsaugoti smulkiųjų akcininkų teises, visų pirma – nuosavybės, tais atvejais, kai kuris nors subjektas (akcininkas) vienas arba kartu su kitais subjektais įgyja tiek akcinės bendrovės akcijų, kad gali (vienas arba kartu su kitais subjektais) kontroliuoti tos akcinės bendrovės veiklą ir dėl to smulkiųjų akcininkų galimybės daryti įtaką tos bendrovės veiklai sumažėja, taigi gali sumažėti ir jiems priklausančių akcijų vertė; privalomo oficialaus pasiūlymo institutas leidžia smulkiesiems akcininkams pasirinkti, ar kuriam nors subjektui (vienam ar kartu su kitais subjektais) įgijus tiek akcinės bendrovės akcijų, kad jis gali (vienas arba kartu su kitais subjektais) kontroliuoti tos bendrovės veiklą, savo akcijas parduoti ir pasitraukti iš bendrovės, ar ir toliau likti smulkiaisiais akcininkais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartimi byloje M. V. v. AB ,,Panevėžio keliai“, bylos Nr. 3K-3-176/2007, išaiškinta oficialaus privalomo pasiūlymo esmė ir paskirtis: privalomas pasiūlymas supirkti atskaitingo emitento vertybinius popierius yra smulkiųjų akcininkų teisių užtikrinimo priemonė. Asmuo arba kartu veikiančių asmenų grupė, įgijusi akcijų, suteikiančių daugiau kaip 40 procentų balsų, gali nulemti svarbiausių bendrovės valdymo sprendimų priėmimą, taip pat blokuoti tų bendrovės sprendimų, kuriems priimti pagal Akcinių bendrovių įstatymą reikia kvalifikuotos balsų daugumos, t. y. 2/3 arba 3/4 balsų, priėmimą. Įstatymo leidėjo nustatyta 40 proc. balsų riba reiškia, kad peržengęs šią ribą asmuo arba kartu veikiantys asmenys įgyja bendrovės kontrolę, kartu smulkieji akcininkai netenka galimybės daryti įtaką įmonės valdymui. Ši priežastis, taip pat sumažėjęs bendrovės akcijų likvidumas gali nulemti akcijų nuvertėjimą. Privalomo oficialaus pasiūlymo įgyvendinimo būdu sudaroma galimybė smulkiesiems akcininkams parduoti turimas akcijas ir taip pasitraukti iš bendrovės dalininkų arba ir toliau likti smulkiaisiais akcininkais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga pateikti privalomą pasiūlymą pagrįsta ne tik investuotojų (šiuo atveju akcininkų) apsaugos, bet ir kitais viešojo intereso apsaugos tikslais, t. y. siekiu užtikrinti sąžiningą, atvirą ir efektyvų finansinių priemonių rinkų veikimą. Šių tikslų pasiekimas tiesiogiai susijęs su teisės aktuose nustatytų pareigų vykdymu, padedančių užtikrinti drausmę ir stabilumą finansų rinkose. Elgesys finansų priemonių rinkose negali būti pripažįstamas teisėtu, jei nesąžiningai pasinaudojant finansinių priemonių perleidimo sandoriais išvengiama imperatyvių finansų rinkas reglamentuojančių įstatymų nuostatų taikymo. Kai šiomis nuostatomis yra perkeliamos ES teisės normos į nacionalinę teisę, nustatytų pareigų vykdymo užtikrinimas kartu reiškia ir valstybės prisiimtų regioninių tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimą.

Pareiga pateikti privalomą oficialų pasiūlymą pagal savo pobūdį yra imperatyvioji įstatyminė prievolė. Nors Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvos 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo pasiūlymų 5 straipsnio 1 dalyje ir įtvirtinama privalomo oficialaus pasiūlymo pareiga, bet ES lygmeniu kol kas nedetalizuojama, kaip konkrečiai ši pareiga užtikrinama. Valstybė narė turi pati rasti veiksmingą būdą tai padaryti. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši pareiga negali būti veiksmingai užtikrinta leidžiant išvengti jos vykdymo akcijų perleidimo sandoriais. Vertybinių popierių komisijai nustačius šios pareigos taikymo aplinkybes ir pradėjus kontroliuoti privalomo oficialaus pasiūlymo pateikimo pareigos užtikrinimą, šios pareigos turėtojai siekdami išvengti prievolių vykdymo paprasčiausiai galėtų perleisti akcijas, o vėliau pasinaudodami turimu kapitalu jas vėl įgyti. Toks elgesys negali būti laikomas sąžiningu.

Pareigos pateikti privalomą oficialų pasiūlymą nepateikimas yra VPĮ 31 straipsnio pažeidimas, taigi neteisėtas veiksmas, už kurio atlikimą gali būti taikomi įstatyme nustatyti teisiniai padariniai, įskaitant administracinę atsakomybę (šiuo metu galiojančios VPĮ redakcijos 47 straipsnio 4 punktas), civilinę atsakomybę (CK 6.263 straipsnis), balsavimo teisių pagal akcijas sustabdymą (VPĮ 31 straipsnio 6 dalis). Reikalavimas įvykdyti prievolę priverstinai (CK 6.38, 6.59 straipsniai) taip pat yra vienas iš galimų pareigos pateikti privalomą oficialų pasiūlymą nepateikimo padarinių. Taikyti šią pareigą teismas gali atsisakyti tik tais atvejais, kai tai nustato įstatymas, pavyzdžiui, šiuo metu galiojančios VPĮ redakcijos 32 straipsnis nustato, kada privalomas oficialus siūlymas neteikiamas, arba išimtiniais atvejais, kai šios pareigos priverstinis vykdymas būtų aiškiai neteisingas, o privalomo oficialaus pasiūlymo institutui keliami tikslai nebūtų pasiekti. Pastaruoju atveju, sprendžiant, ar priverstinis prievolės vykdymas būtų aiškiai neteisingas, pagal analogiją papildomai taikytini CK 6.213 straipsnio 2 dalies 13 punktuose nustatyti kriterijai. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareigos pateikti privalomą oficialų pasiūlymą priverstinis įgyvendinimas savaime nereiškia, kad akcijų perleidimo sandoris bus sudarytas, nes tai priklauso ir nuo akcijų pardavėjo laisvės pateikti ar atsisakyti pateikti akceptą (CK 6.156 straipsnis, 6.162 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dalis akcininkų veikė kartu ir 2006 m. liepos 11 d. peržengė 40 proc. bendrovės visuotiniame susirinkime turimų balsų ribą. Teismai pažymėjo, kad nuo šios datos atsirado šiems asmenims pareiga pateikti ir įgyvendinti oficialų siūlymą (Vertybinių popierių rinkos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Akcijų įgijimo metu galiojusios VPRĮ redakcijos 19 straipsnio 1 dalyje, reglamentuota, kad, jeigu asmuo, veikdamas savarankiškai ar kartu su kitais asmenimis, įgyja daugiau kaip 40 procentų balsų Lietuvos Respublikoje įsteigto atskaitingo emitento akcininkų susirinkime, jis per 30 dienų privalo perleisti vertybinius popierius, viršijančius šią ribą, arba pateikti oficialų pasiūlymą supirkti likusius atskaitingo emitento vertybinius popierius, suteikiančius balsavimo teisę, ir vertybinius popierius, patvirtinančius teisę įsigyti balsavimo teisę suteikiančius vertybinius popierius. Dėl to teisėjų kolegija, remdamasi aptartomis teisės normomis, konstatuoja, kad asmenims, įgijusiems įstatymo nustatytą ribą viršijantį akcijų kiekį ir per įstatymo nustatytą terminą neperleidusių ribą viršijančio akcijų kiekio, pareiga pateikti oficialų pasiūlymą tampa privalomai vykdytina įstatymo nustatyta tvarka ir vėlesnis akcijų perleidimas šios pareigos nepanaikina.

 

Dėl pareigos pateikti oficialų pasiūlymą atsiradimo momento ir tinkamų atsakovų nagrinėjamoje byloje nustatymo

 

VPK 2007 m. gegužės 31 d. priimtame sprendime nurodyta, kad 2006 m. liepos 11 d. L. L., R. L., P. J. ir UAB „Nordic investicija“ kartu veikdami įgijo 58,90 proc. akcijų. Tačiau tame pačiame VPK sprendime nurodoma, kad teikti privalomą oficialų pasiūlymą turėtų atsakovai L. L., R. L. ir UAB „Nordic investicija“, nes jie visą laiką nuo 2006 m. liepos 11 d. iki VPK 2007 m. gegužės 31 d. sprendimo sprendimo priėmimo momento buvo AB „Linas“ akcininkai. Vis dėlto, ieškinio pareiškime VPK kaip atsakovus papildomai nurodė ir E. L. bei P. J.. Pirmosios instancijos teismo nuomone, 2007 m. gegužės 31 d. priimtu sprendimu ieškovas pats pripažino, kad kitą nei ieškovo ieškinyje reikalaujamą prievolę pasirinkęs ir akcijų nebeturintis asmuo neturi pareigos teikti privalomą oficialų pasiūlymą supirkti akcijas, todėl ieškinio reikalavimą teikti oficialų siūlymą supirkti AB „Linas“ akcijas atsakovų E. L. ir P. J. atžvilgiu, teismas laikė nepagrįstu.

Teisės turinio nustatymas yra teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Ūkio bankas v. B. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2005). Tai reiškia, kad teismo neįpareigoja šalių pozicijos dėl teisės klausimų ir šaliai pareiškus reikalavimą, kurio išsprendimas susijęs su teisės klausimo aiškinimu, šalies pozicijos dviprasmiškumas dėl teisės normų turinio nesudaro pagrindo atmesti šalies reikalavimą, jei teismas nustato, kad jis teisiškai ir faktiškai pagrįstas. Klausimas, ar pareigą pateikti privalomą oficialų pasiūlymą turi tik tie akcininkai, kurie buvo akcininkai ne tik VPRĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatytos ribos peržengimo dieną, bet ir VPK sprendimo  priėmimo dieną (ši pozicija iš pradžių buvo nurodyta VPK 2007 m. gegužės 31 d. priimtame sprendime, bet ieškinyje jos atsisakyta), yra teisinio pobūdžio, todėl jo nustatymas nepriklauso nuo šalių pozicijų.

Klausimas, ar pareigą pateikti privalomą oficialų pasiūlymą turi tik tie akcininkai, kurie buvo akcininkai ne tik VPRĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatytos ribos peržengimo dieną, bet ir VPK sprendimo  priėmimo dieną, iš esmės reiškia klausimą, su kuriuo laiko momentu siejama pareiga pateikti privalomą oficialų pasiūlymą: su įstatyme nustatytos ribos faktiniu peržengimu ar su VPK priimtu sprendimu, kuriuo konstatuojama tokia pareiga. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga pateikti privalomą oficialų pasiūlymą pagal VPRĮ 19 straipsnio 1 dalies ir šiuo metu galiojančio VPĮ 31 straipsnio 1 dalies nuostatas atsiranda ne nuo administracinio akto priėmimo, bet nuo įstatyme nustatytų sąlygų atsiradimo, nes pirmiau nurodytos įstatymo nuostatos privalomo pasiūlymo pareigų nesieja su formaliais VPK sprendimais.

Pareigos pateikti privalomą oficialų pasiūlymą turėtoju laikytinas asmuo ar kartu veikiantys asmenys, turėję tą dieną akcijų skaičių, viršijantį VPRĮ 19 straipsnio 1 dalyje ar šiuo metu galiojančio VPĮ 31 straipsnio 1 dalyje nustatytą dydį. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia būtinybę nustatyti kas konkrečiai 2006 m. liepos 11 d. buvo kartu veikiantys AB „Linas“ asmenys įgiję daugiau kaip 40 procentų balsų emitento visuotiniame akcininkų susirinkime bei solidarią pareigą (Oficialaus siūlymo cirkuliaro rengimo, tvirtinimo ir oficialaus siūlymo įgyvendinimo taisyklių 15.1 punktas) pateikti privalomą pasiūlymą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, atmesdamas ieškinį dėl to, kad dalis akcininkų pardavė akcijas iki bylos nagrinėjimo teisme, dalis jau prasidėjus teisminiam nagrinėjimui, netinkamai aiškino ir taikė pirmiau nurodytą privalomą ir imperatyvią VPRĮ 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, todėl, atmesdamas ieškinį, priėmė neteisingą sprendimą. Tinkamai aiškindami ir taikydami pirmiau nurodytas teisės normas, teismai šioje byloje privalėjo nustatyti, kas yra šios prievolės turėtojai, t. y. kas iš akcininkų buvo bendrai veikiantys asmenys, 2006 m. liepos 11 d. kartu turėję daugiau kaip 40 proc. AB „Linas“ akcijų, nepaisant vėlesnių šios bendrovės akcijų nuosavybės pasikeitimų. Teismai netyrė su tuo susijusių įrodymų ir nesiaiškino nurodomos faktinės aplinkybės. Išimtinis kasacijos pobūdis lemia tai, kad faktinių aplinkybių nustatymas nėra kasacijos dalykas, nes kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl byla gražintina nagrinėti pakartotinai apeliacinės instancijos teismui, kad nustatytų pirmiau nurodytą faktinę aplinkybę ir spręstų, dėl kurių atsakovų ieškinys gali būti tenkinamas.

 

Teisėjų kolegija nepasisako bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu, nes byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, kuris ir turi paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, priėmęs galutinį procesinį sprendimą.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

nutaria:

 

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 8 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai

 

   

 

Zigmas Levickis

 

 

 

Juozas Šerkšnas

 

 

 

Vincas Verseckas