Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-10-24][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-382-219-2018].docx
Bylos nr.: e3K-3-382-219/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas 190742867 Ieškovas
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.6.10.5.2. Deliktinė atsakomybė
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.4.9.6.2. Eksperto išvada
2.2.4.4.3. dėl atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą
3. CIVILINIS PROCESAS
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.2.4.4. Bylos, susijusios su deliktine atsakomybe
3.2.4. Įrodymai ir įrodinėjimas
2.6.10.5. Civilinės atsakomybės rūšys
2.6. Prievolių teisė
3.2.4.9.6. Eksperto išvada
3.2.4.9. Įrodinėjimo priemonės
2.6.10. Civilinė atsakomybė
3.2.4.11. Įrodymų vertinimas
2.6.10.5.2.17. Kiti žalos atlyginimo atvejai

?

Civilinė byla Nr. e3K-3-382-219/2018

        Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00353-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos:  

2.6.10.5.2.17; 3.2.4.9.6.2; 3.2.4.11

(S)

 

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. spalio 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui A. V. dėl žalos gamtai atlyginimo priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę už gamtai padarytą žalą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių ekspertizės akto ir kitų įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas prašė teismo priteisti iš atsakovo 71 240,91 Eur žalos, padarytos gamtai, atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Nurodė, kad atsakovas R. V. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), 2014 m. spalio–lapkričio mėnesiais pelkių ir šaltinynų teritorijoje atliko žemės kasimo darbus su traktoriumi-ekskavatoriumi, taip pat rankiniu būdu ištraukė atskirus plaukiančius kupstus su žoline augalija ir taip sunaikino 8826 kv. m ploto žolinės pelkės augalijos, taip padarydamas žalą gamtai. Nurodytame žemės sklype 4,602 ha plotui nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – pelkės ir šaltinynai. 2015 m. kovo 12 d. atsakovui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, o 2015 m. kovo 25 d. AAD Molėtų rajono agentūros pareigūno nutarimu atsakovas patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 5113 straipsnio 1 dalį (Specialiųjų žemės, miško, vandens telkinių naudojimo sąlygų pažeidimas arba šių sąlygų neįrašymas arba neteisingas įrašymas į žemės, miško, vandens telkinio nuosavybę patvirtinančius dokumentus). Nutarimas buvo apskųstas. Molėtų rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 4 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. II-5-335/2015 skundo netenkino ir pareigūno nutarimą paliko nepakeistą. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi šį Molėtų rajono apylinkės teismo nutarimą paliko nepakeistą.

4.       Ieškovas teigia, kad nuostolius, padarytus gamtai, jis apskaičiavo vadovaudamasis 2014 m. kovo 12 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-269 „Dėl žalos aplinkai, sunaikinus ar sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ patvirtinta skaičiavimo metodika, pagal kurią aplinkosauginis indeksavimo koeficientas 2014 metams buvo 1,858, tad žala sudarė 71 240,91 Eur. Atsakovui buvo pasiūlyta atlyginti žalą, tačiau jis geranoriškai to nepadarė.

5.       Atsakovas nurodė, kad, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, nebuvo nustatomas sunaikintos žolinės augalijos plotas, todėl neaišku, kokiomis metodikomis vadovaujantis buvo nustatytas būtent sugadintas 8826 kv. m plotas. Tai, kad įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo nutartimi atsakovas pripažintas padaręs administracinės teisės pažeidimą, nereiškė, jog jo veiksmais buvo sunaikintas būtent 8826 kv. m žolinės augalijos plotas. Norint deramai pagrįsti ieškinio sumą, reikėjo tirti, kokiais įrodymais remiantis ir kokiu būdu buvo apskaičiuotas sunaikintos žolinės augalijos plotas, kokiu būdu buvo apskaičiuota padaryta aplinkai žala.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

6.       Panevėžio apygardos teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė valstybei iš atsakovo 10 000 Eur žalos gamtai atlyginimą, nurodydamas sumokėti šią sumą į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento sąskaitą, 5 proc. dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. lapkričio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 302,59 Eur bylinėjimosi išlaidų, nustatė, kad priteistas žalos atlyginimas turi būti sumokėtas per dvejus metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo.

7.       Teismas nustatė, kad 2015 m. kovo 25 d. nutarimu atsakovas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 5113 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bauda. Molėtų rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 4 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. II-5-335/2015 AAD Molėtų rajono agentūros nutarimą paliko nepakeistą, o Panevėžio apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi byloje Nr. ATP-409-350/2015 paliko nepakeistą Molėtų rajono apylinkės teismo nutarimą. Bauda sumokėta. Nurodytuose nutarime ir nutartyje konstatuota, kad atsakovas 2014 m. spalio–lapkričio mėnesiais žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), traktoriumi-ekskavatoriumi, rankiniu būdu ištraukdamas atskirus plaukiojančius kupstus su žoline augmenija, sunaikino apie 8826 kv. m žolinės pelkės augalijos. Savo veiksmais atsakovas pažeidė Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Sąlygos) 128.2 punkto reikalavimus, nurodančius, kad pagal specialiąsias žemės naudojimo sąlygas pelkėse ir šaltinynuose draudžiama mechaniškai ardyti natūralių pelkių augalinę dangą. Byloje buvo taip pat nustatyta, kad atsakovas melioravimo darbus, aprašytus protokole ir institucijos nutarime, atliko būtent plote, kuris, remiantis Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, yra natūrali žemapelkė.

8.       Teismo vertinimu, civilinėje byloje pakartotinai nebeįrodinėtina, kokius veiksmus atliko atsakovas, ar jie buvo atlikti natūralioje pelkėje, koks mechaniškai išardytos pelkių augmenijos plotas, nes šie klausimai išspręsti administracinėje byloje ir šiuo atveju buvo sąlygos taikyti prejudicijos taisyklę, t. y. atsakovas buvo administracinės bylos dalyvis, įrodinėjamos administracinio teisės pažeidimo sudėties dalys buvo tiek natūralios pelkės egzistavimo, tiek jos augalinės dangos suardymo faktų nustatymas.

9.       Ieškovo teiginius, kad atsakovas suardė natūralios pelkės augalinį sluoksnį, teismo įsitikinimu, patvirtino ir kiti bylos įrodymai. Tai, kad atsakovas atliko darbus natūralioje buvusioje žemapelkėje, patvirtino Geologijos tarnyba savo išvadoje, taip pat ją patvirtina aeronuotraukos, žymėjimai žemėlapiuose. Apie išardytos augalijos plotą galima nuspręsti iš A. B. tyrinėjimų įmonės atliktų matavimų duomenų antros išvados, kad nukasto augalinio grunto plotas – 8826 kv. m. Šias išvadas teismo posėdyje patvirtino ir matavimus atlikęs liudytojas Š. Š.

10.       Teismas, atsižvelgdamas į liudytojo Š. Š. paaiškinimus, pripažino, kad tikslaus nukasto pelkės augalinio grunto ploto nustatymas apsunkintas, tačiau konstatavo, jog ši aplinkybė negali būti priežastis atmesti ieškinį, nes, negalint šaliai tiksliai įrodyti padarytos žalos dydžio, jį nustato teismas. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju žalos dydis apskaičiuotas pagal Žalos aplinkai, sunaikinus ar sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, skaičiavimo metodiką, taikant 2014 metų aplinkosauginį indeksavimo koeficientą 1,858, ir ši metodika, teismo vertinimu, pritaikyta tinkamai, nėra aplinkybių, kurios paneigtų taikyto skaičiavimo pagrįstumą.

11.       Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad pastarasis norėjo atkurti sklype esančius melioracijos įrenginius, nes, teismo vertinimu, nebuvo pateikta įrodymų, jog minėtame sklype buvo funkcionuojančių melioracijos įrenginių, kuriuos siekta atkurti. Jų buvimo (ir atitinkamai jų apsaugos reikalingumo) faktas nenustatytas ir sklypo naudojimo ribojimuose.

12.       Teismas pažymėjo, kad 71 240,91 Eur dydžio žala, kurios atlyginimo buvo reikalaujama iš fizinio asmens, labai didelė, atsakovo pajamos 2014 m. ir 2015 m. buvo atitinkamai 4643 Eur ir 5465 Eur. Teismo vertinimu, esant pareigai atlyginti prašomo dydžio žalą, atsakovas atsidurtų sunkioje turtinėje padėtyje, praktiškai taptų nemokus, absoliučią pajamų dalį turėtų skirti žalai atlyginti, o tokios proceso pasekmės socialiai yra nepriimtinos, tuo labiau kad žalos gamtai dydžio apskaičiavimas pagal savo prigimtį yra hipotetinis, todėl žalos atlyginimo dydį teismas sumažino iki 10 000 Eur, jo sumokėjimą išdėstė dvejiems metams.

13.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. vasario 7 d. sprendimu jį tenkino, panaikino Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą, taip pat 4631 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

14.       Kolegija, įvertinusi administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, nurodė, kad toje byloje ginčo vandens telkinio, dėl kurio augalinės dangos suardymo buvo administracine tvarka nubaustas atsakovas, buvimo pelke aplinkybė buvo nustatyta remiantis vien tik tuo metu Nekilnojamojo turto registre įrašyta (o šiuo metu panaikinta) sąlyga „Pelkės ir šaltinynai“, savo ruožtu pelkės natūralumo kriterijus minėtoje byloje, nors ir buvo atsakovo paminėtas, teismų nebuvo analizuotas ir nustatytas.

15.       Dėl to apeliacinės instancijos teismas, siekdamas nustatyti, ar šioje byloje atsakovui galėjo būti taikoma civilinė atsakomybė, vertino, ar atsakovas padarė neteisėtus veiksmus Sąlygų 128.2 punkto prasme, t. y. ar buvo suardyta būtent natūralios pelkės augalinė danga. Tam tikslui Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. spalio 25 d. paskyrė teismo ekspertizę ginčo žemės sklype esančio vandens telkinio pobūdžiui, prigimčiai (ar tai pelkė ir ar ji natūrali) nustatyti.

16.       Lietuvos Respublikos teismo ekspertas Vidmantas Šerepka 2017 m. gruodžio 4 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė Teismo ekspertizės aktą Nr. 109, kurio išvadose konstatuota, kad žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nėra pelkės ir šiam žemės sklypui negali būti taikomos pelkių ir šaltinynų specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Žemės sklype yra tvenkinys. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje ekspertas paaiškino, kad ginčo tvenkinio vietoje buvusi pelkutė, 1951 metų duomenimis, buvo nusausinta atviraisiais grioviais. Eksperto teigimu, 1960 m. aeronuotraukos fragmente matyti, kad kol nebuvo ištiesintas kelias Molėtai–Giedraičiai, jis darė lanksmą ir yra aiškiai matoma buvusi griovių sistema. Iki 1951 m., nusausinus pelkutę, nuo aplinkinių kalvų šlaitų tekantis vanduo patekdavo į griovius ir nutekėdavo buvusia (iki kelio Molėtai–Giedraičiai ištiesinimo) griovių sistema, ir per sukultūrintą žemės plotą nuo kalvų atitekantys vandenys grioviais buvo nuvedami į Antapusnės ežerą. Ekspertas, vertindamas ieškovo nurodytą Lietuvos geologijos tarnybos gręžinį Nr. 1, paaiškino, kad pagal buvusių griovių vietą, atlikto gręžinio vietą ir durp sluoksnio storį matyti, jog iki 1951 metų iškastų griovių gruntas (durpinis) buvo paskleistas viduryje buvusios pelkutės, tačiau iki 1951 metų pelkutė buvo visiškai nusausinta. Ir nors, 1951 metų duomenimis, buvusi pelkutė buvo nusausinta (sukultūrinta) ir jos neliko, tačiau dokumentuose pelkutės niekas nepanaikino. Kadangi dokumentuose pelkutės niekas nepanaikino, taip ir atsirado neatitiktis tarp esamų dokumentų ir tikrosios padėties. Aiškindamas vandens telkinio atsakovo sutuoktinės žemės sklype susidarymo (atsiradimo) mechanizmą ekspertas taip pat nurodė, kad kai kelio sankasa po 1973 metų užtvėrė vandens nutekėjimą magistraliniu grioviu iš nurodyto žemės ploto, dešinėje kelio Giedraičiai–Molėtai pusėje pradėjo kilti vanduo ir formuotis tvenkinys, nes neliko vagos vandeniui nutekėti iš nurodyto žemės ploto su jame buvusiais vandens surinkimo grioviais. Įrengtoje virš magistralinio griovio kelio sankasoje buvo padaryta pralaida, būtent iki kurios apačios ir kaupiasi vanduo, negalintis nutekėti magistraliniu grioviu. Ekspertas pažymėjo ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus (nuotraukas), kad tvenkinys ginčo sklype surenka keturių upelių vandenis, kurie teka nuo aplinkinių kalvų, tačiau viksvų šaknys neįprastai stambios ir ilgos, lengvai galinčios užkimšti kelio pralaidą, įaugdamos į jos vidų. Taigi, eksperto paaiškinimu, tvenkinį būtina periodiškai valyti, nes, tokių žolių šaknims įaugus į pralaidą, pakiltų vandens lygis ir kildamas vanduo tekėtų per kelią. Teismo ekspertas pateikė ir ginčo tvenkinyje sugautų žuvų nuotrauką ir akcentavo, kad natūralioje pelkėje žuvys negyvena, nes natūralių pelkių vandenyse būna mažas deguonies kiekis.

17.       Nors ieškovas 2018 m. sausio 2 d. rašytiniuose paaiškinimuose prašė eksperto išvadą, kaip pateiktą neturinčio ginčo klausimui išspręsti specialių žinių asmens ir prieštaraujančią Lietuvos geologijos tarnybos išvadoms, atmesti, tačiau, kolegijos vertinimu, teismo ekspertas Vidmantas Šerepka, įgijęs inžinieriaus-hidrotechniko aukštąjį išsilavinimą, turintis teisę atlikti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų, kaimo plėtros žemėtvarkos projektų ir žemės reformos žemėtvarkos projektų ekspertizes, taip pat turintis teisę, kaip matininkas, nustatyti nekilnojamųjų objektų (vandentvarkos, miškų, durpynų, hidrotechninių inžinerinių įrenginių) kadastro duomenis, be kita ko, 14 metų pradirbęs buvusioje Panevėžio melioracinės statybos valdyboje (darbų vykdytoju) ir šiuo metu turintis 8 metus teismo eksperto darbo stažo, buvo kompetentingas analizuoti byloje pateiktus dokumentus (inter alia (be kita ko), žemėtvarkos duomenis) ir pateikti patikimus atsakymus į jam užduotus klausimus. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pats ieškovas savo kandidato ekspertizei atlikti apskritai nepasiūlė ir jokių argumentų dėl atsakovo pasiūlyto eksperto neva nepakankamos kompetencijos išvadoms pateikti iki ekspertizės paskyrimo ir nepalankaus ieškovui ekspertizės akto gavimo apeliacinės instancijos teismui nenurodė.

18.       Kolegija pažymėjo, kad eksperto padarytas išvadas, jog ginčo vandens telkinys negali būti laikomas būtent natūralia pelke, kaip to reikalauja Sąlygų 128.2 punktas, patvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai: 1960 m. aerofotonuotraukos, kuriuose užfiksuotas pievos, o ne pelkės, ginčo sklype buvimas; matininkės I. K. duoti parodymai, kurių metu ji paaiškino, kad ginčo vieta dar seniau buvo nusausinta atvirais melioracijos grioviais ir šiuo metu ten yra tik dirbtinis vandens telkinys. Šios matininkės buvo pabrėžta, kad net ir pačios Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Lietuvos pelkių ir durpynų skaitmeniniame žemėlapyje, kuris sudarytas 2005 metais ir kuriame parodytos ne tik didelės, bet ir mažos, užimančios tik 23 ha pelkės, ginčo žemės sklype neva esanti pelkė nebuvo pažymėta. Aplinkybę, kad žemės sklype esantis objektas (vandens telkinys) yra nenatūralios gamtinės kilmės, nurodė ir Lietuvos edukologijos universiteto Gamtos, matematikos ir technologijų fakulteto Biologijos ir chemijos katedros vedėjas prof. dr. R. N. 2017 m. birželio 27 d. rašte, atlikęs augalinės dangos sklype, konkrečiai tvenkinyje, tyrimus ir nustatęs, jog šlapynės augalinėje dangoje retų, saugomų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų rūšių neaptikta.

19.       Kolegija, įvertinusi byloje esančių Lietuvos geologijos tarnybos raštų turinį, padarė išvadą, kad duomenys raštuose buvo prieštaringi, todėl nepakankami pirmiau nurodytai įrodymų visumos pagrindu padarytai išvadai dėl pelkės ginčo sklype nebuvimo. 2015 m. kovo 3 d. rašte Geologijos tarnyba, nors ir nurodė, kad kartografavimo metu buvo identifikuota, jog tai natūrali žemapelkė, tačiau taip pat pripažino, kad kartografavimo metu ši konkreti pelkė nebuvo tyrinėta. 2015 m. balandžio 3 d. rašto kolegija nustatė, kad faktiškai pelkės vietovėje buvimo faktas buvo nustatytas remiantis 1995 metų aerofotonuotraukomis ir ta aplinkybe, kad iki nusausinimo šioje vietoje egzistavo pelkė, tačiau rimtesnių tyrimų dėl natūralios pelkės atsikūrimo šioje vietoje galimybių nebuvo atlikta. 2016 m. rugsėjo 27 d. rašte Geologijos tarnyba, nurodžiusi, kad šioje vietoje vyksta žemapelkinio tipo pelkėjimo procesas, vis dėlto aiškiai pažymėjo, kad ji nėra įgaliota identifikuoti žemės paviršiuje esančius ar dirbtinai susidariusius vandens telkinius, šiuo konkrečiu atveju susidariusius pažeidus melioracijos įrenginius. Taigi, kolegijos vertinimu, ieškovo akcentuoti Geologijos tarnybos padaryto gręžinio Nr. 1 rezultatai, pagal kuriuos durpių sluoksnį nuo 1,8 m iki 3,1 m sudaro durpės, kurių kiekis, paties ieškovo teigimu, gali susidaryti tik per 1300 metų (o nuo 1960 m. nuotraukų, kai pelkė buvo nusausinta ir jos nebeliko, iki dabar praėjo ne daugiau kaip 58 metai), patvirtino tik anksčiau šiame sklype kažkada buvusios pelkės (iki jos visiško nusausinimo 20 amžiaus pradžioje) faktą, kurio neginčijo nei atsakovas, nei teismo ekspertas, tačiau nepatvirtino natūralios žemapelkės šiuo metu ginčo sklype buvimo.

20.       Kolegija, remdamasi byloje esančių ir išnagrinėtų įrodymų visuma, konstatavo esant labiau tikėtiną aplinkybę, kad atsakovo sutuoktinei R. V. priklausančiame žemės sklype esantis vandens telkinys nėra natūrali pelkė, o tik dirbtinai, dėl į sklypą nuo kalvų atitekančių vandenų ir melioracijos griovių pažeidimo susidaręs tvenkinys. Nustačius aplinkybę, kad ginčo žemės sklype nėra natūralios pelkės, nėra įmanomas draudimo, nurodyto Sąlygų 128.2 punkte, pažeidimas.

21.       Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93, 98 straipsniais, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (aktualios redakcijos) nuostatomis, sprendė atsakovui iš ieškovo priteisti 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovo patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą kaip neviršijantį nustatytų maksimalių dydžių.

22.       Kolegija nustatė, kad atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 225 Eur žyminį mokestį, taip pat sumokėjo 1600 Eur avansą už ekspertizės atlikimą, iš jų 1598 Eur pagal teismo eksperto pateiktą sąskaitą faktūrą buvo išmokėta teismo ekspertui, atsakovas taip pat pateikė prašymą priteisti jam iš ieškovo 3146 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovo atstovui padedant rengti apeliacinį skundą, rašytinius paaiškinimus bei konsultuojant atsakovą, atlyginimą. Vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (aktualios redakcijos) nuostatomis, kolegija sprendė atsakovui iš ieškovo priteisti 2808 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, atlyginimą, taip pat 1598 Eur išlaidų, patirtų ekspertizei apmokėti, bei 225 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio sumą, iš viso – 4631 Eur. Atsakovui nepateikus jokių duomenų apie konsultacijų trukmę ir kiekį kolegija nepriteisė atlyginimo už rašytiniuose paaiškinimuose paminėtas advokato konsultacijas.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

23.       Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 8 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą, perskirstyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1.                      Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 punktą Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.262 straipsnį įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka.

23.2.                       Ekspertizės išvada yra viena iš įrodinėjimo priemonių. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK nuostatas, reglamentuojančias ekspertizės atlikimą ir ekspertų skyrimą, ekspertizei atlikti paskyrė ekspertą, neturintį kompetencijos atlikti pelkių natūralumo tyrimą, taip pat neatsižvelgė į ekspertizės akte esančius prieštaravimus, kad sklype buvo pelkutė, kuri, 1951 metų duomenimis, buvo nusausinta. Geologijos tarnybos padaryto gręžinio Nr. 1 rezultatai taip pat patvirtino anksčiau šiame sklype kažkada buvusios pelkės faktą.

23.3.                      Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl ieškovo argumentų, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 316 „Dėl Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos geologijos tarnybos nuostatų 9.3.6 punktą Lietuvos geologijos tarnyba teisės aktų nustatyta tvarka teikia valstybės institucijoms bei įstaigoms, kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims duomenis apie žemės gelmes, ekspertines išvadas žemės gelmių naudojimo ir apsaugos klausimais. Lietuvos geologijos tarnybos atstovai, nuvykę į vietą nustatyti žemės sklypo geologinės sandaros, rankiniu grąžtu išgręžė gręžinį ir pateikė geologinių sąlygų tikrinimo rezultatus, kurie nekelia abejonių, kad ištirtasis objektas natūrali žemapelkė, nepažymėta Lietuvos pelkių ir durpynų žemėlapyje dėl nedidelio ploto, o ne dėl jos nenatūralumo. Faktą, kad bylos nagrinėjimo metu tai yra atsikurianti žemapelkė, byloje patvirtino Lietuvos geologijos tarnybos raštuose išdėstytos išvados. Taigi aplinkybė, kad pelkė buvo sausinama, nereiškia, kad pelkės nebėra ir kad ji dėl to tapo nenatūrali.

23.4.                      Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį ir priteisdamas atsakovui 5631 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, neįvertino šalių procesinio elgesio kaip pagrindo nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nes ieškovas inicijavo bylą remdamasis administracinės bylos duomenimis. Ieškinys buvo atmestas ne dėl ieškovo, kuris elgėsi apdairiai ir rūpestingai, kaltės, o dėl išsiskyrusios teismų pozicijos sprendžiant dėl vandens telkinio pobūdžio ir prigimties. Valstybės institucija pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją turi pareigą rūpintis natūralios gamtinės aplinkos apsauga. 

24.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

24.1.                      Administracinio teisės pažeidimo byloje ginčo sklype esančio vandens telkinio rūšis buvo nustatyta formaliai pasižiūrėjus į seną ir sprendimų priėmimo metu jau nebegaliojantį Nekilnojamojo turto registro išrašą. Administracinio teisės pažeidimo byloje ir civilinėje byloje buvo pateiktas vėlesnis ir iki šios dienos galiojantis Nekilnojamojo turto registro išrašas, kuriame nurodyta, kad ginčo sklypui nebetaikoma specialioji sąlyga „Pelkės ir šaltinynai.

24.2.                      Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ XXX skyriaus „Pelkės ir šaltinynai“ 128.2 punkto nuostatose nurodyta, kad draudžiama mechaniškai ardyti natūralių pelkių augalinę dangą, t. y. šioje teisės normoje įstatymų leidėjas yra imperatyviai išskyręs būtent pelkės natūralumo kriterijų, kurio nenustačius nėra galimybės konstatuoti, jog atsakovo veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Specialiosios sąlygos „Pelkės ir šaltinynai“ priskyrimas kokiam nors žemės sklypui savaime nereiškia, kad tame žemės sklype esanti pelkė ar šaltinynas yra natūrali, reikia nustatyti ir kitus du būtinuosius pelkės ploto ir durpių sluoksnio kriterijus.

24.3.                      Specialiąsias sąlygas „Pelkės ir šaltinynai“ ginčo sklypui nustatė matininkė M. G., kuri apskritai nėra įrašyta į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, tačiau ieškovas jos paaiškinimus, identifikavusius sklype esantį vandens telkinį kaip pelkę, pripažino objektyviais, skirtingai nei po to sklypą matavusios matininkės I. K. ir sklype esantį vandens telkinį tyrusio teismo eksperto V. Šerepkos vertinimus. Nurodytas teismo ekspertas yra ne tik hidrotechninių statinių ekspertas, bet ir pats praeityje buvęs melioratorius. Ieškovas eksperto kandidatūros nesiūlė, klausimų neformulavo, dėl teismo eksperto kompetencijos nepasisakė. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog sklypas istoriškai buvo nusausintas pritaikant melioracijos metodą kasant griovius, patvirtino byloje esantys kiti įrodymai: liudytojų parodymai ir nuotraukos. 

24.4.                      Lietuvos geologijos tarnyba yra kompetentinga institucija vertinti žemės gelmių tyrimus, tačiau vandens telkiniai nepriskirtini prie tokių, jie priskirtini prie paviršinių vandenų. Lietuvos geologijos tarnybos paskirtis yra dalyvauti formuojant valstybės politiką žemės gelmių srityje, organizuoti ir vykdyti valstybinius žemės gelmių tyrimus, reguliuoti ir kontroliuoti žemės gelmių naudojimą bei apsaugą, kaupti, saugoti ir valdyti valstybinę geologinę informaciją, t. y. Lietuvos geologijos tarnyba nėra įgaliota tirti žemės paviršių ar paviršinius vandenis, o tiria tik gelmes.

24.5.                      Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priteisė atsakovui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vien tai, kad ieškovas procese elgėsi tinkamai, nereiškia, kad teismas turėjo mažinti priteisintą iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas inicijavo šį civilinį procesą, todėl teismas pagrįstai taikė civilinio proceso principą, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apmoka bylą pralaimėjusi šalis. Be to, didelė dalis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teko teismo eksperto paslaugoms apmokėti.  

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl R. V. priklausančio žemės sklypo teisinio režimo (naudojimo sąlygų) ir atsakomybės už jo pažeidimą reglamentavimo

 

25.       Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio, reglamentuojančio pagrindines šio įstatymo sąvokas, 4 dalyje nustatyta, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos – tai įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatyti ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio bei žemės sklype esančių statinių ir aplinkos apsaugos poreikių. Šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad pelkės patenka į žemės naudmenų plotus, kuriems nustatomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, o tokių sąlygų taikymo tvarką nustato Vyriausybė (Žemės įstatymo 22 straipsnio 3 dalis).

26.       Konkrečiam žemės sklypui taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, įrašomos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą registruojant suformuotus naujus žemės sklypus pagal teritorijų planavimo dokumentus (Žemės įstatymo 22 straipsnio 5 dalis); sąlygos taikomos nuo įrašymo į registrą dienos (Žemės įstatymo 22 straipsnio 7 dalis); žemės savininkai (naudotojai), nesilaikantys specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, privalo atlyginti savo veiksmais padarytą žalą (Žemės įstatymo 22 straipsnio 8 dalis).

27.       Pagal Žemės įstatymo 22 straipsnio 6 dalį institucijos sprendimas patvirtinti teritorijų planavimo dokumentą ar jo patikslinimą, pagal kurį žemės sklypui turi būti taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos ar panaikinamos anksčiau taikytos sąlygos, gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, t. y. skundo dėl Nekilnojamojo turto registro įrašo dėl žemės sklypui taikytinų specialiųjų sąlygų (pelkės) panaikinimo ar pakeitimo nagrinėjimas nepriskirtas teismo kompetencijai. Teismas, įstatymo nustatyta tvarka pareiškus reikalavimą, gali tik spręsti, ar teisėtai ir pagrįstai pakeistas ar panaikintas toks Nekilnojamojo turto registro įrašas dėl žemės sklypui taikytinų specialiųjų sąlygų (pelkės).

28.       Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 2 punkto 2.1 papunktyje nustatyta, kad specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos konkrečiam žemės (miško) sklypui nustatomos priimant sprendimus dėl nuosavybės teisės į žemę ir mišką atstatymo, taip pat kitais teisiniais pagrindais perduodant valstybinę žemę kitų asmenų nuosavybėn ar naudojimui; 2.3 papunktyje nurodyta, kad žemės sklypams nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos įrašomos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, o pagal šio nutarimo 4 punktą žemės savininkai ir žemės naudotojai privalo atlyginti žalą, atsiradusią pažeidus jiems specialiųjų žemės ir miško naudojimo reikalavimus.

29.       Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXX skyriaus „Pelkės ir šaltinynai“ nuostatas pelkėse ir šaltinynuose draudžiama sausinti ir transformuoti į žemės ūkio naudmenas bei vandenis aukštapelkes, tarpinio tipo pelkes ir jų apypelkius bei žemapelkes, kurių plotas didesnis kaip 0,5 hektaro, o durpių gylis didesnis kaip 1 metras, ir jų apypelkius (nutarimo 128.1 punktas); mechaniškai ardyti natūralių pelkių augalinę dangą (nutarimo 128.2 punktas). 

30.       Aptartos ir kitos teisės normos nuosekliai ir aiškiai apibrėžia žemės sklypams nustatomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų teisinį reglamentavimą: jų sąvoką, nustatymo (pakeitimo, panaikinimo) tvarką, atsakomybę už jų pažeidimą (padarinius).

31.       Byloje nustatyta, kad Utenos apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr.13-29485 R. V. nuosavybėn ginčo žemės sklypas perduotas atkuriant jai nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turtą), nustatant sklype specialiąsias žemės naudojimo sąlygas pagal Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų II, VI, XXX, LII skirsnių nuostatas ir sąlygų, aptartų XXX skirsnyje, nustatytus draudimus pelkėms ir šaltinynams.

32.       Utenos apskrities viršininko įsakymo pagrindu Nekilnojamojo turto registre, nurodant, kad žemės sklypas suformuotas atliekant kadastrinius matavimus, žemės sklypas įregistruotas R. V. nuosavybės teise ir pažymėtos sklypui taikomos specialiosios naudojimo sąlygos (pelkė); įrašas dėl sąlygų įsigaliojo nuo 2012 m. balandžio 19 d. Nekilnojamojo daikto kadastriniai matavimai – veiksmai, kuriais nustatoma nekilnojamojo daikto tapatybė, žemės sklypo ribų posūkio taškų ir statinių fizinių ribų koordinatės, geometriniai matmenys ir techniniai nekilnojamųjų daiktų parametrai, apskaičiuojamas žemės sklypo ir jame esančių žemės naudmenų plotas ir kiti šį daiktą apibūdinantys kadastro duomenys (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 dalies 3 punktas). Tokiais matavimais užfiksuojami duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto buvimo vietą, gamtines ir ūkines žemės savybes (kadastro duomenys).

33.       Teisėjų kolegija, apibendrindama aptartą specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reglamentavimą ir nustatytas fakto aplinkybes, nurodo, kad, R. V. atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą (perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turtą), esantį (duomenys neskelbtini), buvo atlikti žemės sklypo kadastriniai matavimai, kiti įstatymu nustatyti teisiniai veiksmai ir Nekilnojamojo turto registre jos vardu įregistruota nuosavybės teisė, aiškiai nurodant to žemės sklypo naudojimo sąlygas. Taigi R. V. ir jos šeimos nariams, taip pat sutuoktiniui atsakovui A. V., žemės sklypo naudojimui taikomos sąlygos (draudimai) buvo žinomos nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu formuojant sklypą, priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir  įregistruojant Nekilnojamojo turto registre. Byloje nėra duomenų, kad R. V. nesutiko dėl pelkės buvimo jos žemės sklype ir prieštaravo dėl specialiųjų sąlygų įrašymo. Tai reiškia, kad ji į jos nuosavybės dokumentus įrašytas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas pripažino ir įsipareigojo jų laikytis.

34.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas A. V. žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriam nustatytos pelkių (šaltinynų) naudojimo sąlygos (draudimai), 2014 m. spalio–lapkričio mėnesiais, galiojant specialiosioms žemės sklypo naudojimo sąlygoms, mechaniniu būdu ištraukė plaukiančius kupstus su žoline augalija ir taip sunaikino 8826 kv. m ploto pelkės augalinį sluoksnį.

35.       Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. vasario 14 d. įsakymo Nr. D1-98 redakcija) patvirtinto Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo 4 punktą pelkė – įmirkęs žemės plotas su charakteringa pelkių augalija, kuriame vyksta pelkėjimo procesas ir dažniausiai yra susidaręs durpių sluoksnis. Tai yra specialioji žemės sklypo naudojimo sąlyga, nagrinėjamu atveju 2012 m. balandžio 19 d. įrašyta Nekilnojamojo turto registre.

36.       Pagal Civilinio kodekso 4.262 straipsnį įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Analogiška nuostata įtvirtinta Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje, pagal kur Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

37.       Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 139 punkte įtvirtinta, kad Nekilnojamojo turto kadastras sudaromas ir funkcionuoja, be kita ko, naudojantis žemės gelmių, saugomų teritorijų bei teritorijų planavimo dokumentų registrų, kadastrų, informacinių sistemų ir kitų duomenų bazių informacija apie nekilnojamojo turto naudojimo apribojimus, susijusius su gelmių ištekliais, taip pat saugomomis teritorijomis ir panašiai, todėl būtent valstybės kadastras laikytinas duomenų, apibūdinančių nekilnojamojo turto naudojimo apribojimus, pagrindiniu oficialiu šaltiniu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-403/2018 30 punktą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2388-13).

38.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pelkių (šaltinynų) nustatymas (įrašymas į registrą) ir išbraukimas iš registro yra reglamentuotas įstatymo nustatyta tvarka, todėl kitokios, negu nustato sąlygos, veiklos vykdymas tokioje teritorijoje galimas tik įvykdžius įstatymo reikalavimus. Nors atsakovas nurodė, kad įrašas dėl taikytinų sąlygų 2015 m. lapkričio 18 d. buvo panaikintas, tačiau dėl įrašo panaikinimo teisėtumo vyksta teisminis ginčas, o žala padaryta iki įrašo panaikinimo. Pabrėžtina, kad toks įrašas galėjo būti panaikintas dėl to, jog po pelkės išvalymo jos tiesiog neliko, atsirado vandens telkinys. Taigi vėlesnis įrašo panaikinimas nepašalina atsakovo atsakomybės, nes veiksmus atsakovas atliko 2014 metais, vykstant natūraliam pelkėjimo procesui ir galiojant 2012 m. balandžio 19 d. Nekilnojamojo turto registro įrašui, t. y. kol nepakeista ar nenuginčyta žemės sklypui nustatyta specialioji naudojimo sąlyga, priešingų įstatymui veiksmų atsakovas 2014 metais atlikti neturėjo teisės.

39.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog atsakovo veiksmai 2014 m. spalio–lapkričio mėnesiais traktoriumi-ekskavatoriumi, rankiniu būdu ištraukiant atskirus plaukiojančius kupstus su žoline augmenija ir taip mechaniškai išardant natūralių pelkių augalinę dangą neteisėti, pagrįstai pripažino buvus teisinį pagrindą kilti civilinei atsakomybei.

 

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ekspertizės akto ir kitų įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo

 

40.       Nagrinėjamoje byloje iš esmės nustatyti ginčo žemės sklypo faktinės padėties, kokia ji buvo iki neteisėtų atsakovo veiksmų, nėra galimybių, todėl teismams buvo pagrindas remtis byloje pateiktų įrodymų visuma.

41.       Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialiąja įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016, 19 punktas). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016, 21 punktas; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 48 punktas).

42.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl pelkės buvimo fakto, rėmėsi eksperto išvada ir pagal įrodymų visumą pripažino labiau tikėtiną aplinkybę, jog ginčo žemės sklype nebuvo natūralios pelkės, tačiau teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog eksperto išvada buvo daryta tiriant ginčo žemės sklypą 2017 metais, o ginčas keliamas dėl pelkės 2014 metais buvimo fakto, kol dar nebuvo atlikti ginčo žemės sklypo valymo ir kasimo darbai. Ekspertizė atlikta po pelkės išvalymo, todėl ekspertas rado vandens telkinį, o ne pelkę ar pelkėjančią žemę. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, labiau tikėtiną pelkės buvimo 2014 metais ginčo žemės sklype faktą byloje įrodė ta aplinkybė, kad žemės sklypo savininkė specialiųjų žemės sklypo naudojimo sąlygų panaikinimo ir išbraukimo procesą pradėjo po ginčo žemės sklypo valymo. Į šiuos įrodymus apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė. Be to, pačiame ekspertizės akte pateikta prieštaravimų, kad žemės sklype buvo pelkutė, kuri 1951 metais buvo nusausinta, ir pan., t. y. vien tik iš ekspertizės akto negalima buvo vienareikšmiškai spręsti apie pelkės buvimo ar nebuvimo faktą. Dėl to būtina vertinti ne tik ekspertizės aktą, bet ir kitus įrodymus.

43.       Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; kt.).

44.       Atsakovas, nagrinėjamoje byloje teikdamas atsiliepimą į ieškinį, ginčijo tik, jo manymu, neaiškų pagrindą, kokiu būdu ir kuo vadovaudamasis ieškovas apskaičiavo žalos dydį ir sunaikintos žolinės augalijos plotą. Argumentus, kad ginčo žemės sklype nebuvo pelkės, todėl jis neteisėtų veiksmų neatliko, atsakovas pateikė tik apeliaciniame skunde, nurodydamas, kad ginčo žemės sklype esančio vandens telkinio rūšies (pelkė ar ne) faktas buvo nustatytas formaliai pasižiūrėjus į nebegaliojantį Nekilnojamojo turto registro išrašą.

45.       Byloje teismai nustatė ir ginčo šalys to neginčijo, kad pokariu vyko pelkės nusausinimas, vėliau prasidėjo natūralus intensyvaus pelkėjimo procesas. Faktą, kad anksčiau ginčo žemės sklype buvo pelkė, patvirtino ir pirmosios instancijos teismo tirti ir vertinti Geologijos tarnybos raštai, kurių duomenys byloje nebuvo paneigti; priešingai, juos tik patvirtino atsakovo veiksmai – jeigu ginčo žemės sklype nebuvo pelkės, tai kokiu tikslu atsakovas atliko žemės sklypo valymo ir kasimo darbus, o atsakovo sutuoktinė, kaip žemės sklypo savininkė, pradėjo specialiųjų žemės sklypo naudojimo sąlygų panaikinimo ir išbraukimo procesą. Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2015 m. kovo 3 d. raštas patvirtino, kad tarnyba įvertino durpių sluoksnio storį ir konstatavo, jog ginčo žemės sklype esantis vandens telkinys buvo natūrali pelkė. Be to, Molėtų rajono apylinkės teismo, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovo atlikto administracinio teisės pažeidimo pagrįstumo, 2015 m. birželio 4 d. nutarime pažymėta, jog net pareiškėjo A. V. pasikviestas liudyti jo kaimynas teismui iš dalies patvirtino, kad A. V. norėjo išvalyti pelkę ir pasidaryti sklype ežeriuką. Šis nutarimas Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi paliktas nepakeistas. 

46.       Pirmosios instancijos teismas ieškovo argumentus, kad atsakovas suardė natūralios pelkės augalinį sluoksnį, pagrįstai pripažino įrodytais remiantis ne tik Geologijos tarnybos išvadų pagrindu, bet ir A. B. tyrinėjimų įmonės atliktų matavimų duomenimis bei liudytojo Š. Š. parodymais.

47.       Teisėjų kolegijos teigimu, atsakovas, nesutikdamas su kasaciniu skundu ir pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi atsakovas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytas kitas žemės sklypo naudojimo faktas, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Kadangi kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus, todėl, atsakovui nenurodant kitų teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimų ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimų, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas nepagrindė savo teiginių, jog apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino ekspertizės aktą ir pagrįstai nenustatė pelkės buvimo fakto ginčo žemės sklype, nors bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

48.       Teisėjų kolegija, remdamasi pateiktų teisinių argumentų visuma, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka byloje surinktų įrodymų visumos ir aptartų proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nuostatų, todėl skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys iš dalies tenkintas (CPK 359 straipsnio 3 dalis). Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos nuoseklios teismų praktikos formavimui bei priimtų teismų sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

49.       Paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovo kasacinio skundo argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netinkamo paskirstymo tampa neaktualūs, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

 

50.       Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos atsižvelgiant į tai, kurios šalies naudai priimtas kasacinio teismo sprendimas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Tenkinus ieškovo kasacinį skundą ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą bei palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose ieškovo bei valstybės patirtų išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovo.

51.       Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovo atsiliepimą į apeliacinį skundą bei kasacinį skundą surašė juridinio asmens darbuotojas, ieškovas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisti neprašo, todėl šios išlaidos nepriteistinos.

52.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 4,79 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4,79 Eur (keturis Eur 79 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Alė Bukavinienė

 

 

Janina Januškienė

 

 

Vincas Verseckas

 

 

 


Paminėta tekste:
  • ATPK
  • II-5-335/2015
  • ATP-409-350/2015
  • CPK
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • A-502-2388-13
  • CPK 177 str. Įrodymai
  • CPK 218 str. Eksperto išvados įvertinimas
  • 3K-3-308-248/2016
  • 3K-3-87-969/2017
  • CPK 12 str. Rungimosi principas
  • CPK 178 str. Įrodinėjimo pareiga
  • CPK 176 str. Įrodinėjimas
  • 3K-3-206/2010
  • 3K-3-396/2011
  • 3K-3-269/2012