Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2020-02-19][nuasmeninta nutartis byloje][eA-590-520-2020].docx
Bylos nr.: eA-590-520/2020
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybės įmonės Registrų centras Vilniaus filialas 124208338 atsakovas
Valstybės įmonė Registrų centras 124110246 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
44.1. Ginčo šalys
19.3. Nekilnojamojo turto kadastras ir registras
44.1.3. Procesinis teisių perėmimas
19.3.4. Daiktinių teisių įregistravimas
16. Registrai
19. Registrai
44. Proceso dalyviai ir jų prašymai

?

 Administracinė byla Nr. eA-590-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02223-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 19.3.4 

 (S)

 

img1 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. vasario 18 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui (teisių perėmėjas valstybės įmonė Registrų centras) (tretieji suinteresuoti asmenys – valstybės įmonė Registrų centras ir O. L.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjas G. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir ) Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. cspr1-142 (toliau – ir Sprendimas Nr. cspr1-142); 2) panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir Filialas, atsakovas) (teisių perėmėjas VĮ Registrų centras) 2018 m. kovo 5 d. rašte Nr. VILIN(12.5.13.)-933 nurodytą sprendimą (registraciją); 3) įpareigoti Filialą panaikinti servituto registraciją (2018 m. vasario 28 d. registro duomenų įrašą) žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas).

2.       Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. balandžio mėnesį atsitiktinai peržiūrėjęs pareiškėjui priklausančio Žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro (toliau – ir NTR) išrašą pastebėjo iki 2018 m. vasario 28 d. nebuvusį įrašą apie įregistruotą daiktinę teisę – kelio servitutą (teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas)). Minėtas įrašas Komisijos Sprendimu Nr. cspr1-142 pakeistas nurodant, kad kelio servitutas apima teisę naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis), bei pažymint, jog sklypas (duomenys neskelbtini), naudojasi praėjimais per sklypą, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, toks servituto įrašas yra nepagrįstas, neteisėtas ir padarytas pažeidžiant pareiškėjo, kaip Žemės sklypo savininko, interesus.

3.       Pasak pareiškėjo, 2004 m. lapkričio 29 d. jam įsigyjant Žemės sklypą jokių servitutų ir kitų trečiųjų asmenų daiktinių teisių Žemės sklype nebuvo įregistruota, tai pirkimo–pardavimo sutartyje patvirtino pardavėjai bei notaras. Atsakovo 2004 m. balandžio 6 d. patvirtintame Žemės sklypo plane jokių brėžinių, žymų, įrašų ar pastabų dėl kaimyninio žemės sklypo savininkų teisės naudotis praėjimu per Žemės sklypą nėra. Joks pranešimas, įspėjimas ar sprendimas dėl servituto nustatymo ar įregistravimo pareiškėjui nebuvo įteiktas. Servitutas O. L. prašymu bei remiantis 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. P01/95-5665 buvo įregistruotas be pareiškėjo, kaip tarnaujančio daikto, valios. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nurodytas servituto įregistravimo pagrindas yra ne pareiškėjui priklausančio Žemės sklypo, o kito (viešpataujančio) sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, kurios nei tuometinis, nei kiti savininkai nėra pasirašę, ir servitutui nėra davę sutikimo. Pareiškėjo Žemės sklypas privačion nuosavybėn įgytas dar 1993 metais pagal kitą sandorį (1993 m. rugpjūčio 26 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 23).

4.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.125 straipsnį sandoriais servitutus turi teisę nustatyti tik pats tarnaujančiu tampančio daikto savininkas. Šalys savo sutartimi negali sukurti prievolių trečiajam asmeniui, kuris nėra sutarties šalis. Tuos pačius principus įtvirtino ir 1995 m. gegužės 12 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu galiojęs Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Nagrinėjamu atveju atsakovo nurodomą sandorį, kurį Filialas laiko pagrindu nustatyti servitutą, sudarė ne Žemės sklypo (tarnaujančiu tampančio daikto) savininkas, o viešpataujančiu tampančio daikto pirkėjas su to daikto pardavėju (Vilniaus miesto valdyba). Nei pareiškėjas, nei kitas buvęs Žemės sklypo savininkas sandoriu nėra nustatęs servituto Žemės sklype ar kitaip išreiškęs savo sutikimą dėl šio servituto atsiradimo. Dėl šios priežasties 1995 m. gegužės 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi neva nustatytas servitutas ir nebuvo įregistruotas NTR, nes toks sandoris negali būti servituto nustatymo pagrindas. Be to, net jei 1995 m. gegužės 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį būtų pasirašęs tarnaujančiu tampančio daikto savininkas, tokia sutarties nuostata turėjo būti patvirtinta notariškai (ginčui aktualios redakcijos Žemės įstatymo 11 str.), o tai nebuvo padaryta.

5.       Pareiškėjo teigimu, sandoriui, kuriuo remiantis atlikta servituto registracija, neatitinkant įstatymų reikalavimų (nesant tarnaujančio daikto savininko sutikimo) ir įstatyme nustatytos formos (nepatvirtinus jo notarine tvarka), Filialas neturėjo tenkinti O. L. prašymo padaryti atitinkamą įrašą apie servitutą Žemės sklype. Atsakovas neturėjo įstatyme nustatytų dokumentų (turėjo ne tuos, kurie gali būti laikomi pagrindu įregistruoti servitutą Žemės sklype).

6.       Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1995 metų, kai servitutas tariamai galėjo būti nustatytas, Žemės sklypo savininkai keitėsi keturis kartus, tačiau nė vienam iš jų ginčo servitutas nebuvo perleistas. Tai reiškia, kad neįregistruotas servitutas neteko galios ne 2004 metais, kai pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į Žemės sklypą, o dar anksčiau – buvusiems savininkams perleidžiant Žemės sklypą naujiems savininkams. Be to, servituto registracija atlikta praleidžiant ir pažeidžiant bet kokius protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus atitinkančius terminus – po 23 metų, o tai pažeidžia konstitucinius teisėtų lūkesčių, nuosavybės neliečiamumo ir teisinio tikrumo principus.

7.       Pareiškėjas akcentavo, kad jeigu servitutas dėl nepaaiškinamų priežasčių nebuvo įregistruotas tarnaujančiame daikte, bet buvo įregistruotas viešpataujančiame daikte, servituto (ne)galiojimo rizika turėtų tekti viešpataujančio daikto savininkui, kadangi tarnaujančio daikto savininkas neturėjo galimybės sužinoti apie servitutą ir sąžiningai rėmėsi atsakovo pateiktais duomenimis apie servitutų ir kitų apsunkinimų nebuvimą. Kiekvienas teisių turėtojas turi būti rūpestingas ir pasirūpinti savo teisių realizavimu. Viešpataujančio daikto savininkas, žinodamas apie servituto egzistavimą, turėjo pasirūpinti tinkamu jo įregistravimu ne tik savo (viešpataujančio) daikto dokumentuose, bet ir tarnaujančio daikto dokumentuose.

8.       Pareiškėjo teigimu, sklypo, kurio naudai nustatytas ginčijamas servitutas (duomenys neskelbtini), savininkai turi galimybę naudotis ir kitu praėjimu bei servitutu – 1995 metų valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. P01/95-5665 nurodyta, kad jie naudojasi dviem praėjimais, įskaitant praėjimą Nr. 2 „nuo pravažiavimo į (duomenys neskelbtini) sklypą“. Abu sklypai (duomenys neskelbtini) ribojasi su laisva valstybine žeme, kurioje yra pravažiavimas į sklypą (duomenys neskelbtini), todėl patekimas ir susiekimas tarp abiejų sklypo (duomenys neskelbtini) dalių yra užtikrintas, o ginčijamas servitutas yra perteklinis ir nebūtinas.   

9.       Atsakovas Filialas atsiliepime į skundą prašė  atmesti. 

10.       Filialas nurodė, kad ginčijamas servitutas nuo 1995 m. gegužės 22 d. buvo įregistruotas O. L. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo Valstybinio žemės kadastro duomenų registro išraše (pagrindas – 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis Nr. P01/95-5665), tačiau nebuvo įregistruotas pareiškėjo Žemės sklype. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog nuo 1994 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Žemės įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad notarinis tvirtinimas privalomas tik privačios žemės sandoriams. Be to, ginčo servitutas nurodytas vėlesniuose notaro patvirtintuose dokumentuose – 1997 m. liepos 11 d. sutartyje, 2013 m. lapkričio 22 d. nuosavybės teisės liudijime, 2013 m. gruodžio 3 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime. NTR tvarkytojas negali būti laikomas atsakingu už Vilniaus miesto valdybos taikytą servituto nustatymo būdą – šio servituto ribas pažymint viešpataujančio daikto dokumentuose, šie duomenys buvo perrašyti į NTR. Registro tvarkytojas nėra kompetentingas konstatuoti, kad sutartis yra niekinė, nesukelianti tarnaujančio daikto savininkui pareigų, taip pat kad servitutas yra perteklinis ar nebūtinas.

11.       Trečiasis suinteresuotas asmuo O. L. atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

12.       O. L. nurodė, kad 1997 m. liepos 22 d. jos sutuoktinis sudarė notarinę sutartį, kuria nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), sklypo įsigijimo sutartyje aiškiai nurodyta, kad sklypas yra viešpataujantis daiktas, nustatytas servitutas – praėjimas per Žemės sklypą. Šis servitutas yra būtinas, siekiant patekti iš vienos viešpataujančio sklypo dalies į kitą. Teisė naudotis tarnaujančiu daiktu buvo suteikta 1979 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto Tarybų rajono liaudies teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1005/79, t. y. servitutas nustatytas teismo sprendimu, o ne sandoriu ir ne pagal O. L. prašymą. Atsakovas NTR nurodė netinkamą servituto įregistravimo pagrindą. Duomenys apie viešpataujančio daikto servitutą yra nurodyti 1995 m. gegužės 22 d. Valstybinio žemės kadastro duomenų registro Nr. 01/18870-4 nuoraše, 1997 m. liepos 23 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus išduotame Piliečio, įmonės, įstaigos ar organizacijos žemės sklypo įregistravimo Valstybinio kadastro duomenų registre pažymėjimo nuoraše, taip pat 2013 m. gruodžio 11 d. NTR Centrinio duomenų banko išraše. Pareiškėjui 2004 m. lapkričio 29 d. įsigijus Žemės sklypą buvo žinoma apie servituto egzistavimą, dėl to jis ne kartą bendravo su O. L. sutuoktiniu.

 

II.

 

13.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo G. D. skundą atmetė.

14.       Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, 5 straipsnio 2 dalimi, 33 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kuriais remiantis prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti daiktines teises, tačiau nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, NTR tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į NTR, registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo. Duomenys NTR gali būti ištaisyti tik dviem atvejais: 1) kai NTR įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kuriais remiantis šie duomenys įrašyti; 2) kai įrašant duomenis į NTR yra padaromos techninės klaidos. Reikalavimas, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų, gali būti pripažintas tenkintinu tik tuo atveju, jei būtų pateikti įrodymai, kad NTR įrašyti duomenys apie nuosavybės teisę neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, arba kad įrašant duomenis į NTR, buvo padarytos techninės klaidos, t. y. nekeičiant registro tvarkytojo priimtų sprendimų dėl daiktinės teisės registravimo, išregistravimo bei dokumentų, kuriais remiantis įregistruota daiktinė teisė. Duomenų neatitikimas turi būti akivaizdus.

15.       Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog praėjimas nuo žemės sklypo dalies, besiribojančios su (duomenys neskelbtini) gatve, ant kurios pastatytas gyvenamasis namas, iki likusios žemės sklypo dalies, kurioje pastatyti ūkio pastatai, pažymėtas 1949 m. lapkričio 10 d., 1979 m. liepos 12 d., 1987 m. balandžio 6 d. statinių išdėstymo planuose bei 1979 m. liepos 23 d. projekte, du praėjimai pažymėti 1997 m. liepos 16 d. statinių išdėstymo plane bei 1995 m. vasario 24 d. parengtame žemės sklypo plane. 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P01/95-5665, sudarytos tarp Vilniaus miesto valdybos atstovo ir S. V., 3.4 punkte nurodytas nustatytas servitutas: naudojasi praėjimais į žemės sklypą Nr. 2: per (duomenys neskelbtini) žemės sklypą ir praėjimu Nr. 2 nuo pravažiavimo į (duomenys neskelbtini) sklypą“. Ši sutartis 1995 m. gegužės 22 d. įregistruota valstybinio žemės kadastro duomenų registre, taip pat įregistruotas nustatytas servitutas: „Teisė kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius keliu. Naudojasi praėjimais per (duomenys neskelbtini) sklypą“. Šio sklypo suformavimo juridinis pagrindas yra Vilniaus miesto valdybos 1994 m. spalio 27 d. potvarkis Nr. 2127V, kurio 1 punkte nurodyta, kad šis dokumentas parengtas pagal Vilniaus miesto vyriausiojo architekto išvadas. Šio žemės sklypo archyvinėje dokumentų byloje esančiose žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), schemose yra 1993 m. gegužės 20 d. Rasų seniūnijos vyriausiojo architekto spaudas, virš kurio įrašas „Valdos esančios (duomenys neskelbtini) sklypo (382 m2) 1, 2, 3, 4 ir sklypo (251 m2) 5, 6, 7, 8 ribos, preliminariai derinamos“. Taip pat yra įrašas „Praėjimu ABCDEFGH naudojasi valdos (duomenys neskelbtini) savininkai“ patvirtintas Rasų seniūno pavaduotojo A. D. parašu bei seniūnijos antspaudu, bei įrašas „PRIĖJIMAS PRIE (duomenys neskelbtini) sklypo DERINAMAS“, patvirtintas A. D. parašu bei seniūnijos antspaudu. A. D. atstovavo Vilniaus miesto valdybai ir pasirašant 1995 m. gegužės 12 d. valstybinę žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P01/95-5665. Servitutas nurodytas ir notaro patvirtintos 1997 m. liepos 22 d. sutarties, kuria S. V. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavė M. L., 6 punkte: „naudojasi praėjimais į sklypą Nr. 2 per (duomenys neskelbtini) žemės sklypą ir praėjimu Nr. 2 nuo pravažiavimo į (duomenys neskelbtini) sklypą“. O. L. nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijimą patvirtinančiuose dokumentuose  2013 m. lapkričio 22 d. nuosavybės teisės liudijime ir 2013 m. gruodžio 3 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime servitutas taip pat įrašytas.

16.       Įvertinęs aptartus duomenis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog daugumoje dokumentų yra įrašai apie kelio servitutą, einantį per (duomenys neskelbtini) žemės sklypą, statinių planuose nubraižyti pravažiavimai per minėtą sklypą. O. L., prašydama paaiškinti NTR išrašo duomenų neatitikimą faktinei situacijai, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad Žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), turėjo būti įregistruotas kelio servitutas, todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto  Žemės sklypo registro įraše įregistravo daiktinę teisę  kelio servitutą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad NTR įrašyti duomenys apie kelio servitutą neatitinka dokumentų, kuriais remiantis šie duomenys įrašyti, arba kad įrašant duomenis į NTR, buvo padarytos techninės klaidos.

17.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad sutartis turėjo būti patvirtinta notaro, kadangi nuo 1994 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Žemės įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog žemės sandoriai sudaromi raštu ir tik privačios žemės sandoriams buvo nustatytas privalomas notarinis tvirtinimas. Todėl 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčiai nebuvo būtinas notaro patvirtinimas. Be to, 1997 m. liepos 22 d. sutartyje, 2013 m. lapkričio 22 d. nuosavybės teisės liudijime ir 2013 m. gruodžio 3 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime, kurie patvirtinti notaro, ginčijamas servitutas yra nurodytas.

18.       Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad kelio servitutas įregistruotas pagrįstai, ir nustačiusi, kad įrašant (papildant) NTR duomenis apie pareiškėjo Žemės sklypą (registro Nr. 1/1813) kelio servituto apimtis buvo išplėsta, t. y. neatitiko juridinio įregistravimo pagrindo  1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties turinio, siekdama, kad abiejų žemės sklypų NTR duomenys atitiktų dokumentą, kurio remiantis į šiuos žemės sklypus įrašytas kelio servitutas, nusprendė pakeisti Filialo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą (registro įrašą). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Komisijos sprendimo turinys suteikia pagrindą konstatuoti, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija pareiškėjo skundą dėl Filialo sprendimo išnagrinėjo išsamiai, Sprendimas Nr. cspr1-142 pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konkrečiomis teisės aktų normomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Filialas įvykdė minėtą Komisijos sprendimą.

 

III.

 

19.       Pareiškėjas G. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

20.       Pareiškėjas palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame skunde išdėstytus argumentus, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė remdamasis tik trečiojo suinteresuoto asmens pateiktomis ginčui neaktualiomis faktinėmis aplinkybėmis ir nepasisakė dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, nepritaikė įstatymo, kurį privalėjo taikyti, pritaikė įstatymą, kurio negalėjo taikyti, neteisingai išaiškino įstatymą ir neatsižvelgė į bylai aktualią teismų praktiką.  

21.       Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-713/2009 ir teigia, jog duomenų apie servitutą įrašymas prie pareiškėjui priklausančio Žemės sklypo negali būti laikomas techninės klaidos ištaisymu, nes juo teritorinis registratorius ne ištaisė prieš tai buvusį įrašą, o Žemės sklypui įregistravo naują savarankišką daiktinę teisę.

22.       Byloje pateikti įrodymai patvirtino, kad joks Žemės sklypo savininkas (įskaitant pareiškėją) nuo pat Žemės sklypo privatizavimo dienos nėra ir nebuvo davęs sutikimo Žemės sklype nustatyti ir įregistruoti kelio servitutą. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad servituto registraciją atsakovas atliko remdamasis 1995 metų kaimyninio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi, o ne kokiu nors kitu pagrindu. Kadangi pats atsakovas patvirtino, jog servitutas įregistruotas sandorio pagrindu, pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti, ar įregistruodamas servitutą atsakovas nepažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje bei 29 straipsnio 2 ir 3 punktuose įtvirtintų pareigų – patikrinti ir įsitikinkit, kad jam pateikti dokumentai patvirtina prašomų įregistruoti daiktinių teisių pagrindą ir ar šie dokumentai atitinka teisės aktų reikalavimus, t. y. ar 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis Nr. P01/95-5665 patvirtina servituto atsiradimo pagrindą ir ar ji yra Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje nurodytas dokumentas.

23.       Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, kad tais atvejais, kai servitutas nustatomas sandoriu, būtina tarnaujančiu tampančio daikto savininko valia, nors šios aplinkybės įvertinimas turėjo esminės reikšmės nagrinėjant pareiškėjo skundą.

24.       Pareiškėjas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėse bylose Nr. 3K-3-399/2010 bei Nr. 3K-3-139/2011, pažymi, jog asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt.). CK nustatyta servituto teisinė registracija atlieka ne tik išviešinamąją, bet ir daiktinę teisę sukuriančią funkciją.

25.       Pareiškėjas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismui teiktame skunde kėlė klausimą ne dėl 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo dėl notarinės formos nesilaikymo, o dėl to, kad toje sutartyje be sklypo pardavimo taip pat buvo nuostatų dėl kitam (privačiam) žemės sklypui nustatomo servituto. Būtent ši aplinkybė reiškė, jog tokia sutartis ar bent jau jos dalis, kuria nustatomas servitutas, privalėjo būti tvirtinama notariškai. Servitutų nustatymą ir tokių sandorių formą įtvirtino ne Žemės įstatymo 14 straipsnis, o specialioji norma – 11 straipsnis. Todėl atsakovas nei 1995, nei 2018 metais negalėjo registruoti servituto nė viename iš sklypų, jei servitutą nustatanti šalių sutartis nebuvo patvirtinta notariškai.

26.       Pareiškėjas pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad Žemės sklypas nuo jo privatizavimo 1993 metais buvo perleistas dar kelis kartus ir joks šio sklypo suvaržymas naujiems jo savininkams nebuvo perleidžiamas, ginčo suvaržymas Žemės sklypui įregistruotas tik 2018 metais.

27.       Konstatuodamas, kad kelio servitutas Žemės sklype, kaip tarnaujančiame daikte, buvo nustatytas pagrįstai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi viešpataujančio žemės sklypo istoriniais planais ir schemomis, nes pareiškėjas apie juos ne tik nežinojo, bet ir neturėjo teisinės galimybės apie juos sužinoti ir juos gauti. Byloje yra pateiktas ir atsakovo patvirtintas pareiškėjui priklausančio Žemės sklypo ribų planas, tačiau jame nėra duomenų apie kelio servitutą. Pirmosios instancijos teismas šio įrodymo nevertino. Be to, numatomo sandoriu nustatyti servituto įbraižymas žemės sklypo plane nereiškia servituto nustatymo, kadangi tokiu būdu tik pažymima tiksli teritorija, kurioje siūloma nustatyti servitutą. Tradicijos ir istoriškai susiklostę turto naudojimo santykiai nėra ir negali būti pripažinti teisiniu servituto atsiradimo ir įregistravimo pagrindu, ypač nesant tarnaujančio daikto savininko dėl to aiškiai išreikštos valios. Vėlesni (1997 metais ir vėliau sudaryti) dokumentai gali būti vertinami tik kaip išvestiniai įrodymai, nepatvirtinantys pradinio tariamos daiktinės teisės atsiradimo pagrindo. Jie yra paremti neteisinga prielaida, jog egzistavo pirminis pagrindas servitutui nustatyti.

28.       Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, kadangi jis teisme negali įrodyti aplinkybės, kuri neegzistuoja, t. y. negali įrodyti servituto, kuris niekada nebuvo nustatytas, nebuvimo. Būtent todėl, kad servitutas Žemės sklypui niekada nebuvo nustatytas, šią aplinkybę patvirtinančių dokumentų nėra. Byloje esantys duomenys (jų trūkumas) suponuoja, jog servitutas pareiškėjo Žemės sklypui nebuvo nustatytas       

29.       Atsakovas Filialas (teisių perėmėjas VĮ Registrų centras) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30.       Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo nurodytos administracinės bylos Nr. A502-713/2009 dalykas skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, kadangi nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog O. L. priklausančio žemės sklypo NTR įraše 1995 m. gegužės 22 d. buvo įregistruotas kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis šiuo metu pareiškėjui priklausančio Žemės sklypo dalimi. Todėl ginčijamo servituto įregistravimo pareiškėjui priklausančiame Žemės sklype negalima laikyti naujos daiktinės teisės nustatymu, sukėlusiu pasekmes pareiškėjo teisių į Žemės sklypą apimčiai, nes pati daiktinė teisė – servitutas (tik viešpataujančio daikto registre) jau buvo įregistruota nuo 1995 m. gegužės 22 d.

31.       Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis atmesti pareiškėjo argumentai, jog Filialas neturėjo įregistruoti servituto Žemės sklype, nes dėl to nebuvo išreikšta tarnaujančio daikto savininko valia, o sandoris nebuvo patvirtintas notaro. Duomenų apie servitutą įrašymas Žemės sklypo registro įraše susijęs ne tik su Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio nuostata dėl klaidų taisymo, bet ir su šio įstatymo reikalavimu, kad NTR duomenys būtų teisingi ir išsamūs. O. L. paaiškinimai bei žemės sklypų kadastro duomenys patvirtina, jog kito patekimo į O. L. priklausančio žemės sklypo dalį nėra, todėl ginčo atveju turėtų būti taikomi ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai.

32.       Trečiasis suinteresuotas asmuo O. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. 

33.       O. L. palaiko savo pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad dėl jai nežinomų priežasčių atsakovas 2018 m. vasario 28 d. panaikino įrašą, kad servituto nustatymo pagrindas – 1994 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 2127V ir pagrindu nurodė 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje nėra nuostatų, kuriomis šalys būtų susitarusios dėl servituto nustatymo, nes kelio servitutas jau buvo nustatytas anksčiau. O. L. taip pat pažymi, jog Žemės sklypo perleidimo sutartyse nėra nurodyta, kad Žemės sklypas nėra suvaržytas jokiais servitutais; priešingai, 2004 m. balandžio 7 d., 2004 m. lapkričio 17 d. bei 2004 m lapkričio 29 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta, kad pirkėjas įsipareigoja perimti parduodamam Žemės sklypui nustatytus servitutus. 

34.       O. L. atkreipia dėmesį, kad ginčijamo servituto registracija buvo atlikta vadovaujantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimais – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 316 patvirtintų Valstybinio žemės (su nekilnojamojo turto elementais) kadastro nuostatų 7 punkte nustatyta, jog servitutai registre įrašomi tik prie to žemės sklypo, kurio naudotojams suteikta teisė naudotis servitutu; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1278 patvirtintos Žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos 10 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai žemės servitutas suteiktas gretimam žemės sklypui, tai įrašoma prie registre įregistruoto šio sklypo duomenų. Kadangi nagrinėjamu atveju viešpataujantis žemės sklypas ribojasi su tarnaujančiu žemės sklypu, ginčijamas servitutas buvo įrašytas tik prie viešpataujančio žemės sklypo. G. D. nepateikė įrodymų, kad Žemės sklypo savininkai Žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos 16 punkte nustatytu būdu nebuvo informuoti apie Žemės sklype nustatytą servitutą.    

35.       O. L. teigimu, administracinėje byloje Nr. A502-713/2009 nagrinėtas klausimas nėra tapatus šioje byloje sprendžiamam ginčui, kadangi minėtoje byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl NTR apskritai iki tol neegzistavusių (neįregistruotų) servitutų. Be to, byloje Nr. A502-713/2009 buvo taikomas naujasis CK bei jį įgyvendinantieji teisės aktai, o nagrinėjamoje byloje ginčijama dar iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės teismo nustatyta teisė naudotis tarnaujančiu žemės sklypu. Nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės nesutampa ir su Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-139/2011 aplinkybėmis.      

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

36.       Bylos esminis ginčo dalykas – atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo (teisių perėmėjas VĮ Registrų centras) 2018 m. vasario 28 d. Nekilnojamojo turto registre atlikto įrašo apie kelio servituto įregistravimą pareiškėjui G. D. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (tarnaujantis daiktas), pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas taip pat yra pareiškęs skundo reikalavimus panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2018 m. kovo 5 d. rašte „Dėl informacijos suteikimo“ nurodytą sprendimą (registraciją), ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2018 m. gegužės 31 d. sprendimą, kuris buvo priimtas ikiteismine tvarka išnagrinėjus pareiškėjo 2018 m. balandžio 19 d. skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti 2018 m. vasario 28 d. atsakovo atliktą kelio servituto registraciją Žemės sklype.

37.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad daugumoje dokumentų yra įrašai apie kelio servitutą, einantį per pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį Žemės sklypą, statinių planuose nubraižyti pravažiavimai per Žemės sklypą, trečiasis suinteresuotas asmuo O. L. pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad Žemės sklype turėjo būti įregistruotas kelio servitutas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas, vadovaudamasis  Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto – Žemės sklypo registro įraše 2018 m. vasario 28 d. įregistravo daiktinę teisę – kelio servitutą. 

38.       Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, nurodydamas, kad atsakovas negalėjo atlikti servituto registracijos remdamasis 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi, kuri nebuvo patvirtinta notariškai, bei nesant tarnaujančiu tampančio daikto savininko dėl to išreikštos valios; duomenų apie servitutą įrašymas pareiškėjui priklausančio Žemės sklypo registro įraše negali būti laikomas techninės klaidos ištaisymu, kadangi servituto teisinė registracija sukuria naują daiktinę teisę. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, kadangi 2018 m. vasario 28 d. įrašu apie Žemės sklypui nustatytus servitutus buvo siekiama tik ištaisyti klaidą, nes servitutas minėtam Žemės sklypui viešpataujančio daikto (t. y. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)) registre buvo įregistruotas nuo 1995 m. gegužės 22 d., ir kad 2018 m. vasario 28 d. įrašu žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyti jokie nauji apribojimai. Trečiasis suinteresuotas asmuo O. L. atsiliepime į apeliacinį skundą, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimui, taip pat nurodo, kad servitutas yra (buvo) nustatytas kitais pagrindais ir turėjo būti įregistruotas 1979 metų teismo sprendimo bei 1994 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 2127V pagrindu.

39.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į apeliacinį skundą, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

40.       Byloje nustatyta, kad servitutą pareiškėjui priklausančio Žemės sklypo registro įraše Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas (atsakovas) 2018 m. vasario 28 d. įregistravo 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P01/95-5665 pagrindu, jokie kiti servituto įregistravimo pagrindai Žemės sklypo registro įraše Nr. 1/1813 nėra nurodyti. Atsižvelgdama į šios administracinės bylos ginčo dalyką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertina trečiojo suinteresuoto asmens argumentų, susijusių su tuo, kad servitutas yra (buvo) nustatytas kitais pagrindais ir turėjo būti įregistruotas 1979 metų teismo sprendimo bei 1994 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 2127V pagrindu. Trečiojo suinteresuoto asmens O. L. ir VĮ Registrų centro teisiniai santykiai dėl žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), įregistruoto servituto įregistravimo pagrindo pakeitimo nėra šios administracinės bylos dalykas.

41.       Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio savininkas šiuo metu yra pareiškėjas G. D., buvo privatizuotas 1993 m. rugsėjo 26 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 23 (I t., b. l. 142–143), kuri buvo patvirtinta notaro; sutartyje Žemės sklypo pirkėjas įsipareigojo laikytis žemės sklypų naudojimosi tvarkos ir apribojimų, nustatytų normatyviniais aktais (sutarties 3 punktas), tačiau jokie Žemės sklypo daiktinių teisių apribojimai sutartyje ir prie jos pridėtame Žemės sklypo plane nebuvo nurodyti. Prie sutarties esančiame Žemės sklypo plane nėra apibrėžta jokia konkreti teritorija, kurioje yra taikomi apribojimai. Pareiškėjas Žemės sklypą nuosavybėn įsigijo 2004 m. lapkričio 29 d. notariškai patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 11929 (I t., b. l. 184–191), kurioje taip pat nėra jokių nuostatų dėl kelio servituto Žemės sklype. Taip pat pažymėtina ir tai, kad iki 1993 m. rugsėjo 26 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos nebuvo priimtas joks viešojo administravimo subjekto administracinis aktas, kuriuo Žemės sklype būtų nustatytas servitutas, atsižvelgiant į visuomenės poreikius. Trečiojo suinteresuoto asmens nurodytas administracinis aktas (1994 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 2127V) priimtas, kai jau Žemės sklypas buvo privatus.

42.       Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio savininkė šiuo metu yra trečiasis suinteresuotas asmuo O. L., buvo privatizuotas 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. P01/95-5665 (I t., b. l. 87–88); sutarties 3.3 punkte nurodyta: „Žemės servitutai: naudojasi praėjimais į sklypą Nr. 2: per (duomenys neskelbtini) žemės sklypą ir praėjimu Nr. 2 nuo pravažiavimo į (duomenys neskelbtini) sklypą“; sutartis notaro nepatvirtinta. Žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 1997 m. liepos 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 4490 (I t., b. l. 89) įsigijo M. L., sutarties 6 punkte nurodyta: „Žemės sklypo servitutai: naudojasi praėjimais į sklypą Nr. 2 per (duomenys neskelbtini) žemės sklypą ir praėjimu Nr. 2 nuo pravažiavimo į (duomenys neskelbtini) sklypą“. 1995 m. gegužės 22 d. Valstybinio žemės kadastro duomenų registre Nr. 01/18870-4 (I t., b. l. 90–93) nurodyta: „Šio žemės sklypo servitutai kituose sklypuose – Teisė kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius keliu. Naudojasi praėjimais per (duomenys neskelbtini) sklypą“, įrašas aktualizuotas 1996 m. rugsėjo 25 d. O. L. nuosavybės teisę į žemės sklypą patvirtina 2013 m. lapkričio 22 d. nuosavybės teisės liudijimas ir 2013 m. gruodžio 3 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas. 

43.       Servitutų nustatymą privačios ir valstybinės žemės sklypuose ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Žemės įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1994 m. liepos 1 d. iki 1995 m. birželio 28 d., kurios 11 straipsnyje buvo nustatyta, kad žemės servitutai nustatomi: 1) įstatymų; 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar miestų (rajonų) savivaldybių sprendimu, atsižvelgiant į visuomenės poreikius; 3) žemės savininkų ar valstybinės žemės naudotojų ir fizinių bei juridinių asmenų tarpusavio susitarimu, sudarant rašytinę sutartį; sutartys, kuriomis nustatyta privačios žemės savininko prievolė leisti naudotis jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalimi kitiems asmenims, tvirtinamos notariškai (Žemės įstatymo 11 str. 1 d. 1–3 p.). Pažymėtina, kad žemės servitutai galėjo būti nustatyti ir teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1339/2001). Žemės servitutai įrašomi į žemės sklypų naudojimo sąlygas ir įregistruojami valstybinį žemės kadastrą tvarkančiose įstaigose (Žemės įstatymo 11 str. 2 d.). 

44.       Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad Žemės įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, jog žemės servitutas – žemės savininko ar valstybinės žemės naudotojo prievolė įstatymų nustatyta tvarka leisti kitiems asmenims ribotai naudotis žemės sklypo dalimi. Taigi pagal Žemės įstatymo 2 straipsnį ir 11 straipsnį, žemės servitutas yra žemės savininko ar valstybinės žemės naudotojo prievolė įstatymo nustatyta tvarka leisti kitiems asmenims ribotai naudotis sklypo dalimi. Šioje byloje nepateikti įrodymai, kad buvo nustatytas tokio pobūdžio servitutas, t. y. nustatyta Žemės sklypo savininko prievolė leisti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkams naudotis praėjimais į šį sklypą per Žemės sklypą.

45.       Iš atsakovo šioje byloje reiškiamos pozicijos ir pirmosios instancijos teismo padarytos nuorodos į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalį, kuri nustato netikslių ir klaidingų duomenų patikslinimą ir ištaisymą arba neišsamių papildymą, galima daryti išvadą, jog atsakovas šioje byloje ginčijamą įrašą dėl servituto įregistravimo Žemės sklype padarė dėl to, kad 1995 m. gegužės 22 d. registruojant 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P01/95-5665 šios sutarties pagrindu turėjo būti įregistruotas servitutas ir  privačiame Žemės sklype, tačiau tai nebuvo padaryta.

46.       Teisėjų kolegija, įvertinusi 1995 m. gegužės 22 d. galiojusio Žemės įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P01/95-5665 pobūdį ir turinį, sutinka su pareiškėjo argumentais, kad šios sutarties pagrindu ginčo servitutas negalėjo būti registruojamas privačiame Žemės sklype.

47.       Kaip jau minėta, 1995 m. gegužės 12 d. sudarant valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P01/95-5665, Žemės sklypas buvo privati nuosavybė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis įtvirtina konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą. Nuosavybės teisė, kaip civilinio pobūdžio teisė, gali būti varžoma tik įstatymo pagrindu. Servituto nustatymas yra įstatymo pagrindu atliekamas civilinės teisės ribojimas. Žemės įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje būtent ir buvo nurodyti konkretūs pagrindai servitutui nustatyti. Kaip jau minėta, Žemės įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustatė, jog servitutas nustatomas žemės savininkų ar valstybinės žemės naudotojų ir fizinių bei juridinių asmenų tarpusavio susitarimu, sudarant rašytinę sutartį; sutartys, kuriomis nustatyta privačios žemės savininko prievolė leisti naudotis jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalimi kitiems asmenims, tvirtinamos notariškai. Pažymėtina, kad viena iš įstatymais numatytų žemės sandorio rūšių yra susitarimas dėl servitutų nustatymo privačiame žemės sklype (Žemės įstatymo 15 str. 2 d. 2 p.). Tai reiškia, kad sutartimis nustatyti servitutus turi teisę tik pats žemės sklypo savininkas ar naudotojas, t. y. suinteresuoti asmenys laisva valia gali susitarti ir įstatymo reikalaujama forma patvirtinti susitarimą dėl servitutų konkrečiame žemės sklype. Be to, prie rašytinės sutarties dėl servituto nustatyto turi būti pridėtas nustatyta tvarka parengtas ir patvirtintas servitutu apsunkinto žemės sklypo projektas (planas).

48.       Kaip minėta, privatizuojant Žemės sklypą, jokie servitutai jam, kaip tarnaujančiam daiktui, nebuvo nustatyti, t. y. nebuvo nustatyta Žemės sklypo savininko prievolė įstatymų nustatyta tvarka leisti kitiems asmenims ribotai naudotis žemės sklypo dalimi. Ginčo servitutas, kuriuo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkams suteikta teisė naudotis praėjimu per privatų Žemės sklypą, nustatytas 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. P01/95-5665, nesudaryta su Žemės sklypo savininku. Šia sutartimi iš valstybės buvo įgytas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), tačiau nebuvo sudarytas joks susitarimas su Žemės sklypo savininku dėl servituto nustatymo. Nekilnojamojo turto registrui nebuvo pateikta jokia notarine forma patvirtinta sutartis, sudaryta su Žemės sklypo savininku dėl jo prievolės leisti naudotis jam nuosavybės teise priklausančio Žemės sklypo dalimi, todėl šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P01/95-5665 pagrindu 1995 m. gegužės 22 d. turėjo įrašyti ginčo servitutą į Žemės sklypo kadastro ir registro duomenis. Žemės servitutas nebuvo įrašytas į 1993 m. rugsėjo 26 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytas Žemės sklypo naudojimo sąlygas, o pagal Žemės įstatymo 11 straipsnio 2 dalį žemės servitutai įrašomi į žemės sklypų naudojimo sąlygas ir įregistruojami valstybinį žemės kadastrą tvarkančiose įstaigose.

49.       Nekilnojamojo turto registro įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad kartu su prašymu įregistruoti daiktines teises turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str. 2 d.). Dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi, perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtini duomenys (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str. 3 d.). Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad dokumento, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, forma neatitinka įstatymų ar sandorio šalių nustatytos formos (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 str. 1 d. 3 p.).  

50.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2018 m. vasario 28 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), registro įraše duomenys apie šiam žemės sklypui nustatytą servitutą (tarnaujantis daiktas) 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P01/95-5665 pagrindu negalėjo būti registruojami, kadangi ši sutartis neatitiko teisės aktuose nustatytų imperatyvių servituto privačiame žemės sklype nustatymo sutarties pagrindu reikalavimų – nebuvo sudaryta su Žemės sklypo savininku ir patvirtinta notarine forma.

51.       Dėl pirmiau aptartų šios bylos faktinių ir teisinių aplinkybių teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų argumentų, kad 2018 m. vasario 28 d. įrašu apie žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), nustatytus servitutus buvo siekiama tik ištaisyti klaidą, nes servitutas minėtam žemės sklypui viešpataujančio daikto (t. y. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)) registre buvo įregistruotas nuo 1995 m. gegužės 22 d. ir kad 2018 m. vasario 28 d. įrašu žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyti jokie nauji apribojimai.

52.       Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnyje įtvirtinta, kad suinteresuoti asmenys, sužinoję, kad į NTR įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų (1 d.). Techninės klaidos gali būti ištaisytos suinteresuoto asmens prašymu arba kai NTR tvarkytojas pastebėjo klaidą, jei nėra pagrindo manyti, kad toks ištaisymas pažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus (2 d.).

53.       Aiškindamas šias teisės nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad duomenys NTR gali būti ištaisyti tik dviem atvejais: 1) kai NTR įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti; 2) kai, įrašant duomenis į NTR, yra padaromos techninės klaidos (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1262/2012; kt.). Reikalavimas, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų, gali būti pripažintas tenkintinu tik tuo atveju, jei būtų pateikti įrodymai, kad NTR įrašyti duomenys apie nuosavybės teisę neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, arba kad įrašant duomenis į NTR, buvo padarytos techninės klaidos, t. y. nekeičiant atsakovo priimtų sprendimų dėl daiktinės teisės registravimo, išregistravimo bei dokumentų, kurių pagrindu daiktinė teisė įregistruota (žr., pvz., 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3287-602/2015).

54.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vieną kartą yra konstatavęs, jog Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas (registratorius) nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (žr., pvz., 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011 ir kt.). Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas yra atsakingas už į viešąjį registrą įrašomų duomenų atitikimą pateiktiems dokumentams.

55.       Atsakovo nurodymas, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apie ginčijamo servituto fiksavimą daugelyje istorinių dokumentų (schemų, planų), kurios patvirtintos O. L. paaiškinimais, ginčo žemės sklypų kadastro žemėlapio duomenys rodo, jog kito patekimo į O. L. priklausančio žemės sklypo dalį nėra, todėl turėtų būti taikomi ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, nesuponuoja išvados, kad atsakovas turėjo teisėtą pagrindą 2018 m. vasario 28 d. įregistruoti pareiškėjui Žemės sklype servitu 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P01/95-5665 pagrindu. Atsakovui nesuteikta teisė spręsti ginčų, kylančių tarp žemės sklypų savininkų dėl patekimo į sklypą, o šioje byloje nėra nagrinėjamas ginčas dėl servituto nustatymo.

56.       Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad duomenys apie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), daiktinių teisių suvaržymus kelio servitutu šio žemės sklypo registro įraše niekada nebuvo įregistruoti. Tokių duomenų taip pat nebuvo nei šio žemės sklypo privatizavimo sutartyje, nei 2004 m. lapkričio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, kuria šį žemės sklypą nuosavybėn įgijo pareiškėjas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei šioje byloje konstatavus, kad 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis Nr. P01/95-5665 taip pat negalėjo būti laikoma pagrindu servitutui žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), įregistruoti, nebuvo pagrindo spręsti, kad NTR apie šį žemės sklypą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, ar kad įrašant duomenis į NTR buvo padarytos kokios nors techninės klaidos, t. y. nebuvo pagrindo taikyti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnyje įtvirtintą klaidų ištaisymo procedūrą. Priešingai nei teigia atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Filialo veiksmai, 2018 m. vasario 28 d. įregistruojant kelio servitutą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), registre, sukėlė tiesiogines pasekmes šio žemės sklypo savininko nuosavybės teisių į ginčo Žemės sklypą apimčiai, kurių anksčiau nebuvo, kadangi Filialas ne ištaisė prieš tai buvusį registro įrašą, o Žemės sklypui įregistravo naują savarankišką daiktinę teisę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-713/2009).

57.       Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Filialo veiksmai, 2018 m. vasario 28 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), registro įraše įregistruojant duomenis apie šiam žemės sklypui nustatytą kelio servitutą (tarnaujantis daiktas), taip pat Komisijos Sprendimas Nr. cspr1-142 negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, netinkamai įvertino ginčui išspręsti teisiškai svarbias aplinkybes, neteisingai taikė materialiosios teisės normas bei priėmė nepagrįstą sprendimą. Dėl šios priežasties egzistuoja faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkinti pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti 2018 m. vasario 28 d. įrašą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), registro įraše, kuriuo šiam žemės sklypui (tarnaujantis daiktas) įregistruotas kelio servitutas, Komisijos Sprendimą Nr. cspr1-142, ir šiuos reikalavimus patenkinti.

58.       Teisėjų kolegija, spręsdama, ar yra faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nepanaikintas atsakovo 2018 m. kovo 5 d. raštas „Dėl informacijos suteikimo“, kuriuo pareiškėjui buvo suteikta informacija apie tai, kokiu pagrindu 2018 m. vasario 28 d. buvo atliktas minėtas įrašas Nekilnojamojo turto registre, pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių šis raštas dėl informacijos suteikimo turėtų būti panaikintas. Byloje nustatyta, kad kelio servituto registracija buvo atlikta 2018 m. vasario 28 d. priimtu sprendimu, o ne 2018 m. kovo 5 d. raštu. Be to, pareiškėjas skunde buvo suformulavęs reikalavimą panaikinti 2018 m. kovo 5 d. rašte nurodytą sprendimą (registraciją), o šis reikalavimas yra patenkintas. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nepanaikintas atsakovo 2018 m. kovo 5 d. raštas, paliekama nepakeista.

59.       Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė jam priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį). ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

60.       Iš bylos duomenų matyti, kad už skundą pareiškėjas sumokėjo 22,50 Eur, o už apeliacinį skundą – 11,25 Eur žyminio mokesčio (I t., b. l. 18; II t., b. l. 28). Nagrinėjamu atveju procesinis sprendimas yra priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis įgijo teisę iš kitos proceso šalies gauti savo išlaidų – sumokėto žyminio mokesčio atlyginimą. Todėl teisėjų kolegija pareiškėjui priteisia iš VĮ Registrų centro (VĮ Registrų centro Vilniaus filialo teisių perėmėjas) 33,75 Eur bylinėjimosi išlaidų (sumokėtą žyminį mokestį). 

61.       Trečiasis suinteresuotas asmuo O. L. prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą; kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Nagrinėjamu atveju priimtu procesiniu sprendimu yra apgintos ne trečiojo suinteresuoto asmens, o pareiškėjo teisės, todėl O. L. neįgijo teisės į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl šis jos prašymas netenkinamas.

 

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo G. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Pareiškėjo G. D. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2018 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. cspr1-142 ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo (teisių perėmėjas valstybės įmonė Registrų centras) 2018 m. vasario 28 d. Nekilnojamojo turto registre įrašytą kelio servituto registraciją pareiškėjo G. D. žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (tarnaujantis daiktas).

Kitą skundo dalį atmesti.“

Priteisti pareiškėjui G. D. valstybės įmonės Registrų centro (valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo teisių perėmėjas) 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus ir septyniasdešimt penkis centus) žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                Ramūnas Gadliauskas

 

 

Dalia Višinskienė

 

 

Virginija Volskienė

                

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • 2-10
  • 3K-3-399/2010
  • 3K-3-139/2011