Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-10-12][nuasmeninta nutartis byloje][2AT-46-1073-2018].docx
Bylos nr.: 2AT-46-1073/2018
Bylos rūšis: administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius 191688326 institucija/pareigūnas, surašęs ATP protokolą
Kategorijos:
16.9.7. Nežymų sveikatos sutrikdymą ir turto sugadinimą nulėmęs Kelių eismo taisyklių pažeidimas (ANK 423 str.)
16.9. Administraciniai nusižengimai, susiję su transporto priemonių vairavimo ir eksploatavimo tvarkos pažeidimu (ANK 415-417, 420-433 str.):
15. Administraciniai nusižengimai, susiję su transportu ir kelių ūkiu (ANK 370-463 straipsniai)
16. Administraciniai nusižengimai, susiję su transportu ir kelių ūkiu (ANK 370-463 straipsniai)

?Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

 

 

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-46-1073/2018

                                Teisminio proceso Nr. 4-68-3-03072-2017-3

                                Procesinio sprendimo kategorija 16.9.7 (S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. spalio 11 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos N. E. ir jos atstovo advokato Remigijaus Voliko prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Bylos esmė

 

1.       Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus Paieškos poskyrio vyresnioji specialistė Rasa Levišauskaitė 2017 m. lapkričio 15 d. N. E. surašė administracinio nusižengimo protokolą už tai, kad ji 2017 m. rugsėjo 19 d. apie 12.04 val. Vilniuje, Verkių g. 34, vairavo automobilį „Renault Espace“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdama teisės vairuoti, važiuodama atbula atsitrenkė į šiukšlių dėžę, ją apgadino ir padarė turtinės žalos. Iš eismo įvykio vietos pasitraukė pažeisdama Kelių eismo taisykles (toliau – ir KET). Šiais savo veiksmais N. E. padarė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 423 straipsnio 1 dalyje ir 426 straipsnio 1 dalyje, bei pažeidė KET 9,14, 114, 222 straipsnius.

 

2.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimu N. E. pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą ANK 423 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta administracinė nuobauda – 430 Eur bauda. N. E. administracinio nusižengimo teisena, pradėta pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį, nutraukta.

 

3.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 1 d. nutartimi netenkino N. E. atstovo advokato Remigijaus Voliko apeliacinio skundo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimą paliko nepakeistą.

4.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktos N. E. ir jos atstovo advokato Remigijaus Voliko prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta. 

 

         II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį argumentai

 

5.       Pareiškėjai prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 1 d. nutartį bei administracinio nusižengimo teiseną N. E. nutraukti. Pareiškėjai prašyme nurodo:

 

5.1.        Administracinio nusižengimo byla atnaujintina, nes teismai padarė esminius materialiųjų teisės normų pažeidimus (ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

 

5.2.        Teismai, taikydami Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 13 straipsnio 5 dalį (motorinės transporto priemonės vairuotojas privalo su savimi turėti ir tikrinančio pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą), netinkamai aiškino šią teisės normą. Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 m. Paryžiaus automobilių eismo konvencijos, 1949 m. Ženevos kelių eismo konvencijos ir 1968 m. Vienos kelių eismo konvencijos reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Teismai nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. IV-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 2 punktu, kuris nustato, kad nuolatinė gyvenamoji vieta yra asmens gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių. Šiose taisyklėse nėra numatyta pareiga užsienio šalių piliečiams keisti užsienio šalyse išduotus vairuotojo pažymėjimus į Lietuvos Respublikos išduodamus vairuotojo pažymėjimus, tik 13 punktas reglamentuoja, kad užsienyje išduoti dokumentai turi būti teisės aktų nustatyta tvarka legalizuoti, išskyrus atvejus, kai pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ar Europos Sąjungos teisės aktus dokumentas neturi būti legalizuotas, todėl šios taisyklės niekaip neįpareigoja asmens legalizuoti tarptautinio vairuotojo pažymėjimo, išduoto šalyje, prisijungusioje prie 1968 m. lapkričio 8 d. Vienoje pasirašytos Kelių eismo konvencijos. Teisės aktuose vartojamos sąvokos „nuolatinė gyvenamoji vieta“ ir „nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas“ nėra tapačios. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Tai yra konkretus kadastrinis adresas, įvairiuose teisės aktuose apibrėžiamas gyvenamų dienų skaičiumi per kalendorinius metus bei pasirenkamas paties fizinio asmens išreiškiama valia. Nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas yra asmens teisinis statusas, Administracinių nusižengimų kodekso 423 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamas asmens teisėmis bei pareigomis Lietuvos Respublikai ir Lietuvos Respublikos įsipareigojimais šiam asmeniui. Nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas – užsienietis apibrėžiamas teisių ir pareigų visuma būtent dėl šio statuso jam suteikimo. Nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo užsieniečio teisės ir pareigos yra gerokai platesnės apimties nei tokio statuso neturinčio užsieniečio ir neretai jos yra artimos piliečių teisėms ir pareigoms. 2004 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 14 dalis nustato, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką, o pagal 15 dalį Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Gyvenančio Lietuvos Respublikoje užsieniečio statusas, suteikiant jam laikinojo ar nuolatinio gyventojo statusą, yra skirtingas ne tik nustatytomis prievolėmis ar teisėmis, jis iš esmės skiriasi paties užsieniečio valios išreiškimo galimybėmis norint gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 39 straipsnis nustato, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi ar gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas. Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 124 straipsnio 1 dalis numato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos, tačiau 54 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsienietis nepraranda teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tik dėl to, kad jo turimo leidimo nuolat gyventi galiojimo laikas yra pasibaigęs. Tai rodo, kad nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusą turinčio užsieniečio gyvenimas Lietuvoje priklauso tik nuo jo apsisprendimo. Tuo tarpu laikinojo Lietuvos Respublikos gyventojo statusą turinčio užsieniečio gyvenimas Lietuvoje yra sąlygojamas valstybės jam suteikto gyvenimui nustatyto laikotarpio bei daugelio nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, trečiųjų asmenų veiksmų ir valstybės institucijų priimamų sprendimų. Nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo užsieniečio statusas, analogiškai kaip ir piliečio statusas, negali būti traktuojamas skirtingai taikant Lietuvos Respublikos įstatymus. N. E. yra Rusijos Federacijos pilietė, jos gyvenimo Lietuvos Respublikoje tvarką ir jos teisinį statusą nustato Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, todėl sprendžiant N. E. teisinės padėties klausimą, siekiant išsiaiškinti, laikina ar nuolatinė Lietuvos Respublikos gyventoja ji yra, turi būti vadovaujamasi būtent šio įstatymo nuostatomis. N. E. 2017 m. rugsėjo 17 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis. Šis leidimas nepatvirtina N. E. nuolatinio gyventojo Lietuvos Respublikoje statuso, nesuteikia jai nuolatinio gyventojo teisių ir pareigų, N. E. Lietuvos Respublikoje niekada nebuvo suteiktas nuolatinio gyventojo statusas ar išduotas tokį statusą patvirtinantis dokumentas, todėl kitais įstatymais numatomos prievolės nuolatiniams Lietuvos Respublikos gyventojams N. E. negali būti taikomos. SEAKĮ 13 straipsnio 5 dalies nuostata, kad 1968 m. Vienos kelių eismo konvencijos reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, negali būti aiškinama per plačiai ir negali prieštarauti Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatoms. Teismai netinkamai pritaikė materialiąsias teisės normas, nes padarė nepagrįstą išvadą, kad Rusijos Federacijoje N. E. išduotas vairuotojo pažymėjimas nepripažįstamas, todėl ji vairavo automobilį neturėdama tam teisės.

 

6.       Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos vyriausiasis specialistas Renatas Ivanauskas atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patrauktos N. E. ir jos atstovo advokato Remigijaus Voliko prašymą nurodo, kad prašymas yra iš dalies pagrįstas ir Vilniaus apskrities VPK palieka teismui spręsti klausimą dėl N. E. ir jos atstovo prašyme keliamų reikalavimų. Atsiliepime į prašymą nurodoma:

 

6.1.        Pagal SEAKĮ 13 straipsnio 5 dalies nuostatas, 1926 m. Paryžiaus automobilių eismo konvencijos, 1949 m. Ženevos kelių eismo konvencijos ir 1968 m. Vienos kelių eismo konvencijos reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. SEAKĮ neapibrėžia nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo sąvokos. Pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnį Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje (toliau – leidimas nuolat gyventi) – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Iš duomenų, suvestų į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos centrinį duomenų banką, matyti, kad N. E. nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. yra išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

 

6.2.        Įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties nuolatinio gyventojo statusas yra įtvirtintas nuo 2006 m. gruodžio 16 d., tačiau aiškinant nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo sąvoką teismų praktikoje į užsieniečių teisinę padėtį reguliuojantį norminį teisės aktą neatsižvelgiama. SEAKĮ 13 straipsnio 5 dalies nuostata teisingumą vykdančių institucijų yra aiškinama akcentuojant dėmesį į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) nustatytą teisinį reglamentavimą (pvz., Vilniaus miesto apylinkės teismo byla Nr. A2.6.-10388-271/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. N261-1104/2012; Kauno apygardos teismo byla Nr. AN2-495- 238/2017). Šių Taisyklių 2 punkte nuolatinė gyvenamoji vieta nurodoma kaip pareiškėjo gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to pakaitomis gyvena skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei pareiškėjas čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai pareiškėjas užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduotį); mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo. N. E. nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. yra išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, 2012 m. rugsėjo 28 d. ji deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, N. E. su Lietuva taip pat sieja asmeniniai ryšiai, nes čia gyvena jos vaikas S. E.. Nuo 2012 m. sausio 12 d. pareiškėja dirba UAB „Inovacinio stiliaus linija“, yra šios įmonės direktorė. Vadovaujantis Taisyklėmis, pažeidimų padarymo metu – 2017 m. rugsėjo 19 d. – N. E. buvo nuolatinė Lietuvos Respublikos gyventoja, jos turimas tarptautinis vairuotojo pažymėjimas Lietuvos Respublikoje negaliojo. Norėdama vairuoti Lietuvoje N. E. turėjo pakeisti nacionalinį vairuotojo pažymėjimą į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikiusi vairavimo egzaminą (Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 40 punktas). Neįvykdžiusi poįstatyminio teisės akto reikalavimų N. E. neturėjo teisės vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikos teritorijoje.

 

6.3.        Įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo nutartims Nr. AN2-70-655/2018, AN2-150-851/2018 N. E. kreipėsi į VĮ „Regitra“ ir 2018 m. gegužės 10 d. jai buvo išduotas dešimt metų galiojantis vairuotojo pažymėjimas.

 

                                            III.        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

 

7.       Pareiškėjų N. E. ir jos atstovo advokato Remigijaus Voliko prašymas atmestinas.

 

Dėl Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 423 straipsnio 1 dalies taikymo

 

8.       Pareiškėjai netinkamą ANK 423 straipsnio 1 dalies taikymą motyvuoja tuo, kad, kaip jie tvirtina, Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems 1926 m. Paryžiaus automobilių eismo konvencijos, 1949 m. Ženevos kelių eismo konvencijos ir 1968 m. Vienos kelių eismo konvencijos reikalavimus atitinkančius nacionalinius ir tarptautinius vairuotojo pažymėjimus, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Šie pareiškėjų argumentai yra nepagrįsti.

 

8.1.        Lietuvos Respublika 1991 m. lapkričio 20 d. prisijungė prie 1968 m. Vienos kelių eismo konvencijos (įsigaliojo 1992 m. lapkričio 20 d.) (toliau – Konvencija). Pagal Konvencijos 41 straipsnio 2 dalį šalys pripažįsta, kad: a) visi nacionaliniai vairuotojo pažymėjimai, surašyti atitinkamos šalies valstybine kalba ar viena iš susitariančiosios šalies valstybinių kalbų, arba ne valstybine kalba surašyti pažymėjimai, prie kurių pridedamas patvirtintas vertimas, ir b) visi nacionaliniai vairuotojo pažymėjimai, atitinkantys šios Konvencijos 6 priedo nuostatas, ir c) visi tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai, atitinkantys šios Konvencijos 7 priedo nuostatas, leidžia vairuoti jų teritorijose pažymėjime įrašytai kategorijai priskiriamą transporto priemonę, jeigu tas pažymėjimas galioja ir jeigu jį išdavė kita susitariančioji šalis ar jos administracijos padalinys arba jų tinkamai įgaliota organizacija. Šios dalies nuostatos netaikomos mokomų vairuoti asmenų pažymėjimams.

 

8.2.        Atkreiptinas dėmesys, kad Konvencijos 41 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos neįpareigoja susitariančiųjų šalių: a) pripažinti nacionalinius ar tarptautinius pažymėjimus galiojančiais, jeigu jie išduoti kitos susitariančiosios šalies teritorijoje asmenims, kurie išduodant pažymėjimą paprastai gyveno jų teritorijose arba kurie vėliau apsigyveno jų teritorijose; b) pripažinti pirmiau nurodytus pažymėjimus galiojančiais, jeigu jie išduoti vairuotojams, kurių įprastinė gyvenamoji vieta išduodant pažymėjimą buvo už teritorijos, kurioje išduotas vairuotojo pažymėjimas, ribų arba kurie vėliau apsigyveno kitoje teritorijoje.

 

8.3.        Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.

 

8.4.        Analizuojant teisės aktus, reglamentuojančius teisės vairuoti transporto priemones suteikimą ir vairuotojo pažymėjimo išdavimą Lietuvos Respublikoje, matyti, jog Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisė vairuoti motorines transporto priemones ar jų junginius su priekabomis, traktorius, savaeiges mašinas suteikiama Lietuvos Respublikoje gyvenantiems, ne jaunesniems kaip šiame įstatyme nustatyto amžiaus asmenims, kurių sveikatos būklė yra tinkama vairuoti, mokantiems KET, išmanantiems kitus teisės aktus, reglamentuojančius kelių eismą, mokantiems vairuoti, nustatyta tvarka išlaikiusiems egzaminus ir turintiems vairuotojo pažymėjimą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisė vairuoti motorines transporto priemones, traktorius, savaeiges mašinas nesuteikiama, jei nėra pasibaigęs šios teisės atėmimo, įstatymų nustatyta tvarka paskirto asmeniui už KET pažeidimus, tarp jų ir už transporto priemonės vairavimą neturint tam teisės, terminas.

 

8.5.        Pagal SEAKĮ 13 straipsnio 5 dalį motorinės transporto priemonės, traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo su savimi turėti ir policijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijų, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ar muitinės pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registravimo, privalomosios techninės apžiūros dokumentus, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą) ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų bei KET nustatytus dokumentus, taip pat leisti jiems patikrinti vairavimo ir poilsio trukmei nustatyti įteisintų prietaisų rodmenis. Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 m. Paryžiaus automobilių eismo konvencijos, 1949 m. Ženevos kelių eismo konvencijos ir 1968 m. Vienos kelių eismo konvencijos reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei asmuo nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas.

 

8.6.        Šie užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai nepripažįstami, jei jų turėtojui nėra sukakę šio įstatymo nustatyto amžiaus arba jei vairuotojo pažymėjimai buvo išduoti asmenims, kuriems atimta teisė vairuoti transporto priemones ar kurie nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti po to, kai ji buvo atimta. Be to, nepripažįstami vairuotojo pažymėjimai, išduoti asmenims, kuriems vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar vairuotojo pažymėjimas atimtas jį išdavusioje valstybėje.

 

8.7.        Sistemiškai ir lingvistiškai aiškinant Konvencijos 47 straipsnio 7 dalies ir SEAKĮ 13 straipsnio 5 dalies nuostatas, Lietuvos Respublika gali pripažinti negaliojančiu 1926 m. Paryžiaus automobilių eismo konvencijos, 1949 m. Ženevos kelių eismo konvencijos ir 1968 m. Vienos kelių eismo konvencijos susitariančiosiose šalyse išduotą vairuotojo pažymėjimą nuo to momento, kai jo turėtojas tapo nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, ir nustatyti tokių pažymėjimų keitimo tvarką.

 

9.       SEAKĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte nustatyta, kad, užtikrindama eismo saugumą, Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliotos institucijos, suderinusios su Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, nustato motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo išdavimo, teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarką.

 

10.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (Žin., 2000, Nr. 92-2883; 2007, Nr. 128-5213) 10 straipsnio 5 dalies 5 punktu ir įgyvendinant 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų (nauja redakcija) (OL 2006 L 403, p. 18), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintos Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklės.

 

10.1.        Taisyklių 37 punkte nustatyta, kad pareiškėjo, turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne ES ar Europos ekonominei erdvei (toliau – ir EEE) priklausančioje valstybėje (toliau – trečioji šalis), kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius teorijos ir praktikos egzaminus. Šių egzaminų laikyti nereikalaujama, jei visos keičiamame nacionaliniame vairuotojo pažymėjime nurodytos motorinių transporto priemonių kategorijos buvo įgytos ES ar EEE valstybėje, taip pat jei nacionalinis vairuotojo pažymėjimas išduotas valstybės, keičiančios Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimus abipusio susitarimo sąlygomis ir kitais tarptautinėse sutartyse ar ES teisės aktuose numatytais atvejais.

 

10.2.        Pareiškėjai teigia, kad teismai, aiškindami nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo sąvoką, turėjo vadovautis užsieniečių padėtį reglamentuojančiu Įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties ir sieti ją su šio asmens turimais leidimais – laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties turi siauresnę taikymo sritį nei kiti įstatymai, nustatantys nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo požymius, jis skirtas kai kuriems asmenų, atvykusių iš ne Europos Sąjungos šalių, teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimams reguliuoti. Tuo tarpu vairuotojo pažymėjimo legalizavimo klausimas yra platesnio turinio – taikytinas platesniam asmenų ratui bei įvairesnėms teisinėms situacijoms. Pažymėtina, kad tiesiogiai nuolatinė Lietuvos Respublikos gyventojo sąvoka yra aptarta vieninteliame Lietuvos Respublikos norminiame dokumente, t. y. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, kurio 4 straipsnyje yra nurodyti šie nuolatinį Lietuvos Respublikos gyventoją apibūdinantys požymiai – 1) fizinis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta mokestiniu laikotarpiu yra Lietuvoje, arba 2) fizinis asmuo, kurio asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta mokestiniu laikotarpiu yra veikiau Lietuvoje nei užsienyje, arba 3) fizinis asmuo, kuris mokestiniu laikotarpiu Lietuvoje išbūva ištisai arba su pertraukomis 183 arba daugiau dienų. 183 dienų laikotarpio apskaičiavimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija ir t. t. Todėl aiškinant ją sistemiškai kartu su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kurios nustato, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta reiškia asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta; fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais, teigtina, kad loginė ir lingvistinė šių požymių analizė neduoda pagrindo juos sieti išimtinai su kokia nors leidimų sistema. Atitinkamai vadovaujantis šiais požymiais nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo samprata yra aptariama ir poįstatyminiame norminiame dokumente – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintose Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklėse, t. y. ji niekaip nėra siejama su leidimais asmeniui gyventi Lietuvos Respublikoje. Šių Taisyklių 2 punkte nuolatinė gyvenamoji vieta nurodoma kaip pareiškėjo gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių, arba jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei pareiškėjas čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai pareiškėjas užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduotį); mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo. Šiuos aspektus pabrėžė abiejų instancijų teismai savo sprendimuose.

 

10.3.        Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis yra nustatyta, kad N. E. nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. yra išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, jie nuolat pratęsiami; 2012 m. rugsėjo 28 d. ji deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje; N. E. su Lietuva taip pat sieja asmeniniai ryšiai, nes čia gyvena jos vaikas S. E.. Nuo 2012 m. sausio 12 d. pareiškėja dirba UAB „Inovacinio stiliaus linija“, yra šios įmonės direktorė, taigi su Lietuva ją sieja ir ekonominiai ryšiai. Taigi, vadovaujantis nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo apibrėžtimi Lietuvos Respublikos norminiuose dokumentuose, darytina išvada, kad KET pažeidimų padarymo metu – 2017 m. rugsėjo 19 d. – N. E. buvo nuolatinė Lietuvos Respublikos gyventoja.

 

10.4.        Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėja turėjo Rusijos Federacijos išduotą vairuotojo pažymėjimą, kuris turi būti pripažįstamas keistinu Lietuvoje ir tuo pagrindu, kad Rusijos Federacija neįeina į Europos Sąjungos ir Europos ekonominei erdvei priklausančių šalių sąrašą, tačiau yra ratifikavusi Vienos kelių eismo konvenciją, todėl šios šalies išduotas pažymėjimas Lietuvos Respublikoje galioja tik 185 dienas. 

 

11.       Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismai sprendimuose teisingai aiškino teisės normas ir jas taikė. Nenustačius, kad buvo padarytas materialiosios teisės pažeidimas, pareiškėjų prašymas panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti negali būti tenkinamas.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Administracinėn atsakomybėn patrauktos N. E. ir jos atstovo advokato Remigijaus Voliko prašymą atmesti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistus.

 

 

Teisėjai                                                                Aurelijus Gutauskas

 

 

                                                                                                            Vytautas Masiokas

 

 

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė


Paminėta tekste:
  • A2.6.-10388-271/2015
  • AN2-70-655/2018