Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-442-673-14].doc
Bylos nr.: A-442-673-14
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos 191351679 atsakovas
UAB "Ortobatas" 134248384 pareiškėjas
Kategorijos:
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.25. Kitos bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1. ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
1.5. Sveikatos apsauga
3. ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
3.21. Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. A442-673/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01171-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 5 (S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. kovo 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ortobatas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ortobatas“ skundą atsakovui Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.

 

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: 1) Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK) 2011 m. balandžio 26 d. posėdžio protokolą Nr. 7K-54; 2) VLK 2011 m. balandžio 29 d. raštą „Dėl skundo“ Nr. 4K-26-3529; 3) VLK ekspertizės 2011 m. kovo 16 d. protokolo Nr. 7K-40 išvadų dalies 1 ir 2 punktus, nutariamosios dalies 1 ir 2 punktus bei nurodymų ir rekomendacijų dalies 1 ir 2 punktus.

Paaiškino, kad skundžiami 2011 m. balandžio 26 d. VLK posėdžio protokolas ir 2011 m. balandžio 29 d. raštas yra nepagrįsti bei neteisėti, 2011 m. balandžio 29 d. VLK raštas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų formalių reikalavimų. Atsakovas nepaisė pareiškėjo prašymo per 5 darbo dienas informuoti apie pareiškėjo skundo priėmimą ir tolesnę nagrinėjimo eigą bei taikytinas procedūras. Teigė, kad 2011 m. kovo 16 d. VLK posėdžio protokole klaidingai nurodyta, kad pareiškėjo atstovas advokatas R. Simaitis nagrinėjime nedalyvavo ir neprieštaravo, kad skundas būtų nagrinėjamas jam nedalyvaujant. Su pareiškėjo atstovais dėl nagrinėjimo datos susisiekta nebuvo. Pareiškėjo nuomone, VLK patikrinimą atliko taikydama netinkamas tikrinimo priemones ir metodus, neįvertinusi ortopedinių priemonių skyrimo konkretiems pacientams medicininio tinkamumo ir pagrįstumo. Tvirtino, kad VLK atliko nevisapusišką ir neišsamų patikrinimą, o ekspertizės protokolo išvados nepagrįstos. Pareiškėjas skunde VLK buvo nurodęs, kad yra pasirengęs teikti papildomą informaciją, bet VLK į tai neatsižvelgė. Atsakovas nesivadovavo Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniuose įtvirtintais objektyvumo, teisėtumo, proporcingumo ir skaidrumo principais. Kadangi tiek į 2011 m. kovo 16 d. ekspertizės protokolui, tiek ir 2011 m. balandžio 26 d. posėdžio protokolui parengti sudarytų komisijų sudėtį įėjo tie patys darbuotojai, nebuvo užtikrinta objektyvi ir nešališka procedūra. Taip pat pareiškėjui kilo abejonių dėl VLK direktoriaus įsakymu sudarytos komisijos reikalingo išsilavinimo ir žinių. Teigė, kad ortopedijos techninių priemonių aprašymas, patvirtintas VLK 2009 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 1K-187, jo atžvilgiu taikytas neteisėtai, nes tikrinamu laikotarpiu dar negaliojo. VLK patikrinimo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-534 patvirtintas Ortopedijos techninių priemonių, kurių įsigijimo išlaidos ar jų dalis kompensuojamos iš valstybės biudžeto, bazinių kainų sąrašas (2008 m. sausio 11 d. įsakymo Nr. V-13 redakcija) (toliau – ir Ortopedijos techninių priemonių bazinių kainų sąrašas), kurio 56 punkte nėra apibrėžta, kad AD5-1-4 tipo grupės ortopedinė avalynė gali būti skiriama tik suaugusiems. Pareiškėjas negali būti baudžiamas dėl Ortopedijos techninių priemonių bazinių kainų sąrašo 57 punkto pažeidimo, nes šiame punkte nėra įtvirtinto jokio draudimo taikyti 56 punktą ir esant indikacijoms skirti AD5-1-4 tipo grupės ortopedinę avalynę pacientams, nepriklausomai nuo jų amžiaus. Pabrėžė, kad ortopedinės avalynės suaugusiems tipų grupės AD5-1-4 ir vaikams tipų grupės AD5-2 gamyboje taikomos skirtingos technologijos. UAB „Ortobatas“ direktoriaus įsakymu sudaryta komisija padarė išvadą, kad pacientams parenkant gaminius buvo mediciniškai pagrįstai skiriama AD5-1-4 tipo grupės ortopedinė avalynė. Kadangi VLK atlikto patikrinimo metu nei vienas iš pacientų konkrečių nusiskundimų ortopedine avalyne neturėjo, VLK teiginiai dėl to, kad buvo padaryta žala pacientų sveikatai, yra nepagrįsti. VLK direktoriaus 2006 m. kovo 31 d. įsakymu patvirtinto Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 15.6 punkte nėra įtvirtinti reikalavimai dėl termino, per kurį apdraustasis privalo kreiptis dėl ortopedijos techninės priemonės kaip dažnai ortopedijos įmonė jam privalo skirti naują ortopedinę avalynę. Todėl pareiškėjas Aprašo nuostatų nepažeidė. 2011 m. kovo 16 d. ekspertizės protokole nėra aiškiai nurodytas teisinis pagrindas ir motyvai, pažeidimai konstatuoti nevisapusiškai įvertinus visą reikšmingą medžiagą. Atsakovas žalos dydį nustatė nesivadovaudamas objektyvumo ir proporcingumo principų reikalavimais, neatsižvelgęs į tai, kad gaminiai buvo pagaminti ir išduoti pacientams. Skaičiuojant žalą turėtų būti imamas tik skirtumas tarp ortopedijos gaminių kainų, o ne visa brangesnio ortopedijos gaminio kaina. Pareiškėjo atžvilgiu buvo skirtos dvi skirtingo pobūdžio sankcijos baudos bei ortopedijos technikos priemonių užsakymų anuliavimas. Sankcijų taikymo atsakovas nemotyvavo ir teisiškai nepagrindė. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ir ATPK) nenumatyta atsakovo teisė skirti baudas ar kitokio pobūdžio sankcijas dėl Apraše įtvirtintų reikalavimų pažeidimų. Nei Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 29 straipsnis, nei Biudžetinių įstaigų įstatymas nenustato VLK teisės taikyti sankcijas. Pagal Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. V-541 VII skyriaus bei Standartizacijos įstatymo 7 straipsnio nuostatas ortopedijos technikos priemonių gaminiai yra patvirtinami įmonės standartu, o ne VLK technologiniais aprašymais, todėl atsakovas netinkamai įvertino, kad AD5-1-4 ir AD5-2 tipo grupės avalynės yra vienodo sudėtingumo lygio. Ortopedinė avalynė yra individualaus naudojimo gaminys, todėl technologiniai procesai kiekvienam gaminiui turi būti patvirtinti įmonės standartu. Taip pat nurodė, kad atsakovas vadovavosi 2010 metų Aprašo 49 punkto redakcija, tačiau galimas pareiškėjo pažeidimas buvo padarytas 2009 metais, o tuo metu Aprašo redakcija, nei aukštesnės galios teisės aktai, nenumatė galimybės nei skirti baudas, nei anuliuoti užsakymus. Taip pat prašė teismo atsižvelgti ir į senaties terminus, jei visgi bauda buvo paskirta administracine tvarka ar išeinant iš civilinės teisės santykių. Atsakovas taip pat netyrė ir faktinių aplinkybių dėl vaikų, kuriems skirtos suaugusiųjų avalynės, pėdų dydžių ir kitų aspektų.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad VLK ir pareiškėjas 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė sutartį Nr. 255 „Dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis“, kurią 2009 m. birželio 30 d. dalinai pakeitė (toliau – ir Sutartis). Visi pareiškėjo skundžiami atsakovo sprendimai buvo kildinami iš Sutarties arba su ja susiję. Kartu su VLK 2011 m. balandžio 29 d. raštu „Dėl skundo“ Nr. 4K-26-3529 pareiškėjui buvo pateiktas VLK 2011 m. balandžio 26 d. posėdžio protokolas, kuriame nurodyti teisės aktai ir Sutarties nuostatos, kuriomis rėmėsi VLK komisija, bei išdėstytos faktinės aplinkybės. Toks dokumentų rengimo ir pateikimo suinteresuotiems asmenims būdas yra įtvirtintas Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklėse, patvirtintose Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 19. VLK 2011 m. balandžio 29 d. raštas „Dėl skundo“ turėtų būti vertinamas kaip lydraštis, todėl jam netaikytini reikalavimai, kurie nustatyti individualiam administraciniam aktui. Atsakovas vadovavosi ne tik viešąjį administravimą reglamentuojančiais teisės aktais, bet ir Sutarties nuostatomis. Pareiškėjo pažeidimai, vykdant šią Sutartį, sukūrė teisines prielaidas taikyti sankcijas, kurios numatytos Sutarties 6.3 punkte. Pareiškėjo ginčijamus pažeidimus vertino gydytojai, teisininkai, reabilitacijos bei slaugos specialistas ir buhalterė. Toks įvairių dalykų žinovų spektras leido VLK komisijoms priimti ir kompetentingus, ir objektyvius sprendimus. VLK komisija, priimdama sprendimus, procedūrinių pažeidimų nepadarė ir apie jos posėdžio vietą ir laiką telefonu 2011 m. balandžio 19 d. pranešė pareiškėjo advokato darbovietei. Nuo 2011 m. kovo 16 d. pareiškėjas ir jo atstovas turėjo galimybę, vadovaudamiesi Sutarties 6.3.2 punkto nuostatomis, teikti visus su ginčo dalyku susijusius dokumentus. Vadovaujantis Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių bei kitų įmonių ir įstaigų, sudariusių sutartis su Valstybine ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar teritorinėmis ligonių kasomis, kontrolės tvarkos aprašu, patvirtintu VLK direktoriaus 2006 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 1K-41, 2010 metais buvo atlikti ortopedijos įmonių planiniai tikrinimai. 2010 m. rugpjūčio 11 d. VLK direktoriaus įsakymu Nr. 1K-154 „Dėl ortopedijos įmonių tikrinimo“ patvirtintas Ortopedijos įmonių, 2009 metais sudariusių sutartis su VLK, tikrinimo planas ir Ortopedijos įmonių tikrinimo rekomendacijos. Remiantis minėtais teisės aktais, 2010 m. rugpjūčio 24 d. atliktas pareiškėjo patikrinimas. 2010 m. spalio 27 d. surašyta pažyma dėl UAB „Ortobatas“ planinio tikrinimo Nr. 7K-86. VLK specialistai nustatė, kad pareiškėjas vaikams skiria ortopedijos technines priemones, kurias galima skirti tik suaugusiems. 2011 m. kovo 16 d. VLK ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos specialistai, priimdami sprendimus, rėmėsi išrašais iš medicininių dokumentų, analizavo Privalomojo sveikatos draudimo kompiuterizuotos informacinės sistemos SVEIDRA bei jos Ortopedijos posistemės duomenų bazėje tvarkomus duomenis, vertino 2010 m. spalio 27 d. pažymoje bei pareiškėjo 2010 m. lapkričio 11 d. rašte „Dėl pažymos dėl UAB „Ortobatas“ planinio tikrinimo“ pateiktus argumentus. Tikrinant pareiškėjo veiklą, kaip informacijos šaltinis buvo naudojami Ortopedijos duomenų bazės duomenys. 2011 m. balandžio 5 d. UAB „Ortobatas“ sudarytos komisijos patikrinimo akte pareiškėjas apsiribojo teiginiais apie vaikų, kuriems buvo skirtos suaugusiųjų ortopedinės priemonės, dideles pėdas, tačiau tai patvirtinančių duomenų nepateikė. Pareiškėjas, vaikams skirdamas AD5-1-4 suaugusiųjų ortopedinę avalynę, privalėjo vadovautis Aprašo 16 ir 18 punktų nuostatomis ir kreiptis į VLK sprendimų dėl vaistų ir medicinos pagalbos priemonių labai retoms ligoms ir būklėm gydyti kompensavimo ir dėl nenumatytų atvejų lėmimo komisiją ir šiai komisijai pateikti dokumentus, pagrindžiančius tokios avalynės poreikį. Pažymėjo, kad ortopedinės priemonės nors yra gaminamos individualiai, bet yra unifikuotos administravimo tikslais. Sutartyje nurodyta, kad AD5-1-4 tipo avalynė yra skirta suaugusiems, AD5-1-2 yra skirta vaikams, kas reiškia, kad ortopedijos priemonių unifikavimas pagal tipus buvo žinomas ir pareiškėjui. Baudos pareiškėjui skirtos remiantis Sutartimi, šiuo atveju pareiškėjui kilo ne administracinė, o sutartinė atsakomybė. Atsakovo priimti administraciniai aktai, kurie susiję su pareiškėjo teisių ir pareigų įgyvendinimu, yra pagrįsti įstatymais ir Sutartimi, todėl ji taip pat turi įstatymo galią. Dėl baudų skyrimo pagal Sutartį nurodė, kad šiuo atveju buvo panaudotos ir Civilinio kodekso normos, kurios gali būti taikomos viešosios teisės santykiams, kai tokio baudų skyrimo nenumato pastarosios teisės normos.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Administracinę bylą dalyje dėl VLK 2011 m. balandžio 29 d. rašto „Dėl skundo“ Nr. 4K-26-3529 panaikinimo nutraukė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šioje byloje teismas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kurio išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-492-4/2013 pripažino, kad Aprašas ta apimtimi, kiek jame nustatyta VLK teisė sudaryti sutartis su ortopedijos įmonėmis dėl ortopedijos techninių priemonių gamybos ir jų įsigijimo išlaidų kompensavimo, neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui, Sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnio 2 daliai, 30 straipsniui bei 33 straipsnio 1 ir 2 punktams; bei nutraukė norminę administracinę bylą dalyje dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo ištirti Aprašo 49 punkto (2010 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. V-345 redakcija) ta apimtimi, kiek jame nustatyta VLK teisė skirti baudas, atitiktį Sveikatos draudimo įstatymo 29 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui, bei dalyje dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo ištirti VLK direktoriaus 2006 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 1K-41 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų įmonių bei įstaigų, sudariusių sutartis su VLK ar teritorinėmis ligonių kasomis, kontrolės tvarkos aprašo (2010 m. gegužės 25 d. įsakymo Nr. 1K-101 redakcija) 54 punkto atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui, Sveikatos draudimo įstatymo 30 straipsniui ir 36 straipsnio 1 daliai. Šiame sprendime išplėstinė teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad Aprašu VLK pavesta funkcija sudaryti sutartis su ortopedijos įmonėmis dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, neprieštarauja šios institucijos tikslui bei kitoms jos funkcijoms, įtvirtintoms tiek Sveikatos draudimo įstatymu, tiek ir kitais teisės aktais. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog Sutarties, kurią vykdant ginčijami ortopedijos techninių priemonių užsakymai buvo pateikti apmokėjimui, galiojimo laikotarpiu, t. y. 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d., galiojusio Aprašo 49 punktas numatė tik bendro pobūdžio teisę bei pareigą VLK kontroliuoti ortopedijos įmones, joms vykdant teisės aktų bei sutarčių dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis reikalavimus, tačiau nenumatė jokių nuostatų dėl konkrečios šių įmonių atsakomybės. Tik sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. V-345 redakcija išdėsčius Aprašą, jo 49 punkte buvo nustatytas išsamus teisinis reguliavimas dėl VLK atliekamų kontrolės procedūrų bei galimų taikyti priemonių, inter alia VLK teisės taikyti baudas bei jų dydžio apskaičiavimo. VLK direktoriaus 2006 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 1K-41 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų įmonių bei įstaigų, sudariusių sutartis su VLK ar teritorinėmis ligonių kasomis, kontrolės tvarkos aprašo (2010 m. gegužės 25 d. įsakymo Nr. 1K-101 redakcija) (toliau – ir Kontrolės tvarkos aprašas) 54 punkto nuostatos vertintinos kaip vidaus administravimo pobūdžio nuostatos, nustatančios kilusių ginčų tarp VLK ir kontroliuojamosios įstaigos nagrinėjimo VLK organizavimo tvarką.

Teismas pažymėjo, kad Sveikatos draudimo įstatyme (29 straipsnyje) nenumatyta atvejų, kada VLK turi teisę taikyti sankcijas. Tuo tarpu Aprašo 49 punktas (2010 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. V-345 redakcija) nustato ortopedijos įmonių kontrolės, joms vykdant sutartis su VLK dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, procedūras. Teismas vadovavosi Sveikatos draudimo įstatymo 31 straipsnio 8 punktu, 33 straipsnio 68 punktais. Pažymėjo, jog šių įstatyminių nuostatų įgyvendinimui buvo patvirtintas Kontrolės tvarkos aprašas. Pažymėjo, kad būtent ekspertizės pažymoje turi būti pateikiama patikrinimo pažymoje pateiktų duomenų ir išvadų bei kontroliuojamosios įstaigos pateiktų paaiškinimų analizė ir motyvuotas įvertinimas. Teismas nurodė, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktą, Aprašą ir Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. birželio 10 d. įsakymą Nr. V-466 „Dėl ortopedijos techninių priemonių, kurių įsigijimo išlaidos kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, ir jų bazinių kainų sąrašų patvirtinimo“, kompetencija sudaryti sutartis su ortopedijos įmonėmis, gaminančiomis ortopedijos produktus, bei teisė šioms įmonėms kompensuoti iš privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSDF) biudžeto šių priemonių gamybos išlaidas suteikta VLK. Sutartis tarp VLK ir pareiškėjo, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-339/2008,  vertinta kaip administracinė. Pažymėjo, jog Sutarties nuostatos (su 2009 m. birželio 30 d. pakeitimais) iš esmės atkartoja Aprašo nuostatas, todėl UAB „Ortobatas“ ir VLK be išlygų yra taikomi tiek Aprašo, tiek ir Sutarties reikalavimai. Pareiškėjui pritaikytos sankcijos, kaip šalutinis sutarties turinio elementas, pareiškėjui netinkamai vykdžius sutarties sąlygas ir įsipareigojimus, nustatytus patikrinimo metu, kurios taikomos tik tuo atveju, kai Sutarties šalys pažeidžia jos reikalavimus. Atsižvelgiant į VLK 2010 m. spalio 27 d. pažymos dėl UAB „Ortobatas“ planinio tikrinimo Nr. 7K-86 duomenis, teismas konstatavo, kad vykdydamas pareiškėjo planinį patikrinimą, atsakovas tinkamai, vadovaudamasis įstatymais ir poįstatyminiais aktais, faktiniais duomenimis bei Sutarties nuostatomis, tikrino pareiškėjo veiklą dėl ortopedijos techninių priemonių (toliau – ir OTP) išdavimo pacientams, o duomenų, įrodančių, kad faktiniai duomenys, kuriais vadovavosi atsakovas, yra nepilni ir nevisapusiški, bylos nagrinėjimo metu pateikta nebuvo. Iš 2011 m. kovo 16 d. ekspertizės protokolo Nr. 7K-40 teismas sprendė, jog šiuo atveju atsakovas nustatė, kad pareiškėjas 2009 metais netinkamai pateikė VLK apmokėjimui užsakymus, kuriais buvo skirta brangesnė ne to tipo grupės ortopedinė avalynė, taip padidindamas PSDF kompensavimo išlaidas ir padarydamas 5 284 Lt žalą. Be to, nustatė, kad pareiškėjas 2009 metais nepagrįstai pateikė užsakymus dėl 8 OTP, dėl kurių užsakymai taip pat buvo anuliuoti, o Sutarties nuostatomis buvo skirta 10 proc. (418,4 Lt) bauda nuo neteisėtai atliktų OTP užsakymų. Iš sveikatos apsaugos ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-534 patvirtinto „Dėl ortopedijos techninių priemonių, kompensuojamų iš valstybės biudžeto, ir jų bazinių kainų sąrašo patvirtinimo“ ir sveikatos apsaugos ministro 2009 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. V-466 patvirtinto „Dėl ortopedijos techninių priemonių, kurių įsigijimo išlaidos kompensuojamos iš privalomojo sveikatos fondo biudžeto, ir jų bazinių kainų sąrašų patvirtinimo“ buvo matyti, kad pagal pareiškėjo nustatytas diagnozes vaikams nuo 4 metų šiuo atveju turėjo būti skiriama AD5-2 tipo ortopedinė avalynė vaikams (nors pagal šias diagnozes suaugusiems skiriama AD5-1 tipo avalynė), kuri yra pigesnė, tačiau svarbiausia atitinkanti vaikų poreikius. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad skyrė vaikams AD5-1 tipo avalynę dėl to, jog jų pėdos ilgis buvo didesnis, tačiau bylos nagrinėjimo metu nebuvo gauta šiuos duomenis parvirtinančių įrodymų bei nenurodyta, kokiais teisės aktais vadovavosi pareiškėjas, skirdamas suaugusiųjų avalynę vaikams. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas pateikė duomenis, patvirtinančius užsakymus, nors pagal Sutarties nuostatas galėjo tai padaryti. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo vadovautis ir Aprašo 16–18 punktų nuostatomis, nes siekdamas pagrįsti, kad jo pacientams vaikams turi būti skiriama AD5-1-4 tipo ortopedinė avalynė, galėjo su tai patvirtinančiais įrodymais kreiptis į VLK sprendimų dėl vaistų ir medicinos pagalbos priemonių labai retoms ligoms ir būklėm gydyti kompensavimo ir dėl nenumatytų atvejų priėmimo komisiją. Šiuo atveju pareiškėjas į šią komisiją nesikreipė, o vadovavosi tik gydytojų paskyrimais. Atsižvelgiant į tai atsakovas tinkamai įvertino tas aplinkybes, kad pareiškėjas nepagrįstai vaikams skyrė suaugusiųjų tipo ortopedinę avalynę. Teismas rėmėsi Sutarties 6.3.1.1.1, 6.3.1.2.1 punktų nuostatomis. Pažymėjo, kad 2009 m. galiojusio Aprašo 49 punktas nenumatė jokių nuostatų dėl konkrečios ortopedijos įmonių atsakomybės, bei dėl galimybės skirti joms baudas bei jų dydžio. Tačiau bauda ir įpareigojimas kompensuoti žalą pareiškėjui buvo skirta Sutarties pagrindu. 2010 m. įsigaliojusi Aprašo 49 punkto redakcija šiuo atveju buvo vadovautasi tik dėl tų OTP užsakymų anuliavimo, už kuriuos atsakovas dar nebuvo susimokėjęs. Teismas sprendė, kad VLK, atlikusi patikrinimą, objektyviai nustatė ir vertino faktines aplinkybes, anuliavo nepagrįstai skirtus OTP užsakymus, bei skyrė baudas ir įpareigojo padengti žalą, vadovaudamasi Sutarties nuostatomis. Teismas atsižvelgė į Kontrolės tvarkos aprašo 54 punktą. Nustatė, jog sprendimus posėdžių protokole ir ekspertizės protokole priėmė skirtingi VLK specialistai ir darbuotojai. Teismui nekilo abejonių dėl šių specialistų kvalifikacijos. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis teismas neabejojo atsakovo teiginiu, jog pareiškėjo atstovo darbovietė buvo tinkamai informuota apie 2011 m. balandžio 20 d. vykusį posėdį dėl pareiškėjo skundo. Atsakovas šiuo atveju nepažeidė procesinių procedūrų nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl ekspertizės protokolo. Teismas konstatavo, kad priimtas sprendimas 2011 m. balandžio 26 d. posėdžio protokole Nr. 7K-54 buvo pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Teismas nustatė, kad atsakovas skundžiamu 2011 m. balandžio 29 d. raštu Nr. 4K-26-3529 „Dėl skundo“ pareiškėją informavo apie tai, kad komisija išnagrinėjo jo skundą ir paliko galioti ekspertizės protokolą, kurio reikalavimus pareiškėjas turi vykdyti. Taigi šiuo atveju šis raštas nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tai teismas sprendė, kad 2011 m. balandžio 29 d. raštas Nr. 4K-26-3529 „Dėl skundo“ negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, todėl šioje skundo dalyje byla buvo nutraukta.

             

III.

 

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti VLK 2011 m. balandžio 26 d. posėdžio protokolą Nr. 7K-54, 2011 m. balandžio 15 d. VLK direktoriaus įsakymą Nr. 1K-59, VLK 2011 m. balandžio 29 d. raštą „Dėl skundo“ Nr. 4K-26-3529, VLK ekspertizės 2011 m. kovo 16 d. protokolo Nr. 7K-40 išvadų dalies 1 ir 2 punktus, nutariamosios dalies 1 ir 2 punktus bei nurodymų ir rekomendacijų dalies 1 ir 2 punktus.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Be to, teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog Sutartis vertintina kaip administracinė ir yra pripažinta pakankamu pagrindu skirti baudą bei įpareigoti kompensuoti žalą, pažeidžia draudimo bausti nesant įstatyminio pagrindo principą. Teigia, kad galimybės VLK taikyti administracinį baudimą atvejais, analogiškais nagrinėjamu atveju nustatytiems pažeidimams, nebuvo nustatyta jokiame įstatyme, todėl nagrinėjamu atveju turėtų būti remiamasi ATPK. Tvirtina, kad administracinės atsakomybės taikymas šiuo atveju, kildinant ją iš administracinės sutarties statusą turinčios Sutarties, iš esmės pažeidžia ATPK 7 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, kad administracinės nuobaudos yra skiriamos tik esant įstatyme numatytam pagrindui.

Pasak pareiškėjo, teismas nevertino, kad VLK pareiškėjo patikrinimą atliko taikant netinkamas tikrinimo priemones ir metodus, todėl patikrinimo išvados negali būti laikomos teisėtomis. Be to, VLK pareiškėjo skundus nagrinėjo pažeisdama nešališkumo ir objektyvumo principus. Mano, kad 2011 m. balandžio 15 d. VLK direktoriaus įsakymas dėl komisijos sudarymo, šios komisijos išvados ir jų pagrindu parengtas skundžiamas raštas teismo turėjo būti pripažinti neteisėtais.

Teigia, kad teismas neatsižvelgė, kad skundžiami VLK sprendimai buvo priimti pažeidžiant bendrąjį administracinės atsakomybės taikymo senaties terminą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-2928/2011; 2004 m. gruodžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-1056/2004; 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013), kad tuo atveju, kai specialieji įstatymai konkretaus klausimo nereguliuoja, pagal įstatymo analogiją turi būti taikomos ATPK bendrosios dalies normos. ATPK 35 straipsnyje nustatyta, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos. Teisės aktai, kuriais pareiškėjui buvo pritaikyta administracinė atsakomybė, buvo priimti praėjus daugiau nei 6 mėnesiams nuo VLK nurodytų pažeidimų atlikimo dienos. Jei nagrinėjamu atveju nėra taikomas ATPK 35 straipsnis, yra taikytini bendrieji Civiliniame kodekse nustatyti senaties terminai: 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas nustato sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą ieškiniams dėl netesybų. Pažymėjo, kad pareiškėjas papildomais paaiškinimais prašė taikyti ieškinio senatį.

Nesutinka, kad pareiškėjas atliko VLK nurodytus pažeidimus, nes nagrinėjamu atveju veiklą vykdė laikydamasis tuo metu galiojančių teisės aktų. Teigia, kad teismo sprendimas sudaro prielaidas pareiškėjo atžvilgiu pažeisti proporcingumo principą, nes buvo netinkamai apskaičiuotas žalos ir nuobaudų dydis. Nesutinka, kad byla dėl VLK 2011 m. balandžio 29 d. rašto panaikinimo turėjo būti nutraukta. Mano, kad šis raštas turėjo būti panaikintas kaip nepagrįstas ir neatitinkantis Viešojo administravimo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą nepakeistą.

Atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pabrėžia, kad būtent dėl Sutarties ir teisės aktų nuostatų pažeidimo buvo paskirtos sutartinės baudos. Teigia, kad Sutartis neturėtų tikslo, jei kita šalis už jos nevykdymą ar pažeidimą negalėtų taikyti baudų. Pasirašydamas Sutartį pareiškėjas žinojo, kad už jos nevykdymą ar netinkamą vykdymą numatytos baudos ir su taikymu sutiko. VLK, įgyvendindama įstatymu nustatytą tikslą užtikrinti, kad PSDF biudžeto lėšos būtų naudojamos teisėtai bei atlikdama kontrolės funkcijas, turi teisę taikyti sutartinę atsakomybę toms ortopedijos technikos priemones gaminančioms įmonėms, kurios nesilaiko, nevykdo ar netinkamai vykdo savo sutartinius įsipareigojimus.

Nurodo, kad pareiškėjo skundžiamas 2011 m. kovo 16 d. ekspertizės protokolas 7K-40 buvo priimtas atlikus patikrinimą ir nustačius, kad pareiškėjas, skirdamas ortopedinę avalynę vaikams, nesilaikė teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Atsakovo priimti administraciniai aktai, kurie susiję su pareiškėjo teisių ir pareigų įgyvendinimu, yra pagrįsti teisės aktais ir Sutartimi, kurią pasirašė pareiškėjas su atsakovu, todėl ši sutartis šalims turi įstatymo galią. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriame nustatyta, kad atsakovas tinkamai įvykdė kontrolės procedūrą, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad duomenys būtų nepatikimi ar netinkami.

Pažymi, kad VLK 2011 m. balandžio 29 d. raštas jokių teisių ir pareigų pareiškėjui nesukūrė ir individualaus administracinio akto sampratos neatitinka. Todėl atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė administracinę bylą dalyje dėl šio rašto.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

Pareiškėjas ginčija Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK) 2011 m. balandžio 26 d. posėdžio protokolą Nr. 7K-54, VLK 2011 m. balandžio 29 d. raštą „Dėl skundo“ Nr. 4K-26-3529, VLK ekspertizės 2011 m. kovo 16 d. protokolo Nr. 7K-40 išvadų dalies 1 ir 2 punktus, nutariamosios dalies 1 ir 2 punktus bei nurodymų ir rekomendacijų dalies 1 ir 2 punktus.

Skundžiamais aktais atsakovas anuliavo ortopedijos techninių priemonių užsakymus bei skyrė baudas ir įpareigojo padengti žalą, vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 31 d. tarp VLK ir pareiškėjo sudarytos sutarties Nr. 255 (toliau – ir Sutartis) nuostatomis.

Baudos ir įpareigojimas atlyginti žalą buvo paskirti už tai, kad pareiškėjas 2009 m. pagal Sutartį pagamino ar priėmė užsakymą pagaminti vaikams iki 18 metų pagal atitinkamas diagnozes ortopedinę avalynę (ortopedijos techninių priemonių tipų grupė AD5-1-4), kuri, atsakovo teigimu, gali būti skirta tik suaugusiems. Atsakovo nuomone, vaikams iki 18 metų pagal nustatytas diagnozes galėjo būti skiriama gaminti ortopedinė avalynė, priskirta ortopedijos techninių priemonių tipų grupei AD5-2. Kadangi pareiškėjas pateikė VLK apmokėjimui užsakymus, kuriais buvo paskirta ir pagaminta brangesnė ne to tipo grupės ortopedinė avalynė, tuo padidindamas PSDF kompensavimo išlaidas, pareiškėjas padarė PSDF žalą.

Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-534 (Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. V-877 redakcija) patvirtinto Ortopedijos techninių priemonių, skiriamų esant įgimtiems ar įgytiems dėl ligos ar traumos defektams, kurių bazinės kainos kompensuojamos 100 proc. iš valstybės biudžeto, bazinių kainų sąrašo (2 sąrašo), galiojusio iki 2009 m. birželio 19 d., 55 punkte buvo nurodyta pagal užsakymą pagaminta ortopedinė avalynė, įskaitant pagal užsakymą pagamintą ortopedinę avalynę minkštu vidumi (tipų grupė – AD5-1-4), kuri skiriama nustačius išvardintas ligos diagnozes. Šio sąrašo 56 punkte nurodyta pagal užsakymą pagaminta ortopedinė avalynė, įskaitant pagal užsakymą pagamintą ortopedinę avalynę minkštu vidumi (tipų grupė – AD5-2 (tik vaikams)), kuri skiriama nustačius išvardintas ligos diagnozes.

Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Sveikatos apsaugos ministro 2009 m.  birželio 10 d. įsakymu Nr. V-466 patvirtinto Pirmojo ortopedijos techninių priemonių, kurių įsigijimo išlaidos 100 proc. kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, ir jų bazinių kainų sąrašo, galiojusio nuo 2009 m. birželio 19 d. iki 2012 m. liepos 18 d., 41 ir 42 punktuose.

Nors šiuose teisės aktuose nėra kategoriškai nurodyta, kad AD5-1 tipo grupės avalynė gali būti skiriama tik suaugusiems, tačiau Sutarties 1 priede pateiktame gaminio funkcijos techniniame aprašyme yra nurodyta, kad AD5-1-4 tipo grupės avalynė yra skirta suaugusiems (I t., b. l. 78-87). Todėl, remiantis minėtų sąrašų ir Sutarties nuostatomis, bendrąja tvarka AD5-1-4 tipo grupės avalynė galėjo būti skiriama ir gaminama tik suaugusiems.

Pareiškėjas, aprūpindamas apdraustuosius privalomuoju sveikatos draudimu ortopedijos techninėmis priemonėmis, kurių pagaminimas ir pritaikymas yra kompensuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, veikė Sutarties pagrindu. Šios Sutarties 6.3 punkte buvo numatyta, kad tais atvejais, kai dėl įmonės darbuotojų veiksmų buvo pateikta žinomai neteisinga informacija apie užsakymo duomenis, pagal kurią apdraustajam klaidingai buvo suteikta teisė į ortopedijos techninės priemonės kompensavimą, nors tai prieštarauja ortopedijos techninių priemonių kompensavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms arba neatitinka pirminės medicininės dokumentacijos įrašų taikoma bauda, kai užsakymas nėra kompensuotas arba kompensuojama padaryta žala PSDF biudžetui, kai užsakymas jau yra kompensuotas.

Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-234 (Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. V-541 redakcija) patvirtinto Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 16 punktas numato, kad asmenims iki 18 metų ortopedijos techninės priemonės skiriamos nustatytais terminais. Jei būtina (kai ortopedijos techninės priemonės neatitinka savo paskirties dėl sparčiai kintančių augančio vaiko kūno proporcijų ar pan.), šios priemonės gali būti keičiamos ir kompensuojamos gydytojo nurodymu, vadovaujantis gydytojų konsultacinės komisijos aktu su išvadomis. Pagal šio Aprašo 18 punktą, 16 punkte nurodytus atvejus nagrinėja VLK komisija, priimanti sprendimus dėl vaistų ir medicinos pagalbos priemonių labai retoms ligoms ir būklėms gydyti kompensavimo ir dėl nenumatytų atvejų.

Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, asmenims iki 18 metų pareiškėjas pagamino suaugusiems skirtą AD5-1-4 tipo grupės avalynę remiantis tik gydytojo nurodymu, nesant gydytojų konsultacinės komisijos akto. Tokiu būdu, pareiškėjas, pagamindamas tokiems asmenims AD5-1-4 tipo grupės avalynę, nesilaikė Aprašo 16 punkto reikalavimų. Pateikdamas informaciją VLK apie minėtos ortopedinės avalynės pagaminimą asmenims iki 18 metų tam, kad būtų kompensuotos ortopedinės avalynės pagaminimo ir pritaikymo išlaidos pagal bazines kainas, nustatytas AD5-1-4 tipo grupės avalynei, apdraustajam (asmeniui iki 18 metų) klaidingai suteikė teisę į ortopedijos priemonės (AD5-1-4 tipo grupės ortopedinės avalynės) kompensavimą, nors tai prieštaravo ortopedijos techninių priemonių kompensavimą reguliuojančių teisės aktų nuostatoms. Tuo pareiškėjas pažeidė Sutarties 6.3 punkto reikalavimus. Todėl atsakovas turėjo teisę taikyti šiame Sutarties punkte nurodytas baudas ir pareikalauti PSDF padarytos žalos kompensavimo.

Pareiškėjui buvo taikyta sutartinė atsakomybė netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą. Šios sutartinės atsakomybės priemonės nėra ekonominės sankcijos. Todėl, nagrinėjamu atveju, pareiškėjui skirtų sutartinės atsakomybės priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo teisėjų kolegija nevertina pagal administracinės atsakomybės taikymo principus.

Sutartyje nėra įtvirtinta, kad gali būti mažinamas baudos ar žalos kompensavimo dydis. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjo padaryto Sutarties pažeidimo pobūdį, nėra pagrindo pripažinti, jog jam pritaikytų sutartinės atsakomybės priemonių dydis yra aiškiai neteisingas ar neproporcingas.

Šioje byloje nėra sprendžiama dėl Sutarties pagrindu taikytų baudų ir žalos kompensavimo išieškojimo, todėl klausimas dėl senaties terminų taikymo nėra susijęs su nagrinėjamu ginču. 

Pareiškėjo apeliacinio skundo abejonės dėl ginčijamame ekspertizės akte nurodytų faktų tikrumo nėra pagrįstos jokiais objektyviais faktiniais duomenimis. Pareiškėjas turėjo teisę tokius faktinius duomenis pateikti tiek atliekant patikrinimą, tiek nagrinėjant ginčą ikiteismine tvarka, tiek pirmosios instancijos teismui, tačiau šia teise nepasinaudojo. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo patikrinimas yra nevisapusiškas ar neišsamus.

Viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis objektyvumo principu, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktas).

Teisėjų kolegijos nuomone, vien tai, kad atliekant patikrinimą ir nagrinėjant skundą dalyvavo tie patys valstybės tarnautojai, negali būti traktuojama kaip objektyvumo principo pažeidimas. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad priimant skundžiamus aktus, valstybės tarnautojai turėjo asmeninių interesų ar išankstinį nusistatymą, arba kad yra kitokių aplinkybių, leidžiančių abejoti jų objektyvumu ar nešališkumu.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino teisės normas bei pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl VLK 2011 m. balandžio 26 d. posėdžio protokolo Nr. 7K-54 ir VLK ekspertizės 2011 m. kovo 16 d. protokolo Nr.7K-40 išvadų dalies 1 ir 2 punktų, nutariamosios dalies 1 ir 2 punktų bei nurodymų ir rekomendacijų dalies 1 ir 2 punktų panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas administracinę bylą dėl atsakovo 2011 m. balandžio 29 d. rašto Nr.4K-26-3529 panaikinimo nutraukė, motyvuodamas tuo, kad šis raštas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl reikalavimas dėl jo panaikinimo nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktas).

Valstybinės ligonių kasos prie  Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2006 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 1K-41 (Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 25 d. įsakymo Nr. 1K-101 redakcija) patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų įmonių bei įstaigų, sudariusių sutartis su valstybine ligonių kasa prie sveikatos apsaugos ministerijos ar teritorinėmis ligonių kasomis, kontrolės tvarkos aprašo (toliau – ir Kontrolės tvarkos aprašas), galiojusio iki 2014 m. sausio 22 d., 54 punktas numatė, kad ikiteisminės stadijos metu VLK ir kontroliuojamosios įstaigos ginčus sprendžia VLK direktoriaus įsakymu sudaryta komisija. VLK direktorius, įvertinęs šios komisijos siūlymus, motyvuotu sprendimu gali pakeisti ekspertizės išvadas, pakeisti jas iš dalies arba palikti nepakeistas.

Pareiškėjo skundžiamas Valstybinės ligonių kasų direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. raštas Nr.4K-26-3529 nagrinėjamu atveju ir yra sprendimas, priimtas pagal Kontrolės tvarkos aprašo 54 punktą dėl ginčo tarp VLK ir kontroliuojamosios įstaigos išsprendimo. Pagal šį Kontrolės tvarkos aprašo punktą VLK direktorius, įvertinęs komisijos siūlymus, motyvuotu sprendimu gali pakeisti ekspertizės išvadas, pakeisti jas iš dalies arba palikti nepakeistas. Tai reiškia, jog toks sprendimas turi įtakos kontroliuojamosios įstaigos (šiuo atveju pareiškėjo) teisėms ir pareigoms. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo nutraukti bylos dėl minėto rašto panaikinimo, o privalėjo šį pareiškėjo skundo reikalavimą išspręsti iš esmės.

Dėl to, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylos nutraukimo pakeistina.

Pareiškėjas Valstybinės ligonių kasų direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. rašte Nr.4K-26-3529 išdėstytą sprendimą iš esmės ginčija remdamasis tuo, jog šis sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos  nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, yra nurodęs, jog šio straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010).

Kaip matyti iš ginčo nagrinėjimo komisijos 2011 m. balandžio 26 d. protokolo Nr.7K-54, jame suformuluotas siūlymas ekspertizės protokolą apie pareiškėjo tikrinimą palikti nepakeistą yra pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis. Šiuo protokolu bei jame išdėstytais motyvais VLK direktorius rėmėsi priimdamas 2011 m. balandžio 29 d. rašte Nr.4K-26-3529 išdėstytą sprendimą. VLK direktoriaus sprendimo priėmimas yra ikiteismine tvarka nagrinėjamo ginčo procedūros stadija, todėl tai, kad sprendimo motyvai yra išdėstyti kitame akte, neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai. Kaip matyti iš atsakovo 2011 m. balandžio 29 d. rašto Nr.4K-26-3529, pareiškėjui buvo išsiųstas ir komisijos 2011 m. balandžio 26 d. posėdžio protokolas Nr. 7K-54. Ginčijamame atsakovo rašte yra pakankamai aiškiai suformuluotas priimtas sprendimas, kad ekspertizės protokolas paliekamas nepakeistas. Taigi pareiškėjas turėjo galimybę suprasti priimto sprendimo esmę, žinoti faktinius duomenis ir teisės aktų normas, kuriomis grindžiamas atitinkamas sprendimas. Todėl, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo pripažinti, jog skundžiamas atsakovo 2011 m. balandžio 29 d. rašte Nr.4K-26-3529 išdėstytas sprendimas yra visiškai nemotyvuotas. Nors šiame rašte ir nebuvo nurodyta sprendimo apskundimo tvarka, tačiau šis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies pažeidimas yra neesminis. Tai nesukliudė pareiškėjui pasinaudoti teisminės gynybos teise. Kadangi, kaip jau buvo minėta, VLK ekspertizės 2011 m. kovo 16 d. protokolo Nr. 7K-40 išvados, kurios atsakovo 2011 m. balandžio 29 d. rašte Nr.4K-26-3529 išdėstytu sprendimu nebuvo pakeistos, pripažintinos pagrįstomis ir teisėtomis, šio sprendimo priėmimo metu padaryti procedūriniai pažeidimai nėra esminiai, todėl pareiškėjo skundas dėl atsakovo 2011 m. balandžio 29 d. rašto Nr.4K-26-3529 panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ortobatas“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą pakeisti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį, kuria nutraukta administracinė byla dalyje dėl Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. balandžio 29 d. rašto „Dėl skundo“ Nr. 4K-26-3529 panaikinimo, ir pareiškėjo skundą dėl Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. balandžio 29 d. rašto „Dėl skundo“ Nr. 4K-26-3529 panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

 

 

 

 

Ričardas Piličiauskas

 

 

 

 

Dainius Raižys