Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-7-229-2009].doc
Bylos nr.: 3K-7-229/2009
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Civilinė byla Nr. 3K-7-229/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.1; 36.2; 75.7

 

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2009 m. gegužės 18 d.

Vilnius             

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Baranausko, Česlovo Jokūbausko, Gintaro Kryževičiaus, Egidijaus Laužiko (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. B. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Swedbank, AB, (buvęs pavadinimas – AB bankas „Hansabankas“) ieškinį atsakovams P. B., D. B. dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo – UAB „Būsto paskolų draudimas“, ir atsakovės D. B. priešieškinį ieškovui Swedbank, AB, dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis.

 

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

 

nustatė:

 

 

I. Ginčo esmė

 

 

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovų solidariai: 44 171,10 Lt skolos, 1325,13 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš viso – 45 496,23 Lt; kintamas metines palūkanas už negrąžintą 7149,88 euro (24 687,10 Lt) būsto kreditą, kurių dydis nustatomas prie LIBOR pridedant 1,3 proc., kurios keičiamos kiekvienų metų sausio 2 d. ir liepos 2 d. bei skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki viso kredito grąžinimo; 8 proc. metines palūkanas už negrąžintą 18 171 Lt vartojimo kreditą, kurios skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško kredito grąžinimo; 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Atsakovė priešieškinyje prašė teismo pripažinti pasibaigusiomis jos ir ieškovo sudarytas 2005 m. rugpjūčio 12 d. ir 2005 m. rugsėjo 9 d. laidavimo sutartis.

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad ieškovas (kredito davėjas) ir atsakovas (kredito gavėjas) sudarė 2005 m. rugpjūčio 12 d. kreditavimo sutartį dėl 24 762,51 euro būsto kredito žemės sklypui, gyvenamajam namui su kiemo statiniais, garažu ir ūkio pastatais, esantiems (duomenys neskelbtini), pirkti. Atsakovo prievolių pagal nurodytą sutartį įvykdymas buvo užtikrintas tokiomis priemonėmis: ieškovo ir atsakovės 2005 m. rugpjūčio 12 d. laidavimo sutartimi; pirmiau nurodytų nekilnojamųjų daiktų hipoteka pagal 2005 m. rugpjūčio 12 d. hipotekos lakštą (įkeisti žemės sklypas (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) su kiemo statiniais (duomenys neskelbtini), garažas (duomenys neskelbtini) ir ūkio pastatai (duomenys neskelbtini); ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ sudaryta būsto kredito draudimo sutartimi. Taip pat byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2005 m. rugsėjo 9 d. sudarė vartojimo kredito sutartį dėl 19 tūkst. Lt kredito. Atsakovo prievolių pagal nurodytą sutartį įvykdymas buvo užtikrintas ieškovo ir atsakovės 2005 m. rugsėjo 9 d. laidavimo sutartimi. Atsakovas nevykdė pareigos nustatytais terminais mokėti periodines kreditų grąžinimo ir palūkanų įmokas, todėl ieškovas 2006 m. balandžio 19 d. vienašališkai nutraukė būsto kreditavimo ir vartojimo kredito sutartis ir pareikalavo, kad atsakovas grąžintų visus negrąžintus kreditus prieš terminą. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 17 d. sprendimu nutraukta atsakovų santuoka (sudaryta 1998 m. birželio 11 d.) ir padalytas turtas, kuris buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė: atsakovui priteisti įkeisti žemės sklypas ir gyvenamasis namas su priklausiniais. Teismo sprendime dėl santuokos nutraukimo konstatuota, kad Swedbank, AB, sutinka su tokiu turto padalijimu, nes toks padalijimas, kai visas turtas lieka tik vienam sutuoktiniui, nepanaikina solidariosios prievolės už prisiimtas prievoles. Hipoteka įkeistas turtas parduotas priverstine tvarka ir iš gautų pinigų ieškovui grąžinta dalis skolos. Šiuo metu pagal būsto kreditavimo sutartį ir vartojimo kredito sutartį atsakovo skola ieškovui yra 44 171,10 Lt ir bylos šalys to neginčija.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

 

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 24 d. sprendimu patenkino ieškinį visiškai, o priešieškinį – iš dalies: 1) priteisė ieškovui iš atsakovų solidariai 44 171,10 Lt skolos, sutartines ir procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško kredito grąžinimo; 2) pripažino pasibaigusiomis laidavimo sutartis nuo 2006 m. lapkričio 16 d.; 3) atmetė kitą priešieškinio dalį ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad dėl atsakovo prievolės grąžinti kreditus fakto ir jos dydžio šalių ginčo nėra, todėl ieškovas turi teisę susigrąžinti skolą iš atsakovų, nepaisydamas to, kad prievolių įvykdymas pagal vieną kreditavimo sutartį užtikrintas kredito draudimu, nes, ieškovui pareiškus pretenziją ne draudikui, bet atsakovams, kredito draudimo sutartis pasibaigė. Teismas pripažino, kad laidavimo sutartys pasibaigė 2006 m. lapkričio 16 d., t. y. tada, kai pasibaigė terminas reikalavimui laiduotojai pareikšti (CK 6.88 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas sprendė, kad atsakovei, kaip laiduotojai, neatsirado pareigos grąžinti kreditus. Tačiau iš byloje surinktų duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų teismas padarė išvadą, kad atsakovo gauti kreditai panaudoti bendriems šeimos poreikiams tenkinti, nes už juos atsakovai, būdami sutuoktiniai, bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo nekilnojamojo turto, jį tvarkė, remontavo ir gerino. Remdamasis nurodytu prievolės atsiradimo pagrindu, teismas konstatavo, kad atsakovei kilo įstatyme nustatyta pareiga kartu su atsakovu P. B. solidariai grąžinti ieškovui skolą (CK 3.109, 6.6, 6.8 straipsniai). Teismas pabrėžė, kad, nutraukus santuoką, abiejų atsakovų pareiga nepasibaigė ir jie išlieka bendraskoliai. Teismas nurodė, kad ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovų sutartinių palūkanų iki kreditų grąžinimo dienos (CK 6.874 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat tenkino ieškovo reikalavimą priteisti procesines palūkanas CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes laikė, kad jos nėra dvigubos palūkanos CK 6.37 straipsnio 4 dalies prasme.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 24 d. nutartimi atmetė atsakovės apeliacinį skundą ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 24 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškinį, priteisė skolą ir dviejų rūšių palūkanas solidariai iš abiejų atsakovų, nes ieškovui atsakovai atsako solidariai už skolos grąžinimą. Panevėžio apygardos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams ir papildomai nurodė, kad, atsakovui sudarant ginčijamas kreditavimo sutartis, atsakovė, kaip sutuoktinė, buvo davusi sutikimą tokiems sandoriams dėl bendrosios jungtinės nuosavybės sudarymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokio sutikimo buvimą patvirtina atsakovės sudarytos laidavimo sutartys, taip pat hipotekos lakšte įrašytas atsakovės sutikimas įkeisti nekilnojamuosius daiktus. Teismas atmetė atsakovės argumentus, susijusius su atsakovo P. B. skolomis AB „Turto bankas“, nes ši aplinkybė nenurodyta ir netirta pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teismas paskirstė teisingai, nes skola iš atsakovės priteista solidariai ne laidavimo sutarčių, kurios pripažintos pasibaigusiomis, bet CK 3.109 straipsnio 1 dalies pagrindu, ir ieškovas neginčija laidavimo sutarčių pabaigos.

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

 

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 24 d. nutarties ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalis, kuriomis ieškovui iš atsakovų solidariai priteista skola, ir skolą priteisti tik iš atsakovo P. B.. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Kasatorė teigia, kad teismai nepagrįstai taikė CK 3.109 straipsnį, nes byloje nenustatyta aplinkybės solidariajai atsakovų atsakomybei atsirasti – kad sandoris buvo būtinas šeimos namų ūkiui išlaikyti ir vaikų auklėjimui bei švietimui užtikrinti (CK 3.109 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje S. J. v. A. J., byla Nr. 3K-3-482/2008). Kasatorė pabrėžė, kad pagal viešojo registro duomenis vienintelis nekilnojamojo turto, pirkto už gautą kreditą, įgijėjas yra atsakovas P. B., todėl nepagrįsti teismų argumentai, jog abu kreditai gauti bendriems šeimos poreikiams tenkinti ir už juos nekilnojamasis turtas įsigytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
  2. Kasatorė nurodo, kad, taikydami CK 3.109 straipsnį, teismai neatsižvelgė į tai, jog atsakovai yra nutraukę santuoką, netaikė CK 3.89 straipsnio 1 dalies, pagal kurią šeimos turto teisinis režimas pasibaigia nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium. Kasatorė atkreipė dėmesį į tai, kad jos atsakomybė negali būti kildinama iš solidariosios sutuoktinių pareigos pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį, nes jos ir atsakovo P. B. santuoka yra nutraukta, šeimos turtas padalytas taip, jog visas už kreditus įgytas turtas priteistas atsakovui P. B..
  3. Kasatorė pabrėžė tai, kad jai neatsirado solidarioji prievolė, nes ji buvo laiduotoja ir ieškovas tokia ją laikė, bet ne bendraskolė pagal kreditavimo sutartis. Šią išvadą kasatorė grindžia tuo, kad ji nedavė atsakovui P. B., kaip sutuoktiniui, sutikimo imti kreditus iš ieškovo. Rašytinio sutikimo imti paskolą nebuvimas yra pagrindas teigti, kad tokio sutikimo neduota. Ieškovas nelaikė kasatorės bendraskole, todėl su ja pasirašė laidavimo sutartis.
  4. Kasatorė tvirtina, kad solidariąją civilinę atsakomybę teismai jai nepagrįstai taikė, nes tokia atsakomybė gali būti kildinama tik iš laidavimo sutarčių, bet šios sutartys yra pasibaigusios, kaip ir prievolės pagal jas. Tik nuo momento, kai atsakovei – laiduotojai – galėjo atsirasti prievolė, kaip solidariaijai skolininkei, galima būtų konstatuoti skolininko ir laiduotojo sutaptį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. R. K., byla Nr. 3K-3-508/2007).
  5. Kasatorė nurodo, kad, pasirašydamas laidavimo sutartis, bankas elgėsi nepakankamai rūpestingai ir sąžiningai, nors jam keliama didesnė atidumo ir rūpestingumo pareiga, todėl negalima iš kasatorės solidariai reikalauti grąžinti atsakovo P. B. skolą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vileka“ v. AB bankas „Snoras“, byla Nr. 3K-3-1345/2000; 2001 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje A. T. v. AB bankas „Snoras“, byla Nr. 3K-3-645/2001; 2002 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Ž. Š. v. AB „Lietuvos taupomasis bankas“, byla Nr. 3K-3-390/2002).
  6. Kasatorė teigia, kad ieškovo elgesys yra nesąžiningas, nes jis padavė ieškinį skolininkui ir laiduotojai, nors atsisakė kito savo naudai nustatyto prievolės įvykdymo užtikrinimo – kredito draudimo. Kasatorė nurodo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog negalėjo patenkinti savo reikalavimų iš UAB „Būsto paskolų draudimas“, todėl atsisakė šios savo teisės, ir jog kasatorė, kaip laiduotoja, šiuo atveju turėjo būti atleista nuo atsakomybės.
  7. Kasatorė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino priešieškinį, bet nepasisakė dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nors paduodant priešieškinį sumokėtas žyminis mokestis.
  8. Kasatorė nurodo, kad teismai pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį, 270 straipsnio 4 dalį, nes nepasisakė dėl kasatorės argumentų, kuriais ji prašė atmesti ieškinį ir kuriuos nurodė apeliaciniame skunde.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad solidarioji kasatorės atsakomybė ieškovui atsirado ne tik laidavimo sutarčių pagrindu, bet ir pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, jog solidarioji skolininkų pareiga neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Atsiliepime pabrėžiama, kad nagrinėjamo ginčo atveju kasatorė sutiko su abiejų paskolų paėmimu, nes pasirašė paskolų grąžinimą užtikrinančias laidavimo sutartis ir turto, įgyto už paskolas, hipotekos lakštą. Be to, atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad vieną laidavimo sutartį kasatorė pasirašė po kredito dalies išmokėjimo, todėl sutiko su kredito panaudojimu.

 

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

 

konstatuoja:

 

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias solidariąsias skolininkų prievoles, ar nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

 

 

Dėl sutuoktinių sudarytų sutarčių su banku ir iš jų atsirandančių prievolių teisinio kvalifikavimo

 

Esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Solidarioji prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Solidariosios prievolės atsiradimo pagrindai, esant pasyviajam prievolės daugetui, nustatyti CK 6.6 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią solidarioji skolininkų prievolė gali atsirasti arba pagal įstatymą, arba šalių susitarimą, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Solidarioji skolininkų prievolė tarnauja kreditoriaus teisių apsaugai ir kartu varžo skolininkų teises.

Atsakovas pasirašė su banku kreditavimo ir vartojimo kredito sutartis, o kasatorė – laidavimo sutartis. Sutarčiai sudaryti ir po to ją kvalifikuoti esminę reikšmę turi šalių valia ir ketinimai. Jeigu sutartyje dalyvauja daugiau negu du subjektai, tai svarbu nustatyti kiekvieno jų valią, ketinimų pobūdį. Kas iš sandoryje dalyvaujančių asmenų turi vienodą, tą patį ketinimą ir išreiškia bendrą valią, tas įstoja į atitinkamą sutarties kurios nors iš šalių pusę – atsiranda kreditorių arba skolininkų daugetas iš sutarties kylančioje prievolėje. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas įstatymo nuostatas, kiekviena sutartis turi būti teisingai teisiškai kvalifikuojama, t. y. jai turi būti taikomos tos teisės normos, kuriose reglamentuojami pagal sutarties esmę ir tikslą būtent iš tokios rūšies sutarčių atsirandantys civiliniai teisiniai santykiai. Taigi teismai, vertindami ir aiškindami sutartis, visada turi nustatyti tikruosius sandoryje dalyvaujančių civilinių teisinių santykių subjektų ketinimus ir pagal juos kvalifikuoti konkrečią sutartį. Tai, kad sutartis gali būti sudaryta iš kelių sudėtinių dokumentų, ar jos pavadinimas kitoks negu nustatyta įstatyme, neturi įtakos teismų pareigai teisingai aiškinti sutartį pagal pirmiau nurodytas taisykles. Sutarties elementai yra šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis). Sutarties, kaip sandorio, šalių valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma, pavyzdžiui, konkliudentiniais veiksmais, kai iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (CK 1.64 straipsnio 1 dalis, 1.71 straipsnio 2 dalis). Asmens valia gali būti numanoma atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes.

Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas pasirašė kreditavimo ir kredito vartojimo sutartis. Sudarytos sutartys yra konsensualinės, nes pagal jas šalių teisės ir pareigos atsirado nuo sutarčių sudarymo momento (CK 6.881 straipsnio 1 dalis, 6.886 straipsnio 1 dalis). Taip pat nurodytos sutartys yra dvišaliai sandoriai, nes joms sudaryti buvo būtina dviejų šalių (kreditoriaus ir skolininko) priešpriešinė valia (CK 1.63 straipsnio 6 dalis, 6.154 straipsnio 1, 2 dalys, 6.160 straipsnio 1 dalis). Vertinant atsakovo – skolininko pagal kreditavimo ir kredito vartojimo sutartis – bei kasatorės ketinimus sudarant kreditavimo ir laidavimo sutartis matyti, kad iš esmės atsakovų valia buvo tokia pat, t. y. bendra – gauti kreditus, už kuriuos jie galėtų kaip sutuoktiniai bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigyti gyvenamąją patalpą ir ją susitvarkyti taip, kad galėtų tinkamai joje gyventi, t. y. ją pagerinti. Taigi, pasirašydami sutartinius dokumentus (tiek kreditavimo, tiek laidavimo sutartis) atsakovai išreiškė bendrą, vieną ir tą patį norą, todėl laikytina, kad jie abu bendrai vienos iš sutarties šalių pusėje (kredito gavėjo pusėje) sudarė kreditavimo ir kredito vartojimo sutartis ir tapo kredito davėjo bendraskoliais pagal iš nurodytų sutarčių atsiradusią prievolę grąžinti kreditus. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad kasatorės pasirašytos sutartys pavadintos laidavimo sutartimis, nes sudarytos sutartys iš esmės atitinka kreditavimo sutartims būdingus elementus – jomis kasatorė išreiškė tikrąją valią ne laiduoti už savo sutuoktinio prievolę, bet prisiimti jo prievolę, t. y. joje dalyvauti kaip pagrindinė skolininkė bendrai su atsakovu (kitu pagrindiniu skolininku), bet ne kaip šalutinė, papildoma skolininkė pagal aksesorinę (šalutinę) laidavimo prievolę. Sutarties šalies sutikimas sudaryti sutartį turi būti aiškinamas plačiai. Jis gali būti išreikštas ne tik viename, bet keliuose dokumentuose. Be to, asmens valią išreiškia ir asmens elgesys tam tikromis aplinkybėmis ir situacijoje (konkliudentiniai veiksmai) (CK 1.65 straipsnio 2 dalis, 1.67 straipsnis). Kasatorės pasirašytos laidavimo sutartys nagrinėjamo ginčo atveju neišreiškė jos, kaip laiduotojos, valios, bet išreiškė jos, kaip pagrindinės bendraskolės, valią, todėl „laidavimo sutartys“ buvo sudėtinė kreditavimo ir vartojimo kredito sutarčių dalis. Taigi kasatorė savo veiksmais ir elgesiu išreiškė sutikimą ir valią būti ieškovo solidariąja bendraskole kartu su atsakovu, kaip kredito gavėjai, ir jiems sutarčių sudarymo metu atsirado solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teismai teisingai nustatė atsakovų pasyvų solidarumą prievolėje, bet neteisingai jį motyvavo ir kvalifikavo, nes turėjo solidarumą aiškinti per CK 6.193 straipsnį, t. y. per tikruosius sutarties šalių ketinimus.

Laidavimo teisinių santykių nagrinėjamo ginčo atveju nebuvo, nes, pasirašydama banko parengtas ir pateiktas laidavimo sutartis, kasatorė sudarė ne laidavimo, bet kreditavimo sutartis, išreiškė bendrą sutuoktinių valią imti paskolą bendriems šeimos poreikiams tenkinti, t. y. jai atsirado solidarus įsipareigojimas pagal kreditavimo sutartis. Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorė pasirašė laidavimo sutartis, kurias parengė ir pateikė jai pasirašyti bankas. Abu sutuoktiniai tapo solidariaisiais bendraskoliais pagal pagrindinę prievolę grąžinti bankui gautus kreditus. Be to, tai, kad laidavimo nebuvo, patvirtina faktas, jog kasatorė, kaip laiduotoja, kartu buvo ir pagrindinės užtikrintos prievolės solidarioji skolininkė. Kasatorė, kaip bendraskolė, negalėjo laiduoti savo kreditoriui už save, nes laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Taigi nuo pat pradžių buvo asmenų sutapimas prievolėje, todėl laidavimo objekto negalėjo būti – negalima laiduoti už patį save savo kreditoriui. Netoleruotina versle bankų taikoma ydinga praktika, kai sutuoktiniai, tapę solidariaisiais skolininkais, dar verčiami sudaryti „laidavimo“ sutartis, nes, minėta, negalima laiduoti už savo paties prievolę – laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Bankai dažniausiai nenorėdami aiškintis sutuoktinių prisiimamų prievolių prigimties ir solidarumo, nors tai yra jų, kaip specifinio verslo srities profesionalų, turinčių didelius ekonominius, finansinius, teisinius pajėgumus ir kuriems keliami didesni rūpestingumo, kruopštumo ir atidumo reikalavimai, pareiga, verčia sutuoktinius be pagrindo laiduoti vienam už kitą. Taip, siekdami geriau užsitikrinti savo interesų apsaugą, bankai sutartiniuose civiliniuose teisiniuose santykiuose sukuria priešingą efektą – sukelia sutuoktiniams abejonių dėl prisiimtos prievolės prigimties ir nepagrįstus sutuoktinių ginčus dėl jų prievolės solidarumo. Dėl to bankų praktikoje sudaromos iš anksto jų parengtos neindividualizuojant sutarties sąlygų pagal kiekvieną konkrečią civilinių teisinių santykių situaciją šabloninės ir formalios laidavimo sutartys, kurios neatspindi sutarties šalių tikrųjų ketinimų ir valios.

Kasacinio teismo praktikoje šios kategorijos bylose pažymima, kad CK 3.109 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra nustatytas tik vienas atvejis, kada sutuoktiniai atsako solidariai – kai sandoris yra būtinas šeimos namų ūkui išlaikyti ir vaikų auklėjimui bei švietimui užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje S. J. v. A. J., byla Nr. 3K-3-482/2008). Nurodytu išaiškinimu remiamasi kasaciniame skunde. Kasatorė nepagrįstai remiasi nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, nes šios bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos. Kasatorės nurodytoje byloje sutuoktinis sudarė kreditavimo sutartis ir gavo kreditus, kuriuos panaudojo asmeniniams interesams tenkinti, o jo sutuoktinė laidavo už vyro prievolės tinkamą įvykdymą. Be to, sutuoktinė vyro asmeninės prievolės įvykdymą užtikrino turto, kuris buvo jos asmeninė nuosavybė, įkeitimu. Nagrinėjamoje byloje nustatytos kitokios aplinkybės. Kasatorė ir jos sutuoktinis abu gavo kreditus, juos panaudojo bendriems interesams – įsigijo gyvenamąją patalpą ir ją pagerino. Taip pat užtikrinant kreditų grąžinimą bankui buvo įkeistas įsigytas turtas, bet ne sutuoktinių jau turimas koks nors asmeninis turtas. Taigi nagrinėjamos bylos ir kasatorės nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos ratio decidendi nesutampa, todėl šioje byloje negalima remtis kasaciniame skunde pateikiamais kasacinio teismo išaiškinimais.

 

Dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo įtakos solidariajai skolininkų prievolei

 

Kasaciniame skunde keliamas argumentas, kad solidarioji atsakovų prievolė pasibaigė, nes jų santuoka nutraukta. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šios kategorijos bylose, kai kyla ginčas dėl to, ar, nutraukiant santuoką ir padalijant bendrą sutuoktinių turtą, taip pat turi būti padalijamos sutuoktinių prievolės kreditoriams, kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką ir laikosi nuostatos, jog kai santuoka nutraukiama, neįvykdytos solidariosios sutuoktinių prievolės, kurių įvykdymo terminas nėra suėjęs, nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje S. K.–S. v. A. S., byla Nr. 3K-3-275/2007). Sutuoktinių bendrą turtą galima padalyti tiek, kiek leidžiama pagal CK 3.118 straipsnio 1, 4 dalis. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, sudaromas turto balansas ir pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno bei kito asmeninis turtas (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Iš bendro sutuoktinių turto pirmiausia sumokamos (priteisiamos) iš šio turto mokėtinos skolos, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs, o jeigu iš bendro turto vykdytinų prievolių terminas dar nesuėjęs ar šios prievolės yra ginčijamos, tai sutuoktinių bendro dalytino turto masė mažinama šių prievolių (skolų) suma (CK 3.118 straipsnio 2 dalis). Ir tik jeigu, sudarius balansą, paaiškėja, kad bendro turto liko, jis padalijamas sutuoktiniams lygiomis dalimis, išskyrus CK nustatytas išimtis (CK 3.118 straipsnio 4 dalis). Šios nuostatos reiškia, kad sutuoktinai negali išsispręsti tarpusavio kompensacinių klausimų tol, kol nepasibaigia jų prievoliniai santykiai su kreditoriais.

Iš nagrinėjamoje byloje pateikto Radviliškio rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 17 d. sprendimo dėl atsakovų santuokos nutraukimo matyti, kad ištuokos byloje dalyvavęs atsakovų kreditorius „Swedbank“, AB, neatsisakė abiejų skolininkų solidariosios prievolės, aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė nuomonę šiuo klausimu. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad kreditorius atsisakė reikalavimo vieno iš bendraskolių naudai (CK 6.8 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl kreditorių interesų apsaugos ir sutuoktinių teisių pusiausvyros

 

Nagrinėjamoje situacijoje susidarė dviejų lygmenų santykiai: 1) sutuoktinių, kaip skolininkų, ir kreditoriaus santykiai (juos reglamentuoja ne tik šeimos teisės normos, bet ir prievolių teisės normos); 2) sutuoktinių tarpusavio turtiniai santykiai (juos reglamentuoja šeimos teisės normos). Teismas turi garantuoti ir sutuoktinių, ir kreditorių interesus, kurie ir vieni, ir kiti viešojo intereso atžvilgiu yra prioritetiškai saugotini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje S. J. v. A. J., byla Nr. 3K-3-482/2008). Kai šie interesai nesutampa, jų apsauga negali būti priešpastatoma, ji turi būti proporcinga. Proporcingumas pasiekiamas, kai taikomas toks teisinių santykių reguliavimas, kuris neužkirstų kelio apginti kitus teisėtus interesus, ir konkrečiu atveju būtų labiausiai socialiai pagrįstas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad solidarioji prievolė nepriklauso nuo skolininkų turto nuosavybės teisės formos – pavyzdžiui, sutuoktinių, kaip skolininkų, solidariosios prievolės tenkinamos iš bendro turto (turimo bendrosios jungtinės nuosavybės teise), o jeigu tokio turto nėra – iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise turimo turto (CK 3.113 straipsnis).

Santuokos nutraukimas įstatymuose nenustatytas kaip pagrindas pasibaigti bent vieno iš sutuoktinių – solidariųjų skolininkų pagal sutartį – pareigai atsakyti kreditoriams pagal solidariąją prievolę (pagrindinę). Akivaizdu, kad toks prievolės transformavimas esmingai pakenktų kreditoriaus interesams. Bendraskoliai savo turtinių santykių negali spręsti trečiųjų asmenų – kreditorių – sąskaita, nes solidariąją prievolę pakeitus į dalinę arba asmeninę kyla grėsmė, kad prievolė bus neįvykdyta visiškai ar iš dalies. Tais atvejais, kai santuokos nutraukimo momentu sutuoktiniai neturi bendro turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas jų santuokos metu prisiimtoms solidariosioms prievolėms įvykdyti, arba tokio turto neužtenka kreditoriaus reikalavimams visiškai patenkinti, o prievolių vykdymo terminas nepasibaigęs, tai solidariųjų prievolių pakeitimas į dalines reikštų jų teisių apsaugą kreditorių teisių suvaržymo sąskaita. Kita vertus, toks pat sutuoktinių interesų gynimo efektas gali būti pasiektas taikant CK nustatytus kompensacinį bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimo atlyginimą.

 

Dėl laidavimo pabaigos

 

Jeigu ir būtų laidavimas, nors jo nagrinėjamo ginčo atveju nėra, nepagrįstas yra kasatorės argumentas, kad laidavimo sutartys yra pasibaigusios (tai pripažino ir bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai). Atsižvelgdama į tai, kad kasacinio teismo pagrindinė funkcija yra užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje, ir siekdama užtikrinti vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant CK 6.88 straipsnį, kuriame reglamentuojama terminuoto laidavimo pabaiga, išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamojoje byloje pasisako dėl laidavimo civilinių teisinių santykių kvalifikacijos.

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai išaiškino laidavimo prievolės pabaigą, nes nurodė, kad ieškovo ir kasatorės sudarytos laidavimo sutartys pasibaigė, kreditorius (ieškovas) nepareiškė laiduotojai (kasatorei) ieškinio per CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą – per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal bendrąją taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip aksesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Aptariama sutarties sąlyga vertintina kaip įstatymo neuždraustas kitoks šalių susitarimas. Šiuo atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Toks šalių susitarimas atitinka Konstitucijos 46 straipsnyje nustatytą asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principą.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su teisės normų, reglamentuojančių laiduotojo atleidimą nuo atsakomybės (CK 6.86 straipsnis), aiškinimu ir taikymu, išplėstinė teisėjų kolegija nepasisako, nes tai nesusiję su šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalyku, juolab kad ginčo atveju neatsirado laidavimo santykių.

 

Dėl žyminio mokesčio už priešieškinį

 

Kasaciniame skunde nurodoma, kad kasatorei turėtų būti priteista dalis už priešieškinį sumokėto žyminio mokesčio, nes pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino priešieškinį. Atsižvelgiant į tai, kad priešieškinio reikalavimų patenkinimas neturėjo įtakos ieškinio reikalavimų patenkinimui ir galutiniam bylos rezultatui, nes jis būtų toks pat tiek atmetus, tiek ir patenkinus priešieškinį, darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai kasatorei nepriteisė žyminio mokesčio už priešieškinį.

Kiti kasacinio skundo argumentai nedaro įtakos kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui, yra išvestiniai iš argumentų, kurie nagrinėti šioje byloje, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

 

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo kasacinio skundo argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties. Kasacinis teismas turi teisę taikyti teisės normas žemesniųjų instancijų teismų nustatytoms aplinkybėms, neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo, jeigu nereikia nustatyti naujų faktų (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Tokiais atvejais kasacinis teismas turi teisę perkvalifikuoti žemesniųjų instancijų teismų nustatytas faktines aplinkybes, jeigu žemesnieji teismai jas kvalifikavo netinkamai. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijama kasatorės solidarioji prievolė atsirado ne CK 3.109 ar 6.81 straipsnių, bet sutarčių pagrindu (CK 6.881, 6.886 straipsniai). Kasaciniam teismui perkvalifikavus ginčo santykį, rezultatas nesikeičia, todėl byloje priimti teismų sprendimas ir nutartis paliktini galioti, bet kitais teisiniais motyvais.

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

 

 

nutaria:

 

 

 

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai

Janina Stripeikienė

 

 

 

Egidijus Baranauskas

 

 

 

Česlovas Jokūbauskas

 

 

 

Gintaras Kryževičius

 

 

 

Egidijus Laužikas

 

 

 

Sigita Rudėnaitė

 

 

 

Pranas Žeimys