Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2019-04-18][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-140-469-2019].docx
Bylos nr.: e3K-3-140-469/2019
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Advokatų profesinė bendrija Magnusson ir partneriai 300044462 Ieškovas
Kategorijos:
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.4.8.2. Prejudiciniai faktai
2.1.9.3. kitos bylos dėl atlygintinų paslaugų teikimo
3. CIVILINIS PROCESAS
2.6.20.4. Kitos atlygintinų paslaugų teikimo sutartys
3.2.4. Įrodymai ir įrodinėjimas
2.6. Prievolių teisė
3.2.4.8. Atleidimas nuo įrodinėjimo
2.1.9. Bylos dėl atlygintinų paslaugų teikimo (paslaugų sutartis)
2.6.20. Mokslinio tyrimo, bandomieji, konstravimo ir technologiniai darbai

?

Civilinė byla Nr. e3K-3-140-469/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28342-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.8.2; 2.6.20.4; 2.8.2   

(S)

 

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. balandžio 18 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės advokatų profesinės bendrijos Magnusson ir partneriai ieškinį atsakovei M. K. dėl skolos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teismo nustatytų aplinkybių pripažinimą prejudiciniais faktais, kliento (vartotojo) pareigą sumokėti už suteiktas teisines paslaugas, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 1500 Eur skolą, 54,65 Eur delspinigius, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3.       Ieškovė nurodė, kad su atsakove 2015 m. liepos 28 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį, kuria įsipareigojo teikti atsakovei visapusiškas teisines paslaugas. Ieškovė už atliktus darbus 2015 m. rugpjūčio 31 d. išrašė atsakovei sąskaitą faktūrą ADV Nr. 23860, pagal kurią atsakovė turėjo sumokėti 1815 Eur. Dalį šios sąskaitos – 315 Eur – sumokėjo atsakovės motina, todėl liko 1500 Eur skola.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 22 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 21 d. preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinys buvo patenkintas. 

5.       Teismas nustatė, kad: 

5.1.                      šalys 2015 m. liepos 28 d. pasirašė teisinių paslaugų sutartį;

5.2.                      ieškovė 2015 m. rugpjūčio 14 d. išrašė atsakovei avansinę sąskaitą AV Nr. 15 dėl 1815 Eur avansinio mokėjimo;

5.3.                      iš šalių 2015 m. rugpjūčio 14 d. susirašinėjimo matyti, jog atsakovė prašė sudaryti strategiją, kaip ginčą išspręsti optimaliausiu būdu, bei įsipareigojo atlikti pavedimą; 

5.4.                      2015 m. rugpjūčio 14 d. atsakovei buvo išsiųsta avansinė sąskaita, į laišką atsakovė atsakė, jog jos brolis padarė 500 Eur avansinę įmoką, ir įsipareigojo iki mėnesio pabaigos visiškai atsiskaityti; 

5.5.                      2015 m. rugpjūčio 31 d. ieškovė išrašė sąskaitą ADV Nr. 23860 dėl 1815 Eur sumos už bylų vedimo strategijos parengimą, kuri buvo persiųsta atsakovei elektroniniu būdu;

5.6.                      2016 m. sausio 18 d. laišku ieškovė atsakovės motinai išaiškino, jog 1500 Eur plius PVM sąskaita buvo išrašyta atsakovei už bendrą situacijos analizę, o ne už konkrečius darbus; atsakovė prieštaravimų į šį laišką nepateikė;

5.7.                      ieškovė teikė teisines paslaugas atsakovei, atsakovės motinai ir jos broliui pagal atskirą sutartį, t. y. atliko teisinę analizę ir tolesnius teisinius veiksmus pagal šalių sutartą strategiją.

5.8.                      2016 m. lapkričio 4 d. atsakovė nutraukė teisinių paslaugų sutartį su ieškove. 

6.       Teismas padarė išvadą, kad atsakovė buvo užsakiusi pas ieškovę teisinę paslaugą – atlikti ginčų teisinę analizę ir sukurti strategiją, tokia strategija buvo parengta ir pradėta įgyvendinti, todėl atsakovei atsirado pareiga atsiskaityti už suteiktas paslaugas (teisinių paslaugų sutarties 4.2.2 punktas).

7.       Kauno apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2017 m. gegužės 9 d. galutiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-9649-955/2017 pagal ieškovės ieškinį atsakovės broliui dėl skolos pagal su juo sudarytą teisinių paslaugų sutartį nustatė, kad atsakovės brolis neturi pareigos mokėti pagal avansinę sąskaitą už atliktos teisinės situacijos analizę, todėl jo trimis banko pavedimais (2015 m. rugpjūčio 1824, 27 d.) sumokėti 1500 Eur yra sumokėti už jam suteiktas teisines paslaugas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau  ir CPK) 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

8.       Teismas padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimas priteisti 1500 Eur už suteiktas paslaugas yra teisėtas ir pagrįstas. 

9.       Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2018 m. spalio 11 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

10.       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šalių teisinių paslaugų sutarties sąlygas dėl užmokesčio advokatui, pažymėjo, kad šalys sutarties 7.2 punktu susitarė, jog klientas už teisines paslaugas mokės pagal valandinį įkainį, kuris priklausomai nuo teisininko kvalifikacijos gali sudaryti nuo 60 Eur iki 200 Eur už valandą (be PVM). Advokatės, teikusios paslaugas atsakovei, valandinis įkainis buvo 140 Eur. Sutarties 3.3 punktu šalys taip pat susitarė, kad ieškovė, susipažinusi su kliento pateiktais dokumentais bei informacija, priklausomai nuo pavedimo pobūdžio, gali raštu arba žodžiu pateikti klientui atitinkamo pavedimo strategiją bei tolesnį teisinių veiksmų planą. Klientas po strategijos ar plano pateikimo, tęsdamas bendradarbiavimą su ieškove, dėl konkretaus pavedimo patvirtina, kad jam ieškovės pateikta strategija yra priimtina ir aiški, jis yra susipažinęs su galima tokios strategijos rizika bei jos pasekmėmis tiek sėkmės, tiek nesėkmės atveju. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šalių sutarties sąlygas ir advokatės, teikusios atsakovei paslaugas, valandinį įkainį, padarė išvadą, jog 1500 Eur suma mokėtina už 11 valandų darbą (1500 Eur/140 Eur). Kadangi šalių susirašinėjimas patvirtina, jog tiek atsakovė, tiek jos motina bei brolis dalyvavo ne vienoje byloje dėl turtinių teisių, pripažintina, kad jų teisinės situacijos analizė, tikėtina, galėjo trukti būtent tiek laiko.

11.       Atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neginčijo nei su ieškove sudarytos teisinių paslaugų sutarties sąlygų, nei šioje sutartyje nustatytų teisinių paslaugų įkainių, nei paties teisinių paslaugų suteikimo fakto, tačiau teigė, kad ieškovės reikalaujama suma jau buvo priteista iš atsakovės brolio civilinėje byloje Nr. e2-9649-955/2017, taip pat kad brolis šią sumą sumokėjo, o pirmą įmoką padarė jos motina, be to, atsakovė niekada nėra gavusi iš ieškovės sąskaitos ADV Nr. 23860. Atsakovė taip pat kartu su prieštaravimais jokių dokumentų ar kitų duomenų teismui nepateikė.

12.       Teismas pripažino, kad pagal šalių teisinių paslaugų sutartį atsakovė yra vartotoja, tačiau pažymėjo, jog toks statusas neatleidžia jos nuo pareigos suformuluoti teismui visus savo atsikirtimus į ieškinį bei pateikti visus šiuos atsikirtimus patvirtinti galinčius duomenis. Tiek nagrinėjamoje byloje, tiek Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-9649-955/2017 esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė teikė paslaugas atsakovei ir jos broliui pagal dvi atskiras su kiekvienu klientu sudarytas sutartis ir atstovavo jiems dviejose skirtingose bylose:  atsakovei  byloje dėl nekilnojamojo turto, o jos broliui – byloje dėl skolos pagal vekselius. Tiek Kauno miesto apylinkės teismo nagrinėtoje byloje, tiek šioje byloje buvo pagrįstai konstatuota, jog atsakovės vardu išrašyta avansinė sąskaita ir jos pagrindu parengta PVM sąskaita faktūra ADV  Nr.  23860 yra asmeninė atsakovės, o ne jos brolio prievolė, todėl brolio atliktas mokėjimas nebuvo pripažintas mokėjimu už atsakovę pagal ginčo sąskaitą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

13.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      Ieškovė nepagrįstai nurodė, kad ji atliko naują teisinę paslaugą, t. y. parengė strategiją, tačiau ji atliko identišką paslaugą, už kurią sumokėjo atsakovės brolis; be to, ši paslauga nebuvo suteikta, ieškovė tokios suteiktos paslaugos ataskaitos teismui nepateikė. Advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų, sudaryta tipinė sutartis turėtų būti teismo teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015), kurios turinį aiškinant taikytina contra proferentem (sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai) taisyklė. Nors apeliacinės instancijos teismas ir pripažino, jog pagal sudarytą teisinių paslaugų sutartį atsakovė pripažintina vartotoja, tačiau priimdamas nutartį netaikė contra proferentem taisyklės. Atsakovė turėjo ribotas galimybes suprasti visas sutarties sąlygas, įskaitant ir strategijos parengimą, t. y. situacijos analizę, nes apie situacijos analizę buvo kalbama tik žodžiu, be to, ieškovė per savo darbuotojus, teisininkus ir advokatus konsultacijas teikė bendrai sprendžiant šeimos narių problemą, sutarties 3 punkte įvardytą strategiją dėl teisinių veiksmų plano. Atsakovė, būdama silpnesnioji sutarties šalis, pagrįstai reikalavo ataskaitos už strategijos parengimą, tačiau ieškovė nenurodė, kokiu būdu ir kaip pasiskirstė 1500 Eur: ar už valandinį įkainį, ar už konkrečius darbus ir jų fiksuotus įkainius. Vien sąskaitos faktūros pateikimas užsakovui nepagrindžia vartotojui atliktų darbų fakto. Pvz., Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1949-467/2018 konstatavo, kad advokatas, į bylą pateikęs identiškus ieškinį ir patikslintą ieškinį, naujos teisinės paslaugos neatliko.

13.2.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-171-684/2018 konstatavo, kad bylą nagrinėjantis teismas iš bylos duomenų turi nustatyti: 1) už kokias suteiktas teisines paslaugas klientas su advokatu yra atsiskaitęs; 2) už kurias iš jų neatsiskaityta; 3) kiek advokato ir kliento sutartas paslaugų įkainis atitinka realiai advokato atliktus darbus (jų apimtį), nurodytą laiką, skirtą jiems atlikti, kasacinio teismo praktikoje suformuluotus advokato užmokesčio vertinimo kriterijus Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio sisteminio ryšio kontekste. Bylą nagrinėję teismai nevertino, ar šalių sutartas paslaugų įkainis atitinka realiai ieškovės atliktus darbus (jų apimtį), nurodytą laiką, skirtą jiems atlikti. Taip pat teismai nesivadovavo ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotais advokato užmokesčio vertinimo kriterijais. Aplinkybių dėl šalių sulygtų teisinių paslaugų, strategijos ir analizės parengimo, darbų apimties, kainos nustatymas bei vertinimas yra fakto klausimai, jų kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikintina ir byla grąžintina nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, nes būtina ištirti ir įvertinti bylos duomenis apie ieškovės suteiktas paslaugas bei atliktus darbus (strategijos ir analizės parengimą), už kuriuos atsakovė nėra atsiskaičiusi, ieškovės nurodomas laiko sąnaudas atitinkamiems sąskaitose nurodytiems darbams atlikti, nustatyti ieškovei priteistino užmokesčio dydį, kuris atitiktų bendruosius teisės principus ir Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus kriterijus.

13.3.                      Atsakovė jokiais būdais nebuvo informuota ir negalėjo žinoti, kad konsultacija yra strategijos parengimas, juolab kad atsakovė už procesinių dokumentų parengimą su ieškove yra visiškai atsiskaičiusi. Ieškovė, kaip savo srities profesionalė, turėjo pranašumą atsakovės atžvilgiu ir tuo nepateisinamai pasinaudojo. Teismai nevertino ir to, kad honoraras ieškovei, atsižvelgiant į atliktus procesinius veiksmus, galėjo viršyti rinkos kainas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytus dydžius, kitose civilinėse ir baudžiamosiose bylose įprastai priteistinas sumas. Vien dėl šios priežasties nėra pagrindo priteisti ieškovei iš atsakovės jos prašomą sumą už teisines paslaugas, nes reikalaujamos sumos priteisimas iš atsakovės, kaip vartotojos, neatitiktų protingumo kriterijaus.

14.       Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

14.1.                      Atsakovės skunde išdėstyta pozicija prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms; paslauga – strategijos parengimas buvo suteikta visiems šeimoms nariams, siekiant išsaugoti giminystės ryšiais susijusių asmenų turtą. Atsakovės broliui nepripažinus prievolės iš savo avansinių mokėjimų padengti atsakovės vardu išrašytą sąskaitą faktūrą ADV Nr. 23860, Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-9649-955/2017 nusprendė sumokėtas sumas įskaityti su vėliau atsakovės brolio vardu išrašytomis sąskaitomis faktūromis, kurios buvo išrašytos suteikus ne strategijos parengimo, o kitas teisines paslaugas. Atsakovės vardu už strategijos parengimą išrašyta sąskaita faktūra liko nepadengta (šią aplinkybę konstatavo Kauno apylinkės teismas, sprendimas yra įsiteisėjęs).

14.2.                      Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog atsakovė pagal sudarytą teisinių paslaugų sutartį yra vartotoja, tačiau priėmė jai nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos atsakovės teisės. Atsakovė tiek prieštaravimus, tiek apeliacinį skundą, tiek ir kasacinį skundą grindė tuo pačiu motyvu dėl vartotojo statuso ir tariamo dvigubo apmokestinimo už identiškas paslaugas, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos teiginius. Atsakovė puikiai suprato, jog 1500 Eur suma yra fiksuotas atlyginimas už strategijos parengimą, ir sąskaitos faktūros ADV Nr. 23860 niekuomet neginčijo. Nėra jokių objektyvių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad paslaugos atsakovei nebuvo suteiktos ar apie jų teikimą ji nežinojo, ar jai nebuvo pateikta ginčo sąskaita faktūra. Atsakovė, jos motina ir brolis dalyvauja ne vienoje civilinėje byloje, brolio atžvilgiu yra užvesta ne viena vykdomoji byla, šie asmenys turi nemažą patirtį teikiant teisines paslaugas, teikime, todėl galėjo suvokti teikiamų paslaugų apimtį, atlyginimo už jas sąlygas ir ypač teisinių paslaugų rinkos kainas. Atsakovė piktnaudžiauja vartotojos statusu, nors savo laisva valia užsakė strategijos parengimo paslaugą ir prisiėmė prievolę už šią paslaugą atlyginti.

14.3.                      Kasacinį skundą atsakovė taip pat grindžia tuo, kad priteistinas advokato užmokesčio dydis turėtų atitikti bendruosius principus ir Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje įvirtintus kriterijus, tačiau priimant skundžiamą sprendimą į tai neva nebuvo atsižvelgta. Atsakovė anksčiau niekuomet neginčijo atlyginimo už parengtą strategiją dydžio, o šiuo teiginiu netgi ir pripažįsta, kad paslaugos jai buvo suteiktos. Apeliacinės instancijos teismas atliko suteiktų paslaugų atlyginimo dydžio vertinimą. Nors strategijos parengimui šalys buvo sutarusios dėl fiksuoto atlyginimo, dėl ko papildomas paslaugų detalizavimas nėra būtinas, toks teismo įvertinimas, be kita ko, patvirtina, kad sutarta strategijos parengimo kaina yra pagrįsto dydžio ir nėra jokio pagrindo ją vertinti kaip neatitinkančią bendrųjų teisės principų. Nėra jokių objektyvių duomenų, kuriuos pateikus į bylą (tiek ieškovei, tiek atsakovei) būtų pagrindas daryti priešingas išvadas dėl atlyginimo už paslaugas dydžio.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus, aiškinimo; dėl prejudicinę reikšmę turinčių faktų taikymo nagrinėjamoje byloje

 

15.       Atsakovė byloje teismų priimtus procesinius sprendimus ginčija keliais pagrindais; pirmąja argumentų grupe ji teigia, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atmetė jos atsikirtimus, kad už ieškinyje nurodytas advokato paslaugas  teisinės situacijos analizę ir pavedimo vykdymo strategijos parengimą  pateikta sąskaita buvo apmokėta jos motinos ir brolio.

16.       Kaip matyti iš skundžiamų procesinių sprendimų turinio, bylą nagrinėję teismai atsakovės teiginį, kad ginčo sąskaita yra apmokėta, atmetė remdamiesi įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. galutiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-9649-955/2017 nustatytomis aplinkybėmis, kurias įvertino kaip turinčias prejudicinę reikšmę (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi, sprendžiant dėl atsakovės kasacinio skundo argumentų pagrįstumo, aktualu įvertinti, ar priimant ginčijamus procesinius sprendimus nebuvo padaryta teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus, aiškinimo ir taikymo klaidų.

17.       Kasacinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (galutinio teismo sprendimo) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas; įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialiųjų teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; kt.).

18.       Įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška įtvirtinta ir CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikia įrodinėti. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę reikšmę, suformulavo tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tam, kad teismo nustatyta aplinkybė būtų pripažinta prejudiciniu faktu, būtinas nurodytų sąlygų visetas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3 K-3-286-421/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

19.       Įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) res judicata galią lemia ginčo materialinio teisinio santykio šalių dalyvavimas teisminiame procese, suponuojantis draudimą pareikšti tapatų reikalavimą tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi) nustatytus faktus bei teisinius santykius. Toks draudimas taikomas tik proceso šalims, kitiems byloje dalyvavusiems asmenims ir jų teisių perėmėjams (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Taigi nors įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis) yra visiems privalomas (CPK 18 straipsnis), tačiau tai neužkerta galimybės tiems, kurie nebuvo byloje dalyvaujantys asmenys, kreiptis į teismą teisminės gynybos pareiškiant tapatų reikalavimą analogišku pagrindu, dėl ko įsiteisėjo teismo sprendimas (nutartis) byloje, kurioje jie nedalyvavo, taip pat ginčytis dėl faktų ir teisinių santykių, nors jie buvo nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi) byloje, kurioje šie asmenys nedalyvavo. Taigi konstatuotina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis) byloje nedalyvavusiems asmenims neturi nei res judicata, nei prejudicinės galios, o sprendimo (nutarties) visuotinio privalomumo principas nevaržo byloje nedalyvavusių asmenų teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos tapačioje faktinėje ir teisinėje situacijoje, dėl ko jau įsiteisėjo sprendimas (nutartis) kitoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2013).

20.       Nagrinėjamoje byloje atsakovės atsikirtimai į ieškinio reikalavimus, kad ginčo sąskaita buvo apmokėta jos motinos ir brolio, teismų atmesti remiantis prejudiciniais faktais pripažintomis įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-9649-955/2017 pagal ieškovės ieškinį atsakovės broliui dėl skolos pagal su juo sudarytą teisinių paslaugų sutartį priteisimo nustatytomis aplinkybėmis, kad atsakovės brolis neturėjo pareigos mokėti pagal avansinę sąskaitą už atliktos teisinės situacijos analizę, todėl jo trimis banko pavedimais (2015 m. rugpjūčio 18, 24, 27 d.) sumokėti 1500 Eur yra sumokėti už jam suteiktas teisines paslaugas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-9649-955/2017 nustatytų aplinkybių prejudicinės galios nagrinėjamai bylai teisiškai nepagrįsta, nes padaryta klaidingai pritaikius CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto, CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatas.

21.       Kaip nurodyta pirmiau (nutarties 18, 19 punktai), ankstesnėje byloje teismo nustatytos aplinkybės pripažįstamos prejudiciniais faktais nagrinėjant kitą bylą tik esant aktualių sąlygų visetui, be kita ko – kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims. Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-9649-955/2017 iškelta ir išnagrinėta pagal ieškovės advokatų profesinės bendrijos Magnusson ir partneriai ieškinį atsakovui J. P. (atsakovės broliui) dėl atlyginimo už suteiktas paslaugas priteisimo. Atsakovė toje byloje jokiu procesiniu statusu nedalyvavo, tai yra ginčo byla, sukelianti teisinius padarinius tik joje dalyvavusiems asmenims. Dėl šių aplinkybių konstatuotina, kad nesant vienos iš būtinų sąlygų viseto ankstesnėje byloje nustatytos aplinkybės neturi prejudicinių faktų galios šiai bylai. Atsakovei nedalyvavus toje byloje, nėra įstatyme nustatytų kliūčių šioje byloje ginčyti anksčiau nustatytų faktų (CPK 279 straipsnio 4 dalis). 

22.       Dėl visumos aptartų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, atmesdami atsakovės atsikirtimus, jog ginčo sąskaita yra apmokėta, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, dėl to galėjo būti neteisingai nustatytos ginčo sprendimui aktualios faktinės aplinkybės ir priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-9649-955/2017 laikėsi analogiškos atsakovės atsikirtimams šioje byloje pozicijos – kad atsakovei išrašytą 1815 Eur sąskaitą faktūrą už teisinės analizės ir strateginio pavedimo vykdymo plano parengimą apmokėjo jos motina ir brolis. Konstatuoti proceso teisės normų pažeidimai sudaro pagrindą grąžinti bylą nagrinėti iš naujo, kad teismas atsakovės nurodytas aplinkybes ištirtų ir įvertintų pagal CPK įtvirtintas įrodinėjimo taisykles.

 

Dėl mokėjimo už advokato suteiktas teisines paslaugas

 

23.       Antrąja kasacinio skundo argumentų grupe atsakovė ginčija atlyginimo už advokato paslaugas priteisimą teigdama, kad paslaugos, už kurias reikalaujama sumokėti – teisinė situacijos analizė ir strategijos planas, nebuvo suteiktos, šios paslaugos ataskaita nebuvo pateikta, ji nesuprato sutarties sąlygos dėl strategijos parengimo, ieškovės reikalaujamas užmokestis yra neadekvatus suteiktoms paslaugoms. Vertinant skundžiamų teismų sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą šiuo aspektu, aktualus mokėjimo už advokato suteiktas paslaugas teisinis reguliavimas ir jį aiškinanti teismų praktika.

24.       Advokatūros įstatymo 48 straipsnyje nustatyta, kad klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį. Advokatūros įstatymo 50 straipsnyje reglamentuojami užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas nustatymo kriterijai: pagal šio straipsnio 1 dalį, advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį; nurodyto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes.

25.       Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje taikant minėtas teisės normas, išaiškinta, kad atstovui, veikiančiam atstovaujamojo interesais, yra taikomos ne tik tam tikros pareigos, bet ir papildomi lojalumo, interesų konflikto vengimo ir kiti etiško elgesio standartai. Tarp advokato ir kliento susiklosto fiduciariniai atstovo ir atstovaujamojo santykiai, grįsti pasitikėjimu. Advokato veiklai taikomi ne tik bendražmogiški elgesio standartai, bet ir specialūs reikalavimai, nustatyti advokatūros veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ir profesinės etikos taisyklėse. Advokato ir kliento fiduciariniai santykiai lemia tai, kad advokato honoraras yra profesinės etikos klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-642/2013).

26.       Aiškindamas Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad, nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, esant galiojančiam advokato ir kliento susitarimui dėl teisinių paslaugų teikimo, turėtų būti preziumuojama, jog šalys, nustatydamos apmokėjimo sąlygas, į nurodytus kriterijus atsižvelgė. Tačiau tuo atveju, kai tarp šalių kyla ginčas dėl mokėjimo už suteiktas teisines paslaugas priteisimo, tokį ginčą nagrinėjantis teismas turi patikrinti ne tik susitarimo dėl advokato užmokesčio sąlygos atitiktį Advokatūros įstatymo nuostatoms, bet ir nustatyti, kokia apimtimi yra įvykdytas šalių susitarimas, bei įvertinti, ar konkrečiu atveju advokato užmokestis atitinka ne tik jau pirmiau nurodytus Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, bet ir bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Nors advokato ir kliento susitarimas dėl užmokesčio dydžio, priklausančio nuo bylos rezultato, yra sutarties laisvės principo įgyvendinimo išraiška, tai savaime nereiškia, kad toks susitarimas, kilus šalių ginčui, negali būti vertinamas atsižvelgiant į pirmiau išvardytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-642/2013; 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28-421/2016, 22 punktas)

27.       Nurodyti teismų praktikos išaiškinimai dėl priteistino advokato užmokesčio nustatymo konkretizuoti vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje konstatavus, kad ginčą dėl atlyginimo už advokato paslaugas nagrinėjantis teismas iš bylos duomenų turi nustatyti: 1) už kokias suteiktas teisines paslaugas klientas su advokatu yra atsiskaitęs; 2) už kurias iš jų neatsiskaityta; 3) kiek advokato ir kliento sutartas paslaugų įkainis atitinka realiai advokato atliktus darbus (jų apimtį), nurodytą laiką, skirtą jiems atlikti, kasacinio teismo praktikoje suformuluotus advokato užmokesčio vertinimo kriterijus Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalies ir Civilinio kodekso 1.5 straipsnio sisteminio ryšio kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171-684/2018, 23 punktas).

28.       Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad teismui nagrinėjant bylą dėl mokėjimo už advokato suteiktas paslaugas, kai paslaugų gavėjas yra fizinis asmuo, veikiantis asmeniniais interesais, aktualūs ir turi būti įvertinti vartojimo sutarčių instituto materialieji ir procesiniai ypatumai.

29.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl teisinių paslaugų sutarties kvalifikavimo, 2015 m. balandžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. sausio 15 d. prejudiciniame sprendime byloje Šiba (C-537/13) nurodytus išaiškinimus, konstatavo, kad advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme). Todėl advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų, sudaryta tipinė sutartis turėtų būti teismo teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis.

30.       Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra suformuluotos šios esminės taisyklės dėl iš vartojimo sutarčių kylančių ginčų nagrinėjimo ypatumų: teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis, jeigu ginčo teisiniai santykiai atitinka jų požymius, ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę, neatsižvelgdamas į tai, ar tokius reikalavimus reiškė ginčo šalys, teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas nesąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai, nepriklausomai nuo to, kokioje teismo procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus; vartotojų teisų gynimas – viešasis interesas, todėl teismas bylose dėl vartojimo sutarčių turi būti aktyvus, be kita ko – savo iniciatyva rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2010; 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; kt.).

31.       Įvertinusi skundžiamų procesinių sprendimų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškovės reikalaujamo atlyginimo už paslaugas priteisimo, nesilaikė aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų. Byloje nenustatyta, kokias konkrečias paslaugas atliko ieškovė, ir tinkamai neįvertintas reikalaujamo užmokesčio pagrįstumas (nutarties 18 punktas). Be to, teismas netaikė teismų praktikos išaiškinimų dėl aktyvaus vaidmens procese, nevertino aktualių ginčui spręsti teisinių paslaugų teikimo sutarties, kaip vartojimo sutarties, sąlygų jų sąžiningumo aspektu. Dėl nurodytų materialiosios ir proceso teisės taikymo klaidų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės, tai sudaro pagrindą grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.

 

Dėl procesinės bylos baigties

 

22.       Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad dėl nutartyje konstatuotų materialiosios ir proceso teisės taikymo klaidų byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, bylą iš naujo nagrinėjantis teismas turi iš naujo ištirti įrodymus ir nustatyti ginčui spręsti aktualias aplinkybes, vadovaudamasis šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

 

32.       Kasacinis teismas patyrė 3,89 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 8 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

33.       Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir valstybės turėtų išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai        Sigita Rudėnaitė 

 

 

        Donatas Šernas

 

                

        Algirdas Taminskas


Paminėta tekste:
  • CPK
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas