Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-402-2012].doc
Bylos nr.: 3K-3-402/2012
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr. 3K-3-402/2012

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.1; 114.9.6.2 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2012 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

 

 

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (kolegijos pranešėjas), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Janinos Stripeikienės,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. D. ieškinį atsakovės Z. V. procesinių teisių perėmėjams ir atsakovams L. V., E. V., R. V. ir individualiai įmonei ,,Vainė“ dėl skolos priteisimo bei atsakovų priešieškinį ieškovei B. D. dėl paskolos rašto pripažinimo negaliojančiu.

 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

 

I. Ginčo esmė

 

Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl paskolos rašto tikrumui nustatyti atlikto ekspertizės akto įrodomosios reikšmės, jo vertinimo kitų bylos įrodymų kontekste.

Ieškovė B. D. prašė teismo priteisti iš atsakovų Z. V., L. V., E. V., R. V. ir individualios įmonės „Vainė“ solidariai 45 000 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų už negrąžintą paskolą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė reikalavimą grindė teigdama, kad pagal 2002 m. sausio 5 d. paskolos sutartį ji paskolino savo broliui V. V. 45 000 Lt, tačiau iki nustatytos datos jis paskolos negrąžino. V. V. 2005 m. balandžio 19 d. mirus, ji kreipėsi į paveldėtojus, tačiau šie gera valia paskolos negrąžino.

Atsakovai priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2002 m. sausio 5 d. paskolos raštą, nurodydami, kad V. V. pas ieškovę 2002 metų  sausio mėnesio pradžioje nesilankė, paskolos rašto nepasirašė ir iš jos pinigų nesiskolino.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino – pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento 2002 m. sausio 5 d. V. V. paskolos raštą dėl 45 000 Lt paskolos suteikimo B. D.

Teismas sprendime nurodė, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Esminės paskolos sutarties sąlygos yra sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui pinigus. Įrodžius, kad paskolos sutarties dalykas nebuvo perduotas paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta.

Teismas pažymėjo, kad ieškovė nurodė V. V. paskolinusi motinos jai 2001 m. vasario 19 d. sutartimi dovanotus 45 000 Lt, tačiau sutartyje nurodyta, jog pinigai dovanojami butui pirkti. Ieškovė teigė, kad butą pirko ne už motinos dovanotus pinigus, o iš savo santaupų, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Įvertinęs individualios įmonės „Vainė“ finansinę būklę, teismas konstatavo, kad 2002 m. sausio 12 d. įmonės sąskaitoje buvo 251 120,05 Lt, ir ši aplinkybė paneigia ieškovės teiginį, kad V. V. skolinosi pinigus įmonės skoloms apmokėti, atsiskaityti su tiekėjais. Įvertinęs ieškovės parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir jos bei liudytojo P. V. argumentus šioje byloje, teismas padarė išvadą, kad jie prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje 2005 m. rugsėjo 28 d. kaip liudytoja apklausta B. D. parodė, kad ji broliui V. V. padavė pinigus be jokio paskolos rašto; po kažkurio laiko, neatsiminusi, kada tiksliai, B. D. nurodė, kad brolis atvežė jau pasirašytą paskolos raštą. B. D. taip pat teigė, kad jai brolis paaiškino, jog pinigai reikalingi medžiagoms pirkti, skoloms apmokėti, tai yra išlaidos, susijusios su jo individualios įmonės veikla, o 2006 m. rugpjūčio 28 d. apklausta kaip liudytoja B. D. parodė, kad ji nesigilino ir neklausė V. V., kam jam tie pinigai reikalingi, nes tai jai būtų buvę nekorektiška. Jos teigimu, celofano maišelyje perdavus pinigus, V. V. jų net neperskaičiavo, nepatikrino tikrosios sumos, brolis ja pasitikėjo. Ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje (bylos Nr. 34-1-00689-05) 2007 m. liepos 10 d. atliktos ekspertizės išvadoje (akto Nr. 11-1935(07) nurodyta, kad nustatyti, kas ekspertizei pateiktame 2002 m. sausio 5 d. paskolos rašte atlikta pirmiau – spausdintas tekstas ar parašas ir apvalus antspaudas – negalima, nes šių rekvizitų linijos nesikerta, o aprobuotų kriminalistikoje metodikų, leidžiančių nustatyti tarpusavyje nesikertančių linijų atlikimo eiliškumą, nėra. Teismas, remdamasis šioje civilinėje byloje paskirtos teismo nutartimi paskolos rašto techninės ekspertizės išvadomis, konstatavo, kad rašytinis parašas ir apvalaus antspaudo spaudas dokumente buvo uždėti anksčiau nei išspausdintas dokumento tekstas. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad ekspertas N. Krivickis (Nikolai Krivitski) turi reikiamą kvalifikaciją ir teisę atlikti tokias ekspertizes, kokią jis atliko nagrinėjamoje byloje.

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 30 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimą pakeitė: ieškinį patenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė ir priteisė ieškovei B. D. solidariai iš atsakovių Z. V., L. V. ir E. V. 45 000 Lt skolą, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 8 d. nutartimi, priimta byloje Nr. 3K-3-3/2010, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 30 d. nutartis panaikinta ir byla perduota nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui.

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 18 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Teismas nustatė, kad paskolos raštas rodo, jog Tauragėje V. V. 2002 m. sausio 5 d., kaip individualios įmonės savininkas, pasiskolino iš B. D. 45 000 Lt, už skolą garantavo savo asmeniniu ir individualios įmonės „Vainė“ turtu, 45 000 Lt įsipareigojo grąžinti per trejus metus iki 2005 m. sausio 5 d. Rašte yra parašas ir individualios įmonės „Vainė“ spaudas. Atsakovai paaiškino, kad šis raštas buvo suklastotas, nes V. V. ir D. D. paskolos santykiai nesaistė.

Ieškovės aiškinimu, paskolą patvirtinantį raštą V. V. jai 2002 metų pabaigoje ar 2003 metų pradžioje atvežė pats. Pinigus perduodant 2002 m. sausio 1 d. dalyvavo brolis P. V., pinigai buvo jos motinos jai padovanoti butui pirkti. Pinigų paskolinti ji turėjo, nes buvo gavusi 45000 Lt dovaną iš motinos. Juos laikė namuose. Paskolos V. V. nedeklaravo, nes deklaruojant neturėjo rašytinio dokumento – paskolos rašto. Teismas nurodė, kad ieškovės paaiškinimais patvirtinta, jog pinigų perdavimo metu paskolos sutartis nebuvo sudaryta rašytine forma, kaip to reikalaujama CK 6.871 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Įstatymo nustatytos sutarties sudarymo formos nesilaikymą pinigų paskolinimo metu ieškovė paaiškino susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais tarp brolio ir sesers.

Atsakovai paaiškino, kad individualios įmonės „Vainė“ sąskaitoje buvo pakankamai pinigų ir nebuvo poreikio skolintis. B. D. padėdavo V. V. tvarkyti jo įmonės buhalterinius dokumentus ir turėjo tuščių popieriaus lapų su V. V. parašais ir įmonės anspaudu, todėl raštą B. D. suklastojo. Teismas nurodė, kad eksperto N. Krivickio atliktame ekspertizės akte padaryta išvada, jog tekstas skolos rašte atspausdintas vėliau, nei buvo V. V. pasirašyta ir uždėtas įmonės spaudas. Ekspertizę pavedus atlikti UAB „D-grupė“, ši darbą atlikti perdavė Estijos Respublikos specialistui N. Krivickiui, kuris nėra įrašytas į Estijos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Taigi jo pateiktos išvados nelaikomos eksperto išvadomis. Tačiau jos yra rašytinis įrodymas, tirtinas kartu su kitais įrodymais byloje. Šiose išvadose nurodoma, kad tirtu metodu nebuvo įmanoma nustatyti, ar paskolos rašte tekstas, rašytinis parašas ir anspaudas uždėti vienu ar skirtingu metu. Tačiau rašte parašas ir anspaudas yra uždėti pirmiau nei atspausdintas tekstas. Šios išvados sutampa su ydingu teksto atspausdinimu paskolos rašte ir tai patvirtina abejones, kad skolos rašto nesurašė pats V. V., prieš tai lape pasirašęs ir uždėjęs įmonės antspaudą. Iš motinos dovanų gautus 45 000 Lt ieškovė panaudojo butui Klaipėdoje įsigyti, kaip ir buvo nurodyta dovanojimo sutartyje. Išreikalauti ieškovės pajamų ir turto deklaravimo dokumentai tvirtina, kad ieškovei deklaruotų  pinigų paskolinti neužteko, paskolos ji nedeklaravo, nors kitas paskolas yra deklaravusi. Ieškovė 2001  2002 metais dirbo valstybės tarnyboje ir turėjo pateikti kasmetines gyventojų turto ir pajamų deklaracijas (Gyventojų turto ir pajamų deklaravimo įstatymo redakcija, galiojusi iki 2004 m. sausio 1 d.). Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktus ieškovė privalėjo deklaruoti lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršijo 2000 Lt, taip pat paskolintas ir nesugrąžintas lėšas, jeigu jų bendra suma viršijo 2000 Lt. Pagal ieškovės pateiktas Gyventojų turto ir pajamų deklaracijas už 2000  2004 metus deklaruotų pinigų sumų judėjimas nepatvirtina, kad 2002 m. sausio 1 d. ieškovė būtų paskolinusi broliui V. V. 45 000 Lt. Ieškovės deklaruotas pinigų judėjimas patvirtina, kad jos motinos dovanoti jai pinigai 2001 m. pradžioje buvo išleisti pagal paskirtį – butui pirkti, o jos iki tol turėta 50 000 Lt suma buvo deklaruota, kaip likusi 2002 m. gruodžio 31 d., 2003 m. gruodžio 31 d., ir sumažėjo tik 2003 metais deklaravus 16 000 Lt paskolą kitam asmeniui. Individualios įmonės „Vainė“ lėšų likučio patvirtinimo pažyma  tvirtina, kad 2002 m. sausio 2 d. įmonė sąskaitoje turėjo 251 120,05 Lt likutį, per 2001 metus iš įmonės V. V. paėmė grynaisiais dideles pinigų sumas, per 2001 metų 3 paskutinius ketvirčius įmonės bendrosios įplaukos sudarė 823 945 Lt., apmokestinamasis pelnas buvo 362 788 Lt. Teismo vertinimu, įmonė dirbo pelningai ir skolintis poreikio nebuvo. Įvertinus tai, kad ieškovė tvarkė V. V. įmonės buhalterinius dokumentus, ši situacija ir jai buvo žinoma. Pagal nustatytas skolos sandorio sudarymo aplinkybes teismas sprendė, kad B. D. ir V. V. nesaistė paskoliniai santykiai, jie nebuvo sudarę pinigų paskolos sutarties.

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė B. D. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 18 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

Leistini įrodymai yra tik tokie faktiniai duomenys, kurie buvo gauti įstatyme (CPK 177 straipsnio 2 dalis) išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Kasaciniu skundu nesutinkama su tuo, kad teismai vadovavosi N. Krivickio ekspertizės aktu kaip leistinu rašytiniu įrodymu byloje (CPK 197 straipsnis). Šią bylą nagrinėjusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 8 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. 3K-3-3/2010, konstatavo, kad N. Krivickio surašyta išvada nelaikytina eksperto išvada, nes ji atlikta teismo nepaskirto ekspertu asmens, kartu pažymėjo, kad ji galėtų būti vertinama kaip paprastas rašytinis įrodymas. Kasaciniame skunde teigiama, kad ne bet kuri eksperto išvada, savo turiniu neatitinkanti CPK 216 straipsnio reikalavimų, gali būti pripažįstama ir vertinama kaip leistinas rašytinis įrodymas. N. Krivickis kaip specialistas (ekspertas) neturėjo reikiamos kvalifikacijos ir profesinės patirties atlikti techninę dokumentų ekspertizę ir pateikti šioje byloje išvadą dėl paskolos rašto sudarymo aplinkybių. Šis asmuo neįrašytas į Estijos teismo ekspertų sąrašus, nėra licencijuotas ekspertas. N. Krivickis dirbo policijoje tyrėju, bet ne ekspertu. Jis neturi profesinės patirties dirbti ekspertu. Jam yra išduotas 1986 m. birželio 27 d. SSRS VRM patvirtintas liudijimas, suteikiantis teisę atlikti ekspertizes, į kurių sąrašą įeina ir dokumentų ekspertizės. Byloje nėra duomenų, kad nurodyto asmens kvalifikacija yra pripažinta Rusijoje, Estijoje ar kitoje Europos Sąjungos šalyje.

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2007 m. kovo 22 d. rašte patvirtinta, kad į klausimą, ar paskolos rašto tekstas buvo išspausdintas vėliau, nei jį pasirašė V. V., N. Krivickis atsakė pasinaudodamas mikroskopiniu dokumento tyrimo metodu, tačiau atsakant į šį klausimą buvo būtina atsakymo išvadų pagrįstumą patikrinti ir kitais tyrimo metodais bei eksperimentais. Lietuvos teismo ekspertizės centre 2007 m. liepos 10 d. atlikus paskolos rašto ekspertizę konstatuota, kad nustatyti, kas paskolos rašte buvo atlikta pirmiau – spausdintinis tekstas ar parašas ir apvalus antspaudas, negalima, nes šių rekvizitų linijos nesikerta. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2010 m. balandžio 8 d. rašte nurodyta, kad spręsti klausimą, kas atlikta pirmiau – išspausdintas tekstas ar pasirašytas asmens parašas – pagal ekspertinių įstaigų taikomas metodikas galima tik tuo atveju, jeigu teksto ženklai susikerta su parašo ženklais. Ženklams nesikertant tarpusavyje, tokio klausimo sprendimas negalimas. Dėl Lietuvos teismo ekspertizės centro raštų bylą nagrinėję teismai nepasisakė, jų neįvertino, dėl to neištyrė byloje surinktų įrodymų viseto, taip nesilaikydami CPK 176, 178, 185 straipsniuose nustatytų įrodinėjimo taisyklių.

Dėl turto ir pajamų deklaravimo duomenų atitikties paskolos rašto turiniui ir paskolos santykių atsiradimo aplinkybėms kasaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė nedeklaravo paskolintos savo broliui pagal ginčo paskolos raštą sumos, nes 2002 m. sausio 5 d. paskolos raštą iš brolio ji gavo vėliau negu faktiškai buvo perduoti pinigai.

 

Atsakovės L. V. atsiliepimu į kasacinį skundą prašoma kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime pateikti šie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

Pagal CK 6.875 straipsnį įrodžius, kad paskolos dalykas nebuvo perduotas paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama negaliojančia. Dėl to nesutinkama su kasacinio skundo pozicija, kad teismui užtenka pateikti paskolos raštelį ir nereikia įrodinėti faktinio pinigų perdavimo aplinkybių. Byloje nustatyta ir ieškovės pripažinta, kad paskolos raštas surašytas vėliau, nei tariamai susiklostė paskolos santykiai. Darydami išvadą, kad nebuvo sudaryta pinigų paskolos sutartis, teismai įvertino paskolos raštą, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, ieškovės turto ir pajamų deklaracijas, duomenis apie individualios įmonės ,,Vainė“ finansinę būklę. Teismai sprendė apie paskolos santykių neegzistavimą įvertinę nurodytų įrodymų visumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje priimtoje ankstesnėje nutartyje jau pasisakė, kad N. Krivickio išvada vertintina ne kaip eksperto išvada, o kaip paprastas rašytinis įrodymas kartu su kitais bylos įrodymais, dėl to kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog šis įrodymas negali būti laikomas rašytiniu įrodymu, nes tariamai yra gautas įstatymo nenustatytomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Nurodyto asmens parengtos ekspertizės išvados viena kitai neprieštarauja, jos papildo byloje esančius įrodymus ir duomenis, paneigiančius paskolos teisinių santykių susiformavimą. Ieškovė paskolos rašto nedeklaravimą motyvavo deklaravimo metu neturėjimu paskolos rašto, tačiau, gavusi jį, deklaracijos duomenų nepatikslino.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl įrodymų leistinumo ir atskirų įrodymų įrodomosios reikšmės (CPK 177, 185 straipsniai)

 

Pagal CPK 3 straipsnio 8 dalį civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Nagrinėjamoje byloje aktuali skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo metu (2012 m. sausio 18 d.) galiojusi 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1480 (įsigaliojo nuo 2011 m. spalio 1 d.) nustatyta CPK redakcija. Dėl šios CPK redakcijos nustatytų proceso teisės normų teisėjų kolegija ir pasisako.

CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytos įrodinėjimo priemonės: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai, ekspertų išvados, nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų, ir kitos įrodinėjimo priemonės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusioje CPK 177 straipsnio redakcijoje, kitaip nei iki tol galiojusioje teisės normoje, civiliniame procese naudojamų įrodinėjimo priemonių sąrašas nėra baigtinis, taigi įrodymų vertinimui taikoma leistinumo taisyklė įgijo naujų ypatumų. Teismas turi teisę vertinti bet kokią objektyvia forma išreikštą byloje esančią informaciją, jeigu įstatymas specialiai nenustato įrodinėjimo priemonių ribojimo.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. M. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-190/2008). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“; bylos Nr. 3K-3-231/2008).

Ieškovės reikalavimas byloje grindžiamas paskolos rašteliu, kuriam ištirti nagrinėjamoje byloje buvo paskirta teismo ekspertizė, pavedus ją atlikti UAB „D-grupė“. Ši darbą atlikti sutarties pagrindu perdavė Estijos Respublikos specialistui N. Krivickiui (Nikolai Krivitski). Nustatyta, kad N. Krivickio surašyta išvada nelaikytina eksperto išvada, nes atlikta teismo nepaskirto ekspertu asmens ir savo turiniu neatitinka CPK 216 straipsnio reikalavimų. Tačiau, kaip pasisakyta nagrinėjamoje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutartyje, bylos Nr. 3K-3-3/2010, nurodytoje išvadoje gali būti žinių apie bylai reikšmingas aplinkybes, todėl ji vertintina kaip rašytinis įrodymas. Apeliacinės instancijos teismas N. Krivickio išvadą įvertino būtent kaip rašytinį įrodymą, nepažeisdamas CPK 177 straipsnio 2 dalies. Tačiau kasatorės pateikiami argumentai dėl šios išvados nepriimtinumo kaip įrodinėjimo priemonės (N. Krivickio kvalifikacija, taikyto metodo patikimumas ir kt.) iš esmės yra susiję su joje pateikiamos informacijos patikimumu ir yra aktualūs sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Su šiuo klausimu susijęs ir kasatorės argumentas dėl to, kad teismas nevertino Lietuvos teismo ekspertizės centro 2007 m. liepos 10 d. ekspertizės akto Nr. 1935 (07) išvadų, kuriose pasisakoma, kad nustatyti, kas 2002 m. sausio 5 d. paskolos rašte buvo atlikta pirmiau – spausdintas tekstas ar parašas ir apvalus antspaudas, negalima, nes nėra tam reikalingų aprobuotų kriminalistikoje metodų. Dėl šio argumento teisėjų kolegija pirmiausia ir pasisako.

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Nepasisakydamas dėl Lietuvos teismo ekspertizės centro 2007 m. liepos 10 d. ekspertizės akto Nr.1935 (07), kurioje pateikiama informacija susijusi su įrodinėjimo dalyku ir turėjo būti vertinama kartu su N. Krivickio išvadoje esančia informacija, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinėje instancijoje pagrindu panaikinti ar pakeisti apskųstą apeliacinės instancijos procesinį sprendimą yra tik toks proceso teisės normų pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Šios sąlygos teisėjų kolegija nenustatė.

Ikiteisminio tyrimo metu (baudžiamojoje byloje Nr. 34-1-00689-05) teismo nutarties skirti ekspertizę pagrindu Lietuvos teismo ekspertizės centro 2007 m. liepos 10 d. ekspertizės akte atlikus dokumentinę ekspertizę išdėstytos išvados dėl byloje ginčijamo 2002 m. sausio 5 d. paskolos rašto. Išvadose konstatuota, kad negalima nustatyti, kas paskolos rašte atlikta pirmiau – spausdintinis tekstas ar parašas ir apvalusis antspaudas. Taigi ekspertizės akto išvadose nei patvirtinamos, nei paneigiamos paskolos rašto sudarymo aplinkybės, šio rašto tikrumas. Ekspertizės akto turinys ir jo išvados neleidžia spręsti apie tai, ar paskolos rašto pagrindu iš tikrųjų buvo perduoti paskolinti pinigai, t. y. ar susiklostė šalių paskoliniai santykiai. Vertinant nurodyto ekspertizės akto įrodomąją reikšmę pažymėtina tai, kad pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. Pagal CPK 218 straipsnį eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pažymėta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, atsižvelgiant į jos teiginių ryšį su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Neptis“ v. MRU Teismo ekspertizės institutas, bylos Nr. 3K-3-587/2006; 2008 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. K. T.; bylos Nr. 3K-3-236/2008). Kai ekspertizės akto išvadose nekonstatuojami byloje įrodinėtini teisiškai reikšmingi faktai, tai tokiems faktams patvirtinti ar juos paneigti byloje įrodinėjimo proceso metu gali būti pateikiami ir teismo vertinami kiti susiję su įrodinėtomis aplinkybėmis įrodymai.

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad Estijos Respublikos specialisto N. Krivickio išvada taip pat negali būti pakankamas įrodymas, patvirtinantis atsakovų atsikirtimus. Tačiau, be šios išvados, bylą nagrinėję teismai tyrė ir kitus įrodymus. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir antrosios instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pinigų perdavimo metu paskolos sutartis nebuvo sudaryta rašytine forma, ieškovės teigimu, paskolą patvirtinantį raštą V. V. jai atvežė 2002 metų pabaigoje ar 2003 metų pradžioje. Ieškovės paaiškinimus apie paskolos sudarymo aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino kaip prieštaringus. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad pinigų perdavimas įvyko 2002 m. sausio 5 d., bylos nagrinėjimo metu ieškovė nurodė, kad pinigus skolino 2002 m. sausio 1 d., 2008 m. rugsėjo 30 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad pinigus perdavė sausio 2 d. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir aplinkybę, kad tekste prieš V. V. parašą ir įmonės anspaudą, paskutinis žodis paskolos rašte pagal teksto prasmę „D.“ yra atspausdintas be žodžio pabaigos, tai yra „D.“, kuriame paskutinė raidė „e“ yra nukirsta iš apačios, tai yra iš parašo ir anspaudo pusės, aiškiai matoma paskolos rašto tekste, leidžiančią abejoti, ar tikrai V. V. patvirtino raštu, kad gavo paskolą iš B. D. Teismai taip pat vertino ieškovės galimybes paskolinti reikalaujamą pinigų sumą, taip pat V. V. poreikį pasiskolinti. Teismai nustatė, kad ieškovė 2001  2002 metais dirbo valstybės tarnyboje ir turėjo pateikti gyventojų turto deklaraciją, kurioje privalėjo deklaruoti lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 2000 Lt, taip pat paskolintas ir nesugražintas lėšas, jeigu jų bendra suma viršija 2000 Lt (Gyventojų turto ir pajamų deklaravimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2004 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 1 dalis, įstatymo 1 ir 2 priedėliai). Ieškovė ginčijamos paskolos nėra deklaravusi. Ieškovės pateiktose gyventojų turto ir pajamų deklaracijose už 2000  2004 metus deklaruotų pinigų sumų judėjimas nepatvirtina, kad 2002 m. sausio 1 d. ieškovė būtų paskolinusi broliui V. V. 45 000 Lt. Ieškovės deklaruotas pinigų judėjimas rodo, kad jos motinos dovanoti jai pinigai 2001 m. pradžioje buvo išleisti pagal paskirtį – butui pirkti, o jos iki tol turėta 50 000 Lt suma buvo deklaruota  kaip likusi 2002 m. gruodžio 31 d., 2003 m. gruodžio 31 d. ir sumažėjo tik 2003 metais deklaravus 16 000 Lt paskolą kitam asmeniui. Teismas taip pat nustatė, kad 2002 m. sausio 2 d. individuali įmonė „Vainė“ sąskaitoje turėjo 251 120,05 Lt likutį, per 2001 metus iš įmonės V. V. paėmė grynaisiais dideles pinigų sumas, per 2001 metų 3 paskutinius ketvirčius įmonės bendrosios įplaukos - 823 945 Lt, apmokestinamasis pelnas sudarė 362 788 Lt. Teismo vertinimu, įmonė dirbo pelningai ir skolintis poreikio nebuvo, ši aplinkybė buvo žinoma ir ieškovei, tvarkiusiai V. V. įmonės buhalterinius dokumentus.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasatorės argumentus dėl ieškovės Gyventojų turto ir pajamų deklaracijų įrodomosios reikšmės. Nepaisant to, kad deklaravimas reglamentuotas viešosios teisės normų, šios deklaracijos gali būti įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis), o jose esanti informacija gali būti vertinama kaip netiesioginiai įrodymai civiliniame procese įrodinėjant civiliniuose teisiniuose santykiuose reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šiose deklaracijose esančią informaciją kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, nepažeidė įrodymų pakankamumo taisyklės, taikytinos byloje įrodinėjamoms aplinkybėms, nes išvadą dėl neįrodyto paskolos sutarties sudarymo fakto pagrindė byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentais nėra nuginčytas byloje priimtos Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 18 d. nutarties teisinis pagrįstumas. Dėl to aptariama nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tarp jų ir advokato atstovavimo išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 3 dalys). Byloje pateiktas mokėjimo dokumentas apie 1100 Lt, kuriuos sumokėjo atsakovė L. V. jai atstovaujančiai advokatei Miglei Jokimavičienei už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą, šios atsakovės turėtos advokato atstovavimo išlaidos jai priteistinos iš ieškovės B. D. Taip pat iš ieškovės priteistina 68,40 Lt išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, Lietuvos valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės B. D. atsakovei L. V. 1100 (vieną tūkstantį vieną šimtą) Lt ir valstybei 68,40 Lt (šešiasdešimt aštuonis litus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai

Egidijus Baranauskas

 

 

 

Janina Januškienė

 

 

 

Janina Stripeikienė