Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-11-06][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-413-611-2018].docx
Bylos nr.: e3K-3-413-611/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB ,,Kuršėnų autobusų parkas" 175700829 atsakovas
Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ 195772298 ieškovo atstovas
Kategorijos:
1. BYLOS DĖL DARBO TEISINIŲ SANTYKIŲ
1. DARBO TEISINIAI SANTYKIAI
1.2. Bylos dėl individualių darbo santykių
1.3. Individualūs darbo santykiai
1.3.3. Darbo laikas
1.3.3.3. Darbo laiko režimas (padienė, savaitinė, suminė darbo laiko apskaita, lankstus darbo režimas)
1.2.13. Bylos, susijusios su darbo užmokesčiu ir kitomis išmokomis
1.2.13.21. kitos bylos, susijusios su darbo užmokesčiu ir kitomis išmokomis

?

Civilinė byla Nr. e3K-3-413-611/2018

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-06964-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 1.3.3.3.

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (pranešėjas), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. R. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. R. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Kuršėnų autobusų parkui dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir neišmokėtų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių suminės darbo laiko apskaitos taikymą ir darbo apmokėjimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas prašė teismo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. DGKS-3915; 2) priteisti ieškovui iš atsakovės šias nesumokėto darbo užmokesčio sumas: nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. – 281,76 Eur; už 2015 m. – 897,92 Eur; už 2016 m. – 597,12 Eur; už 2017 m. – 487,01 Eur; nuo ieškinio pateikimo dienos 2017 m. birželio 21 d. – viso 2263,81 Eur (priskaityta suma) ir nuo 2017 m. birželio 21 d. iki sprendimo priėmimo dienos; 3) priteisti iš atsakovės ieškovui 1521,28 Eur delspinigių nuo laiku nesumokėto darbo užmokesčio priskaičiuotos sumos (2263,81 Eur) iki 2017 m. birželio 21 d.

3.       Paaiškino, jog ieškovas dirba atsakovės bendrovėje vairuotoju-konduktoriumi nuo 2014 m. spalio 13 d. pagal šalių sudarytą darbo sutartį (toliau – ir Darbo sutartis), kuria sutarta, kad ieškovas dirba pagal nustatytą grafiką 8 val. per dieną, tačiau pagal susiformavusią ilgalaikę praktiką vežant keleivius tam tikrais maršrutais ieškovui tenka dirbti nuo 5.35 val. iki 18.50 val. ir ilgiau. Atsakovė moka darbo užmokestį ieškovui tik už faktiškai nuvažiuotą laiką nuo Kuršėnų autobusų parko autobusų stoties iki nustatyto maršruto galutinės stotelės ir grįžimą maršrutu atgal, nesumokėdama viso priklausančio atlyginimo už visą darbo dieną. Tarp kiekvieno maršruto susidaro ne trumpesnė kaip 45 min. pertrauka, už kur atsakovė nemoka.

4.       Pagal atsakovės įmonėje 2011 m. balandžio 11 d. patvirtintas Darbo tvarkos taisykles (toliau – Darbo tvarkos taisyklės) darbuotojams nustatyta 1 val. pietų pertrauka. Darbo tvarkos taisyklių 5.8 punkte nustatyta, kad specialias pertraukas įmonės vadovas gali suteikti tik pritarus darbuotojų atstovui. Specialių pertraukų direktoriaus įsakymu nustatyta nebuvo. Į darbo laiką, įvertinus, jog pietų pertraukos laikas ieškovui buvo 1 val. per pamainą, įskaitytinas visas kitas priverstinių pertraukų tarp maršrutų laikas, už jį ieškovui turi būti mokamas darbo užmokestis, nes šiuo darbo laiku ieškovas yra savo darbo vietoje, darbdavės žinioje ir vykdo savo darbines funkcijas. Darbo maršrutus sudaro atsakovė, ieškovo buvimo vieta priverstinių pertraukų metu nekeičia šalių tarpusavio teisinio statuso pagal Darbo sutartį, todėl pertraukos tarp maršrutų turi būti įskaitomos į darbo laiką ir apmokamos. Be to, darbo grafikai nebuvo suderinti su darbuotojų atstovais. Ieškovas buvo materialiai atsakingas tiek už autobusą, tiek už gautas iš klientų lėšas, todėl jis negalėjo laisvai disponuoti laisvu tarp maršrutų laiku.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

5.       Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. vasario 7 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6.       Teismas nustatė, kad ieškovui buvo žinoma, jog jo darbo užmokesčiui taikoma suminė darbo laiko apskaita. Nesutikdamas su ieškovo pateiktais nesumokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimais, teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodyto ginčo laikotarpio metu taikoma ne Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 158 straipsnio 1 dalies nuostata (dėl ne ilgesnės kaip dviejų valandų pertraukos pailsėti ir pavalgyti ne vėliau kaip po 4 darbo valandų nuo darbo pradžios suteikimo), o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki 24 valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse patvirtinimo“ (neteko galios 2017 m. liepos 1 d.) (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 587). Pagal Vyriausybės nutarimu Nr. 587 patvirtintus tam tikrų darbuotojų kategorijų darbo ir poilsio laiko ypatumus bendra pertraukų pailsėti ir pavalgyti trukmė tokiems darbuotojams gali viršyti dvi valandas ir jos yra neapmokamos (10 punktas). Ieškovas suteiktų jam pertraukų tarp reisų metu neatliko jam pavestų darbinių funkcijų, laisvai disponavo savo laiku ir nebuvo priklausomas nuo darbdavės. Atsižvelgdamas į šias nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovė, apskaičiuodama ieškovo faktiškai dirbtą laiką pagal realius maršrutų grafikus, pagrįstai šį laiką pripažino pertraukomis pailsėti ir pavalgyti ir jo neįtraukė į faktiškai išdirbtą darbo laiką, o neprivalant mokėti darbo užmokesčio negali būti skaičiuojami, priteisiami ir delspinigiai už minėtą laikotarpį.

7.       Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, 2018 m. gegužės 21 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

8.       Kolegija atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, jog jis nežinojo, kad dirba pagal suminę darbo laiko apskaitą, pagal kurią jam ir mokamas darbo užmokestis. Šią išvadą kolegija darė atsižvelgdama į tai, jog ieškovas, sudarydamas Darbo sutartį, žinojo, kad dirbs ne standartinę darbo dieną (nuo 8 val. iki 17 val.), o pagal grafiką. Iš pateiktų duomenų apie ieškovo dirbtą laiką, ieškovo dirbtų valandų, viršvalandžių skaičiaus ir darbo užmokesčio suvestinės taip pat buvo matyti, kad ieškovo darbo užmokestis buvo kintantis. Suminė darbo laiko apskaita darbuotojams įvesta 2004 m. sausio 2 d., 2015 m. lapkričio 5 d. vyko visuotinis darbuotojų susirinkimas, kurio metu buvo keliamas klausimas dėl, darbuotojų vertinimu, prastovų apmokėjimo ir įmonės vadovas nurodė, kad vairuotojams apmokama pagal suminę darbo laiko apskaitą. Kolegija akcentavo, jog kiekvieną mėnesį ieškovas buvo supažindintas su darbo grafikais, kiekvieną mėnesį jam buvo įteikiami atsiskaitymo lapeliai, darbo užmokestį ieškovas gaudavo pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis, ilgą laikotarpį ieškovui nekilo abejonių dėl nustatytos darbo laiko apskaitos, dėl to jis jokių pretenzijų darbdavei nereiškė.

9.       Kolegija pažymėjo, kad suminė darbo laiko apskaita buvo įvesta 2004 metais ir nebuvo keista. Ieškovas su darbdave darbo sutartį sudarė 2014 m. spalio 13 d., t. y. bendrovėje esant įvestai suminei darbo laiko apskaitai, todėl daug anksčiau, negu sudaryta darbo sutartis, priimtas įsakymas įvesti suminę darbo laiko apskaitą negalėjo pakeisti ieškovo teisinės padėties darbo santykiuose, nes jis tuo metu dar pas atsakovę nedirbo. Kolegija ieškovo teiginius, jog 2004 m. sausio 2 d. įsakymas nebuvo derintas su profesine sąjunga, vertino kaip nepagrįstus, pažymėjusi, jog bendrovėje tuo metu nebuvo įsteigtos darbuotojų profesinės sąjungos (įsteigta 2015 m. lapkričio 23 d.). 

10.       Kolegija nesutiko su ieškovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė DK 158 straipsnio l dalies. Minėta išimtis, t. y. įvesta suminė darbo laiko apskaita atsakovės bendrovėje, ieškovui, kaip atsakovės bendrovėje dirbančiam darbuotojui vairuotojui-konduktoriui, taikoma teisėtai, remiantis Vyriausybės nutarimu Nr. 587 ir DK 144 nuostatomis. Sąrašas darbų, kai darbo laikas gali būti iki dvidešimt keturių valandų per parą, buvo patvirtintas Vyriausybės nutarimu Nr. 587 (DK 144 straipsnis). Dirbant sąraše nurodytus darbus, darbo dienos (pamainos) trukmė gali būti ilgesnė negu aštuonios valandos tik tais atvejais, jeigu darbo ar gamybos pobūdis neleidžia organizuoti darbo nustatant darbo dienos (pamainos) trukmę, neviršijančią aštuonių valandų. Į minėtą sąrašą įtraukti vairuotojai, dirbantys transporto srityje. Atitinkamai kolegija sprendė, jog DK 158 straipsnio 1 dalies nuostatos transporto srityje nustatant darbuotojams pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmę netaikomos, o Vyriausybės nutarime Nr. 587 nenustatyta maksimali pertraukos trukmė, taigi atsakovė neturi imperatyvios pareigos mokėti ieškovui darbo užmokestį už šių pertraukų laiką. Atsakovė, kolegijos vertinimu, apskaičiuodama ieškovo faktiškai dirbtą laiką pagal realius maršrutų grafikus, pagrįstai šį laiką pripažino pertraukomis pailsėti ir pavalgyti ir jo neįtraukė į faktiškai išdirbtą darbo laiką. Šios pertraukos dėl stovėjimų tarp maršrutų trukmės nelaikytinos papildomomis ir specialiomis pertraukomis (DK 159 straipsnio 4 dalis). Kolegija pabrėžė, jog profesinė sąjunga 2016 m. sausio 25 d. atliko patikrinimą ir surašė patikrinimo aktą, kuriame nekonstatuota, kad darbo užmokestis apskaičiuojamas ir mokamas netinkamai. Valstybinė darbo inspekcija 2016 m. vasario 5 d. surašė reikalavimą pašalinti nurodytus pažeidimus, tarp jų nėra pažeidimų, susijusių su darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu.

11.       Kolegija

 vertino, jog ieškovas nepagrįstai remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) sprendimu byloje C-266/14. ESTT nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių, nes teismas nagrinėjo, ar darbuotojo vykimas į darbdavio nurodyto kliento buvimo vietą ir iš jos yra darbo laikas. Lietuvos teismų praktikoje formuluojama taisyklė, jog laikas, vairuotojo praleistas nevairuojant transporto priemonės ir neatliekant pagalbinių darbų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu, neprivalant jam būti darbo vietoje, darbo laiku nelaikomas ir už jį neturi būti mokama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003; Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1302-259/2016). Kolegija nustatė, kad ieškovas pertraukų tarp maršrutų metu neatliko tiesioginių darbinių funkcijų, minėtu laiku laisvai disponavo savo nuožiūra, neprivalėjo būti savo darbo vietoje ar transporto priemonėje, neturėjo būti nuolat pasiekiamas, neprivalėjo vykti kitais maršrutais, atlikti kitą jam darbdavės nepavestą darbą. Be to, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad tarp maršrutų ieškovas važiuodavo autobusu į namus ar kitais reikalais. Ieškovo teiginys, kad pertraukų tarp maršrutų metu jis privalėjo saugoti transporto priemonę ir joje esančias materialines vertybes, prieštaravo atsakovės direktoriaus 2015 m. liepos 16 d. įsakymui Nr. 1-7-16 „Dėl autobusų stovėjimo vietos nustatymo“. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad per pertraukas tarp maršrutų ieškovas nevykdė darbinių funkcijų, galėjo laisvai disponuoti savo laiku ir tai negali būti laikoma darbo laiku ir buvimu darbdavio žinioje.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

12.       Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas žinojo apie suminės darbo apskaitos įvedimą įmonėje iš Darbo tvarkos taisyklių. Ši išvada yra deklaratyvaus pobūdžio, neatitinkanti faktinių bylos aplinkybių. Darbo sutartyje nėra įtvirtinta, kad ieškovui bus mokamas darbo užmokestis, apskaičiuojamas taikant suminę darbo apskaitą (DK 95 straipsnis 3 dalis). Be to, ieškovas nėra supažindintas pasirašytinai su įsakymu dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo, nors atsakovės įmonėje susiformavusi ilgalaikė praktika, pagal kurią su įmonės vadovo įsakymais ir kitais lokaliniais teisės aktais darbuotojai yra supažindinami pasirašytinai. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kad, kilus abejon dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos šias sąlygas priėmusios šalies naudai, laikytina, kad ieškovui nebuvo taikoma suminė darbo laiko apskaita nei dėl darbo užmokesčio apskaičiavimo, nei kitais aspektais.

12.2.                      Suminės darbo laiko apskaitos taikymas turėjo būti derinamas su profesine sąjunga „Sandrauga“ jai įsisteigus, be to, atsakovės elgesys patvirtina, kad ji pripažino profesinės sąjungos „Sandrauga“ veikimą UAB Kuršėnų autobusų parke (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2006).

12.3.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčo atveju taikomas Vyriausybės nutarimas Nr. 587 ir netaikoma DK 158 straipsnio 1 dalis. Atsakovė nenurodė teisės aktų ar įmonės vidinių dokumentų, kurie pagrįstų, kad UAB Kuršėnų autobusų parko veikloje taikomas Vyriausybės nutarimas Nr. 587. Pastarasis paminėtas tik įsakyme dėl suminės darbo laiko apskaitos, tačiau su šiuo įsakymu ieškovas pasirašytinai supažindintas nebuvo. 

12.4.                      Pagal Darbo tvarkos taisyklių 5.4 punktą pertrauka pailsėti ir pavalgyti yra 1 val. Darbo sutarties 7 punkte nustatyta, jog darbuotojui taikoma DK 158 straipsnio 6 dalis, kuri įtvirtina, kad pertraukos pailsėti ir pavalgyti pradžią, pabaigą ir kitas sąlygas nustato darbo tvarkos taisyklės, darbo grafikas, kolektyvinė ir darbo sutartis. Visas ieškovo važiavimo laikas tam tikru maršrutu per darbo dieną grafike įtvirtintas grafoje „iš viso“, pietų pertraukos pailsėti ir pavalgyti atskirai nėra nustatytos. Byloje nėra pateikta darbuotojo ir darbdavio susitarimo dėl daugiau nei vienos ilgalaikės pertraukos pailsėti ir pavalgyti per pamainą nustatymo. Ieškovui nėra reikalingos nepagrįstai dažnos ir ilgos tarp maršrutų susidarančios pertraukos. Be to, DK 159 straipsnio 1 dalis nustato galimybę atsižvelgiant į darbo sąlygas darbuotojams darbo laiku suteikti papildomas pertraukas pailsėti, tačiau jos privalo būti įskaitomos į darbo laiką (DK 159 straipsnio 4 dalis), bet ieškovo atveju susidarančių pertraukų taip maršrutų atsakovė neįskaitė į darbo laiką ir jų neapmokėjo.

12.5.                      Apeliacinės instancijos teismo pateikti argumentai prieštarauja ESTT praktikai (ESTT 2018 m. vasario 21 d. sprendimas byloje R. Matzak byloje prieš Ville de Nivelle). DK 142 straipsnis reglamentuoja, kad darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. 1993 m. lapkričio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų, iš dalies pakeista 2000 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/34/EB, (toliau – Direktyva 93/104/EB) ir ją papildžiusi 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (toliau – Direktyva 2003/88), taip pat 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85 (toliau – Reglamentas Nr. 561/2006) nustato, kad vairuotojo darbo laikas – tai laikas, kai jis vairuoja transporto priemonę ir kitas darbo laikas. Kitas darbo laikas yra visa veikla, 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/15/EB dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo (toliau – Direktyva 2002/15/EB), apibrėžta kaip darbo laikas, išskyrus „vairavimą“, įskaitant bet kokį darbą tam pačiam darbdaviui, atliekamą transporto sektoriuje ar už jo ribų; kitas darbo laikas, be kita ko, yra transporto priemonės priežiūra bei buvimas darbdavio žinioje. ESTT byloje C-266/14 taip pat konstatavo, kad vairuotojai – darbuotojai, kurie yra darbdavio žinioje, nes maršrutai ir atstumai, kuriais reikia vykti, priklauso tik nuo darbdavio valios. Be to, vykdami šiais maršrutais darbuotojai yra pavaldūs savo darbdaviui, nes, jeigu jis nuspręstų pakeisti klientų sąrašą ar vykimo maršrutus, šie darbuotojai būtų priversti paklusti šiam nurodymui ir vykti kitur pagal naują darbdavio sudarytą maršrutą. Nagrinėjamu atveju ieškovui, esant darbdavės reikalavimui, tekdavo vykti kitu nei jo darbo grafike nustatytu maršrutu, jis susidarančių tarp maršrutų stovėjimų metu buvo priklausomas nuo darbdavės, priverstas laukti kito maršruto, atliko kitus darbus ir negalėjo visiškai laisvai naudotis savo laiku, todėl laikytina, kad jis nėra visiškai atribojamas nuo darbo funkcijų (Vyriausybės nutarimo Nr. 587 10.4.1, 10.4.2 punktai).

12.6.                      Nagrinėjamu atveju nėra reikšminga aplinkybė, kad tam tikrais atvejais ieškovas vykdavo į namus, kadangi net ir priverstinių stovėjimų tarp maršrutų metu jis yra darbdavės žinioje, darbdavė su tokiu elgesiu sutiko, kadangi darbo drausmės pažeidimo procedūrų dėl vykimo namo stovėjimų tarp maršrutų metu, kurie susidaro ne dėl darbuotojo kaltės, neinicijavo. Teismas neįvertino, kad pateikti ne viso ginčo laikotarpio GPS duomenys apie ieškovo buvimo vietą.

12.7.                      2015 m. liepos 16 d. bendrovės direktoriaus įsakymas „Dėl autobusų stovėjimo vietos nustatymo“ nepaneigia ieškovui taikytinos materialinės atsakomybės ar darbdavės ir darbuotojo teisinio statuso. Dirbdamas tam tikru darbdavės sudarytu grafiku ieškovas yra materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą, jis yra darbdavės žinioje.

12.8.                      Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis), byloje nevertino įrodymų visumos. Darbo bylose teismas yra aktyvus darbuotojo naudai, kadangi darbuotojas yra silpnesnioji darbo santykių šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2011). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) teise pasinaudojo rinkdamas duomenis, kad pagrįstų ne ieškovo (darbuotojo), o atsakovės poziciją. Teismas nereikalavo atsakovės pateikti jos veiklą pagrindžiančių ar kitų bylai reikšmingų papildomų duomenų (įstatų ar pan.). 

12.9.                      Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003, nors šioje byloje kilęs ginčas yra susijęs su darbuotojų siuntimą į tarnybines komandiruotes reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimu ir taikymu. 

13.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      Teismai visapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Darbo sutartyje yra nustatyta, kad ieškovas dirba pagal patvirtintą darbo grafiką. Ieškovas pasirašytinai yra susipažinęs su Darbo tvarkos taisyklėmis, kuriose nurodytas suminės darbo laiko apskaitos įvedimas. Tai buvo pakartota ir 2015 m. lapkričio 5 d. atsakovės visuotiniame darbuotojų susirinkime, kuriame dalyvavo ir ieškovas. Ieškovas teismo posėdžio metu pripažino, jog jis žinojo, kad jam yra mokama už važiuotą laiką. Taigi teismai, įvertinę byloje esančius įrodymus, darė pagrįstą išvadą, kad ieškovo argumentai dėl jo nežinojimo apie bendrovėje taikomą suminę darbo laiko apskaitą yra nepagrįsti.

13.2.                      Ieškovo teiginiai, jog 2004 m. sausio 2 d. įsakymas nebuvo derintas su profesine sąjunga, nepagrįsti, nes įsakymo priėmimo metu profesinės sąjungos ar jos padalinio nebuvo. Tuo laikotarpiu darbuotojų interesams atstovavo jų išrinktas atstovas  I. S., su ja ir buvo derinami bendrovės administracijos priimami vidiniai teisės aktai (DK 19 straipsnis). Be to, byloje ieškovui atstovauja profesinė sąjunga, kuri neva įsisteigė 2015 m. lapkričio 23 d., tačiau byloje nėra dokumentų, patvirtinančių profesinės sąjungos įsteigimą. Atsakovės darbuotojų atstovais, bendrovėje neva įsteigus profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinį, yra išrinkti K. K. ir R. K., kurie buvo susipažinę su darbo grafikais, jų sudarymo principais, juose išdėstyta informacija, patvirtinę juos savo parašais, todėl galima teigti, kad minėti darbuotojų atstovai negalėjo nežinoti apie bendrovėje taikomą suminę darbo laiko apskaitą ir darbo užmokesčio mokėjimo sistemą.

13.3.                      Teismai pagrįstai nurodė, kad atsakovės bendrovėje įvesta suminė darbo laiko apskaita ieškovui taikoma teisėtai. Vyriausybės nutarimo Nr. 587 1.8 punkte yra nustatyta, jog transporto srityje netaikoma DK 158 straipsnio 1 dalies nuostata dėl pertraukos pailsėti ir pavalgyti ne vėliau kaip po 4 darbo valandų nuo darbo pradžios ir pertraukos trukmės. Vyriausybės nutarimas Nr. 587 nenustato maksimalios pertraukos trukmės, todėl atsakovė neturi imperatyvios pareigos mokėti ieškovui darbo užmokes už šį pertraukų laiką.

13.4.                      Papildomų ir specialių pertraukų, kurios įskaitomos į darbo laiką, suteikimą reglamentuoja DK 159 straipsnis. Minėto straipsnio 4 dalis nurodo, kad papildomų ir specialių pertraukų nustatymo tvarką tvirtina Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 160 patvirtintoje „Papildomų ir specialiųjų pertraukų, įskaitomų į darbo laiką, nustatymo tvarkoje“ yra nustatyta, kad papildomų ir specialių pertraukų skaičius, trukmė, poilsio vieta šių pertraukų metu turi būti nustatyta kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse, darbo sutartyse. Vyriausybės nutarime išvardytuose atsakovės dokumentuose tokių papildomų ir specialių pertraukų nėra nustatyta.

13.5.                      ESTT 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje C-266/14 faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių. ESTT nagrinėjo, ar darbuotojo vykimas į darbdavio nurodyto kliento buvimo vietą ir iš jos yra darbo laikas. ESTT vertino, jog tam, kad darbdaviui atsirastų pareiga sumokėti už darbuotojo darbo laiką, būtinos šios trys sąlygos: pirma, darbuotojas turi vykdyti savo veiklą arba atlikti pareigas; antra, darbuotojas turi būti darbdavio žinioje; trečia, darbuotojas turi būti darbo vietoje. Šios sąlygos yra kumuliatyvios, t. y. jos turi būti visos vienu metu, nors vienos nesant laikas nėra laikytinas „darbo laiku“.

13.6.                      Ginčo atveju minėtų ESTT sąlygų taip pat nėra nustatyta. Ieškovas vairuotojas-konduktorius pertraukų tarp reisų metu neatlieka pavestų darbinių funkcijų. Darbo sutartyje, pareiginiuose nuostatuose ieškovui nėra nustatyta kitų papildomų darbų, kuriuos jis turėtų atlikti pertraukų tarp maršrutų metu. Iš byloje esančių įrodymų bei ieškovo teismo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad vairuotojams-konduktoriams 20 min. iki darbo pradžios buvo skiriama transporto priemonei susitvarkyti ir pasiruošti darbui ir buvo skiriama 20 min. po darbo transporto priemonės vidui išsivalyti; autobuso išorę plaudavo bendrovėje priimtas plovėjas; autobusą remontuodavo taip pat kiti kompetentingi bendrovės darbuotojai. Už minėtus laikotarpius ieškovui buvo sumokama. Jei maršrutų metu iškildavo būtinybė atlikti transporto priemonės remontą, tai būdavo pažymima kelionės lapuose ir už šį laiką ieškovui buvo sumokama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003). Analizuojama situacija neatitinka minėtos ESTT išdėstytos pirmosios sąlygos. Be to, vairuotojų-konduktorių pareiginiuose nuostatuose, kituose bendrovės lokaliniuose teisės aktuose ieškovas nebuvo įpareigotas pertraukų tarp maršrutų laiku būti pasiekiamas. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad per pertraukas tarp maršrutų ieškovas važiuodavo autobusu į namus pietauti, išsivalyti autobuso, kitais reikalais. Taigi laikotarpiais tarp maršrutų ieškovas galėjo laisvai disponuoti savo laiku ir tai pagal minėtą ESTT antrąją sąlygą negali būti laikoma darbo laiku ir buvimu darbdavės žinioje.

13.7.                      Byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus, rinkti, pateikti įrodymus ir šiuo atveju teismai sprendė, jog byloje esančių įrodymų pakako sprendimui priimti (CPK 178, 414 straipsniai). Teismas, nagrinėdamas bylą, vertino ir atsakovės įstatus, kurie buvo prieinami iš viešų šaltinių ir nebuvo tikslinga jų papildomai reikalauti iš atsakovės.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo ir poilsio laiką, darbo laiko režimą

 

14.        Būtiniausius darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimus dėl darbo laiko organizavimo Europos Sąjungos lygmeniu reglamentuoja Direktyva 2003/88/EB, kuri taikoma minimaliam dienos poilsio, savaitės poilsio ir kasmetinių atostogų laikui, pertraukoms ir maksimaliam savaitės darbo laikui bei tam tikriems naktinio darbo, pamaininio darbo ir darbo modelių aspektams reglamentuoti (Direktyvos 2003/88/EB 1 straipsnio 1, 2 dalys).

15.       Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad Direktyva 2003/88/EB reglamentuojami tik tam tikri darbo laiko organizavimo aspektai, todėl iš esmės ji netaikoma darbuotojų darbo užmokesčiui (žr. ESTT 2017 m. liepos 26 d. sprendimo Hälvä ir kt., C 175/16, EU:C:2017:617, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Valstybės narės savo nacionalinėje teisėje gali nustatyti, kad užmokestis darbuotojui už „darbo laiką“ skiriasi nuo atlyginimo darbuotojui už „poilsio laiką“; be to, už pastarąjį laikotarpį galima ir visai nenustatyti jokio atlyginimo (ESTT 2018 m. vasario 21 d. sprendimo Matzak, C 518/15, EU:C:2018:82, 51 punktas).

16.       Pagal Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 1 punkte įtvirtintą darbo laiko apibrėžtį darbo laikas – tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką. Atitinkamai poilsio laikas – tai visoks laikas, kuris nėra darbo laikas (Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 2 punktas).

17.       ESTT jurisprudencijoje išaiškinta, kad „darbo laiko“ ir „poilsio laiko“ sąvokos, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2003/88/EB, yra Sąjungos teisės sąvokos ir jas reikia apibrėžti pagal objektyvius kriterijus, remiantis šios direktyvos, kuria siekiama nustatyti būtiniausius reikalavimus, skirtus darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms pagerinti, sistema ir tikslu. Iš tiesų tik tokiu savarankišku aiškinimu galima užtikrinti visapusišką šios direktyvos veiksmingumą ir vienodą minėtų sąvokų taikymą visose valstybėse narėse (žr. ESTT sprendimo Dellas ir kt., C 14/04, EU:C:2005:728, 44 ir 45 punktus; nutarties Vorel, C 437/05, EU:C:2007:23, 26 punktą ir nutarties Grigore, C 258/10, EU:C:2011:122, 44 punktą).

18.       Teisingumo Teismas nurodė, kad tam, jog konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti šios trys sąlygos: pirma, darbuotojas turi būti „darbo vietoje“; antra, jis turi būti darbdavio žinioje; trečia, jis turi vykdyti savo veiklą arba atlikti pareigas (žr. ESTT 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras, C 266/14, EU:C:2015:578, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

19.       Lemiamas veiksnys kvalifikuojant laikotarpį kaip „darbo laiką“ pagal Direktyvą 2003/88/EB yra tas, kad darbuotojas privalo fiziškai būti darbdavio nurodytoje vietoje ir turi būti jo pasiekiamas, kad prireikus galėtų nedelsdamas atlikti savo funkcijas. Šios pareigos, dėl kurių atitinkami darbuotojai negali pasirinkti buvimo vietos budėjimo laikotarpiais, laikytinos susijusiomis su jų funkcijų vykdymu (žr. ESTT 2003 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Jaeger, C 151/02, EU:C:2003:437, 63 punktą; 2011 m. kovo 4 d. nutarties Grigore, C 258/10, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:122, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

20.       Kitaip yra tada, kai darbuotojas dirba pasyviojo budėjimo režimu, pagal kurį jis turi būti visada pasiekiamas, tačiau neprivalo būti darbo vietoje. Šiuo atveju, nors yra darbdavio žinioje, t. y. turi būti jo pasiekiamas, darbuotojas gali laisviau organizuoti savo laiką ir jį skirti savo interesams tenkinti. Tokiomis aplinkybėmis tik laikas, susijęs su realiu paslaugų teikimu, gali būti laikomas „darbo laiku“ pagal Direktyvą 2003/88/EB (žr. ESTT 2003 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Jaeger, C 151/02, EU:C:2003:437, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Galimybė darbuotojams disponuoti savo laiku be didelių suvaržymų ir veikti savo interesais suponuoja, kad šis laikas nekvalifikuotinas kaip darbo laikas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2003/88/EB (žr. ESTT sprendimo Simap, C 303/98, EU:C:2000:528, 50 punktą).

21.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Direktyvos 2003/88/EB 14 straipsnis suteikia galimybę kituose Bendrijos dokumentuose nustatyti konkretesnius darbo laiko organizavimo reikalavimus dėl tam tikrų profesijų arba veiklos rūšių. Atsižvelgiant į Direktyvos 2002/15/EB sektorinį pobūdį, jos nuostatoms teikiama pirmenybė, palyginti su Direktyva 2003/88/EB.

22.       Direktyvos 2002/15/EB, kaip specialaus teisės akto, tikslas – nustatyti būtiniausius darbo laiko organizavimo reikalavimus, siekiant pagerinti asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, sveikatos apsaugą ir saugą, kelių eismo saugumą bei suvienodinti konkurencijos sąlygas (Direktyvos 2002/15/EB 1 straipsnis).

23.       Pagal Direktyvos 2002/15/EB 3 straipsnio d punktą mobilus darbuotojas  tai bet kuris darbuotojas, sudarantis kelionės ekipažą, įskaitant stažuotojus ir mokinius, kuris dirba įmonėje, teikiančioje keleivių ir krovinių vežimo paslaugas samdos pagrindais arba už atlygį, arba savo sąskaita. Šios direktyvos 3 straipsnio a punkto 1 papunktis nustato, kad darbo laikas mobiliems darbuotojams – tai laikas nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurio metu mobilus darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo funkcijas ar veiklą, t. y. laikas, skirtas įvairiai kelių transporto veiklai. Ši veikla yra tokia: i) vairavimas; ii) pakrovimas ir iškrovimas; iii) pagalba įlaipinant keleivius į transporto priemonę ir išlaipinant iš transporto priemonės; iv) valymas ir techninė priežiūra; v) visi kiti darbai, skirti transporto priemonės, krovinio ir keleivių saugumui užtikrinti, arba vykdyti teisinius ir kontrolės įpareigojimus, tiesiogiai susijusius su konkrečia atliekama transporto veikla, įskaitant pakrovimo ir iškrovimo stebėseną, administracinius policijos, muitinės, imigracijos pareigūnų ir kt. formalumus; laikas, kuriuo jis negali laisvai disponuoti ir turi būti darbo vietoje, pasirengęs imtis įprastinio darbo, su tam tikromis užduotimis, kurios susijusios su budėjimu, ypač kai laukiama pakrauti arba iškrauti, kada iš anksto nežinoma to trukmė, t. y. prieš išvykimą arba prieš pat faktinę aptariamo laiko tarpsnio pradžią, arba pagal bendras sąlygas, suderėtas socialinių partnerių ir (arba) pagal valstybių narių teisės aktuose nustatytas sąlygas.

24.       Pirmiau nurodytos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos perkeltos į nacionalinį teisinį reguliavimą. DK 142 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) darbo laikas apibrėžiamas kaip laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. Poilsio laikas – tai įstatymu, kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas (DK 156 straipsnis). DK 143 straipsnyje konkretizuojama, kokie laikotarpiai (ne)įeina į darbo laiką. Į darbo laiką, be kita ko, įeina faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose; laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos priemonėms paruošti ir sutvarkyti; pertraukos darbe, pagal norminius teisės aktus įskaitomos į darbo laiką (1 dalies 1, 3, 4 punktai). Į darbo laiką neįeina, be kita ko, pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdieninis (tarp pamainų), kassavaitinis poilsis, šventės, atostogos (2 dalies 5 punktas).

25.       Pagal DK 148 straipsnio nuostatas transporto, pašto, žemės ūkio, energetikos įmonėse, gydymo bei globos (rūpybos) įstaigose, taip pat jūrų ir upių laivyboje ir kitose ekonominės veiklos srityse darbo bei poilsio laikas atsižvelgiant į darbo sezoniškumą bei kitas sąlygas gali skirtis nuo šio Kodekso nustatytų normų. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus šiose veiklos srityse nustato Vyriausybė.

26.       Įmonių, veikiančių transporto srityje, darbuotojų darbo ir poilsio laiko ypatumus iki 2017 m. liepos 1 d. reglamentavo Vyriausybės nutarimas Nr. 587. Jame pateikta darbo laiko apibrėžtis iš esmės tapati įtvirtintai Direktyvoje 2002/15/EB (žr. šios nutarties 23 punktą). Pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 10.4 punktą mobiliojo darbuotojo darbo laikas apima laiką nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurį mobilusis darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje, ir atlieka savo funkcijas ar veiklą (išskyrus pertraukas, nurodytas 11.2 papunktyje, ir poilsio laiką, nurodytą 11.3 papunktyje), tai yra: laikas, skirtas įvairiai kelių transporto veiklai (vairavimas; krovimas; pagalba įlaipinant keleivius į transporto priemonę ir išlaipinant iš jos; valymas ir techninė priežiūra; kiti darbai, skirti transporto priemonės, krovinio ir keleivių saugumui užtikrinti arba teisiniams ir kontrolės įpareigojimams, tiesiogiai susijusiems su vykdoma konkrečia transporto veikla, įskaitant krovimo priežiūrą, administracinius policijos, muitinės, imigracijos pareigūnų ir kitus formalumus, vykdyti (10.4.1 papunktis); taip pat laikas, kuriuo mobilusis darbuotojas negali laisvai disponuoti ir turi būti darbo vietoje, pasirengęs imtis įprastinio darbo, su tam tikromis užduotimis, kurios susijusios su budėjimu, kai laukiama krovimo darbų, kai neįmanoma iš anksto numatyti trukmės, t. y. prieš išvykimą arba tik prieš faktinio išvykimo laiką, arba pagal bendras sąlygas, suderėtas socialinių partnerių (10.4.2 papunktis).

27.       Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ieškovo keliamas klausimas dėl transporto srityje veikiančios įmonės pareigos mokėti darbo užmokestį darbuotojui spręstinas, vadovaujantis nacionalinės teisės nuostatomis (žr. šios nutarties 15 punktą). Tačiau, esant šalių ginčui dėl konkrečių laikotarpių (ne)priskyrimo darbo ar jam prilygintam laikui, už kurį pagal nacionalinės teisės normas turi būti sumokama, bylą nagrinėjantis teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į Direktyvos 2003/88/EB bei Direktyvos 2002/15/EB nuostatas dėl darbo ir poilsio laiko apibrėžties, Teisingumo Teismo išaiškinimus dėl esminių kriterijų, sąlygų konkretų laikotarpį kvalifikuoti kaip darbo laiką. Teismai pagal bylos duomenis turi įvertinti darbuotojo ginčo laiko kokybę, t. y. ar vairuotojas-konduktorius turi būti darbo vietoje, ar turi būti pasiekiamas darbdavio, ar gali disponuoti laiku be didelių suvaržymų savo ir (ar) savo šeimos interesais ir pan.

28.       Atsižvelgiant į ieškovo kasaciniame skunde keliamus klausimus, aktualios ir teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios darbo laiko režimą. Iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 147 straipsnyje buvo nustatyta, kad: kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles; darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (DK 19 straipsnis) arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka (DK 147 straipsnio 1 dalis); darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku. Įmonėse, įstaigose, organizacijose, atskiruose cechuose, baruose, kuriuose taikoma suminė darbo laiko apskaita, ir darbams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, darbo grafikai paskelbiami viešai įmonėse ar jų padaliniuose ar kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka ne vėliau kaip prieš savaitę iki šių grafikų įsigaliojimo. Darbdavys privalo užtikrinti tolygų pamainų keitimąsi (3 dalis).

29.       Vyriausybės nutarimo Nr. 587, reglamentavusio darbo ir poilsio laiko ypatumus ekonominės veiklos srityse, tarp jų – transporto srityje, 3 punkte buvo nustatyta, kad darbo dienų skaičius per savaitę, darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga, pertrauka pailsėti ir pavalgyti, papildomos ir specialios pertraukos, savaitės nepertraukiamasis poilsis nustatomi kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse, įmonės darbo (pamainų) grafikuose, kuriuos tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (DK 19 straipsnis), arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Dirbant pamainomis, privalo būti garantuotas tolygus pamainų keitimasis. Pagal šio nutarimo 5 punktą 1 punkte nurodytų ekonominės veiklos rūšių įmonių darbuotojams, kuriems dėl darbo pobūdžio ir (ar) darbų sezoniškumo negalima iš anksto numatyti kasdieninio ar savaitės darbo laiko trukmės, gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita ir nustatomi suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiai.

30.       Pažymėtina, kad, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui, darbo ir poilsio laiko sąvokos iš esmės liko tos pačios (DK 111–115 straipsniai, 119 straipsnis, 120–121 straipsniai, 122, 139 straipsniai). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtinto „Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo“, keitusio Vyriausybės nutarimą Nr. 587, nuostatos taip pat iš esmės atitinka ankstesnį reglamentavimą.

 

Dėl atsakovės pareigos mokėti darbo užmokestį, atsižvelgiant į ieškovo darbo laiko režimą ir ginčo laikotarpių kaip darbo laiko (ne)kvalifikavimą 

 

31.       Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėjo, kad į darbo laiką turi būti įskaitytas visas priverstinių pertraukų tarp maršrutų laikas, ieškovas neturi galimybės laisvai, savo nuožiūra disponuoti šiuo laiku, todėl atsakovė nepagrįstai jam nemoka priklausančio darbo užmokesčio už visą darbo dieną (žr. šios nutarties 12.4, 12.5, 12.7 punktus).

32.       Šią bylą nagrinėję teismai sprendė, kad atsakovė neprivalo mokėti ieškovui darbo užmokesčio, nes ginčo (stovėjimų tarp maršrutų) laikas nelaikytinas darbo laiku (žr. šios nutarties 6, 11 punktus). Ieškovas, nesutikdamas su šia išvada, kasaciniame skunde argumentuoja, kad pertraukų tarp maršrutų metu jis yra priklausomas nuo darbdavės (esant reikalavimui, privalo vykdyti nurodymus), yra priverstas laukti kito maršruto, atlieka kitus darbus ir negali visiškai naudotis savo laiku, be to, visą darbo dieną yra materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą (kasoje esančias lėšas bei transporto priemonę), taigi yra darbdavės žinioje.

33.       Teismai, ištyrę bylos duomenis, nustatė šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: 1) UAB Kuršėnų autobusų parko autobusų vairuotojams-konduktoriams nuo 2004 m. įvestas specialus darbo laiko režimas taikant suminę darbo laiko apskaitą; 2) ieškovo darbo sutartyje įtvirtinta, kad ieškovas priimtas dirbti autobuso vairuotoju-konduktoriumi, nustatyta 8 valandų darbo dienos trukmė dirbant pagal patvirtintą darbo grafiką; 3) pagal vairuotojų-konduktorių pareiginius nuostatus vairuotojo-konduktoriaus pagrindinė pareiga ir funkcija vairuoti transporto priemonę; 4) nei vidaus darbo tvarkos taisyklėse, nei vairuotojų-konduktorių pareiginiuose nuostatuose, nei kituose bendrovės lokaliniuose teisės aktuose ieškovas nebuvo įpareigotas pertraukų tarp maršrutų metu būti transporto priemonėje, atlikti kitas su vairavimu nesusijusias darbines funkcijas, būti pasiekiamas, kad iškviestas galėtų pradėti, tęsti vairavimą; 5) ieškovas neprivalėjo tvarkyti transporto priemonės, nes už laiką, skirtą ruoštis darbui ir jį baigti, buvo sumokama, jis neatliko kitų pagalbinių darbų; 6) ginčo laikotarpiu ieškovas vykdavo į namus ar kitais reikalais; 7) atsakovės vadovas 2015 m. liepos 16 d. priėmė įsakymą Nr. 1-7-16, kuriame nurodė nuo 2015 m. liepos 20 d. autobuso vairuotojams-konduktoriams pietų pertraukos arba pertraukos tarp maršrutų metu, autobusų privalomą stovėjimo vietą – autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui (techninės priežiūros ar remonto būtinumui), nustatė autobusų stovėjimo vietą bendrovės teritorijoje.

34.       Nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad ieškovas pertraukų tarp maršrutų metu neatliko tiesioginių darbinių funkcijų, minėtu laiku laisvai disponavo savo nuožiūra, neprivalėjo būti savo darbo vietoje ar transporto priemonėje, neturėjo būti nuolat pasiekiamas, neprivalėjo vykti kitais maršrutais, atlikti kitą jam darbdavio nepavestą darbą, neturėjo būti nuolat pasiekiamas, kad iškviestas galėtų atlikti kito pobūdžio darbą, neprivalėjo vykti kitais maršrutais, atlikti kitą jam darbdavės nepavestą darbą, todėl negalėjo tikėtis, kad atsakovė įtrauks šias pertraukas į faktiškai išdirbtą darbo laiką (žr. šios nutarties 6, 11 punktus).

35.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal darbo laiko režimą reglamentuojančias DK nuostatas darbo ir poilsio laiko pasiskirstymą per parą (kaitą) nustato darbo tvarkos taisyklės (žr. iki 2018 m. liepos 1 d. galiojusio DK 147 straipsnio 1 dalį, Vyriausybės nutarimu Nr. 587 patvirtintų ypatumų 3 punktą; Vyriausybės nutarimu Nr. 534 patvirtinto aprašo 3 punktą; šios nutarties 40–42 punktai). Šios nuostatos ir atsakovės lokaliniai norminiai aktai suponuoja, kad darbo ir poilsio laiko kaita reglamentuojama darbo (pamainų) grafikuose. Juose, be kita ko, gali būti nustatytas pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, kai darbuotojo darbo laikas padalijamas į kelias dalis ir vežimai vykdomi pagal suderintus darbo grafikus su pertraukomis, kurios savaime nelaikytinos darbo laiku. Darbuotojų pareiga dirbti darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku (buvo) nustatyta DK 147 straipsnio 3 dalyje, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 115 straipsnio 1 dalyje.

36.       Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad sprendžiant, kuris laikas yra skirtas darbui, kuris – poilsiui ir ar yra taikomas pertraukiamas darbo režimas, atsižvelgtina į tai, ar šalys darbo sutartyje sulygo dėl darbo pagal darbo grafikus, nes juose, minėta, gali būti nustatyta ne tik darbo (pamainos) diena, bet ir darbo bei poilsio laiko kaita per parą.

37.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 33 punkte nurodytas teismų nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad, šalių susitarimu pagal darbo sutarties nuostatas ieškovui įsipareigojus atsakovės įmonėje dirbti pagal patvirtintą darbo grafiką, įmonėje, atsižvelgiant į jos vykdomos ekonominės veiklos ypatumus, esant įvestai suminei darbo laiko apskaitai, ieškovui faktiškai buvo (yra) taikomas pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas.

38.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų padarytomis išvadomis, kad pertraukų tarp maršrutų laikotarpiai nelaikytini darbo laiku. Pirmiau minėta, kad pagal ES bei nacionalinį teisinį reguliavimą, Teisingumo Teismo išaiškinimus tam, kad konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti nustatyta sąlygų visuma, t. y. kad darbuotojas šiuo laiku privalo fiziškai būti darbo vietoje, yra darbdavio žinioje ir atlieka savo funkcijas ar veiklą. Teismai vertino visų šių sąlygų įrodytumą remdamiesi bylos duomenimis, pagrįstai konstatavo, kad per pertraukas tarp maršrutų ieškovas nevykdė darbinių funkcijų, galėjo laisvai disponuoti savo laiku ir tai negali būti laikoma darbo laiku ir buvimu darbdavės žinioje, ir ieškovo teiginį, kad pertraukų tarp maršrutų metu jis privalėjo saugoti transporto priemonę ir joje esančias materialines vertybes, paneigia atsakovės direktoriaus 2015 m. liepos 16 d. įsakymas. Šis įsakymas patvirtina, jog darbo grafikuose nurodytų pertraukų tarp maršrutų metu autobusai turi būti darbdavės nurodytoje vietoje, kurioje ieškovas neprivalo likti, nes tokia pareiga įmonės vidaus teisės aktuose vairuotojams-konduktoriams nenustatyta. Šių pertraukų metu, kaip nustatė teismai, ieškovas neprivalo vykdyti darbo, jokių papildomų, tiesiogiai su darbu susijusių, funkcijų (valyti, techniškai prižiūrėti transporto priemonę ir pan.), šioms funkcijoms vykdyti nustatytas kitas laikotarpis, už kurį jam mokamas darbo užmokestis.

39.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, jog darbo grafikuose nustatytų pertraukų laiku ieškovas gali disponuoti be didelių suvaržymų, skirti jį savo interesams tenkinti, toks laikas nepriskirtinas darbo laikui ar jam prilygintinam laikotarpiui (netenkinamos būtinosios sąlygos) ir atsakovė neturi pareigos už jį mokėti darbo užmokestį. Ginčo pertraukos yra pateisinamos, atsižvelgiant į įmonės veiklos specifiką bei darbo sutarties sąlygas. Kitokios išvados nesuponuoja ir ieškovo įrodinėta aplinkybė, kad ginčo laikotarpiu jis yra materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą. Aplinkybę dėl atsakomybės už transporto priemonę paneigia pirmiau aptarti faktai (dėl autobuso stovėjimo vietos reikalavimo), be to, teismai nustatė, kad pertraukų tarp maršrutų metu ieškovas nėra atsakingas ir už lėšų saugojimą, nes yra sudarytos sąlygos jas saugoti stoties seife.

40.       Dėl ieškovo kasaciniame skunde nurodyto argumento, kad suminės darbo laiko apskaitos taikymas turėjo būti derinamas su profesine sąjunga (žr. šios nutarties 12.2 punktą), teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nustatė teismai, UAB Kuršėnų autobusų parko suminė darbo laiko apskaita autobusų vairuotojams-konduktoriams įvesta 2004 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 1, tuo metu atsakovės bendrovėje nebuvo įsteigtos darbuotojų profesinės sąjungos, Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinys – UAB Kuršėnų autobusų parko profesinė sąjunga – įmonėje įsteigtas 2015 m. lapkričio 23 d. steigiamojo susirinkimo metu. Taigi suminės darbo laiko apskaitos įvedimo laikotarpiu nurodytas profesinės sąjungos padalinys dar nebuvo įsteigtas.

41.       Nors ieškovas teigia, kad jis nežinojo apie atsakovės įmonėje įvestą suminę darbo laiko apskaitą, nes darbo sutartyje tai nenurodyta, o su 2004 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 1, kuriuo buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita, jis nesupažindintas pasirašytinai, kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog šias aplinkybes teismai tyrė ir nustatė, kad ieškovas žinojo, jog dirbs vairuotoju-konduktoriumi pagal iš anksto patvirtintą grafiką, ieškovas gan ilgai dirba pas atsakovę (žr. šios nutarties 6, 8 punktus) ir kiekvieną mėnesį jis gaudavo darbo užmokestį pagal darbo laiko apskaitos duomenis, ilgą laiko tarpą ieškovui nekilo abejonių dėl nustatytos darbo laiko apskaitos ir jis darbdavei pretenzijų nereiškė, be to, 2015 m. lapkričio 5 d. visuotinio darbuotojų susirinkimo metu buvo keliamas klausimas dėl, darbuotojų vertinimu, prastovų apmokėjimo ir įmonės vadovas nurodė, kad vairuotojams apmokama pagal suminę darbo laiko apskaitą.

42.       Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo teisėjų kolegija nekonstatuoja ir sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su teismų išvada, jog ieškovas žinojo (jam negalėjo būti nežinoma), kad už darbą jam mokama pagal suminę darbo laiko apskaitą. Pažymėtina, kad suminės darbo laiko apskaitos įvedimo, 2004 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 1 teisėtumo ieškovas iš esmės neginčija, nepateikia atitinkamų teisinių argumentų, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.

43.       Teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako, nes vertinant skundžiamų teismų procesinių sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą jie yra teisiškai nereikšmingi.

44.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagrindo ją naikinti arba pakeisti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

45.       Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).

46.       Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą, tačiau iki civilinės bylos išnagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos nepateikė duomenų apie savo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, todėl teisėjų kolegija šio prašymo netenkina (CPK 93 straipsnis).

47.       Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 9,54 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo R. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 9,54 Eur (devynis Eur, 54 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai        Andžej Maciejevski

 

 

        Algis Norkūnas

 

        

        Algirdas Taminskas

 

 


Paminėta tekste:
  • DK
  • DK 144 str. Darbo laiko trukmė
  • DK 158 str. Pertrauka pailsėti ir pavalgyti
  • DK 159 str. Papildomos ir specialios pertraukos
  • DK 95 str. Darbo sutarties sąlygos
  • CPK
  • 3K-3-384/2011
  • DK 156 str. Poilsio laiko sąvoka
  • DK 148 str. Darbo ir poilsio ypatumai ekonominės veiklos srityse
  • DK 19 str. Darbuotojų atstovai
  • DK 147 str. Darbo laiko režimas
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos